2K-369/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla

Nr. 2K-369/2014

Teisminio

proceso Nr. 1-22-1-01289-2011-0

Procesinio

sprendimo kategorija (S)

1.2.27.5

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VARDU

2014

m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo

Pikelio, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Aurelijaus Gutausko,

teismo

posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo

V. S. gynėjos advokatės Ingos Abramavičiūtės kasacinį

skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 8 d.

nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų

kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m.

gegužės 8 d. nuosprendžiu V. S. nuteistas pagal

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 290 straipsnį 30 MGL

(3900 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3

dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta

2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu, prie paskirtos bausmės pridedant dalį

neatliktos bausmės, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 40 MGL (5200 Lt)

dydžio bauda.

Iš V. S. nukentėjusiajai

D. J. priteista 600 Lt.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi nuteistojo V. S. ir jo gynėjos advokatės Ingos Abramavičiūtės apeliaciniai

skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. S. nuteistas už

tai, kad 2011 m. spalio 20 d., Vilniuje pasirašė prašymą suteikti antrinę

teisinę pagalbą Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos

(toliau – Tarnyba) direktorei, jame išdėstęs teiginius: „Toks sprendimas nebuvo

protiškai ribotos įžūlios ir ciniškos biurokratės D. J., kuri neatitinka užimamų pareigų, riboto proto

pasireiškimas, o orientuotas chuliganiškas išsišokimas, pikta biurokratinės

bjaurybės reakcija, siekiant pakenkti

pareiškėjui. Aš neskundžiu šio „idiotiško“ sprendimo, nes jis trumpalaikis, jį skųsti būtų neracionalu ir

prieštarautų protingumo principui, palikau jį biurokratės sąžinei, kaip jos

negabumo, asmeninio menkumo, pagiežingo ir bjauraus charakterio, kvailos

moteriškės, kurią per anksti ištiko senatvinis marazmas, pavyzdį“, prašymą išsiuntė

Tarnybai (Kaunas, Kęstučio g. 21), kur šis buvo gautas 2011 m.

spalio 24 d., taip įžeidė valstybės tarnautoją, Tarnybos teisės skyriaus

vedėją, laikinai atliekančią direktorės funkcijas, D. J..

Kasaciniu skundu

nuteistojo gynėja prašo teismų

sprendimus panaikinti ir bylą V. S. nutraukti.

Kasatorė nurodo, kad teismai netinkamai

taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo

proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatų pažeidimų,

turėjusių įtakos teisingam sprendimui priimti.

Anot kasatorės, nuteistojo

veikoje nėra tiesioginės tyčios. Kasatorė pažymi, kad įžeidimas padaromas tik tiesiogine

tyčia, t. y. kaltininkas prieš pareigas einantį

nukentėjusįjį atlieka nepadorius veiksmus, išsako jį žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo

asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia

jo moraliniam prestižui tiek aplinkinių, tiek ir jo paties akyse (kasacinė nutartis

baudžiamojoje byloje Nr. 2K-525/2011). Taigi kaltininkas suvokia, kad įžeidžia pareigas einantį valstybės tarnautoją ar

viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį, ir nori taip veikti. Be to, veiką kvalifikuojant pagal BK 290 straipsnį, svarbu

nustatyti nusikaltimo motyvą, kuris parodo ryšį tarp kaltininko veiksmų

ir nukentėjusiojo pareigų (kasacinė nutartis

baudžiamojoje byloje Nr. 2K-336/2012). Kasatorė prašo

atkreipti dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs bylos įrodymus, konstatavo,

jog Tarnyba nuteistojo atžvilgiu veikė formaliai, tikėtina, gilindama konfliktą tarp V. S. ir valstybės institucijos, t. y. jog

nuteistojo motyvas – subjektyvus nepasitenkinimas

dėl jam teikiamos teisinės pagalbos tokiu būdu, koks yra nustatytas – yra pateisinamas kritikuoti valstybės

instituciją. Taigi, kasatorės manymu, V. S. nuteistas

už tai, kad išreiškė pagrįstą ir motyvuotą

nepasitenkinimą valstybės institucijos darbu, kuris buvo atliktas formaliai,

iškreipiant šios institucijos veiklos paskirtį.

Nuteistasis kritikavo dėl jo priimtą sprendimą, kuris

buvo priimtas pažeidžiant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatas.

Dėl to teismai nepagrįstai konstatavo, kad V.

S. turėjo tiesioginę tyčią įžeisti būtent D. J., kuri nukentėjusiąja tapo atsitiktinai – tik dėl to, kad pasirašė

minėtą sprendimą. Tarp nuteistojo motyvo

kritikuoti priimtą sprendimą ir nukentėjusiosios, kaip tarnautojos, nebuvo jokio ryšio, nes kritika pateikta ne

apie asmenį, o apie sprendimą. Taikant BK 290 straipsnį, turi būti nustatyta

tiesioginė tyčia įžeisti konkretų asmenį dėl konkrečių priežasčių. Nagrinėjamu

atveju nuteistajam nebuvo jokio skirtumo,

koks asmuo institucijos vardu pasirašė sprendimą, kurį jis kritikavo, ir

savo prašyme jis tik įrašė sprendimą pasirašiusio tarnautojo pavardę. Taip pat kasatorė nurodo, kad laiškas buvo

adresuotas ne nukentėjusiajai, bet Tarnybos direktorei A. B.. Tai taip pat patvirtina tiesioginės tyčios nebuvimą, nes jei

V. S. būtų turėjęs tiesioginę tyčią įžeisti ir pažeminti nukentėjusiąją,

prašymą jis jai ir būtų adresavęs. Nuteistasis negalėjo numatyti, kad direktorė jai

adresuotą laišką parodys nukentėjusiajai. Bylos duomenimis neįrodyta,

kad nuteistasis žinojo, jog laiškas pasieks nukentėjusiąją, ir tai

žinodamas šį išsiuntė, turėdamas tikslą pažeminti, paniekinti jos garbę ir

orumą. Nenustatyta, kad laiškas buvo motyvuotas

sąmoningas ketinimas pakenkti nukentėjusiajai D. J.. Taigi, kasatorės manymu, nuteistojo veikoje nėra tiesioginės tyčios įžeisti ar

pažeminti būtent nukentėjusiąją

D. J. požymių, nes jis kritikavo tik jos pasirašytą

sprendimą.

Kasatorė taip pat teigia, kad teismai nukrypo nuo bendrųjų teisės principų, kuriais šiuo atveju būtų pagrįstas baudžiamosios

atsakomybės, kaip ultima ratio (paskutinė priemonė), taikymas.

Konstitucinio Teismo nutarimuose išaiškinta,

kad kiekvieną kartą, kai reikia spręsti,

pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu

įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių

bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis

sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne vieną kartą yra

išaiškinęs, kad negali būti pritarta tokiai baudžiamojo įstatymo praktikai, kai asmens elgesys, esant

išimtinai civiliniams, administraciniams ar drausminiams teisiniams santykiams, yra vertinamas kaip nusikalstamas (kasacinės

nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396/2009, 2K-409/2011, 2K-63/2014 ir

kt.).

BK 290 straipsnyje įtvirtinta teisės

norma saugoma normali pareigas einančio

valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veikla, autoritetas, taip pat jo asmeninė ir

profesinė garbė bei orumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.

2K-421/2007, 2K-396/2009). Vertinant šią

nusikalstamą veiką, svarbu nustatyti pasakytų

žodžių prasmę, t. y. ar jie tikrai buvo nukreipti asmeniškai į nukentėjusįjį;

kokie konkrečiai necenzūriniai

žodžiai buvo vartojami konflikto metu; ar šie žodžiai buvo vartojami

protestuojant prieš valstybės tarnautojų veiksmus; ar jie buvo nukreipti į

minėtus asmenis, siekiant juos įžeisti, pažeminti jų orumą. Taip pat didelę

reikšmę turi ir necenzūrinių žodžių vartojimo vieta, paros laikas, aplinka,

svarbu, ar įvykio metu tvyrojo konfliktiška atmosfera, ar buvo negatyvus įvykio dalyvių nusistatymas vienas kito atžvilgiu, ar

nebuvo kaltininkas išprovokuotas tokiam elgesiui ir pan. (kasacinė

nutartis baudžiamojoje byloje Nr.

2K-324/2013).

Kasatorės manymu, V. S. prašymo turinio

kontekstas negali būti vertinamas kaip veika, už kurią turi būti taikoma

baudžiamoji atsakomybė. V. S. nepagrįstai

nuteistas už tai, kad išreiškė pagrįstą nepasitenkinimą valstybės

institucijos darbu, kuris buvo atliktas formaliai, iškreipiant šios institucijos veiklos paskirtį. Nuteistasis nesiekė

įžeisti nukentėjusiosios, tik taip sureagavo į situaciją dėl, jo

nuomone, netinkamai suteiktos teisinės pagalbos. Iš esmės jis nesutrukdė

nukentėjusiajai atlikti savo pareigų. Be to, nors

teismai ir įvertino, bet nesirėmė aplinkybe, kad V.

S. elgesys buvo atsakas į nelogišką valstybės institucijos sprendimą.

Kasatorės nuomone, nuteistojo veika pagal

jos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą (veika netruko ilgą laiką, nebuvo

ypač intensyvi ar pasižyminti ypatingu įžūlumu, nėra pavojinga, netrukdė darbui) nesiekia baudžiamosios atsakomybės, kaip ultima ratio (paskutinė

priemonė), ribų. Todėl,

vertinant

veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų

nuostatas, baudžiamosios atsakomybės taikymas šiuo atveju nepagrįstas.

Be

to, kasatorė nurodo, kad teismų praktikoje vertinama ne tik semantinė

atskirų žodžių prasmė, bet ir kontekstas, kuriame tie žodžiai buvo išsakyti, ir

šios aplinkybės dažnai yra lemiančios vertinant, ar žodžiai yra įžeidžiantys

adresatą, ar ne (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2011,

2K-336/2012). Kasatorės teigimu, apeliacinės

instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK

20 straipsnio nuostatas, nes nuteistojo prašyme nurodytus teiginius vertino remdamasis Lietuvių

kalbos instituto specialisto išvada, kuri negali

būti laikoma įžeidimo faktą patvirtinančiu įrodymu, nes išvadoje analizuojamas

ne originalus tekstas (parašytas rusų kalba), o vertimas. Dėl to teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistasis,

pateikdamas kritiką dėl valstybės institucijos ir jos

tarnautojos priimto sprendimo, pateikdamas palyginimą ir

kritikuodamas priimtą sprendimą, peržengė

teisinėje visuomenėje leistino elgesio ribą. Kasatorė nurodo, kad nuteistasis prašyme

vertina priimtą sprendimą, ir visi žodžiai,

kuriuos, ištrauktus iš konteksto, teismas vertina, yra pateikiami kaip

palyginimas. Tai reiškia, kad nuteistasis,

rašydamas žodžius, kuriuos teismas pripažino įžeidžiančiais, taikė ir jais apibūdino

ne konkretų žmogų (šiuo atveju – D. J.), o

tik nukentėjusiąją palygino su taip apibūdintu žmogumi, kuris, nuteistojo

manymu, priėmė tokį sprendimą. Nuteistasis nukentėjusiosios veiksmus įvertino

kaip formalų pareigų atlikimą.

Kartu kasatorė teigia, kad teismai nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) formuojamos praktikos dėl saviraiškos laisvės ir jos įgyvendinimo ribų. Teisė

skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią

informaciją ir idėjas, kurios yra palankios

ir neįžeidžiančios, bet ir tikrovę atitinkančią informaciją, kuri yra šokiruojanti,

erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio

aiškinimas tarnauja pliuralizmo,

tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų formavimui, be kurių

demokratinė visuomenė neįmanoma. Konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį

absoliučiai teisingą informaciją, bet ir ne visiškai tikslią

informaciją, tačiau tai padariusį sąžiningai, nepiktnaudžiaujant

teise skleisti informaciją (1976 m.

gruodžio 7 d. sprendimas byloje Handyside

prieš Jungtinę Karalystę), bei asmenį, kuris, įgyvendindamas teisę reikšti savo nuomonę, pavartojo tam tikro laipsnio faktų

perdėjimą – hiperbolizavimą (1986 m. liepos 8 d. sprendimas

byloje Lingens prieš Austriją), neperžengdamas Konvencijos 10 straipsnio

2 dalyje nustatytų šios teisės įgyvendinimo

ribų: tai viešas interesas (būtinybė užtikrinti nacionalinį saugumą,

teritorijos vientisumą, visuomenės

saugumą, kelio nusikaltimams užkirtimą, sveikatos ir moralės apsaugą);

kitų asmenų teisės ir laisvės (būtinybė užtikrinti kitų asmenų teisių ir orumo

apsaugą, informacijos apie privatų gyvenimą

konfidencialumą) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.

2K-7-645/2005).

Pagal

EŽTT praktiką saviraiškos teisės apribojimas, nuteisiant asmenį už nusikalstamas veikas kito asmens garbei ir orumui,

turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje; atsižvelgiant į pažeidimo

pobūdį baudžiamoji atsakomybė turi būti proporcinga priemonė, siekiant apsaugoti nukentėjusiojo teises ir reputaciją (EŽTT

sprendimas Almeida Azevedo prieš Portugaliją). Siekiant teisingos pusiausvyros tarp saviraiškos

laisvės ir asmens garbės ir orumo apsaugos, būtina atsižvelgti į tai, kad

baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia, labiausiai ribojanti priemonė. Dėl to pirmiausia, esant

galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos

švelnesnės priemonės (pvz., CK 2.24 straipsnis) (nutartis baudžiamojoje

byloje Nr. 2A-3/2012).

Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis nustato, kad, įgyvendindamas

savo teises ir naudodamasis laisvėmis,

žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir

laisvių. Vadinasi, sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės į garbės ir

orumo gynimą ir teisės skleisti informaciją, būtina vadovautis proporcingumo ir

šių teisių pusiausvyros principais.

Konstitucinio Teismo praktika patvirtina, kad Konstitucijos

25 straipsnyje įtvirtintos teisės gali būti ribojamos tik laikantis protingumo

kriterijaus (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas).

Pagal

Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymą (9 straipsnis)

kiekvienas asmuo turi teisę viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų

bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą. Lietuvos Respublikoje draudžiama

persekioti už kritiką.

Kasatorė dar kartą prašo atkreipti dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo,

jog valstybės institucija nuteistojo

atžvilgiu veikė formaliai, tikėtina, gilindama konfliktą tarp jo ir valstybės

institucijos, t. y., jog nuteistojo motyvas – subjektyvus nepasitenkinimas dėl

jam teikiamos teisinės pagalbos tokiu būdu, koks buvo nustatytas nagrinėjamoje

byloje – yra pateisinamas kritikuoti

valstybės instituciją. Taigi V. S. išreiškė pagrįstą ir motyvuotą nepasitenkinimą valstybės

institucijos darbu, kuris buvo atliktas formaliai, iškreipiant šios

institucijos veiklos paskirtį. Nuteistasis iš

esmės kritikavo dėl jo priimtą institucijos sprendimą, kuris buvo

priimtas pažeidžiant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo

nuostatas. Kasatorė nurodo, kad yra būtina nustatyti pusiausvyrą tarp teisės

(laisvės) reikšti įsitikinimus, nuomonę, kritiką ir šios teisės ribojimo,

ginant kritikuojamo asmens teises (kasacinė

nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-437/2008). Taigi, kasatorės

įsitikinimu, V. S. nuteistas

už viešą valstybės institucijos pareigūnės veiklos (kurią teismas pripažino

formalia) kritiką.

Lietuvos

Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento

prokuroras Darius Čaplikas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras

atsiliepime nurodo, kad teismai nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių,

nepadarė jokių BPK pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį

įstatymą. Pasak prokuroro, teismai tinkamai įvertino V. S. prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą, ne Tarnybos

atžvilgiu išdėstytus bendro pobūdžio darbu

nepatenkinto asmens pasisakymus, o šios Tarnybos darbuotojos D. J. atžvilgiu

išdėstytus konkrečius įžeidžiančius ir žeminančius teiginius: „protiškai ribota“,

„riboto proto“, „bjauraus charakterio kvailos moteriškės, kurią per anksti

ištiko senatvinis marazmas“. Teismai pagrįstai nustatė, kad V.

S. suvokė, jog tokiais teiginiais įžeis D. J..

Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad D. J. buvo

įžeista dėl jos darbinių funkcijų atlikimo,

t. y. dėl to, kad V. S. nustatė trumpesnį teisinės pagalbos teikimo terminą

nei šis tikėjosi. Bylos aplinkybės taip pat patvirtina, kad V.

S. kritikavo ne Tarnybos sprendimą, o konkrečiais įžeidžiančiais

teiginiais įžeidė Tarnybos darbuotoją. Nešalina baudžiamosios atsakomybės ir

skundo teiginiai, kad V. S. prašymas skirti

valstybės garantuojamą teisinę pagalbą buvo adresuotas Tarnybos direktorei A.

B., o ne D. J.. Šie argumentai nėra

reikšmingi vertinant nuteistojo veiksmus. Kvalifikuojant

veiksmus pagal BK 290 straipsnį nėra svarbu kaip nukentėjusysis sužinojo apie įžeidimą – skaitydamas pats ar taip, kaip šiuo

atveju (kolegė išvertė tekstą). Apie tai yra pažymėjęs ir Lietuvos Aukščiausiasis

Teismas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2014.

Atsiliepime taip pat nurodoma, kad nėra pagrindo sutikti ir su skundo argumentais, jog teismai

nepagrįstai taikė baudžiamąją atsakomybę,

nes veika netruko ilgai, nesutrikdė

įstaigos darbo ir pan.). Prokuroro manymu, šiuo atveju baudžiamosios

atsakomybės nešalina tai, kad dėl tokių V. S. veiksmų

nesutriko Tarnybos darbas, o įžeidimas buvo vienkartinis. Priešingai, V. S. veiksmus, kad jis raštą adresavo Tarnybos

direktorei A. B., o ne D. J., galima vertinti tik kaip norą, jog apie įžeidimą

sužinotų daugiau asmenų. Prokuroras sutinka su skundo argumentais,

kad kiekvienas asmuo, manydamas, jog valstybinės įstaigos darbą atlieka netinkamai, turi teisę tokiu darbu piktintis,

naudotis įstatymų suteiktomis teisėmis ginti savo teisėtus interesus ir teises, tačiau naudodamasis

įstatymų suteiktomis laisvėmis asmuo neturi pažeisti kitų asmenų teisių,

o jas pažeidęs privalo atsakyti pagal įstatymus. Taigi V. S., nesutikdamas

su Tarnybos priimtais sprendimais, savo teises turėjo ginti teisine tvarka, o

ne įžeidinėti Tarnybos darbuotojus. Beje, apie tokią galimybę nuteistasis

žinojo – dėl Tarnybos veiksmų jis yra kreipęsis į teismą.

Prokuroras nesutinka su skundo teiginiais, kad turėjo būti vertinama ne tik rašto semantinė atskirų žodžių prasmė, bet ir kontekstas, kuriame šie žodžiai buvo

išsakyti; kad teismai nepagrįstai įvertino vertimo, o ne

pirminio teksto rusų kalba analizę. Prokuroras nurodo, kad baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikoje vyksta lietuvių

kalba. Kasatorė nepateikė jokių duomenų, dėl ko, jos manymu, nagrinėjamas tekstas netinkamai išverstas į lietuvių kalbą.

Kita vertus, 2013 m. rugsėjo 25 d. lietuvių kalbos specialisto išvadoje Nr.

01-12-462 įvertinant atskirų žodžių įžeidžiančias ar blogo tono ir

nemandagumo prasmes, yra duota galutinė išvada, kad analizei pateiktas tekstas

yra įžeidžiančio pobūdžio.

Prokuroras nurodo, kad skunde ne vieną kartą akcentuojama teismo išvada, jog Tarnyba V. S. atžvilgiu veikė formaliai, tikėtina, gilindama konfliktą

tarp jo ir valstybės institucijos, dėl to V. S. turėjo

pagrindą kritikuoti Tarnybos veiksmus. Tačiau jau minėta, kad teismai padarė

pagrįstą išvadą, kad V. S., išdėstydamas rašte minėtus

teiginius, juos adresavo tiesiogiai D. J., o ne

piktinosi Tarnybos darbu. Esant tam tikroms sąlygoms,

valstybės tarnautojas dėl tarnybos pareigų neatlikimo ar jų netinkamo atlikimo gali

atsakyti drausmine ar net baudžiamąja

tvarka, tačiau V. S. rašte šia prasme įvertinti

D. J. veiksmus neprašoma. Nuteistasis žinojo ir suprato, kad gali netinkamą, jo manymu, Tarnybos ar jos atskirų darbuotojų darbą vertinti drausmine tvarka

(tai patvirtina jo rašte dėstomos mintys apie advokato J. Los atžvilgiu

inicijuotiną drausminę bylą).

Nuteistojo V. S. gynėjos

advokatės I. Abramavičiūtės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 290 straipsnio taikymo

Kasaciniame skunde kasatorė teigia, kad V. S. veikai

buvo pritaikytas akivaizdžiai netinkamas baudžiamasis įstatymas (BPK 369

straipsnio 1 dalies 1 punktas), nes teismai nenustatė būtinojo BK 290

straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviojo požymio – tiesioginės

tyčios.

BK 290 straipsnio kontekste pažymėtina,

kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 21 straipsnyje

įtvirtintos nuostatos užtikrina žmogaus asmens neliečiamumą ir orumą. Tai viena

svarbiausių kiekvieno asmens normalios ir būtinos socialinės integracijos

sąlygų. Konstitucijos 25 straipsnyje nustatyta, kad žmogus turi teisę turėti

savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalis);

žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Konstitucijos

25 straipsnio 2 dalis). Kiekvieno asmens teisė į saviraiškos laisvę taip pat

įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau –

Konvencija) 10 straipsnyje. Tačiau saviraiškos laisvė nėra absoliuti, taigi ji

gali būti ribojama pagal įstatymą, jei tai būtina siekiant apsaugoti kitas

demokratinėje visuomenėje ginamas vertybes, be kita ko, užkirsti kelią

viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, užtikrinti teisminės valdžios

autoritetą (Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis), apsaugoti žmogaus garbę ir

orumą (Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis; Konvencijos 10 straipsnio 2

dalis). Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su

nusikalstamais veiksmais, be kita ko, šmeižtu ir dezinformacija (Konstitucijos

25 straipsnio 4 dalis). Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma –

baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą.

BK 290 straipsnyje numatyta baudžiamoji

atsakomybė už savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo

administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą. Šia teisės norma saugoma

normali pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo

funkcijas atliekančio asmens veikla, autoritetas, taip pat jo asmeninė ir

profesinė garbė bei orumas. Įstatyme nenumatyta aplinkybių, kurioms esant

valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekančių

asmenų įžeidinėjimas galėtų būti pateisinamas (kasacinės nutartys

baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-396/2009, 2K-63/2014). Objektyvusis

šios nusikalstamos veikos požymis – veika gali būti padaromas veiksmu, žodžiu

ar raštu.

Įžeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia

ir jis reiškia, kad kaltininkas prieš pareigas einantį nukentėjusįjį atlieka

nepadorius veiksmus, išsako jį žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą

neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam

prestižui tiek aplinkinių, tiek ir jo paties akyse. Šio nusikaltimo sudėtis –

formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento

(kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32/2013). Nusikaltimo baigtumui

nustatyti ir jam kvalifikuoti nesvarbu tai, kaip nukentėjusysis reagavo į

kaltininko veiką: piktinosi, tylėjo, iškvietė kitus pareigūnus ar kt.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 290 straipsnį, svarbu nustatyti nusikaltimo

motyvą, kuris parodo ryšį tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiojo pareigų. Paprastai

įžeidimas padaromas kaip atsakas į teisėtai pavestų pareigų atlikimą (kasacinė

nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-525/2011). Be to, ar pirmiau paminėti

žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama

atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti

(kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-375/2011). BK 290 straipsnio

prasme įžeidžiančiais žodžiais laikomi stiprią menkinamąją, niekinamąją prasmę

turintys žodžiai, vulgarūs posakiai, viešojoje kalboje adresuoti konkrečiam

asmeniui. Žodžiams įvertinti svarbu žinoti jų pavartojimo aplinkybes,

kontekstą, adresato ir adresanto santykius. Kitaip tariant, svarbu įvertinti,

ar pasisakymai yra asmenį įžeidžiančio pobūdžio. Be to, tie patys pasakymai gali

būti skirtingai vertinami viešoje ir privačioje kalboje. Vertinant BK 290

straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, neabejotinai svarbu nustatyti pasakytų

žodžių prasmę, t. y. ar jie tikrai buvo nukreipti asmeniškai į nukentėjusįjį;

kokie konkrečiai necenzūriniai žodžiai buvo vartojami konflikto metu; ar šie

žodžiai buvo vartojami protestuojant prieš valstybės tarnautojų veiksmus; ar

jie buvo nukreipti į minėtus asmenis, siekiant juos įžeisti, pažeminti jų

orumą. Taip pat didelę reikšmę turi necenzūrinių žodžių vartojimo vieta, paros

laikas, aplinka, svarbu, ar įvykio metu tvyrojo konfliktiška atmosfera, ar buvo

negatyvus įvykio dalyvių nusistatymas vienas kito atžvilgiu, ar nebuvo

kaltininkas išprovokuotas tokiam elgesiui ir panašiai (kasacinė nutartis baudžiamojoje

byloje Nr. 2K-342/2013).

Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta,

kad V. S. gavo Kauno valstybės garantuojamos teisinės

pagalbos tarnybos sprendimą teikti jam antrinę teisinę pagalbą administracinėje

byloje. Tačiau su tokiu sprendimu jis nesutiko, nes antrinė teisinė pagalba jam

buvo skirta tik 20 dienų ir galiojo iki pašalpos gavimo datos. Pažymėtina ir

tai, kad V. S. turėjo teisę prasitęsti sprendimo galiojimo

laiką, tačiau, norėdamas teisinės pagalbos metams, jis, kaip socialinės pašalpos

gavėjas, privalėjo pateikti deklaraciją. Nesutikdamas su tokiu sprendimu V. S. parašė įžeidžiančio turinio naują prašymą, adresuotą

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos direktorei A.

B.. Nors V. S. prašymas skirti valstybės garantuojamą

teisinę pagalbą buvo adresuotas tarnybos direktorei A. B.,

vis dėlto pačiame prašymo turinyje buvo išdėstyti ne bendro pobūdžio tarnybos

darbu nepatenkinto asmens pasisakymai, o šios tarnybos darbuotojos D. J. atžvilgiu adresuoti konkretūs įžeidžiantys bei žeminatys

teiginiai.

Pažymėtina dar ir tai, kad, nesutikdamas

su dėl jo priimtu tarnybos sprendimu dėl antrinės teisinės pagalbos, V. S. turėjo galimybę sprendimą apskųsti, tačiau jo neskundė.

Kasaciniame skunde kasatorė taip pat

teigia, kad laiškas buvo adresuotas ne nukentėjusiajai, bet Kauno valstybės garantuojamos

teisinės pagalbos tarnybos direktorei A. B., todėl V. S. veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios įžeisti ir

pažeminti būtent nukentėjusiąją. Be to, pateikdamas D. J.

pasirašyto sprendimo kritiką, šią kritiką V. S. adresavo

ne D. J., o valstybės garantuojamos teisinės pagalbos

tarnybos priimtam sprendimui. Teismų praktikoje asmens kaltės forma nustatoma

remiantis ne vien tik kaltinamojo parodymais, bet ir įvertinus juos kartu su

kitais byloje esančiais duomenimis, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes. Iš

teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad D. J. nukentėjusiąja

tapo ne atsitiktinai, o dėl to, jog V. S. nustatė

trumpesnį antrinės teisinės pagalbos teikimo terminą nei jis tikėjosi. Nukentėjusioji

D. J. nusikaltimo darymo metu vykdė Kauno valstybės

garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisės skyriaus vedėjos pareigas.

Pažymėtina tai, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos

teisės skyriaus vedėjos pareigos yra prilygintos valstybės tarnautojo

pareigoms. Pagrįsdami V. S. kaltę – tiesioginę tyčią,

teismai visiškai pagrįstai nurodė, kad tokie teiginiai, kaip „protiškai

ribotos“, „riboto proto“, „bjauraus charakterio, kvailos moteriškės, kurią per

anksti ištiko senatvinis marazmas“, yra įžeidžiančio, žeminančio pobūdžio. V. S. suvokė, kad D. J. atlieka teisėtus

veiksmus – priimdama sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos, vykdė savo

pareigas, o savo prašyme išdėstydamas D. J. atžvilgiu dėl

jos teisėtų veiksmų atlikimo įžeidžiančius žodžius, norėjo taip elgtis ir siekė

ją įžeisti. V. S. tiesioginę tyčią įžeisti D.

J. patvirtina ir kitos bylos aplinkybės. D. J. parodė,

kad V. S. yra nuolat nepatenkintas advokatų darbu, tačiau

šis pareiškimas buvo labiausiai įžeidžiantis. Visa tai rodo, kad V. S. siekė, jog prašymas su įžeidžiančia informacija

pasiektų būtent D. J.. Dėl šio įžeidimo D.

J. patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, reputacijos pablogėjimą. Po

šio jos įžeidimo ji tapo uždaresnė, nes patyrė emocinį sukrėtimą; atsirado

nepilnavertiškumo jausmas (nepasitikėjimas) prieš kolegas. Kolegų akyse jos,

kaip vadovės, autoritetas buvo sumenkintas. D. J. jaučia

nuolatinį diskomfortą, kuris kelia baimę ir paniką. Šis įžeidimas turės jai

įtakos ir ateityje dirbant ir bendraujant su žmonėmis. Pažymėtina ir tai, kad

valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje yra bendras gautų dokumentų

registras, todėl susipažinti su gautais dokumentais galėjo visi valstybės

tarnautojai ir darbuotojai. Byloje taip pat nustatyta, kad tarnyboje šį įvykį visi

aptarinėjo.

Kasatorės teigimu, apeliacinės

instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes Lietuvių

kalbos instituto specialistas vertino ne originalų tekstą, parašytą rusų kalba,

o jo vertimą. Toks kasacinio skundo teiginys yra nepagrįstas. Viena vertus,

kasatorė nepateikė jokių duomenų, dėl ko, jos manymu, nagrinėjamas tekstas

netinkamai išverstas į lietuvių kalbą, kita vertus, lietuvių kalbos specialisto

2013 m. rugsėjo 25 d. išvadoje Nr. 01-12-462 yra aiškiai konstatuojama, kad

lietuvių kalbos specialisto analizei pateiktas tekstas yra įžeidžiančio

pobūdžio (T. 3, b. l. 154).

Nepagrįstas kasatorės teiginys, kad

teismai nukrypo nuo bendrųjų teisės principų, kuriais šiuo atveju būtų

pagrįstas baudžiamosios atsakomybės, kaip ultima ratio (paskutinė priemonė), taikymas bei nuo Europos Žmogaus

Teisių Teismo formuojamos praktikos dėl saviraiškos laisvės ir jos įgyvendinimo

ribų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorės teiginiai, jog V. S. išreiškė pagrįstą ir motyvuotą nepasitenkinimą

valstybės institucijos darbu ją kritikuodamas, yra nepagrįsti. Saviraiškos

laisvė, asmeninė nuomonė, kritika negali būti išreikšta valstybės tarnautojų ar

viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidinėjimu. Pažymėtina,

kad vieša kritika nurodytais aspektais gali būti reiškiama ir nevartojant

užgaulių žodžių, keliančių pavojų sklandžiam valstybės tarnautojų ar viešojo

administravimo funkcijas atliekančių asmenų darbui, jų garbei bei orumui. Pagal

byloje teismų nustatytas aplinkybes ir įrodymų tyrimo ir vertinimo metu padarytas

išvadas, V. S. veiksmai, juose nustačius visus

nusikalstamos veikos, numatytos BK 290 straipsnyje, sudėties požymius, neturėjo

ir negali būti teismų vertinami kaip jo saviraiškos laisvės įgyvendinimas,

asmeninės nuomonės išreiškimas, kritika, nes V. S. pasirinko

baudžiamojo įstatymo uždraustą, nusikalstamą savo tariamos kritikos išreiškimo

būdą, t. y. padarė nusikalstamą veiką.

Teismų sprendimuose, vertinant visą

bylos duomenų kontekstą, parašytų žodžių žeminanti ir užgauli prasmė ir jų

įžeidžiama reikšmė nustatyta teisingai, faktinio pagrindo, kuris galėtų

pateisinti tokio pobūdžio žodžių vartojimą ir nulemti kitokį jų teisinį

vertinimą, nenustatyta. Taigi V. S. sąmoningai paskleista

informacija apie nukentėjusiąją D. J., kaip valstybės

tarnautoją, savo turiniu ir forma yra akivaizdžiai niekinančio ir įžeidžiančio

pobūdžio, ja buvo siekiama viešai pažeminti jos autoritetą, sukelti abejonių

jos kompetencija, griauti pasitikėjimą ja, o kartu ir valstybės garantuojamos

teisinės pagalbos tarnybos institucija, įžeisti jos garbę bei orumą. Tokie

nuteistojo veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 290 straipsnyje,

požymius.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus

argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso

kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. S. gynėjos

advokatės Ingos Abramavičiūtės kasacinį skundą.

Teisėjai Alvydas

Pikelis

Olegas

Fedosiukas

Aurelijus

Gutauskas