A-575-592-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-592/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01219-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.1; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, ir Marijampolės pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), kurį vėliau patikslino (b. l. 16), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 1 000 000 Lt neturtinės žalos ir 115 Lt turtinės žalos atlyginimą, taip pat įpareigoti Marijampolės PN leisti pareiškėjui lankytis bibliotekoje nepriklausomai nuo jo buvimo vietos Marijampolės PN bei skirti pareiškėjui papildomą ilgalaikį pasimatymą. Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. gegužės 5 d. prašymu Nr. 49/07-1053 kreipėsi į Marijampolės PN direktorių, jog jam būtų leista nuvykti į pataisos namų biblioteką susipažinti su teisės aktais, tačiau prašymas buvo netenkintas. Pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 13 d. pateikė prašymą Nr. 49/07-1065 leisti jam susipažinti su teisės aktais, kuriuos išvardijo sąraše, ir Valstybės žiniomis nuo 100-ojo numerio. Jam buvo įteiktas Valstybės žinių 100-asis numeris, tačiau prašomų teisės aktų jis negavo. Be to, paaiškino, kad 2012 m. rugpjūčio 31 d. jo būryje buvo atlikta krata, kurios metu pareigūnai, nedalyvaujant nuteistiesiems, cenzūravo jo asmeninius laiškus, dokumentus, taip pat pavogė jo 15 Lt vertės paklodę ir sugadino 100 Lt vertės šlepetes, buvo sugadinti ir kiti daiktai, tačiau šio įvykio tyrimas nebuvo atliktas, o 12-to būrio viršininkas atsisakė nufotografuoti ar nufilmuoti padarytą netvarką, įvykio liudytojai nebuvo apklausti. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog 2012 m. rugsėjo 10 d. prašymu Nr. 49/07-1056 prašė jam suteikti papildomą ilgalaikį pasimatymą, tačiau Marijampolės PN neteisėtai jį atsisakė skirti. Pareiškėjas pažymėjo, jog atsakymai į jo prašymus jam buvo įteikti praleidus nustatytus terminus. Atsižvelgęs į tai, kad dėl Marijampolės PN pareigūnų neteisėtų veiksmų prarado turtą, pareiškėjas prašė priteisti jam turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėjas manė, kad teismas taip pat turėtų kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio 5 dalies panaikinimo, esant įstatymo kolizijai ar spragai.

Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 23–26) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Marijampolės PN paaiškino, kad Marijampolės PN direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 3875 pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – uždaryti jį 15 parų į baudos izoliatorių. Nurodė, jog minėtą nuobaudą pareiškėjas atliko nuo 2012 m. rugsėjo 4 d. grįžęs iš Kauno tardymo izoliatoriaus. Pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 5 d. įteikė Marijampolės PN administracijai prašymą sudaryti jam sąlygas iš baudos izoliatoriaus lankytis bibliotekoje, kad jis galėtų susipažinti su teisine literatūra. 2012 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. 20/07-742 pareiškėjui buvo paaiškinta, kad kreiptis dėl pageidaujamos literatūros jis gali Marijampolės PN direktoriaus 2011 m. liepos 27 d.

įsakymu Nr. 4/07-95 patvirtintu Bibliotekos ir skaityklos lankymo grafiko nustatytu laiku šeštadieniais bibliotekos darbuotojui priėjus prie kameros arba kreiptis į viršininką, nurodydamas, koks skubiai teisės aktas jam yra reikalingas. Marijampolės PN akcentavo, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė susipažinti su teisės aktais pagal nustatytą tvarką. Be to, 2012 m. rugpjūčio 31 d. leidimu Nr. 20/07-719 pareiškėjui buvo leista papildomai lankytis bibliotekoje. Taip pat pažymėjo, kad 2012 m. rugpjūčio 27 d. vyko bendroji planinė krata 11-tame ir 12-tame būriuose, pareiškėjas pasirašė asmens kratos protokolą, turėjo galimybę tą pačią dieną dėl daiktų dingimo ar sugadinimo kreiptis į pataisos namų administraciją, tačiau jokių pretenzijų nepareiškė, o 2012 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėjas buvo etapuotas iš pataisos namų, su savimi išsivežė visus asmeninius daiktus, jų saugojimui nepaliko.

Marijampolės PN atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 10 d. pateikė prašymą dėl papildomo ilgalaikio pasimatymo 2012 m. spalio mėn., tačiau atsižvelgus į tai, kad ilgalaikis pasimatymas jam jau buvo skirtas 2012 m. rugpjūčio 16–17 d., taip pat atsižvelgus į nuteistųjų prašymų kiekį bei pasimatymų kambarių skaičių, pareiškėjo prašymas nebuvo tenkintas. Marijampolės PN pabrėžė, kad tai netrukdo pareiškėjui pakartotinai kreiptis su tokiu prašymu. Kartu pažymėjo, jog 2012 metais pareiškėjui buvo skirti 4 ilgalaikiai ir 3 trumpalaikiai pasimatymai, jis nebuvo dėl pasimatymų kaip nors diskriminuojamas.

Marijampolės PN teigė, jog pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių atsakovo neteisėtus veiksmus, neįrodė turtinės ir neturtinės žalos, todėl jo skundas yra nepagrįstas ir atmestinas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimu (b. l. 113–118) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog Marijampolės PN direktoriaus 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 3875 pareiškėjui buvo skirta nuobauda – jis uždarytas į baudos izoliatorių 15 parų. Pareiškėjas nuobaudą atliko nuo 2012 m. rugsėjo 4 d. iki 2012 m. rugsėjo 19 d. Būdamas baudos izoliatoriuje, pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 5 d. pateikė prašymą Nr. 49/07-1053 pataisos namų administracijai sudaryti sąlygas jam 15 parų iš baudos izoliatoriaus lankytis bibliotekoje susipažinimui su teisine informacija. 2012 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. 20/07-743 pareiškėjui buvo atsakyta, jog remiantis Marijampolės PN direktoriaus 2011 m. liepos 27 d.

įsakymu Nr. 4/07-95 patvirtintu Bibliotekos ir skaityklos lankymo grafiku nuteistiesiems, laikomiems baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose, numatytas laikas kreiptis dėl pageidaujamos literatūros šeštadieniais bibliotekos darbuotojui priėjus prie patalpos arba kreiptis į būrio viršininką dėl skubiai reikalingo teisės akto pateikimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę. Taigi asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, vertinant apribojimo proporcingumą.

Teismas pabrėžė, kad Marijampolės PN direktoriaus patvirtintame Bibliotekos ir skaityklos lankymo grafike nuteistiesiems, laikomiems baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose, numatytas laikas kreiptis dėl pageidaujamos literatūros yra nuo 09.15 val. iki 15.30 val. su pertrauka nuo 11.30 val. iki 14.00 val. Taigi Marijampolės PN pareiškėjui tinkamai išaiškino susipažinimo su teisine informacija tvarką, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų kilę kliūčių ja naudotis. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, jog Marijampolės PN privalo be jokių apribojimų sudaryti sąlygas lankytis bibliotekoje, pareiškėjui būnant baudos izoliatoriuje, nes tokiu atveju būtų pažeisti nuobaudos paskyrimo tikslai, su tuo susijusių apribojimų proporcingumo principai.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 13 d. pateikė prašymą pataisos namų administracijai, prašydamas pateikti Valstybės žinias nuo 2012 m. rugpjūčio 28 d. Nr. 100 bei dar dvylika jo sąraše nurodytų teisės aktų, nurodydamas, jog teisės aktai turi būti suredaguoti (su papildymais ir pakeitimais). Pareiškėjui 2012 m. rugsėjo 27 d. pataisos namų administracijos raštu Nr. 20/07-779 buvo nurodyta, jog jam buvo sudaryta galimybė susipažinti su prašomu Valstybės žinių leidiniu, tai patvirtina pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 18 d.

įrašas minėtame prašyme. Marijampolės PN pareiškėjui taip pat išaiškino teisę kreiptis į biblioteką pagal administracijos įsakymu nustatytą grafiką. Duomenų apie tai, kad pareiškėjo buvimo baudos izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjui būtų pateikti kiti dvylika sąraše nurodytų teisės aktų, byloje nėra. Tačiau pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su minėta teisine literatūra pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą Bibliotekos ir skaityklos lankymo grafiką nustatytu laiku kreipdamasis dėl pageidaujamos literatūros į bibliotekos darbuotoją, o esant skubiam teisinės literatūros poreikiui, kreiptis į būrio viršininką.

Ši teisė pareiškėjui buvo išaiškinta 2012 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. 20/07-743. Teismui nėra pateikta duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų kaip nors apribotos teisės susipažinti su teisės aktais pagal pataisos namų nustatytą tvarką. Pareiškėjas nenurodė, jog būtent konkrečiu laikotarpiu buvo skubiai reikalingi prašomi pateikti teisės aktai, o dėl jų nepateikimo būtų pažeistos jo subjektinės teisės. Teismas papildomai pažymėjo, kad 2012 m. rugpjūčio 22 d. pareiškėjas pataisos namų administracijai buvo pateikęs prašymą leisti jam ne darbo dienomis lankytis pataisos namų bibliotekoje dėl susipažinimo su teisės aktais. 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas Nr. 20/07-719, kuriuo jam buvo leista papildomai lankytis Marijampolės PN nuteistųjų bibliotekoje trečiadieniais ir penktadieniais nuo 09.00 val. iki 10.00 val.

Leidimas galiojo iki 2012 m. lapkričio 30 d. Teismas nurodė, kad pagal BVK 11 straipsnį nuteistajam turi būti pateikiama rašytinė informacija apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, jo teises bei pareigas. Tačiau tai nereiškia administracijos pareigos surasti nuteistiesiems visus teisės aktus ir juos susisteminti. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo sudaryta galimybė susipažinti su teisės aktais, nepažeidžiant šiuos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų bei pareiškėjo subjektinių teisių.

Pasisakydamas dėl papildomo ilgalaikio pasimatymo suteikimo, teismas nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjas pateikė Marijampolės PN direktoriui prašymą dėl papildomo ilgalaikio pasimatymo suteikimo spalio mėnesį nuo 2012 m. spalio 9 d. iki 2012 m. spalio 22 d. Prašydamas skirti papildomą ilgalaikį pasimatymą, pareiškėjas nurodė, jog turi būti atsižvelgta į tai, kad prieš tai jam priklausantis ilgalaikis pasimatymas truko tik vieną parą. Marijampolės PN direktoriaus 2012 m. rugsėjo 27 d. rašte Nr. 20/07-778 dėl minėto prašymo buvo atsakyta, kad pareiškėjui priklausantis ilgalaikis pasimatymas buvo skirtas 2012 m. rugpjūčio 16–17 d., o atsižvelgus į pataisos namuose esančių ilgalaikių pasimatymų kambarių skaičių bei gautų nuteistųjų prašymų kiekį spalio mėnesiui pareiškėjo prašymas nebuvo tenkintas.

Be to, teismas akcentavo, kad iš pareiškėjo apskaitos kortelės matyti, jog laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 18 d. iki 2012 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjui buvo suteikti 4 ilgalaikiai ir 3 trumpalaikiai pasimatymai su artimaisiais. Šiame kontekste teismas pažymėjo, jog pagal BVK 94 straipsnio 7 dalį nuteistiesiems, kurie laisvės atėmimo bausmę atlieka būdami priskirti paprastajai arba lengvajai grupei, socialiniams ryšiams palaikyti pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno nutarimu gali būti suteikiami papildomi trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai, tačiau BVK 94 straipsnio 7 dalies teisės normoje yra įtvirtinta pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno teisė, o ne pareiga nuteistiesiems suteikti papildomus trumpalaikius ir ilgalaikius pasimatymus, todėl pataisos namų direktoriaus atsisakymas pareiškėjui suteikti papildomą ilgalaikį pasimatymą negali būti traktuojamas kaip neteisėtas.

Teismas atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl papildomo ilgalaikio pasimatymo skyrimo, buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas neseniai, t. y. 2012 m. rugpjūčio mėn. buvo turėjęs ilgalaikį pasimatymą su artimaisiais, be to, atsižvelgta į pataisos namuose esančių ilgalaikių pasimatymų kambarių skaičių ir gautų nuteistųjų prašymų kiekį spalio mėnesiui. Teismas nurodė, kad 2012 m. spalio mėn. ilgalaikių pasimatymų grafikas patvirtina, jog Marijampolės PN pareiškėjo nurodytu laikotarpiu neturėjo objektyvių galimybių dėl užimtų patalpų pareiškėjui skirti papildomą pasimatymą.

Tai įvertinęs, teismas sprendė, kad Marijampolės PN neteisėti veiksmai nenustatyti. Kartu akcentavo, kad pareiškėjas iš esmės neskundžia 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. 20/07-778, kuriuo buvo atmestas jo prašymas dėl papildomo ilgalaikio pasimatymo suteikimo, be to, minėtas atsisakymas pareiškėjui neužkerta kelio pakartotinai kreiptis dėl papildomo pasimatymo iš naujo teikiant prašymą.

Spręsdamas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, teismas pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą, nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turtinę žalą teigė patyręs dėl to, kad 2012 m. rugpjūčio 27 d. pareigūnams atlikus bendrą planinę kratą 11-tame ir 12-tame būriuose, kratos metu buvo pavogta jo paklodė (15 Lt vertės) ir sugadintos šlepetės (100 Lt vertės).

Tačiau teismas pabrėžė, kad minėtų pareiškėjo daiktų nėra tarp Bendrosios kratos 11–12 būriuose suvestiniame protokole nurodytų kratos metu išimtų uždraustų turėti nuteistiesiems daiktų. Pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose taip pat nėra jokių duomenų apie minėtų daiktų paėmimą, jų sugadinimą ar dingimą, o teismo posėdžio metu liudytojais apklausti pareigūnai Ž. B. ir G. R., dalyvavę minėtoje planinėje kratoje, nurodė, jog kratos metu pareiškėjo nurodyti daiktai nebuvo paimti ar sugadinti. Pareigūnai patvirtino, kad po kratos pareiškėjas jokių pretenzijų dėl atliktos kratos ir jos metu paimtų ar sugadintų daiktų nepareiškė.

Be to, pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 28 d. planiniu etapu išvyko iš pataisos namų, o skundą dėl minėtų daiktų pataisos namų administracijai pateikė tik 2012 m. rugpjūčio 29 d. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl laiškų cenzūravimo, paklodės vagystės ir šlepečių sugadinimo išdėstytos abstrakčiai, neįvardijant konkrečių pažeidimų, nenurodyti šias aplinkybes galintys patvirtinti asmenys, todėl pareiškėjo argumentai, kad Marijampolės PN neatliko išsamaus tyrimo, neapklausė liudytojų, yra nepagrįsti.

Taip pat teismas pabrėžė, kad Marijampolės PN ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) sprendimai, kuriais motyvuotai buvo atsakyta dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, teisme nebuvo ginčijami, o pareiškėjo iniciatyva apklaustas liudytojas R. K. teismui nepatvirtino, kad matė po kratos suplėšytas pareiškėjo šlepetes, neprisiminė, kaip atrodė minėti pareiškėjo daiktai iki kratos, tik teigė, jog pareiškėjas prašė jo paliudyti teisme daiktų dingimą.

Atsižvelgęs į šio liudytojo parodymus, jo ir pareiškėjo tarpusavio santykius, teismas minėto liudytojo parodymus vertino kaip neobjektyvius. Tuo tarpu kitų duomenų, patvirtinančių Marijampolės PN neteisėtus veiksmus atliekant kratą, kurie pagrįstų pareiškėjo nurodytų daiktų sugadinimą, paėmimą ar neteisėtą laiškų cenzūravimą, teismas nenustatė. Teismas nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 157.9 punktą, atliekant gyvenamosios patalpos bendrąją kratą, patalpoje gali būti paliekamas jos tvarkdarys ar kitas nuteistasis, tačiau imperatyvus reikalavimas dėl nuteistųjų atstovo dalyvavimo kratos metu nėra įtvirtintas, todėl, esant šiam teisiniam reglamentavimui, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog kratos metu nedalyvavo nuteistųjų atstovas, nepatvirtina kratos neteisėtumo fakto.

Teismas taip pat nenustatė aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, ir pažymėjo, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka, kadangi paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog Marijampolės PN atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą, o nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nėra visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl 1 000 000 Lt neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

Įvertinęs pareiškėjo prašymų Marijampolės PN datą ir atsakovo atsakymų priėmimo laiką, teismas, vadovaudamasis BVK 183 straipsnio 1 dalimi, padarė išvadą, jog pareiškėjo argumentai, kad pataisos namų atsakymai į jo skundus buvo pateikti praleidus įstatymo nustatytą terminą, yra nepagrįsti. Taip pat nurodė, kad teismui nekyla pagrįstų abejonių dėl BVK 99 straipsnio 5 dalies atitikimo Konstitucijai, be to, ši nuostata nėra aktuali nagrinėjamam ginčui spręsti, todėl kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde (b. l. 124–125) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją ir mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas.

Atsakovas Marijampolės PN pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 131), kuriame prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimą nepakeistą. Marijampolės PN nurodo, jog palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui bei kituose teismui pateiktuose dokumentuose. Taip pat pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių naujų duomenų, įrodančių, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą. Marijampolės PN mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą bei priėmė pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Įvertinusi byloje esančius duomenis (b. l. 7–11, 27–44, 81–83, 107–108, 110–112) teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju Marijampolės PN į pareiškėjo skundus atsakė teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Marijampolės PN pareiškėjui tinkamai išaiškino susipažinimo su teisine informacija ir lankymosi pataisos namų bibliotekoje tvarką, o byloje nėra duomenų, kad kaip nors būtų apribotos pareiškėjo teisės nustatyta tvarka susipažinti su pageidaujamais teisės aktais ar pareiškėjui būtų kilę kliūčių pasinaudoti šia tvarka.

Be to, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė susipažinti su prašomu Valstybės žinių leidiniu, ką savo parašu patvirtino pats pareiškėjas (b. l. 32). Tuo tarpu teisės aktai nenumato pareigos pataisos įstaigoms surasti nuteistiesiems visus jų pageidaujamus teisės aktus ir juos susisteminti. Kartu akcentuotina, kad 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas Nr. 20/07-719, kuriuo jam buvo leista papildomai lankytis Marijampolės PN nuteistųjų bibliotekoje trečiadieniais ir penktadieniais nuo 09.00 val. iki 10.00 val., leidimas galiojo iki 2012 m. lapkričio 30 d. (b. l. 108).

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog BVK 94 straipsnio 7 dalies teisės normoje yra įtvirtinta pataisos įstaigos teisė, o ne pareiga nuteistiesiems suteikti papildomus trumpalaikius ir ilgalaikius pasimatymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo pagrįstai ir teisėtai nesuteiktas papildomas ilgalaikis pasimatymas. Juolab kad, atsižvelgus į pataisos namuose esančių ilgalaikių pasimatymų kambarių skaičių bei gautų nuteistųjų prašymų dėl pasimatymų kiekį, Marijampolės PN pareiškėjo nurodytu laikotarpiu neturėjo objektyvių galimybių dėl užimtų patalpų pareiškėjui skirti papildomą pasimatymą, be to, pareiškėjui priklausantis ilgalaikis pasimatymas jau buvo skirtas 2012 m. rugpjūčio 16–17 d.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Pabrėžtina, kad byloje nėra jokių duomenų, jog 2012 m. rugpjūčio 27 d. kratos metu būtų pavogta pareiškėjo paklodė ir sugadintos šlepetės, pareiškėjas nei iškart po kratos, nei 2012 m. rugpjūčio 28 d. planiniu etapu išvykdamas iš pataisos namų jokių pretenzijų nereiškė, nors tokią galimybę turėjo, o skundą dėl to pateikė tik 2012 m. rugpjūčio 29 d. (b. l. 34–39).

Šias aplinkybes patvirtina ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojais apklaustų minėtoje kratoje dalyvavusių Marijampolės PN pareigūnų Ž. B. bei G. R. parodymai, kurie yra aiškūs, nuoseklūs ir neprieštaringi (b. l. 80, 82–83). Tuo tarpu pareiškėjo iniciatyva teismo posėdyje liudytoju apklaustas R. K., įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, negalėjo patvirtinti, kad matė po kratos suplėšytas pareiškėjo šlepetes, minėtas liudytojas neprisiminė, kaip atrodė pareiškėjo daiktai iki kratos, tik teigė, jog pareiškėjas prašė jo paliudyti teisme daiktų dingimą (b. l. 109–112).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas