A-261-1578-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1578/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02129-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 4.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. (D. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant Vilniaus miesto savivaldybei, F. B., uždarajai akcinei bendrovei „Hanner property“, akcinei bendrovei „Hanner“, uždarajai akcinei bendrovei „Vyspra“, uždarajai akcinei bendrovei „Amber realty management“, dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas D. K. (D. K.) (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. birželio 20 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) direktoriaus 2013 m. gegužės 17 d. įsakymą Nr. 1P-(1.3)-149; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas (I t., b. l. 1-7, 101-102).

Pareiškėjas ginčijo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (2013 m. gegužės 17 d. įsakymą dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams (Lvovo gatvei rekonstruoti Vilniaus mieste) procedūros pradžios. Manė, kad toks poreikis neegzistuoja. Nurodė, kad Giedraičių g. 2 žemės dalys, kurias norima paimti visuomenės poreikiams, priklauso valstybei ir nėra privati žemė; apie 0,74 ha ploto teritorijos, į kurią patenka Giedraičių g. 2 sklypas, detalusis planas parengtas, tačiau detaliojo teritorijų planavimo proceso baigiamasis etapas nepradėtas;

Vilniaus miesto savivaldybės nurodytas žemės paėmimo tikslas – pagerinti esamą susisiekimo infrastruktūrą, nepatenka į baigtinį sąrašą atvejų, numatytų Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje. Be to, vien tik aplinkybė, kad Giedraičių g. 2 daugiabutis namas ir atitinkamos žemės sklypo dalys patenka į gatvės raudonąsias linijas, savaime nepatvirtina objektyviai egzistuojančio poreikio tenkinti visuomenės interesus, kurie negali būti pagerinti kitaip, nei namo nugriovimas ir Lvovo g. dalies praplatinimas. 2002 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 647 Vilniaus miesto taryba pritarė Vilniaus miesto bendrojo plano sprendinių, susijusių su teritorija prie Lvovo gatvės, tikslinimui.

Lvovo gatvės rekonstrukcija atlikta 2004 m., nepaimant Giedraičių g.

2. Manė, kad teiginiai, jog statinių nugriovimas ir gatvės išplatinimas išspręs transporto problemas, nepagrindžia objektyvaus poreikio. Vilniaus miesto savivaldybės parengta galimybių studija-analizė grindžiama vien galimais automobilių transporto srautais, būsima verslo plėtra ir pan., apsiribojant bendro pobūdžio teiginiais. Pateikiama neteisinga informacija apie galimas kompensacijas griautinų statinių savininkams: vidutinė rinkos kaina būtų bent dvigubai didesnė, nei nurodo savivaldybė, be to, beveik visa suma atitektų investuotojams, o griovimo darbus apmokėtų savivaldybė.

Pareiškėjo nuomone, toks projekto įgyvendinimas naudingas ne visuomenei, o akcinei bendrovei „Hanner“ (toliau – ir AB „Hanner“) ir jos grupės įmonėms. Pabrėžė, kad paėmimo visuomenės poreikiams procedūra apskritai negalėjo būti pradėta pagal analizėje pateikiamus duomenis, nes sąnaudų ir naudos analizė atlikta netinkamai. Analizėje neapskaičiuotos sumos, išmokėtinos asmenims už jų nuosavybės paėmimą; į naudos skaičiavimą nepagrįstai įtraukta parama infrastruktūros plėtrai ir pridėtinės vertės mokestis.

Pareiškėjo skaičiavimais, reali visuomenės gaunama nauda yra ne 9 173 017 Lt, o 50 151 Lt, tuo tarpu sąnaudos sudarys 2 372 275,50 Lt. Pažymėjo, kad kitoje Lvovo gatvės pusėje yra šaligatvis, tačiau galimybė išplėsti gatvės dalį jo sąskaita, tokiu būdu išvengiant sklypo paėmimo visuomenės poreikiams, nebuvo svarstoma.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 146-158) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad teritorijos tarp Kalvarijų, Upės, Geležinio Vilko, Lvovo ir Krokuvos gatvių detalusis planas buvo patvirtintas Vilniaus miesto tarybos 1999 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 335 ir šiuo metu yra galiojantis. Detaliųjų planų sprendiniai galioja neterminuotai. Vilniaus miesto savivaldybė ginčo sklype esančiame pastate nuosavybės teise valdo negyvenamąją patalpą, dėl to savivaldybė turi teisę įsigyti ar išsinuomoti žemės sklypo dalį, reikalingą patalpai eksploatuoti. Taigi ji yra atitinkamos sklypo dalies faktinė naudotoja. Vadovaujantis Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatomis, vykdomas ir faktinis žemės sklypo naudojimo teisės nutraukimas. Savivaldybės meras pateikė galiojantį detalųjį planą, tai reiškia, kad baigtos jo rengimo, svarstymo, derinimo ir tikrinimo procedūros, o pareiškėjo argumentas, kad planavimo baigiamasis etapas nepradėtas, nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju žemės paėmimo poreikis grindžiamas Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 4 punktu – kai žemė reikalinga keliams, t. y. Lvovo gatvei rekonstruoti. Taigi projekto įgyvendinimas bus naudingas visuomenei. Pažymėjo, kad NŽT nepriskirta vertinti žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuotos institucijos pateiktos sąnaudų ir naudos analizės turinio ir jos pagrįstumo. Pateikta analizė atitiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 924 patvirtintų Žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklių (toliau – ir Žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklės, Taisyklės) reikalavimus, todėl pagrindo abejoti jos turiniu nebuvo. Analizėje turi būti pateikiami visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo įsigijimo išlaidų skaičiavimai, atlikti Žemės verčių žemėlapių sudarymo taisyklėmis, o nekilnojamojo turto rinkos vertė turės būti apskaičiuota žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto rengimo metu parengiant individualaus nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą. Pagal joje nustatytą turto rinkos vertę bus atlyginama turto savininkams. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomi dokumentai – teritorijos tarp Lvovo, Kernavės, Krokuvos ir Giedraičių gatvių detaliojo plano koncepcija bei teritorijos tarp Konstitucijos pr., Linkmenų, Krokuvos ir Kalvarijų gatvių detaliojo plano konceptualiosios dalies urbanistinių parametrų studijos II etapas – nėra teritorijų planavimo dokumentai, kurių pagrindu būtų pakeistas detalusis planas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 106-113) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad į teritorijos tarp Kalvarijų, Upės, Geležinio Vilko, Lvovo ir Krokuvos gatvių detaliuoju planu nustatytas Lvovo gatvės ribas patenka du statiniai – gyvenamasis namas ir garažų pastatas bei jų užimtos 68 kv. m ir 117 kv. m ploto dalys, esančios Giedraičių g.

2. Dėl to ties šia vieta gatvė susiaurėja iki 3 eismo juostų ir susidarė automobilių spūstys. Siekiant pagrįsti visuomenės poreikio objektyvų egzistavimą, buvo parengta Giedraičių g. 2 sąnaudų ir naudos analizė. Be to, ši teritorija pagal Vilniaus miesto savivaldybės bendrąjį planą apibūdinama kaip miesto centras, vyrauja mišrios funkcijos, šioje dalyje leidžiama numatyti aukštybinius pastatus. Su Lvovo, Giedraičių gatvėmis besiribojančioje teritorijoje numatomi didelio ploto statiniai, kurie savo ruožtu padidins automobilių srautus, o esami susisiekimo infrastruktūros parametrai neužtikrins transporto sistemos funkcionavimo.

Tai gali apriboti tolesnes investicijas ir teritorijos plėtrą. Esami Lvovo-Giedraičių g. sankryžos parametrai ir pralaidumas jau dabar neatitinka automobilių srautų dydžio, todėl ateityje ši padėtis būtų dar labiau pabloginta, taip pat pablogėtų rajono ekologinė padėtis dėl keliamos aplinkos taršos. Kitų sklypų išpirkimas nenagrinėtinas, nes aplinkinių gatvių plėtra esminio poveikio ginčo teritorijai neturėtų. Dėl to vienintelis susiklosčiusios situacijos sprendimas yra važiuojamosios Lvovo gatvės dalies platinimas iki 4 eismo juostų, tam būtina pašalinti statinius Giedraičių g. 2, paimant žemę visuomenės poreikiams.

Pažymėjo, kad pagal Žemės įstatymą reglamentuojamas privačios žemės paėmimas ir valstybinės žemės nuomos ir/ar panaudos sutarčių prieš terminą nutraukimas. Pareiškėjas nenurodė, kokiu būdu pažeidžiama jo subjektinė teisė ir kaip ji bus apginta. Priešingai, nei teigia pareiškėjas, egzistuoja Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas atvejis, pagal kurį žemė gali būti paimta, kai ji pagal specialiuosius ar detaliuosius planus reikalinga keliams. Raudonosiomis linijomis apribotas gatvės plotas atitinka kelio sampratą pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/2012).

Ginčo teritorijoje raudonosios linijos buvo patvirtintos detaliuoju planu. Savivaldybės teigimu, dėl anksčiau minėtų motyvų, savivaldybė būtų prašiusi atsakovo paimti žemę visuomenės poreikiams, neatsižvelgiant į AB „Hanner“ verslo ketinimus. Pažymėjo, kad Žemės įstatymas nereikalauja, kad sąnaudų ir naudos analizėje būtų išspręstas atlygintinų kompensacijų klausimas, jis bus sprendžiamas toliau tęsiant procedūrą. Be to, privatiems asmenims nuosavybės teise priklausančios žemės dalys visuomenės poreikiams nebus imamos, todėl kompensacijos už šias dalis nebus mokamos.

Pabrėžė, kad sąnaudų ir naudos analizę parengė kompetentingas subjektas SĮ „Vilniaus planas“, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji neobjektyvi, tuo tarpu pareiškėjas savo pateiktų skaičiavimų nepagrindė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „Hanner“ atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 183-186) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausanti žemės sklypo dalis nėra paimama visuomenės poreikiams. Ginčijamo įsakymo priede aiškiai pažymėtos šios dalys – du žemės sklypo apendiksai, išsikišę į Lvovo gatvę. Remiantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 22 d. įsakymu, žemės sklypas susideda iš trijų dalių, pareiškėjo turima žemė yra 892 kv. m ploto dalyje Nr. 1. Šios aplinkybės paneigia pareiškėjo teiginį, kad jam priklauso konkrečiai nenustatytoje vietoje esanti žemės sklypo dalis, o sąnaudų ir naudos analizėje neįvertintos kompensacijos privatiems asmenims. Atliekant Lvovo gatvės rekonstrukciją, tokios sklypo dalys visuomenės poreikiams neimamos. Tokiu būdu, AB „Hanner“ nuomone, ginčijamas įsakymas nepažeidžia pareiškėjo teisių ir interesų, todėl administracinė teisena negalėjo būti pradėta. Pabrėžė, kad pareiškėjo argumentai dėl bendrovės ketinimų statyti daugiaaukščius pastatus Lvovo gatvėje yra nesusiję su ginčo dalyku. Dabartinė Lvovo ir Giedraičių gatvių sankryža neatitinka jai keliamų reikalavimų, gatvės pralaidumo problema aiškiai įvardyta analizėje. Dėl to Lvovo gatvės rekonstrukcija yra neišvengiama būtinybė, siekiant užtikrinti sklandų gatvės infrastruktūros planavimą ir transporto srautų reguliavimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Hanner property“ atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 189-192) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad pareiškėjas neturi reikalavimo teisės ginčyti NŽT įsakymą, nes jis skirtas paimamų valstybinės žemės sklypo dalių nuomininkams, tuo tarpu pareiškėjo nuosavybės teise valdoma sklypo dalis visuomenės poreikiams nepaimama, o jo teisės ir interesai nėra pažeidžiami. Žemės sklype Giedraičių g. 2 buvo aiškiai išskirtos dalys. Apie tai, kad bus atliekama paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, pareiškėjui buvo žinoma nuo žemės sklypo dalių įsigijimo, nes dar 2007 m. birželio 22 d. įsakyme Nr. 30-1246 buvo numatyta, kad ginčo sklypo dalys Nr. 2 ir Nr. 3 išnuomojamos, iki jos bus reikalingos miesto reikmėms – gatvei rekonstruoti. Be to, pareiškėjo argumentai dėl visuomenės poreikio nebuvimo nepagrįsti.

Tretieji suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Vyspra“, uždaroji akcinė bendrovė „Amber realty international“ ir F. B. atsiliepimų į pareiškėjo skundą nepateikė ir teismo posėdyje nedalyvavo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu (II t., b. l. 96–105) pareiškėjo skundą atmetė. Priteisė AB „Hanner“ naudai iš pareiškėjo 1 725 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad 1999 m. vasario 24 d. Vilniaus miesto taryba sprendimu Nr. 335 patvirtino teritorijos tarp Kalvarijų, Upės, Geležinio Vilko, Lvovo ir Krokuvos gatvių detalųjį planą ir sprendinius (I t., b. l. 115). 2007 m. birželio 22 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius įsakymu Nr. 30-1246 nustatė žemės sklypo Giedraičių g. 2 duomenis. Remiantis šiuo įsakymu, 1 077 kv. m ploto sklypas susideda iš 3 dalių: 892 kv. m ploto sklypo dalies Nr. 1, 117 kv. m ploto sklypo dalies Nr. 2 ir 68 kv. m ploto sklypo dalies Nr. 3. Siūloma išnuomoti ar suteikti naudotis sklypo dalis Nr. 2 ir Nr. 3, iki šios dalys bus reikalingos miesto reikmėms – gatvei rekonstruoti (I t., b. l. 117-119). 2007 m. gruodžio 7 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-13544-(01) AB „Hanner“ parduota 428 kv. m ploto žemės sklypo dalis, esanti sklypo dalyje Nr. 1, laikinai išnuomota 56 kv. m ploto žemės sklypo dalis, esanti sklypo dalyje Nr. 2, ir 33 kv. m ploto žemės sklypo dalis, esanti sklypo dalyje Nr. 3, iki prireiks visuomenės poreikiams (I t., b. l. 132-134). 2008 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-11086-(01) buvo iš dalies pakeistas 2007 m. gruodžio 7 d. įsakymas ir nustatyta, kad UAB „Vyspra“ išnuomojama žemės sklypo dalies Nr. 2 dalis – 23 kv. m, žemės sklypo dalies Nr. 3 dalis – 13 kv. m, iki jų prireiks visuomenės poreikiams. Be to, nustatyta, kad pareiškėjui, F. B. skirta parduoti po 24 kv. m, UAB „Amber realty management“ – 49 kv. m, UAB „Vyspra“ – 173 kv. m ploto žemės sklypo dalis, esančias sklypo dalyje Nr. 1 (I t., b. l. 92-95). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad žemės sklypas, esantis Giedraičių g. 2, nuosavybės teisėmis priklauso UAB „Hanner property“, valstybei, UAB „Vyspra“, UAB „Amber realty management“, F. B. ir pareiškėjui (I t., b. l. 10-12). Nustatyta, kad šiame žemės sklype yra gyvenamasis namas, patenkantis į sklypo dalis Nr. 1 ir Nr. 3, kuriame esantys butai nuosavybės teise priklauso UAB „Hanner property“, UAB „Vyspra“, savivaldybei, F. B. ir pareiškėjui (I t., b. l. 10-30).

2012 m. vasario 15 d. Vilniaus miesto meras parengė aiškinamąjį raštą, nurodydamas, kad Giedraičių g. 2 žemės sklypo 117 kv. m ir 68 kv. m ploto dalis reikalinga paimti visuomenės poreikiams – keliui įrengti. Pagal teritorijų planavimo dokumentų sprendinius su Lvovo ir Giedraičių gatvėmis besiribojančioje teritorijoje numatoma didelio ploto statinių statyba, tai padidins automobilių srautus, todėl esami susisiekimo infrastruktūros parametrai neužtikrins tinkamos transporto sistemos funkcionavimo, tai apribos teritorijų plėtrą.

Be to, Lvovo gatvės ir Lvovo ir Giedraičių gatvių sankryžos parametrai neatitinka laidumo parametrų. Problemą galima išspręsti išplatinus važiuojamąją Lvovo gatvės dalį ties sankryža su Giedraičių gatve iki 4 eismo juostų. Į nustatytas Lvovo gatvės ribas patenka du statiniai Giedraičių g. 2 – gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir garažų masyvas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei šių statinių užimtos sklypo 68 kv. m ir 117 kv. m ploto dalys; šią teritoriją būtina atlaisvinti (I t., b. l. 164-165). 2013 m. sausio 23 d.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. 1-1020 nusprendė kreiptis į NŽT, prašydama paimti visuomenės poreikiams žemės sklypą Giedraičių g. 2 ir patvirtinti šio sklypo paėmimo visuomenės poreikiams sąnaudų ir naudos analizę (I t., b. l. 114). 2013 m. kovo 15 d. Vilniaus miesto savivaldybės meras raštu Nr. A51-31275(2.14.2.12-MP8) kreipėsi į NŽT, prašydamas paimti visuomenės poreikiams žemės sklypo Giedraičių g. 2 dalis, Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytam tikslui – keliui įrengti. Kartu pateikė patvirtintą teritorijos detalųjį planą, numatomų paimti visuomenės poreikiams žemės sklypų sąrašą, nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio ištrauką, aiškinamąjį raštą bei sąnaudų ir naudos analizę (I t., b. l. 166-167). 2013 m. gegužės 17 d.

NŽT direktoriaus įsakymu Nr. 1P-(1.3)-149, vadovaujantis Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 46 straipsnio 1, 2, 5, 6 dalimis, Žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklių 5.1, 8.1, 9, 11, 13 punktais, atsižvelgus į Vilniaus miesto tarybos 1999 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 355, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 1-1020 ir 2013 m. kovo 15 d. mero prašymą, pradėjo žemės sklypo Giedraičių g. 2 dalių (117 kv. m ir 68 kv. m ploto) paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą (I t., b. l. 172-173).

Vadovaudamasis Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 ir 2 dalių, Taisyklių 5.1, 6, 8.1, 9 punktų nuostatomis bei nustatytomis bylos aplinkybėmis, t. y. kad ginčo žemės sklypas buvo suformuotas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 30-1246, kuriuo siūloma parduoti ar išnuomoti sklypo dalį Nr. 1 (0,0892 ha), ir išnuomoti sklypo dalis Nr. 2 (0,0117 ha) ir Nr. 3 (0,0068 ha), iki šios dalys bus reikalingos miesto reikmėms – gatvei rekonstruoti (I t., b. l. 117-119), 2008 m. rugsėjo 1 d.

Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-11086-(01) nustatyta, kad pareiškėjui skirta parduoti 0,0024 ha žemės sklypo dalis, esanti dalyje Nr. 1, o atitinkama dalis, esanti sklypo dalyje Nr. 2 ir 3 išnuomota AB „Hanner“ ir UAB „Vyspra“ (I t., b. l. 92-95), teismas padarė išvadą, kad visuomenės poreikiams privati žemė gali būti paimama ar valstybinės žemės nuomos ar panaudos sutartys prieš terminą gali būti nutraukiamos tik išimtiniais atvejais, dėl konkretaus objekto ir jam reikalingos konkrečios vietos ir ploto, kurie atsispindėtų iš detaliojo ar specialiojo teritorijų planavimo dokumento.

Teismas sutiko su atsakovu, jog ta aplinkybė, kad pagal Lvovo gatvei rekonstruoti pagal detaliojo teritorijų planavimo dokumentą yra reikalinga atitinkama žemės sklypo dalis, apibrėžė visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo ribas. Taigi viso sklypo Giedraičių g. 2 paėmimas prieštarautų imperatyviam tikslui – konkrečiam visuomenės poreikiui tenkinti. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad sprendimas procedūrą pradėti dėl sklypo dalies yra pagrįstas, o pareiškėjo argumentai dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto naudojimosi tvarkos nebuvimo neturi teisinės reikšmės. Pažymėta, kad su šiuo pareiškėjo teiginiu sutiko ir atsakovo atstovė, teismo posėdyje paaiškinusi, kad atskiri sklypai pagal atitinkamas dalis būtų formuojami kituose žemės paėmimo procedūros etapuose.

Pagal Žemės įstatymo 46 straipsnio 7 dalį, kai Nacionalinės žemės tarnybos vadovas priima sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą ir pasibaigia šio sprendimo apskundimo terminas, o jeigu toks sprendimas buvo apskųstas, – įsiteisėja administracinio teismo sprendimas netenkinti skundo dėl Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, šio įstatymo 48 straipsnyje nustatytais atvejais ir tvarka rengiamas žemės paėmimo visuomenės poreikiams projektas arba paimamo visuomenės poreikiams žemės sklypo planas ir šio įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka atliekamas visuomenės poreikiams planuojamos paimti žemės ir kito turto vertinimas ir parengiama turto vertinimo ataskaita. <...> Jeigu reikia, projekto rengimo metu atliekamas privačios ir (ar) valstybinės žemės padalijimas suformuojant atskirą žemės sklypą, paimamą visuomenės poreikiams.

Nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina, kad klausimo dėl konkrečių žemės sklypo dalių padalijimo sprendimas ir tuo pačiu 2007 m. birželio 22 d. ir vėlesnių įsakymų, kuriais nustatomos sklypo dalys ir jų valdytojai, vertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Nagrinėjamu atveju vadovaujamasi nekilnojamojo turto registre esančiais duomenimis, pagal kuriuos pareiškėjas yra sklypo Giedraičių g. 2 bendrasavininkis, ir jam nuosavybės teise priklauso dalis patalpos–buto, esančio gyvenamajame name ginčo žemės sklype, ir tai, teismo vertinimu, pagrindžia pareiškėjo reikalavimo teisę ginčyti NŽT įsakymą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą.

Pagal Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalį yra du skirtingi žemės paėmimo atvejai dėl visuomenės poreikių: gali būti paimama privati žemė ar prieš terminą nutraukiamos valstybinės žemės valstybinės žemės nuomos ir panaudos sutartys. Pareiškėjo argumentas, kad minėtas teisinis institutas netaikytinas valstybinės žemės atžvilgiu, laikytas nepagrįstu. Teismas taip pat pažymėjo, kad šiuo atveju visuomenės poreikio sąvoka nėra vertinamoji kategorija, t. y. įstatymų leidėjo nustatyti išimtiniai atvejai, kada privati nuosavybė gali būti priverstinai paimta iš savininko.

Vienas iš tokių išimtinių atvejų, įtvirtintų Žemės įstatyme, yra tas, kai žemė pagal specialiuosius ar detaliuosius planus, parengtus Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka, tenkinant viešąjį interesą reikalinga viešosios geležinkelių infrastruktūros objektams, keliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, taip pat jiems eksploatuoti reikalingiems visuomenės reikmėms skirtiems inžineriniams statiniams (45 str. 1 d. 4 p.). Kadangi Vilniaus miesto savivaldybės meras NŽT pateikė 1999 m. vasario 24 d.

Vilniaus miesto tarybos sprendimu Nr. 335 patvirtintą galiojantį detalųjį planą, taigi jo rengimo, svarstymo, derinimo ir tikrinimo procedūros yra baigtos, o pareiškėjo argumentas, kad planavimo baigiamasis etapas nepradėtas, laikytas nepagrįstu. Šiame detaliajame plane nustatytos gatvių raudonosios linijos ir pagrindiniai gatvių parametrai, priskiriant dalį žemės sklypo Giedraičių g. 2 esamo užstatymo koridoriui (Lvovo gatvei), t. y. žemės sklypo Giedraičių g. 2 dalis pagal detaliojo teritorijų planavimo dokumentą yra reikalinga Lvovo gatvei rekonstruoti.

Pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 6 dalį, detaliųjų planų sprendiniai galioja neterminuotai, jeigu tvirtinant detalųjį planą nebuvo nustatytas konkretus galiojimo terminas. Nagrinėjamoje byloje negali būti vertinamas galiojančio detalaus plano teisėtumas, nes tai nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgiant į tai, visuomenės poreikis šioje byloje negali būti ginčijamas ir pareiškėjo skundo argumentai šiuo aspektu laikyti teisiškai nereikšmingais. Bylos duomenys patvirtina, kad sąnaudų ir naudos analizė buvo atlikta, jos metu buvo įvertintos kitos konkrečiam visuomenės poreikiui tenkinti reikalingo konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams galimybės, konkretaus visuomenės poreikio tenkinimo ir žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros įgyvendinimo sąnaudos ir nauda, pagrindinės projekto įgyvendinimo rizikos, numatyti jų valdymo veiksmai, atliktos kitos Taisyklių 3 punkte numatytos procedūros.

Šiuo atveju būtent anksčiau nurodyti detaliojo plano sprendiniai apibrėžė sąnaudų ir naudos analizės atitinkamas ribas.

Remdamasis Žemės įstatymo 47 straipsniu bei 46 straipsnio 8 dalimi, teismas padarė išvadą, kad kompensacijų klausimas sprendžiamas įsigaliojus NŽT direktoriaus sprendimui pradėti procedūrą, t. y. pasibaigus jo apskundimo terminui arba įsiteisėjus atitinkamam teismo sprendimui dėl šio sprendimo teisėtumo, o pirminiame etape, rengiant sąnaudų ir naudos analizę, tai atlikti nenumatyta. Nagrinėjamu atveju sprendimas paimti žemę visuomenės poreikiams dar nėra priimtas. Per teismo posėdį NŽT atstovė pabrėžė, kad tęsiant ginčo procedūrą būtų atliekamas paimamos žemės vertinimas, o pareiškėjui atlyginama proporcingai jo turimai žemės daliai. Teismas pažymėjo, kad NŽT, kaip viešojo administravimo subjektas, veikia jai nustatytos kompetencijos ribose ir šiuo atveju ji nėra įgaliota vertinti sąnaudų ir naudos analizės, parengtos kompetentingo subjekto teisės aktų nustatyta tvarka, tuo tarpu pareiškėjo pateikti skaičiavimai nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Žemės įstatymo 46 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, jog turi būti pateiktas konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams būtinumo pagrindimas, paremtas sąnaudų ir naudos analize, vertintinas kaip objektyvi sąlyga pateikti tokią analizę pagal Taisyklių 3 punkto procedūras, atliekamas suinteresuoto asmens, šiuo atveju – savivaldybės tarybos, tačiau ši nuostata, teismo vertinimu, neįpareigoja NŽT spręsti dėl analizės išvadų pagrįstumo ir teisingumo.

Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalimi, 45 straipsnio 1 dalimi, teismas pripažino, jog UAB „Hanner property“ bylinėjimosi išlaidų pagrindimo nepateikė, todėl prašymas dėl išlaidų atlyginimo nenagrinėtas.

Dėl AB „Hanner“ prašymo atlyginti 1 950 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 1 500 Lt už susipažinimą su skundu ir atsiliepimo parengimą bei 450 Lt už pasirengimą ir atstovavimą 2013 m. lapkričio 19 d. teismo posėdyje, teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalies, Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7, 8.2, 8.18, 9 punktų nuostatomis, administracinių teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-766/2009, 2010 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-358/2010), pripažino, jog prašoma priteisti 1500 Lt suma už susipažinimą su skundu ir atsiliepimo parengimą neviršija Rekomendacijų 8.1 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, todėl priteistina. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pagal kurią pasirengimas bylos nagrinėjimui, analogiškai kaip atstovavimas teisme, laikytinas tos pačios rūšies teisine paslauga (2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-613/2008, 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-608/2008), įvertinęs bylos duomenų visumą, teismas 1,5 val. pasirengimą ir atstovavimą teisme pripažino protingu ir pakankamu laiku pasirengti bylai. Už šią teisinę paslaugą AB „Hanner“ priteista 225 Lt (0,15 x 1 000 Lt MMA x 1/2) (Rekomendacijų 8.18 p.). Iš viso AB „Hanner“ iš pareiškėjo priteista 1 725 Lt bylinėjimosi išlaidų.

III. Pareiškėjas D. K. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 139-147) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas visuomenės poreikio intereso buvimą ir negalimumą šio intereso patenkinti kitais būdais konstatavo vien tuo pagrindu, kad yra patvirtintas atitinkamos teritorijos detalusis planas, tačiau visiškai nenagrinėjo ir nevertino aplinkybių, susijusių su tuo, ar konkretus visuomenės poreikis iš viso objektyviai egzistuoja. Tačiau objektyvų visuomenės poreikio egzistavimą nustato ne detalusis planas, o objektyvios aplinkybės, patvirtinančios atitinkamo poreikio realų egzistavimą ginčijamo įsakymo priėmimo metu. 1999 m. vasario 24 d. patvirtintame detaliajame plane konkretus visuomenės poreikis iš viso nėra konstatuotas (Žemės įstatymo 45 str. 2 d., 46 str. 2 d. 2 p.).

Gatvės raudonosios linijos žymi tik žemės juostą, skirtą gatvės ir jos elementų tiesimui ir įrengimui (STR 2.06.04:2011 „Gatvės. Bendrieji reikalavimai“ 6.2 p.). Tai jokiu būdu savaime nereiškia, kad minimame detaliajame plane yra pateiktas visuomenės poreikiams reikalingos konkrečios vietos ir ploto motyvuotas pagrindimas, kaip reikalaujama pagal Žemės įstatymo 45 straipsnio 2 dalį ir 46 straipsnio 2 dalies 2 punktą, bei juo labiau, nepagrindžia objektyvaus visuomenės poreikio egzistavimo. Teritorijų planavimo dokumentuose visuomenės poreikiams reikalingos konkrečios vietos ir ploto motyvuotas pagrindimas dėl Lvovo g. išplatinimo iki 4 eismo juostų pirmą kartą atsirado rengiamame (bei kol kas nepatvirtintame) „Apie 0,74 ha ploto teritorijos Krokuvos, Giedraičių ir Lvovo g. sankirtoje detaliajame plane“ (jo aiškinamajame rašte) (priedas Nr. 1).

Šis detalusis planas yra ką tik parengtas ir dar net nėra Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintas. Teismas neįvertino argumentų, kad nuo teismo sprendime akcentuojamo detaliojo plano patvirtinimo iki skundžiamo įsakymo priėmimo buvo praėję 14 metų. Be to, vadovaujantis aukščiau nurodytu detaliuoju planu, 2002 m. liepos 3 d. Vilniaus miesto tarybos sprendimu Nr. 647 buvo patvirtinta Lvovo gatvės trasos bei gretimų gatvių raidos programa, pagal kurią Lvovo gatvės rekonstrukcija buvo baigta dar 2004 metais, todėl visuomenės poreikis jau buvo patenkintas užbaigus Lvovo g. rekonstrukciją.

Atsakovas ir Vilniaus miesto savivaldybė nepateikė jokių įrodymų apie objektyvų visuomenės poreikio egzistavimą skundžiamo įsakymo priėmimo metu (Žemės įstatymo 46 str. 1 d.), o būsimų (ir galimų, numanomų) visuomenės poreikių atsiradimu negali būti motyvuojamas skundžiamo įsakymas priėmimas. Byloje atsakovas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad atitinkamas visuomenės poreikis, apie kurį kalbama šioje byloje, iš viso objektyviai egzistuoja. Objektyvų konkretaus visuomenės poreikio egzistavimą turi pagrįsti sąnaudų ir naudos analizė (Žemės įstatymo 46 str. 1 ir 2 d.).

Giedraičių g. 2 žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams sąnaudų ir naudos analizėje taip pat nepateikiama jokių duomenų apie tai, kad visuomenės poreikis egzistuoja šiuo metu. Atkreipia dėmesį į tai, kad analizėje Vilniaus miesto savivaldybės nurodytas žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams tikslas – pagerinti esamą susisiekimo infrastruktūrą, siekiant sudaryti prielaidas tolesnei besiribojančių teritorijų plėtrai, tinkamam esamų objektų aptarnavimui – nepatenka į tą baigtinį sąrašą atvejų (Žemės įstatymo 45 str. 1 d.), kuomet žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams, o visi argumentai apie būtinybę plėsti atitinkamą Lvovo gatvės dalį yra pagrįsti tikimybėmis bei spėjimais dėl šios teritorijos plėtros.

Analizė yra grindžiama vien galimais (net nepateikiant konkrečių skaičių) automobilių transporto srautais, būsima verslo plėtra, sąlygų tai plėtrai sudarymu bei pan. Nepateikiami jokie konkretūs skaičiai ir skaičiavimai bei pagrindimai dėl gatvės parametrų ir pan., apsiribojama nepagrįstais bendro pobūdžio teiginiais, jog „netenkinami sankryžos laidumo parametrai“, „ženkliai pablogėtų rajono ekologinė padėtis“, „esamos padėties išlaikymas komplikuotų teritorijos plėtrą“, „išliktų ir toliau didėtų dėl susiaurėjusios važiuojamosios dalies Lvovo-Giedraičių g. sankryžoje susidarančių transporto spūsčių daroma žala aplinkai ir žmonių sveikatai, avarijų tikimybė“.

Be to, analizėje sąmoningai nutylima apie eismo organizavimo Lvovo gatvėje niuansus, ypač apie tai, kad nors Lvovo gatvė ir 4 eismo juostų, tačiau šioje gatvėje (nuo pat Giedraičių g. 2 žemės sklypo) eismas yra taip organizuotas, kad 2 iš 4 eismo juostų nuolat stovi automobiliai ir eismo judėjimas iš esmės vyksta tik 2 juostomis. Be to, pėsčiųjų eismas čia esančiomis nereguliuojamomis perėjomis taip pat yra itin intensyvus, kas taip pat ženkliai lemia transporto spūstis. Vilniaus miesto centrinėje dalyje, juo labiau įvertinant šią miesto dalį ir tai, kad Lvovo gatvė yra D1 kategorijos, akivaizdu, kad šios miesto dalies transporto problemos yra ne dėl Giedraičių g. 2 statinių ir dėl to nežymaus Lvovo gatvės susiaurėjimo iki 3 eismo juostų.

Žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra gali būti pradedama tik esant abiem Žemės įstatymo 46 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose numatytoms sąlygoms. Ginčo atveju, pirmosios instancijos teismas ne tik pats nevertino analizės (o kartu ir objektyvaus visuomenės poreikio egzistavimo), bet ir nepagrįstai sumenkino analizės teisinę reikšmę, nurodydamas, jog analizė yra tik vienas iš procedūros dokumentų, o atsakovas nėra įgaliotas vertinti šios analizės. Pirmosios instancijos teismas atsakovo veiksmus vertino tik formaliai veiksmų atlikimo procedūros, o ne jų turinio prasme, todėl padarė niekuo nepagrįstą paviršutinišką išvadą, kad atsakovas sprendimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą priėmė pagal kompetenciją. Tačiau Žemės įstatymo 46 straipsnio 6 dalis įpareigoja teismą įvertinti tai, ar konkretus visuomenės poreikis objektyviai egzistuoja ir kad jis negalės būti patenkintas, jeigu nebus paimtas konkretus žemės sklypas ar jo dalis. Todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės netinkamai aiškino ir pritaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį bei Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 ir 2 dalių, 46 straipsnio 1, 2 ir 6 dalių nuostatas (ABTĮ 143 str.).

2. Netgi pripažinus visuomenės poreikį, pirmosios instancijos teismas šioje byloje netyrė galimybių patenkinti visuomenės poreikį kitais būdais, išvengiant nuosavybės paėmimo iš privačių asmenų. Pareiškėjas pateikė 2013 m. liepos 2 d. rašytinius paaiškinimus (I t., b. l. 101-102), kuriais nurodė, kad visuomenės poreikis gali būti patenkintas ir kitais, analizėje nenagrinėtais būdais. 2014 m. sausio 7 d. teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kartu pateikdamas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą dėl šaligatvio, esančio priešais sklypą Giedraičių g. 2, Vilniuje, pločio, iš kurio matyti, kad Lvovo gatvę būtų galima plėsti Lvovo gatvėje (priešais pastatus Konstitucijos pr. 7 ir 7A Vilniuje) esančio šaligatvio sąskaita, išsaugant visus šaligatviui keliamus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas dėl šių pareiškėjo argumentų apskritai nepasisakė, jų neaptarė, todėl teismo sprendimas turi būti panaikintas kaip esantis be motyvų.

3. Teismo išvada, kad NŽT veikia jai nustatytos kompetencijos ribose ir šiuo atveju ji nėra įgaliota vertinti sąnaudų ir naudos analizės, parengtos kompetentingo subjekto teisės aktų nustatyta tvarka, tuo tarpu pareiškėjo pateikti skaičiavimai nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, nėra pagrįsta jokiomis teisės normomis (ABTĮ 87 str. 4 d. 4 p., 142 str. 2 d. 5 p.), prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms, kadangi pagal teismo sprendime pateikiamą logiką, atsakovas turi teisę priimti nemotyvuotą sprendimą, t. y. turi teisę nenustatinėti visuomenės poreikio objektyvaus egzistavimo fakto ir nevertinti galimybių patenkinti visuomenės poreikį kitu būdu, o atitinkamas įsakymas gali būti negrindžiamas jokiais objektyviais duomenimis (nes vienintelis būdas atsakovui įsitikinti visuomenės poreikio objektyviu egzistavimu yra įvertinti analizėje pateikiamą informaciją).

Tiek iš atsakovo atsiliepimo, tiek iš teismo sprendimo neįmanoma suprasti, kokiais būtent objektyviais duomenimis remdamasis atsakovas nustatė visuomenės poreikio objektyvų egzistavimą, jeigu, kaip pripažįsta pats atsakovas (kas pripažinta ir teismo sprendime), analizė nebuvo vertinama. Žemės įstatymo 46 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia, kad visuomenės poreikio egzistavimas pagrindžiamas būtent analize, o jos nevertinimas suponuoja tai, kad atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo teigti, jog įsitikino visuomenės poreikių realiu egzistavimu.

Iš Žemės įstatymo 46 straipsnio 2 dalies formuluočių akivaizdu, kad tik nagrinėdamas sąnaudų ir naudos analizę atsakovas galėjo įsitikinti visuomenės poreikio egzistavimo bei būtinumo pagrįstumu. Pažymėtina ir tai, kad atitinkama analizė yra sudedamoji savivaldybės tarybos prašymo dalis, todėl neįmanoma atlikti prašymo vertinimo neįvertinus kartu su prašymu teikiamų dokumentų. Žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklių 2 punkte numatyta, kad atitinkama analizė yra Taisyklių 6.4 punkte nurodyto aiškinamojo rašto priedas, todėl atsakovas turėjo pareigą nagrinėti bei vertinti analizės turinį.

Šiuo atveju atsakovas pažeidė VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. neatliko veiksmų, kurių atlikimą numato įstatymas, ir priėmė skundžiamą įsakymą, neišnagrinėjęs su prašymu susijusių dokumentų ir realiai nenagrinėjęs nei paėmimo visuomenės poreikiams egzistavimo pagrindimo, nei būtinumo pradėti tokią procedūrą. Atsakovo priimtas įsakymas turi būti naikinamas kaip neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi akivaizdu, jog nerevizuodamas analizės, atsakovas negalėjo priimti pagrįsto ir motyvuoto teisės akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-952/2008).

Teismo išvados dėl atsakovo kompetencijos (kiek tai susiję su analize) paneigia teisės į teisminę gynybą principą.

4. Akivaizdu (ir tai pripažinta teismo sprendimu), kad paimant žemės sklypą visuomenės poreikiams, bus paimamos pareiškėjui bei kitiems sklypo bendrasavininkiams (išskyrus valstybę) priklausančios žemės sklypo dalys. Tačiau analizėje atitinkama aplinkybė net neaptariama, t. y. nėra numatomas žemės sklypo dalių išpirkimas iš savininkų. Analizėje neįvertinta žemės sklypo dalies, priklausančios privatiems asmenims vertė (jos vertė sudaro 1 033 714,02 Lt); atitinkama vertė yra išvestinė vertė iš nurodytosios Nekilnojamojo turto registro išraše (I t., 10 1., 2.1 p. nurodoma, kad žemės sklypo rinkos vertė yra 1 595 000 Lt, o iš 4.2 punkto matyti, kad valstybei priklauso 379/1077 žemės sklypo dalys, kas reiškia, kad likusios 698/1077 žemės sklypo dalys priklauso privatiems asmenims), todėl teiginiai dėl skaičiavimo nepagrįstumo neatitinka byloje esančių įrodymų (1 595 000 Lt x 698/1077=1 033 714,02 Lt).

Pareiškėjas nurodė, kad į analizėje aptariamos visuomenės gaunamos naudos apskaičiavimą visiškai nepagrįstai įtraukta parama infrastruktūros plėtrai (656 208,00 Lt), kadangi parama skaičiuojama nuo maksimalaus galimo užstatymo gretimoje teritorijoje (I t., b. l. 79). Taip pat nepagrįstai įtrauktas PVM (8 466 658,41 Lt), kuris bus gautas už statybas gretimoje teritorijoje (nors net nėra žinoma, kokią PVM atskaitą patirs PVM mokėtojai), t. y. gaunama nauda nesiejama su visuomenės poreikiams paimamomis sklypo dalimis. Atitinkamos paramos sumos ir PVM gavimas siejami būtent su gretimoje teritorijoje galimomis vykdyti statybomis.

Statybų atlikimas ir paramos už šių statybų vykdymą gavimas (ją vykdant ne paimamame, o kitame žemės sklype) negali pagrįsti paėmimo visuomenės poreikiams naudingumo, kadangi ir be inicijuojamos žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros, atitinkamų lėšų gavimas yra galimas atitinkamame gretimame sklype vykdant statybos darbus ir gaunant paramą, kas nėra paėmimo visuomenės poreikiams pagrindas. Be to, tokių sumų gavimas nebūtinai yra garantuotas, t. y. sklypo paėmimas visuomenės poreikiams negarantuoja, kad gretimame sklype vyks statybos pagal maksimalų užstatymą, ar, juo labiau, kad bus suteikta parama socialinės infrastruktūros plėtrai, kadangi pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, parama yra paramos teikėjų savanoriškas paramos dalykų teikimas paramos gavėjams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1043/2011).

Teiginys, kad tokia parama ar PVM bus gauti yra hipotetinis. Todėl teismo išvados apie pareiškėjo teikiamų skaičiavimų nepagrindimą objektyviais įrodymais yra nepagrįstos, juo labiau, kad analizė iš dalies kritikuota ne dėl skaičiavimų, o dėl to, kad skaičiuojant visuomenės naudą buvo priskaitomos tokios sumos, kurios nesusijusios su visuomenės gaunama nauda paimant konkretų žemės sklypą (Žemės įstatymo 46 str. 2 d. 2 p.); visuomenės gaunama nauda negali būti grindžiama kitų sklypų teikiama nauda. Realiai, visuomenės gaunama nauda yra ne 9 173 017 Lt, o viso labo 50 151 Lt, tuo tarpu sąnaudos sudarys 3 132 128,02 Lt (2 098 414 Lt (analizės 13 psl.) + 1 033 714,02 Lt (žemės sklypo dalis, priklausanti privatiems asmenims)).

Netgi nevertinant žemės sklypo vertės, akivaizdu, kad visuomenės gaunama nauda yra apskaičiuota visiškai netinkamai. Pareiškėjas neprivalo teikti savo skaičiavimų. Kritikuojant analizę, pareiškėjui pakanka nurodyti analizėje atliktų skaičiavimų nepagrįstumą.

5. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo 2014 m. sausio 7 d. paaiškinimuose išdėstytomis aplinkybėmis, kad visuomenės poreikiams turi būti paimama ne dalis, o visas žemės sklypas. Siekiant patenkinti visuomenės poreikius, aptariamus skundžiamame teismo sprendime, visuomenės poreikiams bus paimamos ne tik atsakovo sprendime nurodomos žemės sklypo dalys, tačiau ir visi sklype esantys statiniai. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų (žr., pvz., žemės paėmimo visuomenės poreikiams (Lvovo gatvei rekonstruoti) teritorijos ribų planą, I t., b. l. 9), akivaizdu, kad paimant visuomenės poreikiams žemės sklypo dalis, neišvengiamas yra ir nuosavybės teisės į statinius perėmimas, remiantis Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalimi, ką patvirtina ir skundo pirmosios instancijos teismui priede Nr. 11 (I t., b. l. 75) pateikiama informacija. Todėl teismo sprendime išsakyta pozicija apie viso sklypo paėmimo visuomenės poreikiams prieštaravimą imperatyviam tikslui yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas nenurodo jokios imperatyvios teisės normos, kuriai prieštarautų pareiškėjo teikti argumentai, todėl teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir naikintinas (ABTĮ 87 str. 4 d. 4 p., 142 str. 2 d. 5 p.). Paimant žemės sklypo dalis visuomenės poreikiams, visuomenės poreikiams bus paimami ir visi butai, esantys Giedraičių g. 2, Vilniuje. Tai, kaip jau minėta, patvirtina į bylą pateikta sąnaudų ir naudos analizė (I t., b. l. 75), ginčo tarp šalių dėl šios faktinės aplinkybės nėra. Byloje nekilo ginčas ir dėl to, kad žemės sklypas yra skirtas ant jo esantiems statiniams eksploatuoti, taip nurodoma ir į bylą pateiktame Nekilnojamojo turto registro išraše (I t., b. l. 10); iš byloje esančio 2008 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 2.3-11086-(01) atitinkama aplinkybė taip pat yra akivaizdi (I t., b. l. 94-95). Pareiškėjo argumentai dėl to, kad pripažįstant visuomenės poreikį, būtina perimti nuosavybės teisę į visą žemės sklypą, yra pagrįsti ir teisės aktų reikalavimais (Žemės įstatymo 30 str. 7 d.).

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 1-14) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilniaus miesto savivaldybės meras 2013 m. kovo 15 d. raštu Nr. A51-31275(2.14.12-MP8) kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrių, prašydamas paimti visuomenės poreikiams žemės sklypo dalis (117 kv. m ir 68 kv. m), taip pat nurodydamas, kad žemės sklypo dalis visuomenės poreikiams numatoma paimti Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytam tikslui – keliui (Lvovo gatvei) rekonstruoti. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad Vilniaus miesto savivaldybės nurodytas atvejis (tikslas – pagerinti esamą susisiekimo infrastruktūrą, siekiant sudaryti prielaidas tolesnei besiribojančių teritorijų plėtrai, tinkamam esamų objektų aptarnavimui) nepatenka į baigtinį sąrašą Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1-9 punktuose nurodytų atvejų, yra nepagrįstas.

2. Remdamasis Žemės įstatymo 46 straipsnio 2 dalies (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) nuostatomis, Vilniaus miesto savivaldybės meras Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriui kartu su 2013 m. kovo 15 d. raštu Nr. A51-31275(2.14.12-MP8) pateikė ir galiojantį teritorijų planavimo dokumentą – Detalųjį planą.

3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2486/2013 išaiškino, kad sąnaudų ir naudos analizė pagrindžia konkretaus visuomenės poreikio buvimo faktą, jeigu joje yra įvertinti Taisyklių 3 punkte numatyti veiksmai, t. y. jos rengimo metu buvo įvertintos kitos konkrečiam visuomenės poreikiui tenkinti reikalingo konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams galimybės, konkretaus visuomenės poreikio tenkinimo ir žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros įgyvendinimo sąnaudos ir nauda, pagrindinės projekto įgyvendinimo rizikos, numatyti jų valdymo veiksmai ir kt.

Iš savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ 2012 m. parengtos Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams sąnaudų ir naudos analizės aiškinamojo rašto matyti, kad joje yra pasisakyta apie kitas konkrečiam visuomenės poreikiui tenkinti reikalingo konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams galimybes; nurodyti konkrečiam visuomenės poreikiui tenkinti reikalingo konkretaus žemės sklypo paėmimo procedūros dalyviai, kurie dėl to patirs naudos ar nuostolių; atliktas žemės sklypo (jo dalių) paėmimo visuomenės poreikiams projekto sąnaudų ir naudos skaičiavimas; apskaičiuota projekto įgyvendinimo ir kitų galimybių grynoji esama vertė; atlikta rizikos ir jautrumo analizė bei pateiktos išvados dėl žemės sklypo (jo dalių) tinkamumo projektui įgyvendinti.

Kadangi Vilniaus miesto savivaldybės meras kartu su 2013 m. kovo 15 d. raštu Nr. A51-31275(2.14.12-MP8) Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriui pateikė ir savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ 2012 m. parengtą žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams sąnaudų ir naudos analizę, atitinkančią Taisyklių 3 punkte nurodytus reikalavimus, Nacionalinė žemės tarnyba neturi pagrindo abejoti žemės sklypo paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuotos institucijos – Vilniaus miesto savivaldybės, konstituciškai įpareigotos užtikrinti, kad būtų patenkinti visos visuomenės ar jos dalies interesai, pateiktos savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ 2012 m. parengtos Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams sąnaudų ir naudos analizės pagrįstumu, nors Nacionalinės žemės tarnybos kompetencijai ir nėra priskirta vertinti žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuotos institucijos pateiktos sąnaudų ir naudos analizės turinio bei jo pagrįstumo.

Dėl savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ 2012 m. parengtos Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams sąnaudų ir naudos analizės turinio bei jo pagrįstumo yra išsamiai pasisakyta kompetentingos institucijos – trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės atsiliepime į pareiškėjo skundą ir teismo posėdžio metu. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad „<...> NŽT veikia jai nustatytos kompetencijos ribose ir šiuo atveju ji nėra įgaliota vertinti sąnaudų ir naudos analizės, parengtos kompetentingo subjekto teisės aktų nustatyta tvarka, tuo tarpu pareiškėjo pateikti skaičiavimai nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis“.

Kadangi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad Nacionalinė žemės tarnyba, prieš priimdama skundžiamą įsakymą, privalėjo įvertinti savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ 2012 m. parengtos Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams sąnaudų ir naudos analizės turinį bei jo pagrįstumą, nėra grindžiamas jokiomis konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, darytina išvada, kad jis yra nepagrįstas.

4. Nacionalinės žemės tarnybos direktorius, vadovaudamasis Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 46 straipsnio 1, 2, 5 ir 6 dalimis, Taisyklių 5.1, 8.1, 9, 11 ir 13 punktais, atsižvelgęs į Detalųjį planą, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 1-1020 ir Vilniaus miesto savivaldybės mero 2013 m. kovo 15 d. prašymą Nr. A51-31275(2.14.12-MP8) (Įsakymo preambulė), pagrįstą pagal Taisyklių 3 punkto reikalavimus savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ 2012 m. parengta Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams sąnaudų ir naudos analize, priėmė įsakymą pradėti žemės sklypo 117 kv. m ir 68 kv. m dalių paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Todėl pareiškėjo argumentas, kad Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus priimtas įsakymas yra nemotyvuotas, dėl ko buvo pažeista Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata, yra nepagrįstas.

5. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimą (1998 m. birželio 18 d.) nutarimas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2012), darytina išvada, kad žemės paėmimo visuomenės poreikiams institutu yra siekiama įgyvendinti visos visuomenės ar jos dalies interesus, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Todėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra yra griežtai reglamentuota teisės aktų nuostatomis, o valstybinės žemės patikėtinė Nacionalinė žemės tarnyba ir žemės sklypo paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija (nagrinėjamu atveju – Vilniaus miesto savivaldybės taryba), kurių veiksmai žemės paėmimo visuomenės poreikiams procese yra griežtai reglamentuoti, vykdydamos žemės sklypo dalių paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, yra konstituciškai įpareigotos tenkinti ne vieno privataus asmens, o visos visuomenės interesus.

6. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (2013 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2486/2013, kurios ratio decidendi sutampa su šios bylos faktinėmis aplinkybėmis), darytina išvada, kad pareiškėjo argumentas, jog detaliajame plane konkretus visuomenės poreikis iš viso nėra konstatuotas, yra nepagrįstas. Priešingai, detaliajame plane yra numatytas rekonstruoti (praplatinti) kelio - (Lvovo gatvės), Vilniaus mieste, plotas ir ribos. Pastebėtina tai, kad pareiškėjas, nurodydamas, jog detaliajame plane konkretus visuomenės poreikis iš viso nėra konstatuotas, ginčija ne konkretaus visuomenės poreikio pagrindimą, paremtą sąnaudų ir naudos analize, o iš esmės kvestionuoja detaliojo plano sprendinius, susijusius su Lvovo gatvės rekonstrukcija. Tačiau nagrinėjamoje byloje negali būti vertinamas galiojančio detaliojo plano teisėtumas, nes tai nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, dėl ko apeliacinės instancijos teismas neturėtų vertinti aplinkybių, kodėl būtent tokie Lvovo gatvės, Vilniaus mieste, rekonstrukcijos sprendiniai numatyti detaliajame plane.

7. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalis įtvirtina du skirtingus žemės paėmimo visuomenės poreikiams atvejus: 1) gali būti paimama privati žemė ar 2) prieš terminą nutraukiamos valstybinės žemės nuomos ar panaudos sutartys, todėl pareiškėjo argumentas, jog žemės paėmimo visuomenės poreikiams institutas netaikomas valstybinės žemės atžvilgiu, yra nepagrįstas.

8. Remiantis Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto, 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies nuostatomis, darytina išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra žemės sklypo dalies, reikalingos pastate esančiai patalpai eksploatuoti, faktinė naudotoja. Kadangi žemės sklype naudojimosi tvarka nėra nustatyta, darytina išvada, kad pareiškėjas nepagrįstai valstybę išeliminuoja iš bendrasavininkių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka turėtų būti atlyginta už visuomenės poreikiams paimamas žemės sklypo dalis, rato.

9. Vadovaujantis Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalies nuostata, darytina išvada, kad sąnaudų ir naudos analizėje turi būti pateikiami visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo (jo dalių) įsigijimo išlaidų skaičiavimai atlikti vadovaujantis Žemės verčių žemėlapių sudarymo taisyklių, patvirtintų Žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 515 „Dėl Žemės verčių žemėlapių sudarymo taisyklių patvirtinimo“, o visuomenės poreikiams paimamo nekilnojamojo turto (žemės ir pastatų) rinkos vertė, turės būti apskaičiuota žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto rengimo metu parengiant individualaus nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą. Pagal atliktoje individualaus nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje nustatytą nekilnojamojo turto rinkos vertę turės būti atlyginama nekilnojamojo turto savininkams ir naudotojams už visuomenės poreikiams paimtą nekilnojamąjį turtą. Todėl pareiškėjo argumentas, kad savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ 2012 m. parengtoje žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams sąnaudų ir naudos analizėje nepagrįstai neįvertinta žemės klypo dalies, priklausančios privatiems asmenims, vertė – 1 033 714,02 Lt (viso Žemės sklypo rinkos vertė 1 595 000 Lt x 698/1077 dalis žemės sklypo = 1 033 714,02 Lt), yra nepagrįstas ne tik dėl to, kad, kaip buvo minėta, žemės sklypo dalių paėmimas visuomenės poreikiams bus vykdomas iš visų žemės sklypo bendrasavininkų (taip pat ir Lietuvos Respublikos), bet ir dėl to, kad visuomenės poreikiams paimamų žemės sklypo dalių vertė bus apskaičiuota žemės sklypo dalių paėmimo visuomenės poreikiams projekto rengimo metu parengiant individualaus nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą.

10. Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjas neprivalo pateikti skaičiavimų, paneigiančių savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ 2012 m. parengtoje žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams sąnaudų ir naudos analizėje atliktų skaičiavimų, o kritikuojant šios sąnaudų ir naudos analizės pagrįstumą jam pakanka tik nurodyti sąnaudų ir naudos analizėje atliktų skaičiavimų nepagrįstumą, nes pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 7 punktą pareiškėjo skunde turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai, o pagal šio įstatymo 130 straipsnio 2 dalies 8 punktą – apeliaciniame skunde turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 173-181) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas visiškai nepagrįstai siekia paneigti visuomenės poreikio nagrinėjamoje byloje egzistavimą. Nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybė nepateikė jokių įrodymų apie objektyvų visuomenės poreikio egzistavimą skundžiamo įsakymo priėmimo metu (Žemės įstatymo 46 str. 1 d.), o pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ir nevertino aplinkybių, susijusių su tuo, ar konkretus visuomenės poreikis iš viso objektyviai egzistuoja.

2. Remiantis Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, administracinių teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2486/2013), nagrinėjamoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad Vilniaus miesto taryba 1999 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 335 patvirtino Teritorijos tarp Kalvarijų, Upės, Geležinio Vilko, Lvovo ir Krokuvos gatvių detalųjį planą, kuris nustatė gatvių raudonąsias linijas ir pagrindinius gatvių parametrus ir pagal šį detalųjį planą į Lvovo gatvės ribas patenka du statiniai esantys adresu Giedraičių g. 2, Vilnius – gyvenamasis namas (unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini)) ir garažų pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei šių statinių užimtos žemės sklypo 68 kv. m ir 117 kv. m ploto dalys, dėl ko Lvovo gatvė susiaurėja iki 3 eismo juostų ir egzistuoja objektyvus visuomenės poreikis gatvės rekonstrukcijai, t. y. gatvės išplatinimui iki 4 eismo juostų, nagrinėjamu atveju visiškai nereikšmingas apeliacinio skundo argumentas dėl to, kad teritorijų planavimo dokumentuose visuomenės poreikiams reikalingos konkrečios vietos ir ploto motyvuotas pagrindimas dėl Lvovo g. išplatinimo iki 4 eismo juostų pirmą kartą atsirado rengiamame (bei kol kas nepatvirtintame) „Apie 0,74 ha ploto teritorijos Krokuvos, Giedraičių ir Lvovo g. sankirtoje detaliajame plane“ (jo aiškinamajame rašte).

Pažymi, kad pareiškėjo nurodytas detalusis planas dar tik rengiamas ir nereiškia, kad apskritai bus patvirtintas. Taip pat pastebėtina, kad tiek senojo detaliojo plano, tiek naujai rengiamo detaliojo plano sprendiniai dėl gatvės raudonųjų linijų ir kitų parametrų iš esmės nesiskiria, pagal abu minėtus planus yra numatyta infrastruktūros teritorija, į kurią patenka ginčo statiniai Giedraičių g. 2, Vilnius. Nagrinėjamu atveju žemė visuomenės poreikiams imama pagal Vilniaus miesto tarybos 1999 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 335 patvirtintą Teritorijos tarp Kalvarijų, Upės, Geležinio Vilko, Lvovo ir Krokuvos gatvių detalųjį planą.

Atsižvelgiant į tai, kad Žemės įstatymo nuostatos, reglamentuojančios būtinybę atlikti sąnaudų ir naudos analizę, įsigaliojo nuo 2011 m. liepos 1 d., o šias nuostatas įgyvendinančios Taisyklės 2012 m. rugsėjo 15 d., Vilniaus miesto savivaldybės mero žemės sklypo dalių motyvuotas pagrindimas, paremtas SĮ „Vilniaus planas“ 2012 m. parengta sąnaudų ir naudos analize bei visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principais, galėjo būti parengtas tik kaip atskiras dokumentas, kas atitinka Žemės įstatymo 45 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nustatančius, kad visuomenės poreikiams reikalingam konkrečiam objektui statyti (įrengti) konkrečios vietos ir ploto motyvuotas pagrindimas turi būti atliktas rengiant detaliojo ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentą.

Konkrečios vietos ir ploto motyvuotas pagrindimas gali būti sudedamoji detaliojo ar specialiojo teritorijų planavimo dokumento dalis arba gali būti parengtas kaip atskiras dokumentas, teikiamas kartu su detaliojo ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentu.

3. Tikslas, kuriam nagrinėjamu atveju norima paimti žemę visuomenės poreikiams, patenka į įstatymų leidėjo nustatytą baigtinį atvejų sąrašą, įtvirtintą Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1-9 punktuose, kuomet žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams – konkrečiai 4 punktą, numatantį, kad žemė visuomenės poreikiams gali būti paimama, kai pagal specialiuosius ar detaliuosius planus tenkinant viešąjį interesą reikalinga viešosios geležinkelių infrastruktūros objektams, keliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, taip pat jiems eksploatuoti reikalingiems visuomenės reikmėms skiltiems inžineriniams statiniams. Pabrėžtina tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad gatvė yra tam tikra kelio rūšis, kuriai, kaip ir kitiems keliams, be važiuojamosios dalies, priskirtini ir kiti būtini kelio elementai. Kelių įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kad keliai projektuojami, tiesiami, statomi, rekonstruojami ir prižiūrimi vadovaujantis įstatymais, kitais teisės aktais bei normatyviniais statybos reglamentais. Planuojant miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemas, taikomas Aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“. Jo III skyriaus 4 skirsnio, apibrėžiančio gatvių pagrindinius techninius parametrus, 4.2 punkte nustatyta, kad bendruoju atveju gatvės juosta tarp raudonųjų linijų yra skirta įrengti važiuojamąją dalį ir kitus gatvės elementus (šaligatvius, pėsčiųjų ir dviratininkų takus); inžinerinius tinklus; transporto priemonių aptarnavimo pastatus, stovėjimo vietas; taršos slopinimo įrangą; želdinius. Toks reglamentavimas rodo, kad visa gatvės juosta tarp raudonųjų linijų skirta įvairioms su susisiekimu susijusioms reikmėms tenkinti (susisiekimui motorinėmis ir kitomis transporto priemonėmis, krovinių pervežimui, pėsčiųjų eismui, oro taršai ir triukšmo lygiui mažinti ir kt.) ir lemia išvadą, kad būtent raudonosiomis linijomis apribotas gatvės plotas atitinka kelio sampratą pagal Kelių įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/2012).

4. Taip pat, vadovaujantis Žemės įstatymo 46 straipsnio 1 dalimi ir Žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklių 2 punktu, siekiant pagrįsti tiek konkretaus visuomenės poreikio objektyvų egzistavimą, tiek tam poreikiui patenkinti reikalingo konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams būtinumą, buvo parengta ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 1-1020 patvirtinta žemės sklypo Giedraičių g. 2 (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) sąnaudų ir naudos analizė, kurioje aiškiai ir nuosekliai pateikiamos visuomenės poreikį renovuoti Lvovo gatvę suponuojančios priežastys. Taigi visuomenės poreikis buvo pagrįstas laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos.

5. Grindžiant konkretaus visuomenės poreikio objektyvų egzistavimą, analizėje nurodoma, kad šalia žemės sklypo Giedraičių g. 2 yra keli stambūs komerciniai-administraciniai objektai („Europa“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, VĮ „Registrų centras“, „Verslo burės“) ir juos aptarnaujantys garažai, kurių pagrindiniai išvažiavimai/įvažiavimai yra į Lvovo ir Giedraičių gatves. Dėl statinių, esančių sklype Giedraičių g. 2, nėra galimybės ties sankryža išplėsti Lvovo gatvės važiuojamosios dalies iki 4 eismo juostų ir šioje vietoje Lvovo gatvė susiaurėja iki 3 eismo juostų. Automobiliai, sukantys į dešinę iš šalutinės Giedraičių gatvės, negali sukti į atskirą eismo juostą bei turi praleisti automobilius, važiuojančius pagrindine Lvovo gatve, vienintele likusia eismo juosta. Šioje Giedraičių gatvės atkarpoje rytinio, vakarinio piko bei dienos metu susiformuoja spūstys. Dėl riboto eismo juostų skaičiaus draudžiamas posūkis į kairę iš Lvovo gatvės į „Europos“ komercinio centro garažą, kadangi tokiu atveju, Lvovo gatvėje formuotųsi spūstys. Tuo būdu, eismo dalyviai, norintys įsukti į garažą, yra priversti važiuoti iki sekančios Lvovo g.-Europos aikštės g. sankryžos ir ten apsisukti, kas papildomai apkrauna šią sankryžą ir trukdo likusiam eismui. Susidaro sudėtinga transporto eismo situacija dviejose sankryžose: Lvovo g.-Giedraičių g. ir Lvovo g.-Europos aikštės g., dėl kurios Lvovo gatvė ir Lvovo-Giedraičių gatvių sankryža nebeatitinka laidumo parametrų. Transporto srautai sankryžoje sudaro 1 306 automobilių per parą Lvovo gatvėje, 1 127 automobilių per parą Giedraičių gatvėje. Rytinio, vakarinio piko ir dienos metu Giedraičių gatvėje ties Lvovo-Giedraičių gatvių sankryža susidaro automobilių spūstys, formuojasi automobilių eilės (apie 250 automobilių per parą), kuriose vieno automobilio stovėjimo laikas užtrunka vidutiniškai 20 s. Taigi jau vien dėl to, kas paminėta, akivaizdu, jog egzistuoja realus, objektyviai pagrįstas visuomenės poreikis paimti ginčo žemės sklypą Lvovo gatvės išplatinimui įgyvendinti.

6. Be to, analizėje taip pat yra nurodyta, kad teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypas, pagal Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrąjį planą iki 2015 metų, patvirtintą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519, apibūdinama kaip miesto centras, viena iš pagrindinių plėtojamų miesto teritorijų, kurioje vyrauja mišrios funkcijos, keliami ypatingi reikalavimai pastatų ir viešųjų erdvių architektūrai, vyrauja gyvenamoji, komercinė, visuomeninė veikla. Šioje miesto dalyje plėtojamas naujas administracinis kultūrinis ir verslo centras dešiniajame Neries krante, kuris telkia kultūrines, komercines, administracines funkcijas, būdingas Europos valstybės sostinei. Pagal miesto bendrąjį planą šioje dalyje rekomenduojama naujų valstybės administracinių pastatų statyba, juos perkeliant iš istorinio centro, leidžiama numatyti aukštybinius pastatus.

7. Pagal Teritorijos tarp Konstitucijos pr., Linkmenų, Krokuvos ir Kalvarijų gatvių detaliojo plano konceptualiosios dalies urbanistinių parametrų studiją (II etapas), kuriai pritarta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 1-1523, su ginču susijusi teritorija yra ypatingoje urbanistinėje situacijoje, kurioje galioja Vilniaus miesto bendrojo plano pagrindinio brėžinio tekstinio reglamento Nr. 5 teiginys: „Teritorijos užstatymo reglamentus galima viršyti esant aiškiai deklaruotam viešam interesui, ir išskirtiniam pagrindimui bei pritarus savivaldybės tarybai“. Urbanistinių parametrų studijoje įrodyta, kad siekiant išvengti galimos nepilnavertės galutinės urbanistinės išraiškos formuojamame moderniajame sostinės centre Vilniaus miesto bendrojo plano sprendiniuose bendruoju atveju nurodytą maksimalaus užstatymo intensyvumą UI sklypuose max <3,0 išnagrinėtoje miesto centro dalyje būtina didinti. Tuo būdu su Lvovo, Giedraičių gatvėmis besiribojančioje teritorijoje numatomi didelio ploto statiniai (planuojamas maksimalus užstatymo intensyvumas teritorijoje gali siekti 4,9), kurie ženkliai padidins automobilių srautus minėtoje teritorijoje. Ženkliai išaugus transporto srautams (vien dėl teritorijos greta Lvovo ir Giedraičių g. plėtros, automobilių skaičius gali padidėti iki 600), esami susisiekimo infrastruktūros parametrai iš esmės neužtikrins transporto sistemos funkcionavimo. Jeigu transporto infrastruktūra šioje miesto dalyje nebus plėtojama ir tinkamai funkcionuojanti, tolimesnės investicijos ir besiribojančios teritorijos plėtra taps labai ribotos.

8. Taigi, atsižvelgiant į šiuo metu esamą situaciją, galima prognozuoti, kad besiribojančioje teritorijoje realizavus planuojamus objektus (pagal teritorijų planavimo dokumentus leidžiamus maksimalius užstatymo parametrus), susidarę papildomi eismo srautai (iki 600 automobilių, t. y. apie 50% dabartinio transporto srauto dydžio Giedraičių g.) Giedraičių gatvėje ties sankryžomis ir išvažiavimais/įvažiavimais į teritoriją iš esmės paralyžuotų transporto sistemą. Esami Lvovo-Giedraičių gatvių sankryžos parametrai ir pralaidumas jau dabar neatitinka automobilių srauto dydžio, todėl ateityje transporto sistemos padėtis rajone tarp Konstitucijos prospekto, Lvovo ir Krokuvos gatvių būtų pabloginta dar ženkliau. Iš esmės tiek esamų prekybos-administracinių, tiek planuojamų objektų aptarnavimas šioje miesto dalyje taptų labai komplikuotas. Taip pat ženkliai pablogėtų rajono ekologinė padėtis dėl automobilių transporto keliamos aplinkos taršos. Tuo būdu tolimesnė darni teritorijos plėtra, numatant didelio užstatymo ploto ir aukštingumo objektus, bet nerekonstravus Lvovo gatvės važiojamosios dalies ties Giedraičių g. 2 žemės sklypu, yra neįmanoma. Taigi akivaizdu, jog šiuo metu egzistuoja visuomenės poreikis paimti ginčo žemę visuomenės poreikiams tenkinti.

9. Taip pat nesutiktina ir su pareiškėjo teiginiais, kad visi argumentai apie būtinybę plėsti atitinkamą Lvovo gatvės dalį yra pagrįsti tikimybėmis bei spėjimais dėl šios teritorijos plėtros. Kaip jau buvo minėta, Lvovo gatvės susiaurėjimas ties žemės sklypu Giedraičių g. 2 jau seniai kelia daug nepatogumų gyventojams, todėl gatvės rekonstrukcija buvo planuojama jau seniai, o augant biurų, administracinių pastatų ir atitinkamai transporto srautų skaičiui, poreikis rekonstruoti Lvovo gatvę tik didėjo, ir, kaip nurodyta analizėje, jau dabar nebėra pritaikytas esamiems transporto srautams, nebeatitinka laidumo parametrų ir kt., todėl būtina šios gatvės rekonstrukcija. Atsižvelgiant į tai, analizėje neišvengiamai akcentuojamos ir ateities prognozės, turėsiančios įtakos aptariamam viešajam interesui.

10. Kadangi pagal Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 6 dalį, detaliųjų planų sprendiniai galioja neterminuotai, jeigu tvirtinant detalųjį planą nebuvo nustatytas konkretus galiojimo terminas, nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad nuo teismo sprendime akcentuojamo detaliojo plano patvirtinimo iki skundžiamo įsakymo priėmimo buvo praėję 14 metų bei aplinkybės, kad 2002 m. liepos 3 d. Vilniaus miesto tarybos sprendimu Nr. 647 buvo patvirtinta Lvovo gatvės trasos bei gretimų gatvių raidos programa, pagal kurią Lvovo gatvės rekonstrukcija buvo baigta dar 2004 metais, todėl visuomenės poreikis jau buvo patenkintas užbaigus Lvovo g. rekonstrukciją. Atsižvelgiant į tai, kad detaliųjų planų sprendiniai galioja neterminuotai, Teritorijos tarp Kalvarijų, Upės, Geležinio Vilko, Lvovo ir Krokuvos gatvių detalusis planas yra galiojantis, jo sprendiniai, nustatantys Lvovo gatvės raudonąsias linijas, nėra pasikeitę, todėl kol šis detalusis planas galios, egzistuos ir pagrindas Lvovo gatvės išplatinimui.

11. Visuomenės poreikio ribas apibrėžė Teritorijos tarp Kalvarijų, Upės, Geležinio Vilko, Lvovo ir Krokuvos gatvių detalusis planas, nustatęs gatvės raudonąsias linijas ir kitus parametrus. Vilniaus miesto savivaldybės įsitikinimu, visuomenės poreikis paimti būtent žemės sklypo Giedraičių g. 2 atitinkamas dalis yra akivaizdus ir nediskutuotinas. Tai patvirtina Vilniaus miesto savivaldybės pridedama ištrauka iš skaitmeninio suvestinio Vilniaus miesto plano (priedas Nr. 2), iš kurios matyti, jog visa Lvovo gatvė yra keturių eismo juostų, tačiau ties žemės sklypu Giedraičių g. 2 susiaurėja iki trijų eismo juostų, todėl susisiekimo infrastruktūra yra komplikuota būtent toje gatvės pusėje, kurioje yra statiniai Giedraičių g. 2. Taigi, kaip parodė analizės rezultatai, objektyvų visuomenės poreikį realiai patenkintų tik atitinkamų žemės sklypo Giedraičių g. 2 dalių paėmimas visuomenės poreikiams teisingai atlyginant.

12. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. I-1885-815/2014 pagal pareiškėjo skundą dėl 2013 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento Būsto renovavimo skyriaus Statinių naudojimo priežiūros poskyrio statinio techninės priežiūros patikrinimo akto Nr. A32-1728(2.9.2.8-AP2) ir 2013 m. rugpjūčio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento sprendimo Nr. A51-85710(3.3.102-EM4) panaikinimo tose dalyse, kuriose daugiabutis namas Giedraičių g. 2, Vilnius, remiantis 2013 m. sausio 11 d. statinio būklės tyrimo akto Nr. 13/03T pagrindu, pripažintas avarinės būklės bei uždraustas tolimesnis pastato ir buto Nr. 8 naudojimas. Pažymėtina, kad gyvenamojo namo Giedraičių g. 2 būklė yra itin bloga, todėl Lvovo gatvės plėtimas priešais pastatus Konstitucijos pr. 7 ir 7A Vilniuje esančio šaligatvio sąskaita ardant esamą infrastruktūrą neatitiktų nei racionalumo, nei ekonomiškumo, nei protingumo principų.

13. Pažymėtina tai, kad analizę teisės aktų nustatyta tvarka parengė ne Vilniaus miesto savivaldybė, o kompetentingas subjektas SĮ „Vilniaus planas“, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji yra neobjektyvi. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad realiai, visuomenės gaunama nauda yra ne 9 173 017 Lt, o viso labo 50 151 Lt, tuo tarpu sąnaudos sudarys 3 132 128,02 Lt (2 098 414 Lt (analizės 13 psl.) + 1 033 714,02 Lt (žemės sklypo dalis, priklausanti privatiems asmenims)). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde teigė, jog žemės paėmimo visuomenės poreikiams sąnaudos sudarys 2 372 275,50 Lt, o apeliaciniame skundėjau teigia, kad sąnaudos sudarys 3 132 128,02 Lt, todėl vien tai kelia abejonių ne tik dėl pateiktų skaičiavimų teisingumo, bet apskritai dėl pareiškėjo kompetentingumo ginčyti analizės rezultatus. Taip pat nesutiktina, su pareiškėjo argumentu, kad iš analizės šalinta parama infrastruktūros plėtrai bei PVM, nes jų duodama nauda yra hipotetinė ir nesiejama su visuomenės poreikiams paimamomis sklypo dalimis. Kaip jau minėta, Lvovo gatvės rekonstrukcija yra planuojama jau seniai, o augant biurų, administracinių pastatų ir atitinkamai transporto srautų skaičiui, poreikis rekonstruoti Lvovo gatvę tik didėjo, ir, kaip nurodyta analizėje, jau dabar nebėra pritaikytas esamiems transporto srautams, nebeatitinka laidumo parametrų ir kt., todėl būtina šios gatvės rekonstrukcija, be kurios tolimesnė darni teritorijos plėtra, numatant didelio užstatymo ploto ir aukštingumo objektus, bet nerekonstravus Lvovo gatvės važiojamosios dalies ties Giedraičių g. 2 žemės sklypu, yra neįmanoma. Taigi, rekonstravus Lvovo gatvę, statybos gretimoje teritorijoje yra neišvengiamos, dėl ko visuomenė gaus naudą iš paramos infrastruktūros plėtrai bei sumokėto PVM. Atsižvelgiant į tai, parama infrastruktūros plėtrai bei PVM į analizę įtraukti pagrįstai ir nėra pagrindo teigti, kad jų teikiama nauda nesusijusi su visuomenės poreikiams paimamomis sklypo dalimis.

14. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal analizės rezultatus, paėmus atitinkamas žemės sklypo Giedraičių g. 2 dalis visuomenės poreikiams gaunama nauda sudarys – 9 173 017 Lt, o išlaidos – 2 098 414 Lt, tačiau tuo atveju, jeigu žemė visuomenės poreikiams bus imama išlaikant esamą padėtį, sankryža tinkamai nefunkcionuos, nebus įmanomos investicijos į potencialiai plėtrai palankias gretimas teritorijas, todėl šių investicijų gautina nauda turi būti priskirtina išlaidoms. Kaip nurodoma analizės 5.2.1 punkte, tokiu atveju išlaidos skaičiuotinos sudedant paramą infrastruktūros plėtrai (30 Lt/m2) – 656 208 Lt, pridėtinės vertės mokestį (21%) – 8 466 658 Lt bei išlaidas, susidariusias dėl neigiamo transporto poveikio aplinkai, skaičiuojant 15 metų laikotarpiui (įvertinant kainų augimo koeficientus) – 4 411 481,56 Lt ir gaunant 13 534 348 Lt bendras išlaidas. Taigi, remiantis visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principais, daug didesnės išlaidos būtų patiriamos išlaikant esamą padėtį, todėl pareiškėjo teiginiai, kad žemės paėmimo visuomenės poreikiams atveju gautina nauda yra žymiai mažesnė už išlaidas, yra atmestini.

15. Remiantis Žemės įstatymo 47 straipsnio 7 dalimi, matyti, kad Žemės įstatymas nereikalauja, jog sąnaudų ir naudos analizėje būtų išspręstas atlygintinų kompensacijų klausimas, todėl šis klausimas, kaip tai numato teisės aktai, bus sprendžiamas toliau tęsiant procedūrą. Taip pat pabrėžtina, kad ginčai dėl atlyginimo dydžio už paimamą nuosavybę bei žemės paėmimo visuomenės poreikiams projekto ar plano rengimo ir tvirtinimo procedūrų ir sprendinių nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose, todėl nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.

16. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, analizė buvo atlikta laikantis teisės aktų reikalavimų, o pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, veikia jam nustatytos kompetencijos ribose ir šiuo atveju nėra įgaliotas vertinti sąnaudų ir naudos analizės, parengtos kompetentingo subjekto teisės aktų nustatyta tvarka, tuo tarpu pareiškėjo pateikti skaičiavimai nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis.

17. Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai neįtvirtina konkrečių kriterijų, pagal kuriuos atsakovas turėtų vertinti pateiktą analizę, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Žemės įstatymo 46 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, jog turi būti pateiktas konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams būtinumo pagrindimas, paremtas sąnaudų ir naudos analize, vertintinas kaip objektyvi sąlyga pateikti tokią analizę pagal Taisyklių 3 punkto procedūras, atliekamas suinteresuoto asmens, šiuo atveju – Savivaldybės tarybos, tačiau ši nuostata neįpareigoja Nacionalinės žemės tarnybos spręsti dėl analizės išvadų pagrįstumo ir teisingumo.

18. Visuomenės poreikiams gali būti paimamos tik tos žemės sklypo dalys, kurios pagal galiojantį Teritorijos tarp Kalvarijų, Upės, Geležinio Vilko, Lvovo ir Krokuvos gatvių detalųjį planą yra būtinos Lvovo gatvės rekonstrukcijai, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo motyvams, jog ta aplinkybė, kad Lvovo gatvei rekonstruoti pagal detaliojo teritorijų planavimo dokumentą yra reikalinga atitinkama žemės sklypo dalis, apibrėžė visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo ribas, todėl viso sklypo Giedraičių g. 2 paėmimas prieštarautų imperatyviam tikslui – konkrečiam visuomenės poreikiui tenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Hanner property“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti visas trečiojo suinteresuoto asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas iš pareiškėjo.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Visi pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais įrodymais. Pareiškėjas siekia panaikinti NŽT įsakymą dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams tik su vienu tikslu – daryti ekonominį spaudimą trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Hanner Property“, kad šis nupirktų pareiškėjo turtą.

2. Nesutinka su argumentu, kad konkretus visuomenės poreikis ginčo atveju neegzistuoja. Tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir neįrodyti, yra deklaratyvūs, o pareiškėjas piktnaudžiauja teise pateikęs skundą. Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad vienas iš visuomenės poreikių (viešųjų interesų) yra kelių tiesimas. Kadangi skundžiamas sprendimas yra priimtas tikslu tokį aiškų ir konkretų viešąjį interesą užtikrinti, vadinasi skundžiamas NŽT sprendimas pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą yra teisėtas, nes atitinka viešąjį interesą, jį užtikrina.

3. Žemės įstatymo 46 straipsnio 6 dalyje numatytą visuomenės poreikio objektyvumą pagrindžia šie dokumentai, kurie patvirtina, kad Lvovo gatvės platinimas iki 4 eismo juostų yra planuojamas jau antrą dešimtmetį ir šis poreikis visą laiką egzistavo:

a) Lvovo gatvės platinimas buvo numatytas dar 1999 m. vasario 24 d. patvirtintu teritorijos tarp Kalvarijų, Upės, Geležinio Vilko, Lvovo ir Krokuvos gatvių detaliuoju planu. Jame buvo aiškiai numatyta, kad vykdant detaliojo plano sprendinius Lvovo gatvė turi būti platinama iki 4 juostų. Šiame detaliajame plane būtent gatvės raudonosiomis linijomis yra apibrėžta teritorija Lvovo gatvėje, kuri, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, visiškai atitinka kelio sąvoką. Šis detalusis planas yra galiojantis ir nenuginčytas, todėl abejoti jame nustatytais sprendiniais nėra jokio pagrindo;

b) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 30-1246 buvo patvirtintos žemės sklypo ribos ir dalys, nustatant, kad žemės sklypo dalis Nr. 2 ir dalis Nr. 3 išnuomotinos iki šios žemės sklypo dalys bus reikalingos miesto reikmėms – gatvei rekonstruoti;

c) Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 2.3-13544-(01) AB „Hanner“ buvo išnuomotos žemės sklypo dalies Nr. 2 dalis – 56 kv. m ir žemės sklypo dalies Nr. 3 dalis – 33 kv. m – iki šių žemės sklypo dalių dalys bus reikalingos miesto reikmėms – gatvei rekonstruoti;

d) Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 2.3.-11086-(01) buvo iš dalies pakeistas Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 7 d. įsakymas Nr. 2.3-13544-(01) ir nustatyta, kad UAB „Vyspra“ išnuomojama žemės sklypo dalies Nr. 2 dalis – 23 kv. m ir žemės sklypo dalies Nr. 3 dalis – 13 kv. m – iki šių žemės sklypo dalių dalys bus reikalingos miesto reikmėms – gatvei rekonstruoti;

e) Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 2.3.-11086-(01) pareiškėjui ir F. B. buvo skirta parduoti po 24 kv. m žemės sklypo dalis, esančias žemės sklypo dalyje Nr. 1 – žemės sklypo dalyje, kuri nėra paimama visuomenės poreikiams (paėmus žemės sklypo dalis Nr. 2 ir Nr. 3 visuomenės poreikiams, pareiškėjo ir F. B. valdomi 24 kv. m, esantys žemės sklypo dalyje Nr. 1, neturėtų sumažėti ir pareiškėjui nuosavybės teise valdyti 24/892 (bendras žemės sklypo plotas yra 1077 kv. m, iš jų paimama Lietuvos Respublikos nuosavybės teise valdomos sklypo dalys, kuriuos išnuomotos tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nr. 2 ir Nr. 3, vadinasi liks 892 kv. m ploto žemės sklypas, kurio 24/892 kv. m nuosavybės teise valdys pareiškėjas). Iš to išplaukia, kad pareiškėjo nuosavybės teise valdomi 24 kv. m nėra paimami visuomenės poreikiams;

f) VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registre prie nuomos sutarčių yra aiškiai įrašytas paimamų žemės sklypo dalių nuomos terminas – iki kol žemė bus paimama visuomenės poreikiams;

g) Vilniaus miesto mero 2012 m. vasario 15 d. aiškinamajame rašte nurodoma, kad dėl esamų ir būsimo transporto problemų Lvovo gatvė turi būti platinama iki 4 eismo juostų. Dėl jau seniai numatytos dešiniojo Neries kranto vystymo koncepcijos, Lvovo ir Konstitucijos pr. vykdomų naujų verslo centrų statybų akivaizdu, kad aiškus visuomenės poreikis egzistuoja ir yra būtinybė platinti Lvovo gatvę užtikrinant tiek Lvovo/Giedraičių gatvių sankryžos saugumą ir atitikimą teisės aktams, tiek užtikrinant padidėjusių transporto srautų nukreipimo ir pravažumo poreikį. Pažymėtina, kad sąnaudų ir naudos analizėje suskaičiuoti tiksliai galimą automobilių srautų padidėjimą nėra reikalaujama, o to ir neįmanoma, pakanka tik objektyviomis aplinkybėmis ir dabartiniais stebėjimais remiantis spręsti, kad yra būtinybė (kuri jau buvo numatyta netgi ženkliai seniau) platinti Lvovo gatvę;

h) Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 1-1020 patvirtintoje žemės sklypo Giedraičių g. 2 sąnaudų ir naudos analizėje nurodoma, kad dėl esamų ir būsimų transporto problemų Lvovo gatvė turi būti platinama iki 4 eismo juostų. Šioje analizėje yra išdėstytos visos priežastys, kodėl Lvovo gatvė turi būti platinama. Ši analizė surašyta laikantis visų teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas nėra nurodęs nė vieno teisės akto, kurio reikalavimų būtų nepaisyta surašant analizę;

i) Sankryža ties Lvovo ir Giedraičių gatvėmis jau šiandien neatitinka jai keliamų reikalavimų. Problema dėl gatvės pralaidumo yra ne tik ta, kuri aiškiai įvardinta analizėje, tačiau ir ta, kad ties pastatu, esančiu Giedraičių g. 2, Vilniuje, esanti sankryža yra pavojinga važiuoti automobiliams, nes neatitinka matomumo reikalavimų, įtvirtintų Statybos techniniame reglamente STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 7 lentelėje. Giedraičių g. 2 gyvenamasis namas de facto yra išsikišęs į važiavimo trajektoriją, užstoja matomumą, todėl turi būti sprendžiamas gatvės platinimo klausimas ir dėl jos dabartinio neatitikimo normatyvams.

j) Pareiškėjo teiginiai, neva Lvovo gatvėje 2 juostos skirtos automobilių stovėjimui, dėl ko nėra pagrindo platini Lvovo gatvę, ties pastatu, esančiu Giedraičių g. 2, Vilniuje, yra neatitinkantys tikrovės. Pažymėtina, kad pačioje intensyviausioje Lvovo gatvės dalyje, ties verslo centru „Europa“, prekybos centru „Europa“, VĮ „Registrų centras“ pastatu, Vilniaus miesto savivaldybės pastatu, automobiliai nėra statomi gatvėje ir visos 4 juostos, ir atitinkamai susiaurėjime, kur yra 3 juostos, yra skirtos automobiliams važiuoti. Būtent šioje vietoje, kur yra ir sankryža su Giedraičių gatve, egzistuoja pagrindinės transporto judėjimo problemos, nes 4 juostų susiaurėjimas iki 3, neužtikrina sklandaus transporto priemonių srauto, kelia pavojų visuomenei.

4. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad susiaurinus šaligatvį ties nurodomu „parkingu“ bus išlaikyti teisės aktuose keliami reikalavimai įvažiavimo į „parkingą“ pločiui ir įvažiavimo kampui išlaikyti. Be to, nepateikė jokių įrodymų, kad tą padaryti objektyviai įmanoma, dėl apskritai pačios gatvės linijos konfigūracijos, pravažumo ir matomumo reikalavimų. Toks pasiūlymas daryti apylanką vienoje vietoje siaurinant šaligatvį vienoje pusėje, sudarant galimybę susiklostyti avarinėms situacijoms kitoje vietoje, neatitinka visuomenės intereso. Pareiškėjo argumentai deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. „Parkingas“ buvo suprojektuotas ir pastatytas, taip pat suformuoti šaligatviai ir šalia esanti Lvovo gatvės dalis, atsižvelgiant į teisės aktuose bei detaliajame plane ir kituose teritorijų planavimo dokumentuose keliamus reikalavimus. Susiaurinus šaligatvį ties „parkingu“ galima situacija, kad automobiliai į jį tiesiog neįsuks ir iš jo neišvažiuos arba tai daryti vairuotojai bus priversti rizikuodami sukelti eismo įvykį, nes dėl per mažo atstumo iki gatvės saugiai atlikti šiuos veiksmus bus tiesiog neįmanoma. Praėjimas pėstiesiems gali tapti praktiškai neįmanomas. Pažymėtina, kad visa teritorija atitinkamai buvo vystoma pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, ir galiojančiame detaliajame plane buvo aiškiai numatyta, kad Lvovo gatvė bus platinama paimant žemės sklypo, esančio Giedraičių g. 2, dalis, kurios ir buvo išnuomotos iki aiškaus termino – iki kol prireiks visuomenės poreikiams.

5. Pareiškėjo argumentai, kad visuomenės poreikiams turi būti paimamas visas žemės sklypas ir skaičiuojama visa jo vertė, o ne jo dalis, nepagrįsti, kadangi pastatai pagal Žemės įstatymo nuostatas nėra paimami visuomenės poreikiams, tačiau paimant žemę visuomenės poreikiams turi būti atlyginta ant žemės esančių statinių ir želdinių vertė. Paimant žemės sklypo dalis visuomenės poreikiams turės būti pastato, esančio Giedraičių g. 2, Vilniuje, savininkams atlyginama pastato vertė. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios nekilnojamojo turto pirkimą-pardavimą šiuo atveju nėra ir negali būti taikomos. Juo labiau, kad viso žemės sklypo paimti visuomenės poreikiams nėra viešojo intereso.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Hanner“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti visas trečiojo suinteresuoto asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas iš pareiškėjo.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Skundžiamo NŽT įsakymo 1 punkte nurodyta, kad visuomenės poreikiams paimamos tik 117 kv. m ir 68 kv. m iš viso 1.077 kv. m bendro ploto valstybinės žemės sklypo, esančio Giedraičių g. 2, Vilniuje (buvęs adresas Giedraičių g. 2/Lvovo g. 33, 33A, Vilnius), dalys. Įsakymo priede aiškiai pažymėtos, kurios šio žemės sklypo dalys paimamos visuomenės poreikiams – du žemės sklypo apendiksai, išsikišę į Lvovo gatvę. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 30-1246 buvo patvirtintos šio žemės sklypo ribos ir dalys, nustatant, kad žemės sklypas susideda iš 3 dalių: 1) Dalis Nr. 1 – 892 kv. m dydžio dalis; 2) Dalis Nr. 2 – 117 kv. m dydžio dalis, t. y. žemės sklypo apendiksas, išsikišantis į Lvovo gatvės raudonąsias linijas; 3) Dalis Nr. 3 – 68 kv. m dydžio dalis, t. y. žemės sklypo apendiksas, išsikišantis į Lvovo gatvės raudonąsias linijas.

2. Pats visuomenės poreikis (viešasis interesas) nėra vertinamoji kategorija, ką yra pažymėjęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2486/2013). Pagal Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 4 punktą šiuo atveju ginčo, ar kelio platinimas yra viešasis interesas, ar ne, net negali būti. Žemės įstatymo 46 straipsnio 6 dalyje numatytą visuomenės poreikio objektyvumą pagrindžia šie dokumentai, kurie patvirtina, kad Lvovo gatvės platinimas iki 4 eismo juostų yra planuojamas jau antrą dešimtmetį ir šis poreikis visą laiką egzistavo:

a) Lvovo gatvės platinimas buvo numatytas dar 1999 m. vasario 24 d. patvirtintu teritorijos tarp Kalvarijų, Upės, Geležinio Vilko, Lvovo ir Krokuvos gatvių detaliuoju planu. Jame buvo aiškiai išskirta, kad vykdant detaliojo plano sprendinius Lvovo gatvė turi būti platinama iki 4 juostų. Šiame detaliajame plane būtent gatvės raudonosiomis linijomis yra apibrėžta teritorija Lvovo gatvėje, kuri, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (žr., pvz., 2012 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/2012), visiškai atitinka kelio sąvoką. Šis detalusis planas yra galiojantis ir nenuginčytas dėl ko abejoti jame nustatytais sprendiniais nėra jokio pagrindo;

b) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 30-1246 buvo patvirtintos žemės sklypo ribos ir dalys, nustatant, kad žemės sklypo dalis Nr. 2 ir dalis Nr. 3 išnuomotinos iki šios žemės sklypo dalys bus reikalingos miesto reikmėms – gatvei rekonstruoti;

c) Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 2.3-13544-(01) AB „Hanner“ buvo išnuomotos žemės sklypo dalies Nr. 2 dalis – 56 kv. m ir žemės sklypo dalies Nr. 3 dalis – 33 kv. m – iki šių žemės sklypo dalių dalys bus reikalingos miesto reikmėms – gatvei rekonstruoti. Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 2.3.-11086-(01) buvo iš dalies pakeistas Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gruodžio 7 d. įsakymas Nr. 2.3-13544-(01) ir nustatyta, kad UAB „Vyspra“ išnuomojama žemės sklypo dalies Nr. 2 dalis – 23 kv. m ir žemės sklypo dalies Nr. 3 dalis – 13 kv. m – iki šių žemės sklypo dalių dalys bus reikalingos miesto reikmėms – gatvei rekonstruoti. Atkreiptinas dėmesys, kad Šiuo Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 2.3.-11086-(01) pareiškėjui ir F. B. buvo skirta parduoti po 24 kv. m žemės sklypo dalis, esančias žemės sklypo dalyje Nr. 1 – žemės sklypo dalyje, kuri nėra paimama visuomenės poreikiams;

d) Vilniaus miesto mero 2012 m. vasario 15 d. aiškinamasis raštas, kuriame nurodoma, kad dėl esamų ir būsimo transporto problemų Lvovo gatvė turi būti platinama iki 4 eismo juostų;

e) Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 1-1020 patvirtintoje žemės sklypo Giedraičių g. 2 sąnaudų ir naudos analizėje nurodoma, kad dėl esamų ir būsimų transporto problemų Lvovo gatvė turi būti platinama iki 4 eismo juostų. Šioje analizėje yra išdėstytos visos priežastys, kodėl Lvovo gatvė turi būti platinama. Ši analizė surašyta laikantis visų teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas nėra nurodęs nė vieno teisės akto, kurio reikalavimų būtų nepaisyta surašant analizę.

Visuomenės poreikį platinti Lvovo gatvę iki 4 eismo juostų patvirtina ir pati AB „Hanner“, kaip tam tikra visuomenės dalis:

a) Dabartinė sankryža ties Lvovo ir Giedraičių gatvėmis, neatitinka jai keliamų reikalavimų. Problema dėl gatvės pralaidumo yra ne tik ta, kuri aiškiai įvardinta analizėje, tačiau ir ta, kad ties pastatu, esančiu Giedraičių g. 2, Vilniuje, esanti sankryža yra pavojinga važiuoti automobiliams, nes neatitinka matomumo reikalavimų, įtvirtintų STR STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 7 lentelėje;

b) Praplatinus Lvovo gatvę, tiek AB „Hanner“ darbuotojai, tiek AB „Hanner“ verslo centro nuomininkai, kaip beje ir prekybos centro „Europa“ nuomininkai ar VĮ „Registrų centras“ darbuotojai ar Vilniaus miesto savivaldybės administracijos darbuotojai, ar kiti gyventojai galės lengviau pravažiuoti Lvovo gatve, ties pastatu, esančiu Giedraičių g. 2, Vilniuje, galės daug paprasčiau įvažiuoti į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Konstitucijos pr. 7B, Vilniuje, galės saugiai važiuoti Lvovo ir Giedraičių gatvių sankryža, įsitikindami atliekamų manevrų saugumu;

c) Pareiškėjo teiginius, neva Lvovo gatvėje 2 juostos skirtos automobilių stovėjimui, dėl ko nėra pagrindo platini Lvovo gatvę, ties pastatu, esančiu Giedraičių g. 2, Vilniuje, nepagrįsti. Pažymėtina, kad pačioje intensyviausioje Lvovo gatvės dalyje, ties verslo centru „Europa“, prekybos centru „Europa“, VĮ „Registrų centras“ pastatu, Vilniaus miesto savivaldybės pastatu, automobiliai nėra statomi gatvėje ir visos 4 juostos, ir atitinkamai susiaurėjime, kur yra 3 juostos, yra skirtos automobiliams važiuoti. Būtent šioje vietoje, kur yra ir sankryža su Giedraičių gatve, egzistuoja pagrindinės transporto judėjimo problemos, nes 4 juostų susiaurėjimas iki 3, neužtikrina sklandaus transporto priemonių srauto.

Tai, kad šiuo metu Lvovo gatvėje yra sudėtingas transporto mazgas, neužtikrinantis saugaus ir tinkamo eismo dalyvių judėjimo, patvirtina ir paties pareiškėjo teismui pateiktas 2013 m. spalio 5 d. straipsnis „Statybas stabdo milijonų godulys“, kuriame net ir žurnalistai pasisako dėl Lvovo gatvės ir sankryžos ties pastatu, esančiu Giedraičių g. 2, Vilniuje, keliamų eismo problemų.

3.Tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra detaliai pasisakyta dėl galimybės visuomenės poreikį patenkinti platinant Lvovo gatvę į kitą pusę, siaurinant šaligatvį prie „parkingo“, nereiškia, kad jis nebuvo teismo įvertintas, o pats sprendimas yra nemotyvuotas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009), sprendimas yra motyvuotas ir jame išdėstyti aiškūs argumentai, dėl ko pareiškėjo skundas yra atmestinas. Kita vertus pareiškėjo argumentai yra niekuo nepagrįsti. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad susiaurinus šaligatvį ties „parkingu“, bus išlaikyti teisės aktuose keliami reikalavimai įvažiavimo į „parkingą“ pločiui ir įvažiavimo kampui išlaikyti. „Parkingas“ buvo suprojektuotas ir pastatytas, taip pat suformuoti šaligatviai ir šalia esanti Lvovo gatvės dalis, atsižvelgiant į teisės aktuose bei detaliajame plane ir kituose teritorijų planavimo dokumentuose keliamus reikalavimus. Susiaurinus šaligatvį ties „parkingu“, galima situacija, kad automobiliai į jį tiesiog neįsuks ir iš jo neišvažiuos arba tai daryti vairuotojai bus priversti rizikuodami sukelti eismo įvykį, nes dėl per mažo atstumo iki gatvės saugiai atlikti šiuos veiksmus bus tiesiog neįmanoma. Priešingai, daugiau kaip 14 m. statiniai buvo projektuojami ir statomi atsižvelgiant į detaliojo plano sprendinius, t. y. ir į tai, kad Lvovo gatvė turės būti platinama ginčo žemės sklypo ribose.

4.Pareiškėjo pateikti žemės sklypo dalių verčių skaičiavimai ir jų vertinimas šioje byloje apskritai neturi jokios reikšmės, nes, remiantis Žemės įstatymo 47 straipsnio 7 dalimi, šie vertinimai ir skaičiavimai priskiriami tolesniems žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros etapams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Bylos ginčas yra dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2013 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 1P-(1.3)-149 „Dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams (Lvovo gatvei rekonstruoti Vilniaus mieste) procedūros pradžios“ teisėtumo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo įsakymas yra teisėtas ir pareiškėjo skundo netenkino.

Pareiškėjas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia nesutikimu dėl teismo faktinių aplinkybių vertinimo ir ginčo santykiams taikytinos teisės aiškinimo bei taikymo.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam padaryto pažeidimo kvalifikavimui. Todėl, remdamasis apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, jas papildo bei patikslina.

Kadangi teisės aktai dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams nustato procedūrų eiliškumą ir tam tikrus etapus, šio ginčo apimtyje vertinamos tiks tos aplinkybės, kurios pagal teisinį reguliavimą patenka į žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradžią, ir nevertinami pareiškėjo argumentai dėl galimų institucijų veiksmų pasibaigus šiai ginčo procedūrai.

Atsakovo įsakymo priėmimo teisinis pagrindas yra Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 4 punktas ir 46 straipsnio 1, 2, 5, 6 dalys bei įstatymą lydintis teisės aktas – Žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 924.

Pagal Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 4 punktą žemė visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų gali būti paimama ir privačios žemės nuomos ir panaudos sutartys prieš terminą nutraukiamos arba tam tikslui valstybinės žemės nuomos ir panaudos sutartys prieš terminą nutraukiamos tik išimtiniais atvejais Nacionalinės žemės tarnybos vadovo sprendimu pagal valstybės institucijos ar savivaldybės tarybos prašymą, kai ši žemė pagal specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar detaliuosius planus, parengtus Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka, tenkinant viešąjį interesą reikalinga: viešosios geležinkelių infrastruktūros objektams, keliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, taip pat jiems eksploatuoti reikalingiems visuomenės reikmėms skirtiems inžineriniams statiniams.

Atsakovo įsakymo turinys patvirtina, kad žemė visuomenės poreikiams paimama Lvovo gatvės rekonstravimui. Todėl formalus žemės paėmimo visuomenės poreikiams pagrindas atitinka minėtą teisinį reguliavimą, tačiau, remiantis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, tikrinamas ginčijamo įsakymo pagrįstumas ir Žemės įstatymo 46 straipsnio 1, 2, 5 ir 6 dalimis nustatytų žemės paėmimo procedūrų teisėtumas.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2013 m. birželio 4 d. išrašas patvirtina, kad pareiškėjas yra paimamo žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), bendraturtis (I t., b. l. 10-12). Todėl pareiškėjas, kaip žemės sklypo bendraturtis, yra suinteresuota šalis šiame ginče, nors ir yra paimama tik dalis žemės sklypo, t. y. 117 kv. m ir 68 kv. m sklypo plotas. Nesant sklypo atidalijimo iš bendro naudojimo, nėra pagrindo vertinti, kuri paimamo žemės sklypo dalis tiesiogiai gali lemti pareiškėjo teises. Atsakovas turėjo teisę pripažinti poreikį tik daliai sklypo, jei toks poreikis yra, o ne visam sklypui, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nors jis yra ir vientisas, kadangi vėlesnėse žemės paėmimo procedūrose, remiantis Žemės įstatymo 46 straipsnio 7 dalimi, turi būti atliekamas privačios ir (ar) valstybinės žemės padalijimas, suformuojant atskirą žemės sklypą, paimamą visuomenės poreikiams.

Atsakovo įsakyme nurodoma, kad visuomenės poreikis žemei yra dėl Lvovo gatvės rekonstrukcijos. Miesto gatvės rekonstrukcija, kelio platinimas šioje gatvėje, suponuoja konkretų visuomeninį poreikį, o ne privatų interesą. Objektyvaus poreikio egzistavimą patvirtina atsakovo įsakyme nurodytas Vilniaus miesto tarybos 1999 m. vasario 24 d. sprendimas Nr. 355 „Dėl teritorijos tarp Kalvarijų, Upės, Geležinio Vilko, Lvovo ir Krokuvos gatvių detaliojo plano tvirtinimo“. Šiuo detaliuoju planu buvo nustatytos gatvių ribos, priskiriant dalį žemės sklypo, esančio Giedraičių g. 2, Vilniuje, kelio plėtrai, nes šioje vietoje Lvovo gatvė susiaurėja ir ją būtina plėsti.

Byloje nėra duomenų, kad minėto detaliojo plano sprendiniai dėl Lvovo gatvės plėtros yra panaikinti ta apimtimi, kad nėra būtina plėsti Lvovo gatvės. Todėl detaliojo plano sprendiniai, tarp jų nustatytos gatvės raudonųjų linijų ribos yra privalomos. Šio ginčo apimtyje negali būti vertinamas galiojančio detaliojo plano teisėtumas, nes tai nėra šios administracinės bylos ginčo dalykas ir teisėjų kolegija negali tirti aplinkybių, kodėl būtent tokie gatvės rekonstrukcijos sprendiniai numatyti detaliajame plane. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas netiria apeliacinei instancijai šalių pateiktų naujų įrodymų.

Taip pat pažymėtina, kad detaliojo plano rengimas apima tam tikrus etapus, kurių metu suinteresuotai visuomenei yra sudaromos galimybės dalyvauti jo svarstyme ir ginčyti detaliojo plano sprendinius (Teritorijų planavimo įstatymo 30–33 str.). Todėl šio ginčo apimtyje tik patikrinami detaliojo plano sprendiniai ir jų atitikimas paimamo žemės sklypo ribų planui, kuriuo nustatyta konkreti paimamo žemės sklypo dalis. Teismas konstatuoja, kad prieštaravimų nėra, todėl daroma išvada, jog detaliojo plano sprendiniai dėl kelio Lvovo gatvės rekonstrukcijos ir atsakovo sprendime nurodytas paimamo žemės sklypo ribų planas atitinka vienas kitą.

Žemės įstatymo 46 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad žemės paėmimu visuomenės poreikiams suinteresuota institucija, siekdama pagrįsti tiek konkretaus visuomenės poreikio objektyvų egzistavimą, tiek tam poreikiui patenkinti reikalingo konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams būtinumą, Vyriausybės nustatyta tvarka turi atlikti sąnaudų ir naudos analizę.

Žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams būtinumas yra pagrįstas 2012 m. atlikta Savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 1-1020 „Dėl žemės sklypo Giedraičių g. 2 paėmimo visuomenės poreikiams“ patvirtinta sąnaudų ir naudos analize.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog atlikta sąnaudų ir naudos analizė atitinka Žemės paėmimo visuomenės poreikiams taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 924, esminius reikalavimus. Taisyklių 3 punkte nustatyta, kad suinteresuota institucija, atlikdama sąnaudų ir naudos analizę: 3.1. numato kitas konkrečiam visuomenės poreikiui tenkinti reikalingo konkretaus žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams galimybes, iš jų – kitų žemės sklypų paėmimas visuomenės poreikiams (jeigu tokia galimybė yra) ir esamos situacijos (status quo) išsaugojimas, kai žemės sklypas nepaimamas visuomenės poreikiams; 3.2. nurodo konkrečiam visuomenės poreikiui tenkinti reikalingo konkretaus žemės sklypo paėmimo procedūros dalyvius, kurie dėl to patirs naudos ar nuostolių; 3.3. apskaičiuoja ir palygina konkretaus visuomenės poreikio tenkinimo ir žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūros atlikimo (toliau kartu – projekto įgyvendinimas) ir galimybių, nurodytų Taisyklių 3.1 punkte, sąnaudas ir naudą: 3.3.1. išlaidas, būtinas projektui įgyvendinti (taip pat žemės, kurios vertė atliekant sąnaudų ir naudos analizę apskaičiuojama pagal žemės verčių zonų žemėlapius, parengtus Masinio žemės vertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1523 (Žin., 2012, Nr. 146-7536), įsigijimo išlaidas); 3.3.2. visuomenės gautiną naudą iš projekto įgyvendinimo naudojant konkretų žemės sklypą šiems visuomenės poreikiams tenkinti; 3.3.3. tiesioginį poveikį esamų savininkų ir (ar) naudotojų gyvenimo ir darbo sąlygoms, gamtos ištekliams (žemės ūkio naudmenoms, derlingajam dirvožemiui, miškui, vandens telkiniams, natūraliam kraštovaizdžiui ir kitkam); 3.4. apskaičiuoja projekto įgyvendinimo ir galimybių, nurodytų Taisyklių 3.1 punkte, grynąją esamą vertę (grynoji esama vertė – iš projekto įgyvendinimo numatomos gauti naudos ir projekto įgyvendinimo sąnaudų, išreikštų pinigais, skirtumas); 3.5. vertina pagrindines projekto įgyvendinimo rizikas, numato jų valdymo veiksmus; 3.6. atlieka projekto įgyvendinimo jautrumo analizę – nustato, kokį poveikį projekto įgyvendinimo grynajai esamai vertei daro sąnaudų ir naudos pokyčiai; 3.7. pateikia išvadą dėl konkretaus žemės sklypo tinkamumo projektui įgyvendinti.

Analizė atlikta, numatant rajono vystymosi perspektyvas, jog ateityje šioje teritorijoje plėsis administracinių pastatų statyba ir jų užstatymo ploto didėjimas lems didesnius automobilių srautus. Galimos problemos dėl automobilių srautų didėjimo esamomis eismo sąlygomis pagrįstos atitinkamais skaičiavimais. Vertinant alternatyvias galimybes, nustatyta, kad kitų alternatyvų nėra ir jomis negali būti išspręsta esama padėtis. Tai patvirtina, jog konkretus visuomenės poreikis objektyviai egzistuoja ir jis negalės būti patenkintas, jeigu nebus paimtas ginčo žemės sklypas. Ši aplinkybė pagrindžia Žemės įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje numatytą žemės sklypo paėmimo išimtinumą.

Pareiškėjo nesutikimas su atlikta analize dėl žemės sklypo paėmimo naudos, skaičiuojant ją pinigine išraiška, nepaneigia atliktos sąnaudų ir naudos analizės. Kartu pažymėtina, kad pagal Taisyklių 3.3.2. punktą vertinama ir visuomenės gautina nauda iš projekto įgyvendinimo, naudojant konkretų žemės sklypą visuomenės poreikiams tenkinti, kuri išreiškiama ne tik pinigine verte, bet šiuo atveju ir susisiekimo infrastruktūros patogumais, kuriais naudosis visuomenė, bei ekologinės padėties visuomenės poreikio gerinimu rajone.

Esant šioms aplinkybėms, daroma išvada, jog žemės sklypo paėmimo sąnaudų ir naudos analizė yra tinkama ir ja gali būti grindžiamas ginčo žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams būtinumas.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo D. K. (D. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas