A-438-809-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-809/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02249-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui antstoliui N. A. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas), 3 580,17 Lt turtinės žalos ir 35 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde nurodė, kad antstolio N. A. 2012 m. liepos 10 d. patvarkymu buvo areštuotos jo Swedbank, AB atsiskaitomojoje sąskaitoje esančios lėšos, t. y. 227,05 Lt valstybei ir 523 Lt vykdymo išlaidų antstoliui. 2012 m. liepos 11 d. patvarkymu tokio paties dydžio lėšos buvo areštuotos ir AB DNB banke esančioje atsiskaitomojoje sąskaitoje. Be to, minėtas antstolis priėmė patvarkymą, kuriuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Jonavos skyrių įpareigojo tokio paties dydžio pinigų sumas išieškoti ir iš pareiškėjo invalidumo pensijos.

Sodros Jonavos skyrius 2013 m. gegužės 2 d. raštu pareiškėją informavo, kad antstolio N. A. žinioje esančioje vykdomojoje byloje nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. spalio 31 d. iš pareiškėjo pensijos buvo išieškota 227,05 Lt Lietuvos Respublikai ir 244,37 Lt vykdymo išlaidų antstoliui, likusi vykdymo išlaidų 278,63 Lt suma baigta išieškoti 2012 m. gruodžio mėn. Dėl neteisėtų antstolio N. A. veiksmų areštuojant dviejose pareiškėjo sąskaitose esančias lėšas, pareiškėjas 2012 m. liepos 12 d. padavė skundą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai.

Antstolis pripažino savo veiksmų neteisėtumą, 2012 m. liepos 23 d. patvarkymu panaikino savo 2012 m. liepos 10 d. patvarkymą dėl Swedbank, AB atsiskaitomojoje sąskaitoje esančių piniginių lėšų arešto ir grąžino pareiškėjui neteisėtai areštuotus pinigus. Nepaisant to, atsakovo atstovė dangstė antstolį ir provokavo tolesnę jo neteisėtą veiklą. Antstolio N. A. 2012 m. liepos 11 d. patvarkymo pagrindu pakartotinai iš pareiškėjo sąskaitos, esančios AB DNB banke, buvo išieškota 227,05 Lt ir 523 Lt sumos. Dėl neteisėtų antstolio veiksmų pareiškėjas 2013 m. gegužės 23 d. pateikė skundą teisingumo ministrui, tačiau šis 2013 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. (1.23)-7R-3614 ir toliau dangstė neteisėtus antstolio veiksmus, motyvuodamas tuo, kad antstoliui nebuvo žinoma Swedbank, AB atsiskaitomojoje sąskaitoje esančių lėšų kilmė.

Dėl tokių teisingumo ministro veiksmų pareiškėjas patyrė žalą. Turtinę 3 580,17 Lt dydžio žalą sudaro pagal vartojimo kredito sutartį iš 2 468,32 Lt atėmus pareiškėjo gautus 654,95 Lt ir 1 766,8 Lt dėl papildomai paskolintų 750 Lt, kuriuos neteisėtai pakartotinai areštavo antstolis. Reikalaujamą atlyginti 35 000 Lt neturtinę žalą pagrindžia sistemingas ir neteisėtas, nebaudžiamas piniginių lėšų plėšimas, trukdantis laisvai naudotis savo nuosavybe, neleidžiantis gydytis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 27–29) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad, Teisingumo ministerijos nuomone, pareiškėjas savo reikalavimą atlyginti jam neturtinę žalą grindžia tuo, jog ministerija atsisakė antstoliui N. A. iškelti drausmės bylą. Kita vertus, iš pareiškėjo skundo negali būti nustatyta, kokiais veiksmais ar neveikimu pasireiškė Teisingumo ministerijos veiksmų neteisėtumas, t. y. negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Pareiškėjas neįrodė, kad Teisingumo ministerija pažeidė jo teises ir teisėtus interesus. Ministerijos 2013 m. gegužės 17 d. raštu Nr. (1.23)-7R-3614 pareiškėjas buvo informuotas, kad drausmės byla antstoliui keliama nebus, be to, net ir iškėlus jam drausmės bylą, nebūtų apgintos pareiškėjo teisės. Pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 16 straipsnio nuostatas, už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą antstolis atsako įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjui manant, kad dėl neteisėtų antstolio veiksmų buvo padaryta žala, jis turi teisę šios žalos atlyginimo reikalauti iš antstolio. Jokių vykdymo veiksmų pareiškėjo atžvilgiu vedamose vykdomosiose bylose Teisingumo ministerija neatliko, todėl ji negalėjo sukelti pareiškėjui žalos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 14 d. sprendimu (b. l. 50–54) pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2012 m. liepos 13 d. skundu kreipėsi į teisingumo ministrą, prašydamas už netinkamą pareigų atlikimą ir savavaldžiavimą prievartaujant turtą antstoliui N. A. iškelti drausmės bylą. Šis pareiškėjo skundas buvo persiųstas Lietuvos antstolių rūmams, kurie į jį atsakė 2012 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. S‑10325‑12502, nurodė pareiškėjui antstolio procesinių veiksmų apskundimo tvarką, paaiškino, kad Lietuvos antstolių rūmai tik kontroliuoja, kaip antstoliai laikosi Antstolių įstatymo, Sprendimų vykdymo instrukcijos, Antstolių profesinės etikos kodekso, kitų teisingumo ministro tvirtinamų teisės aktų. Pareiškėjas Teisingumo ministerijos veiksmo, kuriuo jo skundas pagal kompetenciją buvo persiųstas nagrinėti Lietuvos antstolių rūmams, teismui neskundė, todėl negali būti pripažinta, kad Teisingumo ministerija (ministras), nagrinėdama pareiškėjo 2012 m. liepos 13 d. skundą, dangstė antstolio N. A. veiksmus. Galimai neteisėti Lietuvos antstolių rūmų veiksmai (neveikimas) nagrinėjant pareiškėjo skundą nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas nevertino 2012 m. rugpjūčio 20 d. rašte Nr. S-10325-12502 nurodytų aplinkybių.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas dėl antstolio N. A. procesinių veiksmų, atliktų vykdomojoje byloje Nr. 0165/12/00481, pakartotinai į Teisingumo ministeriją kreipėsi su 2013 m. gegužės 3 d. skundu. Teisingumo ministras 2013 m. gegužės 17 d. sprendime Nr. (1.23)7R‑3614 konstatavo, kad Teisingumo ministerija neturi įgaliojimų tikrinti ir vertinti antstolio N. A. atliktų procesinių veiksmų, nes tokia kompetencija pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 510 ir 512 straipsnius suteikta teismui, o Teisingumo ministerija tik kontroliuoja ir tikrina, kaip antstoliai laikosi Antstolių įstatymo, Sprendimų vykdymo instrukcijos, Antstolių profesinės etikos kodekso, kitų teisingumo ministro patvirtintų teisės aktų, reglamentuojančių neprocesinę antstolių veiklą, nuostatų ir vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos, nesusijusios su vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu. Nurodė, kad pagal Antstolių įstatymo 13 straipsnį drausminė atsakomybė antstoliui gali būti taikoma tik už teisės aktų, reglamentuojančių antstolių neprocesinę veiklą, ir Antstolių profesinės etikos kodekso pažeidimus arba, jeigu teismo sprendime konstatuoti imperatyvių procesinės teisės normų pažeidimai.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, nenustatė pagrindo konstatuoti, kad teisingumo ministras, gavęs asmens skundą, kuriame nurodomos konkrečios faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą pripažinti, jog antstolis nesilaiko Antstolių įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės aktų nuostatų, gali inicijuoti neeilinį antstolio veiklos patikrinimą ir, nustatęs pažeidimus, priimti sprendimą dėl drausmės bylos iškėlimo. Teisės aktai teisingumo ministrui nenustato imperatyvios pareigos kiekvienu atveju, gavus skundą, iškelti antstoliui drausmės bylą, nes, visų pirma, turi būti nustatyta, jog skunde nurodyti faktai yra susiję su Antstolių įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisės aktų nuostatų nesilaikymu.

Taigi Teisingumo ministerija pagrįstai pareiškėjui nurodė, kad jis neteisėtus procesinius antstolio N. A. veiksmus turėtų skųsti CPK nustatyta tvarka (taip pat ir kreiptis į teismą dėl galimai neteisėtais antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo), ir pagrįstai atsisakė tenkinti skundą dėl drausmės bylos antstoliui N. A. iškėlimo. Nagrinėjant pareiškėjo 2013 m. gegužės 3 d. skundą, pagrindai, įtvirtinti Antstolių įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, nebuvo nustatyti, drausmės byla antstoliui nebuvo iškelta, todėl teisingumo ministras pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo ir nesustabdė antstolio N. A.

įgaliojimų. Pareiškėjas taip pat prašė apie antstolio veikloje esančius nusikaltimo požymius pranešti kompetentingai institucijai, tačiau nepateikė jokių argumentų, jog antstolio N. A. procesiniai veiksmai laikytini neteisėtais baudžiamosios teisės požiūriu. Teisės aktai neįpareigoja valstybės institucijos, gavus skundą, visais atvejais kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas. Teisingumo ministras 2013 m. gegužės 17 d. sprendime Nr. (1.23)7R-3614 pareiškėjui išaiškino, kad, jei jis mano, jog antstolio veiksmuose yra nusikalstamos veiklos požymių, jis turi teisę kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas.

Be to, teismas, įvertinęs šio sprendimo turinį, konstatavo, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra motyvuotas, pagrįstas teisės aktų nuostatomis ir objektyviais faktiniais duomenimis, priimtas kompetentingo subjekto. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį ir nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad nėra nustatyta viena iš būtinų deliktinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėti veiksmai, todėl valstybei pareiga atlyginti žalą nekyla.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 57–58), kuriuo prašo jį panaikinti ir jo skundą tenkinti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai be jo sutikimo pakeitė jo skunde nurodytą atsakovą teisingumo ministrą J. B. atsakovu Lietuvos valstybe, atstovaujama Teisingumo ministerijos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 54 straipsnis), todėl netinkamas atsakovas pateikė ir atsiliepimą į jo skundą, kuris dėl šios priežasties negalėjo būti prijungtas prie bylos. Tai patvirtina, kad bylą išnagrinėjo šališkas ir priklausomas Vilniaus apygardos administracinis teismas, pažeisdamas ABTĮ 6, 7, 10, 72 straipsnių reikalavimus. Be to, skundžiamas teismo sprendimas buvo priimtas netinkamai išaiškinus ir pritaikius teisės aktus, nenurodžius argumentų, kuriais buvo atmesti pareiškėjo pateikti įrodymai, pagrindžiantys neteisėtus veiksmais, priežastinį ryšį ir padarytą žalą.

Pažymi, kad jo 2012 m. liepos 13 d. skundas teisingumo ministrui buvo persiųstas nagrinėti Lietuvos antstolių rūmams pagal Antstolių įstatymo 27 straipsnio 6 dalį, bet ne Viešojo administravimo įstatymo pagrindu (kaip kad nurodė pirmosios instancijos teismas), nes teisingumo ministras paprastai nenagrinėja skundo, jeigu jis nebuvo išnagrinėtas Lietuvos antstolių rūmų. Tačiau po to, kai skundas buvo išnagrinėtas Lietuvos antstolių rūmų jiems priimant 2012 m. rugpjūčio 20 d. raštą Nr. S-10325-12502, jo skundas turėjo būti (bet nebuvo) išnagrinėtas teisingumo ministro. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nevertino prieš tai paminėto Antstolių rūmų rašto, šališkai ir priklausomai nustatė, kad negali būti pripažinti neteisėti teisingumo ministro veiksmai dengiant nuo atsakomybės antstolį N. A..

Teigia, kad skundžiamame sprendime nepagrįstai ir neteisėtai nustatyta, jog jo 2013 m. gegužės 3 d. skundas buvo pateiktas neva dėl procesinių veiksmų vykdymo byloje, nes iš tiesų skundas buvo pateiktas dėl Antstolių įstatymo ir Antstolių profesinės etikos kodekso pažeidimų, antstoliui N. A. netinkamai organizuojant vykdymo išlaidų išieškojimą, ką patvirtino pareiškėjo pateikti, tačiau teismo nevertinti, rašytiniai įrodymai. Teisingumo ministras pažeidė Antstolių įstatymo 27 straipsnio 6 dalį, nes neperdavė jo skundo nagrinėti Lietuvos antstolių rūmams, kad šie nepripažintų neteisėtais antstolio N. A. veiksmų.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 63–64) prašo jo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime atsakovas nurodo, kad pareiškėjas teigdamas, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, turėjo pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą abejoti bylą nagrinėjusio teisėjo nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl neišsamios motyvacijos gali būti panaikintas, kai dėl to neteisingai buvo išspręsta byla. ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl teigti, jog priimtas sprendimas yra priimtas nenurodant argumentų, kuriais atmetami kurie nors pateikti įrodymai, yra nepagrįsta.

Teigia, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų teisingumo ministro veiksmų, neiškėlus antstoliui N. A. drausmės bylos. Teisingumo ministras nepažeidė teisės aktų, nagrinėjant pareiškėjo skundus dėl antstolio veiksmų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo antstolis N. A. atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 66) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad iškelti antstoliui drausmės bylą gali teisingumo ministras arba Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas; drausmės byla antstoliui turi būti iškelta ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos (Antstolių įstatymo 13 straipsnio 2 dalis). Drausmės byla antstoliui negali būti iškelta, jei nuo pažeidimo (jeigu toks ir būtų) padarymo dienos praėjo daugiau nei vieneri metai (Antstolių įstatymo 13 straipsnio 4 dalis). Ar iškelti antstoliui drausminę bylą teisingumo ministras ar Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas sprendžia diskrecijos teise. Pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, kad antstolis neva padarė kažkokius pažeidimus, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Priešingai nei teigia pareiškėjas, jo minimas Lietuvos antstolių rūmų raštas kaip tik patvirtina, kad antstolis ne tik vykdė sprendimus, bet ir aktyviai padėdavo proceso šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus (CPK 634 straipsnio 2 dalis). Nei teisingumo ministras, nei Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas neįžvelgė jokių pagrindų drausminės bylos iškėlimui, o vien pareiškėjo noras drausminės bylos iškėlimu daryti kokią nors įtaką vykdymo procesui netoleruotinas.

Teigia, kad asmenų teises ir įstatymų saugomus interesus gina teismas, o ne teisingumo ministras. Teisingumo ministras, iškeldamas antstoliui drausmės bylą (net jei ir būtų pagrindas), jokių pareiškėjo teisių ir įstatymų saugomų interesų neapgintų.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog antstolio procesinės veiklos kontrolę vykdo apylinkės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė, teisėjas (CPK 594 straipsnio 1 dalis), o ne teisingumo ministras ar Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas. Pareiškėjas teismui skundė daugelį antstolio veiksmų, tame tarpe ir Lietuvos antstolių rūmų 2012 m. rugpjūčio 20 d. rašte Nr. S- 10325-12502 minimus antstolio veiksmus, tačiau nė vienas skolininko skundas nėra patenkintas nenustačius antstolio veiksmuose jokių proceso pažeidimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje sprendžiamas ginčas dėl turtinės (3 580,17 Lt) ir neturtinės žalos (35 000 Lt) atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Teisingumo ministro J. B. veiksmų, pastarajam atsisakius iškelti drausmės bylą bei sustabdyti antstolio N. A. įgaliojimus.

Byloje nustatyta, kad antstolis N. A. 2012 m. liepos 10 d. priėmė patvarkymus areštuoti pareiškėjo lėšas (705, 05 Lt), esančias bankų ir valstybinio socialinio draudimo sąskaitose, šias lėšas pervedant į antstolio sąskaitą (b. l. 4-6). Pareiškėjas 2012 m. liepos 16 d. pateikė skundą antstoliui N. A. dėl neteisėto sąskaitos, esančios „Swedbank“AB areštavimo ir neteisėto iš jos gaunamos pensijos lėšų išieškojimo. Antstolis N. A. 2012 m. liepos 23 d. išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir priėmė patvarkymą panaikinti apribojimus pareiškėjo sąskaitai, esančiai „Swedbank“AB ir grąžinti į šią sąskaitą išieškotus 308,44 Lt (b. l. 7;9).

Pareiškėjas dėl minėtų antstolio veiksmų Teisingumo ministrui 2013 m. gegužės 3 d. pateikė skundą, kuriuo prašė antstoliui N. A. iškelti drausmės bylą bei sustabdyti jo įgaliojimus iki bus išnagrinėta drausmės byla. Teisingumo ministerija 2013 m. gegužės 17 d. raštu informavo pareiškėją, kad pagrindo iškelti drausmės bylą antstoliui N. A. nenustatė, dėl ko netenkino prašymo iškelti antstoliui drausmės bylą bei sustabdyti jo įgaliojimus. Taip pat pareiškėjui išaiškino, kad dėl galimai antstolio veiksmais padarytos žalos, pareiškėjas turi teisę ją teismine tvarka išsiieškoti iš antstolio.

Iš šių faktinių bylos aplinkybių matyti, kad tarp pareiškėjo ir Teisingumo ministerijos buvo atsiradę teisinei santykiai, kurie kyla piliečiams pasinaudojus teise kritikuoti bei skųsti valstybės įstaigų ir pareigūnų darbą.

Teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus yra įtvirtinta Konstitucijos 33 straipsnyje. Pagal konstitucinės doktrinos nuostatas teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą iš vienos pusės pasireiškia asmens subjektine teise reikšti kritinę nuomonę apie valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, iš kitos pusės valstybės įstaigų ar pareigūnų pareiga tirti tokio pobūdžio piliečių skundus ir prašymus (žr. Konstitucinio Teismo 1994 m. vasario 14 d.; 1998 m. kovo 10 d. nutarimus).

Piliečių skundų ir prašymų nagrinėjimo tvarką įgyvendina Viešojo administravimo įstatymas ir su šio įstatymo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Atitinkamai Teisingumo ministro kompetenciją iškelti drausmės bylą antstoliui reglamentuoja Antstolių įstatymas, kurio 13 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad iškelti antstoliui drausmės bylą teisingumo ministras gali už Antstolių <...> „įstatymo, Sprendimų vykdymo instrukcijos, Antstolių profesinės etikos kodekso, kitų teisės aktų, reglamentuojančių antstolių neprocesinę veiklą, vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos, nesusijusios su vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu, pažeidimus arba jei teismo sprendime konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai“ <...>.

Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad kaip taisyklė, antstoliui už jo procesinę veiklą drausminė atsakomybė yra negalima, išskyrus atvejus, jei teismo sprendime yra konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai.

Iš pareiškėjo 2013 m. gegužės 3 d. skundo Teisingumo ministrui matyti, kad jame iš esmės yra nurodomos tos antstolio darbo veiklos aplinkybės, kurios susijusios su antstolio procesine veikla. Atitinkamai iš ginčijamo Teisingumo ministro 2013 m. 17 d. rašto pareiškėjui taip pat matyti, kad Teisingumo ministerija ištyrusi pareiškėjo nurodytas antstolio N. A. veiklos aplinkybes, priėjo išvados, jog pareiškėjas skundžia procesinę antstolio N. A. veiklą dėl kurios yra negalima drausminė atsakomybė.

Iš bylos taip pat matyti, kad Teisingumo ministerija pareiškėjo 2013 m. gegužės 3 d. skundą tyrė nepažeisdama Viešojo administravimo įstatyme nustatytų reikalavimų, t. y., skundą ištyrė per nustatytus terminus, priėmė sprendimą atitinkantį turinio ir formos reikalavimus ir kt..

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjo subjektinė teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus nebuvo pažeista. Ir priešingai, kad pareiškėjas neįrodė savo teiginių pagrįstumo, jog Teisingumo misterija jo skundą tyrė pažeisdama minėtų teisės aktų reikalavimus.

Pagal Civilinio kodekso 6.246; 6.250; 6.271 straipsnių nuostatas neteisėti, už žalos padarymą atsakingo subjekto, veiksmai yra būtina sąlyga atsirasti turtinei ir neturtinei atsakomybei, todėl nenustačius tokios aplinkybės Teisingumo ministerijos veiksmuose, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tuo pagrindu, kuriuo jis grindžia šį savo reikalavimą.

Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad pagal Antstolių įstatymo 15; 16 straipsnių nuostatas antstolis tiesiogiai atsako už žalą, kurią jis padaro vykdydamas savo veiklą. Tai reiškia, kad pareiškėjas turi galimybę žalą, kuri galėjo atsirasti iš antstolio veiksmų, tiesiogiai išsiieškoti iš antstolio.

Byloje esminių procesinio įstatymo pažeidimų, galėjusių įtakoti neteisingo sprendimo priėmimą, nenustatyta.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 4 dalies nuostatas teismui yra suteikiama teisė, priimant skundą pakeisti neteisingai nurodytas proceso šalis, į bylą įtraukiant tinkamus atsakovus ir pan..

Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2013 m. liepos 3 d. nutartimi, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą nusprendė iš atsakovų pašalinti Teisingumo ministrą, o į bylą atsakovu įtraukti Lietuvos valstybę, kurią atstovaus Teisingumo ministerija (b. l. 23).

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą administraciniams teismams pavesta spręsti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis), kuriose atsakovu yra valstybė.

Šis teisinis reguliavimas lemia, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada šiuo procesiniu klausimu iš esmės atitinka pareiškėjo nurodytą ginčo dalyką ir pagrindą bei keliamo ginčo pobūdį. Iš bylos taip pat matyti, kad pareiškėjas teismo posėdyje, nagrinėjant bylą iš esmės, dalyvauti nepageidavo, tuo pačiu atsisakydamas išreikšti savo aiškią poziciją bei valią dėl šios bylos proceso dalyvių statuso, galimybės juos pakeisti ir pan..

Visa tai lemia, kad pirmosios instancijos teismas 2013 m. liepos 3 d. nutartimi atitinkamai pakeisdamas proceso dalyvius veikė pagal procesinės teisės normų reikalavimus bei nepažeidė pareiškėjo teisės į teisminę gynybą.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Veslava Ruskan

Romanas Klišauskas

Virginija Volskienė