A-146-631-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-631/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01737-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. O. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja D. O. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius, atsakovas) 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (10.1)3-46590; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2964; 3) įpareigoti atsakovą išmokėti neišmokėtą už 2010 m. sausio iki 2011 m. gruodžio mėn. valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir senatvės pensija) dalį - 12 055,63 Lt; 4) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio mėn. 1 d. iki 2011 m. gruodžio mėn. 31 d., remiantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas), jai buvo mokama ne visa priklausanti senatvės pensija, kadangi šiuo laikotarpiu pareiškėja dirbo. Per minėtą laikotarpį susidarė 12 055,63 Lt senatvės pensijos nepriemoka. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantys senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos didesniu mastu nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Šis nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. 2013 m. kovo 26 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu išmokėti pensijos nepriemoką, tačiau atsakovas 2013 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. (10.1)3-46590 atsisakė tenkinti prašymą, motyvuodamas tuo, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo Laikinojo įstatymo nuostatos galiojo ir turėjo būti vykdomos. Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja 2013 m. balandžio 24 d. pateikė skundą Fondo valdybai, prašydama panaikinti teritorinio skyriaus sprendimą ir įpareigoti išmokėti senatvės pensijos nepriemoką. Fondo valdyba 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2964 atsisakė nagrinėti skundą vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalimi (iki 2012 m. gruodžio 31 d.galiojusi redakcija) ir nurodydama, kad pareiškėja praleido 3 metų terminą skųsti Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimus.

Reikalavimą priteisti senatvės pensijos nepriemoką pareiškėja grindė Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta teise į nuosavybę (šiuo atveju į jai priklausančią senatvės pensiją), Konstitucinio Teismo jurisprudencija šiais klausimais, taip pat teismų praktika nagrinėjant ginčus dėl pensijų nepriemokų, susidariusių dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo normų taikymo (pav., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013). Pareiškėjos nuomone, VSDFV atsisakymas išmokėti jai priklausančią senatvės pensijos dalį, motyvuojant praleistu terminu, yra nepagrįstas. Iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo Laikinojo įstatymo nuostatos buvo privalomos tiek pareiškėjai, tiek atsakovui. Tačiau po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo pareiškėja įgijo teisę reikalauti, o atsakovui atsirado pareiga išmokėti pareiškėjai senatvės pensijos nepriemoką. Pareiškėjos nuomone, VSDFV 2013 m. gegužės 6 d. sprendime Nr. (6.5)I-2964 cituojamos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo normos, reglamentuojančios VSDFV teritorinių skyrių veiksmų apskundimą, netaikytinos, nes pareiškėjai paskirta pensija buvo mokama sumažinta ne dėl VSDFV teritorinio skyriaus priimtų sprendimų, o dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas skundą palaikė jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti. Papildomai prašė teismo, jei būtų nustatyta, kad yra praleistas skundo padavimo terminas, jį atnaujinti.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius su skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 16–18) paaiškino, kad pagal nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo nuostatas pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį pensijos dydį (650 Lt), kurį nustačius šio įstatymo nuostatos netaikomos. Pareiškėja dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, CSDFV Vilniaus skyrius ji mokėjo pensijos dalį, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į pareiškėjos praėjusį mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo pareiškėjai už 2010-2011 metus buvo neišmokėta 12 109,63 Lt senatvės pensijos.

Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Įstatymas (ar jo dalis) negali būti taikomas tik nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas įstatymas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 107 straipsnis). Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo atitinkamos Laikinojo įstatymo nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Konstitucinio Teismo nutarimas taikytinas į ateitį, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo negautą senatvės pensijos dalį. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija Vyriausybės pavedimu rengia Lietuvos Respublikos sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės bei netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymo, kuriame bus reglamentuota senatvės bei netekto darbingumo (invalidumo) pensijų 2010-2011 metais negautos dalies kompensavimo tvarka, projektą. Kol šis įstatymas nėra priimtas, VSDFV Vilniaus skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies, todėl nėra ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė bylą nutraukti arba skundą atmesti kaip nepagrįstą; pareiškėjos skundo tenkinimo atveju, priteistą neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimą išdėstyti dalimis.

Remdamasi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 ir 2 dalimis (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) Fondo valdyba teigė, kad pareiškėja praleido 3 metų terminą per kurį Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimas gali būti apskųstas Fondo valdybai. Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį. Pareiškėja apie tai, kad jai mokama ne visa paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėnesį, į Fondo valdybą su skundu kreipėsi tik 2013 m. balandžio 24 d., o į administracinį teismą su skundu – 2013 m. gegužės 22 d. Atsižvelgdama į tai, Fondo valdyba prašė nutraukti bylą. Fondo valdyba pritarė atsakovo pozicijai dėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuris paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., galios tik į ateitį, o tai lemia, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl pensijos nepriemokos priteisimo už 2101-2011 metus. Be to, pareiškėja yra praleidusi terminą paduoti skundą dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimo.

Jeigu teismas nuspręstų patenkinti pareiškėjos skundą, Fondo valdyba prašė priteistos sumos išmokėjimą išdėstyti dalimis, nes visos sumos išmokėjimas iš karto sukeltų Fondo biudžetui papildomą finansinę naštą, nes 2013 metų pirmojo ketvirčio Fondo biudžeto deficitas yra 669 mln. Lt, o šio ketvirčio pabaigoje skolintų ir negrąžintų lėšų suma sudarė 10 mlrd. 253,1 mln. Lt.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (b. l. 53-61) pareiškėjos D. O. K. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjai iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus neišmokėtą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensiją - 12 055,63 Lt ir įpareigojo išmokėti pareiškėjai šią sumą per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; panaikino 2013 m. balandžio 12 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo Nr. (10.1)3-46590 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų; panaikino 2013 m. gegužės 6 d. VSDFV sprendimą Nr.(6.5)I-2964. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos perskaičiavimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ir dėl 2013 m. balandžio 12 d. VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 6 d. VSDFV sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo. Dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatų taikymo ginčo byloje nėra. VSDFV Vilniaus skyrius 2009 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. 12-17-3683 paskyrė pareiškėjai D. O. K. 941,51 Lt per mėnesį senatvės pensiją nuo 2009 m. balandžio 7 d. iki gyvos galvos (b. l. 19), o vėlesniais sprendimais perskaičiavo ir paskyrė iki gyvos galvos atitinkamai kito dydžio pensiją: 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 12-17-3428 - 966,81 Lt per mėnesį nuo 2010 m. balandžio 7 d. iki gyvos galvos (b. l. 22); 2011 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 12-17-3591 - 991,13 Lt per mėnesį senatvės nuo 2011 m. balandžio 7 d. iki gyvos galvos (b. l. 25). 2013 m. kovo 26 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu nurodyti, kokia senatvės pensijos dalis jai neišmokėta nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir išmokėti pensijos nepriemoką (b. l. 5, 26). VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. (10.1)3-46590 išaiškino pareiškėjai, kodėl jos senatvės pensija buvo ribojama, pateikė pensijos apskaičiavimo duomenis ir nurodė, kad Laikinojo įstatymo nuostatas taikė teisėtai, todėl neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos dalį (b. l. 7–9, 27–29). Pareiškėja, nesutikdama su šiuo sprendimu, 2013 m. balandžio 24 d. kreipėsi į VSDFV, prašydama panaikinti 2013 m. balandžio 12 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą Nr. (10.1)3-46590 ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti nesumokėtą senatvės pensijos dalį (b. l. 6, 36). VSDFV 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr.(6.5)I-2964 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, motyvuodama tuo, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi įstatymo redakcija) nustatytą 3 metų terminą skundui paduoti (b. l. 10, 37–38).

Teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi pagal kurią teismas yra įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Pažymėjo, kad sprendžiant pareiškėjos reikalavimo panaikinti ginčijamus sprendimus pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamų sprendimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti.

Teismas pažymėjo, kad valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (Žin., 1994, Nr. 59-1153; Žin., 2005, Nr. 71-2555), Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (Žin., 1994, Nr. 91-1781; Žin., 2005, Nr. 83-3066) (toliau – ir Pensijų mokėjimo nuostatai), ir 2009 m. gruodžio 9 d. priimtas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas Nr. XI-537 (Žin., 2009, Nr. 152-6820; Žin., 2010, Nr. 132-6717), kuris, išskyrus 16 straipsnį, įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d.

2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus asmenis, ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Pagal to paties straipsnio 2 dalį pensijų gavėjams, kurie privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis, nustatyta šio įstatymo 6 straipsnyje, ir priedas už stažo metus.

Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2010 m. spalio 26 d. redakcija) buvo įtvirtinta, kad valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir praėjusį kalendorinį mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Pagal tos pačios redakcijos 8 straipsnio 2 dalį pensijų gavėjams, nurodytiems Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punkte, mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis, nustatyta šio įstatymo 6 straipsnyje, ir priedas už stažo metus. Pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, šių asmenų pensijos perskaičiuojamos už atitinkamą mokestinį laikotarpį, atsižvelgiant į metinėje pajamų mokesčio ar metinėje pelno mokesčio deklaracijoje deklaruotų apmokestinamųjų pajamų ar apmokestinamojo pelno dydį, taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Jeigu šie asmenys mokestiniu laikotarpiu valstybiniu socialiniu pensijų draudimu yra draudžiami ir pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus, mokėtina pensijos dalis apskaičiuojama pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos neteko galios nuo 2012 m. liepos 13 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinis Teismas šiame nutarime išaiškino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kai asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą senatvės pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią senatvės pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta senatvės pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Dėl galimai praleisto termino kreiptis į VSDFV pirmosios instancijos teismas nustatė, kad VSDFV 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2964 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, paduotą dėl VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. (10.1)3-46590, nurodydama, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi redakcija) nustatytą 3 metų terminą skundui paduoti (b. l. 10, 37–38).

Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) 103 punkte buvo nustatyta, kad pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį, socialinio draudimo skyriaus direktoriaus ar jo įgalioto šio skyriaus valstybės tarnautojo sprendimai pensijų klausimais gali būti apskųsti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą.

Pensijų įstatymo redakcijos, galiojančios nuo 2013 m. sausio 1 d. 45 straipsnyje nebėra nustatytas apskundimo terminas. Nurodyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

VSDFV atsisakymą nagrinėti pareiškėjos skundą motyvuojant 3 metų termino praleidimu, teismas vertino kritiškai. Pažymėjo, kad minėtoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi redakcija) nuostatoje yra aiškiai nurodyta, jog 3 metų terminas yra taikomas nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Teismų praktikoje, aiškinant sužinojimo apie pažeistą teisę momentą, termino pradžia nusakoma ne objektyviuoju (teisės pažeidimo), bet subjektyviuoju momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti pažeidus jo teises), nes teisę ginti pažeistas savo teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Teismas nustatė, kad pareiškėjai pirma sumažinta pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. pabaigoje, tačiau ši data negali būti laikoma pareiškėjos sužinojimo apie pažeistas savo teises termino pradžia, kadangi tuo metu dar nebuvo konstatuotas Laikinojo įstatymo tam tikrų nuostatų prieštaravimas Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Todėl ši data turėtų būti laikoma pareiškėjos sužinojimo apie savo pažeistas teises (šiuo atveju neteisėtai sumažintos senatvės pensijos mokėjimą) diena, nuo kurios turėtų būti pradedamas skaičiuoti Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų apskundimo terminas. Iki 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ VSDFV atstovai privalėjo vykdyti Laikinojo įstatymo nuostatas, todėl pareiškėja, kaip ir visi kiti, kuriems senatvės pensijos nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo sumažintos, negalėjo 2010 m. sausio mėnesio pabaigoje žinoti, kad Laikinojo įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai ir, kad sumažintos pensijos mokėjimas pažeidžia jos teises.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėja laiku kreipėsi su skundu į VSDFV dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo, o Fondo valdyba 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu atsisakiusi nagrinėti pareiškėjos skundą, netinkamai aiškino ir taikė Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų apskundimo termino pradžią, t. y. pareiškėjos sužinojimo apie pažeistą teisę dieną. Teismas nusprendė, kad VSDFV 2013 m. gegužės 6 d. sprendimas Nr. (6.5)I-2964 yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas (ABTĮ 88 str. 1 d. 2 p.).

Dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (10.1)3-46590, teismas pažymėjo, kad šiame sprendime yra pateikta informacija apie pareiškėjai mokėtinos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama. Be to, iš šio sprendimo turinio matyti, kad jame taip pat yra išreikšta atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjai susidariusios pensijos nepriemoką.

ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-785/2013).

Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams bei piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos teisių pažeidimas kyla dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, o pensijos mažinimas remiantis šio įstatymo 6 straipsniu yra teisėtas, teismas nusprendė, kad yra pagrindas panaikinti tik tą VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 12 d. sprendimo Nr. (10.1)3-46590 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Todėl teismas pareiškėjos skundo dalį dėl VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo dalies, kuria pareiškėjos senatvės pensija buvo sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo 6 straipsniu, panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Nagrinėdamas pareiškėjos reikalavimą priteisti negautą senatvės pensijos dalį, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir pažymėjo, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 12 d. sprendime Nr. (10.1)3-46590 pateiktų duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjai paskirta senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota ir sumažinta du kartus, t. y. vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi bei 8 straipsnio 1 dalimi (b. l. 7–9). Pareiškėja teisme reiškė reikalavimą dėl pensijos sumažinimo taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Teismas konstatavo, kad tas faktas, jog tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėtos pensijos dalies priteisimą. Kadangi Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalis pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nepagrįstai neišmokėta pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas pensijos dalis turi būti priteista.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas priteisė pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, neišmokėtą (b. l. 8–9) senatvės pensijos dalį - 12 055,63 Lt.

Atsižvelgęs į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas gali pareikalauti papildomų VSDF biudžeto lėšų, išmokant pareiškėjai iš karto priteistą sumą gali kilti grėsmė, kad negalės būti tinkamai vykdomi Fondo administravimo įstaigų finansiniai įsipareigojimai visiems išmokų gavėjams, būtų pažeistos ir kitos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės ir jų pusiausvyra, teismas nurodė, kad teismo nustatytas įpareigojimas gali būti įgyvendintas per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 67-71), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukti.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, todėl yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 143 straipsnyje numatytu pagrindu, nes:

1. Teismas priėjo prie nepagrįstų išvadų, kad pareiškėja nepraleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi įstatymo redakcija) nustatyto 3 metų termino per kurį VSDFV teritorinio skyriaus sprendimas gali būti apskųstas Fondo valdybai. Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusioje Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies redakcijoje buvo nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Fondo valdybai. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad Fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskųsti teismui. Pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, todėl apie tai, kad nuspręsta mokėti sumažintą senatvės pensiją, pareiškėja sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Pareiškėja kreipės į Fondo valdybą 2013 m. balandžio 24 d., į administracinį teismą – 2013 m. gegužės 22 d., t.y. praleidusi 3 metų terminą.

2. Atsižvelgiant į tai, kad pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, o pareiškėja dėl pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo apie mokamą ne viso paskirto dydžio pensiją, t.y. tuo metu, kai sprendimas mokėti ne viso paskirto dydžio pensiją laikytinas įvykdytu, dėl pareiškėjai neišmokėtos senatvės pensijos dalies Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata dėl nevykdymo sprendimų, pagrįstų teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, netaikytina. Šiuo aspektu apeliantas nurodo atitinkamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (adm. bylos Nr.A502-683/2013, Nr.A12-219/2004, Nr. A5-264/2003).

3. Teismas netinkamai aiškindamas ir taikydamas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) priėjo prie nepagrįstų išvadų, esą pareiškėja apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėja apie sumažintą pensiją sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 19 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A602-167/2013) išaiškino, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad jam buvo išmokėta mažesnė senatvės pensija nei priklausė. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį, priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl jis naikintinas, o administracinė byla nutrauktina.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 74), kuriame nurodė, kad pritaria trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde išdėstytiems motyvams ir prašo patenkinti apeliacinį skundą.

Pareiškėja D. O. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 77-80), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, nes teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentais:

1. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime yra pateikęs išaiškinimus dėl neįvykdyto sprendimo sampratos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje konstatavo, jog sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Nagrinėjamu atveju nėra priimta galutinio sprendimo, todėl nėra kliūčių Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymui. Apeliacinis skundas grindžiamas 2003-2004 m. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tačiau turi būti vadovaujamasi naujesne aktualia teismų praktika.

2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad VSDFV nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą motyvuodamas tuo, jog buvo praleistas 3 metų terminas. Nors pareiškėjai pirma sumažinta pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, tačiau ši data negali būti laikoma sužinojimo apie pažeistas teises termino pradžia, kadangi tuo metu dar nebuvo konstatuotas Laikinojo įstatymo tam tikrų nuostatų prieštaravimas Konstitucijai. Teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Pareiškėja tinkamai pasinaudojo išankstine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, nes Fondo valdyba savo 2013 m. gegužės 6 d. sprendime aiškiai pasisakė dėl teritorinio skyriaus sprendimo teisėtumo. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato išaiškinimu (2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 39) pareiškėja teigia, kad net ir konstatavus, jog pareiškėja praleido terminą skųsti VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimus, turėtų būti sprendžiama, ar nėra pagrindo praleistą terminą atnaujinti, kadangi toks prašymas buvo pareikštas teismo posėdžio metu.

3. Apeliantas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-167/2013, nes nesutampa minėtos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi.

Atsiliepime taip pat prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamą ginčą pareiškėja iškėlė dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį ir ribojant paskirtos senatvės pensijos dydį asmeniui, kuris turi draudžiamųjų pajamų.

Byloje nustatyta, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjos, dirbančio asmens, senatvės pensija buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, po to sumažinta pritaikius to paties įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai, taip pat pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Pareiškėja prašė teismo priteisti jai 12 055,63 Lt pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, t.y. pripažintos antikonstitucine įstatymo normos taikymo. Taip pat prašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (10.1)3-46590 ir Fondo valdybos 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2964.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą senatvės pensijos dalį (12 055,63 Lt), susidariusią dėl antikonstitucine pripažintos Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo; panaikino 2013 m. balandžio 12 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo Nr. (10.1)3-46590 dalį, kuria atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų; panaikino 2013 m. gegužės 6 d. VSDFV sprendimą Nr.(6.5)I-2964. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, t.y. Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalį (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi redakcija). Apelianto nuomone, pareiškėjos reikalavimui dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies normos ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas netaikytini, teismas turėjo taikyti ieškinio senatį ir nutraukti bylą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos aplinkybes ir bylos šalių poziciją pasirenkant atitinkamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis kaip nagrinėjamai bylai aktualią teismų praktiką, atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl teismų precedentų, kaip teisės šaltinių galios, teismams sprendžiant bylas. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime pažymėjo, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Be to, pažymėjo, kad teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Konstitucinis Teismas šiame nutarime inter alia nurodė, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžė, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis tomis teisės aiškinimo taisyklėmis, kurios suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškose arba labai panašiose bylose. Tai lemia Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nuostatos, kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Dėl apelianto pozicijos, kad nagrinėjamo ginčo atveju Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas netaikytinas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į oficialią konstitucinę doktriną, pagal kurią Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, ne kartą yra pasisakęs, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 ir kt.). Dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynimo, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs ir kitose nutartyse (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275).

Paisydama iš Konstitucijos kylančio imperatyvo dėl jurisprudencijos tęstinumo, teisėjų pažymi, kad nagrinėjamai bylai kaip teismų precedentas yra ypač aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kuro faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės požiūriu yra analogiška nagrinėjamai bylai ir kurioje, be kita ko, pateikti atitinkami išaiškinimai dėl pasinaudojimo privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros valstybinio socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje Nr. A143-816/2014 nurodė, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustato, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.

Nuostatos dėl Fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimo įtvirtintos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje, kurio 2 dalis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustato skundų Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) padavimo terminus, inter alia kad skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas; taip pat nustatyta, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas; skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 1 dalis nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai; skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, o pagal šio straipsnio 2 dalį, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui.

Taigi, tiek paminėtas iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje, tiek nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje, termino kreiptis su skundu privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka į Fondo valdybą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimų įstaigų sprendimų pensijų klausimais pradžios momentą apibrėžė analogiškai – nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Sprendžiant dėl momento, su kuriuo sietina termino paduoti skundą Fondo valdybai dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas (sumažintas) pensijas, eigos pradžia, teisiškai reikšmingos yra faktinės aplinkybės, susijusios su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimu asmeniui, turinčiam teisę ją gauti (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.).

Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pažymėjo, kad minėti terminai, t.y. tiek iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs 3 metų terminas, tiek nuo 2013 m. sausio 1 d. nustatytas 6 mėnesių terminas) nustato laiko tarpą, per kurį asmuo, manydamas, kad jo teisės ar interesai pažeisti, gali kreiptis į išankstinio ginčų nagrinėjimo instituciją, t.y. inicijuoti ginčo nagrinėjimą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka. Taigi savo teisine prigimtimi tai procedūrinis terminas, nustatytas tam tikrą laiko tarpą veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Be to, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal faktines aplinkybes, kai nepasibaigus anksčiau galiojusio teisinio reguliavimo nustatytam ilgesniam skundo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai padavimo terminui, įsigalioja naujas teisinis reguliavimas, nustatantis iš esmės trumpesnį skundo padavimo terminą (nenustačius jokių pereinamojo laikotarpio nuostatų), kuris šio naujojo teisinio reguliavimo įsigaliojimo momentu jau būtų pasibaigęs, tai iš esmės lemtų negalimumą inicijuoti ginčo nagrinėjimą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, ir, atitinamai, iš esmės apribotų asmens galimybę kreiptis į teismą. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes pareiškėjai, kuri pirmą sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją gavo 2010 m. sausio mėnesio pabaigoje, kreipimuisi į išankstinio ginčų nagrinėjimo instituciją (Fondo valdybą) taikytinas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) nustatytas 3 metų procedūrinis terminas.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje numatyto 3 metų termino kreiptis privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka į Fondo valdybą pradžios nustatymo. Pirmosios instancijos teismas byloje teisingai nustatė, kad pirmoji senatvės pensija, sumažinta pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas, tarp jų ir šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, kuri vėliau buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, į pareiškėjos sąskaitą buvo pervesta 2010 m. sausio pabaigoje.

Nors pirmosios instancijos teismas byloje nenustatė kurią būtent 2010 m. sausio mėnesio pabaigos dieną pareiškėja gavo pirmą sumažintą senatvės pensiją, tačiau ši aplinkybė nagrinėjamo ginčo atveju nėra itin reikšminga, nes byloje nėra ginčo dėl to, kad šis teisiškai reikšmingas faktas įvyko 2010 m. sausio pabaigoje ir to pakanka procedūrinio termino per kurį pareiškėja turėjo kreiptis į Fondo valdybą nustatymui. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad 3 metų termino, per kurį pareiškėja turėjo paduoti skundą Fondo valdybai privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo šios datos, o ne nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo.

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje (Konstitucijos 52 straipsnis) ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai). Kadangi teisės į asmeniui paskirtą pensiją pagal Konstituciją ir įstatymą turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, pareiškėja 2010 m. sausio pabaigoje gavusi pirmą sumažintą senatvės pensiją, turėjo sužinoti ir sužinojo apie savo teisės į nuosavybę (šiuo atveju paskirtos senatvės pensiją) galimą pažeidimą.

Pirmosios instancijos teismas byloje neteisingai nustatė termino, per kurį pareiškėja galėjo inicijuoti ginčo nagrinėjimą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka kompetentingoje institucijoje (Fondo valdyboje) eigos pradžią, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes laikytina, jog išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra buvo užbaigta Fondo valdybai iš esmės išnagrinėjus pareiškėjos skundą, o pareiškėja pasibaigus šiai procedūrai kreipėsi į administracinį teismą nepraleidusi ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2013 m. kovo 26 d. prašymu kreipėsi į Fondo valdybos teritorinį padalinį (VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ąjį pensijų skyrių), prašydama suteikti informaciją dėl 2010-2011 m. neišmokėtos senatvės pensijos dalies ir išmokėti jai priklausančią pensiją. Fondo valdybos teritorinis skyrius priėmė 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (10.1)3-46590, kuriame pateikė pareiškėjai jos prašomą informaciją apie 2010-2011 metais mokėtos senatvės pensijos mažinimą pritaikius Laikinąjį įstatymą, taip pat nurodė, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti neišmokėtos pensijos dalies. Šį VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą pareiškėją 2013 m. kovo 24 d. skundu apskundė Fondo valdybai, kuri 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2964 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, nurodydama, kad pareiškėja praleido terminą skundui paduoti. Be to, Fondo valdyba šiame sprendime pasisakė ir dėl ginčo esmės. Gavusi šį Fondo valdybos sprendimą, pareiškėja 2013 m. gegužės 24 d. (pagal skundo išsiuntimo teismui spaudą) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje Nr. A143-816/2014 išaiškino, kad prašymu išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį išreiškiamas nesutikimas su atitinkamais Fondo valdybos teritorinio skyriaus veiksmais, t. y. siekiama inicijuoti ginčą dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų). Kadangi tiek Pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką, skundai dėl pensijų dalies išmokėjimo turi būti paduodami Fondo valdybai, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, o ne Fondo valdybos teritoriniam skyriui.

Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė ir tai, jog tokį prašymą gavęs Fondo valdybos teritorinis skyrius, vadovaudamasis inter alia gero administravimo principu, iš jo kylančiais reikalavimais veikti atidžiai ir rūpestingai, įstatymuose esant aiškiai nustatytam teisiniam reguliavimui dėl Fondo administravimo įstaigų kompetencijos, turėjo imtis veiksmų (Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalis ir šią įstatymo nuostatą pakartojantis Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių 32 punktas) ir prašymo dalį dėl pensijų dalies išmokėjimo perduoti ginčus dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų nagrinėti įgaliotai institucijai, t. y.

Fondo valdybai. Nagrinėjamu atveju pareiškėja D. O. K. su prašymu išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautą senatvės pensijos dalį kreipėsi ne į Fondo valdybą, kaip privalomą šios kategorijos ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, o į Fondo valdybos teritorinį skyrių, t.y. teritorinio skyriaus veiksmų apskundimo aspektu kreipėsi ne į tą subjektą. Fondo valdybos teritorinis skyrius 2013 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. (10.1)3-46590 ne tik suteikė pareiškėjos prašomą informaciją, bet iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nurodydamas, kad grąžinti pensijos nepriemoką nėra teisinio pagrindo.

Minėtoje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, vertindama iš esmės analogišką situaciją, konstatavo, kad pareiškėjos prašymas, kuriuo ji kreipėsi į Fondo valdybos teritorinį skyrių, laikytinas kreipimusi į Fondo valdybą Pensijų įstatymo 45 straipsnio prasme. Nagrinėjamo ginčo atveju laikytina, kad pareiškėjos D. O. K. kreipimosi į Fondo valdybą data yra 2013 m. kovo 26 d. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad Fondo valdyba, gavusi pareiškėjos 2013 m. balandžio 24 d. skundą, 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2964 nors ir konstatavo, kad pareiškėja kreipėsi praleidusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, ir vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d.

įsakymu Nr. V-131, 31 punktu, nurodė, kad atsisako nagrinėti pareiškėjos skundą, bet nurodė ir tai, kad Fondo valdybos teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas neišmokėtos senatvės pensijos dalies, nes nepriimti kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai. Taigi 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. (6.5)I-2964 Fondo valdyba, nors ir konstatavo, kad pareiškėja skundą padavė praleidusi terminą, dėl ko nurodė, kad atsisako jį nagrinėti, tačiau tuo pačiu išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjos keliamo ginčo, o tai yra pagrindas konstatuoti, kad Fondo valdyba iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra buvo užbaigta kompetentingoje ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje pasisakant dėl ginčo esmės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 iš esmės analogiškoje situacijoje pažymėjo, kad šiuo aspektu kliūčių nagrinėti ginčą teisme nėra.

Pareiškėja D. O. K. į pirmosios instancijos teismą kreipėsi 2013 m. gegužės 24 d., t. y. nepraleisdama ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto dvidešimties dienų termino nuo Fondo valdybos 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. (6.5)I-2964 gavimo dienos. Konstatavus, kad įstatymu nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra buvo baigta ir pareiškėja, pasinaudojusi šia tvarka, kreipėsi į teismą nepraleidusi įstatymu nustatyto termino, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismui pagal pirmiau aptartas įstatymų normas nebuvo procesinių kliūčių nagrinėti pareiškėjos skundo reikalavimus dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo, taip pat dėl ginčijamų VSDFV Vilniaus skyriaus ir Fondo valdybos sprendimų panaikinimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje Nr. A143-816/2014 suformuota teisės aiškinimo praktika šiuo aspektu išplėtota analogiškose bylose (LVAT 2014 m. gegužės 26 d. nutartis Nr.A502-633/2014, 2014 m. birželio 19 d. nutartį Nr.A602-686/2014, 2014 m. birželio 19 d. nutartį Nr.A756-811/2014 ir kt.).

Minėta, kad pareiškėjai senatvės pensijos nepriemoka ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.) susidarė, be kita ko, taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Laikinojo įstatymo 8 straipsnis ir šio įstatymo 2 priedas 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2195 buvo pripažinti netekusiais galios (įsigaliojo atitinkamai 2012 m. liepos 13 d. ir 2012 m. rugsėjo 1 d.). Taigi nagrinėjamam ginčui aktuali teisės norma buvo pašalinta iš Lietuvos teisės sistemos, tačiau tai pareiškėjos teisių pažeidimo pasekmių (turtinio praradimo) nepašalino.

Nagrinėjamas ginčas yra susijęs su asmens konstitucine teise į pensiją (Konstitucijos 52 straipsnis). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymuose nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, dydžius, sąlygas, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityse laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).

Pastebėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo, pasisakydamas dėl minėto nutarimo nuostatų. susijusių su sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymu, pažymėjo, kad užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti visa apimtimi (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį Nr. A143-816/2014).

Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėja iš esmės tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjo teisę reikalauti teisme pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymu perskaičiuojant ir išmokant pareiškėjai sumažintą senatvės pensiją. Pažeistas pareiškėjos teises teismas privalo ginti, kadangi priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, garantuojančios asmens teisę į pensinį aprūpinimą, taip pat iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o pati asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi, jei asmuo realiai negalėtų apginti savo teisių teisme. Tai lemtų, kad teisinis reguliavimas, Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas, nors tai nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsnio ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalies normomis, kurios draudžia teismui (teisėjui) taikyti įstatymą, prieštaraujantį Konstitucijai.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir pagrįstai priteisė pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus 12 055,63 Lt senatvės pensijos nepriemoką, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, kuri pirmiau minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remdamasis teismas panaikino Fondo valdybos teritorinio skyriaus 2013 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (10.1)3-46590 dalį, todėl šiuo klausimu išsamiau nepasisako.

Dėl Fondo valdybos 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. (6.5)I-2964 panaikinimo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remdamasis teismas panaikino šį sprendimą, ir juos pakeičia. Teisėjų kolegija nekvestionuoja Fondo valdybos kompetencijos atsisakyti nagrinėti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka asmens skundą, jei yra nustatoma, kad skundas paduotas praleidus įstatymu nustatytą terminą, tačiau pažymi, kad nagrinėjamu atveju Fondo valdyba sprendime konstatavusi, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą ir pažymėjusi, kad pareiškėjai pateikus įrodymus, suteikiančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tuo pačiu sprendimu išnagrinėjo pareiškėjos skundą iš esmės, t.y. jį priėmė ir išreiškė išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos poziciją ir valią, kad grąžinti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos nepriemoką, kurios jis negavo pritaikius antikonstitucine pripažintą Laikinojo įstatymo normą, nėra pagrindo. Fondo valdybos 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. (6.5)I-2964 neteisėtumą ir nepagrįstumą šiuo atveju lemia pirmiau minėtas šio sprendimo turinio prieštaringumas bei, išnagrinėjus pareiškėjos skundą iš esmės, atsisakymas netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis, kuria Fondo valdybos 2013 m. gegužės 6 d. sprendimas Nr. (6.5)I-2964 panaikintas, paliekama nepakeista, remiantis šioje nutartyje išdėstytais motyvais.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys