eA-377-438/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-377-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03204-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui K. G. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo K. G. (toliau – ir atsakovas) 1 448,88 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos.

Pareiškėjas nurodė, kad jam teisės aktų nustatyta tvarka yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Alytaus rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Pagal Nuostatų 15 ir 16 punktus pareiškėjui yra pavesta administruoti bei apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Nuostatų 5 punkte apibrėžiama, kad komunalinių atliekų turėtojai ir vietinės rinkliavos mokėtojai – tai visi fiziniai, juridiniai asmenys, taip pat vykdantys ūkinę komercinę veiklą, turintys nekilnojamojo turto savivaldybės teritorijoje. Kadangi prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu, sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta.

Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto, esančio Alytaus rajono savivaldybėje. Atsakovas nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui 1 448,88 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atmetė.

Teismas analizavo nagrinėjamu atveju aktualius Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį,11 straipsnio 1 dalies 8 punktą, 12 straipsnį, 13 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 2 punktą, 31 punktą, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį bei Nuostatus.

Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nuosavybės teise turėjo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), todėl, teismo vertinimu, pagal Nuostatų 5 punktą jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas.

Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog atsakovas jam priklausančiu nekilnojamojo turto objektu nesinaudojo.

Teismas nurodė Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. K-286 „Dėl Alytaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų patvirtinimo“ patvirtintas Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatas (toliau – ir Lengvatos). Teismo vertinimu, atsakovo į bylą pateiktas akcinės bendrovės (toliau – ir AB) LESTO 2014 m. balandžio 16 raštas Nr. 50220-2400 patvirtina aplinkybę, jog nekilnojamam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. balandžio 15 d. atsakovas su AB LESTO elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nebuvo sudaręs, taip pat teismas pažymėjo, kad Alytaus rajono savivaldybės įmonės „Simno komunalininkas“ 2014 m. balandžio 22 d. pažyma Nr. SD-90 patvirtina, jog atsakovas, gyvenantis Poškos g. 10-30, Šilalė, niekada nesinaudojo vandentiekio paslaugomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), kadangi nurodytu adresu nėra vandentiekio tinklų.

Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas sprendė, jog atsakovas įrodė, kad ginčo laikotarpiu jam priklausančiu nagrinėjamu atveju aktualiu nekilnojamuoju turtu nesinaudojo ir atliekų neturėjo. Kadangi pareiškėjas atsakovo įrodymus ir argumentus paneigiančių įrodymų teismui nepateikė, teismas konstatavo, kad pareiškėjo į bylą pateiktų įrodymų nepakanka nekilnojamojo turto naudojimui, atliekų susidarymui ir vietinės rinkliavos mokesčio apskaičiavimui pagrįsti, todėl pripažino, kad atsakovui ginčo laikotarpiu nekilo pareiga mokėti vietinės rinkliavos mokestį. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimu, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skunde keliamus reikalavimus tenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia analogiškais argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes, netinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje inter alia konstatuota, kad mažesnio elektros energijos kiekio sunaudojimas nėra pagrindas atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo. Pareiškėjo vertinimu, atsakovo pateikti įrodymai nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, jog atsakovas turimu nekilnojamuoju turto nesinaudoja, kadangi minėti dokumentai nepatvirtina aplinkybės, jog atsakovui priklausantis pastatas ginčo laikotarpiu buvo netinkamas naudoti Nekilnojamojo turto registre nurodytai paskirčiai (vasarnamis – svečių namai). Pirmosios instancijos teismas taip nepagrįstai pritaikė Lengvatas ir viršijo savo kompetenciją (Lengvatų 4.2, 11 p.).

Atsakovas K. G. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas atsiliepime iš esmės vadovaujasi pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje sprendžiamas ginčas dėl 1 448,88 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovo K. G. už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d..

Byloje nustatyta, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nuosavybės teise turėjo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini).

Pagal Alytaus rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. K-294 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (Nuostatai) 5 punktą, nekilnojamojo turto, Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje turėjimo faktas, yra tas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis fiziniai ir juridiniai asmenys yra pripažįstami vietinės rinkliavos mokėtojais. Byloje ginčo, kad atsakovas ginčo laikotarpiu atitiko šios rinkliavos mokėtojo statusą, nėra.

Atsakovas savo nesutikimą su pareiškėjo reikalavimu sumokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, grindžia tuo, kad jis neturėjo ir nesukūrė atliekų, nes jam priklausančio turto nenaudojo. Šią aplinkybę, atsakovo teigimu įrodo tai, jog šiam nekilnojamam turtui nebuvo teikiamos elektros bei vandens tiekimo paslaugos ir pan..

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas sprendimą atmesti pareiškėjo reikalavimą dėl minėtos rinkliavos priteisimo iš atsakovo, iš esmės grindė tuo, jog byloje yra įrodyta, kad atsakovas ginčo laikotarpiu jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu nesinaudojo ir atliekų neturėjo, todėl jam neatsirado pareiga mokėti šios rinkliavos.

Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas ir Atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Atliekų tvarkymo įstatymo 30-1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad komunalinių atliekų tvarkymas gali būti organizuotas, sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo sutartį arba mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą.

Minėta, kad Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje komunalinių atliekų tvarkymas yra organizuotas mokant savivaldybės nustatytą rinkliavą.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą požymius yra konstatuota, kad pagal Rinkliavų įstatymo nuostatas vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. <...> vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. <...> vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. <...> vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) CK 6.584 straipsnio 1 dalies prasme (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010; 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011 ir kt.).

Toks vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą pobūdis lemia, kad pareiga mokėti šią rinkliavą iš principo negali būti siejama su faktiškai suteiktos paslaugos, surenkant ir tvarkant iš asmens komunalines atliekas, dydžiu, trukme ir pan..

Administracinių teismų praktikoje šiuo klausimu aiškinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, taip pat yra konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį.

Aiškinant bylai aktualų principą „teršėjas moka“, nagrinėjamu atveju yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktika. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“.

Pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011; 2015 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-210-438/2015).

Šiuo atveju pažymėtina, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 30-2 straipsnio 1 dalyje (2012 m. balandžio 19 d. įstatymo Nr. XI-1981 redakcija), įsigaliojusioje nuo 2013 m. liepos 1 d., taip pat yra įtvirtintas solidarumo principas sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kainodarą.

Iš aptarto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį, ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau, tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo, asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo.

Pagal Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 3 punktą lengvatas vietinių rinkliavų mokėtojams nustato atitinkamos savivaldybės taryba savo sprendimu.

Byloje nagrinėjamu atveju tokiu teisės aktu yra Alytaus rajono savivaldybės taryba 2010 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas Nr. K-286 „Dėl Alytaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų patvirtinimo“, pagal kurio nustatytą tvarką ir sąlygas asmuo galėtų įgyti teisę mokėti mažesnio dydžio rinkliavą ar būti atleistas nuo jos mokėjimo.

Byloje duomenų, kad atsakovas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į atsakingas institucijas dėl atitinkamos lengvatos įgijimo bei ją įgijęs, nėra. Tokių aplinkybių nenurodo ir pats atsakovas.

Visa tai lemia, kad atsakovas nepriklausomai nuo to ar jis ginčo laikotarpiu faktiškai turėjo komunalinių atliekų ar ne, pridavė jas tvarkytojui ar ne, jis, kaip vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtojas, privalėjo šią rinkliavą mokėti, nes teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo atleistas nuo visos ar dalies šios rinkliavos mokėjimo.

Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje priėmė nepagrįstą bei neteisingą sprendimą, nes netinkamai išaiškino ir pritaikė materialines teisės normas, dėl ko teismo sprendimas yra naikinamas, byloje priimant naują sprendimą, kuriuo tenkinamas pareiškėjo reikalavimas dėl 1 448,88 Lt (419,62 Eur = 1448,88 : 3,45280) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovo K. G. už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (ABTĮ 143 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą patenkinti.

Uždarajai akcinei bendrovei „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ iš K. G. priteisti 419,62 Eur (keturis šimtus devyniolika eurų ir šešiasdešimt du centus) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys