A-756-382-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-382/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00606-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ Krovinių vežimo direkcijos Vilniaus lokomotyvų depo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ Krovinių vežimo direkcijos Vilniaus lokomotyvų depo skundą atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Centrinei darbo medicinos ekspertų komisijai (trečiasis suinteresuotas asmuo V. P.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas AB „Lietuvos geležinkeliai“ Krovinių vežimo direkcijos Vilniaus lokomotyvų depas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), prašydamas: panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. sausio 8 d. išvadą Nr. 3EK(13.4)-2 „Dėl V. P. profesinių susirgimų“ ir įpareigoti Komisiją iš naujo spręsti profesinės ligos nustatymo klausimą.

Pareiškėjas nesutiko su Komisijos išvada, kurioje pareiškėjo darbuotojui V. P. diagnozuota profesinė abipusė SI radikulopatija, L5 kairioji radikulopatija, L4 dešinioji radikulalgija, tarpslankstelinė krūtinės ir juosmeninės dalies osteochondrozė ir spondilioartrozė, juosmens srities tarpslankstelinių angų stenozė, dešinioji L3–L4 tarpslankstelinė disko išvarža, sukelta ilgalaikės viso kūno vibracijos. Pareiškėjo teigimu, tokia išvada yra neteisėta, nepagrįsta ir naikintina, nes nėra nustatyto priežastinio ryšio tarp V. P. diagnozuotų susirgimų ir kenksmingų veiksnių. V. P. pradėjo dirbti 1963 m. šilumvežio mašinisto padėjėju ir šiose pareigose dirbo 10 mėnesių. Tuo metu Lietuvos geležinkeliuose buvo eksploatuojami TEP60 markės šilumvežiai ir kiti lokomotyvai. 2004 m atlikti TEP60 šilumvežiuose vibracijos matavimai rodo, kad jie neviršija nustatytų leistinų ribinių dydžių pagal Lietuvos higienos normą HN 51:2003 visose veikimo kryptyse. Higienos normos leidžiami dydžiai 109–127 dB, išmatuoti dydžiai 26–100 dB. Vėliau pagrindinė V. P. darbo vieta buvo susijusi su darbu Vengrijos gamybos dyzeliniuose D1 markės traukiniuose. Atlikti vibracijos dydžio 2007 m. matavimai pagal Darbuotojų apsaugos nuo vibracijos keliamos rizikos nuostatus (Žin., 2004, Nr. 41-1350) patvirtina, kad viso kūno vibracijos dydis neviršija nustatytų leistinų ribinių normų. Be to, Vilniaus lokomotyvų depo buvusiam darbuotojui V. P. pagal privalomas medicininio sveikatos tikrinimo išvadas dirbti buvo leidžiama, galimų sveikatos sutrikimų dėl vibracijos nenustatyta.

Atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Centrinė darbo medicinos ekspertų komisija su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 32–39) prašė skundo netenkinti.

Nurodė, kad kenksmingas darbo aplinkos veiksnys (vibracija) viršijo leistinus ribinius dydžius, o III lygio neurologams diferencijavus neurologinės patologijos diagnozes, kurių išvados Komisija negali paneigti, V. P. diskogeninė radikulopatija pripažinta profesine liga, nes tarp jos ir darbo aplinkos veiksnių egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys. Pareiškėjas skunde nurodytų duomenų, jog V. P. darbo aplinkoje viso kūno vibracijos dydis neviršija nustatytų leistinų ribinių normų, patvirtintų 2004 m. birželio 8 d. – 21 d. atliktuose matavimuose ir Profesinės rizikos nustatymo kortelės Nr. 12, kurioje nustatyta rizika įvertinta kaip priimtina, V. P. bylos svarstymo metu nebuvo pateikęs. Be to, Komisija, vykdydama įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą, įvertinusi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikos neurologijos skyriaus medicinos dokumentų išrašą, pripažino diskogeninę radikulopatiją profesine liga.

Atsakovo atstovė teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad pareiškėjo teismui pateiktas 2004 m. birželio 8–12 d. visą žmogaus kūną veikiančios vibracijos matavimo protokolas Nr. 22/2004-2KV negali pakeisti atsakovo padarytos išvados dėl V. P. diagnozuotos diskogeninės radikulopatijos pripažinimo profesine liga, nes jis ilgą laiką dėl savo darbo pobūdžio buvo veikiamas vibracijos, dėl to susirgo profesine liga. Komisija analizavo turimus duomenis dėl leistinų vibracijos normų viršijimo ir įvertino visas aplinkybes, iš kurių labai svarbi yra ta, kad V. P. buvo veikiamas ilgalaikės vibracijos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. P. atsiliepime į skundą (b. l. 28–29) prašė atsižvelgti į jo sveikatos būklę ir pažymėjo, kad profesinė liga pasireiškė dėl vibracijos, akustinio triukšmo, darbo naktį ir pamainomis. Dirbdamas pas pareiškėją 42 metus, jis tapo invalidu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 5 d. sprendimu (b. l. 81–86) AB „Lietuvos geležinkeliai“ Krovinių vežimo direkcijos Vilniaus lokomotyvų depo skundą atmetė.

Teismas, remdamasis rašytiniais bylos duomenimis, nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 15 d. sprendime, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-3271-624/2011 pagal V. P. skundą dėl Komisijos 2011 m. gegužės 30 d. išvados Nr. S-(14.2)-301 „Dėl profesinės ligos tyrimo“ ir įpareigojimo iš naujo išnagrinėti klausimą dėl jo profesinės ligos nustatymo, tenkino V. P. skundą iš dalies ir panaikino Komisijos 2011 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. S(14.2)-301 „Dėl profesinės ligos tyrimo“ dalį, kurioje pasisakyta, kad V. P. ligų diagnozė, susijusi su nervų ligomis, priskiriama atvejams, kai nustatomi keli tos pačios sistemos susirgimai ir dominuoja ne profesinės kilmės susirgimas, ir įpareigojo Centrinę darbo medicinos ekspertų komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjui V. P. profesinės ligos, numatytos Profesinių ligų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 30 d. Nr. 1198 (2009 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 379 redakcija), 5 skyriaus, kuriame nurodytos ligos, sukeltos fizikinių ir ergonominių veiksnių, eilės sąrašo Nr. 5.19. – „Juosmeninės stuburo dalies diskų ligos, sukeltos ilgalaikės vertikalios viso kūno vibracijos“, diagnozavimo klausimą“. Sprendimas įsiteisėjo 2012 m. sausio 2 d. Ir aktualioje minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 1198 redakcijoje įtvirtinta ta pati 5.19 punkto norma kaip ir 2009 m. gegužės 6 d. redakcijoje.

Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. V-37 (2009 m. gegužės 26 d. įsakymo Nr. V-409 redakcija) (toliau – ir Nuostatai) 10.3 punktas nustato, kad Komisija, atlikdama savo funkcijas, turi teisę siųsti asmenis į asmens sveikatos priežiūros įstaigas papildomai ištirti ir patikslinti diagnozę. Komisija 2012 m. vasario 22 d. Nr. S-(14.2)-100 ir 2012 m. kovo 22 d. rašte Nr. S-(14.2)-101 kreipėsi į Šilainių pirminės sveikatos priežiūros centrą ir nutarė siųsti V. P. atlikti III lygio neurologo konsultaciją (Vilniaus universiteto Santariškių klinikos, Kauno medicinos universiteto klinikos, Klaipėdos miesto klinikos), siuntimo konsultacijai kreipiantis į savo šeimos gydytoją (Komisijos byla, II t., b. l. 41–42, 43–44).

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikos neurologijos skyriaus medicinos dokumentų išraše Nr. A-2289969 (2012) V. P. (hospitalizuotas laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 25 d. iki 2012 m. birželio 8 d.) buvo nustatytos šios diagnozės: „Pagrindinė liga: juosmeninio kryžmens rezginio ligos (TLK-10 kodas) G54.1; radikulopatija M54.1.; Lydinčios ligos: išsėtinė (dauginė) sklerozė G35; hipertenzinė širdies liga (kardiopatija) be (stazinio) širdies (kraujotakos) nepakankamumo I11.9; Diagnozė: abipusė SI radikulopatija, L5 kairioji radikulopatija, L4 dešinioji radikulalgija, lėtinė torakoliumbopatija, tarpslankstelinė krūtininės ir juosmeninės dalies osteochondrozė ir spondiloartrozė, juosmens srities tarpslankstelinių angų stenozė, dešinioji L3-L4 tarpslankstelinė disko išvarža; išsėtinė sklerozė, progresuojanti (neaktyvi); išeminis smegenų insultas (2011 m. liepos mėn.); abipusis lėtinis kochlearinis neuritas; pirminė hipertenzija II0 (R-4), hipertenzinė kardiopatija“ (Komisijos byla, II t., b. l. 38–39). Komisija 2013 m. sausio 8 d. sprendime Nr. 3EK(13.4)-2, remdamasi minėta išvada, pripažino diskogeninę radikulopatiją profesine liga. Diagnozė: profesinė abipusė SI radikulopatija, L5 kairioji radikulopatija, L4 dešinioji radikulalgija, tarpslankstelinė krūtinės ir juosmeninės dalies osteochondrozė ir spondilioartrozė, juosmens srities tarpslankstelinių angų stenozė, dešinioji L3-L4 tarpslankstelinė disko išvarža, sukelta ilgalaikės viso kūno vibracijos (b. l. 11–13). Komisija sprendimą priėmė balsų dauguma, t. y. šešiems balsavus – už, trims – prieš ir vienam susilaikius (b. l. 68–71)

Pareiškėjas nesutinka su Komisijos išvada dėl V. P. pripažintos diskogeninės radikulopatijos profesine liga, nes nėra nustatyto priežastinio ryšio tarp diagnozuotų susirgimų ir kenksmingų veiksnių.

Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme (toliau – ir Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas) nustatyta, kad profesinė liga – tai ūmus ar lėtinis darbuotojo sveikatos sutrikimas, kurį sukėlė vienas ar daugiau kenksmingų ir (ar) pavojingų darbo aplinkos veiksnių, nustatyta tvarka pripažintas profesine liga (2 str. 28 d.); profesinės ligos skirstomos pagal pasireiškimo laiką ir požymius: 1) lėtinė profesinė liga – darbuotojo sveikatos sutrikimas, kurį sukėlė vienas ar daugiau kenksmingų veiksnių per tam tikrą darbo laiką; 2) ūmi profesinė liga – staigus darbuotojo sveikatos sutrikimas, kurį sukėlė trumpalaikis (vienkartinis arba per vieną darbo dieną) darbo aplinkos pavojingas veiksnys (veiksniai), pasižymintis ūmiu poveikiu (42 str. 4 d.).

Iš Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatų matyti, kad susirgimas būtų pripažintas profesiniu, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp diagnozuoto susirgimo ir kenksmingų ir (ar) pavojingų darbo aplinkos veiksnių. Ūmaus ar lėtinio darbuotojo sveikatos sutrikimo, kurį sukelia vienas ar daugiau kenksmingų ir (ar) pavojingų darbo aplinkos veiksnių, pripažinimas profesine liga nėra savitikslis – tokio pobūdžio fakto nustatymas yra prielaida įgyvendinti teisę gauti netektų pajamų kompensaciją – ligos dėl profesinės ligos pašalpą, netekto darbingumo vienkartinę ar periodines kompensacijas – pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą.

Iš 2006 m. kovo 23 d. profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto Nr. 06-02-013 matyti, kad profesinės ligos tyrimo komisija nustatė, jog pareiškėjo profesija – dyzelinio traukinio mašinistas. Bendras darbo stažas 42 metai, susijęs su profesinės rizikos veiksniais – 41 metai. Pareiškėjo veikla: nuo 1967 m. gegužės mėnesio iki 1972 m. lapkričio mėnesio dirbo dyzelinio traukinio mašinisto padėjėju, nuo 1972 m. lapkričio iki 2004 m. spalio mėnesio – dyzelinio traukinio mašinistu. Dirbdamas dyzelinių traukinių mašinistu ir mašinisto padėjėju jis buvo veikiamas kenksmingų darbo aplinkos veiksnių – visą kūną veikiančios vibracijos, kuri 2006 m. kovo 14 d. atlikus matavimus ant mašinisto kabinos grindų, viršijo ribinę kasdienio veikimo vertę, ir triukšmo, viršijančio leistiną ribinę vertę (b. l. 40–45).

Sveikatos apsaugos ministras 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-791 patvirtino Lietuvos higienos normą HN 51:2003 „Visą žmogaus kūną veikianti vibracija: didžiausi leidžiami dydžiai ir matavimo reikalavimai gyvenamuosiuose bei visuomeniniuose pastatuose“. Joje įtvirtinta, kad viso kūno vibracija – vibracija, perduodama per stovinčio, sėdinčio ar gulinčio žmogaus atramos paviršius į jo kūną ir veikianti visą jo organizmą (3.1 p.). Nepalankus vibracijos poveikis – vibracijos poveikis, sukeliantis sveikatos sutrikimus ar ligą, mažinantis darbingumą ir komfortą. Jis vertinamas pagal atitinkamus higieninius, psichofiziologinius ir kitus kriterijus (3.15 p.). Leidžiamas vibracijos dydis – vibracijos dydis, kuris, veikdamas žmogų visą gyvenimą, nesukelia sveikatos sutrikimų ar ligos ir neblogina jo gyvenimo sąlygų (3.16 p.). Šios higienos normos 1 priede „Visą žmogaus kūną veikianti vibracija: didžiausi leidžiami dydžiai ir matavimo reikalavimai darbo vietose“ patvirtinti „Didžiausi leidžiami greičio dydžiai ir lygiai“.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras ir Sveikatos apsaugos ministras 2004 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. A1-55/V-91 patvirtino Darbuotojų apsaugos nuo vibracijos keliamos rizikos nuostatus, kurių 2 priede patvirtinta „Visą kūną veikianti vibracija“. Šame priede pateikiami kriterijai, kaip vertinamas veikimas kūnui ir atliekami matavimai.

Pareiškėjas teismui pateikė Higienos instituto Darbo medicinos centro 2004 m. birželio 8-21 d. visą žmogaus kūną veikiančios vibracijos matavimo protokolą Nr. 22/2004-2KV, iš kurio matyti, kad TEP60 šilumvežiuose buvo atlikti vibracijos matavimai (b. l. 6–10). Kaip matyti iš pateiktos Visą žmogaus kūną veikiančios vibracijos ir vibrogreičio matavimo rezultatų lentelės (b. l. 7–10), šilumvežyje TEP60 Nr. 923 2004 m. birželio 10 d. buvo atliktas matavimas, be kita ko, ir mašinisto padėjėjo darbo vietoje prie variklio: šilumvežiui stovint su veikiančiu varikliu, šilumvežiui važiuojant 40 km/h greičiu, šilumvežiui važiuojant 80 km/h greičiu, šilumvežiui važiuojant virš 80 km/h ir šilumvežiui važiuojant į kalną 20 km/h greičiu X, Y ir Z ašimis, išmatuoti dydžiai nuo 26 iki 100 dB. Pareiškėjas, remdamasis šiais duomenimis teigia, kad jie patvirtina, jog nustatyti matavimai neviršija nustatytų leistinų ribinių dydžių pagal higienos normą HN 51:2003 ir šie matavimai taikytini visiems to tipo šilumvežiams, nes jie gaminami identiškai. V. P. nuo 1963 m. liepos iki lapkričio mėnesio, t. y. keturis mėnesius dirbo su minėto tipo šilumvežiu. Taigi, net ir įvertinus tai, kad pareiškėjo pateikti duomenys patvirtintų, jog nebuvo viršyti nustatyti leistini vibracijos ribiniai dydžiai šilumvežyje TEP60, tačiau atsižvelgtina, kad su šio tipo šilumvežiu V. P. dirbo prieš 50 metų ir tik labai trumpą laiką – 4 mėnesius, o veikiamas profesinės rizikos veiksnių, įskaitant ir viso kūno vibraciją, išdirbo 41 metus, todėl minėtas 2004 m. birželio 8-21 d. visą žmogaus kūną veikiančios vibracijos matavimo protokolas Nr. 22/2004-2KV negali paneigti Komisijos išvados.

Pareiškėjas teismui pateikė ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ Keleivių vežimo direkcijos Dyzelinių traukinių depo 2007 m. rugsėjo 3 d. Profesinės rizikos nustatymo kortelę Nr. 12 (b. l. 21–24), kurioje buvo įvertinti profesinės rizikos veiksniai, įskaitant ir visą kūną veikianti vibracija. Kortelėje nustatyta, kad šio rizikos veiksnio rizika priimtina. Pareiškėjas, remdamasis šiais duomenimis, teigia, kad atlikti vibracijos dydžio 2007 m. matavimai neviršijo Darbuotojų apsaugos nuo vibracijos keliamos rizikos nuostatuose įtvirtintų leistinų ribinių normų, šie tyrimai yra tikslesni ir teisingesni nei 2006 m. atlikti tyrimai. Profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akte konstatuota, kad V. P. buvo veikiamas sveikatai kenksmingų darbo aplinkos veiksnių, t. y. vibracijos, kuri atlikus 2006 m. kovo 14 d. matavimus, ant mašinisto kabinos grindų, viršijo ribinę kasdieninio veikimo vertę. Teismas neturi pagrindo abejoti šių duomenų teisingumu ir remtis pareiškėjo pateiktais duomenimis, nes nėra duomenų, kad pareiškėjas 2006 m. atliktus tyrimus būtų užginčijęs ar jie būtų neteisingi.

Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 16 dalyje nustatyta, kad „Kenksmingas veiksnys – rizikos veiksnys darbo aplinkoje, kuris veikdamas darbuotojo organizmą gali sukelti ligą ar profesinę ligą ir kurio poveikis gali būti pavojingas gyvybei.“ Pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnio 13 dalį ginčus, susijusius su profesinės ligos diagnozės nustatymu, sprendžia Komisija. Komisijos veiklą reglamentuoja Komisijos nuostatai, patvirtinti sveikatos apsaugos ministro 2008 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. V-37, kurių 9 punkte nustatytos Komisijos funkcijos, be kita ko, spręsti ginčytinus klausimus, susijusius su profesinių ligų nustatymu dalyvaujant suinteresuotiems asmenims (9.2 p.), atlikti kompleksinę dokumentinę analizę ir surašyti išvadą dėl profesinės ligos diagnozės pagrįstumo (9.3 p.). Kompleksinė dokumentų analizė reiškia tai, kad Komisija, atsižvelgdama į Profesinių ligų sąrašą, pagal Profesinių ligų nustatymo kriterijus turi kompleksiškai įvertinti duomenis apie įtariamo susirgus profesine liga asmens ligos ir gyvenimo anamnezes, darbo veiklos raidą (profesiją, darbo pobūdį, kenksmingus darbo aplinkos veiksnius ir minimalų jų poveikio intensyvumą bei trukmę ir kt.), profesinės ligos kliniką, asmens sveikatos istorijos ir kitų medicininių dokumentų duomenis, panašių susirgimų (grupinių ar pavienių) buvimą įmonėje, esant reikalui naudotis Komisijos nuostatuose nurodytomis savo teisėmis dėl papildomos medžiagos surinkimo (LVAT 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2817-11).

Teismas nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad nėra nustatyto priežastinio ryšio tarp V. P. diagnozuotų susirgimų ir kenksmingų veiksnių, kadangi 2013 m. sausio 8 d. išvadoje Nr. 3EK(13.4)-2 „Dėl V. P. profesinių susirgimų“ nurodyta diagnozė diskogeninė radikulopatija ir pažymėta, kad ji sukelta ilgalaikės viso kūno vibracijos. Taigi, viso kūno vibracija pagal Darbuotojų apsaugos nuo vibracijos keliamos rizikos nuostatus yra priskiriama kenksmingiems veiksniams ir V. P., veikiamas vibracijos, dirbo 41 metus. Atsakovo atsiliepime taip pat nurodyta, kad V. P. diskogeninė radikulopatija pripažinta profesine liga, nes ji yra tiesioginiame ryšyje su darbo aplinkos veiksniais. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė taip pat patvirtino, jog Komisijos nuomone, tarp nustatytos diagnozės ir ilgalaikės viso kūno vibracijos neabejotinai yra tiesioginis priežastinis ryšys. Atsakovas nurodė, jog Komisija negali paneigti III lygio neurologo konsultacijos išvados ir laikosi nuostatos, kad pagrindinė liga yra juosmeninio kryžmens rezginio ligos, G54.1; radikulopatija M54.1, o lydinčios ligos – išsėtinė (dauginė) sklerozė G35, hipertenzinė širdies liga (kardiopatija) be (stazinio) širdies (kraujotakos) nepakankamumo 111.9.

Teismo posėdyje, kaip specialistas, buvo apklaustas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikos neurologijos skyriaus sektoriaus vadovas K. P.. Specialistas paaiškino, kad ilgalaikė vibracija yra vienas iš lemiamų veiksnių, įtakojančių stuburo ligas. Esant diagnozuotoms kelioms ligoms, dominuojanti liga nustatoma pagal ligos progresavimą bei jos simptomus, labiausiai įtakojančius asmens sveikatos būklę. Atsižvelgiama ir į tai, kuri liga diagnozuota anksčiau. V. P. tyrimo metu vyravo radikulopatijos simptomai, o išsėtinės sklerozės simptomai buvo mažiau ryškūs, dėl jos V. P. nebuvo skiriamas joks specialus gydymas. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, V. P. pagrindine liga buvo pripažinta būtent diskogeninė radikulopatija, kuri nors ir priskiriama periferinės nervų sistemos ligoms, tačiau jos neigiamas poveikis jo sveikatai yra esminis. Specialistas paaiškino, kad V. P. išsėtinė sklerozė buvo diagnozuota žymiai vėliau nei radikulopatija. Specialisto teigimu, V. P. diagnozuotos kitos ligos nedarė įtakos nustatytos pagrindinės ligos dominavimui.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui pirmoji su jo darbo sąlygomis susijusi liga (stuburo juosmens srities skausmai (lumbopatija) buvo diagnozuota 1997 m., o išsėtinė sklerozė buvo diagnozuota tik 2007 m. liepos 20 d. Atsakovas, priimdamas skundžiamą išvadą, rėmėsi III lygio neurologo konsultacija, pagrįsta Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikos neurologijos skyriaus dokumentų išrašu ir pagrįstai įvertino V. P. diagnozuotą ligą kaip profesinę, nes Profesinių ligų sąrašo 5 skyriuje nurodytos ligos, sukeltos fizikinių ir ergonominių veiksnių, t. y. juosmeninės stuburo dalies diskų ligos, sukeltos ilgalaikės vertikalios viso kūno vibracijos, priskiriamos prie profesinių ligų.

Kaip patvirtina byloje esantys įrodymai ir medicininė dokumentacija, V. P. sergantis mišria patologija, šiomis ligomis susirgo iki išsėtinės sklerozės diagnozavimo. Pagrindine liga pripažinta juosmeninio kryžmens rezginio ligos, (TLK-10 kodas) G54.1; radikulopatija M54.1 ir Komisija, įvertinusi V. P. ilgalaikį (41 metus) darbą vibracijos sąlygomis, jam dirbant dyzelinio traukinio mašinistu, t. y. veikiant kenksmingų darbo aplinkos veiksnių – visą kūną veikiančios vibracijos, kuri 2006 m. kovo 14 d. atlikus matavimus ant mašinisto kabinos grindų, viršijo ribinę kasdienio veikimo vertę, atsižvelgusi į sveikatos priežiūros įstaigos papildomą ištyrimą ir patikslintą diagnozę, pagrįstai pripažino diskogeninę radikulopatiją profesine liga. Komisija nustatė, kad minėtas susirgimas atsirado dėl kenksmingų darbo aplinkos veiksnių – ilgalaikės viso kūno vibracijos. Šis veiksnys buvo įvertintas Profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akte. Pareiškėjo pateikti duomenys, užfiksuoti Visą žmogaus kūną veikiančios vibracijos 2004 m. birželio 8–21 d. matavimo protokole (b. l. 6–10), kai V. P. su šio tipo šilumvežiu tedirbo tik 4 mėnesius, nepažeidžiant nustatytų higienos normų, negali paneigti ilgalaikio vibracijos poveikio jo organizmui ir atitinkamai turėti esminės įtakos diskogeninę radikulopatiją pripažįstant profesine liga. Nors AB „Lietuvos geležinkeliai“ Keleivių vežimo direkcijos Dyzelinių traukinių depo 2007 m. rugsėjo 3 d. Profesinės rizikos nustatymo kortelėje Nr. 12 (b. l. 21–24) užfiksuota, kad visą kūną veikiančios vibracijos rizika yra priimtina, tačiau, kaip minėta anksčiau, 2006 m. kovo 23 d. akte (b. l. 40–45) buvo nustatyta, jog vibracijos norma buvo viršyta ir teismas neturi pagrindo abejoti šių duomenų teisingumu. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo pateikti duomenys, negali paneigti visumos anksčiau nustatytų aplinkybių dėl V. P. diagnozuotos profesinės ligos.

Teismas, remdamasis anksčiau nustatytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, daro išvadą, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepažeidė procedūrinių taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, nustatydamas V. P. profesinę ligą, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti ginčijamą Komisijos išvadą atmestinas kaip nepagrįstas. Netenkinus pareiškėjo reikalavimo dėl išvados panaikinimo, negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas – įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti profesinės ligos nustatymo klausimą.

III. Pareiškėjas AB „Lietuvos geležinkeliai“ apeliaciniu skundu (b. l. 92–197) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti pateiktus įrodymus dėl šilumvežių, su kuriais dirbo V. P., vibracijos matavimų. Jais nesiremdamas, teismas nepagrįstai nusprendė, jog yra priežastinis ryšys tarp diagnozuotų susirgimų ir kenksmingų darbo sąlygų. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, jog Komisija Profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktą turėjo nuo 2006 metų, tačiau profesinės ligos V. P. iki 2013 m. nepripažino. Taigi, teismas byloje rėmėsi išimtinai tik vienu įrodymu, netirdamas kitų, todėl pažeidė ABTĮ 57 ir 81 straipsnių reikalavimus.

Atsakovas Centrinė darbo medicinos ekspertų komisija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 110–117) rėmėsi iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 straipsnių pakeitimo ir papildymo, ir įstatymo papildymo 471 straipsniu 2012 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XI-1973 (įsigaliojusio nuo 2012 m. liepos 1 d.) 8 straipsniu buvo pakeista ABTĮ 137 straipsnio 1 dalis, nustatant, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas AB „Lietuvos geležinkeliai“ apeliaciniame skunde pateikė prašymą administracinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau šio prašymo nepagrindė ir nemotyvavo, prašyme nebuvo nenurodytos aplinkybės, kurios turėtų būti tiriamos bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į bylos faktines aplinkybes, į tai, kad byloje yra vertinama situacija, egzistavusi prašomo panaikinti administracinio akto priėmimo metu, nenustatė būtinumo skirti žodinio bylos nagrinėjimo, todėl buvo paskirtas administracinės bylos apeliacine tvarka nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka ir administracinė byla yra nagrinėtina nurodyta tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos 2013 m. sausio 8 d. išvados Nr. 3EK(13.4)-2 teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčijamu administraciniu aktu atsakovas konstatavo, kad V. P. nustatyta diagnozė: profesinė abipusė S1 radikulopatija, L5 kairioji radikulopatija, L4 dešinioji radikulalgija, tarpslankstelinė krūtininės ir juosmeninės dalies osteochondrozė ir spondiloartrozė, juosmens srities tarpslankstelinių angų stenozė, dešinioji L3-L4 disko išvarža, sukelta ilgalaikės viso kūno vibracijos ir nutarė pripažinti diskogeninę radikulopatiją profesine liga.

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui teigė, kad tarp V. P. diagnozuotų susirgimų ir galimai kenksmingų darbo aplinkos veiksnių nėra priežastinio ryšio, kadangi šie veiksniai neviršijo leistinų ribinių dydžių pagal Lietuvos higienos normą HN 51:2003 visose veikimo kryptyse, ką patvirtina 2004 m. atlikti TEP60 šilumvežiuose nustatyti vibracijos matavimai.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo AB „Lietuvos geležinkeliai“ skundą atmetė ir Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos išvadą paliko nepakeistą. Teismas konstatavo, kad nesutikti su išvadoje V. P. nustatyta diagnoze ir pripažinimu, jog ji sukelta ilgalaikės viso kūno vibracijos, neturi jokio pagrindo. Be to, šią išvadą patvirtino ir teismo posėdyje dalyvavęs specialistas – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės VšĮ Kauno klinikos neurologijos skyriaus sektoriaus vadovas K. P..

Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tik tuo aspektu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo pateiktų įrodymų dėl šilumvežių, su kuriais dirbo V. P., vibracijos matavimų ir todėl nepagrįstai nusprendė dėl priežastinio ryšio tarp V. P. nustatytų susirgimų ir kenksmingų darbo sąlygų. Tokiu būdu, pareiškėjo nuomone, teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 ir 81 straipsnių nuostatas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsniu yra nustatyta, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas į bylą pateikė Higienos instituto Darbo medicinos centro „Visą žmogaus kūną veikiančios vibracijos matavimo protokolą“ Nr. 22/2004-2KV bei AB „Lietuvos geležinkeliai“ keleivių vežimo direkcijos dyzelinių traukinių depo 2007 m. rugsėjo 3 d. „Profesinės rizikos nustatymo kortelę“ Nr. 12 (b. l. 6-10, 21-24). Pareiškėjas mano, kad šiuose dokumentuose esančių duomenų apie mašinisto ir mašinisto padėjėjui galimus rizikos veiksnius ir jų įtaką sveikatai pirmosios instancijos teismas nevertino, nors šie duomenys rodo, kad viso kūno vibracijos dydis neviršija leistinų ribinių normų. Todėl atsakovas V. P. profesinę ligą nustatė nepagrįstai. Šį apelianto argumentą teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą, kadangi, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, pareiškėjo pateiktus dokumentus teismas atitinkamai įvertino ir sprendime pasisakė kodėl juos atmeta. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, kurie paneigtų teismo padarytas išvadas. Teisėjų kolegija, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, todėl iš naujo jų nekartoja. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pareiškėjas teismui pateikė ne visus, o tik atskirus „Visą žmogaus kūną veikiančios vibracijos matavimo protokolo“ lapus (iš 9 šio protokolo lapų pateikti tik 5), taigi toks dokumentas negali būti vertinamas kaip išsamus ir atskleidžiantis tikrąją V. P. darbo AB „Lietuvos geležinkeliai“ Krovinių vežimo direkcijos Dyzelinių traukinių depe mašinisto padėjėju ir mašinistu padėtį. Be to, pareiškėjo pateiktuose dokumentuose atlikti matavimai atlikti šilumvežyje TEP 60, kuriuo V. P. dirbo tik 4 mėnesius prieš 50 metų, taigi šie matavimai lemiamos įtakos nagrinėjamam ginčui neturi.

Atkreiptinas dėmesys, kad V. P. profesinė liga Centrinės darbo medicinos ekspertizės komisijos buvo nustatyta tik po to, kai Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kelis kartus panaikino Komisijos išvadas dėl neteisingo faktinių aplinkybių nustatymo ir netinkamo teisės normų taikymo. Vykdant teismų procesinius sprendimus Komisija teisingai įvertino V. P. prosinės ligos, numatytos Profesinių ligų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. 1198 (2009 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 379 redakcija) 5 skyriaus, kuriame numatytos ligos, sukeltos fizikinių ir ergonominių veiksnių, eilės sąrašo Nr. 5.19 „Juosmens stuburo dalies diskų ligos, sukeltos ilgalaikės vertikalios viso kūno vibracijos“ diagnozavimo klausimą ir diskogeninę radikulopatiją pagrįstai pripažino profesine liga. Abejoti Komisijos 2013 m. sausio 8 d. išvadoje Nr. 3EL(13.4)-2 nustatytais rezultatais teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo, juolab, kad jie pagrįsti Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 16 dalies, 44 straipsnio 13 dalies nuostatomis ir sveikatos apsaugos ministro 2008 m. sausio 16 d. įsakymuo Nr. V-37 9 punkte nurodytais reikalavimais. Priežastinį ryšį tarp V. P. diagnozuotos pagrindinės ligos diskogeninės radikulopatijos ir bylos duomenimis nustatytos ilgalaikės viso kūno vibracijos iš esmės patvirtina tiek CDMEK 2013 m. sausio 8 d. išvada Nr. 3EL(13.4)-2, tiek ir pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavęs specialistas (VšĮ Kauno klinikos neurologijos skyriaus sektoriaus vadovas K. P.). Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas šių išvadų apeliaciniame skunde motyvuotai nepaneigė.

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, teisingai taikė ginčo sprendimui aktualias materialinės teisės normas ir remdamasis byloje ištirtų įrodymų visuma, padarė pagrįstas išvadas. Priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas ABTĮ 57 ir 81 straipsnių reikalavimų nepažeidė. Dėl visų anksčiau išdėstytų aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo AB „Lietuvos geležinkeliai“ Krovinių vežimo direkcijos Vilniaus lokomotyvų depo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė