A-261-740-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-740/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01001-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Druskininkų savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Druskininkų savivaldybės skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant uždarajai akcinei bendrovei „Litesko“, dėl nutarimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas Druskininkų savivaldybė (toliau – ir pareiškėjas, Savivaldybė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1-8), kuriame prašė: 1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2013 m. vasario 28 d. nutarimą Nr. O3-70 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo Druskininkų šiluma“ šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo“, Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimą Nr. O3-67 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. O3-432 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ 2012-2014 metų investicijų“ pakeitimo“ ir Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimą Nr. O3-68 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. rugsėjo 13 d. nutarimo Nr. 03-173 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ 2010-2013 metų ilgalaikės reguliuojamos veiklos investicijų programos“ pakeitimo“; 2) įpareigoti Komisiją iš naujo išnagrinėti Druskininkų savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. T1-265 „Dėl „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ nustatytas šilumos kainų dedamąsias, įvertinant atliktų investicijų ir šilumos kainos įsigaliojimo įtaką šilumos kainų dedamosioms; 3) įpareigoti Komisiją iš naujo išnagrinėti klausimą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, UAB „Litesko“) 2012 m. investicijų plano derinimo ir suderinti Druskininkų savivaldybės tarybos 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. T1-159 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ 2012 metų investicijų plano derinimo“ suderintas investicijas.

Pareiškėjas Druskininkų savivaldybė taip pat kreipėsi į teismą su skundu (II t., b. l. 96-105), kuriame prašė panaikinti Komisijos 2013 m. balandžio 29 d. nutarimą Nr. O3-156 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos kainų dedamųjų vienašališko nustatymo“, pripažinti, kad Druskininkų savivaldybės tarybos 2013 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. T1-60 „Dėl Druskininkų savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 28 sprendimu Nr. T1-265 „Dėl UAB „Litesko“ filialo Druskininkų šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ pakeitimo“ nustatytos šilumos kainų dedamosios yra teisingos.

Pareiškėjas Druskininkų savivaldybė pateikė teismui ir prašymą ištirti norminio administracinio teisės akto (Metodikos) teisėtumą ryšium su individualia byla (I t., b. l. 167-169). Prašė ištirti, ar Metodika, ta apimtimi, kad nenumato šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo dėl imperatyvaus Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo reikalavimo (32 str. 5 d. 3 p. ir 32 str. 7 d.), kad savivaldybių tarybų nustatytos šilumos kainų dedamosios ar Komisijos vienašališkai nustatytos laikinosios šilumos kainų dedamosios galioja ne ilgiau kaip 12 mėnesių nuo jų įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punkto nuostatoms, kuriose numatyti įstatymo tikslai mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti šilumos tiekimą bei ginti vartotojų interesus, 32 straipsnio 2 dalies nuostatoms, kurios nustato, kad šilumos kainos dedamosios grindžiamos tiekėjo būtinomis sąnaudomis, 32 straipsnio 5 dalies 3 punkto ir 7 dalies nuostatoms, kurios nustato šilumos kainų dedamųjų galiojimo terminą ne ilgesnį kaip 12 mėnesių bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui.

Paaiškino, jog Savivaldybės taryba 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T1-209 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“ ir 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T1-236 „Dėl Druskininkų savivaldybės tarybos 2010-12-23 sprendimo Nr. T1-209 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų nustatymo“ redakcinio pakeitimo“ nustatė šilumos kainų dedamąsias pirmiesiems šilumos bazinių kainų galiojimo metams (toliau – ir Sprendimai dėl pirmųjų metų šilumos kainų dedamųjų).

Šilumos kainų dedamosios antriesiems šilumos bazinių kainų galiojimo metams buvo nustatytos Savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. T1-142 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ ir Komisijos 2012 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. O3-25 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ (toliau – ir Nutarimas dėl antrųjų metų šilumos kainų dedamųjų).

UAB „Litesko“ 2012 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. 1.21-816 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ pateikė šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo projektą. Savivaldybės taryba 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. T1-265 „Dėl „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ (toliau – ir Sprendimas dėl kainų) nustatė šilumos kainų dedamąsias tretiesiems šilumos bazinių kainų galiojimo metams. Apie nustatytas šilumos kainų dedamąsias Savivaldybės administracija 2013 m. sausio 4 d. informavo Komisiją.

Komisija 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-70 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ (toliau – ir Nutarimas dėl pažeidimų) konstatavo, kad Sprendimu dėl kainų nustatytos šilumos kainų dedamosios yra nustatytos nesilaikant Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 (Žin., 2009, Nr. 92-3959) patvirtintos Šilumos kainų nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) reikalavimų ir nurodė pažeidimus ištaisyti per 30 kalendorinių dienų.

Savivaldybės taryba 2013 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. T1-60 ištaisė dalį Komisijos Nutarimu dėl pažeidimų nurodytų pažeidimų. Komisija, įvertinusi Savivaldybės tarybos 2013 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. T1-60 teisėtumą ir pagrįstumą, 2013 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. O3-156 (toliau – ir Nutarimas dėl vienašališko kainos nustatymo) vienašališkai nustatė UAB „Litesko“ filialui „Druskininkų šiluma“ (toliau – ir Filialas) šilumos kainų dedamąsias.

Taip pat Savivaldybės taryba 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. T1-159 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ 2012 metų investicijų plano papildomų investicijų derinimo“ (toliau – ir Sprendimas dėl investicijų) suderino UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ 2012 metais planuojamas atlikti investicijas, viena kurių – Druskininkų katilinės rezervinio kuro mazuto pakeitimas skalūnų alyva (toliau – ir investicija). Komisija 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-67 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2011 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. O3-432 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ 2012-2014 metų investicijų“ pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas dėl investicijų) ir 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-68 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. rugsėjo 13 d. nutarimo Nr. 03-173 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ 2010-2013 metų ilgalaikės reguliuojamos veiklos investicijų programos“ pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas dėl investicijų programos) suderino UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ numatomas atlikti investicijas. Nutarime dėl investicijų ir Nutarime dėl investicijų programos nurodyta, kad Druskininkų katilinės rezervinio kuro mazuto pakeitimas skalūnų alyva investicija atliekama 2013 metais.

Pareiškėjo nuomone, Komisijos Nutarimas dėl pažeidimų yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi prieštarauja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymui, daro žalą Druskininkų savivaldybės centralizuotai tiekiamos šilumos vartotojams. Paaiškino, kad 2012 metų rudenį UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos gamybos veikloje įvyko reikšmingų pasikeitimų: rezervinis kuras mazutas pakeistas skalūnų alyva, t. y. pasikeitė į šilumos kainos kintamąją dedamąją įtraukta kuro rūšis; pakeitus mazutą skalūnų alyva, visa šilumos energija gaminama efektyvesniuose vandens šildymo katiluose; rezervinio kuro nereikia šildyti, sutaupoma dalis gamtinių dujų. Savivaldybės taryba, Sprendimu dėl kainų nustatydama perskaičiuotas šilumos kainų dedamąsias, įvertino įvykusius pasikeitimus, investicijos įtaką šilumos kainoms ir, vadovaudamasi Metodikos 80.2 punktu, pakeitė šilumos kainos kintamąją dedamąją. Pagal investicijos pagrindime pateiktus duomenis, gamtinių dujų sąnaudos sumažintos 617 tūkst. m3 per metus, o vietoje mazuto įskaičiuotas atitinkamas skalūnų alyvos kiekis. Tačiau Komisija be pagrindo nepripažino Filialo kuro struktūros (kuro sąnaudos) pakeitimo. Komisija, nustatydama šilumos kainos dedamąsias, pažeidė Metodikos 80.2.1.1 punkto reikalavimus. Perskaičiuodama šilumos kainos dedamąsias, Komisija turėjo įvertinti investiciją dėl rezervinio kuro – mazuto pakeitimo skalūnų alyva ir atitinkamai sumažinti 2013 metų šilumos kainą.

Komisija, nustatydama, kad investicija bus įgyvendinama 2013 metais, pažeidė Šilumos ūkio įstatymo ir Komisijos 2009 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. O3-100 patvirtinto Energetikos įmonių investicijų vertinimo ir derinimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarkos aprašo (Žin., 2009. Nr. 86-3660) (toliau – ir Aprašas) 15 punkto nuostatas. Pareiškėjo teigimu, investicija pradėta įgyvendinti jau 2012 metais. Nuo 2012 metų rudens nebenaudojamas rezervinis kuras mazutas. Pabrėžė, kad pagal pačios UAB „Litesko“ pateiktus skaičiavimus dėl investicijos sutaupoma apie 1 mln. Lt per metus, o šilumos kaina vartotojams galėtų sumažėti apie 0,9 – 1 ct/kWh.

Pareiškėjo teigimu, Komisija, neįvertinusi investicijos įtakos kainų dedamosioms tretiesiems bazinės kainos galiojimo metams, sudarė sąlygas Filialui gauti papildomas pajamas. Be to, Savivaldybėje susidarė situacija, kuomet nustatytos šilumos kainos dedamosios galiojo trimis mėnesiais ilgiau, nei nustatyta Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 5 straipsnio 3 dalyje. Todėl pareiškėjas manė, kad Filialas gavo papildomų 721 tūkst. Lt, nepagrįstų būtinosiomis sąnaudomis pajamų. Savivaldybės taryba įvertino šias nepagrįstai gautas pajamas ir sumažino šilumos kainų dedamąsias 0,65 ct/kWh.

Be to, Šilumos ūkio įstatyme numatyta imperatyvi nuostata, jog šilumos kainų dedamosios galioja ne ilgiau kaip 12 mėnesių. Kitoks nei Šilumos ūkio įstatyme numatytas kainų galiojimo terminas, anot pareiškėjos, pažeidžia vartotojų teises bei teisėtus lūkesčius ir Šilumos ūkio įstatymo tikslus bei nuostatas.

Atkreipė dėmesį, kad Komisijos Nutarime dėl pažeidimų nebuvo konstatuota, jog Sprendime dėl kainų įvertintos papildomai gautos pajamos dėl šilumos kainų įsigaliojimo vėlavimo yra šilumos kainų dedamųjų nustatymo pažeidimas, tačiau Komisijos Nutarime dėl vienašališko kainos nustatymo Savivaldybės tarybos Sprendime dėl kainų įvertintos papildomos pajamos be jokių teisinių motyvų buvo eliminuotos ir į šilumos kainų įsigaliojimo vėlavimo aplinkybę atsižvelgta nebuvo. Komisijos Nutarime dėl pažeidimų nenurodžius pažeidimo, kurį vėliau Komisija įvertino Nutarime dėl vienašališko kainos nustatymo, pareiškėjui nebuvo suteikta teisė per 30 dienų jį ištaisyti arba tinkamai argumentuoti, kodėl jo neištaiso.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimuose į pareiškėjo skundus (I t., b. l. 109-119; II t., b. l. 147-156) su jais nesutiko ir prašė atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas neteisingai aiškina Metodikos 80.2.1.1 punkto nuostatas. Pažymėjo, kad šiuo atveju kuro iš atsinaujinančių energijos išteklių sunaudojimas nesikeitė, todėl Komisijos Šilumos ir vandens departamento Kainų ir investicijų skyrius (toliau – ir Skyrius) savo atliktuose skaičiavimuose pagrįstai taikė 12065,4 tne sąlyginio kuro kiekį (lyginamosios kuro sąnaudos 90,52 kgne/MWh), nustatytą Komisijos 2012 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. O3-25, o pareiškėjas, be pagrindo keisdamas kuro struktūrą, pažeidė Metodikoje įtvirtintus reikalavimus.

Paaiškino ir tai, kad pagal Metodikos 80.2 punkto nuostatas, formuojant veiklos efektyvumo užduotis, būtina atsižvelgti į faktinius ataskaitinio laikotarpio rezultatus, priežastis, lėmusias šių rezultatų pasikeitimą, bei rezultatų pasikeitimą dėl investicijų plane numatytų priemonių įgyvendinimo. Pažymėjo, kad reikšmingi pasikeitimai Filialo šilumos tiekimo veikloje įvyko 2011 metais – elektros energijos gamyba kogeneraciniais įrenginiais sustabdyta, įgyvendinus Savivaldybės tarybos ir Komisijos suderintas investicijas, pradėti eksploatuoti nauji didesnio efektyvumo vandens šildymo katilai. Dėl minėtų Filialo veiklos pasikeitimų 2011 metais, Komisija 2012 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. O3-25 nustatė naujas Filialo veiklos efektyvumo užduotis (lyginamąsias elektros energijos ir kuro sąnaudas). Pažymėjo, kad šilumos bazinės kainos dedamųjų perskaičiavimo tretiesiems galiojimo metams ataskaitinis laikotarpis yra 2011 m. IV ketv. – 2012 m. III ketv. Minėto laikotarpio Filialo veikla nesudarė pagrindo formuoti naujas veiklos efektyvumo užduotis, todėl Metodikos 80.2 punktas šiuo atveju nebuvo taikomas. Ši išvada padaryta atsižvelgiant į UAB „Litesko“ 2013 m. sausio 11 d. raštą Nr. 1.21-26, kuriuo UAB „Litesko“ informavo Komisiją, kad investicija dėl rezervinio kuro keitimo skalūnų alyva yra neužbaigta, dar tik derinami būtini darbų pirkimo dokumentai. Atsižvelgiant į tai, nebuvo nei pagrindo, nei faktinių duomenų, leidžiančių įvertinti investicijos būsimą ekonominę naudą ir įtaką šilumos kainai.

Akcentavo ir tai, kad jokie teisės aktai, taip pat ir Aprašo nuostatos, nedraudžia, atsižvelgiant į įmonės planus modernizuoti ir (ar) rekonstruoti esamas sistemas, keisti planuojamos investicijos įgyvendinimo laikotarpį. Komisija vertina investicijų projektą, atsižvelgdama į projekto socialinius, sistemos saugumo ir tiekimo patikimumo aspektus, finansinį projekto pagrindimą ir ekonominį projekto įvertinimą. Vertindama investicijų projektą, Komisija taip pat atsižvelgia į investicijos dydį ir tai, ar įgyvendinant numatomas investicijas, bus užtikrintas pakankamas energetikos įmonės technologinis, finansinis ir vadybinis pajėgumas. Investicijos įgyvendinimo terminas, kurį pasirenka įmonė, nėra tas kriterijus, pagal kurį Komisija sprendžia, ar yra pagrindas pripažinti šią investiciją pagrįsta. Pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodė nė vienos materialinės ar procedūrinės teisės normos, kuri buvo pažeista, Komisijai derinant minėtą investiciją.

Dėl šilumos kainų dedamųjų galiojimo trukmės paaiškino, kad Komisijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. O3-443 „Dėl šilumos kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Druskininkų šiluma“ konstatavus, kad Druskininkų savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. T1-l42 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ šilumos kainos dedamosios nustatytos nesilaikant Šilumos ūkio įstatymo ir Metodikos nuostatų, Druskininkų savivaldybės tarybai kilo pareiga pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalyje nustatytą 30 dienų terminą pašalinti nurodytus šilumos kainos dedamųjų nustatymo pažeidimus. Kadangi Savivaldybė nustatytu laiku to nepadarė, Komisija 2012 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. O3-25 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ šilumos kainos dedamąsias nustatė vienašališkai. Tokiu būdu pirmųjų metų šilumos kainos dedamosios galiojo ilgiau nei 12 mėnesių. Taigi, Savivaldybės taryba, ignoruodama Komisijos nutarimuose suformuluotus įpareigojimus ištaisyti nustatytus pažeidimus, pati savo veiksmais sąlygojo užsitęsusį šilumos kainos dedamųjų galiojimą. Pabrėžė, kad nei Šilumos ūkio įstatymas, nei Metodika nereglamentuoja situacijų ir nenustato pareigos asmenims, koreguojantiems šilumos kainų dedamąsias, įvertinti aplinkybę, jog Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintas imperatyvus 12 mėnesių šilumos kainos dedamųjų galiojimo laikas yra pasibaigęs.

Atkreipė dėmesį ir į tai, kad Druskininkų savivaldybės administracijos apskaičiuota ir tarybos sprendimu nustatyta 721 tūkst. Lt Filialo papildomai gautų pajamų suma nėra paremta jokiais ekonominiais skaičiavimais. Šių pajamų dydžio įvertinimo taisyklių nenumato jokia Komisijos ar savivaldybės institucijų priimta metodika, o tai leidžia manyti, kad Savivaldybės atliktas Filialo neva nepagrįstai gautų pajamų dydžio nustatymas paremtas išimtinai subjektyviu vertinimu. Dėl šių priežasčių Komisija nepritarė Savivaldybės siūlymui įvertinti Druskininkų savivaldybės administracijos apskaičiuotas Filialo gautas 721 tūkst. Lt pajamas ir atitinkamai koreguoti šilumos kainos dedamąsias. Priešingas Komisijos sprendimas reikštų netinkamą Šilumos ūkio įstatymo ir Metodikos nuostatų taikymą.

Nurodė, kad įgyvendindama Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (Žin., 2007, Nr. 130-5259) 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, Komisija 2009 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 03-34 patvirtino Daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) maksimalių tarifų nustatymo metodiką (Žin., 2009, Nr. 39-1506). Komisija 2009 m. liepos 8 d. Nr. 03-96 nutarimu patvirtino Šilumos kainų nustatymo metodiką (Žin., 2009, Nr. 92-3959). Minėtos metodikos nustatė šilumos kainų ir šildymo bei karšto vandens sistemos priežiūros maksimalių tarifų diferenciaciją pagal šilumos punkto nuosavybės subjektą.

Diferenciacija reiškė, jog tuo atveju, kai šilumos punktų nuosavybė priklauso šilumos tiekėjui, tokių punktų priežiūros sąnaudos turi būti įskaičiuojamos į šilumos kainą ir atitinkamai nebeįskaičiuojamas į priežiūros tarifą. Druskininkų savivaldybės taryba 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. T1-258 nuo 2010 m. sausio 1 d. nustatė daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) maksimalius tarifus, diferencijuotus pagal šilumos punktų nuosavybės subjektą. Šilumos tiekėjui nuosavybės teise priklausančių šilumos punktų priežiūros sąnaudos buvo įskaičiuotos į šilumos kainą Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-324 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Druskininkų šiluma“.

Šiam Komisijos nutarimui ir minėtam Savivaldybės tarybos sprendimui įsigaliojus ne vienu metu, tai yra šilumos tiekėjui nebegaunant šių sąnaudų padengimo per vietos savivaldybės nustatomus maksimalius priežiūros tarifus, ir tuo pačiu negaunant jų padengimo per tuo metu nenustatytą pilnai diferencijuotą (įskaitant priežiūros sąnaudas) pagal šilumos punkto nuosavybės subjektą šilumos kainą, Filiale per 2010 m. susidarė 157,7 tūkst. Lt nepadengtų šilumos tiekėjui nuosavybės teise priklausančių šilumos punktų priežiūros sąnaudų.

Komisijos 2010 m. gruodžio 10 d. viešojo posėdžio, kurio metu buvo svarstomas klausimas dėl Filialo bazinės kainos dedamųjų nustatymo, protokole Nr. O2-25 buvo konstatuota, jog Savivaldybė, nustatydama šilumos kainos dedamąsias pirmiesiems bazinės kainos galiojimo metams, privalo įvertinti šias susidariusias sąnaudas. Tačiau pareiškėjas neatsižvelgė į Komisijos raginimus, todėl Komisija 2012 m. vasario 17 d. nutarimu vienašališkai nustatė šilumos kainos dedamąsias antriesiems bazinės kainos galiojimo metams, įvertindama ir įtraukdama į kainą šias patirtas, bet nepadengtas tiekėjui nuosavybės teise priklausančių šilumos punktų priežiūros sąnaudas, susidariusias šilumos kainos dedamųjų galiojimo metu (2010 m. sausio 1 d.

– 2010 m. gruodžio 31 d.).

Atsakovo teigimu, pareiškėjas netinkamai vertina šilumos kainos perskaičiavimo procesą ir jį sudarančius etapus. Kainų perskaičiavimo procedūros metu priimami sprendimai yra nustatyti Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnyje. Tuo tarpu Komisijos sprendimai, kuriais yra derinamos šilumos tiekimo įmonės investicijos, nėra tarpiniai kainų nustatymo procedūros teisės aktai ir jų priėmimas nedaro įtakos sprendimų dėl kainų priėmimui. Tai yra, teisės aktai nesieja šių sprendimų atsiradimo priežastiniu ryšiu. UAB „Litesko“ pateiktos derinti suplanuotos investicijos kainų perskaičiavimo metu dar nebuvo įgyvendintos, todėl jų įtaka kainoms negalėjo būti vertinama. Taigi, tiek Nutarimas dėl investicijų, tiek Nutarimas dėl investicijų programos yra individualūs administraciniai aktai, priimti realizuojant bendrovės prašymą suderinti pateiktas investicijas ir savo teisinėmis pasekmėmis yra galutiniai administraciniai aktai, tačiau šie sprendimai nėra kitos –visiškai savarankiškos – kainų perskaičiavimo procedūros tarpiniai etapai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Litesko“ atsiliepimuose į pareiškėjo skundus (I t., b. l. 70-81; III t., b. l. 1-12) su jais nesutiko.

Nurodė, kad, vadovaujantis Metodikos 80.2.1.1 punkto nuostatomis, kuro struktūra, perskaičiuojant šilumos kainos kintamąją dedamąją, gali būti keičiama tik tuo atveju, jei didėja kuro iš atsinaujinančių energijos šaltinių sunaudojimas. Per ataskaitinį laikotarpį (2011 m. IV ketv. – 2012 m. III ketv.) UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ kuro iš atsinaujinančių energijos šaltinių sunaudojimas nepasikeitė. Šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas. Tokiu būdu, Komisija teisėtai ir pagrįstai vadovavosi Metodikos 80.2.1.1 ir 117 punktų reikalavimais bei konstatavo, kad UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ kuro struktūra (kuro sąnaudos) perskaičiuojant šilumos kainos dedamąsias negali būti keičiama, nes tam nėra jokio Metodikoje įtvirtinto teisinio pagrindo.

Nurodė, kad 2012 metų gegužės mėnesį buvo suplanuota Druskininkų katilinės rezervinio kuro – mazuto, pakeitimo skalūnų alyva investicija. Savivaldybės 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. T1-59 ši investicija buvo suderinta Druskininkų savivaldybės taryboje. Tik tuomet tapo įmanoma pradėti nuoseklų visų investicijai realizuoti skirtų darbų (tarp jų paruošiamųjų darbų) vykdymą. Investicijos įgyvendinimo darbai suskirstyti etapais. Komisijos 2013 m. vasario 25 d. pažymoje Nr. O5-68 pagrįstai nurodyta, kad šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo metu nėra žinoma šios investicijos įtaka šilumos kainai ir ji turėtų būti įvertinta, nustatant naujos šilumos bazinės kainos dedamąsias. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad Savivaldybei 2012 m. rugpjūčio 9 d. teiktame investicijų pagrindimo projekte buvo pažymėta, kad investicijos įtaka bus įvertinta ne perskaičiavimo, o bazinės kainos nustatymo metu: „nuo naujos bazinės kainos patvirtinimo 2014 metais visas sąnaudų kurui sutaupymas bus perduotas vartotojui“. Apie tai nurodoma ir 2012 m. rugpjūčio 28 d. Savivaldybės tarybos sprendimo aiškinamojo rašto priedo „Druskininkų katilinės rezervinio kuro – mazuto pakeitimo skalūnų alyva, Pramonės g. 7, Druskininkai“ 9 dalies 3 punkte.

Pažymėjo, kad pareiškėjas Komisijos Nutarimą dėl investicijų ir Nutarimą dėl investicijų programos ginčija tik Aprašo 15 punkto pagrindu, teigdamas, kad Komisija neturėjo teisės investicijos atlikimo laiką nustatyti 2013 metams. Pagal Aprašo 15 punktą šilumos tiekimo įmonių teikiamos Komisijai derinti investicijos turi būti su savivaldybių tarybomis suderinto investicijų plano dalis. Komisijai teikiamos derinti tik tos investicijos, kurios gavo Savivaldybės suderinimą. Taigi, Komisija neturėjo jokio teisinio pagrindo atsisakyti derinti investiciją dėl Druskininkų katilinės rezervinio kuro – mazuto, pakeitimo skalūnų alyva, kadangi Savivaldybė pritarimą pastarajai investicijai išreiškė dar 2012 m. rugpjūčio 28 d. Kita vertus, investicija dėl Druskininkų katilinės rezervinio kuro – mazuto, pakeitimo skalūnų alyva Komisijai buvo pateikta derinti 2013-iems metams dėl objektyvių ir nuo trečiojo suinteresuoto asmens nepriklausančių priežasčių. Kai tik investicija buvo suderinta Savivaldybėje, trečiasis suinteresuotas asmuo pradėjo nuoseklų visų investicijai realizuoti skirtų darbų (tarp jų paruošiamųjų darbų) vykdymą.

Pažymėjo, kad nei Šilumos ūkio įstatyme, nei Šilumos kainų metodikoje nenustatyta, kad naujų metų šilumos kainos dedamųjų pavėluotas nustatymas yra pagrindas šią kainą taikyti retroaktyviai, t. y. sumažinti ar padidinti dar kitų metų šilumos kainos dedamąsias. Priešingu atveju, tai prieštarautų teisės aktų negaliojimo atgal principui (lex retro non agit). Pabrėžė, kad šiuo atveju pareiškėjas, apskaičiuodamas Filialo neva papildomai gautas 721 tūkst. Lt pajamas už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 1 d. būtent ir prašo antrųjų metų šilumos kainą taikyti retroaktyviai.

Akcentavo, kad jokie galiojantys teisės aktai neįtvirtina pareigos Savivaldybei ar Komisijai naujų metų šilumos kainą nustatyti iškart vos tik pasibaigia ankstesnių metų šilumos kainos galiojimas, t. y. teisės aktai nenumato, kad pasibaigus ankstesnės kainos galiojimui ir dar nesant nustatytai naujai kainai, negalėtų būti nustatomos ar taptų negaliojančiomis ir ankstesnių metų šilumos kainos. Bet kokios priešingos interpretacijos yra negalimos vien todėl, kad nesant jokių galiojančių kainų, nebūtų įmanomas šilumos ir karšto vandens tiekimas (viešosios paslaugos teikimas), kas akivaizdžiai prieštarautų viešajam interesui. Pabrėžė, kad vartotojų apsaugos imperatyvas reikalauja šilumos tiekėjui užtikrinti nenutrūkstamą ir patikimą šilumos tiekimą vartotojams, todėl pasibaigus pirmųjų metų šilumos kainos galiojimui ir nesant naujos, pirmųjų metų šilumos kainos dedamųjų taikymas buvo automatiškai pratęsiamas iki 2012 m. balandžio 1 d. (antrųjų metų šilumos kainos dedamųjų taikymo pradžia), tam kad tiekėjas galėtų vykdyti savo veiklą ir vartotojai gautų šilumos energiją ir tuo būtų užtikrintas nenutrūkstamas aprūpinimas šilumos energija.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 2 d. sprendimu (III t., b. l. 53–66) pareiškėjo prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą atmetė. Pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriima tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės apsiriboja patikrinimu, ar, įgyvendindama savo diskreciją, Komisija nepadarė klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar neperžengė diskrecijos ribų. Teismas taip pat turi įvertinti, ar priimant skundžiamą Komisijos sprendimą buvo laikytasi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A7-2203/2006; 2009 m. balandžio 1 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1626/2010; 2011 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-390/2011 ir kt.). Todėl šiuo atveju teismas taip pat apsiribojo vertinimu, ar Komisija, įgyvendindama jai suteiktas galias, laikėsi nustatytų procedūrų, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, nepiktnaudžiavo valdžia ar aiškiai neviršijo suteiktų galių.

Teismas nustatė, kad Druskininkų savivaldybės bazinės kainos dedamosios trejiems metams nustatytos Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-324 ir 2010 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. O3-339. Šiais nutarimais pareiškėjui nustatytos šilumos bazinės kainos dedamosios galiojo iki 2013 m. gruodžio 31 d. (I t., b. l. 122-126). Druskininkų savivaldybės taryba 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T1-209 ir 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T1-236 nustatė šilumos kainos dedamąsias pirmiesiems šilumos bazinės kainos galiojimo metams.

Šios kainos įsigaliojo 2011 m. sausio 1 d. (I t., b. l. 122-126). UAB „Litesko“ 2011 m. rugsėjo 30 d. raštu Nr. 1.21-489 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ pateikė Komisijai Filialo šilumos kainos perskaičiavimo projektą ir jo pagrindimą (I t., b. l. 104-105). Druskininkų savivaldybės taryba 2011 m. spalio 28 d. priėmė sprendimą Nr. T-142 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“, kuriuo Filialui nustatytos šilumos kainos dedamosios (II t., b. l. 159-163).

Komisija 2011 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. O3-302 „Dėl Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. O3-25 „Dėl uždarosios akcinės bendrovė „Litesko“ filialui „Druskininkų šiluma“ pakeitimo“ pakeitė nustatytas šilumos kainos dedamąsias. Po šilumos bazinės kainos dedamųjų perskaičiavimo antriesiems galiojimo metams šilumos kainos dedamosios buvo nustatytos Komisijos 2012 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. O3-25 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ (II t., b. l. 164-165).

Šios dedamosios įsigaliojo 2012 m. kovo 1 d. Druskininkų savivaldybės taryba 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. T1-265 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ Filialui nustatė perskaičiuotas šilumos kainos dedamąsias (I t., b. l. 11-12). Komisija, įvertinusi Savivaldybės atliktą šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, 2013 m. vasario 28 d. Nutarime dėl pažeidimų konstatavo, kad Druskininkų savivaldybės taryba 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. T1-265 šilumos kainos dedamąsias nustatė nesilaikydama Metodikos 80.2.1.1 punkto, 87 punkto, 115.3 punkto ir 118 punkto, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2011, Nr. 123-5816) 7 straipsnio 1 dalies ir Metodikos 64 punkto reikalavimų.

Nurodytus pažeidimus Druskininkų savivaldybė privalėjo pašalinti per 30 kalendorinių dienų (I t., b. l. 44-45; II t., b. l. 177-178). Druskininkų savivaldybės taryba 2013 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. T1-60 „Dėl Druskininkų savivaldybės tarybos 2012-12-28 sprendimo Nr. T1-265 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ pakeitimo“ ištaisė tik dalį Komisijos Nutarime dėl pažeidimų nurodytų pažeidimų (II t., b. l. 180-183). Komisija 2013 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. O3-156 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos kainų dedamųjų vienašališko nustatymo“, pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalį vienašališkai nustatė šilumos kainų dedamąsias UAB „Litesko“ filialui „Druskininkų šiluma“.

Nutarime dėl vienašališko kainos nustatymo konstatuota, kad Druskininkų savivaldybės taryba 2013 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. T1-60 „Dėl Druskininkų savivaldybės tarybos 2012-12-28 sprendimo Nr. T1-265 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ pakeitimo“ priėmė nesilaikydama Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies ir Metodikos 80.2.1.1 punkto nuostatų (II t.; b. l. 184-185).

Dėl Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3-70 dėl pažeidimų teisėtumo

Teismas pažymėjo, kad šilumos bazinės kainos dedamųjų perskaičiavimo tretiesiems galiojimo metams ataskaitinis laikotarpis yra 2011 m. IV ketv. – 2012 m. III ketv. Pareiškėjas neneigia aplinkybės, kad nurodytu laikotarpiu kuro iš atsinaujinančių energijos šaltinių sunaudojimas nesikeitė. Šią aplinkybę patvirtina ir Komisijos 2013 m. vasario 25 d. pažyma Nr. O5-68 (II t., b. l. 172-176), tačiau, kaip matyti, pareiškėjas šilumos kainos dedamąsias perskaičiavo atsižvelgęs į Filialo veiklos pasikeitimus 2012 metais, t. y. į rezervinio kuro keitimą. Bylos rašytiniais įrodymais teismas nustatė, kad reikšmingi pasikeitimai Filialo šilumos tiekimo veikloje įvyko 2011 metais – elektros energijos gamyba kogeneraciniais įrenginiais buvo sustabdyta, įgyvendinus Druskininkų savivaldybės tarybos ir Komisijos suderintas investicijas, pradėti eksploatuoti nauji didesnio efektyvumo vandens šildymo katilai. Šiuos Filialo veiklos pasikeitimus 2011 metais Komisija įvertino ir 2012 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. O3-25 nustatė naujas Filialo veiklos efektyvumo užduotis (lyginamąsias elektros energijos ir kuro sąnaudas; II t., b. l. 172-176). UAB „Litesko“ 2013 m. sausio 11 d. raštu Nr. 1.21-26 informavo Komisiją, kad bendrovės kuro iš atsinaujinančių šaltinių sunaudojimas nepasikeitė, o investicija dėl rezervinio kuro keitimo skalūnų alyva yra dar nesuderinta su Komisija ir neužbaigta (I t., b. l. 131-133). Rašte paaiškinta, kad šiuo metu derinami būtini darbų pirkimo dokumentai. Pažymėta, kad esant nesuderintai ir neužbaigta investicijai, nėra žinomas faktinis gamtinių dujų suvartojimo mažėjimas, todėl šios investicijos įtaka šilumos kainai turi būti vertinama, nustatant naujo laikotarpio bazinės šilumos kainos dedamąsias.

Teismas pažymėjo, kad nurodytos aplinkybės dėl investicijos pareiškėjui buvo žinomos ją derinant, kadangi buvo nurodytos pateiktame investicijos projekte. Iš pateiktų investicijos projekto dokumentų ir trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimų matyti, kad mazuto išvežimas yra tik vienas iš investicijos, kuri nėra užbaigta, įgyvendinimo etapų. Projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad įmonės paslaugų kainoms ir kokybei investicijos turės įtaką nuo naujos bazinės kainos patvirtinimo 2014 metais, kai visas sąnaudų kurui sutaupymas bus perduotas vartotojui (I t., b. l. 39). Tai reiškia, kad šios investicijos įtaka bus vertinama nustatant šilumos bazinės kainos dedamąsias naujam ataskaitiniam laikotarpiui, t. y. 2014 metams. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad mazutas iš Druskininkų RK išvežtas 2012 m. rudenį, t. y. pasibaigus ataskaitiniam laikotarpiui, todėl visos su tuo susijusios aplinkybės negalėjo būti vertinamos šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo aspektu. Todėl, Metodikos 80.2 punktas šiuo atveju negali būti taikomas. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ataskaitiniu laikotarpiu Filialo veikla nesukūrė pagrindo formuoti naujas veiklos efektyvumo užduotis. Taigi, teismas padarė išvadą, kad Komisija, objektyviai įvertinusi visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su Filialo investicijomis ir veikla ataskaitiniu laikotarpiu, pagrįstai konstatavo, jog Savivaldybė, perskaičiuodama šilumos kainų dedamąsias tretiesiems galiojimo metams, nepagrįstai pakeitė kuro struktūrą ir tuo pažeidė Metodikos 80.2.1.1 punkte įtvirtintus reikalavimus.

Dėl šilumos kainos dedamųjų įsigaliojimo įtakos įvertinimo

Savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T1-209 ir 2010 m. gruodžio 30 d sprendimu Nr. T1-236 nustatytos pirmųjų bazinės kainos galiojimo metų šilumos kainos dedamosios galiojo nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 29 d. Filialas antrųjų metų šilumos kainos perskaičiavimo projektą Savivaldybei ir Komisijai pateikė laikydamasis Metodikos 49.5 punkte nustatytų terminų. Savivaldybė 2011 m. spalio 28 d. priėmė sprendimą Nr. T1-142, kuriuo nustatė antrųjų metų perskaičiuotas šilumos kainų dedamąsias. Komisija 2011 m. gruodžio 29 d. priėmė nutarimą Nr. O3-425, kuriuo konstatavo, kad Savivaldybės 2011 m. spalio 28 d. sprendimas priimtas nesilaikant Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies ir Metodikos 3 punkto reikalavimų ir įpareigojo savivaldybę pašalinti pažeidimus. Savivaldybė 2012 m. sausio 31 d. priėmė sprendimą Nr. T1-3, kuriuo nusprendė 2011 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. T1-142 palikti nepakeistą. Tuomet Komisija 2012 m. vasario 17 d. priėmė nutarimą Nr. O3-25, kuriuo konstatavo, kad Savivaldybė nepašalino Komisijos nurodytų pažeidimų, ir Filialui nuo 2012 m. kovo 1 d. vienašališkai nustatė laikinas perskaičiuotas šilumos kainų dedamąsias antriesiems galiojimo metams. Tokiu būdu pirmųjų metų šilumos kainos dedamosios galiojo ilgiau nei 12 mėnesių.

Dėl prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą

Vadovaujantis Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi Komisija yra nepriklausoma institucija, Energetikos įstatyme ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka atliekanti valstybės jai pavestas funkcijas kontroliuojant ir prižiūrint valstybės ir savivaldybių reguliuojamą veiklą. Pagal Energetikos įstatymo 8 straipsnio, Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 13 dalies ir 32 straipsnio nuostatas įstatymų leidėjas yra suteikęs Komisijai įgaliojimus parengti ir patvirtinti Metodiką, kuri nustato šilumos bazinių kainų, šilumos kainų dedamųjų bei šilumos kainų skaičiavimo principus, kainodaros reikalavimus ir jų nustatymo tvarką. Komisija, Metodikos 113-119 punktuose nustatydama šilumos kainos pastoviųjų ir kintamųjų dedamųjų perskaičiavimo atvejus ir sąlygas, įgyvendino jai suteiktą diskrecijos teisę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad administraciniai teismai neturi kompetencijos duoti nurodymų teisės akto leidėjui, koks kriterijus turi būti pasirinktas reguliuojant šilumos kainas, jeigu nustatytieji kriterijai nepažeidžia bendrųjų viešojo administravimo principų ir viešojo administravimo subjektui suteiktų diskrecijos ribų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I444-12/2007).

Remdamasis nurodyta teismų praktika, teismas padarė išvadą, kad Komisija, Metodikoje nustatydama šilumos kainos pastoviųjų ir kintamųjų dedamųjų perskaičiavimo atvejus ir sąlygas pagal savo nuožiūra pasirinktus kriterijus, įgyvendino jai suteiktus įgaliojimus ir savo kompetencijos ribų neperžengė, o teismas negali vertinti Komisijos pasirinktų kriterijų. Šiuo aspektu teismas taip pat pažymėjo, kad Metodikoje nustačius, jog šilumos kainos dedamųjų pavėluotas perskaičiavimas yra pagrindas šias perskaičiuotas dedamąsias taikyti nuo to momento, kai baigėsi ankstesnių metų šilumos kainos dedamųjų galiojimas, ir tokiu būdu sumažinti ar padidinti dar kitų metų šilumos kainos dedamąsias, iš esmės būtų pažeistas lex retro non agit principas bei viešasis interesas. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 14 d. ir 1994 m. kovo 16 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais, poįstatyminių teisės aktų galiojimas atgal yra visais atvejais negalimas, nes poįstatyminis aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio, ar nuolatinio galiojimo. Be to, pareiškėjo nurodyto šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo pagrindo nustatymas turėtų neigiamų pasekmių tiek šilumos vartotojams, tiek šilumos tiekėjams. Tuo atveju, kai antrųjų metų šilumos kainos dedamosios būtų didesnės nei pirmaisiais kainos galiojimo metais, nustatant trečiųjų metų šilumos kainos dedamąsias šilumos tiekėjui turėtų būti kompensuojamos negautos pajamos dėl užsitęsusio praėjusio laikotarpio šilumos kainos dedamųjų taikymo, o vartotojų nepagrįstai sutaupytos pajamos priverstinai grąžintos šilumos tiekėjui. Tokiu būdu nebūtų užtikrinta vartotojų apsauga.

Teismas nusprendė, kad pareiškėjo argumentas, jog Metodikoje nustatytas reguliavimas neužtikrina Šilumos ūkio įstatyme nustatyto tikslo tiekti šilumą mažiausiomis sąnaudomis, nepagrįstas. Metodikos 87 punkte yra nustatyta procedūra, įgalinanti reguliuoti šilumos tiekėjo veiklos pelno normą, ir įtvirtinta būtinosiomis sąnaudomis nepagrįstų šilumos tiekimo veiklos pajamų gavimo ribojimo galimybė. Pasibaigus ankstesnių metų šilumos kainos galiojimui ir nesant naujos, senosios šilumos kainos galiojimas automatiškai pratęsimas iki įsigalios kita šilumos kaina. Vadovaujantis šiuo tęstinumo principu yra siekiama užtikrinti Šilumos ūkio įstatyme nustatytą prioritetinį tikslą – vartotojų teisių apsaugą – vartotojas aprūpinamas šiluma, o šilumos tiekėjas vykdo nepertraukiamą veiklą. Taigi, pagrindo abejoti Metodikos nuostatų neteisėtumu, nėra.

Nei Šilumos ūkio įstatymas, nei Metodika nedraudžia taikyti ankstesnių metų kainos tol, kol įsigalios nauja kaina. Netaikant ankstesnių metų kainos, šilumos tiekėjas negautų apmokėjimo už teikiamas paslaugas, nebūtų užtikrintas nenutrūkstamas šilumos tiekimas, pažeistas viešasis interesas. Pripažinęs, kad pirmųjų metų šilumos kainos dedamosios galiojimo pratęsimas yra teisėtas, teismas nematė pagrindo išvadai, kad trečiasis suinteresuotas asmuo gavo papildomų pajamų, kurios turėtų būti vertinamos nustatant šilumos kainos dedamąsias tretiesiems bazinės šilumos kainos galiojimo metams, ir pareiškėjo nurodyta kaip galimai papildomai gautų pajamų suma nagrinėjamai bylai nėra reikšminga.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Komisijos nutarimo dalis, kuria konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė Metodikos 118 punkto nuostatas, yra teisėta ir pagrįsta.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Savivaldybės taryba 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. T1-258 nuo 2010 m. sausio 1 d. nustatė daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) maksimalius tarifus, diferencijuotus pagal šilumos punktų nuosavybės subjektą. Šilumos tiekėjui nuosavybės teise priklausančių šilumos punktų priežiūros sąnaudos buvo įskaičiuotos į šilumos kainą Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-324 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Druskininkų šiluma“. Šiam Komisijos nutarimui ir minėtam Savivaldybės tarybos sprendimui įsigaliojus ne vienu metu, t. y. šilumos tiekėjui nebegaunant šių sąnaudų padengimo per vietos savivaldybės nustatomus maksimalius priežiūros tarifus, ir tuo pačiu negaunant jų padengimo per tuo metu nenustatytą pilnai diferencijuotą (įskaitant priežiūros sąnaudas) pagal šilumos punkto nuosavybės subjektą šilumos kainą, Filiale per 2010 m. susidarė 157,7 tūkst. Lt nepadengtų šilumos tiekėjui nuosavybės teise priklausančių šilumos punktų priežiūros sąnaudų. Komisijos 2010 m. gruodžio 10 d. viešojo posėdžio metu buvo svarstomas klausimas dėl Filialo bazinės kainos dedamųjų nustatymo ir buvo konstatuota, jog dėl minėtų priežasčių susidariusios sąnaudos turėtų būti įvertintos Druskininkų miesto savivaldybei nustatant šilumos kainos dedamąsias pirmiesiems bazinės kainos galiojimo metams (I t., b. l. 120-121). Savivaldybė neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes ir 2011 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. T1-142 nustatydama perskaičiuotas šilumos kainos dedamąsias, nepadengtų 157,7 tūkst. Lt šilumos punktų priežiūros sąnaudų, neįtraukė. Todėl Komisija, 2012 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. O3-25 vienašališkai nustatydama šilumos kainos dedamąsias antriesiems bazinės kainos galiojimo metams, šias patirtas, bet nepadengtas tiekėjui nuosavybės teise priklausančių šilumos punktų priežiūros sąnaudas, susidariusias šilumos kainos dedamųjų galiojimo metu (2010 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d.), įtraukė į kainą kaip pagrįstas (I t., b. l. 127-128).

Taigi, dėl nurodytų priežasčių nepadengtos tiekėjui nuosavybės teise priklausančių šilumos punktų priežiūros sąnaudos buvo kompensuotos ne tuo pačiu metu, kai jos buvo patirtos. Atsižvelgęs į tai, teismas nematė pagrindo teigti, kad Komisija skirtingai taiko Metodikos nuostatas, susijusias su šilumos bazinės kainos dedamųjų perskaičiavimu ar koregavimu dėl šilumos punktų priežiūros sąnaudų.

Dėl investicijų derinimo

Teismas nustatė, kad Komisija 2010 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. O3-173 suderino 2010-2013 metų UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ ilgalaikę reguliuojamos veiklos investicijų programą. Filialas 2012 m. rugpjūčio 9 d. raštu Nr. 9.5-802 pateikė Savivaldybei derinti 2012 metų investicijų plano papildymą „2012 m. Druskininkų katilinės rezervinio kuro – mazuto – pakeitimas skalūnų alyva, Pramonės g. 7, Druskininkai“ planą (I t., b. l. 90, 91-103). Pateiktos investicijos buvo suderintos Druskininkų savivaldybės tarybos 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. T1-159. Viena iš pateiktų derinti investicijų buvo Druskininkų katilinės rezervinio kuro – mazuto, pakeitimas skalūnų alyva (I t., b. l. 143-146). Komisija 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-67 suderino minėtą investiciją 2012-2014 metams ir papildė šia numatomos investicijos eilute Filialo 2010-2013 metų ilgalaikės reguliuojamos veiklos investicijų programą, priimdama 2013 m. vasario 28 d. nutarimą Nr. O3-68 (I t., b. l. 147, 148-149).

Teismas pripažino, kad investicija Komisijai buvo pateikta derinti po Savivaldybės tarybos pritarimo, todėl padarė išvadą, kad Komisija atsisakyti derinti investicijos neturėjo teisinio pagrindo, todėl laikydamasi nustatytų procedūrų ją suderino (I t., b. l. 57-60). Investicijos įgyvendinimo laikotarpis šiuo atveju jokios reikšmės neturi, kadangi pagal Aprašo nuostatas yra vertinamas investicijos ekonominis pagrįstumas.

Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas aiškiai neįvardijo, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, suderinus minėtą investiciją. Tai, kad investicija buvo suderinta tik Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu, rodo, kad į ją atsižvelgti nustatant šilumos kainos dedamąsias tretiesiems bazinės kainos galiojimo metams, nebuvo jokio teisinio pagrindo. Dėl šių priežasčių panaikinti Nutarimą dėl investicijų ir Nutarimą dėl investicijų plano ir įpareigoti Komisiją iš naujo išnagrinėti klausimą dėl UAB „Litesko“ 2012 metų investicijų plano derinimo ir suderinti Druskininkų savivaldybės tarybos 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. T1-159 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ 2012 metų investicijų plano derinimo“ suderintas investicijas nėra teisinio pagrindo.

Dėl Nutarimo vienašališkai nustatyti šilumos kainas

Nustatyta, kad Savivaldybės taryba, atsižvelgdama į Nutarimą dėl pažeidimų, 2013 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. T1-60 nustatė Filialo perskaičiuotas šilumos kainų dedamąsias. Sprendimą motyvavo tuo, kad dėl Savivaldybės tarybos 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. T1-159 suderintos investicijos į Druskininkų katilinės rezervinio kuro – mazuto, pakeitimą skalūnų alyva įgyvendinimo, Filialas nuo 2012-2013 m. šildymo sezono pradžios nepatyrė sąnaudų rezervinio kuro šildymui. Savivaldybės taryba, perskaičiuodama šilumos kainos dedamąsias, taip pat atsižvelgė į tai, kad dėl perskaičiuotos šilumos kainos dedamųjų įsigaliojimo vėlavimo, bendrovė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. gavo 721 tūkst. Lt. pajamų, nepagrįstų būtinosiomis sąnaudomis. Visa tai rodo, kad Savivaldybė, perskaičiuodama šilumos kainų dedamąsias tretiesiems metams, atsižvelgė į tokius kriterijus, kurie Nutarimu dėl pažeidimų laikyti Metodikos pažeidimais. Tai reiškia, kad Savivaldybė nepašalino nustatytų pažeidimų. Remiantis Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 punktu, Komisija įgijo teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainų dedamąsias.

Komisija 2012 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. O3-25 laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. patirtas bet nepadengtas šilumos tiekėjui priklausančių šilumos punktų priežiūros sąnaudas – 157,7 tūkst. Lt paskirstė 12 mėn. laikotarpiui, padidindama šilumos kainą 0,41 ct/kWh tai vartotojų grupei, kurių šilumos punktų priežiūrą, sąnaudų susidarymo laikotarpiu vykdė šilumos tiekėjas. Filialas 2013 m. balandžio 9 d. pateikė Komisijai duomenis apie per minėtos šilumos kainos dalies taikymo laikotarpį susigrąžintas būtinąsias sąnaudas (58,9 tūkst. Lt) ir nepadengtų sąnaudų likutį, kurį atsakovas ginčijamu Nutarimu dėl vienašališko kainos nustatymo paskirstė 12 mėnesių realizuotos šilumos kiekiui, taip realizuodama šilumos punktų priežiūros sąnaudų susigrąžinimo principą. Išsamus paskaičiavimų, vienašališkai nustatant kainų dedamąsias, pagrindimas yra nurodytas Komisijos 2013 m. balandžio 19 d. pažymoje Nr. O5-121, kuri yra neatsiejama Nutarimo dėl vienašališko kainos nustatymo dalis (II t., b. l. 180-183). Dėl šių priežasčių teismas pripažino, jog pareiškėjas aptartą Komisijos nutarimo dalį (veiksmus) nepagrįstai vertina kaip naujo pažeidimo konstatavimą. Kitų procedūrinių pažeidimų, priimant Nutarimą dėl vienašališko kainos nustatymo, teismas nenustatė, jų nenurodė ir pareiškėjas, todėl skundo reikalavimas panaikinti šį sprendimą atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas Druskininkų savivaldybė apeliaciniu skundu (III t., b. l. 71-77) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir pritaikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas dėl individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų, netinkamai traktavo teisės aktų reikalavimus, o iš dalies visai nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytų argumentų, jog skundžiami nutarimai iš esmės neteisėti, dėl prieštaravimų aukštesnės galios teisės aktams.

2. Teismas konstatavo, kad UAB „Litesko“ filialas „Druskininkų šiluma“ atsakovui duomenis apie nepadengtų sąnaudų likutį pateikė tik 2013 m. balandžio 9 d., tokiu būdu patvirtindamas pareiškėjo išsakytus argumentus, kad atsakovas Nutarime dėl pažeidimų nenurodė šio tariamo pažeidimo. Tai reiškia, kad atsakovas nesuteikė galimybės Druskininkų savivaldybės tarybai pasinaudoti Šilumos ūkio įstatymo jai suteikta teise, per 30 dienų ištaisyti atsakovo nustatytus pažeidimus arba tinkamai argumentuoti, kodėl jų neištaiso.

Vien toks pažeidimas yra pakankamas pagrindas panaikinti ginčijamą Komisijos nutarimą. Tuo tarpu teismas nepasisakė dėl šių aplinkybių, o tik konstatavo, kad išsamus paskaičiavimas dėl vienašališkai nustatomų kainų dedamųjų yra 2013 m. balandžio 19 d. pažymoje Nr. O5-121, kuri yra neatsiejama Nutarimo dėl vienašališko kainos nustatymo dalis, todėl šią nutarimo dalį negalima vertinti kaip naujo pažeidimo konstatavimu. Toks teismo argumentas yra visiškai nepagrįstas ir nemotyvuotas. Teismui buvo žinoma aplinkybė, kad UAB „Litesko“ 2012 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. 1.21-816 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ pateiktame šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo projekte, kuriuo remiantis buvo priimtas Sprendimas dėl kainų, apie nepadengtas šilumos punktų priežiūros sąnaudas duomenų nebuvo pateikusi, todėl Druskininkų savivaldybės taryba Sprendime dėl kainų šių sąnaudų įtakos šilumos kainoms neįvertino.

Teismas pats pripažino, kad tik 2013 m. balandžio 9 d. atsakovas sužinojo šiuos duomenis, taigi atsakovo 2013 m. vasario 28 d. nutarime Nr. O3-70 tokios sąnaudos net negalėjo būti konstatuotos ir pareiškėjas negalėjo įvertinti jų, priimdamas 2013 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. T1-60. Minėtos aplinkybės ir pažeidimas buvo nustatytas tik 2013 m. balandžio 19 d. pažymoje Nr. O5-121, ir Nutarimo dėl vienašališko kainos nustatymo 1.1 punkte, nurodant, kad pažeistos Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios numato, kad šilumos kainos grindžiamos tiekėjo būsimosiomis sąnaudomis. 2013 m. vasario 28 d. nutarime Nr. O3-70 toks pažeidimas nebuvo nustatytas.

Netgi priešingai šio nutarimo 5 punkte konstatuojama, kad į šilumos kainas negali būti įtraukiamos sąnaudos susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) sąnaudomis. Taigi atsakovas pažeidė teisės aktais jam suteiktos diskrecijos ribas ir nesivadovavo Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka, pagal kurią Komisija nurodo savivaldybei esamus šilumos kainų dedamųjų nustatymo pažeidimus, o Savivaldybė privalo juos pašalinti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų ir tik Savivaldybei nepašalinus nurodytų pažeidimų arba laiku nenustačius šilumos kainų dedamųjų, Komisija įgyja teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainų dedamąsias.

Tokia pati nuostata numatyta ir Metodikos 49.7 punkte. Todėl vien tik minėtas faktas, kad atsakovas Nutarime dėl pažeidimų nenurodęs pažeidimų, kuriuos vėliau įvertino Nutarime dėl vienašališko kainos nustatymo, ir taip nesuteikęs Druskininkų savivaldybės tarybai galimybės pasinaudoti Šilumos ūkio įstatymo jai suteikta teise per 30 dienų ištaisyti šiuos pažeidimus arba tinkamai argumentuoti, kodėl jų neištaiso, yra pakankamas pagrindas, kad ginčijamas atsakovo nutarimas dėl vienašališkai nustatytų kainų būtų panaikintas, kadangi jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Taip pat svarbi aplinkybė, kad atsakovas kaip pagrindą nustatyti kainas vienašališkai nutarimo 1 punkte konstatuoja, kad kaina vienašališkai nustatoma, nes Druskininkų savivaldybė nepašalino atsakovo nustatytų pažeidimų ir 1.1 papunktyje nurodo, kad toks pažeidimas yra Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatos, kuri numato, kad šilumos kainos grindžiamos tiekėjo būsimosiomis sąnaudomis, nesilaikymas, kai Nutarime dėl pažeidimų šis pažeidimas nėra fiksuojamas. Taigi Nutarimo dėl vienašališkai nustatytų kainų pagrindas, nurodytas 1.1 papunktyje, yra niekuo nepagrįstas ir neteisėtas.

3. Druskininkų savivaldybės taryba, atsižvelgdama į UAB „Litesko“ pateiktą medžiagą ir pagrindimą, Sprendimu dėl investicijų suderino UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ 2012 metais planuojamas atlikti investicijas, viena iš kurių – Druskininkų katilinės rezervinio kuro – mazuto, pakeitimas skalūnų alyva. Įgyvendinant šią investiciją, 2012 metų rudenį iš Druskininkų katilinės buvo išvežtas mazutas, esami rezervuarai išvalyti ir užpildyti skalūnų alyva, katilinė pritaikyta naudoti rezervinį kurą – skalūnų alyvą. Kadangi Druskininkų katilinėje mazuto pakeitimas skalūnų alyva buvo atliktas 2012 metų rudenį, UAB „Litesko“ filialas „Druskininkų šiluma“ 2012-2013 metų šildymo sezonu nepatyrė sąnaudų rezervinio kuro šildymui. Savivaldybė Sprendime dėl kainų įvertino investicijos įtaką šilumos kainai pagal pačios UAB „Litesko“ pateiktus duomenis. Buvo sumažintas šilumos gamybai reikalingas gamtinių dujų kiekis, o mazutas pakeistas skalūnų alyva. Komisija ir pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad investicija kainų perskaičiavimo momentu nebuvo užbaigta, t. y. mazuto išvežimas yra tik vienas iš investicijos etapų, todėl negalima vertinti jos įtakos. Tačiau teismas neįvertino, kad kuro sąnaudų sutaupymą lemia, ne galutinis investicijos dokumentų sutvarkymas ir užbaigimas, o momentas, nuo kurio mazuto Druskininkų katilinėje neliko ir įmonė nepatyrė sąnaudų rezervinio kurio šildymui. Tai yra labai reikšmingi pasikeitimai Druskininkų savivaldybės šilumos ūkyje. Komisija ankstesniame UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos kainų perskaičiavime atsižvelgė į įgyvendintas investicijas bei įvykusius pokyčius Druskininkų savivaldybės šilumos ūkyje bei pritarė Druskininkų savivaldybės sprendimui – koreguoti kintamąją šilumos kainos dedamąją, sumažinant kuro sąnaudas. Dabartiniame šilumos kainos perskaičiavime Komisija pasisako jau priešingai, teigdama, kad kuro struktūra gali būti keičiama tik, jeigu didėja kuro iš atsinaujinančių šaltinių panaudojimas. Tokiais savo veiksmais komisija prieštarauja savo pačios suformuotai praktikai. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės neįvertino.

4. Dėl teismo sprendimo atmesti prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą pažymėtina, jog Druskininkų savivaldybė neginčija jau nustatytų šilumos pastoviųjų ir kintamųjų dedamųjų perskaičiavimo atvejų ir sąlygų, tik konstatuoja, kad Komisija nėra nustačiusi šilumos pastoviųjų ir kintamųjų dedamųjų perskaičiavimo atvejų ir sąlygų tada, kai kaina galioja ilgiau kaip 12 mėnesių ir tokiu būdu neįgyvendino Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 5 dalies 3 punkto ir 32 straipsnio 7 dalies imperatyvių nuostatų.

Druskininkų savivaldybė neprašė teismo vertinti Komisijos nustatytų kriterijų dėl šilumos pastoviųjų ir kintamųjų dedamųjų perskaičiavimo, kai kaina galioja ilgiau kaip 12 mėnesių, kadangi Komisija nėra tokių nustačiusi. Teismo argumentai dėl principo lex retro non agit bei viešojo intereso pažeidimo taip pat yra niekuo nepagrįsti, kadangi perskaičiuotos dedamosios galiotų nuo naujos kainos patvirtinimo ir nepagrįstai gautos pajamos ar papildomai patirtos išlaidos būtų išdalintos naujos kainos galiojimo laikotarpiui.

Analogiški sprendimai yra nustatyti Metodikos 118 punkte, kuriame reglamentuojama, kad per anksčiau taikytos kainos laikotarpį susidaręs kainų už kurą skirtumas yra kompensuojamas sekančių kainų galiojimo metu. Be to, teismo argumentas, kad šilumos tiekėjui turėtų būti kompensuojamos negautos pajamos dėl užsitęsusio praėjusio laikotarpio šilumos kainos dedamųjų taikymo, o vartotojų nepagrįstai sutaupytos pajamos priverstinai grąžintos šilumos tiekėjui ir tokiu būdu nebūtų užtikrinta vartotojų apsauga prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nustatytam reikalavimui, kad šilumos kainos grindžiamos šilumos tiekėjo būtinosiomis (valstybės normuojamomis) sąnaudomis.

Vertinant šią įstatymo nuostatą pažymėtina, kad jei šilumos tiekėjui vykdant veiklą susidarė nepagrįstos sąnaudomis pajamos, jis jas privalo Metodikoje nurodytu būdu kompensuoti vartotojams (perskaičiuojant būsimojo laikotarpio šilumos pastoviąsias ir kintamąsias dedamąsias), o jei įmonė, turėdama pagrįstas sąnaudas, negavo pajamų, jos turėtų sekančio laikotarpio metu būti kompensuotos įmonei. Analogiškas principas nustatytas metodikoje dėl kuro kainų pokyčio. Teismo motyvas, kad pareiškėjo argumentas, jog Metodikoje nenustatytas reguliavimas neužtikrina Šilumos ūkio įstatyme nustatyto tikslo tiekti šilumą mažiausiomis sąnaudomis, nepagrįstas, nes Metodikos 87 punkte yra nustatyta procedūra, įgalinanti reguliuoti šilumos tiekėjo veiklos pelno normą ir įtvirtinta būtinosiomis sąnaudomis nepagrįstų šilumos tiekimo veiklos pajamų gavimo ribojimo galimybė, taip pat nepagrįstas, kadangi Metodikos 87 punkte numatytas šilumos tiekėjų gaunamo viršnormatyvinio pelno ribojimas, jeigu šilumos tiekėjo vidutinė dviejų paskutinių metų pelno norma viršija Komisijos nustatytą vidutinę svertinę kapitalo kainą daugiau kaip 2 procentiniais punktais (pirmoji riba), kitais metais šios veiklos kaina mažinama 50 proc. pelno viršijimo sumos.

Jei šilumos tiekėjas viršija nustatytą vidutinę svertinę kapitalo kainą daugiau kaip 6 procentiniais punktais (antroji riba) – mažinama visa pelno viršijimo suma virš antrosios ribos ir 50 proc. normatyvinio pelno viršijimo sumos virš pirmosios ribos yra taikomas tik vertinant dviejų metų šilumos tiekėjo dviejų metų veiklos rezultatus. Vertinant Metodikos 87 punktą, teismo teiginys, kad šiame punkte įtvirtinta būtinosiomis sąnaudomis nepagrįstų šilumos tiekimo veiklos pajamų gavimo ribojimo galimybė, yra niekuo nepagrįstas, kadangi pelnas įmonėje susidaro ne tik dėl sąnaudomis nepagrįstų gautų pajamų, bet dėl bendros įmonės veiklos.

Vadovaujantis teismo logika, susidarytų situacija, kai įmonė dėl neūkiškai vykdomos veiklos dirba be pelno, o gauna papildomas sąnaudomis nepagrįstas pajamas, dėl kainos taikymo ilgiau nei 12 mėnesių, tačiau neviršija nustatytos pelno normos ir jos pelnas nėra mažinamas. Arba dėl to, kad vertinama paskutinė dviejų metų pelno norma (o ne tų metų, kai dėl kainos galiojimo ilgiau kaip 12 mėnesių), vienais metais įmonė gavo daugiau kaip nustatyta pelno norma, o antrais metais mažiau, bet įvertinus dviejų metų pelno normą, nustatyto normatyvinio pelno neviršijo, papildomos pajamos nebūtų perskaičiuojamos.

Tokiu atveju būtų pažeisti vartotojų interesai bei neužtikrintas viešasis interesas.

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 103-107) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Komisija neginčija aplinkybės, jog Druskininkų savivaldybei priimant 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. T1-265, kuriuo buvo nustatytos šilumos kainos dedamosios tretiesiems bazinės kainos galiojimo metams, ir 2013 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. T1-60, kuriuo buvo keičiamas minėtas sprendimas, nebuvo žinomi duomenys, įvertinti Komisijos Nutarimo dėl vienašališko kainos nustatymo 5 punkte. Filialas, vykdydamas po Komisijos atlikto neplaninio Filialo patikrinimo Komisijos 2013 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 03-98 nustatytą įpareigojimą pateikti patikslintus Filiale susidariusių nepadengtų kuro sąnaudų skaičiavimus, 2013 m. balandžio 9 d. raštu kartu su minėtais duomenimis pateikė ir informaciją apie tai, kad per antrųjų metų kainos taikymo laikotarpį Filialas susigrąžino 58,9 tūkst. Lt nepadengtų šilumos punktų priežiūros sąnaudų, o likusi nepadengta dalis sudaro 98,8 tūkst. Lt (šie duomenys nurodyti Skyriaus 2013 m. balandžio 19 d. pažymoje Nr. 05-121, kuri yra neatsiejama Nutarimo dėl vienašališko kainos nustatymo dalis). Komisija, įvertinusi tai, kad šilumos punktų priežiūros sąnaudos iki 2011 m. lapkričio 1 d. galiojusios Šilumos ūkio įstatymo redakcijos buvo pripažįstamos būtinosiomis sąnaudomis, Nutarimo dėl vienašališko kainos nustatymo 5 punkte įvertino nepadengtą šilumos punktų priežiūros sąnaudų likutį, susidariusį 2010 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu ir nevisiškai kompensuotą per antrųjų metų kainų galiojimo laikotarpį (2012 m. balandžio 1 d. – 2013 m. kovo 31 d.), tai yra 12 mėnesių laikotarpiui paskirstė šias 98,8 tūkst. Lt dydžio sąnaudas tai vartotojų grupei, kurių šilumos punktų priežiūrą sąnaudų susidarymo laikotarpiu vykdė šilumos tiekėjas. Todėl Komisijos Nutarime dėl pažeidimų, kuris priimtas 2013 m. vasario 28 d., negalėjo ir net nebuvo konstatuotas toks Savivaldybės padarytas pažeidimas, nes minėtų sąnaudų susigrąžinimo laikotarpis dar nebuvo pasibaigęs. Nutarimo dėl vienašališko kainos nustatymo 1 punkte yra nurodyti kainų nustatymo pažeidimai, kurie nebuvo ištaisyti pareiškėjo 2013 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. T1-60. Atitinkamai negalima sutikti su pareiškėjo teiginiu, kad Komisija, teisės aktų nustatyta tvarka nekonstatavusi Savivaldybės padaryto pažeidimo, neteisėtai vienašališkai paskirstė šilumos punktų priežiūros sąnaudas.

2. Pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad kuro sąnaudų sutaupymą lemia ne galutinis investicijos dokumentų sutvarkymas ir užbaigimas, o momentas, nuo kurio mazuto Druskininkų katilinėje ir sąnaudų dėl rezervinio kuro šildymo neliko, neatitinka nei teisinio reglamentavimo, kuriuo remdamasi Komisija priima sprendimus, nei paties pareiškėjo pateiktuose įrodymuose išdėstytų faktinių aplinkybių. Remiantis Aprašo 15 punktu, įmonės parengia ir kartu su dokumentais ir duomenimis reguliuojamų kainų nustatymui ar koregavimui pateikia Komisijai suderinti planuojamo laikotarpio investicijas bei per ataskaitinį laikotarpį atliktas investicijas.

Šios investicijos turi būti suderintos su savivaldybių tarybomis. Jokie teisės aktai, įskaitant ir Aprašo nuostatas, nenumato draudimo, atsižvelgiant į įmonės planus modernizuojant ir (ar) rekonstruojant esamas sistemas, keisti planuojamos investicijos įgyvendinimo laikotarpį. Komisija vertina investicijų projektą, atsižvelgdama į projekto socialinius, sistemos saugumo ir tiekimo patikimumo aspektus, finansinį projekto pagrindimą ir ekonominį projekto įvertinimą. Vertindama investicijų projektą, Komisija taip pat atsižvelgia į investicijos dydį ir tai, ar įgyvendinant numatomas investicijas bus užtikrintas pakankamas energetikos įmonės technologinis, finansinis ir vadybinis pajėgumas.

Akivaizdu, kad investicijos įgyvendinimo terminas, kurį pasirenka įmonė, nėra tas kriterijus, pagal kurį Komisija sprendžia, ar yra pagrindas pripažinti šią investiciją pagrįsta. Todėl Nutarimą dėl kainų Komisija priėmė atsižvelgdama į UAB „Litesko“ 2013 m. sausio 11 d. raštą Nr. 1.21-26, kuriuo bendrovė informavo Komisiją, kad investicija dėl rezervinio kuro keitimo skalūnų alyva yra neužbaigta, nes bendrovė dar tik derina būtinus darbų pirkimo dokumentus. Pareiškėjas visiškai nepasisako dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog anksčiau nurodytos aplinkybės dėl investicijos pareiškėjui buvo žinomos ją derinant. 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo Nr. T1-159 „Dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ 2012 metų investicijų plano papildomų investicijų derinimo“ projekto aiškinamajame rašte (9 p.) nurodyta, kad visas sąnaudų kurui sutaupymas bus perduotas vartotojui nuo naujos bazinės kainos patvirtinimo 2014 metais.

Taip pat, nesant užbaigtai investicijai ir neturint galutinių faktinių duomenų, objektyviai nėra įmanoma įvertinti investicijos būsimą ekonominę naudą ir įtaką šilumos kainai. Todėl Metodika ir nenumato tokio šilumos kainos kintamosios dedamosios koregavimo atvejo. Metodikos 80.2.1.1 punktas aiškiai nurodo, jog bazinių kainų galiojimo metu kuro struktūra gali būti keičiama, jei didėja kuro iš atsinaujinančių energijos šaltinių sunaudojimas. Šiuo atveju kuro iš atsinaujinančių energijos išteklių sunaudojimas nesikeitė, ir ginčo dėl šios aplinkybės šioje byloje nėra.

Todėl Skyrius savo atliktuose skaičiavimuose pagrįstai taikė 12065,4 tne sąlyginio kuro kiekį (lyginamosios kuro sąnaudos 90,52 kgne/MWh), nustatytą Komisijos 2012 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 03-25, o pareiškėjas, subjektyviai klaidingai interpretuodamas Metodikos nuostatas ir be pagrindo keisdamas kuro struktūrą, pažeidė Metodikoje įtvirtintus reikalavimus. Kalbant apie antrąjį šilumos kainos kintamosios dedamosios koregavimo atvejį (keičiamas veiklos efektyvumo užduotis), Metodikos 80.2 punktas numato, kad, formuojant veiklos efektyvumo užduotis, būtina atsižvelgti į faktinius ataskaitinio laikotarpio rezultatus, priežastis, lėmusias šių rezultatų pasikeitimą bei rezultatų pasikeitimą dėl investicijų plane numatytų priemonių įgyvendinimo.

Reikšmingi pasikeitimai Filialo šilumos tiekimo veikloje įvyko 2011 metais – elektros energijos gamyba kogeneraciniais įrenginiais buvo sustabdyta, įgyvendinus Druskininkų savivaldybės tarybos ir Komisijos suderintas investicijas, pradėti eksploatuoti nauji didesnio efektyvumo vandens šildymo katilai (išsamesni duomenys pateikti Skyriaus 2011 m. gruodžio 21 d. pažymoje Nr. 05-350 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo“). Dėl minėtų Filialo veiklos pasikeitimų 2011 metais, Komisija 2012 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 03-25 nustatė naujas Filialo veiklos efektyvumo užduotis (lyginamąsias elektros energijos ir kuro sąnaudas).

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šilumos bazinės kainos dedamųjų perskaičiavimo tretiesiems galiojimo metams ataskaitinis laikotarpis yra 2011 m. IV ketv. – 2012 m. III ketv., tačiau minėto laikotarpio Filialo veikla nesukūrė pagrindo formuoti naujas veiklos efektyvumo užduotis, todėl Metodikos 80.2 punktas šiuo atveju nebuvo taikomas.

3. Nesutinka su pareiškėjo teigimu, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo prašymą ištirti Metodikos atitiktį įstatymams tuo pagrindu, kad Metodika nenumato šilumos kainos dedamųjų koregavimo dėl užsitęsusio kainų galiojimo, nepakankamai motyvavo savo išvadas. Vadovaujantis ABTĮ nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nėra įtvirtinto reikalavimo teismui visais atvejais pasisakyti dėl visų pateiktų ginčo šalių argumentų bei teiginių. Teismui yra suteikta diskrecija pačiam spręsti, kuriuos šalių pateiktus duomenis bei informaciją pripažinti svarbiais, tiriant bylos medžiagą, bei kuriais yra grindžiamas teismo priimtas sprendimas. Nepagrįsta teigti, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo skundžiamame sprendime dėstomas išvadas. Priešingai, teismas išdėstė kelis skirtingo pobūdžio argumentus, pagrindžiančius tai, kad jam nekilo abejonė dėl Metodikos nuostatų neteisėtumo.

4. Visų pirma, teismas teisingai pažymėjo, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 13 dalį ir 32 straipsnį įstatymų leidėjas yra suteikęs Komisijai įgaliojimus parengti ir patvirtinti Metodiką, kuri nustato šilumos bazinių kainų, šilumos kainų dedamųjų bei šilumos kainų skaičiavimo principus, kainodaros reikalavimus ir jų nustatymo tvarką. Komisija tokiu būdu įgyvendino jai suteiktą diskrecijos teisę. Remdamasis teismų praktika, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Komisija, Metodikoje nustatydama šilumos kainos pastoviųjų ir kintamųjų dedamųjų perskaičiavimo atvejus ir sąlygas pagal savo nuožiūra pasirinktus kriterijus, įgyvendino jai suteiktus įgaliojimus ir savo kompetencijos ribų neperžengė, o teismas negali vertinti Komisijos pasirinktų kriterijų.

5. Antra, teismas įvertino ir tai, kad pareiškėjo siūlomas šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimas pažeistų lex retro non agit (įstatymo negaliojimo atgal) principą. Pažymėtina, kad nei Energetikos įstatyme, nei Šilumos ūkio įstatyme ar jokiuose kituose įstatymuose nėra numatyta Komisijos nutarimų grįžtamoji galia, todėl ir Metodikoje, kuri yra tik poįstatyminis teisės aktas, jokiais atvejais negalėjo ir negali būti nustatoma principo lex retro non agit išimčių, t. y. negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Komisijos nutarimai dėl šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo būtų taikomi retroaktyviai tuo atveju, kai perskaičiavimas buvo atliktas pavėluotai. Pridurtina ir tai, kad pats pareiškėjas niekada neginčijo sprendimo dėl pirmųjų metų šilumos kainos dedamųjų taikymo 2012 m. sausio – kovo mėn. laikotarpiu, kas reikštų, jog pats pripažino, kad pirmųjų metų šilumos kainos dedamųjų galiojimas ir taikymas teisiniams santykiams, atsiradusiems po 2012 m. sausio 1 d., de facto prasitęsė. Atmestinas ir šiame kontekste reiškiamas pareiškėjo argumentas, kad nepagrįstai gautos pajamos ar papildomai patirtos išlaidos būtų išdalinamos naujos kainos galiojimo laikotarpiui analogiškai Metodikos 118 punkte reglamentuojamų sąnaudų ir pajamų atžvilgiu, kadangi minėtas Metodikos punktas įgyvendina Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 18 dalį, numatančią analogišką nuostatą, tačiau nepagrįstai gautų pajamų ir patirtų išlaidų kompensavimo dėl užsitęsusio kainų galiojimo imperatyvo Šilumos ūkio įstatymas ir Metodika nenumato.

6. Trečia, teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog toks kainų perskaičiavimas neatitiktų Šilumos ūkio įstatymo keliamų tikslų užtikrinti kokybišką ir patikimą šilumos tiekimą, saugoti ir ginti vartotojų interesus. Pažymėtina, kad jokie galiojantys teisės aktai neįtvirtina pareigos savivaldybei ar Komisijai naujų metų šilumos kainą nustatyti iškart vos tik pasibaigia ankstesnių metų šilumos kainos galiojimas, o juo labiau nedraudžia taikyti ankstesnių metų kainos iki tol, kol bus nustatyta nauja. Šie teisės aktai nenumato, kad pasibaigus ankstesnės kainos galiojimui ir dar nesant nustatytai naujai kainai, „išnyktų“/negalėtų būti nustatomos/ar taptų negaliojančiomis ir ankstesnių metų šilumos kainos. Priešingu atveju, nesant jokių galiojančių kainų ir netaikant ankstesnių metų kainos, nebūtų įmanomas nenutrūkstamas viešosios paslaugos teikimas, kadangi šilumos tiekėjas turėtų pagrįstą teisę nevykdyti veiklos, o neatlygintino paslaugų teikimo imperatyvo teisės aktai nenumato. Esant tokiai situacijai, iškiltų reali grėsmė vieno iš pagrindinių Šilumos ūkio įstatymo tikslo įgyvendinimui – užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams, kas akivaizdžiai prieštarautų viešajam interesui.

7. Ketvirta, pirmosios instancijos teismas paneigė pareiškėjo argumento, jog Metodikoje nustatytas reguliavimas neužtikrina Šilumos ūkio įstatymo tikslo tiekti šilumą mažiausiomis sąnaudomis, pagrįstumą teisingai nurodydamas, jog mechanizmas, įgalinantis reguliuoti šilumos tiekėjo veiklos pelno normą ir įtvirtinantis būtinosiomis sąnaudomis nepagrįstų šilumos tiekimo veiklos pajamų gavimo ribojimo galimybę, yra įtvirtintas Metodikos 87 punkte, kuris numato šilumos tiekėjų gaunamo viršnormatyvinio pelno ribojimą, jeigu šilumos tiekėjo vidutinė dviejų paskutinių metų pelno norma viršija Komisijos nustatytą vidutinę svertinę kapitalo kainą daugiau kaip 2 procentiniais punktais (pirmoji riba), kitais metais šios veiklos kaina mažinama 50 proc. pelno viršijimo sumos.

Jei šilumos tiekėjas viršija nustatytą vidutinę svertinę kapitalo kainą daugiau kaip 6 procentiniais punktais (antroji riba) – mažinama visa pelno viršijimo suma virš antrosios ribos ir 50 proc. normatyvinio pelno viršijimo sumos virš pirmosios ribos. Komisijai yra suteikta veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant su energetikos sektoriais susijusias teisės normas ir vykdant energetikos priežiūros ir reguliavimo funkcijas. Vadovaujantis Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 9 dalies 4 punktu, Komisijai įstatymų yra suteikta kompetencija ir įgaliojimai parengti ir patvirtinti kainų skaičiavimo principus, įskaitant reguliuojamo pelno kainodaros aspektus.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką teismas neatlieka to ekonominio vertinimo, kuris yra pavestas specialiai tam įsteigtai institucijai bei nevertina Komisijos sukurtos metodologijos teisingumo. Tuo tarpu pareiškėjas, teikdamas argumentus dėl Metodikos 87 punkto, kvestionuoja šios teisės normos ekonominį, o ne teisinį tikslingumą, nenurodymas nė vieno teisiškai reikšmingo pagrindo, leidžiančio abejoti šios teisės normos atitiktimi aukštesnės teisinės galios teisės aktams. Vertinant Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalyje bei analogišką Metodikos 49.7 punkte įtvirtintos teisės normos dispoziciją, savivaldybei yra nustatyta ne teisė, o pareiga pašalinti Komisijos nurodytus pažeidimus.

Šiose teisės normose išdėstyti imperatyvūs reikalavimai teisinių santykių dalyviams, aiškiai apibrėžtos jų teisės ir pareigos. Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-1593/2005 pateiktą išaiškinimą, darytina išvada, kad šiuo atveju Savivaldybės taryba, ignoruodama Komisijos nutarimuose suformuluotus įpareigojimus ištaisyti nustatytus pažeidimus, pati savo veiksmais sąlygojo užsitęsusį šilumos kainos dedamųjų galiojimą, taigi ir Šilumos ūkio įstatyme nustatyto maksimalaus 12 mėnesių savivaldybių nustatytų šilumos kainos dedamųjų galiojimo termino pažeidimą.

Todėl pareiškėjo argumentai, teikiami paneigiant savo paties veiksmų įtaką priimtų sprendimų sukeltoms pasekmėms, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertinti kaip nepakankami ir nesvarūs.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Litesko“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 83-101) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Komisija 2012 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 03-25 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ 2010 m. sausio 1 d. – 2010 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu patirtas, bet nepadengtas šilumos tiekėjui priklausančių šilumos punktų priežiūros sąnaudas – 157,7 tūkst. Lt paskirstė 12 mėn. laikotarpiui, didinant šilumos kainą 0,41 ct/kWh, tai vartotojų grupei, kurių šilumos punktų priežiūrą, sąnaudų susidarymo laikotarpiu, vykdė šilumos tiekėjas. Šiuo Komisijos 2012 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 03-25 nustatytų kompensacijų taikymo laikotarpis 2012 m. balandžio 1 d. – 2013 m. kovo 31 d. Todėl Nutarime dėl pažeidimų (priimtas 2013 m. vasario 28 d.) nepadengtos šilumos punktų priežiūros sąnaudos nebuvo ir negalėjo būti įtrauktos, nes tuo metu Komisijos 2012 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 03-25 nustatytų kompensacijų galiojimo laikas dar nebuvo pasibaigęs. Pasibaigus kompensacijų galiojimo laikui 2013 m. balandžio 5 d. Komisija pateikė trečiajam suinteresuotam asmeniui paklausimą apie kompensacijų susigrąžinimą. UAB „Litesko“ 2013 m. balandžio 9 d. raštu Nr. 1.21-181 pateikė duomenis Komisijai, kad per minėtos šilumos kainos dalies taikymo laikotarpį susigrąžino 58,9 tūkst. Lt. Likusi nepadengtų šilumos punktų priežiūros sąnaudų dalis sudaro 98,8 tūkst. Lt. Atsižvelgdama į Komisijos 2012 m. vasario 17 d. nutarimą Nr. 03-25 (kurio pareiškėjas neginčija) ir trečiojo suinteresuoto asmens pateiktus duomenis (kurių pareiškėjas taip pat neginčija), Komisija Nutarimo 5 p. teisėtai ir pagrįstai nepadengtas šilumos punktų priežiūros sąnaudas paskirstė 12 mėnesių realizuotos šilumos kiekiui. Priešingas Komisijos elgesys būtų pažeidęs Šilumos ūkio įstatyme, tiek Metodikoje įtvirtintą šilumos tiekėjui šilumos punktų priežiūros sąnaudų susigrąžinimo principą.

2. Vadovaujantis Metodikos 80.2.1.1 punktu, kuro struktūra, perskaičiuojant šilumos kainos kintamąją dedamąją, gali būti keičiama tik, jeigu didėja kuro iš atsinaujinančių energijos šaltinių sunaudojimas. Per ataskaitinį laikotarpį (2011 m. IV ketv. – 2012 m. III ketv.) UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ kuro iš atsinaujinančių energijos šaltinių sunaudojimas nepasikeitė (šias aplinkybes patvirtina 2013 m. vasario 25 d. Komisijos pažyma Nr. 05-68 (pareiškėjo skundo priedas Nr. 11)), šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas ir Komisija Nutarime dėl pažeidimų teisėtai ir pagrįstai vadovavosi Šilumos kainų metodikos 80.2.1.1 ir 117 punktų reikalavimais bei konstatavo, kad UAB „Litesko“ kuro struktūra (kuro sąnaudos) perskaičiuojant šilumos kainos dedamąsias negali būti keičiama, nes tam nėra jokio Metodikoje įtvirtinto teisinio pagrindo. Taip pat pažymėtina, kad Komisija dar 2008 metais yra išaiškinusi, kad gamtinių dujų kiekių, užfiksuotų nustatant bazinę šilumos kainą visam jos laikotarpiui, keitimas nėra galimas. Tai pažeistų taip vadinamą „rodiklių užšaldymo bazinės kainos laikotarpiui“ principą, kurio esmė skatinti tiekėją priimti techninius, vadybinius, ekonominius veiklos sprendimus bazinės kainos laikotarpio eigoje, siekiant grąžos dėl pridėtinio (papildomo) efektyvumo/sutaupymų (Trečiojo asmens atsiliepimo į skundą priedas Nr. 1, 6 psl., 2 punktas). Šis principas turėtų būti taikomas ir šiuo atveju, juo labiau, kad per ataskaitinį laikotarpį (2011 m. IV ketv. – 2012 m. III ketv.) UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ veikloje jokių reikšmingų pasikeitimų neįvyko (2013 m. vasario 25 d. Komisijos pažyma Nr. 05-68), kurie galėtų sukurti pagrindą formuoti naujai veiklos efektyvumo užduočiai, kaip tai buvo per ankstesnį ataskaitinį laikotarpį (elektros energijos gamyba kogeneraciniais įrenginiais buvo sustabdyta, įgyvendinus Druskininkų savivaldybės tarybos ir Komisijos suderintas investicijas, pradėti eksploatuoti nauji didesnio efektyvumo vandens šildymo katilai). Taigi pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino, kad perskaičiuojant šilumos kainos dedamąsias kuro struktūra (kuro sąnaudos) negalėjo būti keičiama.

3. Investicija dėl rezervinio kuro – mazuto, pakeitimo skalūnų alyva nėra užbaigta, trečiojo suinteresuoto asmens rezervinis kuras išlieka mazutas, todėl investicija neturi įtakos šilumos kainai. 2012 metais gegužės mėnesį buvo suplanuota Druskininkų katilinės rezervinio kuro – mazuto, pakeitimo skalūnų alyva investicija. 2012 m. rugpjūčio 28 d. Savivaldybės sprendimu T1-59 ši investicija buvo suderinta Druskininkų savivaldybės taryboje. Tik tuomet tapo įmanoma pradėti nuoseklų visų investicijai realizuoti skirtų darbų (tame tarpe paruošiamųjų darbų) vykdymą. Darbai buvo suskirstyti etapais. Pirmiausiai, 2012 m. rudenį pagal Viešųjų pirkimo įstatymą buvo organizuojamas mazuto išvežimas iš Druskininkų katilinės į Vilniaus termofikacinę elektrinę Nr.

2. Mazuto išvežimo konkurso laimėtoja Druskininkų rajoninės katilinės mazuto atsargas 2012 m. spalio mėn. išvežė pasaugai į UAB „Vilniaus energija“ elektrinę Nr.

2. Prieš pervežant mazutą jį reikėjo nuolatos šildyti, mazutas saugojamas UAB „Vilniaus energija“ elektrinėje taip pat buvo šildomas, už šio mazuto pasaugą apmokant. Taip pat 2012 m. rudenį lygiagrečiai buvo atliekamos ir skalūnų alyvos pirkimo, atvežimo bei techninių priemonių įrengimo, būtinų kuro pakeitimui iš mazuto į skalūnų alyvą, viešojo pirkimo procedūros. 2012 m. lapkričio gruodžio mėn. skalūnų alyva į mazuto rezervuarą buvo pradėta vežti tuo tikslu, kad būtų įsitikinta jos tinkamumu deginti vandens šildymo katiluose ir būtų nustatyta, ar bus užtikrinti aplinkosauginiai reikalavimai, bei būtų išsiaiškinti papildomi poreikiai numatytai investicijų techninei užduočiai papildyti. 2012 m. lapkričio 26 d. buvo paruošta Druskininkų rajoninės katilinės katilo PTVM-30 režiminių bandymų programa, pagal kurią atlikti bandymai ir pateikta ataskaita. 2012 m. gruodžio 10 d. patvirtinta katilo režiminė kortelė.

Praėjus šiuos bandymus gauti reikiami rezultatai leido užbaigti rengti techninę užduotį ir pradėti viešuosius pirkimus numatytų Druskininkų savivaldybės taryboje suderintų investicijų įgyvendinimui. Trečiasis suinteresuotas asmuo 2013 m. pagal Viešųjų pirkimų įstatymą paskelbė pirkimą suprojektuoti ir įgyvendinti Druskininkų katilinės rezervinio kuro (skalūnų alyvos) įrengimų montavimo ir paleidimo/derinimo darbus. Pažymėtina, kad vykdant teisės aktų reikalavimus dėl rezervinio skysto kuro kiekių, šiandien UAB „Vilniaus energija“ rezervuaruose yra saugoma daugiau kaip 1000 tonų Druskininkų katilinės mazuto.

Viso šio projekto metu pagrindinis UAB „Litesko“ rezervinis kuras yra ir buvo mazutas, pasikeitė tik jo saugojimo vieta. Iškilus nenumatytoms aplinkybėms (pvz. nutraukus dujų tiekimą), karštas mazutas būtų atvežtas iš Vilniaus ir naudojamas Druskininkų rajoninėje katilinėje. Skalūnų alyva, kuri šiuo metu saugojama Druskininkų RK, buvo atvežta tikslu išmėginti jos savybes, esant šaltajam sezonui, atlikti įrenginių bandymams, užpildyti vamzdynus ir galėtų būti panaudota kaip kuras tik esant nestandartiniams, avariniams atvejams Druskininkų RK, kadangi iki šiol dar neužbaigti visi investicijos realizavimo darbai: pagrindinės skalūnų alyvos schemos įgyvendinimas, nesumontuoti filtrai ir tinkantys skalūnų alyvai siurbliai, nesumontuoti tinkantys kuro slėgio reguliavimo vožtuvai, nesuprojektuota/nesumontuota aplinkosauginė, priešgaisrinė dalys (darbai pagal sutartį turi būti baigti 2013 m. lapkričio 21 d.).

4. Investicijos dėl rezervinio kuro – mazuto, pakeitimo skalūnų alyva derinimo procedūra Komisijoje buvo atlikta teisėtai ir pagrįstai. Atsižvelgiantį Šilumos ūkio įstatymo 35 straipsnį, 2012 m. rugpjūčio 28 d. investicija dėl Druskininkų katilinės rezervinio kuro – mazuto, pakeitimo skalūnų alyva buvo suderinta Druskininkų savivaldybės taryboje (2012 m. rugpjūčio 28 d. Savivaldybės sprendimu T1-59). Nustatyta, kad investicija bus atlikta 2012 metais. Vadovaudamasis Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies ir Aprašo 11-18 punktų nuostatomis, trečiasis suinteresuotas asmuo 2013 m. vasario 21 d. raštu Nr. 004-02-83 Komisijai inter alia pateikė derinti investiciją dėl Druskininkų katilinės rezervinio kuro – mazuto, pakeitimo skalūnų alyva.

Komisijos Nutarimu dėl investicijų ir Nutarimu dėl investicijų programos investicija dėl Druskininkų katilinės rezervinio kuro – mazuto, pakeitimo skalūnų alyva buvo suderinta. Nustatyta, kad investicija bus atlikta 2013 metais. Aprašo 15 punktas numato, jog šilumos tiekimo įmonių teikiamos Komisijai derinti investicijos turi būti su savivaldybių tarybomis suderinto investicijų plano dalis. Lingvistinis ir sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad paminėta norma reiškia tai, jog Komisijai teikiamos derinti tik tos investicijos, kurios gavo suderinimą iš Savivaldybės. Apie investicijų atlikimo/įgyvendinimo laiką Apraše nėra nurodyta, maža to, jokie teisės aktai, įskaitant ir Aprašo nuostatas, nenumato draudimo, atsižvelgiant į įmonės planus modernizuojant ir (ar) rekonstruojant esamas sistemas, keisti planuojamos investicijos įgyvendinimo laikotarpį, todėl Savivaldybės suderinimas Aprašo 15 punkto prasme reiškia Savivaldybės patvirtinimą, kad investicija yra pagrįsta ir reikalinga savivaldybės šilumos ūkiui.

Tokio savivaldybės suderinimo pakanka, kad Komisija svarstytų investiciją ir jai pritartų, jei ši atitinka Aprašo kriterijus. Investicija Komisijai buvo pateikta derinti 2013-iems metams dėl objektyvių ir nuo UAB „Litesko“ nepriklausančių priežasčių. Vos tik investicija buvo suderinta Savivaldybėje (2012 m. rugpjūčio 28 d.), trečiasis suinteresuotas asmuo pradėjo nuoseklų visų investicijai realizuoti skirtų darbų (tame tarpe paruošiamųjų darbų) vykdymą. Visos investicijos buvo vykdomos pagal investicijų realizavimo metu esantį konkursų organizavimo reglamentavimą – visi rangovai projektavimo, statybos ir montavimo darbams vykdyti buvo pasirenkami konkurso būdu, kurių terminų UAB „Litesko“ negali pakeisti.

Nevykdyti investicijų vien todėl, kad projekto įgyvendinimo darbai nebuvo užbaigti 2012 m., pareiškėjas neturi teisės, kadangi tai reikštų viešojo intereso pažeidimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo, kaip šilumos tiekėjas, turi nuolatinę pareigą vykdyti investicijas tam, kad galėtų užtikrinti licencijuojamos veiklos vykdymo patikimumą, nepertraukiamumą ir efektyvumą, kas yra tiekėjo pareiga ir atsakomybė. Taip pat, jeigu trečiasis suinteresuotas asmuo būtų nevykdęs investicijų, taip būtų nepagrįstai didinama vadovo atsakomybė.

5. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino, kad Metodika pareiškėjo kvestionuojamoje apimtyje neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, kadangi:

a) Komisija turi diskrecijos teisę įgyvendinant Šilumos ūkio įstatymo nuostatas. Komisijai suteikta plati diskrecijos teisė šilumos kainų reguliavimo srityje (tvirtinant metodikas, nustatyti valstybės reguliuojamas kainas), o tuo pačiu ir teisė pasirinkti konkrečius būdus, kaip sureguliuoti šilumos kainos pastoviųjų ir kintamųjų dedamųjų perskaičiavimo atvejus ir sąlygas ir taip pasiekti Šilumos ūkio įstatymo tikslus. Teismai neturi kompetencijos duoti nurodymus teisės akto leidėjui. Taigi, realizuodama jai suteiktus įgaliojimus ir diskrecijos teisę, Komisija Šilumos kainų metodikos 113-119 punktuose išsamiai sureglamentavo šilumos kainos pastoviųjų ir kintamųjų dedamųjų perskaičiavimo atvejus ir sąlygas pagal Komisijos pasirinktus kriterijus, o administraciniai teismai neturi kompetencijos tikrinti šių kriterijų pagrįstumo;

b) šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimas negali pažeisti lex retro non agit (įstatymo negaliojimo atgal) principo. Nei Energetikos įstatyme, nei Šilumos ūkio įstatyme ar jokiuose kituose įstatymuose nėra numatyta Komisijos nutarimų grįžtamoji galia, todėl ir Metodikoje, kuri yra tik poįstatyminis teisės aktas, jokiais atvejais negalėjo ir negali būti nustatoma principo lex retro non agit išimčių, t. y. negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Komisijos nutarimai dėl šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo būtų taikomi retroaktyviai tuo atveju, kai perskaičiavimas buvo atliktas pavėluotai. Toks retroaktyvus Komisijos nutarimų dėl šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo taikymas pažeistų dalies Lietuvos šilumos vartotojų interesus. Reikalavimo, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, ribojimai galimi tik tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu (pvz., pagerinantis subjektų padėtį įstatymas savo pobūdžiu turi grįžtamąją galią). Vis tik leidus grįžtamąjį poįstatyminio akto galiojimą energetikos teisės srityje sunku būtų rasti situaciją, kada retroaktyvus teisės aktas energetikos teisėje būtų palankus ne tik kad bendrai energetinių resursų vartotojams ir tiekėjams (tokios situacijos praktiškai apskirtai būti negali), bet net ir vien vartotojams;

c) Metodikoje apskirtai nėra jokios būtinybės nustatinėti principo lex retro non agit išimčių, nes pirmųjų ar vėlesnių metų šilumos kainos dedamųjų taikymas automatiškai pratęsiamas iki įsigalioja kitų metų šilumos kainos dedamosios ir kalbėti apie dedamųjų taikymo retroaktyvumą nėra jokios prasmės. Šilumos ūkio įstatymas nedraudžia taikyti ankstesnių metų kainą iki tol, kol bus nustatyta nauja, o to paties įstatymo 1 str. įtvirtintas imperatyvas užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams suponuoja išvadą, kad šilumos kainos galiojimas automatiškai pratęsiamas iki tol, kol įsigalioja kita šilumos kaina, priešingu atveju tektų konstatuoti, kad, kol nėra nustatyta bazinė šilumos kaina, šilumos tiekėjas neprivalo ir negali tiekti šilumos energijos vartotojams. Netaikant ankstesnių metų kainos, šilumos tiekėjas negautų apmokėjimo už teikiamas paslaugas. Vadinasi, negalėtų būti užtikrintas nenutrūkstamas vartotojų aprūpinimas šilumos energija, kadangi niekas negali būti verčiamas dirbti darbo ar teikti paslaugų neatlygintinai. Be to, jokie galiojantys teisės aktai neįtvirtina pareigos Savivaldybei ar Komisijai naujų metų šilumos kainą nustatyti iškart vos tik pasibaigia ankstesnių metų šilumos kainos galiojimas. Pati Savivaldybė taip pat niekada neginčijo Sprendimo dėl pirmųjų metų šilumos kainos dedamųjų taikymo 2012 m. sausio – kovo mėn. laikotarpiu, vadinasi pati pripažino, kad pirmųjų metų šilumos kainos dedamųjų galiojimas de facto prasitęsė. Galiausiai, Savivaldybei netinkamai vykdant Šilumos ūkio įstatymą, 12 mėnesių šilumos kainos dedamųjų galiojimo terminas pagal Šilumos ūkio įstatymą objektyviai prasitęsia dėl Šilumos ūkio įstatyme nustatytų terminų Komisijai vienašališkai priimti atitinkamus sprendimus. Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalies nuostatos, kaip ir kokiais terminais turi elgtis Komisija, jei Savivaldybė pažeidžia jai priskirtas šilumos kainų nustatymo funkcijas, papildo to paties įstatymo nuostatą dėl šilumos kainų dedamųjų galiojimo 12 mėnesių (įprastais atvejais, kuomet kainas nustatantys subjektai tinkamai vykdo savo funkcijas) pratęsimo terminui, iki Komisija įgis teisę atitinkamas kainas nustatyti vienašališkai;

d) dėl Savivaldybės atliktų pažeidimų vėliau įsigaliojusios šilumos kainos perskaičiuotos dedamosios negali sukelti neigiamų pasekmių šilumos tiekėjui ar vartotojams. Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad savivaldybės tarybos nustatytas šilumos kainų dedamąsias šilumos tiekėjai, realizuojantys ne mažiau kaip 10 GWh šilumos, pateikia Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai per 10 kalendorinių dienų nuo šilumos kainų dedamųjų nustatymo. Komisija nurodo savivaldybei esamus šilumos kainų dedamųjų nustatymo pažeidimus. Savivaldybė privalo juos pašalinti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų. Savivaldybei nepašalinus nurodytų pažeidimų arba laiku nenustačius šilumos kainų dedamųjų, Komisija įgyja teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainų dedamąsias. Jos galioja, kol pašalinami Komisijos nurodyti pažeidimai, bet ne ilgiau kaip 12 mėnesių nuo jų įsigaliojimo dienos. Esant pareiškėjo siūlomam Metodikos reglamentavimui (įtvirtinus retroaktyvų Komisijos nutarimų dėl šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo taikymą) šilumos kaina būtų didinama (kai pavėluotai perskaičiuotos šilumos kainos dedamosios yra didesnės nei ankstesnių metų) arba mažinama (kai pavėluotai perskaičiuotos šilumos kainos dedamosios yra mažesnės nei ankstesnių metų) dėl savivaldybių neteisėtų veiksmų. Tokiu atveju pareiškėjo siūlomas teisinis reglamentavimas neatitiktų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo ir tikrumo konstitucinių principų reikalavimų, pažeistų šilumos tiekėjų ir vartotojų interesus.

6. Pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje teismas pripažino, kad Komisija teisėtai ir pagristai konstatavo, kad antrųjų metų šilumos kainos dedamųjų vėlesnis įsigaliojimas neturi įtakos trečiųjų metų šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimui. Tai reiškia, kad pareiškėjas su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi sutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų perskaičiavimo ir patvirtinimo.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo dėl atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimų panaikinimo ir netenkino reikalavimų įpareigoti Komisiją iš naujo apsvarstyti pareiškėjo perskaičiuotos šilumos kainos projektą ir jos pagrindimą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas, priimdamas sprendimą, neteisingai taikė bei aiškino teisės aktus, taikytinus ginčo santykiams.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, bei teisės taikymą ginčo santykiams, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam bylos išsprendimui. Todėl, remdamasis ABTĮ 136 straipsniu apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, jas papildo bei patikslina.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismų praktika, taikytina ginčo santykiams, ir pagrįstai konstatavo, kad nagrinėdamas bylas dėl Komisijos priimtų sprendimų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pasisakė, kad vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriiminėja tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, iš esmės apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar neperžengė diskrecijos ribų (administracinė byla Nr. A7-2203/2006; 2009 m. balandžio 1 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1626/2010). Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms apie šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo ir patvirtinimo pagrįstumą ir iš naujo jų nevertina.

Remiantis ginčo santykius reglamentuojančia Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalimi, (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. liepos 20 d.) Komisijai nustatyta pareiga tvirtinti savivaldybės tarybos nustatytas šilumos ir (ar) karšto vandens kainas. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalį, visas savivaldybės tarybos nustatytas šilumos ir (ar) karšto vandens kainas tiekėjai pateikia Komisijai per 10 kalendorinių dienų nuo šilumos kainų ar tarifų nustatymo, tačiau ne vėliau kaip prieš 30 kalendorinių dienų iki jų įsigaliojimo. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nurodo savivaldybei esamus šilumos kainų ar tarifų nustatymo pažeidimus. Savivaldybė privalo juos pašalinti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų. Savivaldybei nepašalinus nurodytų pažeidimų arba laiku nenustačius šilumos kainų, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija įgyja teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainas. Jos galioja, kol pašalinami Komisijos nurodyti pažeidimai.

Pareiškėjas nurodo, kad jis neturėjo galimybės pašalinti per Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalyje nustatytą 30 kalendorinių dienų terminą trukumų, kadangi šilumos tiekėjas atsakovui duomenis apie nepadengtų sąnaudų likutį pateikė tik 2013 m. balandžio 9 d. Šioje dalyje sutiktina su atsakovo pozicija, nurodyta atsiliepime į skundą, kad duomenys apie nepadengtų sąnaudų likutį Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarime Nr. 03-70 dėl savivaldybės padarytų pažeidimų nėra konstatuoti, tačiau konstatuoti Druskininkų savivaldybės pažeidimai, kurie nebuvo pašalinti pareiškėjo 2013 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. T1-60. Tai patvirtina minėti dokumentai, todėl tokia atsakovo pozicija vertintina kaip pagrįsta ir atitinkanti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas bei atsakovui suteiktą diskrecijos teisę vienašališkai nustatyti šilumos kainos dedamąsias.

Faktinis kuro sąnaudų sutaupymas keičiant kuro rūšį yra viena iš investicijų, kurios įgyvendinimui yra nustatyta atitinkama procedūra, kurios metu yra įvertinama planuojamų investicijų reikšmingi šilumos tiekimui kriterijai. Komisija, remdamasi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. O3-100 patvirtinto Energetikos įmonių investicijų vertinimo ir derinimo valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarkos aprašo 39 punktu nustatytais kriterijais, pripažįsta ekonominį investicijos pagrįstumą. Šiuo atveju nėra duomenų apie investicijos užbaigimą, bei jos įvertinimą, todėl nebuvo galimybės įvertinti, kokią įtaką investicija turi šilumos kainai. Atsakovas savo veiklą privalo grįsti teisės aktų reikalavimais, todėl pareiškėjo nurodoma faktinė aplinkybė apie mazuto išgabenimą iš katilinės nėra teisės aktais patvirtinta investicijos užbaigimą patvirtinanti aplinkybė, dėl ko ja remtis skaičiuojant šilumos kainą nebuvo pagrindo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsniu suteikta teisė bylos dalyviams teikti prašymą dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo. Toks prašymas administraciniam teismui nėra privalomas ir tik jam kilus abejonių jis turi teisę pradėti atitinkamą tyrimą ar kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą (ABTĮ 112 str.).

Pareiškėjas prašo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, t. y. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 03-96 patvirtintą Šilumos kainų nustatymo metodiką toje apimtyje, kad ji nenumatydama šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo pagal imperatyvų Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo reikalavimą (32 str. 5 d. 3 p. ir 32 str. 7 d.), kad savivaldybių tarybų nustatytos šilumos kainų dedamosios ar Komisijos vienašališkai nustatytos laikinosios šilumos kainų dedamosios galioja ne ilgiau kaip 12 mėnesių nuo jų įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punkto nuostatoms, kuriose numatyti įstatymo tikslai mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti šilumos tiekimą bei ginti vartotojų interesus, 32 straipsnio 2 dalies nuostatoms, kurios nustato, kad šilumos kainos dedamosios grindžiamos tiekėjo būtinomis sąnaudomis, 32 straipsnio 5 dalies 3 punkto ir 7 dalies nuostatoms, kurios nustato šilumos kainų dedamųjų galiojimo terminą ne ilgesnį kaip 12 mėnesių bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui.

Prašymo ištirti norminio akto teisėtumą turinys patvirtina, kad pareiškėjas jį grindžia galima minėto akto spraga, kad konkretus, pareiškėjo manymu, atvejis turi būti sureguliuotas pozityviosios teisės norma, tačiau to nėra padaryta.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarime yra konstatuota, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai).

Vadovaujantis Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, Komisija yra nepriklausoma institucija, Energetikos įstatyme ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka atliekanti valstybės jai pavestas funkcijas, kontroliuojant ir prižiūrint valstybės ir savivaldybių reguliuojamą veiklą. Pagal Energetikos įstatymo 8 straipsnio, Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 13 dalies ir 32 straipsnio nuostatas įstatymų leidėjas yra suteikęs Komisijai įgaliojimus parengti ir patvirtinti Metodiką, kuri nustato šilumos bazinių kainų, šilumos kainų dedamųjų bei šilumos kainų skaičiavimo principus, kainodaros reikalavimus ir jų nustatymo tvarką.

Pareiškėjas prašyme nėra nurodęs ir teismas nėra nustatęs, kad Komisija, turėdama poįstatyminių teisės aktų priėmimo galią, turi aukštesnės galios teisės aktu nustatytą įpareigojimą, sureguliuoti santykius savo kompetencijos ribose ta apimtimi, dėl kurios yra teikiamas pareiškėjo prašymas ištirti Metodikos teisėtumą. Todėl teismas neturi pagrindo abejoti, kad Komisija nevykdo aukštesnės galios teisės aktų reikalavimų. Esant šiai aplinkybei, nėra pagrindo pradėti tyrimą dėl Metodikos teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą pagrįstai atsisakė priimti (ABTĮ 111 str. 2 d. 4 p.).

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei teismų suformuotą praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo Druskininkų savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Virginija Volskienė