AS-1096-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-1096-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00172-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. rugsėjo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) Panevėžio apygardos administraciniam teismui padavė skundą, prašydamas: 1) panaikinti Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą Nr. 1880 nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 1 d. neskirti socialinės pašalpos nustačius, jog pareiškėjas nedalyvavo vietos savivaldybės administracijos organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje; 2) įpareigoti Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių įskaityti į visuomenei naudingus darbus 12 arų valstybės žemės, esančios Kupiškio rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, Lauko g. (duomenys neskelbtini), priežiūrą ir nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 1 d. skirti 101,38 eurų socialinę pašalpą.

Pareiškėjas, motyvuodamas tuo, kad neturi darbo ir yra registruotas darbo biržoje, prašė jį atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartimi pareiškėjo prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio buvo netenkintas konstatavus, jog pareiškėjas be rimto pagrindo kreipiasi į administracinį teismą. Šia nutartimi nustatytas terminas pašalinti skundo trūkumą – sumokėti 28 eurų žyminį mokestį.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 8 d. nutartimi nutarė pareiškėjo R. K. skundą laikyti nepaduotu.

Teismas nurodė, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartimi pareiškėjas buvo įpareigotas sumokėti 28 eurų žyminį mokestį už teismui paduodamą skundą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. birželio 29 d. dar kartą pateikė prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio, prašymą grindė aplinkybėmis, analogiškomis nurodytoms pirminiame prašyme. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nesumokėjo žyminio mokesčio, jo 2015 m. birželio 29 d. pateikto prašymo atleisti nuo žyminio mokesčio teismas nebesvarstė ir nutarė pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu.

III. Pareiškėjas R. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartį ir atleisti jį nuo žyminio mokesčio.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jo finansinę būklę, į tai, kad jis registruotas darbo biržoje ir neturi jokių pajamų, todėl negali sumokėti žyminio mokesčio, ir nepagrįstai jo neatleido nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjas R. K. atskiruoju skundu skundžia Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartį, kuria teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo skundą laikė nepaduotu, nes jis per teismo nustatytą terminą nepašalino teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartyje nurodyto skundo trūkumo – nesumokėjo žyminio mokesčio.

ABTĮ 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismui paduotas skundas (prašymas) neatitinka šio įstatymo 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti; jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Pažymėtina, kad teismo nutartis grąžinti skundą pareiškėjui yra priimama nutarties, kuria nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti, pagrindu, kaip procesinė pasekmė, kylanti pareiškėjui nepašalinus ar netinkamai pašalinus teismo nurodytus trūkumus. Todėl sprendžiant dėl teismo nutarties laikyti skundą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo, kartu turi būti tikrinamas ir nutarties dėl skundo trūkumų šalinimo teisėtumas ir pagrįstumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-1070/2014).

Teisėjų kolegija pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Tačiau, kaip ir bet kuri kita asmens teisė, taip ir teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. Speciali tvarka, kurios laikydamiesi asmenys gali įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į administracinį teismą, nustatyta ABTĮ. Kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis įstatymo nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų. ABTĮ numato, jog teismui pateikiamas skundas turi atitikti ABTĮ 23, 24, 39 straipsniuose numatytus reikalavimus – vienas tokių reikalavimų – sumokėti žyminį mokestį.

ABTĮ 39 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 28 eurų žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 40 ir 41 straipsniuose.

Byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjo teismui pateiktas skundas, vadovaujantis ABTĮ 39 straipsnio 1 dalimi yra apmokestinamas 28 eurų žyminiu mokesčiu. Nustatyta, kad kartu su skundu pareiškėjas buvo pateikęs prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymą pareiškėjas grindė tuo, jog nedirba, yra registruotas darbo biržoje. Prie prašymo pareiškėjas pridėjo Darbo ieškančio asmens atmintinę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad būtinybė užtikrinti skirtingos turtinės padėties dalyvaujančių byloje asmenų konstitucinę teisę į realią teisminę gynybą sudaro prielaidas proceso įstatyme įtvirtinti atleidimo nuo žyminio mokesčio ar jo dalies sumokėjimo institutą. ABTĮ 41 straipsnyje nustatyta, jog administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas atitinkamais įrodymais. Įvertinusi šios teisės normos turinį teisėjų kolegija daro išvadą, jog atleidimo nuo žyminio mokesčio institutas išimtinai siejamas tik su sunkia fizinio asmens finansine padėtimi – vertinant, ar yra pagrindas pareiškėją atleisti nuo žyminio mokesčio, turi būti įvertinta jo turtinė padėtis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-269-143/2015).

Nustatyta, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 17 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, nes konstatavo, jog pareiškėjas be rimto pagrindo kreipiasi į administracinį teismą. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. ir 2014 m. balandžio 22 d. nutartyse, priimtose administracinėse bylose, kurioje buvo nagrinėjami pareiškėjo skundai dėl ankstesnių Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimų neskirti socialinės pašalpos pareiškėjui neįvykdžius pareigos dalyvauti savivaldybės organizuojamoje visuomenei naudingoje veikloje, pateiktais Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo ir Telkimo visuomenei naudingai veiklai atlikti tvarkos aprašo nuostatų išaiškinimais, ir padarė išvadą, kad pareiškėjas naujai susiklosčiusioje analogiškoje teisinėje situacijoje neatsižvelgia į šias Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis ir juose pateiktų išaiškinimų nepaiso.

Įvertinusi teismo nutarties, kuria buvo netenkintas pareiškėjo prašymas atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, teisėjų kolegija daro išvadą, jog teismas apskritai nevertino pareiškėjo finansinių galimybių sumokėti žyminį mokestį, nors tokia teismo pareiga nustatyta ABTĮ 41 straipsnyje, o sprendimą pareiškėjo neatleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo grindė tuo, jog pareiškėjas be rimto pagrindo kreipiasi į administracinį teismą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ABTĮ 40 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta teismo galimybė pareiškėją, piktnaudžiaujantį teisminės gynybos teise, įpareigoti sumokėti žyminį mokestį, kai paduodamas skundas vadovaujantis ABTĮ 40 straipsniu yra neapmokestinamas žyminiu mokesčiu. Įvertinusi tai, kad šioje byloje pareiškėjo paduotas skundas nepriskirtinas neapmokestinamųjų skundų kategorijai, aptariama teisės norma netaikytina.

Atskirajame skunde pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo prašo jį atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo, darytina išvada, kad klausimas dėl pareiškėjo atleidimo nuo žyminio mokesčio bei jo skundo priėmimo klausimas turi būti perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartis, kuria nutarta pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu, naikinama ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartį panaikinti ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė