AS-662-485-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS662-485/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00822-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. balandžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. M. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo P. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundas, kurio pareiškėjas prašė:

1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2013 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. SP1-(11.2.12E)-874;

2) panaikinti Agentūros 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. BR6-2149604.

Pareiškėjas su skundu pateikė prašymą skundo padavimo terminui atnaujinti. Prašyme nurodė, kad dėl minėtų sprendimų teisėtumo 2013 m. spalio 15 d. surašė skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (toliau – ir Komisija), tačiau skundas Komisijai nebuvo išsiųstas dėl ant voko klaidingai nurodyto Komisijos adreso (ant voko nurodytas Nacionalinės mokėjimo agentūros adresas – Blindžių g. 17, Vilnius). Supratęs, kad 2013 m. spalio 15 d. skundas Komisijos nepasiekė, pareiškėjas Komisijai pateikė patikslintą 2013 m. lapkričio 27 d. skundą, kuriame nurodė, jog be kitų sprendimų taip pat skundžia ir Agentūros 2013 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. SP1-(11.2.12E)-874 bei Agentūros 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. BR6-2149604. Komisija 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 3R-452(AG-386/05-2013) bylą dalyje dėl Agentūros 2013 m. birželio 28 d. ir 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimų panaikinimo nutraukė, nes pareiškėjas į Komisiją dėl šių sprendimų panaikinimo kreipėsi praleidęs įstatymu nustatytą terminą sprendimams apskųsti. Atsižvelgiant į susiklosčiusią faktinę situaciją pareiškėjas prašė atnaujinti terminą skundui dėl Agentūros 2013 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. SP1-(11.2.12E)-874 ir 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. BR6-2149604 paduoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 14 d. nutartimi pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti netenkino ir pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA858-69/2010 ir nustatė, kad Agentūros 2013 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. SP1-(11.2.12E)-874 paskutinė apskundimo diena laikytina 2013 m. spalio 16 d. (laikant, kad siunta su šiuo sprendimu pareiškėjui buvo atsiųsta 2013 m. rugsėjo 16 d.), o Agentūros 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Nr. BR6-2149604 paskutinė apskundimo diena laikytina 2013 m. spalio 28 d. (laikant, kad siunta su šiuo sprendimu pareiškėjui buvo atsiųsta 2013 m. rugsėjo 28 d.). Į teismą dėl šių sprendimų apskundimo pareiškėjas kreipėsi 2014 m. vasario 7 d., t. y. praleidęs terminą minėtiems Agentūros sprendimams apskųsti. Teismas nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, jog kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, esktraordinarios. Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Taip pat teismas turi įvertinti ir kitas reikšmingas aplinkybes. Priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą t. y. nepriklausė nuo jo valios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-694/2010).

Pažymėta, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose, siekdamas sukurti atitinkamas teisines pasekmes, turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas. Taip yra įgyvendinamas teisių ir pareigų vienovės principas, įpareigojantis ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet ir įpareigojantis patį suinteresuotą asmenį veikti bei tai daryti racionaliai, operatyviai, tokiu būdu išvengiant negatyvių padarinių, užkertančių kelią siekiamų teisinių pasekmių sukūrimui. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, negali būti laikomos nepriklausančiomis nuo pareiškėjo valios ir pakankamu pagrindu atnaujinti terminą skundui paduoti. Šiuo aspektu pažymėta, kad pareiškėjas, kaip pats nurodo, dar 2013 m. rugsėjo mėnesį, gavęs skundžiamus sprendimus, suprato šių sprendimų įtaką savo teisinei padėčiai ir galimas neigiamas pasekmes, todėl sąmoningai (preziumuojama, jog sprendimų apskundimo tvarką pareiškėjas suprato) abu kartus pasirinko (t. y. teikdamas 2013 m. spalio 15 d. ir 2013 m. lapkričio 27 d. skundus) savo teisių gynimo būdą kreipiantis į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, o tai, kad 2013 m. spalio 15 d. skundas buvo pateiktas kitai institucijai (Agentūrai, nurodžius netikslų adresą), šiuo atveju nelaikytina pagrindu praleistą terminą atnaujinti. Padaryta išvada, kad pagrindo pareiškėjui atnaujinti skundo padavimo terminą nėra, nes nenustatyta objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių, kurios būtų lėmusios termino paduoti skundą teismui praleidimą.

III. Pareiškėjas P. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartį ir atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Atskirajame skunde išdėsto, jog nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi, nes nebuvo tinkamai atsižvelgta į visas aplinkybes, lėmusias termino praleidimą, ir veiksmus, kurių pareiškėjas ėmėsi siekdamas laiku ir rūpestingai apginti savo pažeistas teises ir interesus. Pareiškėjas, laikydamasis visų įstatymo nustatytų terminų, t. y. per vieną mėnesį nuo sprendimų gavimo dienos (2013 m. spalio 15 d.), su atsakingų savivaldybės institucijų pagalba parengė ir pateikė skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai dėl skundžiamų Agentūros sprendimų. Vilniaus apygardos administracinis teismas, remdamasis pateiktais įrodymais, nustatė, kad paskutinė Agentūros 2013 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. SP1-(11.2.12E)-874 apskundimo diena laikytina 2013 m. spalio 16 d. (o ne 2013 m. rugpjūčio 20 d., kaip Komisijai tvirtino atsakovas), taigi pareiškėjui teikiant 2013 m. spalio 15 d. skundą terminas nebuvo praleistas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimas Nr. 875 „Dėl asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) nustato „vieno langelio“ principą, kuris reiškia, kad asmeniui informacija suteikiama, prašymas, skundas ar pranešimas priimamas ir atsakymas į juos pateikiamas vienoje darbo vietoje. Remdamasi šiuo principu, Agentūra, būdama viešojo administravimo subjektu, turėjo pareigą persiųsti skundą Komisijai, nes ji suprato ar privalėjo suprasti, kad skundų dėl savo pačios priimtų sprendimų nagrinėjimas nėra priskirtinas jos kompetencijai (Taisyklių 38.3 punktas). To nepadariusi, Agentūra pažeidė ne tik šį, bet ir bendruosius sąžiningumo bei protingumo principus, nes suprasdama griežtą savo priimtų sprendimų apskundimo tvarką, vietoj savo pareigų vykdymo, ji nagrinėjo savo kompetencijai nepriskirtą skundą ir rengė atsakymą Nr. BR6-(7.9)-10026, atkartodama skundžiamų sprendimų tekstus.

Pareiškėjas pažymi, jog byloje esantys dokumentai taip pat patvirtina, kad pareiškėjas galimai buvo suklaidintas Radviliškio rajono seniūnijos, todėl skundas buvo išsiųstas nurodant netikslų adresatą bei išsiųstas neteisingu adresu, t. y. Agentūros adresu. Tai, kad asmuo buvo suklaidintas, nereiškia, kad jis nepadarė visko, kas priklausė nuo jo valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose siekdamas sukurti atitinkamas pasekmes turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas. Byloje yra pakankamai įrodymų, kad pareiškėjas atsakingai ir rūpestingai vykdė savo pareigas, t. y. laiku kreipėsi pagalbos į savo seniūniją, kad būtų parengtas skundas, ir jį parengus išsiuntė nepažeisdamas įstatymo nustatytų terminų. Pareiškėjas, pateikęs skundą ir įsitikinęs, kad yra tinkamai pradėjęs ginti savo teises, laukė Komisijos pranešimo apie skundo nagrinėjimo eigą. Tai, kad skundas nepasiekė Komisijos, pareiškėjas suprato tuomet, kai 2013 m. lapkričio mėn. jis gavo Agentūros 2013 m. spalio 28 d. atsakymą į skundą. Faktas, kad skundas buvo išsiųstas Agentūros adresu, nereiškia, kad jis buvo skirtas Agentūrai. Šiuo atveju, siekiant išnagrinėti ginčą įstatymo numatyta ikiteisminio nagrinėjimo stadija, 2013 m. spalio 15 d. skundas buvo skirtas Komisijai. Be to, pareiškėjo rūpestingumą rodo dar ir tai, kad vos supratęs apie klaidą pareiškėjas 2013 m. lapkričio mėnesį iš karto kreipėsi į advokatų kontorą Davidonis ir partneriai kvalifikuotos teisinės pagalbos.

Iš karto po to, kai pareiškėjui tapo žinoma, kad jo teiktas 2013 m. spalio 15 d. skundas Komisijos nepasiekė, 2013 m. lapkričio 27 d. buvo parengtas ir Komisijai pateiktas pakartotinis (patikslintas) skundas dėl skundžiamų Agentūros sprendimų, pridedant ir 2013 m. spalio 15 d. skundą. 2013 m. gruodžio 20 d. buvo gautas Komisijos 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimas Nr. 3R-452(AG-38/05-2013), kuriuo nuspręsta nutraukti bylą, nes buvo praleisti skundo Komisijai padavimo terminai. Pareiškėjas, susipažinęs su Komisijos 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu ir byloje esančiais dokumentais, nesutiko su Agentūros teiginiu, jog 2013 m. birželio 28 d. sprendimai pareiškėjui buvo išsiųsti kartu su Agentūros 2013 m. liepos 18 d. raštu registruota pašto siunta RN596518570LT, kuri pareiškėjui buvo įteikta 2013 m. liepos 20 d., todėl terminas apskųsti minimus sprendimus suėjo 2013 m. rugpjūčio 20 d. AB „Lietuvos paštas“ pažyma patvirtino, kad pareiškėjui 2013 m. rugsėjo 16 d. buvo įteikta siunta iš Agentūros. Be to, vėliau paaiškėjo dar ir tai, kad pareiškėjui 2013 m. rugsėjo 16 d. buvo atsiųstos Agentūros vyr. specialistės V. J. 2013 m. rugsėjo 12 d. patvirtintos sprendimo kopijos. 2014 m. vasario 5 d., t. y. po to, kai buvo gauti visi būtini įrodymai, pareiškėjas pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą atnaujinti terminą ir skundą. Būtina atsižvelgti ir į kitą objektyvią aplinkybę – pareiškėjo amžių. Skundžiamos nutarties priėmimo dieną pareiškėjui suėjo 85 metai, todėl vykdant teisingumą šioje byloje atitinkamai turėtų būti taikomi ir atidaus bei rūpestingo asmens standartai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė atnaujinti terminą pareiškėjo skundui paduoti ir atsisakė jį priimti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Remiantis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1−7 punktuose.

Spręsdamas skundo priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas turi ne tik įvertinti skunde suformuluotus reikalavimus, tačiau privalo atsižvelgti į teikiamo skundo turinį bei nustatyti tikruosius pareiškėjo ketinimus. Įvertinusi byloje surinktą medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodytų veiksmų neatliko ir pareiškėjo skundo padavimo bei prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą klausimus išnagrinėjo įvertinęs tik formaliąją šių procesinių dokumentų išraišką, nenustatęs tikrųjų pareiškėjo ketinimų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs taisyklę, kurios nuosekliai laikosi, kad tais atvejais, kai atitinkamos kategorijos reikalavimams nagrinėti privaloma ikiteisminė nagrinėjimo tvarka nenustatyta, pasirinkus ginčo sprendimo būdą per administracinių ginčų komisiją, atsižvelgiant į ABTĮ 53 straipsnio 3 dalies ir 33 straipsnio nuostatas, pareiškėjas privalėjo jos laikytis ir tik sulaukęs administracinių ginčų komisijos sprendimo, jį skųsti teismui. Byloje, kurioje buvo suformuota ši taisyklė, teisėjų kolegija konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, kad nagrinėtu atveju pareiškėjas pasirinko ikiteisminį ginčo nagrinėjimo būdą ir privalėjo jo laikytis, jis teisme gali prašyti panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimą, kuriuo atsisakyta priimti jo skundą, bei įpareigoti šią komisiją išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos sprendimo, tačiau pareiškėjas negali prašyti administracinio teismo panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos sprendimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-502/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarką reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas (I dalis), publikuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 19, 2009, p. 468-469).

Remdamasi byloje esančia medžiaga, teisėjų kolegija nustatė, kad kilusio administracinio ginčo objektas yra Agentūros 2013 m. birželio 28 d. sprendimas Nr. SP1-(11.2.12E)-874 ir Agentūros 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimas Nr. BR6-2149604. Nustatyta, kad pareiškėjas nutarė pasinaudoti neprivaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka ir skundu kreipėsi į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją. Taip pat nustatyta, kad Komisija 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 3R-452(AG-386/05-2013) bylą dalyje dėl Agentūros 2013 m. birželio 28 d. ir 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimų panaikinimo nutraukė, nes pareiškėjas į Komisiją dėl šių sprendimų panaikinimo kreipėsi praleidęs įstatymu nustatytą terminą sprendimams apskųsti (b. l. 20-25). Vyriausioji administracinių ginčų komisija pareiškėjui išaiškino, kad šį sprendimą per 20 dienų nuo jo gavimo dienos jis gali apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui, taip pat nurodė, jog pareiškėjo prašymu skundo padavimo terminus gali atnaujinti teismas.

Nustatyta, kad teikdamas skundą teismui pareiškėjas prašė panaikinti Agentūros 2013 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. SP1-(11.2.12E)-874 ir Agentūros 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. BR6-2149604. Reikalavimo panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 3R-452, nors jau buvo pasirinkęs neprivalomą išankstinį ginčo nagrinėjimo ne teisme būdą ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluota taisykle privalėjo jo laikytis, neskundė.

Iš pareiškėjo pareikšto skundo ir prašymo atnaujinti terminą pirmosios instancijos teismui galima daryti išvadą, jog jame dėstomomis aplinkybėmis pareiškėjas nesutinka su Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2013 m. gruodžio 18 d. sprendime Nr. 3R-452 nustatytomis aplinkybėmis (nesutinka, jog 2013 m. birželio 28 d. sprendimas dėl 2009 m. ir 2010 m. paraiškų pareiškėjui buvo išsiųstas su Agentūros 2013 m. liepos 18 d. raštu registruota pašto siunta RN596518570LT, kuri pareiškėjui buvo įteikta 2013 m. liepos 20 d.). Pažymėtina, kad ABTĮ 10 straipsnyje numatyta teismo pareiga proceso dalyviams išaiškinti jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises, todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje privalėjo iš pradžių pareiškėjui išaiškinti jo teisę skųsti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimą bei prašyti įpareigoti šią instituciją nagrinėti pareiškėjo skundą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-749/2011).

Esant tokiai situacijai, kai nėra suformuluotas konkretus skundo reikalavimas, tačiau iš skundo turinio galima daryti išvadą, kad pareiškėjas siekia atitinkamo akto panaikinimo, ABTĮ yra nustatytas skundo trūkumų šalinimo institutas (ABTĮ 37 str. 1 d.), kuriuo šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasinaudojo.

Be to, pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą konstatavęs, jog pareiškėjas sąmoningai abu kartus pasirinko savo teisių gynimo būdą kreipiantis į Vyriausiąją administracinių ginčų komisiją, o tai, kad 2013 m. spalio 15 d. skundas buvo pateiktas kitai institucijai (Agentūrai, nurodžius netikslų adresą), šiuo atveju nelaikytina pagrindu praleistą terminą atnaujinti. Pareiškėjas prašyme atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti rėmėsi įvairiomis aplinkybėmis (Radviliškio miesto seniūnijos darbuotojai, padėję pareiškėjui parengti skundą, suklaidino pareiškėją, pareiškėjas yra garbaus amžiaus (2014 m. vasario 14 d. jam suėjo 84 metai) ir kt.), tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių ir jų įtakos skundo padavimo termino praleidimui nevertino ir dėl jų nepasisakė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nedetaliai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, neįvertinęs visų reikšmingų aplinkybių.

Pažymėtina, kad asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų, pareigūnų veiksmų. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, asmens teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai apsunkintas jos įgyvendinimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. sausio 22 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai). Teisminės gynybos principo svarba akcentuojama ir tarptautinių teismų praktikoje. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina „teisę į teismą“, kurios dalis teisė kreiptis į teismą, t. y. inicijuoti teisminį procesą, sudaro tik vieną aspektą. Tačiau šis aspektas iš esmės lemia, ar suinteresuotas asmuo galės pasinaudoti kitomis garantijomis, numatytomis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. sausio 21 d. sprendimas Golder prieš Jungtinę Karalystę, par. 34‒36, Series A Nr. 18, 2001 m. gegužės 10 d. didžiosios teisėjų kolegijos sprendimas byloje Z. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, par. 91‒93, ECHR 2001-V).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais bei siekiant užtikrinti pareiškėjo teisę į teisminę gynybą, pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis panaikinama, o pareikėjo prašymas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir klausimas dėl skundo priėmimo grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartį panaikinti, o pareiškėjo P. M. prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius