A-63-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-63-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01045-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1; 6.3.3; 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja G. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 5–8), kurį patikslino (b. l. 34–37), į teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5516 „Dėl 2013 m. liepos 29 d. skundo“; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius, apeliantas) 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. (10.1)S-47888 „Dėl G. K. prašymo“; 3) priteisti iš atsakovo VSDFV Kauno skyriaus nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d. neišmokėtą 4 218,31 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, 1 331,69 Lt valstybinės nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalį ir 177,84 Lt valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos dalį. Pareiškėja, atsižvelgusi į Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, papildė skundą (b. l. 62–63, 70) ir prašė panaikinti paminėtus VSDFV ir VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus sprendimus, įpareigoti VSDFV ir VSDFV Kauno skyrių išnagrinėti jos skundus, taip pat atnaujinti skundo pateikimo 3 metų terminą.

Pareiškėja nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d., vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, jai buvo perskaičiuojamos ir mokamos sumažintos paskirtos senatvės, nukentėjusiųjų asmenų ir našlių pensijos. Dėl tokių neteisėtų veiksmų iš viso susidarė 5 727,84 Lt dydžio pensijos nepriemoka. Pažymėjo, jog didžioji pensijos dalis buvo sumažinta dėl to, kad ji dirbo ir gavo draudžiamųjų pajamų. Dėl neteisėto pensijų sumažinimo kreipėsi į VSDFV Kauno skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių ir VSDFV. Tačiau VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. (10.1)S-47888 skundas buvo atmestas. VSDFV 2013 m. rugpjūčio 16 d. raštu (sprendimu) Nr. (6.5)I-5516 skundas taip pat nebuvo patenkintas. Paminėtame sprendime nurodyta, kad pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės ir našlių pensijos jai buvo išmokėtos 2010 m. sausio mėn., o valstybinė nukentėjusiųjų asmenų pensija – 2010 m. vasario mėn. VSDFV nusprendė, kad yra praleistas iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) redakcijos 45 straipsnyje nustatytas 3 metų terminas, todėl pareiškimą atsisakė nagrinėti ir paliko galioti VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus sprendimą. Pareiškėja nurodė, kad paminėto termino nėra praleidusi, nes vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Tik po šio Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo tam tikros Laikinojo įstatymo nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, ji sužinojo apie savo pažeistas teises. Savo reikalavimus taip pat pagrindė Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. balandžio 20 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 71–74, 80–83) prašė nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo atnaujinti VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus sprendimo apskundimo VSDFV terminą, o likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodė, kad skundžiamas VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 9 d. raštas yra informacinio pobūdžio, jame pateikiama objektyvi, išsami ir teisinga informacija, todėl šį raštą panaikinti nėra pagrindo. VSDFV 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo dalis, kuria paminėtas VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus raštas paliktas nepakeistas, yra teisėta ir pagrįsta. Pažymėjo, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos, mokamos ir ginčai dėl šių pensijų sprendžiami vadovaujantis Pensijų įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais.

Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusioje Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies redakcijoje buvo nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Nurodė, kad pirmosios sumažintos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės ir našlių pensijos pareiškėjai buvo išmokėtos 2010 m. sausio mėn., o nukentėjusiųjų asmenų pensija – 2010 m. vasario mėn., taigi pareiškėja apie tai, kad jai mokamos ne viso dydžio paskirtos senatvės, našlių ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos, sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio ir vasario mėn. Pareiškėja, prašydama įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti jai 2010–2011 m. negautų senatvės, nukentėjusiųjų asmenų ir našlių pensijų dalis, į VSDFV kreipėsi 2013 m. liepos 29 d. skundu (skundas gautas 2013 m. rugpjūčio 8 d., registracijos Nr. GP-1396).

Pažymėjo, kad sprendimai dėl išmokų perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo priimti 2010 m. sausio ir vasario mėn. (rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas VSDFV teritoriniai skyriai nepriėmė, o sprendimais šiuo atveju laikytini VSDFV vadovaujantis Laikinuoju įstatymu priimti valiniai aktai išmokėti perskaičiuotas pagal Laikinąjį įstatymą pensijas 2010 m. sausio ir vasario mėn.). Pabrėžė, kad pareiškėja apie tai, jog jai mokamos ne viso dydžio paskirtos pensijos, sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio ir vasario mėn., todėl, kreipdamasi į VSDFV 2013 m. liepos 29 d. su skundu, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą.

Dėl šios priežasties VSDFV 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. liepos 29 d. skundą ir nurodė, kad iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. ji gali pateikti papildomus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, t. y. nurodyti svarbias aplinkybes, dėl kurių ji per 3 metus negalėjo apskųsti VSDFV Kauno skyriaus 2010 m. sausio ir vasario mėn. priimtų sprendimų.

Tokiu atveju skundo nagrinėjimo klausimas būtų sprendžiamas iš naujo. Tačiau pareiškėja nepateikė VSDFV jokių įrodymų, jog yra pagrindas atnaujinti terminą skundui paduoti. Reikšdama reikalavimą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo teismui, t. y. kai šį klausimą pagal priskirtą kompetenciją turi spręsti VSDFV (pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 2 dalį, sprendimą dėl skundo dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų padavimo termino atnaujinimo turi priimti VSDFV direktorius ar jo pavaduotojas), pareiškėja iš esmės prašė, kad teismas atliktų viešojo administravimo institucijos funkciją.

Tai neįeina į teismo kompetenciją (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str.), todėl bylos dalis dėl šio reikalavimo nutrauktina pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą. Taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog valstybinio socialinio draudimo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma ikiteisminė tvarka skundžiant šiuos sprendimus VSDFV bei jog terminas skundui dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimo paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 38–45, 66–68) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Kauno skyrius savo poziciją pagrindė iš esmės analogiškais motyvais, kurie buvo nurodyti atsakovo VSDFV pateiktame atsiliepime. VSDFV Kauno skyrius teismui pateikė detalius apskaičiavimus, pagrindžiančius pareiškėjai mokėtas pensijas ir jų nepriemokas, pažymėjo, kad tikslaus neišmokėtų pensijų kompensavimo mechanizmo šiuo metu nėra nustatyta. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai paskirta našlių pensija dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo nebuvo mažinama.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 3 d. sprendimu (b. l. 90–95) iš dalies patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino VSDFV 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo Nr. (6.5)I-5516 ir VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 9 d. sprendimo Nr. (10.1)S-47888 dalis, kuriose pareiškėjos pensijai apskaičiuoti ir mokėti atsisakyta netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatų; įpareigojo VSDFV Kauno skyriaus 1-ąjį pensijų skyrių išmokėti pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 4 218,31 Lt senatvės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, ir 1 331,69 Lt nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas; atmetė likusią pareiškėjos skundo dalį.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai paskirtos valstybinės socialinio draudimo senatvės bei našlių ir valstybinė nukentėjusiųjų asmenų pensijos nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo apskaičiuojamos ir mokamos vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis. VSDFV Kauno skyriaus pateikti apskaičiavimai, dėl kurių teisingumo nebuvo ginčo, liudijo, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių nuostatų taikymo buvo neišmokėta 4 218,31 Lt senatvės pensijos dalis ir 1 331,69 Lt nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalis.

Teismas pažymėjo, jog teisminėje praktikoje, aiškinant Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Įstatymo 37 straipsnio nuostatas, ne kartą konstatuota, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kuri realizuojama ginčo klausimu teikiant skundą VSDFV (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 ir kt.). Teismas vadovavosi Pensijų įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2013 m. sausio 1 d., 45 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 31 punktu. Nurodė, kad, VSDFV teigimu, kilęs ginčas nebuvo išnagrinėtas Pensijų įstatymo nustatyta privaloma ikiteismine tvarka. Tačiau, teismo vertinimu, tokia atsakovo pozicija yra nepagrįsta. VSDFV skundžiamame 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendime pažymėjo, kad VSDFV Kauno skyrius iš esmės teisingai nurodė, jog šiuo metu išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą pensijos dalį nėra teisinio pagrindo. Tokios atsakovo formuluotės teismui leido padaryti išvadą, jog VSDFV įvertino VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 9 d. sprendimą ir jį panaikinti atsisakė, t. y. pareiškėjos skundą iš esmės išnagrinėjo. Šis viešojo administravimo subjekto valdingas patvarkymas, išreikštas pareiškėjos atžvilgiu priimtame individualiame administraciniame akte, sukelia jai tiesiogines teisines pasekmes, t. y. daro įtaką pareiškėjos teisėms ir pareigoms, todėl gali būti ginčo administracinėje byloje dalykas. Toks analogiškas aptartai teisinės situacijos vertinimas ne kartą buvo pateikiamas ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2014 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-774/2014, 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-143/2014 ir kt.). Įvertinęs aptartas aplinkybes, teismas pripažino, kad pareiškėjos skundas dėl pensijos nepriemokos buvo išnagrinėtas tokio pobūdžio ginčams įstatyme nustatyta privaloma ikiteismine tvarka, todėl atsakovų nurodytų motyvų, kuriais teigiama, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą skundo padavimo terminą, taip pat pareiškėjos argumentų, kuriais grindžiamas prašymas šį terminą atnaujinti, vertinimas nėra teisiškai reikšmingas.

Teismas nustatė, kad pareiškėja iš esmės siekia, jog jai būtų išmokėta pensijos nepriemoka, susidariusi dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Pažymėjo, jog, pripažinus, kad keliamas ginčas buvo išnagrinėtas įstatyme numatyta privaloma ikiteismine tvarka, tinkamais skundo reikalavimais laikytini 2013 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjos teismui pateiktame skunde formuluojami reikalavimai, kuriais buvo prašoma panaikinti VSDFV 2013 m. rugpjūčio 16 d. ir VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 9 d. sprendimus, taip pat priteisti iš VSDFV Kauno skyriaus susidariusią 5 727,84 Lt pensijos nepriemoką. Tinkamu atsakovu tokiame ginče laikytinas VSDFV Kauno skyrius, kuris teismui pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, taigi išreiškė savo poziciją ginčo klausimais. Be to, analogiški ginčai paprastai nagrinėtini pagal atsakovo buveinės vietą, t. y. Kauno apygardos administraciniame teisme. Kita vertus, vadovaujantis ABTĮ 70 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, byla nagrinėti buvo perduota Vilniaus apygardos administraciniam teismui. ABTĮ 70 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kiekvieną bylą, iš vieno teismo perduotą kitam, turi besąlygiškai priimti savo žinion tas teismas, kuriam ji perduota, ir jokie ginčai dėl to tarp teismų neleidžiami, išskyrus šio įstatymo 21 straipsnyje numatytus atvejus. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjos skundo reikalavimų panaikinti VSDFV 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą, VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 9 d. sprendimą bei įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai jos prašomą pensijos nepriemoką pagrįstumo bei teisėtumo.

Teismas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog, sprendžiant pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 9 d. sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį šioje teisės normoje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams, taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas. Remdamasis byloje esančiais įrodymais, teismas nustatė, kad VSDFV Kauno skyrius pareiškėjos valstybinę socialinio draudimo pensiją perskaičiavo ir mokėjo sumažintą pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį bei 8 straipsnio 1 dalį, nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį, našlių pensiją – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Pažymėjo, jog VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. rugpjūčio 30 d. rašte pateikiama informacija, jog pareiškėjai paskirtos našlių ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos buvo perskaičiuojamos vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių, o ne šio įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis, vertintina kaip rašymo apsirikimas, neturėsiantis įtakos teisingam ginčo išsprendimui. Be to, šis apsirikimas buvo ištaisytas VSDFV Kauno skyriaus teismui pateiktame atsiliepime. Teismas nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, be kita ko, pripažino, kad:

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai; Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

Esant aptartai teisinei ir faktinei situacijai, teismas padarė išvadą, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjai paskirta nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija, taip pat vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis – socialinio draudimo senatvės pensija, buvo perskaičiuojamos neteisėtai. Dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo neišmokėta 4 218,31 Lt senatvės pensijos dalis ir 1 331,69 Lt nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalis.

Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjai paskirta našlių pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kokią įtaką viešojo administravimo subjektų veiksmų teisėtumui turi vėlesnis teisės akto, kurio pagrindu šie veiksmai buvo atlikti, pripažinimas prieštaraujančiu Konstitucijai. Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 suformuotą praktiką, susijusią su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasmę. Teismas, konstatavęs, kad pareiškėjos keliamas ginčas VSDFV buvo išnagrinėtas ikiteismine tvarka, o pareiškėjos skundas dėl VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus ir VSDFV sprendimų bei pensijos nepriemokos priteisimo nagrinėtinas teisme, pripažino, kad iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ginčo teisinių santykių kvalifikacija nebuvo užbaigta, todėl pareiškėjos teisės turi būti ginamos priteisiant jai neteisėtai neišmokėtos pensijos dalį. Atsižvelgęs į tai, skundo reikalavimą dėl pensijos nepriemokos priteisimo teismas patenkino iš dalies ir pareiškėjai iš VSDFV Kauno skyriaus priteisė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą 4 218,31 Lt senatvės pensijos dalį ir 1 331,69 Lt nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalį. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjai paskirta našlių pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuojama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl skundo reikalavimą dėl šios pensijos nepriemokos priteisimo teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, išnagrinėjęs bei įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, nusprendė, kad VSDFV 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo ir VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. liepos 9 d. sprendimo dalys, kuriomis atmestas pareiškėjos prašymas išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsnių nuostatų taikymo susidariusią pensijos nepriemoką, pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nelaikytinos pagrįstomis ir teisėtomis, todėl naikintinos.

III. Atsakovas VSDFV Kauno skyrius apeliaciniu skundu (b. l. 98–103) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas pareiškėjos skundas, ir priimti naują sprendimą – nutraukti šią bylos dalį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, pareiškėjai, kaip draustai privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu ir turinčiai draudžiamųjų pajamų, mokėjo perskaičiuotos senatvės pensijos dalį, nustatytą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio pareiškėjos draudžiamųjų pajamų dydį. Vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, pareiškėjai, kaip turinčiai draudžiamųjų pajamų, mokėjo perskaičiuotos nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalį, nustatytą taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę.

2. Konstitucinio Teismo nutarimai neturi atgalinio veikimo galios ir nepanaikina teisės aktų galiojimo ab initio. VSDFV Kauno skyriui, kaip viešojo administravimo subjektui, nesuteikta teisė teisės normų aiškinti plečiamai ir skirti bei mokėti pensijas kitaip nei numatyta teisės aktuose. VSDFV Kauno skyriaus veiksmai buvo atlikti remiantis galiojančiais teisės aktais (pareiškėjai 2010–2011 m. senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos buvo perskaičiuotos (laikinai sumažintos) pagal tuo metu galiojančio Laikinojo įstatymo nuostatas), t. y. buvo teisėti. Konstitucinio Teismo nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, ir kol Konstitucinis Teismas nepripažino Laikinojo įstatymo 5 ir 8 straipsnių nuostatų prieštaraujančiomis Konstitucijai, VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo teisės reikšti abejonių dėl šio įstatymo konstitucingumo ir remiantis tuo jo nevykdyti. Sprendimai mokėti pareiškėjai ne visą paskirtą senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijas jau yra įvykdyti. Todėl, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pareiškėjai neišmokėtų pensijų atžvilgiu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata netaikytina.

3. Pareiškėja pirmąją sumažintą senatvės pensiją gavo 2010 m. sausio mėn., o nukentėjusiųjų asmenų pensiją – 2010 m. vasario mėn., taigi pareiškėja apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėn., o nukentėjusiųjų asmenų pensija – 2010 m. vasario mėn. Pareiškėja į VSDFV kreipėsi 2013 m. liepos 29 d., t. y. praleidusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pareiškėja, 2013 m. liepos 29 d. kreipdamasi į VSDFV, pradėjo šią procedūrą, tačiau jos ir VSDFV Kauno skyriaus ginčas dėl pensijų nepriemokų išmokėjimo nebuvo peržiūrėtas iš esmės, kadangi pareiškėja praleido VSDFV Kauno skyriaus sprendimo mokėti jai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas 2010–2011 m. sumažintas pensijas apskundimo terminą. Teismas neteisingai nusprendė, kad keliamas ginčas buvo išnagrinėtas įstatyme numatyta privaloma ikiteismine tvarka, todėl nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja, be kita ko, siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 5 straipsnio (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės ir valstybinės nukentėjusiųjų asmenų pensijų neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijų sumažinimas vyko atsakovui (VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl abiejų paminėtų pensijų pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo) tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 5 straipsnio nuostatas. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijų dalies apskaičiavimo, kuris yra atsakovo pateiktas teismui, teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažintos pensijos pareiškėjai faktiškai buvo pradėtos mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad joje yra nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:

1) 2010 m. sausio 1 d. (kai buvo pradėtos mokėti pareiškėjai paskirtos ir pagal paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos) pareiškėja gaudavo 835,20 Lt dydžio senatvės pensiją ir 200,00 Lt dydžio nukentėjusiųjų asmenų pensiją. Pastebėtina, kad pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis ginčo laikotarpiu - nuo 2010 m. gruodžio 1 d. - buvo padidintas iki 859,52 Lt, tačiau tai atsakovo buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;

2) 2013 m. liepos 2 d. pareiškėja padavė atsakovui (VSDFV Kauno skyriui) prašymą remiantis paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu išmokėti jai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas neišmokėtą pensijų dalį;

3) šio atsakovo 2013 m. liepos 9 d. raštu (sprendimu), kuris pareiškėjos skundžiamas šioje administracinėje byloje, pareiškėjai, be kita ko, buvo pranešta, kad jos prašymas išmokėti pensijų nepriemokas negali būti patenkintas, nes tam nėra teisinio pagrindo (b. l. 9);

4) 2013 m. liepos 29 d. skundu pareiškėja apskundė paminėtą atsakovo 2013 m. liepos 9 d. sprendimą VSDFV, tačiau VSDFV 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendime (kuris pareiškėjos taip pat skundžiamas šioje administracinėje byloje) jai buvo nurodyta, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinų pensijų sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį skundą, ir jai pasiūlyta iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime buvo išreikštas pritarimas paminėtame VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. liepos 9 d. sprendime nurodytiems argumentams dėl pagrindo išmokėti pareiškėjai sumažintas pensijų dalis nebuvimo (b. l. 29).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirt1 pensij1 gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijų nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Be to, nagrinėjamai bylai yra aktualus klausimas, ar tokio pobūdžio bylose teismas gali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimą atgal, t. y. teisiniams santykiams, kurie buvo reglamentuojami dar nepripažintos prieštaraujančia Konstitucijai teisės normos.

Atsakydama į nurodytus klausimus, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos atsakovui paduotas 2013 m. liepos 2 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėtos (pervestos) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 5 straipsnio pagrindu sumažintos senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos. Pareiškėja nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Todėl darytina išvada, kad VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, VSDFV paminėtame 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendime kartu nurodė, kad teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą pensijų dalį nėra. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada (ABTĮ 13 str.).

Atsižvelgdama į pirmiau pateiktas tokio pobūdžio bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išaiškino ir pritaikė byloje nagrinėjamai situacijai materialinės teisės normas. Todėl teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas teisingu ir pagrįstu.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos paliktinas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas pripažintinas nepagrįstu ir atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė