A-932-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-932-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03268-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų O. K., A. K. ir G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. K., A. K. ir G. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pareigūnų valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai O. K., A. K. ir G. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu bei patikslintu skundu (b. l. 1–5, 38–44), prašydami:

1) pripažinti negaliojančiais atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM) 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 12-01-1719, 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 12-01-1718 bei 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 12-01-1759 dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos kaip nepagrįstus ir neteisėtus bei juos panaikinti;

2) priteisti iš atsakovų O. K. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (4 801,48 Lt) už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 1 d.;

3) priteisti iš atsakovų A. K. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (10 702,86 Lt) už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 1 d.;

4) priteisti iš atsakovų G. M. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (4 397,94 Lt) už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio mėn.;

5) priteisti iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas.

6) sustabdyti administracinę bylą Nr. 1-1942-365/2013 bei kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl išaiškinimo: ar 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 15 straipsnio 1 dalies 1 bei 2 punktų teisinis reglamentavimas tiek, kiek jame nustatytas šio įstatymo taikymo terminas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsniui, kuriame įtvirtintas diskriminacijos bei privilegijų draudimas dėl socialinės padėties, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjų manymu, nagrinėjamu atveju būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes jiems, buvusiems pareigūnams, valstybė buvo paskyrusi pareigūnų ir karių valstybinę pensiją iki gyvos galvos. Įsigaliojus 2009 m. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas) (15 str. 1 d. ir 2 p.) pensijos buvo mažinamos, o vėlesnis teisinis reguliavimas nustatė tvarką, pagal kurią skirtingais pagrindais sumažintos neišmokėtos pensijos bus grąžinamos skirtingais terminais. Tai prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam imperatyvui dėl diskriminacijos draudimo pagal socialinę padėtį. Pareiškėjų teigimu, jie diskriminuojami lyginant su kitomis socialinėmis grupėmis, kurioms pensijų perskaičiavimas buvo taikomas laikinai (iki 2011 m. gruodžio 31 d.) pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Tiek tiesioginė, tiek netiesioginė diskriminacijos formos yra draudžiamos tarptautinės teisės, Europos Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės normomis ir pakanka, kad skirtingas kriterijus išskirtų vieną grupę lyginant su kita. Pareiškėjai kreipėsi į Krašto apsaugos ministeriją su reikalavimu išmokėti visą jiems priklausančią pensiją, tačiau atsakovas pareiškėjams tik pateikė duomenis apie jiems skirtą pensiją bei, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, sumažino pensiją bei atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymus dėl neišmokėtos likusios valstybinės pensijos išmokėjimo. Šiais veiksmais pažeistos jų teisės bei interesai. Nepagrįstai taikomi dvejopi (diskriminaciniai) standartai panašioms socialinėms grupėms. Taigi, teismui yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 bei 2 punktų teisinis reglamentavimas tiek, kiek jame nustatytas šio įstatymo taikymo terminas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame įtvirtintas diskriminacijos bei privilegijų draudimas dėl socialinės padėties, konstituciniam teisinės valstybės principui (b. l. 1–5, 38–44).

Atsakovai KAM ir Lietuvos valstybė, atstovaujamai KAM su pareiškėjų skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 14–18, 47–48) prašė pareiškėjų skundą atmesti.

Teigė, kad pareiškėjų pensijos perskaičiuotos nuo 2010 m. sausio 1 d. vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Laikinajame įstatyme nenumatytas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimas. Pareiškėjams paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį nebuvo ribojamos. Krašto apsaugos ministerija, apskaičiuodama pensijų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Pareiškėjai skunde nurodytais motyvais neįrodė, jog sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti. Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimas išspręstas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, todėl nėra pagrindo manyti, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio galiojimas valstybinių pensijų atžvilgiu kaip nors diskriminuoja šių pensijų gavėjus palyginus su socialinio draudimo pensijų gavėjais, atitinkamai, nėra pagrindo teigti, kad minėtas teisinis reglamentavimas prieštarauja Konstitucijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 22 d. sprendimu (b l. 62–65) pareiškėjų O. K., A. K. ir G. M. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad KAM valstybės sekretorius 2009 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjai O. K. nuo 2009 m. balandžio 22 d. paskyrė pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą (b. l. 22). Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, atsakovas pareiškėjai skirtą pensiją perskaičiavo ir KAM kanclerio 2010 m. vasario 3 d. potvarkiu Nr. PE-310 pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mokama 767,54 Lt per mėnesį (b. l. 23). Pareiškėja O. K. 2012 m. spalio 23 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ir prašė išmokėti jai visą paskirtos karių valstybinės pensijos neišmokėtą dalį, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 23 d. (b. l. 21). Atsakovas 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 12-01-1719 pateikė pareiškėjai duomenis, tačiau atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą išmokėti jai neišmokėtą pensijos dalį.

Atsakovas 1998 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 12-1025 pareiškėjui A. K. paskyrė pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą (b. l. 27). Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, atsakovas šią pensiją perskaičiavo ir KAM kanclerio 2010 m. vasario 3 d. potvarkiu Nr. PE-310 pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mokama 1 324,75 Lt per mėnesį (b. l. 28). Pareiškėjas A. K. 2012 m. spalio 23 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ir prašė išmokėti jam visą paskirtos karių valstybinės pensijos neišmokėtą dalį, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 23 d. (b. l. 26). Atsakovas 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 12-01-1718 pateikė pareiškėjui duomenis, tačiau atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti jam neišmokėtą pensijos dalį.

Atsakovo KAM valstybės sekretoriaus 2005 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. VP-145 pareiškėjai G. M. nuo 2005 m. gegužės 22 d. paskyrė pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą (b. l. 32). Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, atsakovas šią pensiją perskaičiavo ir KAM kanclerio 2010 m. vasario 3 d. potvarkiu Nr. PE-310 pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo mokama 711,85 Lt per mėnesį (b. l. 33). Pareiškėja G. M. 2012 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ir prašė išmokėti jai visą paskirtos karių valstybinės pensijos neišmokėtą dalį, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 24 d. (b. l. 33). Atsakovas 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. 12-01-1759 pateikė pareiškėjai duomenis, tačiau atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą išmokėti jai neišmokėtą pensijos dalį.

2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, vertindamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėjo, kad Laikinasis įstatymas buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą; jame buvo nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo tvarka, suponuojanti inter alia paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą tiek tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka, tiek tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Konstitucinio Teismo vertinimu, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Nustatyta, kad pareiškėjams O. K. nuo 2009 m. balandžio 22 d., A. K. nuo 1999 m. vasario 28 d., G. M. nuo 2005 m. gegužės 22 d. buvo mokama valstybinė pareigūnų ir karių pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjams paskirta pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, perskaičiuota ir sumažinta. Konstitucinis Teismas minėtu nutarimu pavirtino Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų konstitucingumą, todėl konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, mokėdama pareiškėjams O. K. 767,54 Lt, A. K. 1 324,75 Lt, G. M. 711,85 Lt dydžio valstybinę pareigūnų ir karių pensiją, veikė teisėtai ir pagrįstai, todėl pareiškėjų skundo reikalavimų dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo tenkinti nėra pagrindo.

Pareiškėjai taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 15 straipsnio 1 dalies 1 bei 2 punktų teisinis reglamentavimas tiek, kiek jame nustatytas šio įstatymo taikymo terminas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame įtvirtintas diskriminacijos bei privilegijų draudimas dėl socialinės padėties, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjų nuomone, pratęsus įstatymo nuostatų, susijusių su valstybinių pensijų perskaičiavimu, inter alia tų, kurios tam tikra apimtimi pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, galiojimą, viena pensijų gavėjų grupė tampa diskriminuojama, pažeidžiamos jų teisės. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime išsprendė Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimą, dėl to teismui nekyla abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo klausimą netenkinamas.

Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos, pagal kurias buvo priimti ginčijami sprendimai, neprieštarauja Konstitucijai, naikinti šiuos sprendimus nėra pagrindo ir reikalavimai šioje dalyje taip pat netenkinami.

Kadangi pareiškėjų skundas nepatenkintas, tai netenkinami ir jų prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjai O. K., A. K. ir G. M. apeliaciniu skundu (b. l. 70–73) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 15 straipsnio 1 dalies 1 bei 2 punktų teisinis reglamentavimas tiek, kiek jame nustatytas šio įstatymo taikymo terminas, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, kuriame įtvirtintas diskriminacijos bei privilegijų draudimas dėl socialinės padėties, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas nepakankamai pagrįstas ir motyvuotas, teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 15 straipsnio konstitucingumo netyrė. Konstitucinis Teismas savo nutarime tik trumpai konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. kad išmokų sumažinimas taikomas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Vėliau Laikinojo įstatymo 15 straipsnis buvo pakeistas Seimo 2011 m. gruodžio 20 d. priimtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo nuo 2011 m. gruodžio 31 d. Apie šį 15 straipsnio nuostatų galiojimo pratęsimą kreipimosi į Konstitucinį Teismą metu dar nebuvo žinoma. Taigi, neaišku apie kokį Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo išaiškinimą kalba pirmosios instancijos teismas, teigdamas, kad „Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimas jau išspręstas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, ir dėl to teismui nekyla abejonių“. Kitų motyvų, pagrindžiančių šį teiginį, Vilniaus apygardos administracinis teismas nepateikia. Be to, pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių argumentų į pareiškėjų teiginį apie jų diskriminaciją, lyginant su senatvės pensiją gaunančiais asmenimis. Pareiškėjai iš dalies sutinka su tuo, kad nuo Laikinojo įstatymo priėmimo pradžios vadovaujantis solidarumo principu, tam tikrų valstybės įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi gali būti paskirstyta ir visuomenės nariams. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime nurodė, kad mažinti paskirtas ir mokamas pensijas galima tik ypatingu atveju. Viešojoje erdvėje ne sykį Vyriausybė deklaravo, kad krizė Lietuvoje suvaldyta, nuo 2013 m. sausio 1 d. pakeltas minimalus atlyginimas. Taigi, Konstitucinio Teismo minimas „ypatingas atvejis“ jau pasibaigė, todėl pareiškėjams turi būti mokama visa paskirta pensija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 12 d. nutartimi (b. l. 80–85) sustabdė administracinę bylą pagal pareiškėjų O. K., A. K. ir G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų O. K., A. K. ir G. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pareigūnų valstybinės pensijos dalies priteisimo iki bus išnagrinėta Konstitucinio Teismo byla Nr. 21/2013.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartimi (b. l. 95–96) administracinės bylos Nr. A756-1854/2013 (naujas numeris – A-932-756/2015) nagrinėjimas atnaujintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams O. K., A. K. ir G. M. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 1 d. (pareiškėjai G. M. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d.), priteisimo.

Kaip matyti iš Krašto apsaugos ministerijos 2012 m. lapkričio 23 d. pažymų apie 2010 m. – 2012 m. O. K. ir A. K. pensijos dydį (b. l. 7, 11), šiems pareiškėjams valstybinė pensija minėtu laikotarpiu (taip pat ir nuo 2012 m. sausio 1 d.) buvo mažinta taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d. valstybinė pensija buvo mažinama ir pareiškėjai G. M. (KAM 2012 m. lapkričio 19 d. pažyma, b. l. 9).

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nustatęs, kad Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nepripažino prieštaraujančia Konstitucijai, 2013 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjų O. K., A. K. ir G. M. skundą atmetė.

Pareiškėjai su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka, prašo panaikinti šį sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jų reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo. Atsižvelgdama į tai, jog pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės neskundžia teismo sprendimo dalies dėl atsisakymo panaikinti KAM 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 12-01-1719, 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 12-01-1718 bei 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 12-01-1759, teisėjų kolegija pasisako tik dėl pareiškėjų skundo reikalavimo priteisti susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Kaip minėta, pareiškėjams laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 1 d. (pareiškėjai G. M. – iki 2012 m. lapkričio 14 d.) paskirta valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo mažinama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi, pareiškėjams nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. spalio 1 d. (pareiškėjai G. M. – iki 2012 m. lapkričio 14 d.) valstybinė pensija buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Pasisakydama dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė, grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nepaisant to, teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Minėta, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821 bei 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminai valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, pratęsti 2012 ir 2013 metams. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemoka 2012 metais susidarė būtent dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, šiuo konkrečiu atveju – 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, galiojimo pratęsimo, LVAT 2013 m. lapkričio 12 d. nutartimi buvo sustabdęs šią bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus administracinėse bylose Nr. I-2693-624/2013 ir Nr. I-3856-142/2013 ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Be to, Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė ir tai, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Atsižvelgusi į išdėstytą bei į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis bei aptartų nuostatų galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog KAM, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjams, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį 2012 metais, todėl pareiškėjų reikalavimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo netenkintinas.

Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjai, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjų. Priešingai, LVAT ir naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr. pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1179-520/2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015). Atsižvelgus į pirmiau įvardytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Pažymėtina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija netenkina 2014 m. kovo 31 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pareiškėjų pateikto prašymo (b. l. 87) prie nagrinėjamos administracinės bylos prijungti KAM išduotas pažymas apie jiems neišmokėtas valstybinės pensijos dalis už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., ir atnaujinus sustabdytą administracinę bylą, priteisti pareiškėjų naudai visą minėtu laikotarpiu neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų O. K., A. K. ir G. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė