A-662-2105-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2105/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04502-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 33.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Stasio Gagio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundą pareiškėjui R. I. (trečiasis suinteresuotas asmuo – valstybės įmonė Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras) dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, atsakovas) skundu prašė panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 3R-287(AG-256/05-2013).

Paaiškino, kad pareiškėjas R. I. (toliau – ir pareiškėjas) 2009 m. birželio 10 d. pateikė paraišką gauti tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus ir paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“, „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, „Natura 2000 išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos“, „Natura 2000 išmokos“ ir kompensacines išmokas už saugomų teritorijų žemės ūkio naudmenas (toliau – ir 2009 m. paraiška), kurioje deklaravo 12,51 ha žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotą. R. I. pagal 2009 m. paraišką dalimis 2010 m. kovo 20 d. ir 2010 m. gegužės 4 d. buvo išmokėta 6 084,81 Lt paramos suma.

Valstybės įmonė Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras (toliau – ir Centras) 2012 m. rugpjūčio 21 d. raštu Nr. 1S-7479 „Dėl duomenų pateikimo“ (toliau – ir Centro raštas) pateikė Agentūrai sąrašą pareiškėjų, kurių 2009 m. ir 2010 m. deklaruoti laukai patenka į kontrolinius žemės sklypus (toliau – ir KŽS), žymimus Gkodu bl3m, suformuotus aktualioje KŽS duomenų bazėje po 2011 m. pasikeitimų integravimo, t. y. atnaujinus pagal 2009–2010 metų aerofotografinę medžiagą. Vadovaujantis Centro rašte pateikta informacija ir atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, įbraižydamas deklaruojamų žemės ūkio naudmenų, pasėlių ar kitų laukų ribas, nesilaikė teisės aktų reikalavimų, t. y. neišskyrė netinkamų paramai plotų ir pateikė neteisingus duomenis, pakartotinai buvo atliktas 2009 m. paraiškos administracinis patikrinimas. Nustatyta, kad 2009 m. paraiškoje pareiškėjas prašė išmokų už 3,85 ha paramai netinkamą plotą, kuris 2009 m. paraiškoje patenka į KŽS Nr. 147331-7783 esančio lauko Nr. 1, kuriame pareiškėjas deklaravo 9,55 ha plotą 5GP-1 (ganyklos-pievos (iki 5 m.)), ribas (laukas fotografuotas 2010 m. balandžio 26 d.). Kadangi duomenys apie pareiškėjo deklaruotus netinkamus paramai plotus buvo gauti po to, kai parama pagal 2009 m. paraišką jau buvo išmokėta, susidarė bendra 6 084,81 Lt dydžio grąžintinų lėšų suma, kurią pareiškėjas privalo grąžinti Agentūrai. Atsižvelgdama į tai, kad 2009 m. paraiškoje buvo nustatytas tyčinio neteisingo deklaravimo faktas, Agentūra pritaikė pareiškėjui sankciją dėl tyčinio neteisingo deklaravimo. Įvertinusi, kad pareiškėjo 2009 m. paraiškoje deklaruotas plotas 44,46 procentų viršija faktinį plotą, Agentūra priėmė 2013 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. SP1-(11.2.12E)-987 dėl susidariusios išmokėtos tiesioginės išmokos ir paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“ dydžio skolos susigrąžinimo. Atsakovas nesutiko su Komisijos argumentais, kad Centro raštas nereiškia Agentūros pareigos pervertinti 2009 m. ir 2010 m. paraiškas. Atkreipė dėmesį, kad Agentūrai nėra suteikta neribota teisė bet kokiomis sąlygomis išdalyti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos paramos lėšas.

Pareiškėjas R. I. atsiliepimu į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad atsakovas skunde pakartojo 2013 m. liepos 15 d. sprendime Nr. SP1-(11.2.12E)-987 išdėstytus argumentus, tačiau nenurodė jokių skundžiamo Komisijos sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą pagrindžiančių aplinkybių, todėl jis neturi galimybės išsamiau išdėstyti savo nuomonę. Pažymėjo, kad Agentūra tinkamai nevykdė savo pareigų, todėl jis neturėjo realios galimybės ginti savo interesus ir laiku paneigti faktą, kad prašė paramos už netinkamus paramai gauti žemės plotus. Pabrėžė, kad duomenys apie tyčinį neteisingą deklaravimą neatitinka tikrovės. Manė, kad Komisija priėmė pagrįstą sprendimą, su jos padarytomis išvadomis sutiko.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Centras atsiliepimu į skundą nurodė, kad negali vienareikšmiškai teigti, jog pareiškėjas prašė išmokų už netinkamą paramai plotą.

Paaiškino, kad Centras yra atsakingas už paraiškų priėmimo informacinės sistemos kūrimą, įgyvendinimą ir tvarkymą, paraiškų duomenų priėmimo iš savivaldybių, paraiškų ir prašymų pakeisti paraiškos duomenis registravimo dokumentų patikrinimą, šių dokumentų ir paraiškos duomenų perdavimą Agentūrai. Pažymėjo, kad už paraiškoje, žemėlapių fragmentuose bei kituose dokumentuose pateiktus duomenis atsako juos pateikę pareiškėjai. Pabrėžė, kad pareiškėjas pateikė paraiškas vadovaudamasis 2009 m. galiojusiais teisės aktais ir jis negalėjo aprašyti bl3 ir bl3m KŽS ribų pasikeitimų, nes 2009 m. deklaravimui buvo naudojama 2005–2006 metų aerofotografinė medžiaga. Nurodė, kad Centras 2012 m. rugpjūčio 21 d. raštu Nr. 1S-7479 Agentūrai pateikė pareiškėjų sąrašą, kurių 2009 m. ir 2010 m. deklaruoti laukai pateko į KŽS, atnaujinus pagal 2009–2010 metų aerofotografinę medžiagą. Atkreipė dėmesį, kad 2009 m. laukai pirmą kartą buvo įbraižomi elektroniniu būdu ir jiems nebuvo keliami tikslumo reikalavimai, o išmokos mokamos pagal pareiškėjų paraiškose nurodytus plotus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 29 d. sprendimu atsakovo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra tai, ar Agentūra turėjo teisę taikyti sankcijas už deklaravimo pažeidimą (neišskyrimą netinkamo paramai gauti ploto), apie kurį duomenys buvo gauti po to, kai parama pagal 2009 m. paraišką jau buvo išmokėta, ir ar priimdama 2013 m. liepos 15 d. sprendimą laikėsi procedūrinių taisyklių, t. y. ar nebuvo padaryti tokie procedūriniai pažeidimai, dėl kurių galėjo būti priimtas neteisingas administracinis sprendimas. Atsakovo atstovė teismo posėdyje nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 1 d. priėmė sprendimą analogiškoje administracinėje byloje Nr. A556-963/2014 ir formuoja praktiką, kuri palanki Agentūrai ir kurioje pabrėžiama, kad Agentūra, gavusi naujus duomenis, turi pareigą pervertinti pateiktą paraišką ir, nustačiusi neteisingo deklaravimo faktą, susigrąžinti nepagrįstai išmokėtas išmokas. Teismo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad bylos yra analogiškos, kadangi minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje teismas konstatavo, kad nėra ginčo dėl nustatyto pažeidimo – per didelio žemės naudmenų ploto deklaravimo teikiant ginčo paraiškas. Priešingai, nagrinėjamoje byloje vienas iš ginčijamų klausimų yra Agentūros nustatyto pažeidimo (neišskyrimo netinkamo paramai gauti ploto) aplinkybės ir jų pagrindimas objektyviais duomenimis. Vien dėl to, kad bylose ginčijami sprendimai buvo priimti remiantis tuo pačiu pagrindu, t. y. atnaujintais aerofotografiniais žemėlapiais, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad bylos yra analogiškos.

Administracinėje byloje iškelta problema yra neatsiejama nuo teisinio reguliavimo, apibrėžiančio paramos lėšų susigrąžinimą. Vienas iš tokių teisės aktų, kuriuo vadovautasi priimant 2013 m. liepos 15 d. sprendimą dėl lėšų susigrąžinimo, yra Grąžintinų lėšų, susidariusių įgyvendinant Europos Sąjungos žemės ūkio fondų priemones, administravimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 137 1 punktu (toliau – ir Grąžintinų lėšų administravimo taisyklės). Minėtų taisyklių 7.1.1 punkte nustatyta, kad vykdomoji institucija priima sprendimą dėl grąžintinų lėšų susidarymo, jeigu fizinis arba juridinis asmuo nesilaikė Europos Sąjungos ir (arba) nacionaliniuose teisės aktuose ir (arba) paramos sutartyje nustatytų reikalavimų paramai gauti.

Taigi nėra ginčo dėl tokios teisės bei pareigos, tačiau Grąžintinų lėšų administravimo taisyklėse nėra paminėtas šiam ginčui spręsti aktualus momentas, t. y. aspektas dėl to, per kiek laiko toks susigrąžinimas yra galimas. Paminėtos taisyklės buvo parengtos remiantis, inter alia, Komisijos reglamentu (EB) Nr. 796/2004, priimtu 2004 m. balandžio 21 d. (toliau – ir Reglamentas Nr. 796/2004), kuriuo nustatomos išsamios kompleksinio paramos susiejimo, moduliavimo ir integruotos administravimo ir kontrolės sistemos, numatytų Tarybos reglamente (EB) Nr. 1782/2003, nustatančiame bendrąsias tiesioginės paramos schemų pagal bendrąją žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančiame tam tikras paramos schemas ūkininkams, įgyvendinimo taisyklės. Šio Komisijos reglamento patvirtintų taisyklių 73 straipsnis reguliuoja pernelyg didelių išmokų susigrąžinimo klausimus.

Pastarojo teisės akto 73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu ūkininkas gauna pernelyg didelę išmoką, jis grąžina atitinkamą sumą ir palūkanas, apskaičiuotas pagal straipsnio 3 dalį. Reglamento Nr. 796/2004 patvirtintų taisyklių 73 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad 73 straipsnio 1 dalyje nurodytas grąžinimo įpareigojimas netaikomas, jeigu nuo pagalbos išmokėjimo dienos iki pirmojo kompetentingos institucijos pranešimo pateikimo pagalbos gavėjui apie netinkamą pagalbos išmokėjimą praėjo daugiau kaip dešimt metų. Tačiau pirmojoje pastraipoje nurodytas laikotarpis apribojamas iki ketverių metų, jeigu pagalbos gavėjas elgėsi sąžiningai.

Taigi pernelyg didelės išmokos susigrąžinimo klausimas bendra tvarka gali būti sprendžiamas per dešimt metų, o esant nustatytai išimčiai išmokėtų paramos lėšų susigrąžinimas galimas tik per ketverius metus. Vadinasi, nesant ginčo dėl per didelės išmokos išmokėjimo, ji gali būti susigrąžinta laikantis terminų, nustatytų Reglamento Nr. 796/2004 patvirtintų taisyklių 73 straipsniu, įrodžius pernelyg didelės išmokos išmokėjimą.

Kaip matyti iš šios bylos faktinių aplinkybių, pagal 2009 m. paraišką mokėtina 6 084,81 Lt suma R. I. išmokėta dalimis 2010 m. kovo 20 d. ir 2010 m. gegužės 4 d., sprendimas dėl lėšų susigrąžinimo priimtas 2013 m. liepos 15 d. Taigi priimant 2013 m. liepos 15 d. sprendimą, Reglamento Nr. 796/2004 patvirtintų taisyklių 73 straipsnyje nustatyti terminai nebuvo pasibaigę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 1 d. priimtame sprendime administracinėje byloje Nr. A556-963/2014 atkreipė dėmesį, kad faktiniai duomenys, kurie gali lemti sprendimą dėl išmokų susigrąžinimo, gali būti tokie, kurie neabejotinai patvirtina, kad dėl atitinkamų priežasčių išmoka viršijo nustatytas ribas ir turi būti susigrąžinta; priimdama tokį sprendimą administruojanti institucija turi surinkti pakankamai įrodymų, kad būtų galima paneigti teisę į atitinkamą išmokėtos išmokos dalį. Agentūra yra viešojo administravimo subjektas, todėl privalo vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais, įtvirtintais, be kita ko, ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ), todėl Agentūros 2013 m. liepos 15 d. sprendimas, kuris laikytinas individualiu administraciniu aktu, turi atitikti tokiam aktui nustatytus reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-1229/2013 ir kt.). Agentūra, kaip savarankiška Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija, veikianti Žemės ūkio ministerijos administravimo srityje, administruojanti valstybės paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai ir Europos Sąjungos paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai lėšas bei atliekanti jų mokėjimo ir kontrolės funkcijas (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 3D-17 patvirtintų Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos nuostatų 1 p.), privalo surinkti tokius įrodymus, kurie aiškiai, neprieštaringai įrodytų pareiškėjų padarytus pažeidimus, nes priešingu atveju tie pažeidimai laikytini menamais. Taigi padaryti pažeidimai turi būti neginčijamai įrodyti, neturi būti jokių prieštaravimų, o pateikti pakankamus ir aiškius įrodymus pareiga tenka Agentūrai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-1229/2013).

Teismas nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1505/2013. Pažymėta, kad pareiškėjo pateikta 2009 m. paraiška buvo pervertinta remiantis 2012 m. gautais duomenimis ir 2013 m. liepos 15 d. nuspręsta susigrąžinti išmokas dėl Centro rašte pateiktos informacijos (atnaujintų aerofotografinių duomenų). Pareiškėjo 2009 m. deklaruotų laukų būklė buvo iš naujo vertinama atsižvelgiant į 2010 m. balandžio 26 d. darytas aerofotografines nuotraukas, tačiau atsakovas 2013 m. liepos 15 d. sprendime nepagrindė aplinkybės, kad 2010 m. aerofotografinėje nuotraukoje matoma laukų būklė buvo ir 2009 m. deklaruojant laukus, nors tokią pareigą turėjo. Teismo posėdyje pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad deklaruotame plote želia krūmai, kurie kiekvienais metais iškertami, todėl plotai yra tinkami paramai gauti. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad laukų būklė skiriasi nuo metų laiko, todėl ir nuotraukose laukų vaizdas gali būti skirtingas, nes priklauso nuo to, kada jos padaromos.

Pažymėtina, kad iš Centro pateiktos 2005–2006 m. aerofotografinės medžiagos matyti, jog pareiškėjo 2009 m. deklaruotame plote apaugęs plotas nebuvo matomas (b. l. 48). Atsakovo ir Centro nuomone, iš 2010 m. aerofotografinės medžiagos matyti medžiai / krūmai ir, remiantis šia medžiaga, galima nustatyti, kad 2009 m. deklaruotame plote buvo netinkamų deklaruoti plotų, kurių pareiškėjas neišskyrė. Centro atstovė teismo posėdyje patikslino, kad 2010 m. nuotraukos darytos balandžio mėnesį. Atkreiptas dėmesys, kad kitų pažeidimą ir jo mastą patvirtinančių įrodymų Agentūra nepateikė, t. y. nebuvo nustatyta, kokie želdiniai auga deklaruotame plote, ar šių želdinių būklė priklauso nuo sezoniškumo, ar vertinant šių želdinių amžių galima teigti, kad jie augo ir 2009 m. ir kt. Vien tik 2010 m. balandžio 26 d. darytos aerofotografinės nuotraukos, su kuriomis nebuvo supažindintas asmuo, kuriam išmoka buvo išmokėta, teismo nuomone, šiuo atveju neįrodo padaryto pažeidimo ir, neesant kitų papildomų įrodymų, negali būti pagrindas po kelerių metų nuo išmokos išmokėjimo peržiūrėti sprendimus, kuriais buvo nuspręsta šią išmoką išmokėti. Teismas konstatavo, kad Agentūra, priėmusi sprendimą susigrąžinti išmokėtas lėšas, neįvykdė pareigos surinkti pakankamai įrodymų, kad būtų galima paneigti teisę į atitinkamą išmokėtos išmokos dalį. Nesant nustatytų kitų aplinkybių, patvirtinančių teisę į pernelyg didelių išmokų susigrąžinimą, Agentūros 2013 m. liepos 15 d. sprendimas laikytas neteisėtu ir nepagrįstu.

Pažymėta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2004 m. lapkričio 5 d. išvada ir kt.) ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (41 str.) įtvirtintas atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, kuris, be kita ko, įtvirtina asmens teisę būti informuotam apie nustatytas faktines aplinkybes, teisę būti išklausytam prieš priimant asmens atžvilgiu neigiamą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1013/2011).

Vienas iš gero administravimo principų yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-655/2005). Teismas nurodė VAĮ 1 ir 3 straipsnių nuostatas. Tai reiškia, kad kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012, 2013 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2032/2012 ir kt.).

Be to, pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, garantuojama asmens teisė į veiksmingą teisminę pažeistų teisių gynybą. Agentūra 2013 m. liepos 15 d. sprendimą priėmė praėjus beveik metams po Centro rašto gavimo. Neinformuodama pareiškėjo apie atnaujintą aerofotografinę medžiagą, neišklausydama pareiškėjo prieš priimant jo atžvilgiu neigiamą sprendimą, Agentūra nesilaikė konstitucinio gero administravimo principo, kuris, inter alia, apima teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kitus reikalavimus.

Teismas iš esmės sutiko su Komisijos 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 3R-287(AG-256/05-2013) ir konstatavo, kad nėra pagrindo jo panaikinti remiantis atsakovo skunde nurodytais argumentais.

III. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 3R-287(AG-256/05-2013) panaikinti.

Apeliaciniame skunde išdėsto faktines aplinkybes ir nurodo, jog Komisijos ir teismo sprendimuose pažymėta, kad tai, jog Centras 2012 m. rugpjūčio 21 d. raštu pateikė Agentūrai sąrašą pareiškėjų, kurių 2009 m. ir 2010 m. deklaruoti laukai esą patenka į kontrolinius žemės sklypus, kurių Gkodas – bl3m, suformuotus 2011 metų deklaravimui paruoštoje Kontrolinių žemės sklypų duomenų bazėje, anaiptol nereiškia Agentūros pareigos ir teisės vien tik šių duomenų pagrindu pervertinti 2009 m. ir 2010 m. pateiktas paraiškas. Agentūra su Komisijos ir teismo sprendimuose išdėstytais argumentais nesutinka. Pažymi, jog Reglamento Nr. 796/2004 73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu ūkininkas gauna pernelyg didelę išmoką, jis grąžina atitinkamą sumą ir palūkanas, apskaičiuotas pagal straipsnio 3 dalį. Reglamento Nr. 1122/2009 80 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad jeigu ūkininkas nepagrįstai gauna išmoką, jis ją grąžina ir sumoka pagal šio straipsnio 2 dalį apskaičiuotas palūkanas. Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 2 punkte nurodyta, kad šių taisyklių tikslas – nustatyti grąžintinų Europos Sąjungos (toliau – ir ES) žemės ūkio fondų ir (arba) Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, susidariusių įgyvendinant ES žemės ūkio fondų priemones, registravimo, grąžinimo, nurašymo ir apskaitos tvarką, o 3 punkte pažymėta, kad grąžintinos lėšos – privalomos grąžinti lėšos, kurios neteisėtai išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, taip pat lėšos, kurias būtina sumokėti į ES žemės ūkio fondus ir (arba) į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą už teisės aktų nuostatų pažeidimą, išskyrus ilgalaikes sankcijas, ir su minėtomis lėšomis susijusios palūkanos.

Pažymi, kad tiek Agentūros sprendimai, kuriais nuspręsta susigrąžinti 2009 m. ir 2010 m. pareiškėjui nepagrįstai išmokėtos paramos dalį, priimti vadovaujantis Grąžintinų lėšų administravimo taisyklių 7.1.1 papunkčiu, numatančiu, kad vykdomoji institucija priima sprendimą dėl grąžintinų lėšų susidarymo, jeigu fizinis arba juridinis asmuo nesilaikė ES ir (arba) nacionaliniuose teisės aktuose ir (arba) paramos sutartyje nustatytų reikalavimų paramai gauti. Nacionalinės mokėjimo agentūros nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 3D-17, 9.13 papunktyje įtvirtinta, kad Agentūra pagal patvirtintą tvarką atlieka techninę, administracinę ir finansinę paraiškų ir investicijų kontrolę, o 9.14 papunktyje numatyta, kad Agentūra, pastebėjusi lėšų naudojimo pažeidimų, informuoja apie tai atitinkamas institucijas, imasi priemonių šiems pažeidimams pašalinti ir paramos lėšoms susigrąžinti. Agentūra yra atsakinga už tinkamą – teisėtą bei teisingą – valstybės ir ES paramos žemės ūkiui ir kaimo plėtrai lėšų administravimą bei jų panaudojimo kontrolę, yra atskaitinga ne tik Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, bet ir Europos Sąjungos Komisijai, kuriai teikia išlaidų deklaracijas, informaciją apie pažeidimus, metines finansines ataskaitas bei bet kurią kitą su paramos administravimu susijusią informaciją. 2011 m. birželio 6-10 d. Europos Komisijos Žemės ūkio ir kaimo plėtros generalinis direktoratas (toliau – ir Direktoratas) Lietuvoje atliko tyrimą, susijusį su plotu grindžiamomis tiesioginės pagalbos priemokų schemomis 2009 ir 2010 paraiškų teikimo metais. Atlikto tyrimo išvadoje konstatuota, kad 2009 ir 2010 paraiškų teikimo metais Lietuvos valdžios institucijos naudojo ŽSIS ir GIS sistemas, kurios daugiausia grindžiamos 2005 m. vaizdais, todėl tam tikrais atvejais į ŽSIS ir GIS sistemas įrašytas didžiausias reikalavimus atitinkantis plotas buvo per didelis dėl palyginti pasenusių ortofotografinių nuotraukų ir prastos ortofotografinių vaizdų analizės. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos valdžios institucijų prašyta pateikti duomenis apie ūkininkų skaičių ir plotą, kuris, atnaujinus ortofotografines nuotraukas (2009 m. ir 2010 m.), nebeatitiko reikalavimų, įskaitant išmokas naujam reikalavimų neatitinkančiam bl3m blokui.

Apeliantas paaiškina, jog 2012 m. rugpjūčio 21 d. Agentūra gavo Centro raštą su sąrašu pareiškėjų, kurių 2009 m. ir 2010 m. deklaruoti laukai patenka į kontrolinius žemės sklypus, žymimus Gkodu bl3m, suformuotus aktualioje Kontrolinių žemės sklypų duomenų bazėje po 2011 m. pasikeitimų integravimo, t. y. atnaujinus pagal 2009-2010 metų ortografinę medžiagą. Remdamasi Direktorato atlikto tyrimo išvadomis, Centro rašte pateikta informacija ir atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas 2009 m. paraiškoje prašė paramos už netinkamus paramai gauti plotus, Agentūra atliko pakartotinį 2009 m. paraiškos vertinimą. Agentūra neteisingo deklaravimo faktą 2009 m. paraiškoje nustatė remdamasi Centro pateiktais duomenimis, kurių teisingumu abejoti nėra pagrindo, nes būtent minėta institucija yra atsakinga už pasėlių laukų duomenų bazės kūrimą, įgyvendinimą ir tvarkymą. Atsižvelgiant į tai, kad Agentūros Sprendimas yra pagrįstas objektyviais faktais (duomenimis) bei teisės aktų nuostatomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, pasirašytas tam įgaliojimus turinčio asmens, patvirtintas institucijos antspaudu, naikinti minėto Agentūros Sprendimo nėra pagrindo. Pats pareiškėjas neneigia, jog plotai, patenkantys į bl3 plotus, būna apaugę žilvičiais ir kitais greitai augančiais augalais, bei dažnai yra šlapi ir sunkiai įdirbami. Tokių plotų pareiškėjas neturėtų deklaruoti išmokoms gauti.

Dėl vienodos teismų praktikos nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjo analogišką administracinę bylą Nr. A556-963/2014, kurioje ginčas kilo iš tų pačių teisinių santykių, šioje byloje teismas pateikė nagrinėjamoje byloje taikytinų teisės normų aiškinimą ir pažymėjo, kad išmokos gali būti susigrąžintos laikantis terminų, nustatytų Reglamento Nr. 796/2004 73 straipsnyje (bendra tvarka per 10 metų, o esant nustatytai išimčiai (dėl pareiškėjo sąžiningo elgesio) – per ketverius metus nuo išmokos išmokėjimo dienos). Minėtame sprendime teismas konstatavo, kad Agentūra, gavusi abejonių nekeliančių duomenų, įrodančių, jog pareiškėjai išmokos pagal 2009 m. ir 2010 m. paraiškas buvo išmokėtos nepagrįstai, nepažeisdama Reglamento Nr. 796/2004 73 straipsnyje įtvirtintų senaties terminų, teisėtai ir pagrįstai priėmė sprendimą dėl lėšų susigrąžinimo. Nagrinėdamas analogiškas administracines bylas Agentūros sprendimus dėl lėšų susigrąžinimo teisėtais bei pagrįstais pripažino ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5140-968/2014 bei 2014 m. kovo 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-896-281/2014. Agentūrai nėra suteikta neribota teisė bet kokiomis sąlygomis išdalyti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos paramos lėšas. Agentūra vykdo jai priskirtas funkcijas vadovaudamasi teisės aktais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras atsiliepimu į apeliacinį skundą paaiškina, jog negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas prašė išmokų už netinkamą paramai plotą.

Išdėsto, jog 2009 m. laukai pirmą kartą buvo įbraižomi elektroniniu būdu ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 3D-172 „Dėl žemės ūkio naudmenų, pasėlių ir kitų laukų įbraižymo žemėlapiuose 2009 metais taisyklių“ patvirtintomis Žemės ūkio naudmenų, pasėlių ir kitų laukų įbraižymo žemėlapiuose 2009 m. taisyklėmis, elektroninių laukų įbraižymui nebuvo keliami tikslumo reikalavimai ir išmokos už deklaruojamus plotus buvo mokamos pagal pareiškėjų paraiškose nurodytus plotus, o vadovaujantis Žemės ūkio ministerijos protokolu bei Žemės ūkio ministerijos raštu, pareiškėjų, kurių 2009 m. ir 2010 m. deklaruoti laukai pateko į kontrolinius žemės sklypus, pažymėtus Gkodu - bl3m, suformuotus 2011 m. deklaruoti paruoštoje KŽS_DB10LT, t. y. atnaujinus pagal 2009-2010 m. ortofotografinę medžiagą, sąrašas buvo sudarytas pagal grafinę medžiagą, todėl negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas prašė išmokų už netinkamą paramai plotą.

Pareiškėjas R. I. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Išdėsto, jog atsakovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, o taip pat teisiniai argumentai, kuriais grindžiamos šios aplinkybės, nepatvirtina Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimo nepagrįstumo. Atsakovas jame tik plačiai išdėsto priimtų procesinių sprendimų turinį, tačiau nenurodo jokių reikšmingų argumentų, išskyrus apeliavimą į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas anksčiau yra išnagrinėjęs analogišką bylą Nr. A556-963/2014.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilo dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo, kuriuo buvo įvertintas Nacionalinės mokėjimo agentūros sprendimas dėl pareiškėjui taikytos sankcijos ir jos panaikinimo, pagrįstumo bei teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas R. I. 2009 metais teikė Paraišką paramai gauti. VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras 2012 m. rugpjūčio 21 d. raštu Nr. 1S-7479 „Dėl duomenų pateikimo“ pateikė NMA sąrašą pareiškėjų, kurių 2009 m. ir 2010 m. deklaruoti laukai pateko į kontrolinius žemės sklypus, žymimus Gkodu b13m, suformuotus aktualioje Kontrolinių žemės sklypų duomenų bazėje po 2011 m. pasikeitimų integravimo, t. y. atnaujinus pagal 2009–2010 metų aerofotografinę medžiagą.

Atsakovas ginčijamame sprendime nurodė, kad pareiškėjui buvo išmokėta parama už paramai netinkamą plotą, todėl susidarė bendra 6 084,81 Lt dydžio grąžintinų lėšų suma, kurią pareiškėjas privalo grąžinti Agentūrai. Pareiškėjas, nesutikdamas su NMA Sprendimu (dėl susidariusios skolos sugražinimo), kreipėsi skundu į Komisiją, kuri 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 3R-287(AG-256/05-2013) panaikino MNA 2013 m. liepos 15 d. Sprendimą Nr. SP1-(11.2.12E)-987. Komisija konstatavo, kad NMA ginčijamu Sprendimu nepagrįstai pervertino R. I. 2009 m. pateiktą paraišką paramai gauti ir pritaikė jam sankcijas bei nustatė grąžintinų lėšų sumą (6 084,81 Lt).

Bendrosios tiesioginių išmokų taisyklės yra nustatytos 2009 m. sausio 19 d. Tarybos reglamente Nr. 73/2009, nustatančiame bendrąsias tiesioginės paramos schemų ūkininkams pagal bendrą žemės ūkio politiką taisykles ir nustatančiame tam tikras paramos schemas ūkininkams, iš dalies keičiančiame Reglamentus (EB) Nr. 1290/2005, (EB) Nr. 247/2006, (EB) Nr. 378/2007 ir panaikinančiame Reglamentą (EB) Nr. 1782/2003 (toliau – ir Reglamentas Nr. 73/2009). Išsamios šio reglamento įgyvendinimo taisyklės yra įtvirtintos 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamente (EB) Nr. 796/2004, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamentuose (EB) Nr. 1782/2003 ir Nr. 73/2009 nustatytų kompleksinio paramos susiejimo, moduliavimo ir integruotos administravimo ir kontrolės sistemos, taip pat Tarybos reglamente (EB) Nr. 479/2008 nustatyto kompleksinio paramos susiejimo įgyvendinimo taisyklės (toliau – ir Reglamentas Nr. 796/2004).

Šie reglamentai yra pagrindiniai teisės aktai, reguliuojantys ginčo teisinius santykius, atsižvelgiant į jų veikimo laike apibrėžtį ir pareiškėjo 2009 m. paraiškos pateikimo laiką. Pažymėtina, jog nors Reglamentas Nr. 796/2004 nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo panaikintas 2009 m. lapkričio 30 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1122/2009, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009 įgyvendinimo taisyklės, susijusios su kompleksiniu paramos susiejimu, moduliavimu ir integruota administravimo ir kontrolės sistema pagal tame reglamente numatytas ūkininkams skirtas tiesioginės paramos schemas, ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1234/2007 įgyvendinimo taisyklės, susijusios su kompleksiniu paramos susiejimu pagal vyno sektoriui numatytą paramos schemą (toliau – ir Reglamentas Nr. 1122/2009), tačiau šioje byloje jis taikytinas atsižvelgiant į tai, jog naujasis Reglamentas Nr. 1122/2009 taikomas paramos paraiškoms, susijusioms su 2010 m. sausio 1 d. prasidedančiais prekybos metais arba priemokų laikotarpiais.

Teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip nurodyta Agentūros sprendime, pareiškėjo 2009 m. paraiška buvo vertinama vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 3D-188 patvirtintomis Tiesioginių išmokų už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus administravimo bei kontrolės 2009 m. taisyklėmis. Šiuo bei kitais nacionaliniais poįstatyminiais teisės aktais, kaip pagrindiniais bylos teisinius santykius reguliuojančiais teisės aktais, vadovavosi ir Komisija bei pirmosios instancijos teismas, vertindami ginčijamo Agentūros sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog tais atvejais, kai tuos pačius teisinius santykius reguliuoja ir reglamento, ir nacionalinės teisės nuostatos, visų pirma turi būti vadovaujamasi reglamento normomis. Būtent reglamentas tokiu atveju yra pagrindinis teisės aktas, kuriame įtvirtintas reguliavimas taikomas tiesiogiai. Tai pagrindžia toliau nurodomi teisės aktai bei teismų praktika.

Konstitucijos sudedamąja dalimi (Konstitucijos 150 str.) esančio 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsnį, Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Pagal paminėtą Konstitucinį aktą, jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnis nustato, jog vykdydamos Sąjungos kompetenciją, institucijos priima reglamentus, direktyvas, sprendimus, rekomendacijas ir nuomones. Šis straipsnis taip pat įtvirtina, jog reglamentas yra taikomas visuotinai. Jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad reglamentas yra bendro pobūdžio ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse – todėl jis dėl savo paties pobūdžio ir vietos Sąjungos teisės šaltinių sistemoje veikia iš karto ir gali suteikti fiziniams asmenims teises, kurias nacionaliniai teismai privalo ginti (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. rugsėjo 17 d. sprendimas Antonio Muoz y Cia SA ir Superior Fruiticola SA prieš Frumar Ltd ir Redbridge Produce Marketing Ltd, C-253/00, 27 p.). Tiesioginis reglamento taikymas reiškia, kad jo įsigaliojimas ir palankus ar nepalankus taikymas tam tikriems teisės subjektams nepriklauso nuo jokių nacionalinės teisės priemonių priėmimo, nes griežtas šio įsipareigojimo laikymasis yra privaloma vienalaikio ir vienodo reglamentų taikymo visoje Europos Sąjungoje sąlyga (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. liepos 14 d. sprendimas Bureau national interprofessionnel du Cognac prieš Gust. Ranin Oy, C-4/10 ir C-27/10, 66 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat laikosi nuostatos, jog Lietuvos teismai ir viešojo administravimo subjektai privalo tiesiogiai taikyti reglamentus, neieškodami jų nuostatas perkeliančių nacionalinių teisės aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I143-18/2009).

Tačiau taip pat pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog nors dėl pobūdžio ir paskirties Europos Sąjungos teisės šaltinių sistemoje reglamentų nuostatos paprastai iškart veikia nacionalinės teisės sistemose ir todėl nacionalinėms valdžios institucijoms nereikia imtis taikymo priemonių, tačiau vis dėlto kai kurias jų nuostatas gali prireikti įgyvendinti valstybėms narėms priimant taikymo priemones. Valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones, jeigu jos nepažeidžia jo tiesioginio taikymo, neiškraipo jo, kaip Bendrijos teisės akto, prigimties ir jei patikslina šiuo reglamentu suteiktos diskrecijos įgyvendinimą, nepažeisdamos jo nuostatų (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimas, Danske Svineproducenter prieš Justitsministeriet, C‑316/10,39, 40, 41 p.).

Taigi iš to, kas išdėstyta, matyti, jog vertinant byloje susiklosčiusią situaciją, visų pirma turi būti vadovaujamasi tiesiogiai taikomų reglamentų, reguliuojančių bylos teisinius santykius, nuostatomis. Nacionaliniai poįstatyminiai teisės aktai taikytini tiek, kiek reglamentuose apibrėžtos diskrecijos ribose juos papildo ar patikslina.

Teisėjų kolegija pažymi, jog siekiant įvertinti, ar Agentūra pagrįstai pripažino, jog dalis pareiškėjo 2009 m. paraiškoje deklaruoto ploto yra netinkamas paramai gauti, būtina išanalizuoti byloje pateiktus įrodymus, kuriais rėmėsi Agentūra, nustatydama paminėtą faktą. Kaip minėta, Agentūra ginčijamą sprendimą grindė Centro pateiktais duomenimis, t. y. pareiškėjo deklaruoto lauko Nr. 1 kontroliniame žemės sklype Nr. 147331-7783 ortofografija ir lentele, kurioje nurodyta, jog iš šiame lauke deklaruoto 9,55 ha dydžio ploto paramai gauti netinkamas plotas yra lygus 3,85 ha. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje būtina įvertinti tiek pačių paminėtų įrodymų tinkamumą, pakankamumą ir patikimumą, tiek jais remiantis nustatytų faktų tikrumą ir tikslumą.

Pagal Reglamento 73/2009 14 straipsnį, kiekviena valstybė narė sukuria ir taiko integruotą administravimo ir kontrolės sistemą. Integruotą sistemą sudaro šie elementai: a) kompiuterinė duomenų bazė; b) žemės ūkio paskirties sklypų identifikavimo sistema; c) teisių į išmokas nustatymo ir registravimo sistema; d) paraiškos paramai gauti; e) integruota kontrolės sistema; f) bendra kiekvieno paraišką paramai gauti pateikiančio ūkininko tapatybės registravimo sistema. To paties reglamento 20 straipsnio 1 dalis nustato, jog valstybės narės vykdo administracinę paraiškų paramai gauti kontrolę siekdamos patikrinti, ar jos atitinka paramos skyrimo sąlygas. Reglamento Nr. 796/2004 23 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog šiame reglamente numatyti administraciniai patikrinimai ir patikrinimai vietoje atliekami taip, kad būtų užtikrinama veiksminga atitikimo reikalavimams, kuriuos atitikus skiriama pagalba, ir kompleksinio paramos susiejimo reikalavimų ir standartų atitikimo patikra. Pagal Reglamento Nr. 796/2004 24 straipsnio 2 dalį, kryžminių patikrinimų metu nustačius pažeidimų, jų atžvilgiu imamasi tolesnių atitinkamų administracinių veiksmų, o prireikus atliekamas patikrinimas vietoje.

Administraciniais patikrinimais įmanoma nustatyti (visų pirma – automatiškai aptikti pažeidimus, naudojantis kompiuterinėmis priemonėmis) inter alia ir neatitikimą tarp bendrojoje paraiškoje deklaruotų žemės ūkio paskirties sklypų ir referencinių sklypų, užfiksuotų žemės ūkio paskirties sklypų identifikacinėje sistemoje, patikrinant, ar tie plotai apskritai atitinka skyrimo reikalavimų kriterijus (Reglamento Nr. 796/2004 24 str. 1 d. c) p.). Pagal Reglamento Nr. 796/2004 2 straipsnio 26 dalį, referencinis sklypas – tai geografiškai nustatytas ribas turintis plotas, kuriam valstybės narės identifikavimo sistemoje skirtas individualus GIS identifikavimo numeris. Žemės ūkio paskirties sklypų identifikavimo sistema sukuriama remiantis žemėlapiais, žemės registro dokumentais ar kita kartografine medžiaga. Taikomi kompiuterinės geografinės informacinės sistemos metodai, įskaitant pirmiausia aerofotografijų ar erdvinių fotografijų ortovaizdavimą, laikantis vienodo standarto, garantuojančio tikslumą, kuris būtų bent jau lygiavertis 1:10 000 mastelio kartografijai (Reglamento Nr. 73/2009 17 str.).

Pažymėtina, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2014 m. balandžio 10 d. sprendime Maatschap T. van Oosterom en A. van Oosterom-Boelhouwer prieš Staatssecretaris van Economische Zaken, Landbouw en Innovatie, C-485/12 (toliau – ir ESTT sprendimas C-485/12), yra pateikęs išaiškinimų, kurie yra susiję su nagrinėjamoje byloje taikytinomis teisės aktų nuostatomis bei bylos faktine situacija.

Kaip šiame sprendime pažymėjo Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, iš Reglamento Nr. 796/2004 24 straipsnio 1 dalies c punkto matyti, jog jame nurodytų administracinių patikrinimų tikslas yra nustatyti pažeidimus ir pirmiausia patikrinti, ar deklaruoti žemės sklypų plotai atitinka paramos skyrimo sąlygas. Šiuo tikslu valstybės narės, kaip matyti iš Reglamento Nr. 73/2009 14 ir 15 straipsnių, pirmiausia turi sukurti žemės ūkio paskirties sklypų identifikavimo sistemą, kuri leistų palyginti ūkininko paraiškoje paramai gauti deklaruotus žemės ūkio paskirties sklypus ir į šią sistemą įtrauktus referencinius sklypus (ESTT sprendimo C-485/12 40–41 p.). Iš Reglamento Nr. 73/2009 17 straipsnio, pagal kurį žemės ūkio paskirties sklypų identifikavimo sistema, pageidautina, pirmiausia kuriama naudojant aeronuotraukų ar erdvinių nuotraukų ortovaizdavimą, matyti, kad iš palydovo gautų vaizdų arba aeronuotraukų fotoanalizė taip pat gali būti naudojama, kai atliekant administracinius patikrinimus siekiama nustatyti paramos skyrimo sąlygas atitinkantį žemės plotą (ESTT sprendimo C-485/12 51 p.).

Aptariamame sprendime Europos Sąjungos Teisingumo Teismas konstatavo, jog Reglamentas Nr. 796/2004 turi būti aiškinamas taip, kad kai, be automatizuotai atliekamų kryžminių patikrinimų, skirtų ūkininko bendrojoje paraiškoje deklaruotų žemės ūkio paskirties sklypų atitikčiai paramos skyrimo sąlygoms patikrinti, dėl žemės ūkio paskirties sklypų identifikavimo sistemos atnaujinimo atliekamas dar vienas patikrinimas remiantis neseniai padarytomis aeronuotraukomis, kurio metu šio ūkininko deklaracijoje nustatoma netikslumų, kompetentinga institucija neprivalo atlikti patikrinimo vietoje, bet pagal šio reglamento 24 straipsnio 2 dalį turi diskreciją nuspręsti, kokių priemonių reikia imtis. Konkrečiai kalbant, kompetentinga institucija negali būti laikoma įpareigota atlikti atitinkamus žemės sklypų plotų matavimus vietoje, jei neturi jokių abejonių dėl matavimo duomenų, gautų iš jos turimų aeronuotraukų.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateiktų išaiškinimų matyti, jog ortofografinės medžiagos naudojimas administracinio patikrinimo metu, siekiant nustatyti atitikimą paramos skyrimo reikalavimams, yra iš esmės pripažįstamas tinkamu metodu. Naudojant tokią medžiagą nustačius neatitikimus, nėra privaloma atlikti patikrinimą vietoje, tačiau tai, kokių tolimesnių priemonių turi būti imtasi, pripažįstama kompetentingos institucijos diskrecija. Visgi, iš anksčiau paminėto ESTT sprendimo C-485/12 motyvų matyti, jog institucijai pareiga atlikti atitinkamus žemės sklypų matavimus vietoje nekyla ir ji gali priimti sprendimus vadovaudamasi vien aeronuotraukomis tik tais atvejais, kai ji neturi jokių abejonių dėl tokiu būdu gautų matavimo duomenų. Taigi ortofotografinė medžiaga pripažintina tinkamu duomenų šaltiniu bei nustatytų neatitikimų įrodymu tik tais atvejais, kai nėra abejonių dėl joje pateiktų duomenų tikslumo ir patikimumo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamoje byloje būtina įvertinti ortofografinės medžiagos, kuria remiantis buvo nustatytas netinkamas paramai gauti plotas, patikimumą, t. y. tai, ar dėl joje užfiksuotų duomenų tikslumo nėra jokių abejonių. Kaip jau minėta anksčiau, byloje yra pateikti pareiškėjo deklaruoto lauko Nr. 1 kontroliniame žemės sklype Nr. 147331-7783 2010 m. balandžio 26 d. ortofotografija ir lentelė, kurioje nurodyta, jog iš šiame lauke deklaruoto 9,55 ha dydžio ploto paramai gauti netinkamas plotas yra lygus 3,85 ha.

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į byloje pateiktas ortofotografijas, toks netinkamų paramai gauti laukų dydžio nustatymas nėra tikslus ir nekeliantis abejonių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje nepateikta jokių objektyvių duomenų, kokiais kriterijais remiantis buvo nustatomas netinkamo paramai gauti ploto dydis. Iš esmės netinkami paramai gauti plotai buvo išskirti, remiantis subjektyviu ortofotografinės medžiagos įvertinimu, tačiau toks šių plotų nustatymas, atsižvelgiant į paminėtoje medžiagoje užfiksuotus vaizdus, nėra pakankamai patikimas ir tikslus. Iš byloje pateiktos ortofografinės medžiagos nėra aišku, kokio dydžio, amžiaus, rūšies yra joje užfiksuoti medžiai ir krūmai. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad iš Centro pateiktos 2005–2006 m. ortofotografinės medžiagos matyti, jog pareiškėjo 2009 m. deklaruotame plote apaugęs plotas nebuvo matomas, todėl nenustačius, kokie želdiniai auga deklaruotame plote, lieka neaišku, kokia Agentūros laikomo netinkamu deklaruoti ploto, kuriame 2010 m. ortofotografinėje medžiagoje (pareiškėjo laukas fotografuotas 2010 m. balandžio 26 d.) matomi medžiai/krūmai, būklė buvo 2009 m. paraiškos pateikimo metu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, vien vizualiai analizuojant tokio pobūdžio ortofografinę medžiagą ir subjektyviai vertinant joje užfiksuotų laukų tinkamumą paramai gauti, nėra įmanomas tikslus ir neabejotinas tinkamų ir netinkamų paramai gauti laukų atskyrimas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje pateikta ortofotografinė medžiaga vertintina tik kaip sudaranti faktinį pagrindą atsirasti abejonei, jog galbūt buvo deklaruotas netinkamas paramai gauti plotas. Tačiau tam, kad būtų padarytos tikslios išvados bei atsirastų objektyvus pagrindas priimti sprendimą dėl sankcijų pritaikymo, Agentūra nagrinėjamu atveju turėjo imtis priemonių tokios abejonės patvirtinimui. Kaip jau minėta, pagal Reglamento Nr. 796/2004 24 straipsnio 2 dalį, kryžminių patikrinimų metu nustačius pažeidimų, prireikus gali būti atliekamas patikrinimas vietoje. Taigi darytina išvada, jog surinkti duomenys, kurių pagrindu Agentūra priėmė ginčijamą sprendimą, nebuvo pakankamai patikimi ir tikslūs, todėl jų negalima vertinti kaip tokių, dėl kurių nekyla abejonių. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės pakanka pripažinti, jog ginčijamas Agentūros sprendimas yra priimtas neteisėtai bei nepagrįstai ir todėl yra naikintinas. Tačiau pažymėtina, jog šis teismo sprendimas neužkerta kelio atsakovui iš naujo atlikti pareiškėjo 2009 m. paraiškos vertinimą ir priimti atitinkamus sprendimus, laikantis teisės aktuose nustatytų sąlygų ir tvarkos.

Be to, teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, jog pareiškėjas, nesutinkantis su Agentūros nustatytais neatitikimais, neturėjo jokios galimybės įrodinėti aplinkybių dėl jo deklaruotų plotų tinkamumo paramai gauti 2009 m. Tai, kad dalis jo 2009 m. paraiškoje deklaruotų laukų yra pripažinti netinkamais paramai gauti ir dėl to priimtas Agentūros sprendimas dėl susidariusios skolos grąžinimo, pareiškėjas sužinojo tik 2013 m. gavęs paminėtą sprendimą. Pažymėtina, jog kaip nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje apibrėžiant gero administravimo principo turinį, be kita ko, taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Pagrindinių teisių chartijos 41 str. 2 d. a p.). Ši Chartijos nuostata išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimas Distillerie Fratelli Cipriani SpA prieš Ministero delle Finanze, C-395/00, 51 p.). Kadangi pareiškėjas iki skundžiamo sprendimo priėmimo nebuvo informuotas apie Centro Agentūrai pateiktus duomenis, paminėta teisė į gynybą jam nebuvo užtikrinta.

Taigi byloje nėra jokių duomenų, kad Nacionalinė žemės tarnyba 2009 metais kreipėsi į Centrą dėl nuotolinės patikros atlikimo einamaisiais metais, taip pat jos specialistai neatliko paraiškos patikros vietoje. Ortofotografinės medžiagos pavėluotas atnaujinimas nesuteikia teisės NMA pervertinti 2009 metų paraišką nesilaikant kitų būtinų procedūrų, garantuojančių asmenų, deklaravusių žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, teises. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui 2009 metais deklaravus laukus ir padarius jų įbraižymo klaidų, bei atsakovui šių pažeidimų nenustačius laiku ir pareiškėjui nenurodžius jas ištaisyti nedelsiant, konstatuotina, jog NMA neturėjo pagrindo priimti sprendimą dėl įpareigojimo grąžinti gautą išmoką (6 084,81 Lt).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai interpretavo ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei vertino faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas netenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Stasys Gagys Skirgailė Žalimienė