AS-858-464-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS858-464/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00246-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Kauno apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo V. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundas (b. l. 2-11, 12-16) atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (toliau – ir atsakovas), kuriuo pareiškėjas prašo:

1) panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato viršininko 2014 m. sausio 23 d. raštą Nr. 20-65-S-187;

2) įpareigoti atsakovą iš naujo teisės aktų nustatyta tvarka atsakyti į pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. skundą, reg. Nr. 20-AP-24.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 24 d. nutartimi (b. l. 26-28) atsisakė priimti pareiškėjo V. J. skundą ir grąžino jam sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas skunde reiškia reikalavimą dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato viršininko 2014 m. sausio 23 d. rašto Nr. 20-65-S-187 panaikinimo ir įpareigojimo atsakovą atsakyti į jo 2014 m. sausio 10 d. skundą, reg. Nr. 20-AP-24, iš naujo, raštu pateikiant išsamius duomenis, atliekant jame nurodytus veiksmus.

Pabrėžė, jog ginčijamas atsakovo raštas buvo priimtas atsakant į pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. skundą, reg. Nr. 20-AP-24, kuriame jis pareiškė 56 reikalavimus, prašydamas apklausti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato PK Garliavos PK 2010 m. rugpjūčio 19 d. nedirbusią raštvedę R. L., jai pateikiant klausimus apie pareigūno S. L. ir jo „grupuotės“ veiksmus – žmonių kankinimus, išvežimą į psichikos sveikatos priežiūros įstaigas, pačių pareigūnų psichikos būklę, pareigūnų priklausomumą nuo S. L., duomenis apie R.

L. atostogas, skundų srautus, jų pokyčius atostogų metu ir t. t.; taip pat prašė pateikti tinkamai patvirtintus Garliavos policijos nuovados raštinės darbo organizavimo R. L. atostogaujant dokumentų nuorašus, jos darbo laiko tvarkaraštį už 2010 m. 7–10 mėn., nurodyti teisės aktus ir Garliavos policijos nuovados vidaus administravimo aktus, jų nuostatas, kurių pagrindu buvo organizuojamas raštvedės darbas 2010 m. rugpjūčio 19 d., Garliavos policijos nuovados darbo laiko apskaitos, tarifikacijos 2010 m. liepos mėn.–rugpjūčio mėn. dokumentų nuorašus, išsiaiškinti ir pranešti, kokių teisės aktų ir jų nuostatų nustatyta tvarka R.

L. atostogaujant 2010 m. rugpjūčio 19 d. turėjo būti priimtas pareiškėjo skundas, atlikti tarnybinį patikrinimą ir skirti S. L. tarnybinę nuobaudą už raštvedės pareigų vykdymo neorganizavimą 2010 m. rugpjūčio 19 d., pateikti Garliavos policijos nuovados raštvedės pareigybės aprašymą, pranešti, ar ji yra pareigūnė, jei taip – nuo kada, ar 2010 m. rugpjūčio 19 d. ji buvo policijos pareigūnė, pranešti, kam buvo išmokėti pinigai, kokia suma už raštvedės pareigų ėjimą, R. L. atostogaujant 2010 m.; pateikti duomenis apie S. L. suteiktas atostogas nuo 2010 m., nurodyti teisės aktus, kuriais vadovaujantis buvo suteiktos minėtos atostogos, pranešti, kokiu teisiniu pagrindu atsakovas atsisako pateikti minėtą informaciją, kokiu teisiniu pagrindu minėtus duomenis laiko „gautais su tarnybinės veiklos organizavimu“, išnagrinėti ir pranešti faktus ir teisinį pagrindą dėl kurio atsakovas nurodo, jog informacija, gauta su tarnybinės veiklos organizavimu, yra privati, kieno – kurių asmenų „privati informacija“ yra „duomenys, gauti su tarnybinės veiklos organizavimu“, išanalizuoti ir pranešti, kas tarnybinės veiklos organizavimą privatizavo, kada, kurių teisės aktų nuostatų pagrindu, kiek už šį privatizavimą ir kuriems asmenims sumokėjo; apie kokią pareiškėjo „psichikos ligą“ 2010 m. rugpjūčio 19 d., iš kurio šaltinio, kokiu būdu, kada, kur sužinojo S. L. ir S. K., ar šis sužinojimas susijęs su S. L., S. K. ir jiems informaciją suteikusio asmens tarnybinėmis pareigomis, pateikti Kauno AVPK 2010 m. rugpjūčio 19 d. turėtus duomenis apie pareiškėją, patvirtinančius, jog minėtą dieną pareiškėjas buvo gabenamas į M. ligoninę pagrįstai įtariant sunkią psichikos ligą; pateikti pagrįstų įtarimų apie sunkią pareiškėjo psichikos ligą pagrįstumo ir sunkumo įrodymus; kaip, kiek kartų, kur ir kada S. L. ir S. K. panaudojo turimus duomenis apie pareiškėjo „psichikos ligą“, „psichikos negalią“, kurie policijos pareigūnai žinojo apie šiuos žinių panaudojimus, iš kurio šaltinio, kokiu būdu, kada sužinojo, ar šis sužinojimas susijęs su šių asmenų tarnybine padėtimi; kurio policijos pareigūno rankose liko diržas po to, kai S. L. teigimu „Kartu su K. jie suėmė V.

J. už rankų, paguldė ant kabinete stovinčių kėdžių ir, bandydami nuimti nuo kaklo diržą, jį suplėšė“; ar teisėtai šis diržas nebuvo iš karto grąžintas pareiškėjui; patvirtinti, kad smaugimo įrankis – diržas buvo pareiškėjo nuosavybė ir kt.

Teismas, nurodė, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Taigi teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 22 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Nurodė, jog administraciniai teismai nesprendžia ginčų dėl informacinio–aiškinamojo pobūdžio dokumentų, adresuotų asmenims, kaip atsakymų į jų paklausimus. Teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos.

Iš skundžiamo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato viršininko 2014 m. sausio 23 d. rašto Nr. 20-65-S-187 turinio matyti, kad šiame rašte viešojo administravimo subjekto patvarkymų, skirtų pareiškėjui, nėra, todėl toks raštas negali būti laikomas individualiu administraciniu aktu, nes pats savaime kokių nors teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia, t. y. nedaro įtakos pareiškėjo teisėms ar jo interesams, nenustato jam pareigų, o tai reiškia, jog teisminis procesas pagal pareiškėjo suformuluotą skundo dalyką dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato viršininko 2014 m. sausio 23 d. rašto Nr. 20-65-S-187 panaikinimo yra negalimas, nes toks skundas yra nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Atitinkamai, teismas pareiškėjo skundo dalį dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato viršininko 2014 m. sausio 23 d. rašto Nr. 20-65-S-187 panaikinimo atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Pabrėžė, jog pareiškėjo skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atsakovą išnagrinėti iš naujo jo 2014 m. sausio 10 d. skundą Nr. 20-AP-24 yra neatsiejamai susijęs su skundo reikalavimu panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato viršininko 2014 m. sausio 23 d. raštą Nr. 20-65-S-187 ir atskirai negali būti išnagrinėtas, todėl atsisakius priimti pareiškėjo skundą dalyje dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato viršininko 2014 m. sausio 23 d. rašto Nr. 20-65-S-187 panaikinimo, V. J. skundo dalį dėl įpareigojimo atsakovą išnagrinėti iš naujo jo 2014 m. sausio 10 d. skundą Nr. 20-AP-24 taip pat atsisakoma priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas V. J. atskiruoju skundu (b. l. 37-38) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartį panaikinti ir jo skundą teismui perduoti nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai, objektyviai, vadovaudamasis teisės aktais nenagrinėjo visų pareiškėjo reikalavimų, įrodymų ir aplinkybių, netinkamai nagrinėjo ir vertino pareiškėjo argumentus bei jų teisinį pagrindą. Pareiškėjo skundžiamas aktas sukelia jam teisines pasekmes, nes juo atsisakoma atlikti veiksmus – suteikti institucijos turimą informaciją apie pareiškėją ir apie atsakovą.

Nurodo, jog iš atsakovo gautus duomenis pareiškėjas panaudotų savo teisių gynybai kitose bylose – bylų atnaujinimui, pagrįsti skundus naujų ikiteisminių tyrimų pradėjimui ir baudžiamosios bylos kėlimui atsakovo įdarbintiems organizuotas veikas prieš pareiškėją vykdžiusiems asmenims. Pirmosios instancijos teismas vilkina bylos nagrinėjimą, pareiškėjui didina turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jo skundo pobūdį, reikšmę, bylos nagrinėjimo ribas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas V. J. ginčija Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti jo skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Teismas tokią poziciją grindė tuo, kad pareiškėjo skundžiamas aktas yra informacinio–aiškinamojo pobūdžio ir yra nenagrinėtinas administracinio proceso tvarka.

Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir pabrėžia, jog teismas netinkamai vertino jo skundžiamo akto pobūdį ir nepagrįstai traktavo jį kaip informacinio–aiškinamojo pobūdžio.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, tokiems pareiškėjo teiginiams pritaria.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Šiame kontekste viešasis administravimas suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (ABTĮ 2 str. 1 d.).

Ši norma iš esmės yra susijusi su ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, numatančiu, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, t. y. jeigu pareiškėjo inicijuojamas ginčas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3 str. 1 d.).

Detaliai administracinių teismų kompetenciją nustato ABTĮ 15–20 straipsniai. Šių teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.

Teisėjų kolegija nesutinka su skundžiamo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato viršininko 2014 m. sausio 23 d. rašto Nr. 20-65-S-187 vertinimu, t. y. kad jis nedaro įtakos pareiškėjo teisėms ar jo interesams ir iš esmės visas yra informacinio–aiškinamojo pobūdžio.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog skundžiamas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato viršininko 2014 m. sausio 23 d. raštas Nr. 20-65-S-187 yra pateiktas atsakant į pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. paklausimą (skundą) dėl atitinkamos informacijos (dokumentų) pateikimo (b. l. 17-23).

Išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad analizuojamu atveju tarp pareiškėjo ir atsakovo susiklostė teisiniai santykiai, kildinami iš konstitucinės asmens teisės gauti informaciją iš specialių subjektų – valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų – įgyvendinimo. Asmens kreipimasis į viešojo administravimo instituciją prašant pateikti informaciją (duomenis) laikytinas prašymu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 14 dalies prasme. Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas) užtikrina asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims. Asmenų prašymai viešojo administravimo institucijoje nagrinėjami taip pat remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintomis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės) (5, 6, 41 p.). Taisyklių 41.2 punktas numato, jog į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys. Asmuo, nesutinkantis su institucijos atsakymu į jo prašymą, arba tuo atveju, jeigu per nustatytą prašymo nagrinėjimo terminą atsakymas asmeniui neišsiųstas, turi teisę paduoti skundą savo pasirinkimu administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui (VAĮ 36 str., Taisyklių 44 p.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodė, jog skundžiamas aktas nėra išsamus, konkretus, juo per teisės aktų nustatytą 20 darbo dienų terminą atsakovas nepateikė atsakymų į visus pateiktus reikalavimus, prašymus, t. y. kad pateikiant atsakymą į jo pateiktą paklausimą nebuvo laikytasi teisės aktų numatytų reikalavimų (b. l. 12-16).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog iš skundžiamo akto matyti, kad atsakydamas į pareiškėjo pateikto skundo 2, 47, 52 (dalis) reikalavimus atsakovas atsisakė pareiškėjui pateikti jo prašytą informaciją, motyvuojant, kad prašoma pateikti informacija yra asmeninio pobūdžio ir atsakovas nėra įpareigotas jos teikti (b. l. 17). Iš nurodytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad atsakovas iš esmės atsisakė pateikti atitinkamą pareiškėjo prašytą informaciją. Minėtas teisinis reglamentavimas, faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjo skundas dėl skundžiamo sprendimo dalies, kuria buvo išspręstas klausimas dėl informacijos (duomenų) pateikimo pareiškėjui, panaikinimo patenka į administracinių teismų kompetencijos sritį (ABTĮ 3 str. 1 d.). Kaip jau buvo minėta, nurodyti teisiniai santykiai kildinami iš konstitucinės asmens teisės gauti informaciją iš specialių subjektų – valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų – įgyvendinimo. Pareiškėjas, manydamas, kad minėtas atsakovo atsisakymas (administracinės procedūros sprendimas, priimtas išnagrinėjus pareiškėjo kreipimąsi), pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus, turi teisę prašyti teismą spręsti šį ginčą, be kita ko, įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, kurie įstatymų priskirti jo, kaip viešojo administravimo subjekto, kompetencijai.

Pabrėžtina, jog atsakovas ginčijame rašte taip pat nurodė, jog pareiškėjo skundo 2, 3 dalyse 4, 5, 6, 7, 8, 9, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 32, 33, 34, 36, 37, 38, 39, 40, 41, 42 (dalyje), 43, 44, 45, 46 punktuose pateikti reikalavimai yra kartotiniai 2013 m. vasario 13 d. skunde Nr. 20-AP-151 pateiktiems reikalavimams. Skundas yra išnagrinėtas 2013 m. rugpjūčio 1 d. ir pateiktas atsakymas Nr. 20-65-S-1728. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas nepateikė naujos informacijos, todėl šių punktų jis pakartotinai nenagrinės (b. l. 17). Pareiškėjas pateiktame skunde pirmosios instancijos teismui nesutinka su atsakovo vertinimu, kad jo skundas šioje dalyje buvo kartotinis, teigia, kad atsakymų į įvardintus pateiktus prašymus, reikalavimus jis nėra gavęs (b. l. 12-16).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas nesutinka su atsakovo atsisakymu nagrinėti jo pateiktus reikalavimus motyvuojant skundo kartotinumu, nepritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šioje dalyje skundžiamas aktas yra nenagrinėtinas. Šiuo atveju priėmus skundą ir nagrinėjant bylą iš esmės turėtų būti įvertinama, ar pagrįstai atsakovas nurodytais motyvais atsisakė nagrinėti šioje dalyje pateiktus pareiškėjo skundo reikalavimus.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, netinkamai vertino skundžiamo akto pobūdį ir su juo susijusį reikalavimą – įpareigoti atsakovą iš naujo teisės aktų nustatyta tvarka atsakyti į pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. skundą, reg. Nr. 20-AP-24. Dėl šių priežasčių pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl pareiškėjo pateikto procesinio pobūdžio prašymo

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog atskirajame skunde, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui persiųstuose papildomuose dokumentuose pareiškėjas prašo ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu atsakovui uždrausti atlikti bet kokius veiksmus ikiteisminiame tyrime Nr. 20-9-00793/2013, baudžiamoje byloje Nr. I-519-738/2014, nes priešingu atveju sprendimo įvykdymas administracinėje byloje Nr. I-1161-644/2014, administracinėje byloje Nr. I-2472-644/2014 gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Pasisakydama dėl nurodyto pareiškėjo prašymo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Be to, taikant reikalavimo užtikrinimo priemones gali būti užtikrinamas tik nagrinėjamos bylos teismo sprendimo įvykdymas, bet ne kitų bylų. Teisėjų kolegija nurodo, jog įvardinta ABTĮ norma iš esmės reiškia, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir apeliacinės instancijos teismo, jeigu jam priklauso spręsti šį klausimą ir yra tam įstatyme numatytos sąlygos.

Teisėjų kolegija pažymi, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės pasižymi procesiniu teisiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu. Nors šios priemonės ir skirtos materialinio teisinio pobūdžio reikalavimams užtikrinti, tačiau jos nėra materialieji teisiniai teisių gynimo būdai, t. y. materialiųjų teisių ribojimai taikomi procesiniais tikslais. Reikalavimo užtikrinimo priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008). Atitinkamai, prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, vadovaujantis ABTĮ 71 straipsnio 3 dalimi, spręstinas tik priėmus skundą nagrinėti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-428/2010, 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-654/2012, 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-299/2012).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, į tai, kad pareiškėjo skundo priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir skundas nėra priimtas, sprendžia, jog šiuo atveju Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nėra teisinių prielaidų iš esmės svarstyti pareiškėjo pateiktą prašymą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo V. J. skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis