A-442-1016-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-1016/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02956-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas:

1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) direktoriaus 2013 m. birželio 13 d. nutarimą Nr. 628-539 „Dėl suimtojo nubaudimo“;

2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2013 m. liepos 9 d. nutarimą Nr. 2S-2941 „Dėl skundo išnagrinėjimo“;

3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad 2013 m. gegužės 22 d. 9 val. prižiūrėtojo V. K. buvo išvestas iš gyvenamosios kameros Nr. 360 (esančios II korpuse) paskambinti telefonu. Į postą Nr. 15 atėjo prižiūrėtojos A. S. ir R. R., kurios turėtų būti I korpuse. Su šiomis pareigūnėmis pareiškėjas jau nuo 2012 m. yra konfliktiniuose santykiuose. Pareiškėjas baigė pokalbį su motina ir šalia esančio pareigūno sutikimu skambino pusseserės telefonu, tuo telefonu skambinti taip pat turėjo leidimą. Sujungus telefoną, prie jo priėjo prižiūrėtoja A.

S. ir liepė perrinkti numerį, teigdama, kad ji nematė, kokiu numeriu jis skambina. Pareiškėjas jai atsakė, kad šalia esantis prižiūrėtojas matė, kokį numerį jis rinko, o ji dirba kitame korpuse, todėl jis vykdys tik teisėtus pareigūnų reikalavimus. Pareigūnė, pareiškėjo teigimu, labai supyko, pradėjo jam grasinti, tai išprovokavo jį elgtis su pareigūne ne visai pagarbiai, tarp jų kilo konfliktas, dėl to pareiškėjas buvo uždarytas į laikinojo sulaikymo kamerą, o pareigūnė išėjo į I-ą korpusą. Po valandos pareiškėjas buvo grąžintas į savo kamerą Nr. 360.

Tą pačią dieną 14.30 val. į kamerą, kurioje buvo pareiškėjas, atėjo prižiūrėtojas V. K. ir pasiūlė antrą kartą nueiti pasiskambinti, tai pareiškėjui sukėlė įtarimą, kadangi skambinti leidžiama tik kartą per dieną, o apie įvykusį ar neįvykusį skambutį daromas įrašas specialiame žurnale. Pareiškėjas buvo vedamas skambinti į 15-ą postą, prie jo priėjo inspektorius R. T. ir liepė eiti jam iš paskos, nuvedė į materialinių vertybių sandėlį, kuris yra cokoliniame aukšte, tarp 21 ir 22 postų. Materialinių vertybių sandėlyje jo laukė dar trys pareigūnai, kurie jam sudavė keletą smūgių, jis buvo stumdomas ir mušamas apie 12 minučių.

Po to į patalpą atėjo prižiūrėtoja A. S. ir liepė priklupti prie jos kojų. Pareigūnams pasišalinus iš patalpos, vienas pareigūnas privertė jį parašyti paaiškinimą, kurio tekstą padiktavo. Po to jį paimti atėjo prižiūrėtojas V. K., palydėjo į medicininės apžiūros kabinetą, palydėjo atgal iki gyvenamosios kameros. 2013 m. gegužės 23 d. į kamerą atėjo būrio viršininkas ir liepė rašyti paaiškinimą dėl 2013 m. gegužės 22 d. įvykio, nesupažindino su medžiaga, tik pasakė, kad per daug rašyti nieko nereikia, nes pareigūnai surašė tarnybinius pranešimus.

Pareiškėjas surašė paaiškinimą, prie jo pridėjo prašymą atlikti tarnybinį tyrimą, tačiau šie jo raštai dingo. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 31 d. buvo supažindintas su nutarimu Nr. 62-510, kuriuo jis buvo nubaustas atėmimu teisės pirkti produktus vienam mėnesiui. Pareiškėjas skundė ir šią nuobaudą. Jam 2013 m. birželio 13 d. buvo pasakyta ruošti daiktus, kad bus vykdomas nutarimas dėl jo uždarymo į drausmės izoliatorių. Tik nuvedus į drausmės izoliatorių, pareiškėjui buvo duota nutarimo kopija (Nr. 62-539). Prieš uždarant į drausmės izoliatorių buvo įvertinama, ar jis gali atlikti tokią bausmę, tačiau jį apžiūrėjo ne gydytoja, o slaugytoja, prižiūrėtojo V.

K. motina, kuri užrašė, kad jis gali atlikti nuobaudą, nors pareiškėjas skundėsi dėl sveikatos. Pareiškėjas manė, kad už tą patį incidentą jis buvo nubaustas du kartus. Nubaudimas uždarymu į drausmės izoliatorių yra pagrįstas išgalvotais pareigūnų paaiškinimais, kuriuose nurodytos nerealios aplinkybės, kadangi pareiškėjas negalėjo atlikti tokių veiksmų, kaip nurodyta. Be to, skundžiamas nutarimas yra formalus, neteisėtas ir turi būti panaikintas. Pareiškėjas buvo pažemintas, administracija sustabdė visų jo leidimų paskambinti vykdymą.

Anksčiau buvo baustas uždarymu į drausmės izoliatorių per Naujuosius metus, o šį kartą per jo gimimo dieną, todėl jis netiki, kad tai tik sutapimas. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas patyrė moralinę žalą, sutriko jo psichika. Nutarimą jis skundė Kalėjimų departamentui. Skundas buvo tiriamas formaliai, Kalėjimų departamento sprendime dėl jo skundo nėra nurodyta jokių faktų, veiksmų, kurie įrodytų skundžiamo nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą.

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 19–21) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, kad 2013 m. gegužės 23 d. buvo gauti Apsaugos ir priežiūros skyriaus (toliau – APS) vyresniojo inspektoriaus R. T. tarnybinis pranešimas Nr. 94-12, inspektoriaus T. M. tarnybinis pranešimas Nr. 94-12-1, dieninės pamainos prižiūrėtojų grupės prižiūrėtojos A. S. tarnybinis pranešimas Nr. 94-12-2 ir dieninės pamainos prižiūrėtojų grupės prižiūrėtojo V. K. tarnybinis pranešimas Nr. 94-12-3. Tarnybiniuose pranešimuose nurodoma, kad 2013 m. gegužės 22 d. buvo gautas suimtojo V. K. rašytinis prašymas paskambinti telefonu ir apie 14.30 val. jis buvo išvestas iš gyvenamosios kameros Nr. 360.

Eidamas koridoriumi suimtasis V. K. priežiūros poste Nr. 21 pamatė einančią APS dieninės pamainos prižiūrėtojų grupės prižiūrėtoją A. S. ir netikėtai pradėjo ant jos šaukti, vartodamas necenzūrinius žodžius jos atžvilgiu, jai grasinti ir staiga ją pastūmė, dėl to pareigūnė suklupo ant grindų. Pareigūnai T. M. ir R. T., būdami II-me gyvenamajame korpuse, išgirdo triukšmą priežiūros poste Nr. 21, nuėję į postą pareigūnai pamatė suklupusią prižiūrėtoją A. S. ir prižiūrėtoją V. K., kuris tuo metu tramdė įsisiautėjusį bei agresyviai besielgiantį suimtąjį V.

K.. Pareiškėjas, pamatęs besiartinančius pareigūnus, įbėgo į materialinių vertybių sandėlį ir užsidarė duris, neleisdamas pareigūnams įeiti į vidų. Pareikalavus atidaryti duris, pareiškėjas tai padaryti kategoriškai atsisakė, todėl durys buvo atidarytos jėga, tačiau pareiškėjas aktyviai fiziškai priešinosi ir smogė APS inspektoriui T. M. į veidą, tačiau smūgio buvo išvengta. T. M. ir R. T. bandė paimti pareiškėją už rankų, prispausti jį prie sienos, tačiau jis staigiu judesiu spyrė R. T. į pilvo sritį, R.

T. smūgio išvengė. Pareiškėjas ir toliau elgėsi agresyviai, smūgiavo kojomis, bandydamas įspirti pareigūnams. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 7 dalimi ir Bausmių vykdymo kodekso 121 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 punktu, prieš pareiškėją buvo panaudoti koviniai imtynių veiksmai, t. y. užlaužtos abi rankos ir jis paguldytas ant žemės iki nusiraminimo. Po specialiųjų priemonių panaudojimo, pareiškėją apžiūrėjo Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojai, kurie nustatė nežymius paraudimus kairėje nugaros srityje.

Po apžiūros buvo surašytas medicininis pažymėjimas Nr. 56-189 ir pareiškėjas palydėtas atgal į gyvenamąją kamerą Nr. 360. Tarnybinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas, nepaklusdamas teisėtiems pareigūnų reikalavimams bei nesilaikydamas nustatytų vidaus tvarkos taisyklių, savo veiksmais pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 22 d. raštu paaiškino, kad, eidamas paskambinti telefonu, pamatė anksčiau skambinti jį lydėjusią „pareigūnę, su kuria konfliktavo“, todėl „aptemus protui“ pasipriešino pareigūnams.

Apie specialiųjų priemonių panaudojimą prieš pareiškėją 2013 m. gegužės 27 d. raštu Nr. 9-11900 buvo informuotas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros ketvirtojo skyriaus prokuroras. Pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K 2010 m. gegužės 10 d. ir tą pačią dieną buvo supažindintas su Bausmių vykdymo kodekso, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių ir kitų teisės aktų reikalavimais. Pareiškėjas buvo įspėtas dėl pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų.

Už Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatų, Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 1-23 patvirtintų Suimtųjų elgesio taisyklių 2.2 punkto, 3.11 punkto reikalavimų pažeidimą pareiškėjui 2013 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 62-536 buvo paskirta proporcinga pažeidimui nuobauda – uždarymas 6 paroms į drausmės izoliatorių. Kalėjimų departamentas nustatė, kad nuobauda buvo paskirta teisėtai. Nesutiko su reikalavimu atlyginti neturtinę žalą, nes nėra Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) nustatytų žalos atlyginimo pagrindų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 14–15) prašė skundą atmesti.

Paaiškino, kad išnagrinėjus pareiškėjo 2013 m. birželio 17 d. skundą, buvo konstatuota, jog atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį ir aplinkybes, Lukiškių TI-K direktorius 2013 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 62-536 nuobaudą skyrė pagrįstai. Naikinti Kalėjimų departamento 2013 m. liepos 9 d. raštą Nr. 2S-2941 nėra pagrindo, nes pareiškėjo skundas išnagrinėtas išsamiai ir objektyviai, laiku, sprendimas pagrįstas teisės normomis, nurodyta apskundimo tvarka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu (b. l. 134–141) pareiškėjo V. K. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 350 Lt neturtinei žalai atlyginti, kitus reikalavimus atmetė.

Dėl skundžiamo Lukiškių TI-K 2013 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 62-539 teismas pažymėjo, jog jis yra priimtas vadovaujantis 2013 m. birželio 4 d. tarnybinio tyrimo išvada dėl specialiosios priemonės panaudojimo prieš suimtąjį V. K. Nr. 24-2060 (b. l. 25–26), o ši išvada bei skundžiamas nutarimas yra grindžiami pareigūnų V. K. 2013 m. gegužės 23 d. tarnybiniu pranešimu (b. l. 27), A. S. 2013 m. gegužės 23 d. tarnybiniu pranešimu (b. l. 28), T. M. 2013 m. gegužės 23 d. tarnybiniu pranešimu (b. l. 29), R. T. 2013 m. gegužės 23 d. tarnybiniu pranešimu (b. l. 30), taip pat T. M. ir R. T. 2013 m. gegužės 23 d. surašytu aktu dėl specialiųjų priemonių panaudojimo (b. l. 31), paties pareiškėjo 2013 m. gegužės 22 d. paaiškinimu (b. l. 33). Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jau iš paaiškinimo parašymo būdo matyti, kad jis parašytas per prievartą, tačiau toks teiginys nėra pagrįstas. Pareiškėjo skundas teismui rašytas ranka ir šio paaiškinimo tekstas yra parašyti beveik vienodai, 2013 m. gegužės 22 d. paaiškinimas parašytas netgi labiau įskaitomai, nei skundas teismui, to nebūtų buvę, jeigu paaiškinimas būtų rašomas verčiant pareiškėją tai padaryti panaudojant jėgą ir tai darant netinkamomis sąlygomis. Iš visų nurodytų dokumentų turinio teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės 22 d. apie 14.30 val. buvo išvestas iš gyvenamosios kameros Nr. 360 paskambinti telefonu, eidamas koridoriumi Nr. 21 priežiūros poste jis pamatė prižiūrėtoją A. S., netikėtai ėmė šaukti ant jos, vartojo necenzūrinius žodžius, grasino jai ir ją pastūmė, jį bandė sutramdyti prižiūrėtojas V. K., pribėgo APS inspektorius T. M. ir vyresnysis inspektorius R. T., juos pamatęs pareiškėjas įbėgo į materialinių vertybių sandėlį ir uždarė duris, neleido pareigūnams įeiti į vidų, o pareigūnams atidarius duris, pareiškėjas priešinosi, bandė smūgiuoti rankomis ir kojomis, dėl to prieš jį buvo panaudoti koviniai veiksmai. Nustatyta, kad beveik jokie sužalojimai pareiškėjui nebuvo padaryti (2013 m. gegužės 22 d. medicininis pažymėjimas Nr. 56-186, b. l. 32), nustatytas tik nežymus paraudimas nugaroje iš kairės pusės. Pareiškėjas šio fakto neginčija. Teismo vertinimu, netikėti nurodytais dokumentais nėra pagrindo, nes jie buvo patvirtinti teisme apklausus liudytojais visus nurodytus asmenis.

Įvertinęs liudytojų V. K., A. S., T. M. ir R. T. parodymus ir tarnybinius pranešimus, teismas konstatavo, kad pareiškėjas pagrįstai nubaustas 2013 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 62-536, nes šiame nutarime aprašytas pareiškėjo elgesys buvo nustatytas keturių įstaigos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, surašytu aktu ir kitais duomenimis, dokumentų turinio teisingumą patvirtino teisme apklausti liudytojai. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei 2 dalies 8 punkto reikalavimus. Šio įstatymo 32 straipsnyje nustatytos suimtųjų pareigos ir jiems taikomi draudimai. Įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatytos suimtųjų pareigos: 1) vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos; 2) vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus. 32 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems draudžiama reikalauti bet kokios paslaugos iš kito suimtojo ar nuteistojo, naudoti fizinį ar psichinį smurtą prieš kitus asmenis. Atitinkamai panašios nuostatos yra Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 1-23 patvirtintose Suimtųjų elgesio taisyklėse. Pažymėjo, kad pareiškėjas nevykdė pareigų, nustatytų Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nesilaikė draudimo, nustatyto 32 straipsnio 2 dalies 8 punkte, todėl jam galėjo būti taikoma tokia nuobauda kaip uždarymas į drausmės izoliatorių 6 paroms.

Suėmimo vykdymo įstatymo 36 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už kelis vienu metu padarytus pažeidimus skiriama viena nuobauda. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo išvadai, jog 2013 m. gegužės 22 d. pareiškėjo padaryti pažeidimai buvo padaryti vienu metu. Pareiškėjas 2013 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 62-510 buvo nubaustas už pažeidimą, padarytą 2013 m. gegužės 22 d. 9 val. Pareiškėjas pats neneigė, kad po pažeidimo padarymo jis buvo nuvestas atgal į gyvenamą kamerą Nr. 360. Tik apie 14.30 val. pareiškėjas vėl buvo vedamas paskambinti telefonu, kai jis pasipriešino pareigūnams ir atliko veiksmus, už kuriuos ir buvo nubaustas. Du padaryti įstatymo reikalavimų pažeidimai nebuvo padaryti tuo pačiu metu, jie skiriasi laike. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 36 straipsnio 4 dalį, nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per dešimt parų nuo pažeidimo atskleidimo dienos, o jei dėl pažeidimo buvo atliekamas tyrimas – nuo tyrimo pabaigos dienos, bet ne vėliau kaip per mėnesį nuo pažeidimo padarymo dienos. Du pareiškėjo padaryti tą pačią dieną pažeidimai skyrėsi ir tuo, kad dėl antrojo pažeidimo turėjo būti atliekamas ir buvo atliktas tyrimas dėl padaryto pažeidimo. Antruoju atveju buvo panaudotos specialiosios priemonės ir tyrimo išvada pateikta tik 2013 m. birželio 4 d., kai jau baigėsi 10 parų terminas nuobaudai už pirmąjį pažeidimą skirti. Todėl už pirmąjį pažeidimą nuobauda ir buvo paskirta 2013 m. gegužės 31 d. nutarimu, o tuomet dar nebuvo galimybės spręsti dėl nuobaudos skyrimo už antrąjį pažeidimą. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai, jog jis už tą patį nusižengimą nubaustas du kartus, nepagrįsti. Teismas taip pat pažymėjo, kad Kalėjimų departamentas neprivalo iš naujo apklausti pareigūnus, kurių tarnybiniais pranešimais remiasi įstaigos administracija, skirdama drausminę nuobaudą. Pats pareiškėjas teismui ir skunde Kalėjimų departamentui nepaaiškino, dėl kokių priežasčių minėti inspektoriai būtų suinteresuoti ji mušti ir kankinti, todėl nebuvo poreikio juos apklausti dar kartą, siekiant išsiaiškinti pareiškėjo skunde nurodomas aplinkybes. Dėl to teismas Kalėjimų departamento 2013 m. liepos 9 d. nutarimą Nr. 2S-2941 „Dėl skundo išnagrinėjimo“ teismas laikė teisėtu ir pagrįstu.

Teismas nurodė, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad suimtojo, kuriam paskirta nuobauda – uždaryti į drausmės izoliatorių, sveikatą privalo patikrinti gydytojas ir tardymo izoliatoriaus direktoriaus nutarime pažymėti, ar suimtasis gali atlikti jam paskirtą nuobaudą, o 2 dalyje taip pat imperatyviai nustatyta, kad ypatingais atvejais suėmimo vykdymo režimą pažeidęs suimtasis, kurį būtina nedelsiant izoliuoti ir kuris neturi aiškių traumos ar pavojingos ligos požymių, gali būti uždarytas į drausmės izoliatorių medicinos darbuotojo leidimu, tačiau gydytojas jo sveikatą turi patikrinti ne vėliau kaip per dvidešimt keturias valandas nuo uždarymo į drausmės izoliatorių.

Nustatė, kad ant 2013 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 62-536 yra 2013 m. birželio 13 d. slaugytojos padarytas įrašas, kad asmuo gali atlikti nuobaudą drausmės izoliatoriuje. 2013 m. birželio 14 d. pareiškėjas pateikė įstaigos direktoriui pranešimą (b. l. 39–41), kuriame nurodė, kad buvo nubaustas nepagrįstai. Iš APS pareigūno R. V. 2013 m. birželio 14 d. tarnybinio pranešimo (b. l.

38) nustatė, kad pareiškėjas drausmės izoliatoriuje buvo paskelbęs apie badavimą, tačiau po pokalbio su direktoriaus pavaduotoju atsisakė pradėto badavimo. Į bylą pateikti medicininiai pareiškėjo dokumentai (b. l. 59–80), juose yra 2013 m. birželio 13 d. datos įrašas, kad pareiškėjas atvestas apžiūrai, sveikatos sutrikimų nenustatyta, nurodyta, kad pareiškėjas pasirašyti atsisakė, įrašą pasirašė bendrosios praktikos slaugytoja S. K. ir bendrosios praktikos slaugytoja I. J. (b. l. 68). Jokio gydytojo padaryto įrašo nėra.

Todėl, atsižvelgdamas į įrašą ant paties nutarimo ir įrašą medicininiuose dokumentuose, teismas sprendė, kad pareiškėjas pagrįstai nurodė, jog jo neapžiūrėjo gydytojas, apžiūrėjo tik slaugytoja, o tai yra akivaizdus minėtų imperatyvių Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatų pažeidimas. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246, 6.248 ir 6.249 straipsniais ir nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš, jo manymu, neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų – ir dėl drausminės nuobaudos paskyrimo, ir dėl patalpinimo į drausmės izoliatorių tvarkos pažeidimo.

Teismas darė išvadą, kad drausminė nuobauda paskirta teisėtai ir pagrįstai, tačiau patalpinant pareiškėją į drausmės izoliatorių pažeista įstatyme nustatyta tvarka. Atlikus paskirtą drausminę nuobaudą, 2013 m. birželio 19 d. pareiškėjo medicininėje kortelėje yra padarytas įrašas, jog jam nustatyta diagnozė nerimo sutrikimas, skirti raminamieji vaistai (b. l. 67). Todėl yra pagrindas teigti, kad drausminės nuobaudos atlikimas sukėlė pareiškėjo psichikai tam tikrų pasekmių. Nustatė, kad drausminės nuobaudos atlikimas iš dalies buvo neteisėtas, tai galėjo padaryti neigiamą poveikį pareiškėjui, nustatyta, kad iš karto po šios nuobaudos atlikimo jam konstatuotas psichikos sveikatos sutrikimas, skirti raminamieji vaistai.

Atsižvelgęs į visas nustatytas bylos aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjui priteistinas 350 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu (b. l. 150–155) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei priteisė neturtinės žalos atlyginimą (350 Lt), kuris žemina pareiškėjo garbę ir orumą, yra nepakankamas patirtai žalai atlyginti.

2. Teismas rėmėsi liudytojų parodymais, kurie yra klaidinantys, nepagrįsti kitais byloje esančiais duomenimis.

3. Nepagrįstas teismo teiginys, jog pareiškėjas galėjo būti vedamas antrą kartą per tą pačią dieną skambinti.

4. Abejonių kelia liudytojų A. S. ir V. K. parodymai, kad 2013 m. gegužės 22 d. ryte pareiškėjas nebuvo vedamas skambinti. Tai prieštarauja bylos duomenims ir verčia abejoti teismo sprendimo skaidrumu ir nešališkumu.

5. Teismas teigia, kad dėl 2013 m. gegužės 22 d. ryte įvykusių įvykių pareiškėjo elgesys 14.30 val. (pareigūnės A. S. įžeidimas) nestebina. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad būtent dėl šios dienos ryte įvykusių įvykių pareigūnai norėjo „pamokyti“ pareiškėją. Toks teismo vertinimas yra diskriminacija.

6. Pareiškėjui kelia įtarimą teismo nustatytos aplinkybės, nes 14.30 val. įvykęs incidentas vyko prie 21 posto, kuris yra cokoliniame aukšte, tačiau jo negirdėjo 21-22 posto pareigūnai, o išgirdo pareigūnai, buvę pirmam aukšte. Teismo posėdžio metu nebuvo nustatyta, kuris pareigūnas tuo metu dirbo 21-22 poste, šis pareigūnas į teismo posėdį neiškviestas.

7. Nutarime dėl nubaudimo nurodyta, kad pareiškėjas pareigūnės A. S. atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, tačiau nenurodyta, kokie tie žodžiai, nenustatytas jų vartojimo leistinumas lietuvių kalboje.

8. Negalima konstatuoti fakto, kad pareiškėjas pastūmė pareigūnę A. S. ir ši dėl to suklupo, nes šis faktas nepatvirtintas kitais bylos duomenimis. Juos patvirtina tik liudytojų parodymai, o liudytojai yra susiję darbo santykiais.

9. Neaiški aplinkybė, dėl kokių priežasčių pareiškėjas įbėgo į sandėlį, kokiu būdu pareiškėjas jame užsirakino taip, kad du pareigūnai negalėjo tų durų atidaryti.

10. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo parašytas paaiškinimas buvo surašytas neverčiant jo to padaryti (nes raštas tvarkingesnis ir įskaitomesnis nei skundo surašymo teismui metu). Teismas negali vertinti tokios aplinkybės ir daryti šios išvados, reikia ekspertų.

11. Teismas neišreikalavo įrodymų (vaizdo įrašų), kurie patvirtintų A. S. buvimo vietą įvykio metu ir kitas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 628-539, kuriuo pareiškėjui V. K. paskirta nuobauda – uždarymas į drausmės izoliatorių 6 paroms, bei Kalėjimų departamento 2013 m. liepos 9 d. nutarimo Nr. 2S-2941, kuriuo pastarasis nutarimas paliktas galioti, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 3 500 Lt neturtinei žalai atlyginti. Neturtinę žalą pareiškėjas siejo su neteisėtai minėtu 2013 m. birželio 13 d. nutarimu paskirta nuobauda bei tuo, kad prieš uždarant jį į drausmės izoliatorių, jo neapžiūrėjo gydytojas.

Iš V. K. pateikto apeliacinio skundo (b. l. 150–155) matyti, jog savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas iš esmės grindžia argumentais, susijusiais su netinkamu įrodymų vertinimu bei įrodymų nepakankamumu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju byloje turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Tiek pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, tiek atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.).

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 57 str. 2 d.).

Pažymėtina, kad pareiškėjas byloje pareikštus reikalavimus grindė vien tik savo paaiškinimais. Pagal ABTĮ 57 straipsnio nuostatas proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimai yra vienas iš faktinių duomenų nustatymo priemonių. Proceso šalis, be kitų savo teisių, turi teisę dalyvauti tiriant įrodymus, pareikšti savo nuomonę dėl atitinkamų įrodymų (ABTĮ 52 str. 2 d., 57 str. 4 d.), tačiau proceso šalių pozicija dėl įrodymų teismui nėra privaloma. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.).

Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išvadą, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 62-536 buvo pagrįstai nubaustas už Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų bei 2 dalies 8 punkto reikalavimų pažeidimus, padarė įvertinęs į bylą pateiktus rašytinius įrodymus bei remdamasis teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų – pareigūnų V. K., A. S., R. T. ir T. M. parodymais, ir paties pareiškėjo paaiškinimais.

Pažymėtina, kad liudytojai V. K., A. S., R. T. ir T. M. parodymus teismo posėdyje davė įspėti dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą. Remiantis šių pareigūnų parodymais nustatyta, kad 2013 m. gegužės 22 d. apie 14.30 val. pareiškėjas V. K. iš gyvenamosios kameros Nr. 360 prižiūrėtojo V. K. buvo išvestas paskambinti telefonu. Eidamas koridoriumi pareiškėjas priežiūros poste Nr. 21 pamatė prižiūrėtoją A. S. ir pradėjo ant jos šaukti, vartoti necenzūrinius žodžius, grasinti, tuomet staiga ją pastūmė ir ši parklupo ant grindų. Prižiūrėtojas V. K. bandė sutramdyti pareiškėją. Tuo metu antrame gyvenamajame korpuse buvę inspektoriai R. T. ir T. M. išgirdo triukšmą ir nuėjo į postą Nr. 21, kuriame pamatė suklupusią prižiūrėtoją A. S. ir prižiūrėtoją V. K., tramdantį pareiškėją. Pamatęs ateinančius inspektorius R. T. ir T. M., pareiškėjas įbėgo į materialinių vertybių sandėlį ir uždarė duris, neleido pareigūnams įeiti į vidų ir į jų teisėtus reikalavimus atidaryti duris nereagavo. Atidarius duris jėga, pareiškėjas aktyviai priešinosi (bandė įspirti, trenkti inspektoriams R. T. ir T. M.), todėl prieš V. K. buvo panaudotos specialios priemonės – koviniai imtynių veiksmai, t. y. pareiškėjui užlaužtos rankos ir jis paguldytas ant žemės iki nusiraminimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog liudytojų parodymai patvirtina jų tarnybiniuose pranešimuose išdėstytas aplinkybes.

Apeliantas nurodo, kad abejonių kelia liudytojų A. S. ir V. K. parodymai, kadangi jie neprisiminė to, jog 2013 m. gegužės 22 d. 9 val. ryte pareiškėjas taip pat buvo vedamas skambinti. Pažymėtina, kad parodymus pareigūnai davė teismo posėdžio, kuris vyko 2013 m. spalio 23 d., metu, taigi nuo minėtų įvykių praėjus nemažai laiko. Be to, šioje byloje 2013 m. gegužės 22 d. 9 val. įvykiai nėra susiję su ginčo dalyku. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsti ir apelianto teiginiai dėl minėtų liudytojų šališkumo. Nors pareiškėjas teigia, kad su prižiūrėtoja A. S. jis ir anksčiau yra konfliktavęs, tačiau byloje nenustatyta jokių faktų, kad ši pareigūnė ar kiti liudytojais apklausti pareigūnai būtų suinteresuoti neteisingai apkaltinti pareiškėją. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesiremti minėtų pareigūnių parodymais, kurie atitiko byloje esančius rašytinius įrodymus. Teismo posėdžio metu A. S. nurodė, kad prieš nagrinėjamą įvykį yra surašiusi tarnybinį pranešimą dėl V. K. veiksmų ir galbūt tai yra pareiškėjo nurodomo konflikto priežastis. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pataisos įstaigų administracijos pareigūnai, į kurių pareigas įeina teisės aktais nustatytų nuteistųjų elgesio taisyklių ir drausmės priežiūra, turi ne tik teisę, bet ir pareigą fiksuoti suėmimo vykdymo režimo reikalavimų pažeidimų faktus (surašyti atitinkamus dokumentus ir kt.), todėl šis faktas negali būti laikomas pareigūnės A. S. tam tikro suinteresuotumo įrodymu.

Dėl byloje liudytoju neapklausto pareigūno, kuris tuo metu turėjo dirbti 21-22 poste, teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo procese reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra susiję su nagrinėjama byla, t. y. gali patvirtinti arba paneigti bylai reikšmingas aplinkybes. Teismas, tenkindamas ar atmesdamas prašymą dėl įrodymų rinkimo, turi teisę nuspręsti įrodymų liečiamumo klausimą, t. y., ar prašyme nurodytas įrodymas yra reikšmingas nagrinėjamam ginčui. Pirmosios instancijos teismas apklausė pagrindinius liudytojus – pareigūnus V. K., A. S., R. T. ir T. M., kurių parodymais nustatytos bylai reikšmingos ir pareiškėjo paaiškinimus neginčijamai paneigiančios aplinkybės. Jokių abejonių dėl šių parodymų neiškilo, juos patvirtino kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Be to, kaip matyti iš pareiškėjo skundo (b. l. 1–4), pats pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurias jo prašomas iškviesti liudytojas būtų galėjęs patvirtinti.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus bei 2 dalies 8 punktus, todėl Lukiškių TI-K direktorius ginčijamu 2013 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 62-536 pagrįstai ir teisėtai paskyrė pareiškėjui nuobaudą – uždarymą į drausmės izoliatorių 6 paroms. Kalėjimų departamentas 2013 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 2S-2941 pagrįstai ir teisėtai paliko galioti Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 13 d. nutarimą Nr. 62-536.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad prieš pradedant vykdyti nuobaudą, t. y. prieš uždarant pareiškėją į drausmės izoliatorių 6 paroms, jo neapžiūrėjo gydytojas, nors tokia pareiga nustatyta Suėmimo vykdymo įstatymo 37 straipsnyje. Todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl priteisto neturtinės žalos – 350 Lt – dydžio pagrįstumo.

Pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Sprendžiant dėl neturtinės žalos būdo ir (ar) dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

Byloje konstatuota, kad ginčijama drausminė nuobauda – uždarymas į drausmės izoliatorių 6 paroms, pareiškėjui paskirta teisėtai ir pagrįstai. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, žala pareiškėjui kilo tik dėl to, kad prieš pradedant vykdyti šią nuobaudą, pareiškėjo neapžiūrėjo gydytojas (apžiūrėjo tik bendrosios praktikos slaugytoja). Į bylą pateikta 2013 m. birželio 19 d. V. K. medicininė kortelė (b. l. 67) patvirtina, kad po šios nuobaudos atlikimo jam buvo diagnozuotas nerimo sutrikimas ir skirti raminamieji vaistai. Įvertinusi nurodytą pažeidimą, pareiškėjo patirtus nepatogumus, nuobaudos atlikimo trukmę bei dėl to kilusias pasekmes, teisingumo ir protingumo principus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu neturtinės žalos dydžiu. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma (350 Lt) laikytina proporcinga pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys