eA-27-602/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-27-602/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01487-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras skundą atsakovui A. K. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras, pareiškėjas) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. K. (toliau – ir atsakovas) 5 146,48 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras yra viešojo administravimo subjektas, kuriam yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Lazdijų rajono savivaldybės taryba 2007 m. lapkričio 27 sprendimu Nr. 5TS-217 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie yra privalomi visiems Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, komunalinių atliekų turėtojams, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu, išskyrus žemės sklypus, savivaldybės teritorijoje. Sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta, nes, kaip matyti iš teisės aktų nuostatų, prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu. Šiuo atveju atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kadangi nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą, esantį Lazdijų rajone. Atsakovas nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui 5 146,48 Lt vietinės rinkliavos, kuri atsakovui buvo paskaičiuota remiantis Nuostatų 15-20 punktuose nustatyta tvarka.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog su skundu nesutinka. Akcentavo, kad elektros nenaudoja, todėl jam turi būti taikoma 100 proc. lengvata.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1-2 punktais, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, 30 straipsnio 1 dalimi ir 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 5TS-217 Lazdijų rajono savivaldybės tarybos patvirtintais Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais. Teismas pažymėjo, kad iš prie Nuostatų esančio priedo (Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr.5TS-615 redakcija) matyti, jog vietinės rinkliavos dydis Lazdijų rajono savivaldybės komunalinių atliekų turėtojams ir vietinės rinkliavos mokėtojams skaičiuojamas atsižvelgiant į pastato paskirtį. Tuo atveju, kai nekilnojamojo turto paskirtis – prekybos paskirties pastatai, konkretus rinkliavos dydis nustatomas pagal nekilnojamojo turto plotą: vienas vietinės rinkliavos mokestis nustatytas už prekybos pastatus, kurių plotas iki 1 000 kv. m ploto, kitas mokestis skaičiuojamas nuo 1 000 kv. m ploto.

Nekilnojamojo turto registre atsakovo vardu registruotas 448,72 kv. m prekybos pastatas – parduotuvė, esantis (duomenys neskelbtini). Iš teismui pateikto pastato – parduotuvės apžiūros 2013 m. gruodžio 13 d. akto Nr. 12-13/1 matyti, jog minėtas pastatas eksploatacijai netinkamas. Tai patvirtina ir akto sudėtine dalimi esančios nuotraukos.

Iš pateiktų Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų matyti, kad atsakovas nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nemokėjo visos jam paskaičiuotos vietinės rinkliavos sumos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė 5 146,48 Lt įsiskolinimas. Šie mokėjimo pranešimai taip pat patvirtina, jog vietinė rinkliava atsakovui yra skaičiuojama už prekybos paskirties pastatą iki 1 000 kv. m ploto. Atsakovas su pareiškėjo duomenimis nesutinka, t. y. nurodo, jog pastatas yra neeksploatuojamas ir netinkamas eksploatuoti. Minėtus teiginius patvirtina rašytiniai įrodymai: pastato – parduotuvės apžiūros aktas su priedais bei akcinės bendrovės LESTO (toliau – ir AB LESTO) pažyma, patvirtinanti, jog elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis dėl ginčo objekto nėra sudaryta. Šios atsakovo nurodytos aplinkybės yra reikšmingos, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo kausimą.

Teismas konstatavo, kad pareiga mokėti vietinę rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose. Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 5TS-551 patvirtinto norminio akto „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą lengvatų“ 1.1. ir 1.6. punktuose nustatyta, kada yra taikoma lengvata – 100 proc. atleidimas nuo įmokos. Pagal byloje esančius duomenis negalima pagrįstai teigti, kad atsakovui priklausantis pastatas yra tinkamas naudoti ir yra naudojamas prekybos paskirčiai. Nors valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir VĮ Registrų centras) duomenimis atsakovo vardu yra registruotas 448,72 kv. m prekybos paskirties pastatas, tačiau pastato galėjimą naudoti prekybos paskirčiai ir jo realų naudojimą pagal paskirtį paneigia kiti bylos įrodymai (pastato – parduotuvės apžiūros aktas bei AB LESTO pažyma), todėl jis negali būti apmokestinamas vietine rinkliava. Analogiškame ginče Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A556-640/2013 konstatavo, jog atsakovui nuosavybės teise priklausantis nekilnojamas turtas ginčo laikotarpiu nebuvo tinkamas naudoti gyvenamosios paskirties pastatas (name nebuvo tinkamos žmogui gyventi patalpos), todėl negalėjo būti apmokestintas vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą.

Nustatytos aplinkybės lemia, kad pareiškėjas neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo, jog laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. pagrįstai skaičiavo vietinę rinkliavą. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjo reikalavimo pagrįstumas dėl 5 146,48 Lt skolos už nesumokėtą vietinę rinkliavą neįrodytas, todėl skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Atliekų tvarkymo įstatymą, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, nes visi atliekų turėtojai turi kolektyviai padengti atliekų šalinimo išlaidas. Lietuvos valstybė pirmenybę teikia kaštų padengimo solidarumo principui prieš proporcingumo principą, nes tik tokiu būdu gali būti užtikrintas atliekų tvarkymas nesukeliant pavojaus žmonių sveikatai ir nepakenkiant aplinkai.

2. Teismas netinkamai vertino bylos medžiagą ir padarė neteisingas išvadas. Byloje esantis parduotuvės apžiūros aktas (surašytas tik pradėjus nagrinėti bylą teisme) ir AB LESTO pažyma neatleidžia atsakovo nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už visą ginčo laikotarpį – nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Minėtas aktas nepatvirtina aplinkybės, kad ginčo pastatas jau nuo 2008 m. liepos 1 d. buvo netinkamas naudoti parduotuvės veiklai. Minėtas aktas nepatvirtina ir aplinkybės, kad ginčo pastato apskritai nebuvo galima naudoti komercinei veiklai (pvz., sandėliavimo, pramogų).

3. Teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, nevertino įrodymų, kad atsakovui nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. balandžio 28 d. nuosavybės teise priklausė gyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskelbtini).

Atsakovas A. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Nagrinėjamu atveju ginčas kyla ne dėl to, ar pastatas naudojamas, bet dėl to, ar jis yra prekybos objektas, už kurį apskaičiuota vietinė rinkliava. Iš teismui pateikto 2013 m. gruodžio 13 d. pastato – parduotuvės apžiūros akto Nr. 12-13/1 matyti, jog minėtas pastatas eksploatacijai netinkamas. Tai patvirtina ir akto sudėtine dalimi esančios nuotraukos.

2. Pareiškėjo argumentas, kad atsakovui nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. balandžio 28 d. nuosavybės teise priklausė gyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), nesusijęs su ginčo objektu ir neturi nieko bendro su nagrinėjama byla.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. K. 5 146,48 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendė, kad nors VĮ Registrų centro duomenimis atsakovo vardu yra registruotas 448,72 kv. m prekybos paskirties pastatas, tačiau pastato galėjimą naudoti prekybos paskirčiai ir jo realų naudojimą pagal paskirtį paneigia kiti bylos įrodymai (pastato – parduotuvės apžiūros aktas bei AB LESTO pažyma), todėl jis negali būti apmokestinamas vietine rinkliava.

Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, be kita ko, teigdamas, kad teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, nevertino įrodymų, jog atsakovui nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. balandžio 28 d. nuosavybės teise priklausė gyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, sutinka su minėtu pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 17 d. sprendime pasisakė dėl Nekilnojamojo turto registre atsakovo vardu registruoto 448,72 kv. m prekybos pastato – parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini). Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad iš prie pareiškėjo skundo pridėto 2008 m. rugpjūčio 13 d. Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimo matyti, kad ginčo vietinė rinkliava atsakovui apskaičiuota ne tik už prekybos pastato – parduotuvės patalpas, bet ir už gyvenamąją patalpą (butą), esančią (duomenys neskelbtini). Iš prie pareiškėjo skundo pridėto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad A. K. nuo 2006 m. birželio 16 d. iki 2010 m. vasario 5 d. nuosavybės teise priklausė butas, esantis (duomenys neskelbtini), o nuo 2010 m. vasario 5 d. iki 2010 m. balandžio 28 d. priklausė ½ minėto buto. Neįvertinęs minėtų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas atitinkamai nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo dalies priteisti vietinę rinkliavą už atsakovui priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini). Taigi teismas, sprendimo motyvuose nepasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo dalies, padarė proceso teisės pažeidimą, dėl kurio galėjo būti neteisingai išspręsta byla, o tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012). Kadangi pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuose nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo dalies, t. y. neišnagrinėjo dalies bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas negali priimti naujo sprendimo, o byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje reikia papildomai aiškintis aplinkybes taip pat ir dėl vietinės rinkliavos mokėjimo už prekybos pastatą. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad nors VĮ Registrų centro duomenimis atsakovo vardu yra registruotas 448,72 kv. m prekybos paskirties pastatas, tačiau pastato galėjimą naudoti prekybos paskirčiai ir jo realų naudojimą pagal paskirtį paneigia kiti bylos įrodymai (pastato – parduotuvės apžiūros aktas bei AB LESTO pažyma), todėl jis negali būti apmokestinamas vietine rinkliava. Teismas rėmėsi 2014 m. sausio 28 d. AB LESTO pažyma, patvirtinančia, jog elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis dėl ginčo objekto nėra sudaryta, ir 2013 m. gruodžio 13 d. pastato – parduotuvės apžiūros aktu Nr. 12-13/1 su priedais, kuriame nurodyta, kad patalpos eksploatacijai netinkamos.

Teisėjų kolegija dėl minėto pirmosios instancijos teismo vertinimo pažymi, kad atsakovo pateikti įrodymai nepatvirtina, jog ginčo pastatas nebuvo naudojamas laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą, t. y. nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. 2014 m. sausio 28 d. AB LESTO pažymoje yra nurodyta tik tai, kad AB LESTO nėra sudariusi elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties su atsakovu. Taigi ši pažyma patvirtina faktą, kad sutartis atsakovo kreipimosi metu (2014 m. sausio mėn.) nėra sudaryta. Joje niekaip neatsispindi duomenys, ar tokia sutartis buvo sudaryta ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Tas pats pasakytina ir apie 2013 m. gruodžio 13 d. pastato – parduotuvės apžiūros aktą Nr. 12-13/1 su priedais, nes jame nurodyta, kad patalpos netinkamos eksploatacijai apžiūros metu (2013 m. gruodis). Atitinkamai minėtame apžiūros akte neatsispindi pastato būklė nagrinėjamai bylai aktualiu ankstesniu laikotarpiu. Atsakovas jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad pastatas buvo netinkamas naudoti laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. teismui nepateikė.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas turėtų iš naujo svarstyti, ar aptarti įrodymai paneigia pastato galėjimą naudoti prekybos paskirčiai ir jo realų naudojimą pagal paskirtį, ar įrodymai yra pakankami, kad jais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog atsakovo komunalinės atliekos nebuvo ir negalėjo būti tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Todėl, nagrinėdamas bylą iš naujo, teismas galėtų pasiūlyti atsakovui pateikti įrodymus, susijusius su ginčui aktualiu laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą, o ne pastato būkle bylos nagrinėjimo metu.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš prie pareiškėjo skundo pridėto 2008 m. rugpjūčio 13 d. Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimo (už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d.) matyti, kad atsakovui paskaičiuota 1 110,20 Lt skola už praėjusį laikotarpį. Taigi teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų įvertinti, kodėl minėta suma yra įtraukta į iš atsakovo prašomos priteisti vietinės rinkliavos sumą, jei teisme pareikštas reikalavimas priteisti vietinę rinkliavą tik nuo 2008 m. liepos 1 d.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius