A-556-39-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-39/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00226-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės O. V. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovei O. V. B. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą (b. l. 5–6) prašydamas priteisti iš atsakovės O. V. B. 507,76 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pareiškėjas paaiškino, kad UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ yra viešojo administravimo subjektas, kuriam yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Lazdijų rajono savivaldybės taryba 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Nuostatai yra viešai paskelbti internetiniame tinklapyje www.aratc.lt.

Pagal Nuostatų 12 ir 13 punktus, pareiškėjui UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ yra pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bei teikti juos tvirtinimui Lazdijų rajono savivaldybės administracijos direktoriui. Nuostatų 3 punkte apibrėžiama, kad komunalinių atliekų turėtojai ir vietinės rinkliavos mokėtojai – tai visi fiziniai, juridiniai asmenys, iš to skaičiaus ir vykdantys ūkinę komercinę veiklą, turintys nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje.

Kadangi prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu, sutartis su atsakove dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta. Atsakovė privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes nuosavybės teise turi ¾ dalis nekilnojamojo turto objekto, esančio (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš teisės aktų nuostatų, aplinkybė, jog asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, gyvenamąją vietą yra deklaravęs kitoje vietoje bei/ar faktiškai gyvena kitur, neatleidžia asmens nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Atsakovė laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. nėra sumokėjusi pareiškėjui 507,76 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri atsakovei buvo paskaičiuota remiantis Nuostatų 17-19 punktuose nustatyta vietinės rinkliavos nustatymo fiziniams asmenims tvarka, atsižvelgiant į Nuostatų prieduose nustatytus dydžius. Pirmieji mokėjimo pranešimai buvo siunčiami atsakovei skaičiuojant už visą, bendrą (96,17 kv.

m) plotą. Mokėjimo pranešime Nr. 10266733 matosi, kad mokestis buvo perskaičiuotas pagal atsakovei priklausantį nekilnojamojo turto plotą – 72,13 kv. m. Išminusuota suma (161,70 Lt) atsispindi grafoje „korekcijos“. Atsakovei 2012 m. gegužės 2 d. bei 2012 m. spalio 12 d. buvo siųsti įspėjimai dėl skolos, į kuriuos ji nereagavo, su pareiškėju nesusisiekė. Pagrindo atsakovei atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra. Lazdijų rajono savivaldybės taryba atsakovės atžvilgiu nėra priėmusi sprendimo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą lengvatos taikymo.

Atsakovė O. V. B. atsiliepimu į skundą (b. l. 37–40) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė nurodė, kad viena gyvena vienkiemyje, iki kurio nuo rajoninės reikšmės kelio veda apie 2 km ilgio lauko keliukas, kuriuo naudojasi tik pas atsakovę atvykstantys giminaičiai ir specialios paskirties miško priežiūros darbuotojų specialiosios transporto priemonės. Atsakovė gyvena viena, jos vaikai (namo bendraturčiai) nuolat gyvena Vilniuje. Pažymėjo, jog buitines atliekas, kurios netinka kompostavimui ir negali būti deginamos, išveža atsakovės anūkas. Tokiu būdu jai atliekų išvežimo paslauga nėra teikiama, todėl mano, jog ir mokėti už atliekų išvežimą neprivalo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu (b. l. 61– 63) pareiškėjo skundą patenkino. Teismas priteisė iš atsakovės O. V. B. pareiškėjui UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ 507,76 (penkis šimtus septynis litus 76 ct) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1-2 punktais, Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 2, 9 punktais, Nuostatų 2 priedu „Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai Lazdijų rajono savivaldybėje“ (24 p.), Nuostatų 27, 30 punktais.

Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys, t. y. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, jog atsakovei nuosavybės teise priklauso ¾ dalis nekilnojamojo turto objekto, esančio (duomenys neskelbtini), todėl pagal Nuostatų 3 punktą ji yra vietinės rinkliavos mokėtoja. Iš pateiktų Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų matyti, kad atsakovė nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė įsiskolinimas 507,76 Lt.

Teismas konstatavo, kad pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Civilinio kodekso 6.59 str.). Pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsiranda Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 2 punkto, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų pagrindu.

Tokias aplinkybes yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, formuojantis vienodą teisės taikymo praktiką šios kategorijos bylose. Minėtoje nutartyje teismas nurodė, jog rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis, vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu). Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.

Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Remiantis išdėstytais argumentais, teismas priėjo išvadą, jog skundas yra pagrįstas, todėl tenkintinas. Teismas iš atsakovės pareiškėjui už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. priteisė 507,76 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

III. Atsakovė O. V. B. apeliaciniu skundu (b. l. 65–70) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė apeliacinį skundą grindžia tuo, kad jai atliekų konteineris nepristatytas, todėl atsakovei atliekų išvežimo paslauga nėra teikiama. Tai, kad privažiavimas prie atsakovės vienkiemio yra ribotas, konstatavo Alytaus antstolis G. Salickas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 182-13-2. Pagal atsakovei atsiųstą 2013 metų I pusmečio buitinių atliekų išvežimo grafiką, buitinės atliekos iš jos vienkiemio turėjo būti vežamos kovo 3, 17, 31 dienomis. Tačiau net ir iškilus šiam ginčui, jokios atliekos iš vienkiemio nebuvo vežamos, nes pareiškėjas atliekų iš jos nesurenka dėl objektyvių priežasčių – nėra galimybės prie atsakovės privažiuoti.

Teismas neteisingai aiškino materialinės teisės normas. Teismas taip pat netinkamai aiškino LVAT suformuotą teisminę praktiką. Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 (2004 m. balandžio 30 d. redakcija), 91 punktas nustato, jog savivaldybės komunalinių atliekų ir tvarkymo sistemos turi būti organizuotos taip, kad jos skatintų atliekų rūšiavimą, naudojimą ir perdirbimą, o miestai, miesteliai bei kaimai būtų aprūpinti (9.1 p.) atliekų surinkimo ir išvežimo priemonėmis (pastatant konteinerius, organizuojant atskirų atliekų srautų surinkimą apvažiavimo būdu ir pan.), taip užtikrinant principo „teršėjas moka“ įgyvendinimą.

Taisyklių 92 punktas, nustatydamas vietinės rinkliavos tikslą – kad iš rinkliavų gaunamos pajamos padengtų visas atliekų tvarkymo sistemos išlaidas, įskaitant atliekų šalinimo įrenginių uždarymą ir jų priežiūrą po uždarymo, taip pat nurodo, kad tai yra rinkliava „už atliekų surinkimą ir tvarkymą“. Šių Taisyklių 2011 m. gegužės 3 d. redakcijoje įtvirtinta nuostata, įpareigojanti atliekas surenkančią įmonę vykdyti rūšiuojamąjį atliekų surinkimą (35 p.) ir surinktas atliekas pristatyti į atitinkamus atliekų apdorojimo įrenginius (36 p.).

Kaip teisingai pažymėjo pareiškėjas, teisiniai santykiai, atsirandantys tarp savivaldybės, kaip atliekų tvarkymo proceso administratoriaus, atliekas tvarkančios įmonės ir atliekų turėtojo yra administracinio teisinio pobūdžio ir priskirtini viešajai teisei. Viešajai teisei būdingas imperatyvumo principas, t. y. subjektai veikia taip, kaip juos veikti įpareigojo įstatymas ar kitas norminis teisės aktas. Šių teisinių santykių subjektai veikia taip ir tiek, kiek leidžia teisės aktai, bet ne taip ir tiek, kiek teisės aktai jam elgtis nedraudžia.

Paminėti teisė aktai atskleidžia rinkliavos turinį ir nustato, kad rinkliava nustatoma už komunalinių atliekų tvarkymą, t. y. už atliekų surinkimą, vežimą, naudojimą ir šalinimą. Jie taip pat nustato ir savivaldybės, kaip atliekų šalinimo organizavimo administratoriaus, ir atliekas tvarkančios įmonės prievoles (užtikrinti konteinerių pristatymą, atliekų surinkimą ir išvežimą ir t. t). Teismas teisingai konstatuodamas, kad atliekų turėtojo santykiai su vietos savivaldos organais yra iš esmės prievoliniai teisiniai santykiai, kuriuose atitinkamos prievolės sukuriamos ne sutartimi, bet administraciniais aktais, nevertino tos aplinkybės, jog atitinkamos prievolės administraciniais teisės aktais yra nustatytos ir vietos savivaldai.

Tokiu būdu, vertinant tikrąjį Rinkliavų įstatyme nustatytą ginčijamos rinkliavos turinį, privalu lingvistiniu metodu aiškinti tiek atliekų turėtojo, tiek ir vietos savivaldos institucijų prievoles. Neatsitiktinai Nuostatų (galiojusi redakcija) 9 punkte buvo įtvirtinta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatoma visiems Lazdijų rajono savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams, išskyrus atliekų turėtojus, kuriems dėl blogo privažiavimo nėra galimybės teikti atliekų tvarkymo paslaugų.

Tuo pagrįstai buvo pripažįstama, kad rinkliavos nustatymas asmenims, negalint įvykdyti prievolės – surinkti ir perdirbti tų asmenų atliekas, prieštarautų Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktui nustatytam imperatyvui. Civilinio kodekso VI knygos 1 dalis, reglamentuodama prievolinius teisinius santykius, prievolę apibūdina kaip teisinį santykį, kurio viena šalis privalo atlikti kitos šalies naudai tam tikrus veiksmus, o kita turi teisę reikalauti, kad šie veiksmai būtų vykdomi (Civilinio kodekso 6.1. str.). Teismas nevertino ir nesiekė įvertinti, ar vietos savivaldos institucijos tinkamai vykdė savo, kaip atliekų tvarkymą organizuojančios institucijos, prievoles, todėl netinkamai ir vienpusiškai vertino tik skolininko prievolę mokėti nustatytą rinkliavą ir draudimą vienašališkai atsisakyti vykdyti šią prievolę ar keisti jos vykdymo tvarką.

Konstitucijos 120 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Įstatymais nustatant savivaldybių funkcijas ir kompetenciją, realizuojamas konstitucinis savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principas. Tačiau, kaip yra nurodęs Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 23 d. nutarime, Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, jog savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos.

Pati savivaldos teisinė prigimtis suponuoja tai, kad savivaldybės savo funkcijas turi vykdyti atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes, tačiau visais atvejais jos privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Atsakovės manymu, į šią bylą trečiuoju asmeniu turėjo būti įtraukta ir Lazdijų rajono savivaldybės administracija, nes būtent ji, pagal Vietos savivaldos įstatymo nuostatas, privalo organizuoti atliekų išvežimą bei tvarkymą ir nustatyti atitinkamą rinkliavą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinė byla buvo pradėta dėl to, kad O. V. B. nesumokėjo vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjo reikalavimą ir priteisė prašomo dydžio vietinę rinkliavą iš atsakovės (apeliantės), kuri pasinaudojo apeliacijos teise. Nurodo, kad teismo sprendimas turi būti panaikintas, kadangi jai atliekų konteineris nebuvo pastatytas, privažiavimas prie atsakovės vienkiemio yra ribotas ir net iškilus ginčui jokios atliekos iš vienkiemio nebuvo vežamos. Be to, mano, jog į procesą trečiuoju suinteresuotu asmeniu turėjo būti įtraukta ir Lazdijų rajono savivaldybės administracija, privalanti organizuoti atliekų išvežimą bei tvarkymą ir nustatyti atitinkamą rinkliavą.

Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. 5TS-320 buvo patvirtinti Atliekų turėtojų, kuriems dėl blogo privažiavimo nėra galimybės teikti atliekų tvarkymo paslaugų, sąrašas, tačiau į jį nėra įtraukta atsakovė, todėl Nuostatų 9.2 punktas, šiuo atveju, nėra taikytinas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje pažymėjo, kad „<...> vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka.

Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovas pagal Nuostatų 5 punktą yra laikytinas ginčo vietinės rinkliavos mokėtoju, negali paneigti jo nurodomi argumentai, kad jam komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos, kad jis šias atliekas tvarkėsi pats. Be to, kadangi, kaip matyti iš šiame baigiamajame teismo akte cituotų ir kitų Nuostatuose įtvirtintų taisyklių, asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu, minėtam vertinimui neturi įtakos atsakovo argumentai, kad jam nebuvo skirtas joks konteineris atliekoms šalinti <...>“.

Atsižvelgiant į formuojamą administracinių teismų praktiką aptariamos kategorijos bylose, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitokiai išvadai nei padaryta pirmiau, todėl tvirtintina, kad tikrinamoje administracinėje byloje atsakovė yra vietinės rinkliavos mokėtoja, turinti įvykdyti teisės aktais apibrėžtą pareigą – sumokėti vietinę rinkliavą, kurios dydis nustatytas pirmosios instancijos teismo yra visiškai pagrįstas bei teisingai nurodytas kaip priteistinas (Teismų įstatymo 33 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.). Nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima išskaityti iš priteistinos sumos atitinkamą sumą ir ta suma sumažinti apskaičiuotą vietinę rinkliavą. Laikytina, jog prašyta priteisti bei priteista vietinės rinkliavos suma, nesant priešingų įrodymų, yra apskaičiuota teisingai. Bendro pobūdžio samprotavimai bei teiginiai nedaro įtakos vietinės rinkliavos aritmetinei išraiškai.

Lazdijų rajono savivaldybės taryba 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus. Pagal šiuos Nuostatus pareiškėjui UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ yra pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą bei teikti juos tvirtinimui Lazdijų rajono savivaldybės administracijos direktoriui (Nuostatų 12-13 p.). Pareiškėjas taip pat yra įpareigotas nesumokėtą vietinę rinkliavą iš rinkliavos mokėtojų išieškoti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka, įskaitant neteisminį ir teisminį skolų išieškojimą, naudojantis skolų išieškojimo įmonių bei paslaugos tiekėjo ir antstolių paslaugomis (Nuostatų 35 p.). Nurodyto teisinio reguliavimo pagrindu darytina išvada, kad už vietinės rinkliavos surinkimą yra atsakingas būtent pareiškėjas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“. Šis subjektas veikia Lazdijų rajono savivaldybės tarybos priimtų teisės aktų pagrindu, t. y. turi įgaliojimus, todėl Lazdijų rajono savivaldybės administracijos įtraukimas į procesą būtų teisiškai perteklinis. Todėl reikalingumas į procesą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti savivaldybės administraciją yra aiškiai paneigtinas.

Dėl išdėstytų priežasčių teigtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, tinkamai aiškino materialinės teisės normas dėl vietinės rinkliavos ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o O. V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius