A-575-1885-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1885/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03649-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. rugsėjo 13 d. (pagal antspaudą ant voko) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas), priteisti 19 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde nurodė, jog nuo 2009 m. balandžio 19 d. iki 2009 m. birželio 19 d. ir nuo 2009 m. liepos 9 d. iki 2011 m. sausio 28 d. jis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) buvo kalinamas, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Detalizavo, jog buvo kalinamas 8 kv. m kameroje su 3-5 asmenimis. Kameroje buvo dviaukščiai gultai ir nebuvo ventiliacijos. Be to, jis buvo kalinamas kartu su rūkančiais asmenimis (nors pats yra nerūkantis). Teigė, jog visa tai sukėlė jam emocinius išgyvenimus, dėl ko jis kreipėsi net psichologinės pagalbos.

Taip pat pažymėjo, jog teisės aktas, kuriuo nustatyta, jog vienam kalinamam asmeniui tenkantis kameros plotas turi siekti 3,6 kv. m yra prieštaraujantis Europos Sąjungos teisės aktams, nes juose nustatyta, jog kalinimo įstaigoje asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto. Manė, jog kalėdamas tokiomis sąlygomis, patyrė neturtinę žalą ir akcentavo, kad jo atveju buvo pažeista Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R(2006) 2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (toliau – ir Europos kalėjimų taisyklės) 10.1, 10.2, 10.3, 10.4, 11.1, 11.2, 12.1, 12.2, 13 punktai. Tikino, jog tai, kad asmuo kalinamas nepriimtinomis ir antisanitarinėmis sąlygomis patiria neturtinę žalą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. A-438-121/2008 ir Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) savo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendime byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko, prašydamas jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, jog nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Pridūrė, jog minėta norma buvo įtvirtinta Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas), kuriame nurodyta, kad vienam asmeniui, laikomam kamerų tipo patalpose, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m gyvenamojo ploto.

Nurodė, jog pareiškėjui nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. iki 2010 m. rugsėjo 16 d., 2010 m. rugsėjo 17 d. ryte, 2010 m. rugsėjo 21 d. ryte, 2010 m. spalio 26 d., 2010 m. spalio 27 d. ryte, 2010 m. lapkričio 24 d. ryte, 2010 m. lapkričio 25 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

Taip pat pažymėjo, jog Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, todėl leistinas laikomų asmenų skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Be to, Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie yra perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji yra pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Pridūrė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Taip pat pažymėjo, jog HN 76:2010 24 punkte įtvirtinta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Tikino, jog Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Taip pat teigė, jog konkrečiu atveju nėra būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų bei pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti Civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė jam 400 (keturis šimtus) litų neturtinei žalai atlyginti.

Teismas išdėstė šias faktines bylos aplinkybes: pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2000 m. liepos 21 d. ir (bylai aktualiu) laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. iki 2011 m. sausio 27 d. buvo kalinamas 24,38 kv. m ploto kameroje Nr. 255 tokiomis sąlygomis: 2010 m. rugsėjo 14 d. – 2010 m. rugsėjo 16 d. ryte – 6, vakare – 6 asmenys; 2010 m. rugsėjo 17 d. ryte – 6, vakare – 7; 2010 m. rugsėjo 18 d. ryte – 7, vakare – 8; 2010 m. rugsėjo 19 d. – 2010 m. rugsėjo 20 d. ryte – 8, vakare – 8; 2010 m. rugsėjo 21 d. ryte – 5, vakare – 8; 2010 m. rugsėjo 22 d. ryte – 8, vakare – 10; 2010 m. rugsėjo 23 d. ryte – 10, vakare – 10; 2010 m. rugsėjo 24 d. ryte – 10, vakare – 11; 2010 m. rugsėjo 25 d.

– 2010 rugsėjo 26 d. ryte – 11, vakare – 11; 2010 m. rugsėjo 27 d. – 2010 rugsėjo 28 d. ryte – 10, vakare – 10; 2010 rugsėjo 29 d. ryte – 9, vakare – 10; 2010 m. rugsėjo 30 d. – 2010 m. spalio 3 d. ryte – 10, vakare – 10; 2010 m. spalio 4 d. ryte – 9, vakare – 9; 2010 m. spalio 5 d. – 2010 m. spalio 10 d. ryte – 8, vakare – 8; 2010 m. spalio 11 d. ryte – 8, vakare – 10; 2010 m. spalio 12 d. ryte – 9, vakare – 10; 2010 m. spalio 13 d. ryte – 10, vakare – 9; 2010 m. spalio 14 d. – 2010 m. spalio 18 d. ryte – 8, vakare – 8; 2010 m. spalio 19 d.

– 2010 m. spalio 25 d. ryte – 7, vakare – 7; 2010 m. spalio 26 d. ryte – 5, vakare – 6; 2010 m. spalio 27 d. ryte – 6, vakare – 7; 2010 m. spalio 28 d. ryte – 7, vakare – 8; 2010 m. spalio 29 d. ryte – 8, vakare – 8; 2010 m. spalio 30 d. ryte – 8, vakare – 10; 2010 m. spalio 31 d. – 2010 m. lapkričio 1 d. ryte – 10, vakare – 10; 2010 m. lapkričio 2 d. ryte – 8, vakare – 10; 2010 m. lapkričio 3 d. ryte – 9, vakare – 9; 2010 m. lapkričio 4 d. ryte – 7, vakare – 8; 2010 m. lapkričio 5 d. ryte – 7, vakare – 10; 2010 m. lapkričio 6 d.

– 2010 m. lapkričio 8 d. ryte – 10, vakare – 10; 2010 m. lapkričio 9 d. ryte – 10, vakare – 9; 2010 m. lapkričio 10 d. ryte – 9, vakare – 9; 2010 m. lapkričio 11 d. ryte – 9, vakare – 8; 2010 m. lapkričio 12 d. – 2010 m. lapkričio 14 d. ryte – 9, vakare – 9; 2010 m. lapkričio 15 d. – ryte 8, vakare – 8; 2010 m. lapkričio 16 d. – 2010 m. lapkričio 23 d. ryte – 7, vakare – 7; 2010 m. lapkričio 24 d. ryte – 6, vakare – 7; 2010 m. lapkričio 25 d. ryte – 6, vakare – 7; 2010 m. lapkričio 26 d. – 2010 m. lapkričio 28 d. ryte – 7, vakare – 7; 2010 m. lapkričio 29 d. ryte – 7, vakare – 8; 2010 m. lapkričio 30 d.

– 2010 m. gruodžio 2 d. ryte – 8, vakare – 8; 2010 m. gruodžio 3 d. ryte – 7, vakare – 8; 2010 m. gruodžio 4 d. ryte – 8, vakare – 10; 2010 gruodžio 5 d. – 2010 m. gruodžio 6 d. ryte – 10, vakare – 10; 2010 m. gruodžio 7 d. ryte – 9, vakare – 10; 2010 m. gruodžio 8 d. – 2010 m. gruodžio 13 d. ryte – 10, vakare – 10; 2010 m. gruodžio 14 d. ryte – 8, vakare – 8; 2010 m. gruodžio 15 d. ryte – 8, vakare – 9; 2010 m. gruodžio 16 d. ryte – 8, vakare – 9; 2010 m. gruodžio 17 d. – 2010 m. gruodžio 20 d. ryte – 9, vakare – 9; 2010 m. gruodžio 21 d.

– 2010 m. gruodžio 26 d. ryte – 8, vakare – 8; 2010 m. gruodžio 27 d. ryte – 8, vakare – 9; 2012 m. gruodžio 28 d. – 2010 m. gruodžio 29 d. ryte – 8, vakare – 8; 2010 m. gruodžio 30 d. ryte – 8, vakare – 9; 2010 m. gruodžio 31 d. ryte – 9, vakare – 10; 2011 m. sausio 1 d. – 2011 m. sausio 2 d. ryte – 10, vakare – 10; 2011 m. sausio 3 d. ryte – 10, vakare – 11; 2011 m. sausio 4 d. – 2011 m. sausio 12 d. ryte – 11, vakare – 11; 2011 m. sausio 13 d. ryte – 9, vakare – 8; 2011 m. sausio 14 d. – 2011 m. sausio 26 d. ryte – 8, vakare – 8.

Nurodė, jog pareiškėjas per kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį į šios įstaigos administraciją su rašytiniais ar žodiniais pareiškimais, prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo kartu su rūkančiais asmenimis sąlygų nesikreipė. Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi“, kuri kiekvienais metais yra pratęsiama. Pridūrė, jog iš Marijampolės pataisos namų pateikto išrašo iš pareiškėjo medicininės kortelės matyti, kad jis, būdamas Lukiškių TI-K, į sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus nesikreipė; 2010 m. rugsėjo 28 d. kreipėsi dėl odos ligos, o 2010 m. gruodžio 21 d. – dėl spaudimo kairėje krūtinės ląstos pusėje.

Pažymėjo, jog atsakovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti CK numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Šiuo aspektu nurodė, jog pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. rugsėjo 13 d., todėl vertino tik laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. iki 2011 m. sausio 26 d., t. y. laikotarpį iki pareiškėjo išvykimo į Marijampolės pataisos namus.

Apžvelgė Įsakymo 1.3.1 punktą bei nurodė, jog pareiškėjo skunde nurodyti tarptautiniai teisės aktai (Europos kalėjimų taisyklių 10.1, 10.2, 10.3, 10.4, 11.1, 11.2, 12.1, 12.2, 13 punktai) reikalavimų tardymo izoliatorių kameroms inter alia jų ploto nenumato. Nepaisant to, pažymėjo, jog atsakovas pripažįsta, jog beveik visą įkalinimo laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. iki 2011 m. sausio 26 d., t. y. beveik 4,5 mėnesio pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis (per mažo ploto) kamerose.

Teismas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, CK 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis, CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalimis, LVAT 2009 m. lapkričio 2 d. pateiktais išaiškinimais administracinėse bylose Nr. A556-1241/2009, Nr. A146-614/2010, Nr. A858-1222/2013, susijusiais su valstybės pareigos atlyginti žalą atsiradimo sąlygomis bei Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime ir LVAT administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008 išplėtota praktika apie visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principą.

Taip pat apžvelgė LVAT sprendimus administracinėse bylose Nr. A14-653/07, Nr. A444-619/2010 ir Nr. A858-940/2010, Nr. A17-1001/2007, Nr. A822-1463/2013, EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją ir 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį byloje Nr. 3K-3-327/2003, kuriuose pateikiami išaiškinimai apie neturtinės žalos įrodinėjimo specifiką.

Pridūrė, jog HN 76:2010 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, kas leidžia teigti, jog kamerų vėdinimu turi pasirūpinti patys jose laikomi asmenys.

Įvertinęs apžvelgtąjį teisinį reguliavimą bei aktualią teismų praktiką, teismas sprendė, jog pareiškėjo laikymas kamerose, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, pažeidė jo teisę kalėti taip, kad kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo. Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas įrodymus vertino pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais; atsižvelgė į pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis neilgą trukmę, kad praktiškai beveik visą šį laiką jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, kaip ir į tai, jog jis į tokias sąlygas pateko dėl savo kaltės (t. y. paties padarytų nusikaltimų), į tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų kamerose nesiskundė administracijai, kas rodo, jog jis nepatogumų konkrečiu laikotarpiu objektyviai nejautė bei valstybės finansines galimybes. Konstatavo, jog konkrečiu atveju 400 litų yra pakankamas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimas.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 13 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 52 – 54), kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą pakeisti bei priteisti jam 19 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylą. Teigia, jog spaudoje nuolat pasirodo straipsnių, kuriuose Lietuvai reiškiama kritika dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Todėl reiškia abejonę, ar jas gali nuginčyti byloje konstatuotas faktas, jog Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį su UAB „Vilniaus profilaktine dezinfekcijos stotimi“.

Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K 8 kv. m ploto kamerose, kuriose jis buvo laikomas, beveik nebuvo laisvo ploto, kas sukėlė jam neigiamų išgyvenimų, kurių teismas deramai neįvertino. Taip pat tikino, jog ieškinio senatis turi būti skaičiuojama nuo tos dienos, kai sužinota apie netinkamą įstatymo vykdymą, t. y. nuo pirminio skundo teismui padavimo dienos.

Taip pat remiasi Europos kalėjimų taisyklių pagrindiniais principais bei 10.1, 10.2, 10.3, 10.4, 11.1, 11.2, 12.1, 12.2, 13 punktais bei tikina, jog jie konkrečiu atveju buvo pažeisti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose neužtikrinant jam minimalaus gyvenamojo ploto bei kitų tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 18 d. iki 2011 m. sausio 27 d.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjo pareiškėjo skundą bei konstatavęs, jog nebuvo užtikrinama pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, priteisė jam 400 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašydamas priteisti jam 19 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmiausia pareiškėjas nesutinka su tuo, jog jo reikalavimui buvo pritaikytas Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas ir vertinamas tik jo Lukiškių TI-K nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. iki 2011 m. sausio 26 d. praleistas laikotarpis.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Teismų praktikoje pripažįstama, jog šio instituto tikslas yra sudaryti realią galimybę asmenims apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti teisinių santykių stabilumą, užkirsti kelią neapibrėžtą laiką bylinėtis ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2009).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje buvo pagrįstai (atsakovo prašymu) pritaikytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013 m. rugsėjo 13 d. (pagal spaudą ant voko), pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tik pareiškėjo kalinimo nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. iki 2011 m. sausio 26 d. Lukiškių TI-K laikotarpį. Tuo tarpu skaičiuoti 3 metų senaties terminą nuo faktinės pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos ar jį atnaujinti konkrečiu atveju nėra pagrindo, nes jis nenurodė svarbių priežasčių, kodėl negalėjo teisminės gynybos kreiptis anksčiau, t. y. nepraleisdamas teisinį stabilumą garantuojančio ieškinio senaties termino. Pirminiame skunde pareiškėjas tik nurodė, jog Lukiškių TI-K nėra teikiama teisinė pagalba, kas, kaip suprastina, galėjo sutrukdyti jam efektyviai ginti pažeistas teises. Tačiau pastebėtina, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo atžvilgiu vykdomų pareiškimų nesikreipė ne tik į teismą, bet ir į Lukiškių TI-K administraciją, kas kvalifikuotų teisinių žinių nereikalavo (b. l. 30), todėl jo paaiškinimai šioje bylos plotmėje vertinti kritiškai.

Pažymėtina, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų buvo padaryta tam tikra neturtinė žala. Tačiau teisėjų kolegija, remiantis žemiau išdėstytų motyvų visuma, nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Pastebėtina, jog šioje teisės normoje nepateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas; atsižvelgęs į bylos aplinkybes, teismas gali pripažinti reikšmingais ir kitus kriterijus. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad turi būti įvertinta kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, visuma ir neturi būti sureikšminamas nei vienas jų atskirai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2013). Remiantis nurodytais išaiškinimais, darytina išvada, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2010).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad EŽTK įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98) ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į EŽTK 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir kt. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal EŽTK 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su EŽTK 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95)). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas EŽTK 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ EŽTK 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti EŽTK 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99); 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01) ir kt.).

Byloje taip pat nekyla ginčas dėl to, jog pareiškėjas kurį laiką buvo kalinimas, pažeidžiant teisės aktuose numatytą minimalią gyvenamojo ploto normą, t. y. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte įtvirtintą 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normą kamerų tipo patalpoms.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis (b. l. 9 – 13) sprendė, jog toks pareiškėjo teises pažeidžiantis kalinimas, eliminavus laikotarpį, kuriam pritaikytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, truko 4,5 mėnesio. Kadangi pareiškėjas minėto laikotarpio apskaičiavimo trukmės ar metodikos papildomai nekvestionuoja, ji išsamiau neaptartina ir detaliai pirmosios instancijos teismo išdėstyti Lukiškių TI-K pateikti duomenys neatkartotini. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko reikšminga pažymėti, jog minėtu laikotarpiu, neužtikrinant Įsakymo 1.3.1 punkte garantuojamos minimalios gyvenamojo ploto normos, pareiškėjui teko nuo 3,48 kv. m iki 2,21 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. nuo 0,11 kv. m iki 1,39 kv. m mažiau nei numato minėtoji norma.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pareiškėjui sukėlė rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks kamerų tipo patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, perpildymas trukdė jam naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Vertinant tai ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kuriems pirmosios instancijos teismo priteista 400 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma nelaikytina adekvačia.

Tačiau iš bylos duomenų matyti ir tai, jog pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nepertraukiamas, be to, nenustatyta, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų tarpo ir būtent jam sudaryti teisės aktų reikalavimų neatitinkančias kardomojo kalinimo sąlygas. Be to, priteisiant žalos dydį konkrečiu atveju svarbu ir tai, jog pareiškėjas jam kilusią neturtinę žalą taip pat grindė ganėtinai abstraktaus pobūdžio teiginiais (inter alia – pranešimais spaudoje), jam kilusių neigiamų pasekmių neindividualizavo. Minėta, jog su skundu dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo jis į Lukiškių TI-K nesikreipė, o į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi dėl priežasčių, kurios prima facie nelaikytinos išplaukiančiomis iš kalinimo perpildytose kamerų tipo patalpose (dedervinės (odos ligos) ir spaudimo krūtinės ląstoje, kylančio po fizinio aktyvumo bei kavos gėrimo (b. l. 8)).

Tuo pačiu akcentuotina, jog neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturėtų būti įrodinėjamas, o yra nustatomas pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Kita vertus, pastebėtina, jog negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus dydžio kompensacijos, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005, 2013 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2013).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kurias teisėjų kolegija laiko reikšmingomis nustatant pareiškėjui atlygintiną neturtinės žalos dydį, bei į valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, kad nors sunki ekonominė padėtis baigėsi 2013 m., sunki finansinė padėtis valstybėje dar nesibaigė (tai inter alia parodo ir 2014 m. numatomas 1,9 proc. BVP deficitas) spręstina, jog konkrečiu atveju 3 800 Lt suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Tuo tarpu jo prašyta priteisti suma – 19 000 Lt laikytina neproporcinga, todėl pareiškėjo reikalavimas gali būti tenkinamas tik iš dalies.

Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas savo skundą, be kita ko, grindė Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narės Nr. R (2006) 2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (toliau – ir Europos kalėjimų taisyklės) punktais bei tikino, jog Įsakymo 3,6 kv. m minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimas joms prieštarauja.

Tačiau šiuo bylos aspektu pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog Europos kalėjimų taisyklės nenustato gyvenamojo ploto normų kamerų tipo patalpoms. Be to, kaip yra išaiškinęs EŽTT, Europos kalėjimų taisyklės yra Europos Tarybos valstybėms narėms skirtos Ministrų Komiteto rekomendacijos dėl minimalių standartų, taikytinų laisvės atėmimo vietose. Valstybės raginamos remtis Europos kalėjimų taisyklėmis taikydamos savo įstatymus ir strategijas bei užtikrinti plačią jų sklaidą teisminėms institucijoms, įkalinimo įstaigų darbuotojams bei asmenims, kuriems atimta laisvė (žr. EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42615/06, § 73). Minėtas išaiškinimas bei pačių Europos kalėjimų taisyklių ratione materiae suponuoja, jog jos nėra teisiškai privalomos (ang. legally binding), todėl teisėjų kolegija su pareiškėjo išdėstytais teiginiais sutikti neturi pagrindo.

Pareiškėjas taip pat ginčijo ir tai, jog Lukiškių TI-K jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis (nors pats buvo nerūkantis), o kamerose nebuvo ventiliacijos. Šiuo bylos aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teiginiais, jog dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, jis Lukiškių TI-K administracijai nesiskundė (b. l. 30), o pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punktą, kamerų vėdinimu turėjo pasirūpinti patys jose laikomi asmenys. Pridurtina, jog EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 19 000 Lt, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 3 800 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 800 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 13 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui V. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 800 Lt (tris tūkstančius aštuonis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė