A-575-2232-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-2232/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03686-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), kurį vėliau patikslino (b. l. 21–22, 87–88), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 12 820 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiais nuo 2010 m. kovo 22 d. iki 2010 m. balandžio 4 d. ir nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 27 d. buvo laikomas LAVL uždaro tipo patalpose (kamerose), nuo 2011 m. vasario 25 d. iki 2011 m. kovo 4 d. – atviro tipo patalpų ligoninėje, o nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. sausio 24 d. – terapinio skyriaus palatoje Nr.

3. Teigė, jog visais minėtais laikotarpiais jis LAVL buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, nesilaikant sveikatos ir higienos normų reikalavimų, kadangi visos palatos (kameros) buvo perpildytos, uždaro tipo palatose (kamerose) gultai buvo dviejų aukštų, pristumti prie sienų ir vieni šalia kitų, ligoninės uždaro tipo patalpose buvo rūkoma ir nebuvo patalpų, kuriose nerūkoma, lovos ir čiužiniai buvo susidėvėję, sanitariniai mazgai buvo akivaizdžiai pasenę, su defektais, surūdiję ir purvini, tiek uždaro, tiek atviro tipo ligoninės patalpose nebuvo tiekiamas karštas vanduo, be to, jis buvo laikomas kartu su infekcinėmis ir kitomis užkrečiamomis ligomis (ŽIV, HBV, HCV) sergančiais asmenimis.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jis, sirgdamas opalige, buvo paguldytas į antro aukšto gultą, palatoje buvo nuolat prirūkyta, todėl jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, nors pats yra nerūkantis. Taip pat pažymėjo, jog laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. sausio 24 d. tarp maitinimų ligoninėje buvo dideli tarpai, todėl jis nuolat kentė alkį, o 2014 m. sausio 17 d. atvykęs į LAVL negavo nei pietų, nei sauso maisto davinio. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad LAVL nesilaikė teisės aktų reikalavimų, neatliko savo, kaip gydimo įstaigos, funkcijų ir neužtikrino jo teisių, o dėl tokių neteisėtų LAVL administracijos darbuotojų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.

Pareiškėjas taip pat prašė netaikyti jo reikalavimui senaties termino, kadangi jis apie savo teisių pažeidimus sužinojo tik 2013 m. rugsėjo mėn., kai gavo atsakymus iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ir LAVL.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9–12) ir atsiliepime į patikslintą pareiškėjo skundą (b. l. 96–99) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. LAVL nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 22 d. iki 2010 m. balandžio 13 d. buvo gydomas Bendrojo skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 24 (21,25 kv. m ploto, joje įrengtos 9 lovos), nuo 2011 m. vasario 25 d. iki 2011 m. kovo 4 d. – Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 5 (12,14 kv. m ploto, joje įrengtos 3 lovos), nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 27 d. (duomenų apie palatą pateikti negalėjo), nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. sausio 24 d.

– Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 3 (19,80 kv. m ploto, joje įrengtos 7 lovos). Atkreipė dėmesį, kad LAVL negali lemti atvykstančių gydytis suimtųjų ir (ar) nuteistųjų skaičiaus, nes ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems, be to, turi būti užtikrinti izoliacijos reikalavimai, todėl vienam asmeniui turinti tekti ploto norma gali būti pažeista. Tačiau pabrėžė, kad LAVL Vidaus ligų skyriuje yra sudaryta galimybė nuo 06.00 val. iki 22.00 val. laisvu nuo medicininių procedūrų metu būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje.

Atsižvelgiant į tai, teigė, jog trumpalaikis minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose. Taip pat paaiškino, kad LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka pagal poreikį, o visi atsiradę pažeidimai ir (ar) neatitikimai higienos normoms dėl suimtųjų ir (ar) nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant ligoninės turtą, šalinami minimaliais terminais. Be to, ligoninės patalpų deratizavimo ir dezinfekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Vilniaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“.

Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau. LAVL yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę, ir šis grafikas atitinka teisės aktų reikalavimus. Dėl gydymo vienoje palatoje su infekcinėmis ir kitomis užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis LAVL paaiškino, kad ŽIV infekuotas asmuo nėra ligonis, atsižvelgiant į šios infekcijos plitimo kelius (kraujas ir / ar lytiniai santykiai), nuo infekuoto asmens ŽIV apsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nėra jokio pavojaus, todėl ypatingos saugumo priemonės nereikalingos.

Šia liga sergantys suimtieji ir nuteistieji izoliuojami nuo kitų asmenų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti. Tuo tarpu pacientai, kuriems diagnozuota tuberkuliozė, laikomi atskirai nuo kitų pacientų ir dėvi apsaugines kaukes. Kartu akcentavo, kad visose LAVL palatose ir bendro naudojimo patalpose, matomose vietose, yra iškabinti įspėjamieji užrašai ir (ar) ženklai, draudžiantys rūkyti.

Pasisakydama dėl pareiškėjo maitinimo, LAVL akcentavo, jog maistas yra tiekiamas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) valgyklos. Pareiškėjui maitinimas organizuojamas ir tiekiamas pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintą valgiaraštį kaip dirbantiems vyrams. Tais atvejais, kai ligoniai į LAVL pristatomi po maitinimo laiko, jiems išduodamas sausas davinys, jeigu jie to pageidauja.

Tačiau pareiškėjas 2014 m. sausio 17 d. atvykęs į LAVL jokių pretenzijų nereiškė ir nesikreipė į ligoninės administraciją dėl sauso maisto davinio išdavimo. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir (arba) keičiamas. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, LAVL tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Be to, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi tik 2013 m. rugsėjo 17 d., todėl praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 19 d. sprendimu (b. l. 158–166) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad laikotarpiais nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 27 d. bei nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. sausio 24 d. buvo pažeista jo teisė būti laikomam LAVL palatoje, kurioje jam būtų užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas, ir priteisė jam 100 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nurodė, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, o pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tuo tarpu pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytos žalos už LAVL praleistus laikotarpius nuo 2010 m. kovo 22 d. iki 2010 m. balandžio 13 d., nuo 2011 m. vasario 25 d. iki 2011 m. kovo 4 d., nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 27 d. ir nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. sausio 24 d., tačiau skundą teismui paštu išsiuntė tik 2013 m. rugsėjo 17 d.

Tai įvertinęs, teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui taikytinas 3 metų senaties terminas ir jo reikalavimas gali būti nagrinėjamas tik dalyje už paskutinius 3 metus, skaičiuojant atgal nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. rugsėjo 17 d. (atitinkamai už laikotarpius nuo 2011 m. vasario 25 d. iki 2011 m. kovo 4 d., nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 27 d. ir nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. sausio 24 d.). Šiame kontekste teismas akcentavo, kad LAVL gydomiems asmenims taikytina Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatyta minimali vienam asmeniui turinti tekti ploto norma – 3,6 kv. m. Atsižvelgęs į tai, pabrėžė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 25 d. iki 2011 m. kovo 4 d. pareiškėjas buvo gydomas LAVL Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 5, kurios plotas 12,14 kv. m ir joje įrengtos 3 lovos, o laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. sausio 24 d.

– Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 3, kurios plotas 19,80 kv. m ir joje įrengtos 7 lovos. Taip pat pažymėjo, kad LAVL nepateikė konkrečių duomenų (palatos numerio, ploto ir joje gydomų asmenų skaičiaus) apie pareiškėjo gydymąsi laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 27 d., todėl visas abejones dėl šio laikotarpio teismas vertino pareiškėjo naudai. Juolab kad LAVL neneigė, jog pareiškėjo teisės šiuo aspektu (dėl ploto normos vienam asmeniui) galėjo būti pažeistos. Teismas kartu nurodė, kad iš byloje esančių LAVL palatų fotonuotraukų matyti, jog atstumai tarp lovų nėra dideli, todėl asmenys negali šiuo tarpu naudotis judėjimui.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad tinkamas plotas LAVL kameroje pareiškėjui nebuvo užtikrintas ir jo teisės buvo pažeistos laikotarpiais nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 27 d. ir nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. sausio 24 d., iš viso 15 dienų. Tuo tarpu laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 25 d. iki 2011 m. kovo 4 d. pareiškėjui buvo užtikrintas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimas, todėl pretenzijos dėl šio laikotarpio atmestinos kaip nepagrįstos. Taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 35 punkte nurodytas kamerų inventorius bei būtiniausi baldai, o teismui pateiktos fotonuotraukos patvirtina, jog LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi. Teisės aktai nedraudžia statyti dviejų aukštų gultų ir juos pristumti prie sienų, todėl šios pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis. Pasisakydamas dėl rūkymo, teismas pažymėjo, kad byloje esančios nuotraukos patvirtina, jog informacija apie draudimą rūkyti iškabinta LAVL palatose ir bendro naudojimo patalpose, matomose vietose, taip pat yra iškabinti ir įspėjamieji užrašai ir (ar) ženklai apie draudimą rūkyti, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad būtų kreipęsis į LAVL administraciją, prašęs būti perkeltas į nerūkančiųjų palatą ar pan.

Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad LAVL administracija tinkamai pasirūpino draudimo rūkyti įgyvendinimu. Be to, iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 25 d. patikrinimo akto matyti, kad 2013 m. lapkričio 22 d. patikrinimo metu rūkymo faktas ligoninės kamerose (palatose) Nr. 17 ir Nr. 26, ligoninės koridoriuose nenustatytas. Todėl pareiškėjo pretenzijos dėl rūkymo laikytinos nepagrįstomis ir atmetamos. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentą, kad LAVL sanitariniai mazgai buvo akivaizdžiai pasenę, su defektais, apėję rūdimis ir purvini, teismas nurodė, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 21 d. patikrinimo aktas patvirtina, kad 2013 m. lapkričio 14 d. buvo vertinama LAVL patalpų kasdienio (nuolatinio) ir pagrindinio valymo vykdymo tvarka.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai jokių higienos normų pažeidimų nenustatė, o teismas neturi pagrindo abejoti oficialiai atlikto patikrinimo rezultatais. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjas jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų nepateikė, teismas konstatavo, jog byloje neginčytinai nustatyta, kad LAVL palatos sanitariniai mazgai atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimus, o pareiškėjo argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti.

Be to, teismui pateikta medžiaga patvirtina, jog tarp LAVL ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis dėl buitinių kenkėjų naikinimo. Teismas kartu akcentavo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nustatyta, jog pagal LAVL vidaus tvarką gydomi pacientai naudojasi dušais 1 kartą per savaitę arba dažniau pagal poreikį. LAVL patvirtinta naudojimosi dušais tvarka atitinka Higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimus, t. y. laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę.

Pareiškėjas nepateikė tai paneigiančių įrodymų, todėl šios jo pretenzijos atmestinos kaip nepagrįstos. Dėl pareiškėjo laikymo kartu su infekcinėmis ir kitomis užkrečiamomis ligomis sergančiais asmenimis, teismas nurodė, kad nenustatė galiojančių norminių aktų, kurie draustų bendroje palatoje gyventi įvairiomis ligomis sergantiems asmenims. Be to, vadovaujantis LAVL direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. V-164 patvirtinto LAVL vidaus tvarkos aprašo 33 punktu, visi asmenys, sergantys tuberkulioze, yra izoliuoti, dėvi apsaugines kaukes.

Taigi pareiškėjo pretenzijos ir šioje dalyje vertintinos kaip nepagrįstos bei atmetamos. Teismas papildomai pažymėjo, kad Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi pataisos įstaigose izoliuoti nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų, sąraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-250, Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga įtraukta į šį sąrašą, tačiau su pastaba, jog suimtieji, nuteistieji asmenys, sergantys šia liga, izoliuojami nuo kitų suimtųjų, nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti.

Taip pat, vadovaujantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsniu (Diskriminacijos uždraudimas) bei 1993 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos išleistomis rekomendacijomis tema „ŽIV infekcija ir AIDS kalėjimuose“, priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija. Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko su LAVL, kad įvertinus ŽIV infekcijos plitimo kelius (kraujas ir / ar lytiniai santykiai), nuo infekuoto asmens ŽIV apsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nėra pavojaus, todėl ypatingos saugumo priemonės nereikalingos.

Teismas kaip nepagrįstus atmetė ir pareiškėjo skundo argumentus dėl maitinimo, kadangi LAVL maistą teikė nustatytu laiku ir nepažeidė LAVL direktoriaus 2011 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. V-165 patvirtintos dienotvarkės. Nurodė, jog LAVL maistas yra tiekiamas iš Lukiškių TI-K valgyklos, o pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2007 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-141 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 34 punktą, kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę.

Asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu. Tačiau bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. sausio 17 d. buvo atvežtas į LAVL po maitinimo ar nebuvo maitinamas. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas reikalavo sauso davinio ir jo negavo. Teismui pateikta LAVL nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų, skirtų įstaigos direktoriui, registro kopija patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 15 d. iki 2014 m. sausio 27 d. pareiškėjas į LAVL administraciją dėl sauso davinio išdavimo nesikreipė ir pretenzijų dėl maitinimo nebuvo pareiškęs. Be to, pareiškėjas neginčija, kad gavo nustatytu laiku pusryčius, pietus ir vakarienę.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas dėl netinkamų gydymo sąlygų į LAVL administraciją nesikreipė ir nebuvo užfiksuota jokių konfliktinių situacijų tarp pareiškėjo ir kitų palatoje esančių asmenų dėl pernelyg mažo ploto. Pareiškėjas taip pat nepateikė paaiškinimų, dėl kokių priežasčių nesiskundė tuo metu, kai jam šie nepatogumai kėlė daugiausia rūpesčių, t. y. kai jis buvo LAVL. Aplinkybių, kad dėl minimalaus teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti ploto neužtikrinimo būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, psichinė ar fizinė būklė, ar jis būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 straipsnio prasme, teismas nenustatė, jų nenurodė ir pats pareiškėjas. Teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą. Įvertinęs minėtas aplinkybes, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis trukmę (15 dienų) ir tai, kad pareiškėjo laikymas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio jo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, o pareiškėjo sveikatos būklė, būnant LAVL, pagerėjo ir jis buvo išleistas į pataisos namus, teismas konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, tačiau šio diskomforto sukelti nepatogumai nebuvo tokie, kad nagrinėjamu atveju būtų galima pripažinti, jog pareiškėjas LAVL atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis. Kita vertus, nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos LAVL, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės.

III. Pareiškėjas M. N. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 173–175), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą ir išnagrinėti jo skundą iš esmės bei priimti naują sprendimą. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nepagrįstai jo reikalavimo daliai taikė 3 metų senaties terminą ir priėmė neteisingą sprendimą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis į teismą kreipėsi dėl asmeninių neturtinių teisių, o pagal CK 1.134 straipsnio 1 dalį iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams senatis netaikoma.

Be to, pažymi, kad teismas vadovavosi klaidinga vienam asmeniui turinčia tekti ploto norma, nes pagal Taisyklių 111.4 punktą (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) LAVL palatose minimali ploto norma yra 5,1 kv. m vienam asmeniui. Taip pat akcentuoja, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo ir nepasisakė dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 47:2011) 18 bei 20 punktų reikalavimų, jog daugiavietėse palatose turi būti ne daugiau kaip 4 lovos (išskyrus intensyviosios terapijos ir reanimacijos palatas-sales, hemodializės palatas-sales); minimalus plotas 1 lovai palatoje – 7 kv. m; palatose tarpai tarp šalia esančių lovų, tarpai tarp lovų galų turi būti tokie, kad būtų užtikrinta galimybė laisvai judėti, slaugyti pacientą.

Pareiškėjas kartu pabrėžia, kad LAVL atstovas teisme patvirtino, jog įstaigoje nėra nerūkančiųjų palatų, todėl teismas nepagrįstai atmetė šį pareiškėjo argumentą. Teigia, kad sanitarinių mazgų būklės reikalavimus LAVL palatose nustato ne Higienos norma HN 76:2010, o Higienos normos HN 47:2011 38 punktas, taigi nagrinėjamu atveju teismas vadovavosi netinkamais teisės aktais. Be to, pažymi, jog defektinių ir purvinų sanitarinių mazgų fakto nenustatymas nereiškia šio fakto nebuvimo. Papildomai nurodo, kad šiuo atveju teismas nepasisakė dėl lovų ir minkštojo inventoriaus atitikimo teisės aktų reikalavimams, o pareiškėjo skundo argumentus dėl karšto vandens nebuvimo LAVL kamerose (Higienos normos HN 47:2011 37 punkto reikalavimų laikymosi) pakeitė iš esmės kitu argumentu – dėl Higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimų laikymosi.

Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 179–180) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą nepakeistą. LAVL mano, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus bei priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą. Pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų ar argumentų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Tuo tarpu šiuo atveju pareiškėjas prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka visiškai nemotyvuoja, o apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiais nuo 2010 m. kovo 22 d. iki 2010 m. balandžio 4 d., nuo 2011 m. vasario 25 d. iki 2011 m. kovo 4 d., nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 27 d. ir nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. sausio 24 d. LAVL jis buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiais nuo 2010 m. kovo 22 d. iki 2010 m. balandžio 4 d., nuo 2011 m. vasario 25 d. iki 2011 m. kovo 4 d., nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 27 d. ir nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. sausio 24 d.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo LAVL sąlygų, t. y.

įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, to neįrodo ir pareiškėjo pateikti jam adresuoti atsakymai iš Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos bei LAVL (b. l. 23–24).

Juolab kad LAVL atsakymas pareiškėjui buvo parengtas 2013 m. rugsėjo 24 d. (b. l. 23), t. y. vėliau nei pareiškėjas pateikė skundą pirmosios instancijos teismui (pagal spaudą ant voko, b. l. 4). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2013 m. rugsėjo 17 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 4), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2010 m. rugsėjo 17 d.

Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas LAVL, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2010 m. rugsėjo 17 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Tačiau šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių aplinkybių, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo.

Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2010 m. rugsėjo 17 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą šioje dalyje (CK 1.131 str. 1 d.).

Pasisakydamas dėl ginčui aktualaus laikotarpio, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kita vertus, ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 44558/98, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją, bylos Nr. 30138/02 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad šiuo atveju sutiktina su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas taikė netinkamą vienam asmeniui turinčio tekti palatos ploto normą, kadangi pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) (toliau – ir Taisyklės) 111.4 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose.

Tuo tarpu iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 9, 14–15, 71–73, 96, 100, 113–114) matyti, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 25 d. iki 2011 m. kovo 4 d. būnant LAVL Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 5, kurios plotas 12,14 kv. m ir joje įrengtos 3 lovos, teko apie 4,05 kv. m palatos ploto, o laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. sausio 24 d. būnant Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 3, kurios plotas 19,80 kv. m ir joje įrengtos 7 lovos – apie 2,83 kv. m. Duomenų, kurioje, kokio ploto palatoje ir su keliais asmenimis pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 27 d., LAVL pateikti negalėjo, tačiau iš esmės pripažino, kad pareiškėjo teisė į minimalų jam turintį tekti palatos plotą šiuo laikotarpiu galėjo būti pažeista.

Tai patvirtina ir byloje esantys duomenys apie bendrą LAVL palatų ir kamerų gyvenamąjį plotą bei minėtu laikotarpiu įstaigoje buvusių asmenų skaičių, iš kurių matyti, jog šiuo laikotarpiu vienam LAVL laikomam asmeniui vidutiniškai teko 4–4,30 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai visas abejones vertino pareiškėjo naudai ir pripažino, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui turintį tekti palatos plotą buvo pažeista, tačiau nepagrįstai padarė išvadą, kad laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 25 d. iki 2011 m. kovo 4 d. pareiškėjui buvo užtikrintas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju laikotarpiais nuo 2011 m. vasario 25 d. iki 2011 m. kovo 4 d., nuo 2011 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. rugsėjo 27 d. ir nuo 2014 m. sausio 17 d. iki 2014 m. sausio 24 d. (iš viso 20 parų) pareiškėjas LAVL buvo laikomas pažeidžiant minėtų Taisyklių 111.4 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto normos. Kita vertus, kaip akcentavo LAVL, Vidaus ligų skyriuje asmenims yra sudaryta galimybė nuo 06.00 val. iki 22.00 val. laisvu nuo medicininių procedūrų metu laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose bei būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje.

Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę, kuri nagrinėjamu atveju iš dalies kompensavo jam tekusį santykinai mažą gyvenamąjį plotą. Kartu akcentuotina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi LAVL administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl palatų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu (b. l. 115–120).

Pasisakydama dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 62 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai ir atviros kolonijos. Šio straipsnio 1 dalyje numatytoms pataisos įstaigų rūšims prilyginamos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigos: gydymo-pataisos namai ir laisvės atėmimo vietos ligoninė (BVK 62 str. 2 d.). Atitinkamai Higienos normos HN 76:2010 1 punktas numato, jog ši higienos norma nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą.

Laisvės atėmimo vietos – areštinės, pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai, atviros kolonijos, gydymo ir pataisos namai, laisvės atėmimo vietų ligoninės, kardomojo kalinimo vietos (tardymo izoliatoriai), kuriose laikomi nuteistieji arešto, laisvės atėmimo bausmėms atlikti ir asmenys, kuriems kardomąja priemone parinktas suėmimas (Higienos normos HN 76:2010 5 p.). Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi Higienos normos HN 76:2010 reikalavimais.

Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Higienos normos HN 47:2011 4 punktas numato, jog šios higienos normos 7–9, 18, 19, 22, 23, 26, 29, 30, 32–34, 40, 45–50 punktų nuostatos taikomos tik naujai statomoms ir (ar) rekonstruojamoms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms; rekonstruojant asmens sveikatos priežiūros įstaigų statinius, higienos normos reikalavimai taikomi tik rekonstravimo metu pertvarkomoms statinio dalims. Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo Higienos normos HN 47:2011 18 punktu.

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo nurodyti argumentai dėl mažų tarpų tarp lovų yra neatsiejamai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintini kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.). Taip pat iš byloje esančių nuotraukų (b. l. 41–42; bylos priedas su skaitmenine laikmena) matyti, jog palatose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, tarpai tarp lovų yra pakankami, kad būtų užtikrinta galimybė slaugyti pacientą.

Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad LAVL kamerose nebuvo karšto vandens, pažymėtina, jog Higienos norma HN 76:2010 nenumato, kad LAVL palatose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, tokios pareigos nenumato ir Higienos normos HN 47:2011 37 punktas, kuris reglamentuoja tik karšto bei šalto vandens kokybę. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, nuotraukas bei kitus duomenis (b. l. 23, 33–56, 101–109, 121–147), taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl laikymo kartu su rūkančiaisiais, dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančios sanitarinių mazgų bei palatų inventoriaus (įskaitant lovų ir minkštojo inventoriaus) būklės, yra nepagrįsti.

Atkreiptinas dėmesys, kad iš minėtų byloje esančių duomenų matyti, jog LAVL, esant poreikiui, pagal finansines galimybes buvo atliekamas patalpų ir įrenginių remontas, o Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrinimų metu pareiškėjo laikymo palatose nenustatė jokių higienos normų pažeidimų, įskaitant dėl rūkymo ir dėl patalpų valymo. Nors pareiškėjas tvirtina, jog LAVL gyvenamosios patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų, iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant palaikyti švarą ir išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL su atitinkamomis įstaigomis buvo sudariusi įvairias paslaugų teikimo sutartis (dėl maisto tiekimo, skalbinių skalbimo, dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos paslaugų teikimo) (b. l. 121–147).

Be to, Vilniaus visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktų reikalavimams, LAVL yra išdavęs leidimą-higienos pasą (b. l. 51–54, 101), o Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos – Įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją (b. l. 102). Kartu akcentuotina, kad iš byloje esančios pareiškėjo gydymo stacionare istorijos Nr. 194-38 (b. l. 100) matyti, jog jis 2014 m. sausio 17 d. į LAVL atvyko apie 11.40 val.

Tuo tarpu, remiantis LAVL direktoriaus 2011 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. V-165 patvirtinta Pacientų, gydomų LAVL stacionare, dienotvarke bei garsinių signalų jai vykdyti įjungimo laiku (b. l. 110–111), įstaigoje pietūs yra nuo 12.15 val. iki 13.00 val., o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo atvykimo į LAVL dieną jam nebuvo išduoti pietūs. Taip pat pabrėžtina, kad remiantis Maitinimo organizavimo taisyklių 12 punktu, intervalai tarp maitinimų, išskyrus miegui skirtą laiką, neturi būti ilgesni nei 7 val. Atitinkamai minėta Pacientų, gydomų LAVL stacionare, dienotvarkė numato, kad LAVL pusryčių metas yra nuo 07.15 val. iki 08.00 val., pietūs – nuo 12.15 val. iki 13.00 val., o vakarienė – nuo 17.00 val. iki 17.45 val.

Taigi akivaizdu, kad intervalai tarp maitinimų atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė minėtus pareiškėjo skundo argumentus.

Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nustatyti pažeidimai ir pareiškėjo dėl to patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi, pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl laikymo sąlygų LAVL nenustatyti, pats pareiškėjas kalinimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, jis atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys