eA-181-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-181-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01162-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Romano Klišausko ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Ž. A., uždarajai akcinei bendrovei „Finansistas“, Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos dėl turtinės žalos atlyginimo, metinių palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės priteisti 4 512,40 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentus metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, jog 2012 m. kovo 15 d. transporto priemonė „Nissan Juike“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) g., Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje esančią duobę, kuri nebuvo pažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu. Policijos pareigūnai vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatė. Transporto priemonės apžiūros metu buvo nustatyti eismo įvykio metu transporto priemonei padaryti sugadinimai: keičiamos dalys – priekinė ir galinė dešinės pusės padangos; remontuojamos dalys – priekinis ir galinis dešinės pusės ratlankiai. UAB „Ivuana“ nustatė, kad ratlankius rekomenduotina keisti naujais. Pareiškėjas rėmėsi Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (2010 m. kovo 31 d. redakcija, galioja nuo 2010 m. balandžio 19 d., toliau – ir Taisyklės) 9.1., 9.5. punktų nuostatomis. Draudėjas pateikė pareiškėjui PVM sąskaitą-faktūrą, pagrindžiančią patirtas išlaidas. Dėl eismo įvykio sugadintų transporto priemonės dalių atkūrimo išlaidos sudarė 4 512,40 Lt, pareiškėjas jas kompensavo išmokėdamas draudėjui draudimo išmoką. Iki įvykio metu transporto priemonė buvo eksploatuojama vienerius metus, todėl dalims nusidėvėjimas neskaičiuojamas. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio 1 dalimi, 6.266 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 7 dalies 1 – 3 punktais, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 12.1 punktu. Nurodė, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus ir kitus teisės aktus privalėjo veikti, todėl keliui esant netinkamos būklės buvo patirta turtinė žala. Atsakovo neveikimas buvo tiesioginė pasekmės priežastis. Atsakovo neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir žalos atsiradimą sieja priežastinis ryšys. Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi iš atsakovo pareiškėjui priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė su skundu nesutiko.

Atsiliepime į skundą nurodė, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pateikti rašytiniai įrodymai, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, kelių nepriežiūrą ir priežastinio ryšio egzistavimą. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų dėl ginčo duobės buvimo. Vairuotojas policijos pareigūnų net nekvietė į eismo įvykį, nors Kelių eismo taisyklių ( toliau – ir KET) 234 punktas numatė tokią pareigą. Paties vairuotojo nubraižyta eismo įvykio schema kelia abejonių, nes ją pateikė bylos baigtimi suinteresuotas asmuo. Pažymėjo, jog nėra duomenų, jog būtent ginčo duobė sukėlė automobilio sugadinimus. Transporto priemonės techninės apžiūros akte buvo nurodyta priekinės ir galinės pusės ratlankių remontas, tuo tarpu pareiškėjas prašo priteisti remonto išlaidas dėl ratlankių pakeitimo naujais. Atsakovo nuomone, eismo įvykis įvyko dėl paties vairuotojo neatidumo. Transporto priemonės vairuotojas nesilaikė KET reikalavimo laikytis saugaus greičio, nors tokia pareiga yra nustatyta KET 133 ir 134 punktuose. Pareiškėjas, nenustatęs esminių bylos aplinkybių, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui draudimo išmoką. Atsakovo nuomone, visiškas žalos atlyginimas draudimo bendrovei prieštarauja Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nuostatai. Nurodė, jog Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, remontuoti racionalų naudojimą kontroliuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos (toliau – ir Automobilių kelių direkcija), kuri yra taip pat atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą, todėl turi būti į bylą įtraukta atsakovu. Prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies ir Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 477, 3, 5.3. punktų (5.3.1., 5.3.2 punktų) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 29, 94 straipsnių nuostatoms.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Automobilių kelių direkcija atsiliepime į skundą prašė teismo sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ž. A. atsiliepime į skundą prašė skundą tenkinti.

Nurodė, jog 2012 m. kovo 15 d., apie 20 val., vairuodamas UAB „Finansistas“ priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini) g., Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje buvusią, jokiais kelio ženklais nepažymėtą duobę. Apvažiuoti duobės nepavyko, nes iš priekio važiavo kitas automobilis. Apie eismo įvykį pranešė policijai. Į įvykio vietą policijos pareigūnams neatvykus, nuvyko į policiją, ten nubraižė įvykio schemą, policijos pareigūnai užfiksavo automobilio sugadinimus.

Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Finansistas“ atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog ginčą palieka spręsti teismo nuožiūra.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi CK 6.271 straipsnio, 6.1015 straipsnio nuostatomis. Nurodė, jog šioje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas atsižvelgė į Kelių įstatymo (2002 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. IX–1113 redakcija) 4 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 7 dalies 1–3 punktų, Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X–1722 redakcija) 6 straipsnio 32 punkto, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. X–1337 redakcija) 10 straipsnio 8 dalies 4 punkto, Kelių įstatymo 15 straipsnio, Aprašo 6 punkto ir 12.1 punkto nuostatas. Darė išvadą, kad Kauno miesto savivaldybė bylai reikšmingu metu turėjo pareigą užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Nurodė, kad konkrečiu atveju byloje nustatyta, jog policijos pareigūnai nebuvo nuvykę į įvykio vietą. Eismo įvykis nebuvo užfiksuotas įvykio vietoje pagal kompetenciją šias funkcijas vykdančios institucijos pareigūnų (Policijos patrulių veiklos instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr.5-V-673, 63.4p., 65p.). Eismo įvykio schemą braižė pats vairuotojas. Teismo vertinimu, schema nubraižyta neįgalioto pagal teisės aktus asmens, nes neatitiko KET 232 punkto sąlygų, kurioms esant galima braižyti schemą pačiam eismo dalyviui, be to, yra neinformatyvi. Schemoje nepažymėtas automobilis, nenurodyta konkreti duobės vieta, tik nurodyta (duomenys neskelbtini) g. Ž. A. paaiškinimais nustatyta, jog toje vietoje buvo dvi eismo juostos, tačiau vairuotojo nubraižytoje eismo įvykio schemoje nėra aišku, kurioje eismo juostoje yra duobė, nepažymėtas atstumas nuo duobės iki kelkraščio. Teismo posėdžio metu vairuotojas nurodė, jog įvykio schemą braižė policijos komisariate, duobės vietą, matmenis nurodė apytiksliai, jokių matavimų vietoje neatliko. Iš jo paaiškinimo spręstina, jog toje vietoje buvo kelios duobės, tačiau schemoje nurodyta tik viena duobė, kurios buvimo vieta iš esmės nekonkretizuota (eismo juostos, tam tikro objekto, namo numerio atžvilgiu). Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas R. G. nurodė, jog vairuotojas atsivežė į Kelių policijos valdybą jau nubraižytą schemą. Taigi aplinkybės dėl eismo įvykio vietos schemos braižymo pagal Ž. A. ir policijos pareigūno R. G. parodymus nesutapo. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, jog vairuotojo nubraižytos eismo įvykio schemos negalima laikyti patikimu, objektyviu įrodymu ir dėl to, kad ją nubraižęs asmuo yra suinteresuotas bylos baigtimi. Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriaus budėtojo sudarytas 2012 m. kovo 15 d. Transporto priemonės techninės apžiūros aktas, kuriame užfiksuoti automobilio sugadinimai ir jame nurodyta aplinkybė, jog automobilis dalyvavo eismo įvykyje, teismo nuomone, nepatvirtino aplinkybės, jog pareiškėjo nurodytas automobilis „Nissan Juike“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo būtent į schemoje nurodytą duobę (ar apskritai į gatvėje buvusią duobę).

Teismas darė išvadą, jog atsakovo abejonės dėl priežastinio ryšio ir padarytos žalos automobiliui nepaneigtos. Byloje nesurinkta patikimų įrodymų, vienareikšmiškai leidžiančių daryti išvadą, jog automobilis buvo sugadintas pareiškėjo nurodytu būdu, jo nurodytoje vietoje. Pareiškėjas byloje neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos turtinės žalos ( Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.). Nenustačius visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą nebuvo. Netenkinus reikalavimo dėl žalos atlyginimo, nebuvo pagrindo tenkinti išvestinio reikalavimo dėl metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo (ABTĮ 44 str. 2 d.).

Atsakovo prašymas sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestas, kadangi atsakovo paminėti teisės aktai netaikomi sprendžiant šį konkretų pareiškėjo reikalavimą, todėl kreiptis į Konstitucinį teismą nebuvo pagrindo (ABTĮ 4 str. 2 d., 57 str.).

III. Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti bei priteisti iš atsakovo pareiškėjui išlaidas už apeliacinio skundo surašymą.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Byloje nustatyta, kad įvykus eismo įvykiui Ž. A. pranešė apie eismo įvykį policijos pareigūnams, kurie patys nurodė Ž. A. nubraižyti eismo įvykio schemą ir atvykti į policijos įstaigą. Eismo įvykis užregistruotas policijos įstaigoje. Byloje esantis policijos pareigūnų sudarytas Transporto priemonės techninės apžiūros aktas pagrindžia, kad transporto priemonė „Nissan Juike“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dalyvavo eismo įvykyje. Eismo įvykio schemą nubraižė transporto priemonės vairuotojas Ž. A.. Papildomuose duomenyse apie eismo įvykį užfiksuoti transporto priemonei eismo įvykio metu padaryti sugadinimai. Byloje esanti įvykio schema pagrindžia, kad eismo įvykis įvyko (duomenys neskelbtini) g., Kaune. Ž. A. 2012 m. kovo 15 d. paaiškinime policijos pareigūnams nurodė eismo įvykio aplinkybes. Teismo posėdyje policijos pareigūnas R. G. paaiškino, kad jam nekilo abejonių, jog transporto priemonė buvo apgadinta įvažiavus į kelyje esančią duobę. Taip pat paaiškino, kad Ž. A. nurodytoje kelio vietoje įvykio metu buvo daug duobių. Pareiškėjas nesiginčija dėl teismo nurodomų teisės normų, numatytų Policijos patrulių veiklos instrukcijoje ir Kelių eismo taisyklių 232 punkte, turinio, tačiau mano, kad toks minėtų teisės aktų normų aiškinimas yra formalus ir neteisingas Ž. A. atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABTĮ 57 straipsnio 1 ir 2 dalių normas.

Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Remiasi ABTĮ 81 straipsniu, 57 straipsnio 6 dalimi, 85 straipsnio 4 dalimi, 86 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Teigia, kad teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, apklausė liudininkus ir automobilį vairavusį asmenį, todėl atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Pažymi, kad pareiškėjas pateikė paties vairuotojo nubraižytą eismo įvykio schemą, kurioje nurodoma, kad duobės gylys yra 40–50 cm, nepridėjo dokumentų apie tai, kokiu būdu automobilis buvo eksploatuojamas vykstant į policijos komisariatą pranešti apie eismo įvykį. Atkreipia dėmesį, kad vienintelis įrodymas dėl įvykio yra vairuotojo paaiškinimas.

Nurodo, jog šiuo atveju schema yra nubraižyta neįgalioto pagal teisės aktus asmens, neatitinka KET 232 punkto sąlygų ir yra neinformatyvi. Akcentuoja, kad šioje byloje policijos pareigūno ir vairuotojo parodymai nesutampa, tai įvertino ir pirmosios instancijos teismas.

Tvirtina, jog pareiškėjas neįrodė, kad atlyginant patirtą nuostolį buvo išmokėta pagrįsto dydžio draudimo išmoka, kad būtent automobilio apgadinimai susiję su eismo įvykiu (duomenys neskelbtini) g., Kaune.

Pareiškėjas skunde nenurodė, kokio dydžio bylinėjimosi išlaidas jis prašo priteisti, todėl šis pareiškėjo prašymas nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Automobilių kelių direkcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priimti sprendimą teismo nuožiūra.

Mano, kad Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas, kiek jis susijęs su Automobilių kelių direkcija, yra teisėtas ir pagrįstas, nes Automobilių kelių direkcijos teisė ir pareigos su šia byla nėra susijusios.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl draudiko atlygintos turtinės žalos, atsiradusios automobiliui įvažiavus į miesto gatvės važiuojamoje kelio dalyje buvusią ir įspėjamaisiais kelio ženklais nepaženklintą duobę, priteisimo. Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ prašo atlyginti 4 512,40 Lt dydžio turtinę žalą iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės.

Byloje nustatyta, kad automobilio „Nissan Juike“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas Ž. A. pateikė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybai savo nubraižytą eismo įvykio schemą bei paaiškinimą, kuriuose nurodė, kad 2012 m. kovo 15 d., apie 20 val., važiavo nuo (duomenys neskelbtini) g. link (duomenys neskelbtini) g., Kaune. Pravažiavus (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), įvažiavo į kelio ženklais nepažymėtą duobę, kurios pastebėti buvo neįmanoma. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba 2012 m. kovo 15 d. priėmė nutarimą nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, kadangi automobilio vairuotojo Ž. A. veiksmuose kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatyta. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriaus budėtojas 2012 m. kovo 15 d. surašė Transporto priemonės techninės apžiūros aktą, kuriame nurodyti rasti automobilio „Nissan Juike“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) techniniai defektai – dešinės pusės priekinis ratlankis, dešinės pusės priekinio rato padanga, dešinės pusės galinis ratlankis su padanga, ir pateikta išvada – automobilis dalyvavo eismo įvykyje. AB „Lietuvos draudimas“ 2012 m. kovo 19 d. surašytame transporto priemonės techninės apžiūros akte nurodytos keičiamos dalys – priekinė ir galinė dešinės pusės padangos, ir remontuojamos dalys – priekinis ir galinis dešinės pusės ratlankiai. Įgaliotas Nissan atstovas Lietuvoje UAB „Ivuana“, apžiūrėjęs automobilį, nustatė, kad ratlankių pažeidimai yra per gilūs, ir rekomendavo juos keisti naujais. Pareiškėjas draudėjui UAB „Finansistas“ išmokėjo 4 512,40 Lt eismo įvykyje sugadintų transporto priemonės dalių atkūrimo išlaidas, kurias apskaičiavo remdamasis 2012 m. balandžio 12 d. PVM sąskaita-faktūra (Serija DET Nr. 20120402), patvirtinančia 4 512,40 Lt sumą be PVM už padangas (2 vnt.) ir ratlankius (2 vnt.).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundą atmetė motyvuodamas tuo, kad atsakovo abejonės dėl priežastinio ryšio ir padarytos žalos automobiliui nepaneigtos, byloje nesurinkta patikimų įrodymų, leidžiančių daryti vienareikšmišką išvadą, jog minėtas automobilis buvo sugadintas pareiškėjo nurodytu būdu ir nurodytoje vietoje. Nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą.

Įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog automobilis buvo apgadintas pareiškėjo nurodytu būdu ir jo nurodytoje vietoje: nors nagrinėjamu atveju policijos pareigūnai nebuvo nuvykę į įvykio vietą, tačiau trečiojo suinteresuoto asmens Ž. A. paaiškinimais bei pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoju apklausto policijos pareigūno R. G. parodymais nustatyta, automobilio vairuotojas, jam įvažiavus į duobę, paskambino į Kelių policijos nuovados budinčią dalį ir pranešė apie eismo įvykį.

Policijos pareigūnai, žinodami apie kelio būklę (duomenys neskelbtini) g., paprašė vairuotoją atvykti į budinčią dalį. Iš esmės analogiškai situacija fiksuota ir byloje esančiame Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. kovo 15 d. nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną: šiame nutarime nurodyta, kad 2013 m. kovo 15 d. 20.50 val. į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyrių kreipėsi Ž. A., paskambinęs telefonu ir pranešęs apie eismo įvykį.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog automobilio vairuotojas Ž. A., įvykus eismo įvykiui, apie jį policijai pranešė paskambinęs telefonu, o nevykti š įvykio vietą nusprendė patys policijos pareigūnai. Įvykio metu galiojusios KET (2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1127 (nuo 2011 m. spalio 6 d.) redakcija) numatė pareigą pranešti policijai apie eismo įvykį, jeigu eismo įvykio metu žuvo ar buvo sužeistas žmogus (KET 231.4 p.), jeigu su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai nesutaria dėl eismo įvykio aplinkybių (KET 232 p.) , o taip pat jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra (KET 234 p.).

Taigi, tuo atveju, kai yra apgadintas tik automobilis, kurį vairavo pats eismo įvykio dalyvis, KET pareigos pranešti apie įvykį policijai nenumatė. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, jog eismo įvykio vietos schema neatitiko KET 232 punkto sąlygų. Nagrinėjamai situacijai KET 232 punktas nėra aktualus, kadangi su eismo įvykiu susijęs tik vienas asmuo – vairuotojas Ž. A., kitų susijusių eismo dalyvių šiuo atveju nėra, todėl Ž. A., pats nuvykęs į Eismo įvykių registravimo skyrių ir pateikęs savo nubraižytą eismo įvykio vietos schemą, KET reikalavimų nepažeidė.

Be to, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas policijos pareigūnas R. G. pažymėjo, jog yra daug atvejų, kai asmenys patys nusibraižo eismo įvykio schemas ir jas atveža į policijos nuovadą. Pasak to paties liudytojo, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyrius yra toje pačioje (duomenys neskelbtini) gatvėje, kur ir įvyko nagrinėjamai bylai aktualus eismo įvykis, šis kelio ruožas dėl dažnų eismo įvykių, atsitikusių transporto priemonėms įvažiavus į duobes, policijos pareigūnams buvo žinomas.

Kaip matyti iš eismo įvykio medžiagos, policijos pareigūnui, vertinusiam vairuotojo pateiktą eismo įvykio vietos schemą bei paaiškinimą dėl eismo įvykio, taip pat nekilo abejonių, kad automobilis dalyvavo eismo įvykyje vairuoto nurodytomis aplinkybėmis.

Įvertinus minėtas aplinkybes, galima teigti, kad byloje yra pateikta pakankamai duomenų, kurie leidžia spręsti žalą atsiradus Ž. A. vairuojamam automobiliui įvažiavus į (duomenys neskelbtini) g., Kaune, kelio važiuojamoje dalyje buvusią duobę.

Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio CK 6.266 straipsnio 1 dalį žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2014 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą. Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Ši prezumpcija gali būti paneigta. Dėl to esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre. Įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013).

Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta viena iš atsakovo savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) funkcijų – vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, be kita ko, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Saugaus eismo keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad kelio savininkas (valdytojas) privalo užtikrinti, jog kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Aprašo 6 punkte taip pat nurodyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą.

Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą bei faktines aplinkybes, nustatytas remiantis bylos duomenimis, kad nurodyti automobilio apgadinimai atsirado Ž. A. vairuojamam automobiliui įvažiavus į neaptvertą ir ženklais nepažymėtą duobę (duomenys neskelbtini) gatvėje, Kaune, taip pat atsakovui – Kauno miesto savivaldybei – iš esmės nekeliant ginčo dėl aplinkybės, kad ji yra nurodyto kelio (jo dalies) savininkas (valdytojas) CK 6.266 straipsnio prasme, darytina išvada, kad būtent atsakovas, kaip inžinerinio statinio – kelio – savininkas, yra atsakingas už žalą, atsiradusią Ž. A. vairuojamam automobiliui įvažiavus į kelyje buvusią, ženklais nepažymėtą duobę.

Pažymėtina, kad atsakovo argumentai, jog eismo įvykis įvyko dėl paties vairuotojo neatsargumo, grindžiami vien tik prielaidomis, įrodymų, patvirtinančių vairuotojo veiksmus, kurie būtų žalos atsiradimo ar jos (žalos) padidėjimo priežastis, teismui nepateikta. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2012 m. kovo 15 d. nutarime taip pat nurodyta, kad vairuotojo Ž. A. veiksmuose kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatyta.

Atsakovas atsiliepime į skundą skunde nepagrįstai nurodo, kad iš dalies atsakomybę turėtų prisiimti Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos. Tai, kad, kaip nurodo atsakovas, Lietuvos automobilių kelių direkcija rengia ir teikia Susisiekimo ministerijai Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų naudojimo metinės sąmatos projektą, planuoja ir organizuoja Europos Sąjungos finansinės paramos lėšų gavimą ir naudojimą, teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoja Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti naudojimą bei užtikrina racionalų ir taupų lėšų bei turto naudojimą, nepatvirtina, kad (duomenys neskelbtini) g., Kaune, važiuojamojoje kelio dalyje buvusi duobė atsirado ar nebuvo tinkamai pažymėta šiai valstybės institucijai netinkamai vykdžius jai pavestas funkcijas.

CK 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą, t. y. kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Šio principo esmė – žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. CK 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjas neįrodė, jog atlyginant patirtą nuostolį buvo išmokėta pagrįsto dydžio draudimo išmoka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad byloje yra pateiktas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriaus surašytas Transporto priemonės techninės apžiūros aktas, kuriame nurodyti rasti automobilio techniniai defektai, tokie pat automobilio sugadinimai nurodyti ir 2012 m. kovo 19 d. AB „Lietuvos draudimas“ Transporto priemonės techninės apžiūros akte, kuriame nurodytos keičiamos ir remontuojamos dalys. UAB „Ivuana“ 2012 m. kovo 19 d. raštas pagrindžia automobilio ratlankių pakeitimo būtinybę. Remiantis Taisyklių 9.5 punktu, transporto priemonės sugadinimo atveju, nuostolio dydis nustatomas pagal remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą transporto priemonę ar jos detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki draudžiamojo įvykio. Remonto išlaidų dydį patvirtina PVM sąskaita faktūra (serija DET Nr. 20120402), kurioje nurodyta 4512,40 Lt suma be PVM už padangas ir ratlankius. Byloje esantis vietinio mokėjimo nurodymas patvirtina, kad būtent tokio dydžio draudimo išmoką pareiškėjas išmokėjo UAB „Finansistas“.

Vis dėlto, nors minėtame 2012 m. kovo 19 d. rašte UAB „Ivuana“ rekomendavo, atsižvelgiant į ratlankių saugumą po remonto, pakeisti juos (ratlankius) naujais, čia anaiptol nėra nurodyta, tikrinti ratlankiai nebegali būti toliau naudojami. Taigi, manytina, kad senieji ratlankiai turėjo tam tikrą vertę, todėl draudikas, apskaičiuodamas draudimo išmoką, privalėjo atsižvelgti į tai, kad ne tik atlygina draudėjui naujų ratlankių įsigijimo vertę, bet palieka jam ir senuosius. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014 m. lapkričio 4 d. nutartimi pasiūlius pareiškėjui pateikti teismui rašytinius paaiškinimus bei įrodymus, kur buvo panaudoti automobilio Nissan Juke, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinti lengvo lydinio ratlankiai bei kodėl į jų vertę nebuvo atsižvelgta nustatant draudimo išmokos dydį, pareiškėjas teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog po eismo įvykio sugadinti ratlankiai buvo palikti draudėjui. UAB „Finansistas“ direktorius atsakyme į pareiškėjo paklausimą nurodė, jog 2012 m. kovo 15 d. eismo įvykio metu automobilio „Nissan Juke“ lengvo lydinio ratlankiai buvo išmesti kaip beverčiai, nes juos eksploatuoti toliau nebuvo galimybės ir dėl jų nesaugumo nebuvo galima jų suremontuoti. Kolegijos vertinimu, toks UAB „Finansistas“ paaiškinimas nepagrindžia, kad draudėjas, pasilikęs senuosius ratlankius, iš tiesų negavo finansinės naudos, į ką būtų turėjo atsižvelgti pareiškėjas, nustatydamas draudimo išmokos dydį, juo labiau, kad pats pareiškėjas 2012 m. kovo 19 d. surašytame transporto priemonės techninės apžiūros akte buvo nurodęs, kad ratlankiai gali būti remontuojami, tokios aplinkybės nepaneigia ir UAB „Ivuana“ 2012 m. kovo 19 d. rašte nurodyta rekomendacija. CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad jei šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Atsižvelgiant į tai, jog šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, kad nustatant draudėjo atlygintinų nuostolių dydį nereikėjo atsižvelgti į senųjų ratlankių vertę, pareiškėjui priteistinos turtinės žalos dydis mažintinas 289,62 Eur (1 000 Lt) ir pareiškėjui iš viso priteistina 1 017,26 Eur (3 512,40 Lt) suma turtinei žalai atlyginti.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (žr. 2009 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2281/2013, 2014 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1423/2014). Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl taikytina CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos) nuostata. Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pareiškėjui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 1 017,26 Eur (3 512,40 Lt) sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. spalio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas: pareiškėjui iš atsakovo priteisiami 1 017,26 Eur (3 512,40 Lt) turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 1 017,26 Eur (3 512,40 Lt) sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. spalio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo 200 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme. Pagrįsdamas šias išlaidas, pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, 2013 m. birželio 14 d. Išrašą iš sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 185, banko išrašą, patvirtinantį mokėjimo atlikimą, išrašą iš teisinių paslaugų teikimo sutarties. Atsižvelgiant į tai, kad yra tenkinama tik dalies pareiškėjo skundo reikalavimo (77,84 proc.), iš atsakovo pareiškėjui, proporcingai tenkinamo reikalavimo daliai, yra priteisiama 45,09 Eur (155,68 Lt) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms pirmosios instancijos teisme, atlyginti.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti jam iš atsakovo išlaidas už apeliacinio skundo surašymą. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. AB „Lietuvos draudimas“ patirtų bylinėjimosi išlaidų detalaus apskaičiavimo ir atitinkamų dokumentų nepateikė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas, jis turi teisę ABTĮ 45 straipsnio tvarka kreiptis dėl išlaidų priteisimo su atskiru prašymu.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas stabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Atsakovas pirmosios instancijos teismo prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies ir Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447 patvirtinto Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo 3, 5.3 (5.3.1, 5.3.2) punktų atitikties Konstitucijos 21, 29 ir 94 straipsniams. Kadangi šiuo atveju nėra pagrindo manyti, jog teisės normos, dėl kurių konstitucingumo buvo prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, turi būti taikomos šioje administracinėje byloje, toks pareiškėjo prašymas pagrįstai netenkintas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 1 017,26 Eur (3 512,40 Lt) turtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 1 017,26 Eur (3 512,40 Lt) sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. spalio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 45,09 Eur (155,68 Lt) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu pirmos instancijos teisme.

Kitą pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Romanas Klišauskas

Virginija Volskienė