2K-107/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-107/2014

Teisminio proceso Nr. 1-82-1-00631-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.2.7.6;

2.1.7.4;

2.4.2.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

nukentėjusiosios atstovei pagal įstatymą ir civilinei ieškovei A. G.,

civilinių ieškovų atstovui advokatui Arūnui Justeikai,

neviešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios V. G. atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės A. G. bei civilinio ieškovo L. G. kasacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. išteisinamojo nuosprendžio, kuriuo R. K. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnį, neįrodžius, kad jis padarė nurodytą nusikalstamą veiką.

Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartis, kuria Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro ir civilinių ieškovų A. G. ir L. G. atstovo advokato Arūno Justeikos apeliaciniai skundai atmesti ir pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis dėl R. K. paliktas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, prokurorės, prašiusios panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės A. G. bei civilinių ieškovų atstovo advokato A. Justeikos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

R. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2011 m. vasarą, nenustatytą dieną ir valandą, prie (duomenys neskelbtini), vieną kartą kišdamas pirštą į mažametės V. G., gimusios (duomenys neskelbtini), lytinius organus, atliko tvirkinamuosius veiksmus prieš mažametę V. G., tokiais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 153 straipsnyje.

Kasatoriai civiliniai ieškovai A. G. (mažametės nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą) ir L. G. pateiktu kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje pripažino, jog išteisintojo R. K. veiksmuose galbūt yra nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnyje, požymių, tačiau nurodė, kad yra saistomas prokuroro ir civilinių ieškovų atstovo paduotų apeliacinių skundų, kuriuose buvo prašoma R. K. nuteisti pagal BK 153 straipsnį, o kaltinamąjį nuteisti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, nesilaikius BPK 255 straipsnio 2 dalyje numatytos tvarkos (iš anksto teisiamajame posėdyje šio neįspėjus), negalima. Kasatoriai pažymi, kad nagrinėjamu atveju galbūt padaryto nusikaltimo faktinės aplinkybės nesiskiria, o skiriasi tik veikos kvalifikavimas, todėl teismas galėjo ir turėjo įstatymo nustatyta tvarka perkvalifikuoti išteisintojo veiką pagal nustatytas byloje aplinkybes. Be to, pagal BPK 256 straipsnio 2 dalies nuostatas prokuroras, privatus kaltintojas, nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą, pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, o teismas, gavęs tokį prašymą ar kitais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, apie tokią galimybę turi nedelsdamas pranešti nagrinėjimo teisme dalyviams. Šiuo atveju, anot kasatorių, akivaizdu, kad teismas, nustatęs veikos kvalifikavimo neatitikimus, savo iniciatyva pagal BPK 256 straipsnio 3 dalį, turėjo galimybę, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir išteisintojo R. K. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 150 straipsnio 4 dalį, nes kaltinamojo atlikti neteisėti seksualinio pobūdžio veiksmai prieš mažametę nukentėjusiąją atitinka nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 4 dalyje, sudėtį. Tik tinkamai perkvalifikavus kaltinimą ir išnagrinėjus baudžiamąją bylą, galėjo būti priimtas vienas iš įstatyme numatytų sprendimų.

Kasatorių teigimu, bylą nagrinėję teismai priėmė sprendimus nevisiškai ištyrę baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, apeliaciniame skunde nurodytus argumentus įvertino vienpusiškai ir neteisingai, taip pažeisdami Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis), todėl buvo priimtas neteisingas nuosprendis ir nutartis, pažeidžiantys civilinių ieškovų teises ir teisėtus lūkesčius. Tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyti atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai (liudytojų, nukentėjusiosios apklausos, ekspertų išvados ir k. t.), tačiau apsiribota tik jų metu gautų duomenų perrašymu, neatliekant įrodymų analizės ir nepagrindžiant, kodėl nurodyti įrodymai pagrindžia arba ne išteisinamąjį nuosprendį.

Tokio pobūdžio byloje, anot kasatorių, ypač didelę reikšmę turi liudytojų parodymai, jų nuoseklumas, aiškumas ir atitiktis arba prieštaravimas faktinėms įvykio aplinkybėms, įprastoms gyvenimo normoms. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai itin daug dėmesio skyrė liudytojų, kurie artimais (giminystės, kaimynystės) ryšiais susiję su išteisintuoju, parodymams, nors šie turėjo būti vertinami itin atsargiai ir kritiškai. Be to, nurodytų asmenų parodymai buvo identiški ir daugiau charakterizavo išteisintojo asmenybę, nei siejosi su įvykio aplinkybėmis.

Kasatoriai pabrėžia, kad byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių išteisintojo kaltę: vaikų lopšelio–darželio pateikta charakteristika patvirtina, kad nukentėjusiosios elgesys tam tikrą laiką po prieš ją padarytos veikos išaiškėjimo buvo pasikeitęs, iki tol buvusi linksma, žaisminga, linkusi daug bendrauti, mergaitė pakankamai ilgą laiko tarpą tapo uždaresnė, mažai bendravo su draugais; VšĮ „Šeimos santykių instituto“ duomenys; nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui; Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie SAM Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriuje atliktos Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kurio duomenys patvirtina, kad V.

G., pagal jos amžių ir žinias, byloje nagrinėjamo įvykio metu negalėjo suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės, todėl negalėjo aktyviai pasipriešinti, tačiau pagal savo išsivystymo lygį, pažintines veiklas ir individualius psichologinius ypatumus galėjo ir gali teisingai suprasti tam tikras konkrečias bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir duoti teisingus parodymus. Jos parodymai realistiški, atitinka jos amžių, protinio išsivystymo lygį, žodyną, jai nėra būdingas padidintas polinkis fantazuoti, o byloje nėra jokių duomenų apie kitų asmenų daromą poveikį duodant parodymus.

Tokio pobūdžio bylose itin didelę reikšmę turi specialistų atliktų ekspertizių rezultatai, o nagrinėjamu atveju visi ginčytini ar abejones keliantys klausimai yra paneigti specialistų konkrečiomis ir kategoriškomis išvadomis, kurios teismų turėjo būti atsakingai įvertintos. Be to, R. K. kaltę įrodo ne tik nukentėjusiosios parodymai, bet ir kiti byloje surinkti objektyvūs duomenys. Teismai, pasak kasatorių, neįvertino visų byloje esančių duomenų, neteisingai interpretavo objektyviais duomenimis byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, konstatuodami, kad R.

K. veiksmuose nėra atitinkamo nusikaltimo sudėties požymių.

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi

Kasatorių teigimu, bylą nagrinėję teismai priėmė sprendimus nevisiškai ištyrę baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, apeliaciniame skunde nurodytus argumentus įvertinę vienpusiškai ir neteisingai, todėl taip, pasak kasatorių, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas, remiantis BPK 20 straipsnyje įtvirtintais reikalavimais, yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų funkcija. Šių instancijų teismų baigiamuosiuose aktuose turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai, nustatytos reikšmingos bylai teisingai išnagrinėti faktinės aplinkybės, argumentuotai nurodyta, kuriais įrodymais vadovautasi, o kurie ir dėl ko – atmesti (BPK 305, 331, 332 straipsniai). Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinį skundą, kuris grindžiamas įrodinėjimo procese, kasatoriaus manymu, padarytais pažeidimais, gali tik patikrinti, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Paminėtina ir tai, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad per teismo procesą buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. sausio 23 d. dėl R. K. priėmė išteisinamąjį nuosprendį, remdamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, pripažinęs, kad byloje nesurinkta pakankamai patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog R. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 153 straipsnyje.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje nurodytus motyvus, konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog priimant šį nuosprendį nebuvo paisoma iš BPK 20 straipsnio kylančio reikalavimo nuosprendį pagrįsti išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas tyrė mažametės nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, liudytojų A. G. , L. G. , N. T. , R. Š. , A. Z. , R. J. bylos nagrinėjimo teisme metu duotus parodymus, mažamečių liudytojų A. A. , H. A. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Šiuo atveju taip pat buvo analizuojami rašytiniai įrodymai: L. G. protokole–pareiškime, įvykio vietos apžiūros protokole, VšĮ „Šeimos santykių institutas“ rašte užfiksuoti duomenys, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Jurbarko poskyrio 2012 m. birželio 4 d. specialisto išvada Nr. G240/12(10), Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos ministerijos Vaikų ir paauglių psichiatrijos skyriaus 2012 m. birželio 19–rugpjūčio 13 d. atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 103MS-92/2012. Buvo vertinamas kiekvienas įrodymas atskirai, taip pat ir jų visuma ir tokio vertinimo pagrindu buvo daromos atitinkamos išvados dėl R. K. kaltės padarius BK 153 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, mažametės nukentėjusiosios V. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, pirmosios instancijos teismo buvo tiriami ir vertinami laikantis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, tiek vertinant juos atskirai, tiek lyginant juos su iš kitų šaltinių gautais duomenimis, t. y. byloje surinktų įrodymų visete, ir tik tokios parodymų analizės pagrindu buvo konstatuota, kad nesant kitų pakankamų objektyvių duomenų byloje, vien V. G. parodymų pagrindu pripažinti R. K. kaltu padarius BK 153 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką negalima.

Taip pat, įvertinusi kasatorių argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal byloje surinktą medžiagą kasatorių nurodytoje (duomenys neskelbtini) vaikų lopšelio–darželio (duomenys neskelbtini) pateiktoje nukentėjusiosios charakteristikoje, kuri surašyta tik 2012 m. kovo 14 d., t. y. praėjus daugiau nei pusei metų nuo kaltinime nurodytos įvykių datos – 2011 m. vasaros pabaigos, pakankamai neapibrėžtai nurodyta, kad kažkuriuo metu V. G. elgesys buvo pasikeitęs, tačiau, su ja pasikalbėjus, mergaitė vėl tapo guvi, pralinksmėjo, pradėjo bendrauti ir žaisti su kitais vaikais. Toks neapibrėžtas teiginys, nenurodant laikotarpio, kurio metu buvo pasikeitęs nukentėjusiosios elgesys, priešingai nei teigia kasatoriai, neginčytinai nepagrindžia R. K. kaltės padarius BK 153 straipsnyje numatytą nusikaltimą.

Pabrėžtina, kad nekaltumo prezumpcija reikalauja, jog visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Nekaltumo prezumpcija yra glaudžiai susijusi ir su įrodinėjimo pareigos tinkamu įgyvendinimu. Baudžiamajame procese pareigą įrodinėti asmens kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo turi valstybės pareigūnai, institucijos, kuriems, nesurinkus neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, arba kai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas yra abejotini, nepakankamai išsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų apie asmens kaltumą, kaltinamasis turi būti išteisinamas. Nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino, jog byloje nėra surinkta pakankamai R. K. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo patvirtinančių įrodymų, neabejotinai pagrindžiančių jo kaltę. Taigi, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), kuriame, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies reikalavimų, argumentuotai nurodyti byloje surinktų įrodymų vertinimo motyvai ir jų pagrindu padarytos išvados dėl R. K. išteisinimo pagal BK 153 straipsnį.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

Bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžiamos pagal kaltinamuosius ir nusikalstamas veikas, kurių padarymu jie kaltinami. Konkrečias bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas, taip pat teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje; pagal šio straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos.

Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas lemia apeliaciniame skunde nurodyti neįsiteisėjusio nuosprendžio ar nutarties apskundimo pagrindai ir motyvai bei tam tikros sąlygos, numatytos BPK 320 straipsnyje. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Bylos nagrinėjimo ribos apeliacinėje instancijoje pagal įstatymą gali būti plečiamos dviem atvejais: kai, nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas nustato esminių BPK pažeidimų, tuomet, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems; taip pat, kai teismas švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurie jį apskundė ar dėl kurių jis buvo apskųstas, tuomet apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems – sušvelnina nuosprendį ir šiems (BPK 320 straipsnio 5 dalis). Kita vertus, įstatymas draudžia bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas išplėsti tuo atveju, kai apeliacinis skundas paduotas pagrindais, bloginančiais nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį, o pabloginti šių proceso dalyvių padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik BPK 320 straipsnio 4 dalyje numatytu atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo skundai.

Šiaulių apygardos teismas, nagrinėdamas Šiaulių apygardos Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Armino Elijošiaus ir civilinių ieškovų A. G. bei L. G. atstovo advokato Arūno Justeikos apeliacinius skundus dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 23 d. išteisinamojo R. K. nuosprendžio, 2013 m. gegužės 9 d. nutartyje, pirmiausia pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai atlikęs įrodymų tyrimą ir vertinimą, pagrįstai nustatė, jog byloje surinkti įrodymai objektyviai ir neabejotinai nepatvirtina, kad R.

K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 153 straipsnyje, toliau nutartyje dėstydamas savo išvadas ir motyvus pasisakė, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes išteisintojo veiksmai (kurie, pažymėtina, byloje neginčytinai neįrodyti) teoriškai galėtų būti vertinami pagal Baudžiamojo kodekso normas, numatančias atsakomybę už seksualinį prievartavimą (BK 150 straipsnis). Toks apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pasisakymas, kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, yra perteklinis, pateiktas peržengiant apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas, nes byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama remiantis R.

K. pareikštu kaltinimu pagal BK 153 straipsnį, o apeliaciniuose skunduose kaltinamajam inkriminuotos veikos perkvalifikavimo klausimo nebuvo kelta. Be to, per bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašymų keisti kaltinimą taip pat nebuvo pareikšta. Kita vertus, tokio poreikio, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms (kurias pripažino ir apeliacinės instancijos teismas), kad byloje surinktų įrodymų apskritai nepakanka pripažinti kaltinamojo R. K. kaltę dėl jam inkriminuotų veiksmų (kad jis 2011 m. vasarą, nenustatytą dieną ir valandą, prie (duomenys neskelbtini), vieną kartą kišo pirštą į mažametės V.

G., gimusios (duomenys neskelbtini), lytinius organus), ir nesikeičiant faktinėms inkriminuotos veikos padarymo aplinkybėms, net nebuvo. Pažymėtina, kad šis apeliacinės instancijos teismo teiginys anaiptol nereiškia, kad, pakeitus kaltinimą pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, R. K. galėtų būti pripažintas kaltu, nes priešingai, šioje baudžiamojoje byloje apskritai nėra surinkta pakankamų įrodymų, kad R. K. būtų padaręs kokią nors nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismo pasisakymai dėl galimo veikos kvalifikavimo pagal atitinkamas BK 150 straipsnio nuostatas, vertinami kaip netinkami, pertekliniai, įnešantys neaiškumo tiek išteisintojo, tiek mažametės nukentėjusiosios, civilinių ieškovų teisių ir teisėtų interesų atžvilgiu.

Šiame kontekste kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ne bet kokie, o tik esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai, dėl kurių būtų buvę nepagrįstai suvaržytos įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, yra pagrindas keisti ar naikinti pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismų priimtus procesinius sprendimus kasacine tvarka (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartyje nurodyti argumentai dėl teorinės galimybės išteisintojo veiksmus kvalifikuoti pagal kitą, nei kaltinime jam buvo inkriminuotas, BK specialiosios dalies straipsnį, nėra vertintini kaip esminiai BPK pažeidimai, nes jie, įvertinus pirmiau nurodytus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvacijos, jame atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo bei byloje surinktų įrodymų nepakankamumo apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, neturėjo įtakos teisingam sprendimui šioje byloje priimti.

Taigi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad kasaciniame skunde nurodytais pagrindais keisti ar naikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus nuosprendį ir nutartį nėra teisinio pagrindo (BPK 369 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nukentėjusiosios V. G. atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės A. G. bei civilinio ieškovo L. G. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Viktoras Aidukas

Armanas Abramavičius