A-988-662/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-988-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01548-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. prašymą atsakovui Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai dėl kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) prašymu (b. l. 4–7) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas, Pravieniškių PN-AK) kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis 2010-2013 metais – 3 017,22 Lt.

Nurodė, kad 2010-2013 metų laikotarpiu atsakovo pareiga aprūpinti pareiškėją tarnybine uniforma nebuvo tinkamai įgyvendinta. Atsakovas pažeidė Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) statuto (toliau – ir Statutas) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normų bei dėvėjimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) nuostatas.

Atsakovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 10–11) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad negalėjo aprūpinti pareigūnų, atliekančių tarnybines pareigas įstaigoje, tarp jų ir pareiškėjo, visomis jiems priklausančiomis tarnybinės uniformos dalimis laiku, t. y. pasibaigus nustatytiems jų dėvėjimo terminams, ne dėl atsakovo kaltės (t. y. dėl nepakankamo finansavimo). Už nustatytais terminais neišduotas tarnybines uniformas ar jų dalis mokėti piniginę kompensaciją nėra pagrindo, kadangi Tvarkoje tokia galimybė nėra numatyta. Tvarkoje yra numatyta galimybė išmokėti tik 30 proc. nuo apskaičiuotos sumos dydžio piniginę kompensaciją. Papildomai atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, sprendimo vykdymą atidėti vienerių metų laikotarpiui, kadangi atsakovas nėra finansiškai pajėgus per trumpą laikotarpį atlyginti žalą visiems pareigūnams (b. l. 17).

Pareiškėjas pateikė patikslintą prašymą (b. l. 35–44), kuriuo prašė įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išduoti jam naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos dalis ir iš atsakovo dėl laiku (2003 m. sausio 20 d. – 2013 m. gruodžio 31 d.) neišduotų tarnybinės uniformos dalių priteisti patirtą žalą 1 449,30 Lt (419,75 Eur).

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo patikslintą skundą (b. l. 49–50) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taikyti 3 metų senaties terminą, o jo nepritaikius – taikyti bendrą 10 metų ieškinio senaties terminą. Taip pat, priėmus pareiškėjui palankų sprendimą dėl kompensacijos priteisimo, jo vykdymą atidėti 1 metų laikotarpiui, įpareigojus atsakovą pareiškėjui išduoti tarnybinės uniformos dalis, atidėti sprendimo vykdymą iki 2014 m. gruodžio 31 d.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 3 d. nutartimi pareiškėjo patikslintą prašymą išskyrė į atskirą bylą, suteikiant bylai Nr. I-3821-428/2014 (b. l. 58).

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 3 d. sprendimu (b. l. 59–62) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pareiškėjui V. K. 905,16 Lt turtinės žalos atlyginimą, o dėl kitos reikalavimo dalies pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Sprendimo vykdymą atidėjo vienerių metų laikotarpiui.

Nurodė, kad ginčo santykius reglamentuoja Statuto 18 straipsnis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymas Nr. 128 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normų bei dėvėjimo tvarkos patvirtinimo“, kuris galiojo ginčui aktualiu laikotarpiu (iki 2014 m. balandžio 30 d.) bei Tvarka.

Tvarkos 1 punkte nustatyta, kad pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 proc. priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas. Kalėjimų departamento pareigūnai dėl piniginės kompensacijos raštu kreipiasi į Kalėjimų departamento direktorių, o įstaigų pareigūnai – į savo įstaigos direktorių, kuris, įvertinęs esamos tarnybinės uniformos tinkamumą dėvėti tarnyboje, sprendžia, ar piniginė kompensacija gali būti išmokėta (Tvarkos 2 p.). Remiantis Tvarkos 3 punktu, Kalėjimų departamentas ir įstaigos surašo kiekvieno pareigūno žiniaraštį pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas, kuriame nurodo, kokias atskiras uniformos dalis priklauso išduoti ateinančiais kalendoriniais metais, ir apskaičiuoja jų vertę. Šio žiniaraščio pagrindu pareigūnams išmokama 30 proc. nuo apskaičiuotos sumos dydžio piniginė kompensacija. Nauja uniforma ar jos atskiros dalys išduodamos tik pasibaigus dėvėjimo terminui arba vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija (Tvarkos 4 p.).

Teismas nustatė, kad byloje esantys duomenys patvirtino ir atsakovas neginčijo fakto, kad pasibaigus teisingumo ministro įsakymu nustatytam pareiškėjo turimos tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui, pareiškėjui 2010-2013 metais nebuvo išduotos tam tikros tarnybinės uniformos dalys, nurodytos atsakovo 2013 m. rugsėjo 30 d. pažymoje (duomenys neskelbtini) „Dėl informacijos pateikimo“(b. l. 7–8). Ginčas nekilo ir dėl to, kad pareiškėjui nebuvo išmokėta kompensacija už priklausančias išduoti tarnybinės uniformos dalis.

Pareiškėjas žalą kildino iš to, jog tarnybos metu jis turėjo nešioti savo pirktą avalynę, dėvėti savo drabužius ir patyrė nuostolių dėl jų nusidėvėjimo. Teismas pažymėjo, jog administracinių bylų teisenoje galioja dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką ir pagrindą, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pats pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 str. 2 d. 6, 7 p.). Įvertinęs pareiškėjo prašyme suformuluotą reikalavimą dėl piniginės sumos priteisimo, šio reikalavimo pagrindimą, atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuolat pažymima, jog galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą (2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2020/2013, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012, 2012 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2845/2012, kt.), teismas nusprendė, kad pareiškėjas prašė atlyginti jam padarytą turtinę žalą, grindžiamą pareiškėjo išlaidomis, jam savo lėšomis įsigyjant aprangą ir avalynę, kurią jis privalėjo dėvėti atsakovui neišdavus naujų tarnybinės uniformos dalių, taip pat išlaidomis tarnybinės uniformos dalims, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs, taisyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014).

Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalimi, 6.249 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad civilinė atsakomybė kyla nustačius bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246-6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju žalai atlyginti yra būtina nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp institucijos (jos pareigūno ar tarnautojo) neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir prašančio atlyginti žalą nurodytų nuostolių.

Pareiškėjui nebuvo suteikta socialinė garantija nešioti tinkamą tarnybinę uniformą ir dėl to jis patyrė nuostolių. Pareiškėjas kreipėsi su prašymu į atsakovą, prašydamas užtikrinti Statute įtvirtintą garantiją ir paskaičiuoti bei išmokėti piniginę kompensaciją (b. l. 9). Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo prašomos priteisti žalos atlyginimo dydžio, sutiko su pareiškėjo pateiktais rašytiniais įrodymais dėl neišduotų tarnybinių uniformų dalių ir jų vertės: 2010 metais pareiškėjui neišduotos tarnybinės uniformos dalys – 838,33 Lt vertės, 2011 m. – 873 Lt vertės, 2012 m. – 950,70 Lt vertės, 2013 m. – 355,19 Lt vertės. Iš viso 2010-2013 metais pareiškėjui neišduotos tarnybinės uniformos dalys, kurių vertė 3 017,22 Lt (b. l. 7–8, 13–14).

Prašomų priteisti nuostolių rūšis yra pareiškėjo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), patirtos dėvint savo drabužius (ne tarnybinės uniformos dalis) tarnyboje (CK 6.249 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad pareigūnas, kuriam nustatyta tvarka nebuvo išduota privaloma uniforma (jos dalys) ir dėl to tarnyboje yra priverstas nešioti savo drabužius, patiria nuostolių, kurių faktas, remiantis protingumo kriterijumi, neprivalo būti plačiau įrodinėjamas. Taip pat teismų praktikoje pripažįstama, kad pareigūnas, turėdamas teisėtų lūkesčių gauti įstatyme numatytas garantijas, t. y. visas tarnybinės uniformos dalis, įrodymų, pagrindžiančių turėtas išlaidas, galėjo apskritai nerinkti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011). Kita vertus, remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal Tvarkos 1 punktą Kalėjimų departamento bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 proc. priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas.

Teismas, atsižvelgęs į nurodytą teismų praktiką ir aptartą teisinį reguliavimą, nusprendė, kad pareiškėjas turi teisę į nuostolių, kuriuos sąlygojo uniformos dalių laiku neišdavimas, atlyginimą ir yra visos sąlygos taikyti deliktinę atsakomybę bei priteisti jam turtinės žalos atlyginimą. Kadangi pareiškėjas turėjo teisėtų lūkesčių gauti įstatyme numatytas garantijas, nuostolių dydžio įrodinėjimo požiūriu pareiškėjo prašoma priteisti žala prilygintina neišduotų tarnybinės uniformos dalių vertei. Teismo vertinimu, Tvarkos 1 punkte įtvirtintas kompensacijos dydis (30 proc. nuo uniformos dalių vertės) laikytinas protingu ir adekvačiu pareiškėjo patirtų nuostolių dėl uniformų dalių neišdavimo (30 proc. nuo 3 017,22 Lt sudaro – 905,16 Lt) atlyginimui. Teismas konstatavo, jog toks pareiškėjo patirtos žalos dydžio apskaičiavimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kurioje pripažįstama, kad pareigūnams nepateikus jokių duomenų apie realiai turėtas išlaidas rūbų ir avalynės įsigijimui ar jų taisymui, jų patirtų nuostolių dydis lygus Tvarkos 1 punkte numatytai kompensacijai, kuri yra priteistina iš atsakovo (žr., pvz., 2014 m. balandžio 10 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013, 2013 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1936/2013, 2013 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1648/2013, 2013 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1608/2013, 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1647/2013).

Teismas nurodė, kad pareiškėjas šiuos tiesioginius nuostolius patyrė dėl atsakovo neteisėto neveikimo – įstatyme nustatytos pareigos nevykdymo (CK 6.246, 2.271 str.), kuris laikytinas tęstiniu pažeidimu. Atsakovo neteisėti veiksmai (tarnybinės uniformos dalių neišdavimas) nagrinėjamo ginčo atveju tęsėsi iki tos dienos, kurią pareiškėjas kreipėsi į teismą (CK 1.127 str. 5 d.), todėl pareiškėjo reikalavimai teisme pareikšti nepraleidus įstatyme nustatyto 3 metų ieškinio senaties termino. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz., administracines bylas Nr. A492-3379/2011, Nr. A552-1838/2013, Nr. A438-1796/2013, Nr. A438-1652/2013). Pravieniškių PN-AK argumentai, susiję su 3 metų ieškinio senaties termino taikymu, teismo nuomone, nepagrįsti, todėl pareiškėjo skundas buvo tenkintas.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad nėra finansinių galimybių per trumpą laikotarpį atlyginti žalą visiems į teismą besikreipiantiems pareigūnams, nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų, teismo sprendimo vykdymą atidėjo vienerių metų laikotarpiui (ABTĮ 851 str., CPK 284 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 68–70) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą panaikinti ir tenkinti jo patikslintą prašymą.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepaminėjo jo pateikto patikslinto prašymo. Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimas, anot apelianto, yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes buvo priimtas nesilaikant ABTĮ nuostatų (52 str., 82 str. 10 d., 86 str. 2 d.).

Apeliantas teigia, kad jo reikalavimai dėl žalos atlyginimo ir įpareigojimo išduoti tarnybinės uniformos dalis, atsižvelgus į jo patikslintą prašymą, kuris buvo pateiktas laikantis teisės aktų nuostatų, turėjo būti tenkinti visiškai.

Atsakovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 76–77) nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o ginčijamą Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas pažymi, jog ABTĮ 69 straipsnio 2 dalis nustato, kad kai byloje yra daugiau kaip vienas reikalavimas, prireikus teismas kai kuriuos iš jų gali išskirti į atskirą bylą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pateiktą patikslintą prašymą išskyrė į atskirą bylą. Pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra, kadangi pareiškėjo patikslintame prašyme išdėstyti reikalavimai bus nagrinėjami kitoje administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl žalos, Pravieniškių PN-AK pareigūno patirtos dėl laiku neišduotų tarnybinės uniformos dalių, atlyginimo.

Nagrinėjamu atveju ginčo santykius reglamentuoja Statuto 18 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnai dėvi Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą nustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą su rangų ženklais ir simbolika. Pagal šio straipsnio 2 dalį pareigūnams tarnybinė uniforma išduodama nemokamai, o straipsnio 3 dalis nustato, kad tarnybinės uniformos išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką nustato teisingumo ministras. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normos, kuriose nustatytos pareigūnams išduodamų tarnybinių uniformų dalys, jų kiekiai bei dėvėjimo terminai. Minėtu teisingumo ministro įsakymu patvirtinta Tvarka, kurios 1 punkte nustatyta, kad pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 proc. priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas. Tvarkos 2 punkte nustatyta, kad Kalėjimų departamento pareigūnai dėl piniginės kompensacijos raštu kreipiasi į Kalėjimų departamento direktorių, o įstaigų pareigūnai – į savo įstaigos direktorių, kuris, įvertinęs esamos tarnybinės uniformos tinkamumą dėvėti tarnyboje, sprendžia, ar piniginė kompensacija gali būti išmokėta. Remiantis Tvarkos 3 punktu, Kalėjimų departamentas ir įstaigos surašo kiekvieno pareigūno žiniaraštį pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas, kuriame nurodo, kokias atskiras uniformos dalis priklauso išduoti ateinančiais kalendoriniais metais, ir apskaičiuoja jų vertę. Šio žiniaraščio pagrindu pareigūnams išmokama 30 proc. nuo apskaičiuotos sumos dydžio piniginė kompensacija. Tvarkos 4 punkte nustatyta, kad nauja uniforma ar jos atskiros dalys išduodamos tik pasibaigus dėvėjimo terminui arba vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija.

Nuoseklioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, jog imperatyvu įstaigai nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis nustatyta teisė gali būti įgyvendinama trimis būdais: pirma, aprūpinant pareigūnus uniformomis; antra, sumokant pareigūnams kompensaciją teisės aktų nustatytomis sąlygomis; trečia, atlyginant žalą dėl to, kad pareigūnai tarnyboje turėjo dėvėti savo aprangą vietoje neišduotos tarnybinės uniformos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2134/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1796/2013, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012 ir kt.).

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir byloje esantys duomenys (b. l. 7–9, 15) patvirtina, o atsakovas neginčija to fakto, kad pareiškėjui nebuvo suteiktos tam tikros tarnybinės uniformos dalys, pasibaigus Tvarkoje nustatytam pareiškėjo turimos tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui, jam taip pat nebuvo išmokėta kompensacija. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog atsakovas neatliko įstatyme įtvirtintos pareigos aprūpinti pareiškėją naujomis uniformos sudėtinėmis dalimis pasibaigus pareiškėjo uniformos sudėtinių dalių dėvėjimo terminui. Įvertinusi atsakovo Pravieniškių PN-AK neteisėtus veiksmus, t. y. tarnybinės uniformos dalių pareiškėjui neišdavimą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais, laikotarpį, kurio metu pareiškėjui nebuvo išduodamos naujos tarnybinės uniformos dalys (2003 m. sausio 20 d. – 2013 m. gruodžio 31 d.), pareiškėjo skundo argumentus, tai, kad jis turėjo nešioti savo avalynę, dėvėti savo drabužius, savo lėšomis taisyti tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs, tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas tarnybos metu atsisakė jam išduodamų tarnybinės uniformos dalių, vadovaudamasi protingumo, teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė turtinę žalą, savo lėšomis įsigydamas aprangą ir avalynę, kurias jis dėvėjo vietoj jam neišduotų naujų tarnybinės uniformos dalių, taip pat taisydamas tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs. Atsižvelgus į tai bei vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, konstatuotina, jog pareiškėjo prašomą priteisti žalą sudaro jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai).

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas užtikrinti Statute įtvirtintą garantiją ir paskaičiuoti bei išmokėti piniginę kompensaciją (b. l. 9). Atsakydamas į šį prašymą atsakovas 2013 m. rugsėjo 30 d. pateikė atsakymą (duomenys neskelbtini), kuriame išsamiai nurodė kokiu laikotarpiu ir kokios uniformos dalys buvo neišduotos bei kiekvienos tarnybinės uniformos dalies vertes (b. l. 7–8, 13–14). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiais duomenimis nustatė, jog 2010 metais pareiškėjui neišduotos tarnybinės uniformos dalys – 838,33 Lt vertės, 2011 m. – 873 Lt vertės, 2012 m. – 950,70 Lt vertės, 2013 m. – 355,19 Lt vertės. Iš viso 2010-2013 metais pareiškėjui neišduotos tarnybinės uniformos dalys, kurių vertė 3 017,22 Lt. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo 2013 m. rugsėjo 30 d. atsakymo (duomenys neskelbtini) duomenimis, todėl konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo patirtą turtinę žalą.

Visa tai įvertinusi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir pasirinko tinkamą pareiškėjo patirtos žalos dydžio apskaičiavimo metodą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas žalą (tiesioginius nuostolius) patyrė dėl atsakovo teisėto neveikimo – įstatyme nustatytos pareigos nevykdymo (CK 6.246 str., 2.271 str.), kuris laikytinas tęstiniu pažeidimu, ir mano, kad atsakovo neteisėti veiksmai nagrinėjamo ginčo atveju tęsėsi iki tos dienos, kurią pareiškėjas kreipėsi į teismą (CK 1.127 str.), todėl laiko, kad pareiškėjo reikalavimai teisme yra pareikšti nepraleidus įstatyme nustatyto trejų metų senaties termino. Tokios pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2013 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1838/2013, 2014 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1013/2014 ir kt.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas tuo pagrindu, kad buvo nenagrinėtas pareiškėjo patikslintas skundas ir prašo jo patikslintą skundą tenkinti visiškai.

Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo patikslintą prašymą išskyrė į atskirą bylą ir suteikė jai Nr. I-3821-428/2014 (b. l. 58).

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog administracinėje byloje Nr. I-3821-428/2014 Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 30 d. priėmė sprendimą, kuriuo minėtą pareiškėjo patikslintą prašymą tenkino iš dalies. Šis pirmosios instancijos teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir neapskųstas apeliacine tvarka. Teismo sprendimu, išsprendus šalių ginčą, įsiteisėjęs sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo patikslintame prašyme esantys reikalavimai dėl ankstesnio laikotarpio negali būti nagrinėjami.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde reiškia reikalavimą tenkinti jo patikslintą skundą, kuris Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartimi, kaip minėta, išskirtas į atskirą bylą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog įstatymai nenumato galimybės tokią teismo nutartį apskųsti apeliacine tvarka. Be to, minėta teismo nutartis neužkerta kelio tolimesnei bylos eigai.

Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai ir bylos aplinkybės nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Arūnas Dirvonas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė