A-304-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-304-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03774-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovui Turto vertinimo priežiūros tarnybai dėl išvados panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. B. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Turto vertinimo priežiūros tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. rugpjūčio 29 d. išvadą Nr. T-22(3)-I (toliau – ir Išvada).

Pareiškėja paaiškino, kad Tarnybai pateikė prašymą dėl UAB „Verslavita“ vertinto turto: trijų garažų, esančių (duomenys neskelbtini), ir tuo pagrindu atlikto 2013 m. kovo 5 d. turto vertinimo ataskaitų Nr. VN-13-020A, Nr. VN-13-020B, Nr. VN-13-020C (toliau – ir Ataskaitos) pripažinimo niekinėmis. UAB „Medicinos bankas“ nurodytas ataskaitas įteikė Vilniaus miesto apylinkės teismui civilinėje byloje. Pareiškėja nurodė, kad jos nuosavybę sudaro žemės sklypas ir garažai. Vertintoja, neturėdama jos leidimo, pro vartus pateko į jai priklausantį žemės sklypą, po jį vaikščiojo, fotografavo garažus ir teritoriją aplink, rinko duomenis apie jos turtą.

Apie tai, kad ji nedavė leidimo vertinti jos turtą, pareiškėja prašymu informavo Tarnybą. Pareiškėja pabrėžė, kad Konstitucijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas reiškia asmens, turinčio licenciją vertinti turtą, pareigą elgtis atsakingai ir nepažeisti asmenų nuosavybės teisės. Pareiškėja atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime išplėtotą teisinės valstybės principą. Pareiškėja darė išvadą, kad šiuo atveju pranešus Tarnybai, jog nebuvo duotas sutikimas vertinti jos turtą, o vertintojui nepateikus tokio sutikimo, remiantis Konstitucijoje įtvirtintais nuosavybės neliečiamumo, žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo principais, Ataskaitos turėjo būti pripažintos niekinėmis, kaip atliktos pažeidžiant savininko nuosavybės ir privataus gyvenimo neliečiamumo teises.

Pareiškėja nesutiko su Tarnybos išvada, kad paaiškinimuose Tarnybai vertintoja pagrindė pastato būklės („bloga“) įvertinimą, be to, pastatų būklė akivaizdžiai matoma iš Ataskaitose esančių nuotraukų. Pareiškėja paaiškino, kad garažai yra išnuomoti, juose laikomi prabangūs automobiliai, spręsti apie pastato būklę iš „išorės“ nėra faktinio ir juridinio pagrindo. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 22 straipsnio 4 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d.

įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 32, 34, 35.3 punktais, nesutiko su išvada, kad vertintojos techninėse užduotyse buvo paprašyta įvertinti „visų objektų rinkos vertę“. Turto įvertinimo techninėse užduotyse, kaip sutarties objektas: žemės sklypo, 17,02 kv. m. garažo, 16,16 kv. m. garažo ir 20,79 kv. m. garažo rinkos vertės nustatymo 2011 m. vasario 19 d., 2011 m. vasario 25 d., 2011 m. vasario 28 d. datomis, kitais tikslais. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad pagal Įstatymo 20 straipsnio 2 dalį, neprivalomasis turto arba verslo vertinimas atliekamas turto arba verslo vertinimo sutarčių pagrindu, taikant individualųjį turto arba verslo vertinimą.

Pareiškėja darė išvadą, kad vertintojos ir užsakovo sutarties pagrindu pasiektas susitarimas rinkti duomenis, juos įvertinti ir pateikti teismui, pažeidė jos, kaip savininkės, teises. Pareiškėja pabrėžė, kad vertinti jos turtą be sutikimo galima tik įstatymų nustatyta tvarka, todėl nesant jos sutikimo informacija apie turtą buvo renkama neteisėtai.

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad 2013 m. kovo 5 d. UAB „Verslavita“ vardu vertintoja G. G. (toliau – ir Vertintoja) parengė Ataskaitas. Vertinamas turtas – ilgalaikė sklypo nuomos teisė ir šiame sklype esantys trys garažai, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius (toliau – ir Turtas). Tarnyba 2013 m. liepos 4 d. kreipėsi į Vertintoją ir UAB „Verslavita“ dėl informacijos ir paaiškinimų, susijusių su Ataskaitų rengimu, pateikimo. 2013 m. rugpjūčio 19 d. Turto arba verslo vertintojų garbės teismas (toliau – ir Garbės teismas) gavo Tarnybos išvadą Nr. GT-70(13)-I dėl Vertintojos veiksmų rengiant Ataskaitas ir Tarnybos teikimą Nr. GT-70(13)-T dėl drausmės bylos Vertintojai iškėlimo. 2013 m. rugpjūčio 20 d. parengiamajame Garbės teismo posėdyje nuspręsta Vertintojai iškelti drausmės bylą. 2013 m. rugpjūčio 29 d.

Garbės teismas, įvertinęs Tarnybos pateiktą informaciją ir Garbės teismo posėdžio metu Vertintojos žodinius ir rašytinius paaiškinimus, konstatavo, kad rengdama Ataskaitas Vertintoja laikėsi Įstatymo ir Metodikos reikalavimų. 2013 m. rugpjūčio 29 d. Tarnyba, atsižvelgdama į visą tyrimo metu surinktą informaciją, priėmė ir pareiškėjai bei Vertintojai išsiuntė Išvadą. Atsakovas nurodė, kad Tarnybai įstatymais nėra suteikta teisė vertinimo ataskaitas pripažinti niekinėmis. Atsakovas vadovavosi Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 23 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 4 dalimi, pažymėjo, kad Tarnyba Išvadoje nekonstatavo Įstatymo 22 straipsnio pažeidimo, kadangi šis straipsnis, reglamentuojantis turto arba verslo vertinimo ataskaitos formos ir turinio reikalavimus, nenumato reikalavimo ataskaitoje pateikti vertinamo turto arba verslo savininko sutikimą.

Atsakovo teigimu, konstatavimas Ataskaitų neatitikties Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams dėl to, jog, kaip nurodo pareiškėja, vertinimai atlikti pažeidžiant konstitucinius nuosavybės neliečiamumo ir teisės į privatumą principus, reikštų Tarnybos veikimą ultra vires ir Įstatymo 22 straipsnio plečiamą aiškinimą. Atsakovas rėmėsi Metodikos 31-41 punktais, pažymėjo, kad Vertintoja informavo Tarnybą, jog užsakovas jai patvirtino, kad objekto savininkas yra informuotas apie numatomą atlikti objekto apžiūrą ir turi objekto savininko sutikimą dėl objekto apžiūros.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Tarnybai įstatymais nėra suteikta teisė tikrinti vertinimo užsakovo veiksmus, t. y. Tarnyba nagrinėjamu atveju negali pasisakyti dėl vertinimų užsakovo pateiktos informacijos apie pareiškėjos sutikimą atlikti jos turto vertinimus. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Metodika numato, jog vertinimui būtinas turto savininko sutikimas jo turto apžiūrai, tačiau apie savininko sutikimo buvimą vertintoją informuoja vertinimo užsakovas, kurio veiksmų Tarnyba negali vertinti, kadangi tam nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjos argumentą, kad Tarnyba turėjo pripažinti Ataskaitas niekinėmis, kadangi vertinimai atlikti pažeidžiant konstitucinius nuosavybės neliečiamumo ir teisės į privatumą principus, atsakovas laikė nepagrįstu. Dėl garažų būklės įvertinimo atsakovas nurodė, kad Tarnyba Išvadoje nekonstatavo Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto (pareigos pagrįsti nustatytą vertę) pažeidimo, kadangi paaiškinimuose ir Garbės teismo posėdžio metu Vertintoja pagrindė pastato būklės („bloga“) įvertinimą, be to, pastatų būklė akivaizdžiai matoma iš Ataskaitose esančių nuotraukų.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad garažų būklės įvertinimas nebuvo naudojamas vertės skaičiavimuose, todėl neturi nieko bendro su galimu Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimo pagrįsti nustatytą vertę, pateikiant vertės skaičiavimus pažeidimu. Atsakovas darė išvadą, kad Tarnyba pagrįstai nekonstatavo Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto pažeidimo. Dėl garažų vidaus nuotraukų atsakovas nurodė, kad konstatuoti Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 3 punkto (reikalavimo nurodyti vertinamo turto individualius požymius) pažeidimą nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo, kadangi Ataskaitose išsamiai nurodomi vertinamo turto individualūs požymiai.

Atsakovas rėmėsi Metodikos 35.3 punktu, numatančiu pareigą užfiksuoti vertinamo turto vidų, ir pažymėjo, kad šis reikalavimas nėra savitikslis, šios normos paskirtis yra įsitikinti vertinamo turto egzistavimu ir individualioms objekto savybėms, turinčioms įtakos objekto vertei, nustatyti. Tarnybos nuomone, abu šie tikslai nagrinėjamu atveju buvo pasiekti atsižvelgiant į tai, jog vertinimai atlikti taikant specialiąją prielaidą, jog garažai bus nugriauti, todėl jų vidus neturi jokios įtakos nustatant bendrą 3 garažų ir žemės nuomos teisės vertę.

Atsakovas pažymėjo, kad vertinamas turtas buvo apžiūrėtas, išsamiai aprašyti jo individualūs požymiai, nuotraukų pakanka vertinamo turto egzistavimu įsitikinti ir individualioms vertinamo turto savybėms, turinčioms įtakos jo vertei, nustatyti, ypač atsižvelgiant į tai, jog vertinimai atlikti taikant specialiąją prielaidą, jog garažai bus nugriauti, o vietoj jų bus statomas administracinis pastatas. Atsakovas nurodė, kad Tarnyba Išvadoje nekonstatavo Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto (pareigos pagrįsti nustatytą vertę, pateikiant vertės skaičiavimus) pažeidimo, kadangi iš prie Ataskaitų pridėtų techninių užduočių matyti, jog prašoma įvertinti ne pavienių objektų, o visų objektų rinkos vertę, atsižvelgiant į maksimalų ir geriausiąją panaudojimą, kuris nagrinėjamu atveju neatsiejamas nuo visų objektų vertinimo kaip vientisos visumos, kadangi vertinimai atlikti atsižvelgiant į tai, jog vietoj esamų garažų bus pastatytas 343 m2 ploto pastatas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 1-1466.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 29 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Įstatymo 20 straipsnio 1, 2 dalimis, 21 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 4, 5 dalimis, 23 straipsnio 1 dalimi, 24 straipsnio 1, 3 dalimis, Metodika, ir konstatavo, kad Tarnybos išvada yra pagrįsta, todėl jos naikinti nėra jokio pagrindo. Teismas pažymėjo, kad skundu iš esmės nėra teigiama, o bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog Ataskaitos neatitinka Įstatymo 22 straipsnyje numatytų turinio reikalavimų; teiginiai, kad turto vertinimas gali būti atliktas tik jo savininko sutikimu nėra pagrįsti: tokiu veiksmu, t. y. vertinimu, savininko nuosavybės teisė, t. y. teisė valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti, savaime nėra pažeidžiama, Įstatymas suteikia turto vertintojui, esant šiame įstatyme numatytam pagrindui, atlikti turto vertinimą ir be savininko sutikimo, kuris apie vertinimą turi būti tik informuojamas.

Teismas nustatė, kad Įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje numatytas pagrindas atlikti turto vertinimą – užsakovo prašymas nustatyti turto vertę – buvo, užsakovui apie nekilnojamojo turto apžiūros laiką buvo pranešta, pastarasis informavo, kad savininkui apie turto apžiūrą yra pranešta, todėl Metodikos 32 punkto vertintojas nepažeidė. Teismas pažymėjo, kad skunde nėra teigiama, o bylos nagrinėjimo metu nėra nustatyta, kad, siekdama apžiūrėti turtą, Vertintoja būtų atlikusi neteisėtus veiksmus, kuriais būtų pažeidžiamos turto savininko teisės. Teismas atkreipė dėmesį, kad nuoroda Ataskaitose apie tai, jog informacija apie turtą gauta iš turto savininko, pagrįstai pripažinta reikšmės vertinimui neturinčia technine klaida.

Teismas nurodė, kad aplinkybę, jog apie pastato būklę („bloga“) buvo galima spręsti pagal išorinę jų būklę, patvirtina apžiūros metu padarytos fotonuotraukos, duomenys apie šio turto statybos metus ir susidėvėjimo procentą. Teismas pažymėjo, kad garažų būklės duomenys šiuo atveju nebuvo svarbūs išvadai dėl turto vertės: šių garažų apžiūra vykdyta 2013 m. vasario 18 d., turtas vertintas retrospektyviai, t. y. nustatyta jo vertė 2011 m. vasario mėn., be to, su specialiosiomis vertinimo prielaidomis (bus suformuotas komercinės paskirties žemės sklypas, garažai nugriauti ir pastatytas naujas statinys).

Pareiškėjos skundo teiginius, kad duomenų apie statinių vidaus būklę nepateikimas prieštarauja Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 3 punktui ir Metodikos 32, 34, 35.3 punktams teismas laikė nepagrįstais. Teismas nurodė, kad nuotraukos, visų pirma, yra daromos siekiant įsitikinti turto egzistavimu; aiškinimas, kad teisėtam ir pagrįstam turto vertinimui visais atvejais yra būtina objekto vidaus apžiūra, teismo teigimu, padarytų negalimą turto vertinimą tuo atveju, kai savininkas, kuris nėra suinteresuotas vertinimu, tačiau kurio sutikimas jo turto vertinimui nėra būtinas, sudaro kliūtis jį apžiūrėti.

Teismas pažymėjo, kad pripažinus, jog pareiškėjos turto vertinimas galėjo būti atliktas, aplinkybė, kad turto vertintojas netinkamai įvykdė tokio pobūdžio savo sutartinius įsipareigojimus, negali pažeisti ir nepažeidžia asmens, nesančio užsakovu ar jo teisių perėmėju, teisių ar teisėtų interesų.

III. Pareiškėja R. B. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti ir panaikinti Tarnybos 2013 m. rugpjūčio 29 d. išvadą Nr. T-22(13)-I.

Pareiškėja remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi, pažymi, kad teismas turėjo įvertinti Išvados atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams, taip pat nustatyti, ar nėra ABTĮ 89 straipsnyje nurodytų pagrindų, dėl kurių skundžiama išvada turėtų būti panaikinta. Pareiškėja remiasi finansų ministro 2012 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 1K-116 patvirtintų Turto vertinimo priežiūros tarnybos nuostatų 8, 9.3 punktais, Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 3 punktu, nurodo, kad į Tarnybą 2013 m. gegužės 29 d. prašymu kreipėsi būdama įsitikinusi, jog UAB „Verslavita“ turto vertinimo ataskaitos neatitinka Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 3 punkto, Metodikos 32, 34, 35.3 punktų nuostatų.

Pareiškėja vadovaujasi Metodikos 30 punktu, Įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 4 dalimi, pažymi, kad Ataskaitose nurodyta aplinkybė, jog vertintojui turto savininkas teikė informaciją apie nekilnojamąjį turtą, neatitinka faktų. Tarnyba šią aplinkybę pripažino, tačiau nepagrįstai įvertino tai kaip reikšmės vertinimui neturinčią techninę klaidą. Pareiškėja remiasi Metodikos 50 punktu, pažymi, kad Ataskaitos buvo pateiktos teismui kaip įrodymai civilinėje byloje, ir daro išvadą, kad vadovaujantis Metodikos V skirsnio nuostatomis Ataskaitos negali būti tikslinamos.

Pareiškėjos manymu, byloje nustačius, kad Ataskaitose nurodyti tikrovės neatitinkantys faktai, t. y. surinktų ir naudotų duomenų šaltiniai, darytina išvada, jog Ataskaitos neatitinka Metodikos 30 punkto reikalavimų, todėl tokie neatitikimai negali būti vertinami kaip reikšmės vertinimui neturinčios techninės klaidos, kurias galima būtų vėliau ištaisyti. Pareiškėja pabrėžia, kad atliekant turto vertinimą ji nedalyvavo, nebuvo apie tai informuota, nebuvo gautas jos sutikimas, todėl daro išvadą, kad buvo pažeisti Metodikos 32, 34 punktai.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismas iš esmės vertino tik aplinkybes, susijusias su jos, kaip turto savininkės, informavimu apie nekilnojamojo turto vertinimo apžiūros datą ir laiką. Pareiškėja pažymi, kad Tarnyba nevertino aplinkybių, jog užsakovas neturėjo jos sutikimo dėl objekto apžiūros. Pareiškėja remiasi Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 3, 13 punktais ir pažymi, kad Ataskaitose nėra pagrįstas pastato būklės „bloga“ įvertinimas. Pareiškėja vadovaujasi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, kad nėra aišku, kuo remiantis teismas įvertino pastato būklę.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad nėra pateiktos vertinamo objekto vidaus nuotraukos. Metodikos nuostatos nesuteikia vertintojui diskrecijos teisės nuspręsti kiek ir kokių priemonių pakanka imtis objekto apžiūros metu. Pareiškėja daro išvadą, kad tinkamai objekto priežiūrai, vertinamo turto egzistavimui konstatuoti, vertintojas privalo atlikti visus Metodikos 35 punkte nurodytus veiksmus. Pareiškėjos teigimu, Vertintojos teiginiai, kad sklype galima statyti trijų aukštų, įskaitant mansardą, komercinės paskirties pastatą, pastatas bus statomas pagal šiuolaikinius reikalavimus ir šiuolaikinėmis medžiagomis, nepagrįsti objektyviais duomenimis.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad turto įvertinimo techninėje užduotyje sutarties objektu nurodyti keturi atskiri objektai, todėl Vertintoja Ataskaitose nepagrįstai pateikė tik bendrą visų vertinamų objektų vertę, tuo pažeisdama pareiškėjos, kaip dalies vertinto turto savininkės, teises. Nesant nustatytos atskirų objektų vertės, pareiškėjos teigimu, nėra galimybės nuspręsti kokiu mastu yra pažeistos jos, kaip dalies vertinto turto savininkės, turtinės teisės.

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo administracinės bylos dalį dėl turto vertinimo ataskaitų pripažinimo niekinėmis, nutraukti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Tarnybos manymu, vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalimi administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas bylų sprendimas dėl turto ir verslo vertinimo ataskaitų pripažinimo niekinėmis, todėl byla šioje dalyje nutrauktina. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-162/2014 ir pažymi, kad nėra aišku, kokias teisines pasekmes pareiškėjai sukelia Išvada. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjos teisės valdyti, naudoti ir disponuoti jai nuosavybės teise priklausančiu turtu nebuvo pažeistos.

Dėl pareiškėjos teiginio, kad Išvada buvo pateikta teismui, atsakovas pažymi, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, Išvada gali būti paneigta kitais byloje esančiais įrodymais. Atsakovas remiasi Įstatymo 26 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 23 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 4 dalimi, pažymi, kad Tarnyba Išvadoje nekonstatavo įstatymo 22 straipsnio pažeidimo, nes šis straipsnis nenumato reikalavimo ataskaitoje pateikti vertinamo turto ar verslo savininko sutikimą. Atsakovas remiasi Metodikos 31-41 punktais, pažymi, kad Vertintoja informavo Tarnybą, jog užsakovas jai patvirtino, kad objekto savininkas yra informuotas apie numatomą atlikti objekto apžiūrą ir turi objekto savininko sutikimą dėl objekto apžiūros.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Tarnybai įstatymais nėra suteikta teisė tikrinti vertinimo užsakovo veiksmus, t. y. Tarnyba nagrinėjamu atveju negali pasisakyti dėl vertinimų užsakovo pateiktos informacijos apie pareiškėjos sutikimą atlikti jos turto vertinimus. Tarnybos nuomone, Ataskaitose nurodyta neteisinga informacija, jog pareiškėja Vertintojai teikė informaciją apie nekilnojamąjį turtą, tėra techninė klaida, rašymo apsirikimas, neturintis jokios įtakos vertės skaičiavimams ar nustatytos vertės pagrindimui. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Tarnyba teikia išvadas dėl vertinimo ataskaitų atitikties tik Įstatymo 22 straipsnio, bet ne 5 ar 15 straipsnių reikalavimams.

Atsakovas taip pat nurodo, kad minėta techninė klaida nėra susijusi su vertės skaičiavimais, todėl neturi nieko bendro su galimu Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimo pagrįsti nustatytą vertę, pateikiant vertės skaičiavimus, pažeidimu. Atsakovas paaiškina, kad Tarnyba Išvadoje nekonstatavo Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto pažeidimo, nes paaiškinimuose ir Garbės teismo posėdžio metu Vertintoja pagrindė pastato būklės įvertinimą, be to, pastatų būklė akivaizdžiai matoma iš Ataskaitose esančių nuotraukų.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad garažų būklės įvertinimas nebuvo naudojamas vertės skaičiavimuose, todėl neturi nieko bendro su galimu Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimo pagrįsti nustatytą vertę, pateikiant vertės skaičiavimus, pažeidimu. Atsakovas pabrėžia, kad garažų būklės įvertinimas neturi įtakos vertės nustatymui, nes įvertinimas, jog garažų būklė yra „bloga“, nenaudojamas vertės skaičiavimuose. Atsakovas paaiškina, kad Tarnyba nekonstatavo Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 3 punkto pažeidimo, nes nagrinėjamu atveju tam nėra pakankamo pagrindo.

Tarnyba nekonstatavo Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto pažeidimo, nes iš prie Ataskaitų pridėtų techninių užduočių matyti, kad prašoma įvertinti ne pavienių objektų, o visų objektų rinkos vertę, atsižvelgiant į maksimalų ir geriausią jų panaudojimą, kuris neatsiejamas nuo visų objektų vertinimo kaip vientisos visumos. Atsakovas nurodo, kad galimybę statyti 343 m2 ploto pastatą vertintame sklype numato Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. 1-1466.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Turto vertinimo priežiūros tarnybos išvados, kuria turto vertinimo ataskaitos pripažintos atitinkančiomis Įstatymo reikalavimus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėja, ataskaitomis įvertinto turto savininkė, ginčijo Išvadą trimis pagrindiniais aspektais : jos nuomone, Išvadoje neatkreiptas dėmesys, kad ataskaitose turtas vertintas be savininkės žinios ir taip pažeistos jos teisės; turto vertinimo ataskaitose padarytos klaidos, pasirenkant vertinimo metodą, nepridėtos būtinos vertinamo turto nuotraukos ir padarytos klaidingos išvados dėl vertinamo turto būklės, vertinti ne atskiri turto objektai, o turto visuma, kas iškraipė turto vertę.

Pirmosios instancijos teismas skundą atmetė, pripažinęs, kad turto savininko nuosavybės teisė pažeista nebuvo, kiti ataskaitų trūkumai nėra pakankami pripažinti jas neatitinkančias Įstatymo 22 straipsnio reikalavimų, todėl skundžiama Išvada nėra neteisėta ar nepagrįsta.

Apeliaciniame skunde pareiškėja iš esmės pakartoja pirminio skundo argumentus bei išsako pirmosios instancijos teismo sprendimo kritiką tuo aspektu, kad teismas, pažeisdamas ABTĮ 86 straipsnį, nepasisakė dėl visų pareiškėjos reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnio nustatyta apimtimi, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė aktualias teisės normas, iš esmės teisingai išsprendė bylą, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jų nekartoja, o tik jas papildo, atsakydama į konkrečius apeliacinio skundo argumentus.

Taip pat, dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde išreikštos pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl visų pareiškėjos skunde išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Laikomasi nuostatos, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste. (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Pirmosios instancijos teismas pakankamai motyvavo savo išvadas, kuriomis ir pagrindė sprendimą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju turto vertinimo ataskaitos, dėl kurių buvo duota šioje byloje ginčijama Tarnybos išvada, buvo pateiktos teismui kaip rašytiniai įrodymai civilinėje byloje vienos iš proceso šalių prašymu. Minėtos ataskaitos galėjo turėti įtakos, bendrosios kompetencijos teismui vertinant pareiškėjos sudarytų sandorių teisėtumą. Atsižvelgdama į tai, kad ginčijama išvada taip pat galėtų turėti įtakos pareiškėjos teisinei padėčiai jos sudarytų civilinių sandorių aspektu, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįsta atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išsakytą poziciją, kad pareiškėja neturi materialinio teisinio suinteresuotumo ginčyti Išvadą. Nesuteikimas teisės skųsti šios išvados tokiu pagrindu reikštų konstitucinio veiksmingos teisminės gynybos principo pažeidimą.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais bendraisiais individualaus administracinio akto turinio reikalavimais iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą ( 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 21, p. 264–281).

Pagal šias taisykles vertindama skundžiamą Išvadą, kurios neatsiejama sudedamoji dalis yra ir ją lydintis atsakovo 2013-08-29 raštas Nr.T(1.13)A2-1500(13), teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su Išvados neatitikimu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms, nepagrįsti. Ginčijama Išvada pagrįsta faktais apie tikrintų ataskaitų surašymą, vertintojos paaiškinimų pateikimą, vertinamo turto egzistavimą, jo buvimo vietą, būklę, statusą ir pan. Be to, ši Išvada pagrįsta ir teisės aktų normomis, t.y. Įstatymo 22 straipsnio ir Metodikos reikalavimais. Išvadoje detaliai aptarti visi pareiškėjos iškelti ataskaitų trūkumai, paaiškinta, kodėl tie trūkumai nėra laikomi teisės aktų pažeidimais, nurodyta Išvados apskundimo tvarka ir terminas.

Administracinių teismų praktikoje pabrėžiama, kad Tarnybos išvada, priimta pagal Įstatymo 23 straipsnio 1 dalį, siekiama įvertinti, ar konkreti turto arba verslo vertinimo ataskaita atitinka Įstatymo 22 straipsnio reikalavimus ir tuo atliekama viena iš Tarnybos, kaip viešąjį administravimą vykdančios institucijos, funkcijų. Kartu tokia išvada tik išreiškia Turto vertinimo priežiūros tarnybos nuomonę dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties Įstatymo 22 straipsnio reikalavimams, nepaneigia ir nepatvirtina šių ataskaitų bei jose nustatytos turto vertės. Todėl, kilus ginčui dėl ataskaitos teisingumo, būtent bendrosios kompetencijos teismas, atsižvelgdamas į Įstatymo 23 straipsnio 1 bei 2 dalį (Iškilę ginčai dėl turto arba verslo vertės sprendžiami šalių susitarimu arba teismo tvarka, jeigu kituose įstatymuose nenustatyta kitaip), turėtų civilinėje byloje kompetenciją pateikti turto arba verslo vertinimo ataskaitos analizę, susijusią ir su jos atitiktimi Įstatymo 22 straipsniui.

Nors apeliantė tvirtina, kad turto vertinimas be jos sutikimo pažeidė jos teises, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad turto savininko nuosavybės teisė nebuvo pažeista, pareiga pranešti apie atliekamą turto vertinimą tenka užsakovui, o ne vertintojui. Kitokių neigiamų realių pasekmių turto savininkės teisėms, kurias sukėlė turto vertinimas, apeliantė nenurodė.

Į kitus pareiškėjos pirminiame skunde nurodytus ir apeliaciniame skunde pakartotus argumentus, susijusius su tirtų Ataskaitų trūkumais, yra išsamiai atsakęs pirmosios instancijos teismas. Nagrinėjamu atveju Ataskaitų trūkumai, neturėję esminės įtakos turto vertės nustatymui ar padaryti rašymo apsirikimai, atsakovo pagrįstai nepripažinti Įstatymo 22 straipsnio pažeidimais.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas