AS-525-1118-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS525-1118/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03984-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Č. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Č. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Č. B. 2014 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–14), prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. ID-5911 (11);

2) atnaujinti skundo padavimo terminą;

3) priteisti iš Lietuvos valstybės (Vyriausybės), atstovaujamos VRM, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 15 straipsnio nuostatas neišmokėtą pensijos dalį – 1 196 Lt;

4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (Vyriausybės), atstovaujamos VRM, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas neišmokėtą pensijos dalį – 4 161,43 Lt;

5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartimi (b. l. 34–37):

1) priėmė pareiškėjo Č. B. skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti VRM 2014 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. ID-5911 (11) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas;

2) netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti;

3) atsisakė priimti pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti Č. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės (Vyriausybės), atstovaujamos VRM, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas neišmokėtą pensijos dalį – 1 196 Lt ir dėl reikalavimo priteisti Č. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės (Vyriausybės), atstovaujamos VRM, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas neišmokėtą pensijos dalį – 4 161,43 Lt;

4) pašalino iš atsakovų Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM;

5) Sveikatos priežiūros tarnybą prie VRM (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) pašalino iš trečiųjų suinteresuotų asmenų;

6) išsiuntė skundo kopiją atsakovui ir įpareigojo iki 2014 m. rugsėjo 23 d. pateikti teismui du atsiliepimo į skundą egzempliorius ir visą su ginču susijusią medžiagą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad skundo reikalavimai, kuriais prašoma panaikinti VRM 2014 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. ID-5911 (11) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23, 24, 39 straipsnių reikalavimus, todėl priimtini.

Pažymėjo, kad iš pateikto skundo bei jo priedų turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės ginčą kelia dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, kuri jam nebuvo išmokėta laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, ir siekia, kad jam būtų priteista 1) laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas neišmokėta pensijos dalis – 4 161,43 Lt, ir 2) laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas neišmokėta pensijos dalis, ir tuo tikslu pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėjo reikalavime Nr. 3 nurodomu laikotarpiu (t. y. nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) galiojusios Laikinojo įstatymo 15 straipsnio redakcijos (15 str. redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. gruodžio 28 d.) 1 dalies 2 punktas nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms (tarp jų – ir valstybinėms pensijoms) (...) iki 2012 m. gruodžio 31 d. (15 str. 1 d. 2 p.). Nuo 2012 m. gruodžio 31 d. įsigaliojusios Laikinojo įstatymo 15 straipsnio redakcijos 1 dalies 2 punktas nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms (tarp jų – ir valstybinėms pensijoms) (...) iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformulavo išvadą, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą, o termino skaičiavimo pradžia siejama su pirmos sumažintos pensijos išmokėjimu. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios sprendžiant ginčą dėl valstybinės pensijos dalies, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, pažymėjo, kad tam būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nurodė, kad dėl pareiškėjo sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo atskiras administracinis sprendimas priimtas nebuvo, pareiškėjui neįteikta jokių pranešimų apie ginčijamus veiksmus, o sumažinta valstybinė pensija buvo mokama faktiškai kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Konstatavo, kad pareiškėjui (minėtoje konkrečioje nagrinėtoje byloje) apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (turėjo tapti žinoma) tada, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis, t. y. pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad aplinkybė, jog valstybinė pensija yra mokama kiekvieną mėnesį, nereiškia, jog pareiškėjas kiekvieną mėnesį, kada jam būdavo išmokama sumažinta valstybinė pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą ir konstatavo, jog pažeidimo pasekmių skaidymas etapais nėra pagrįstas. LVAT teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 konstatavo, kad pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo diena yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus.

Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodomos Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatos, dėl kurių taikymo, pareiškėjo teigimu, laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. jam susidarė pareigūnų ir karių pensijos nepriemoka, yra tik procedūrinio pobūdžio teisės normos, kurios nedaro įtakos sprendžiant klausimą dėl termino, per kurį asmuo gali inicijuoti ginčą dėl pensijos dalies nepriemokos, skaičiavimo, nes realias teisines pasekmes, t. y. pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką, pareiškėjo atžvilgiu sukėlė materialinių Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymas. Todėl terminas skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies paduoti turi būti skaičiuojamas būtent nuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pradžios, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. Nagrinėjamu atveju pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta dar 2010 m. vasario mėnesį, o į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. rugpjūčio 28 d., t. y. praleidęs nustatytą 3 metų terminą.

Teismas rėmėsi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, taip pat LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012 bei 2013 m. gruodžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2085/2013 suformuota praktika (skundo padavimo termino atnaujinimas, svarbios priežastys termino atnaujinimui). Taip pat teismas pažymėjo, kad pagal naujausią LVAT praktiką (pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014), išimtis iš bendros taisyklės turėtų buti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Tokiais atvejais vertintina tai, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai.

Taigi, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme, specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.

Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Vertintina, jog paminėtos priežastys, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti paaiškina, kad jis raštu nebuvo informuotas apie pensijos sumažinimą ir kad pensijos mažinimas bus pratęsiamas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Jis tik iš 2014 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės ir VRM atsakymų sužinojo apie savo teisių pažeidimą, t. y., jog iki 2016 m. nebus gražinamos neišmokėtos pensijos ir 2014 m. liepos 28 d. kreipėsi į VRM dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėtos valstybinės pensijos dalies grąžinimo. Teigia, kad jis yra silpnos sveikatos, neskaito laikraščių, nesupranta valstybinės kalbos, o gaunamos pensijos neužtenka pragyvenimui. Iš banko sąskaitos, į kurią pervedama jo valstybinė pensija, duomenų negali suprasti, koks yra mokamos pensijos dydis, nes sąskaitoje rodomas tik gaunamų pensijų likutis. Nurodo, kad iki 2013 m. gruodžio 31 d. ginčo teisinių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Po Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimo ir 2010 m. birželio 29 d. bei 2012 m. vasario 6 d. nutarimų paskelbimo pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo, bus kompensuoti valstybės nustatyta tvarka, išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Taip pat pažymėjo, kad teisė į laiku neišmokėtą pensijos dalį turi būti ginama kaip teisė į nuosavybę, todėl šiuo atveju taikytinas ne 3, tačiau 10 metų ieškinio senaties terminas.

Pagal pateiktus duomenis valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinama nuo 2010 m. sausio mėnesio, o pareiškėjas skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2014 m. rugpjūčio 28 d., t. y. praėjus daugiau kaip 4 metams ir 8 mėnesiams nuo pirmojo valstybinės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas. Pareiškėjo argumentai dėl praleisto kreipimosi į teismą termino praleidimo nepateisina tokio ilgo delsimo, t. y. daugiau nei 4 metai ir 8 mėnesiai kreiptis į teismą dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo, praėjus daugiau nei 2 metams ir 6 mėnesiams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir daugiau nei 1 metams ir 11 mėnesių nuo jo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d.; praėjus daugiau nei 1 metams ir 5 mėnesiams po LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, pašalintas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; daugiau nei 9 mėnesiams po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo. Per nurodytus laikotarpius pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui, o jo nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis, todėl pareiškėjo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, netenkintinas. Šiame kontekste pažymėtina, kad panašios pozicijos laikosi ir LVAT (pvz., 2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-354/2014).

Netenkinus prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, skundo reikalavimą Nr. 3, kuriuo prašoma priteisti Č. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės (Vyriausybės), atstovaujamos VRM, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas neišmokėtą pensijos dalį – 1 196 Lt ir skundo reikalavimą Nr. 4, kuriuo prašoma priteisti Č. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės (Vyriausybės), atstovaujamos VRM, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas neišmokėtą pensijos dalį – 4 161,43 Lt, atsisakytina priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu (kai teismas atmeta pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo teismui terminą.

Vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 4 dalimi, iš atsakovų šalintina Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM. Sveikatos priežiūros tarnyba šalintina iš trečiųjų suinteresuotų asmenų.

III. Pareiškėjas Č. B. atskiruoju skundu (b. l. 40–63) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą perduoti teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė ir savaip suprato pareiškėjo reikalavimus, nepasisakė dėl visų reikalavimų, nepasisakė ir dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio atitikimo Konstitucijai (pareiškėjo teigimu, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinąjį įstatymą, jis buvo diskriminuojamas), taip pat neteisingai aiškino ir taikė proceso ir materialines teisės normas, nevertino rašytinių įrodymų, taip pat neargumentavo, kodėl tam tikrų įrodymų nevertino ir kodėl juos atmetė. Taigi, pareiškėjo manymu, teismo nutartis nemotyvuota, nepagrįsta, todėl naikintina. Be to, teismas nepagrįstai neatnaujino pareiškėjui skundo padavimui teismui termino, nes pagal analogiją taikomas ne 3 metų, o Civilinio kodekso 10 metų terminas. Trijų metų terminą pareiškėjas praleido todėl, kad buvo suklaidintas Vyriausybės, iš kurios tik 2014 m. liepos 15 d. gavo atsakymą, kad valstybinių pensijų nepriemokos nebus gražinamos iki 2016 m. Be to, ginčo santykiuose vyravo neaiškumas, todėl pareiškėjas, būdamas pensininkas, gerai nesuprantantis valstybinės kalbos, neturintis teisinio išsilavinimo, neperkantis laikraščių ir neturintis interneto, negalėjo suprasti, kad jo teisės pažeidžiamos. Pareiškėjas nesutinka ir su tuo, kad iš atsakovų pašalinta Lietuvos valstybė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Minėta nutartimi teismas priėmė pareiškėjo Č. B. skundą dalyje dėl reikalavimo panaikinti VRM 2014 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. ID-5911 (11) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, todėl ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu atsisakė priimti pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti Č. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas neišmokėtą pensijos dalį – 1 196 Lt, ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas neišmokėtą pensijos dalį – 4 161,43 Lt. Pirmosios instancijos teismas taip pat iš atsakovų pašalino Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, o iš trečiųjų suinteresuotų asmenų – Sveikatos priežiūros tarnybą.

Kaip matyti iš atskirojo skundo (b. l. 40–63) turinio, pareiškėjas Č. B. nesutinka su visa Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartimi.

Pasisakydama dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendė skundo priėmimo klausimą. Taigi, kadangi skundžiama teismo nutartis buvo priimta atsižvelgiant į sprendžiamo klausimo pobūdį, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės buvo analizuojamos ir vertinamos tiek, kiek jos buvo reikšmingos nurodyto klausimo sprendimui. Pastebėtina, jog teismui nėra suteikta įgaliojimų sprendžiant klausimą dėl skundo priėmimo spręsti ir klausimus, susijusius su administracinės bylos esme. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išsamiai, visapusiškai nenagrinėjo visų jo reikalavimų, įrodymų ir aplinkybių, savo nutarties nemotyvavo ir netinkamai nagrinėjo bei vertino pareiškėjo argumentus bei jų teisinį pagrindą.

Dėl skundžiamos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta atnaujinti kreipimosi į teismą terminą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį adm. byloje Nr. A444-2232/2013). Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai, o, ne kaip nurodo pareiškėjas, 10 metų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino ir tai, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą remiantis Laikinojo įstatymo 4 bei 5 straipsniais valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, tačiau į teismą kreipėsi tik 2014 m. rugpjūčio 28 d., todėl praleido minėtą 3 metų procesinį terminą skundui paduoti.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų (žr., pvz., LVAT bylas Nr. AS525-575/2010, Nr. AS556-341/2009 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys buvo svarbios. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Vertinant priežastis, dėl kurių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai. Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui kartu su skundu paduoto prašymo dėl termino kreiptis į teismą atnaujinimo (b. l. 27–33) bei atskirojo skundo turinio matyti, jog kaip priežastis, sutrukdžiusias jam laiku ir tinkamai apginti savo teises paduodant skundą pareiškėjas iš esmės nurodo tai, kad ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, nėra nustatyto sumažintų valstybinių pensijų grąžinimo mechanizmo, todėl apie pažeistas teises jis suvokė tik 2014 m. liepos 15 d. iš Vyriausybės gavęs atsakymą, kad valstybinių pensijų nepriemokos nebus gražinamos iki 2016 m.

Šiame kontekste pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Taigi, LVAT formuojamoje praktikoje yra nurodyta, jog teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas teisinių santykių srityje yra priežastys, kurios sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui (žr., pvz., 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014; 2014 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-957/2014 ir kt.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais, kuriais jis grindžia prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, t. y. kad pareiškėjas turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės pensijos dalį, tačiau įsitikinęs, kad įstatymų leidėjas to nedaro, prašo teisminės gynybos.

Išvardytas priežastis teisėjų kolegija pripažįsta svarbiomis priežastimis, kurios pareiškėjui sudarė objektyvias kliūtis paduoti teismui skundą per 3 metų procesinį terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks aplinkybių vertinimas atitinka LVAT praktiką, formuojamą dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų, paskirtų ir pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, nepriemokų priteisimo (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, Nr. AS143-219/2014, Nr. AS502-212/2014, Nr. AS502-213/2014, Nr. AS756-215/2014, Nr. AS525-267/2014, Nr. AS756-279/2014, Nr. AS756-280/2014, Nr. AS143-467/2014, Nr. AS502-472/2014, Nr. AS525-469/2014, Nr. AS602-205/2014, Nr. A525 - 409/2014 ir kt.).

Remiantis išdėstytais argumentais, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimus priteisti Č. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas neišmokėtą pensijos dalį – 1 196 Lt, ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas neišmokėtą pensijos dalį – 4 161,43 Lt, naikinama kaip nepagrįsta. Teisėjų kolegija pirmiau išvardytas priežastis pripažįsta svarbiomis procesinio termino paduoti skundą praleidimo priežastimis, todėl tenkina pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo, atnaujina kreipimosi į teismą terminą ir šioje dalyje perduoda pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Dėl išvardintų priežasčių naikintina ir ta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutarties dalis, kuria teismas iš atsakovų pašalino Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, o iš trečiųjų suinteresuotų asmenų – Sveikatos priežiūros tarnybą.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai Nr. XI-1821 ir Nr. XII-92, kuriuo nustatyta, jog Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęsiamas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o paskui – iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams, teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių, teisinio saugumo ir tikrumo,asmenų lygiateisiškumo principams. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl šio pareiškėjo reikalavimo.

Dėl kitų pareiškėjo atskirojo skundo motyvų, susijusių su ginčo esme, teisėjų kolegija nepasisako, nes nagrinėjamu atveju sprendžiamas tik pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo Č. B. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjo Č. B. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti patenkinti ir terminą atnaujinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutarties dalį, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo reikalavimus priteisti iš Lietuvos valstybės (Vyriausybės), atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas neišmokėtą pensijos dalį – 1 196 Lt; bei priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (Vyriausybės), atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas neišmokėtą pensijos dalį – 4 161,43 Lt. Šių pareiškėjo Č. B. skundo reikalavimų priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nutarties dalį palikti nepakeista.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas