A-822-166-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-166/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00163-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) direktoriaus 2012 m. lapkričio 28 d. nutarimą Nr. 62-1111 (b. l. 4) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) 2013 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. 2S-6167 (b. l. 6).

Skunde paaiškino, kad 2012 m. lapkričio 19 d. pareiškėjas ėjo skambinti ir pakilęs laiptais į pirmą aukštą, išmetė į šalia laiptų esančią dėžutę, skirtą prašymams, prašymą apsipirkti Lukiškių TI-K parduotuvėje. Toks jo veiksmas nepatiko pareigūnei, kuri jau ne pirmą kartą surašo tikrovės neatitinkančius tarnybinis pranešimus. Pareigūnė paaiškino, kad eidami skambinti asmenys kitų veiksmų atlikti negali, todėl liepė grįžti į kamerą ir neleido tą dieną skambinti. Pareiškėjas nurodė, kad prieš išeinant jam buvo atlikta krata ir tiek jį vedusi pareigūnė, tiek kitas pareigūnas matė jo rankose laikomą prašymą, tačiau neliepė jo palikti kameroje.

Lipant laiptais, taip pat niekas neprieštaravo, kad išmestų prašymą į dėžutę, nors šalia dėžutės stovėjo ir kiti pareigūnai. Pareiškėjas pažymi, kad nuo laiptų iki dėžutės du žingsniai, taigi jo veiksmai negali būti laikomi nurodyto maršruto keitimu ar pasišalinimu nuo maršruto. Tarnybinį pranešimą surašiusi pareigūnė neliepė jam sugrįžti, nes sugrįžti ir nebūtų kur, nes ėjo taip, kaip jam nurodyta, nenukrypdamas nuo maršruto. Kitą savaitę po nurodyto įvykio atėjo būrio viršininkas liepė rašyti pasiaiškinimą.

Vykdydamas pareigūno nurodymą, parašė pasiaiškinimą, kuriame taip pat paprašė prieš sprendžiant klausimą, dėl jo galimo nubaudimo, atlikti tarnybinį patikrinimą ir surinkti reikiamus įrodymus. Tačiau į prašymą atsižvelgta nebuvo ir ginčijamu Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimu jam paskirta drausminė nuobauda – papeikimas. Pareiškėjo nuomone sprendimas biurokratiškas, neteisingas ir formalus, o skirta nuobauda – neteisėta. Nesutikdamas su nuobauda, pareiškėjas ją apskundė Kalėjimų departamento direktoriui, skunde išsamiai išdėstė su įvykiu susijusias aplinkybes ir prašė atlikti tarnybinį patikrinimą, kurio neatliko Lukiškių TI-K direktorius.

Gautas Kalėjimų departamento 2013 m. sausio 3 d. sprendimas Nr. 2S-6167 pasirašytas tą dieną nedirbusio direktoriaus pavaduotojo, jame pakartoti tie patys teiginiai iš pareigūnės tarnybinio pranešimo ir nepateikta jokių objektyvių įrodymų, tyrimo išvadų. Kalėjimų departamento pareigūnai išnagrinėjo skundą pagal Lukiškių TI-K persiųstus dokumentus, nesigilindami į skundo esmę ir jame nurodomas aplinkybes. Pareiškėjas mano, kad yra nepagrįstai nubaustas, jaučiasi įžeistas bei nusivylęs valstybės tarnautojais, dengiančiais savo kolegas, toleruojančiais neteisėtus veiksmus ir nenorinčiais pripažinti padarytų klaidų.

Atsakovas Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 18–19) vadovaujasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 32, 34 straipsnių nuostatomis ir pažymi, kad skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat suimtojo rašytinį paaiškinimą. Pareiškėjo teiginiai, jog pareigūnai prieš jį nusiteikę, neatitinka tikrovės. Pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2010 m. gegužės 10 d. ir buvo supažindintas su Bausmių vykdymo kodekso, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir kitų teisės aktų reikalavimais ir šią aplinkybę patvirtina jo pasirašytas įsipareigojimas. Vertindamas pareiškėjo padarytą pažeidimą, Lukiškių TI-K direktorius rėmėsi galiojančiais teisės aktais, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, taip pat atsižvelgė į jo rašytą paaiškinimą ir skyrė švelniausią Suėmimo vykdymo įstatymo 34 straipsnyje nustatytą nuobaudą – papeikimą. Kalėjimų departamentas taip pat nustatė, kad nuobauda paskirta pagrįstai, taigi nėra pagrindo ją panaikinti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 30 d. sprendimui pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl to, ar pareiškėjas padarė suėmimo vykdymo reikalavimų pažeidimą – savavališkai pasišalino nuo jam nurodyto eiti maršruto ir nevykdė pareigūno reikalavimų sugrįžti. Teismas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio nustatytomis suimtųjų pareigomis ir jiems taikomais draudimais, pažymėjo, kad pareiškėjas buvo supažindintas su Bausmių vykdymo kodekso, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, Suimtųjų elgesio taisyklių ir kitų teisės aktų reikalavimais ir buvo įspėtas, kad už nurodytų teisės aktų nuostatų nesilaikymą gali būti nubaustas drausmine tvarka. Taigi pareiškėjas įsipareigojo, be kita ko, laikytis Suėmimo vykdymo įstatymo bei Suimtųjų elgesio taisyklių imperatyvių normų, vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus, bei įeiti ir išeiti iš patalpos, kurioje yra įstaigos darbuotojas, tik jam leidus. Pareiškėjas rašytiniame paaiškinime ir teismo posėdyje neneigė, jog eidamas paskambinti įmetė prašymą į tam skirtą dėžutę.

Teismas, įvertinęs byloje ištirtus įrodymus, padarė išvadą, jog šiuo atveju nėra pagrindo netikėti apklaustų pareigūnių R. R. ir A. S. pateiktais parodymais ir tarnybiniuose pranešimuose nurodytomis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuota, kad byloje yra įrodyta, jog pareiškėjas nevykdė pareigūnų reikalavimo sustoti ir sugrįžti, kai buvo vedamas paskambinti, ir nukrypo nuo maršruto (nuėjo įmesti prašymą į dėžutę), t. y. pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą reikalavimą.

Pareiškėjo argumentai, kad jis nubaustas nepagrįstai, neištyrus visų reikšmingų aplinkybių, neatlikus detalaus tyrimo, atmesti. Teismas padarė išvadą, kad surinkti rašytiniai įrodymai ir teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymai pakankami pažeidimui konstatuoti. Atsakovas, paskirdamas pareiškėjui Suėmimo vykdymo įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą nuobaudą – papeikimą, tinkamai laikėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 36 straipsnyje reglamentuotos nuobaudų skyrimo suimtiesiems tvarkos, taigi skundžiamas Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 4/07-31 (akto redakcija, galiojanti nuo 2011 m. liepos 24 d.) patvirtintas Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos darbo reglamento 104.2 punkte nustatyta, kad suimtųjų ir nuteistųjų skundai ir prašymai perduodami direktoriaus pavaduotojui, kuriam priskirtos apsaugos, priežiūros ir socialinio darbo veiklos sritys. Taigi, pareiškėjo teiginiai, kad skundą dėl Lukiškių TI-K sprendimo jis pateikė Kalėjimų departamento direktoriui, tačiau jį neteisėtai išnagrinėjo Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojas, atmestini kaip nepagrįsti. Konstatuota, kad Kalėjimų departamento 2013 m. sausio 3 d. sprendimas Nr. 2S-6167 atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

III. Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 55–56), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą, panaikinti Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. lapkričio 28 d. nutarimą Nr. 62-1111 ir Kalėjimų departamento 2013 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. 2S-6167, įpareigoti atsakovą nustatyti tapatybę asmenų, kurie buvo aštuntame ir dvyliktame postuose pažeidimo padarymo metu, taip pat asmenų, kurie ėjo kartu skambinti ir iškviesti šiuos asmenis apklausai į teismo posėdį, įpareigoti atsakovą patikrinti filmuotą medžiagą, taip pat paskirti apeliaciniame skunde minimiems proceso dalyviams, psichologinę, psichiatrinę ambulatorinę ekspertizę.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad liudydamos pareigūnės davė tikrovės neatitinkančius parodymus. Pažymi, kad supažindintas su anksčiau minėtais teisės aktų ir tvarkos taisyklių reikalavimais buvo tik formaliai, jų neskaitė, tik padėjo parašą ant įteikto įsipareigojimo. Taip pat, 2010 metais jam buvo diagnozuotas psichikos sutrikimas su depresijos epizodais ir psichozės simptomais, dėl kurio pareiškėjas negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl supažindinimas su minėtais aktais negali būti laikomas teisėtu. Šį faktą, pareiškėjo teigimu, žinojo ir Lukiškių TI-K administracija ir tuo pasinaudojo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. lapkričio 28 d. nutarimo Nr. 62-1111, kuriuo pareiškėjui skirta nuobauda – papeikimas, už tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimų nevykdymą, teisėtumo ir pagrįstumo. Kartu ginčijamas Kalėjimų departamento 2013 m. sausio 3 d. sprendimas Nr. 2S-6167, kuriuo, išnagrinėjus ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, buvo patvirtintas minėtas Lukiškių TI-K nutarimas ir pareiškėjo skundas dėl nuobaudos panaikinimo atmestas.

Byloje nustatyta, kad minėta nuobauda pareiškėjui paskirta už tai, kad jis 2012 m. lapkričio 19 d. apie 11.20 val. savavališkai pasišalino nuo jam nurodyto eiti maršruto ir nevykdė pareigūno reikalavimų sugrįžti t. y. pažeidė suėmimo vykdymo režimą (Suėmimo vykdymo įstatymo 32 str. 1 d. 2 p.) (b. l. 4, 20–21). Paskirtą nuobaudą pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamentui, kuris išnagrinėjęs skundą 2013 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. 2S-6167 Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimą paliko galioti, konstatavęs, kad nuobauda paskirta teisėtai ir pagrįstai (b. l. 6). Pareiškėjas šiuos sprendimus apskundė teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas, be kita ko, prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, surinkti ir tirti papildomus įrodymus, apklausti liudytojus. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Teisėjų kolegija pažymi, jog iš Administracinių bylų teisenos 138 straipsnio 3 dalies nuostatų matyti, jog apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. ABTĮ įtvirtina ribotą apeliaciją, t. y. apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas remiantis jau byloje esančia medžiaga. Vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir priimti tirti naujus įrodymus, nes bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo prašymai atmestini ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Pareiškėjas reikalavimą panaikinti ginčijamus sprendimus ir paskirtą nuobaudą kėlė, teigdamas, kad eidamas paskambinti įmetė prašymą į tam skirtą dėžutę, tačiau nemano, kad tai laikytina pažeidimu, nes dėžutė buvo visai šalia, tarnybinį pranešimą surašiusi pareigūnė neliepė jam sugrįžti, nes sugrįžti ir nebūtų kur, taigi jo veiksmai negali būti laikomi nurodyto maršruto keitimu ar pasišalinimu nuo maršruto. Apeliaciniame skunde teigia, kad liudydamos teismo posėdyje pareigūnės davė melagingus parodymus. Taip pat pažymi, jo supažindinimas su teisės aktų ir Lukiškių TI-K tvarkos taisyklių reikalavimais negali būti laikomas teisėtu, dėl susipažinimo pasirašė neskaitydamas, nes dėl savo psichinės būsenos negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti.

Įstatymas nustato, kad tiek pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, tiek atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 57 str. 2 d.). Pareiškėjas byloje pareikštus reikalavimus grindė vien tik savo paaiškinimais. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio nuostatas proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimai yra vienas iš faktinių duomenų nustatymo priemonių. Proceso šalis, be kitų savo teisių, turi teisę dalyvauti tiriant įrodymus, pareikšti savo nuomonę dėl atitinkamų įrodymų (ABTĮ 52 str. 2 d., 57 str. 4 d.), tačiau proceso šalių pozicija dėl įrodymų teismui nėra privaloma. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojos R. R. ir A. S. parodymus teismo posėdyje davė įspėtos dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą. Remiantis šių pareigūnių parodymais, nustatyta, kad iš gyvenamosios kameros vedant suimtąjį V. K. skambinti jis, nepaprašęs pareigūno leidimo, savavališkai nuėjo įmesti prašymo į tam skirtą dėžę. Visos prašymams skirtos dėžės yra vienoje vietoje, prie pasivaikščiojimų kiemelio. Jokios dėžės, kuri būtų vos du žingsniai nuo maršruto, kuriuo buvo vedamas pareiškėjas, nėra.

Byloje nenustatyta, kad šios pareigūnės pareiškėjo atžvilgiu yra neobjektyvios ar suinteresuotos bylos baigtimi, todėl teismas neturėjo pagrindo nesiremti minėtų pareigūnių parodymais, kurie atitiko ir byloje esančius rašytinius įrodymus. Pabrėžtina, kad pataisos įstaigų administracijos pareigūnai, į kurių pareigas įeina teisės aktais nustatytų nuteistųjų elgesio taisyklių ir drausmės priežiūra, turi ne tik teisę, bet ir pareigą fiksuoti suėmimo vykdymo režimo reikalavimų pažeidimų faktus (surašyti atitinkamus dokumentus ir kt.).

Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Šio įstatymo 9 straipsnyje reglamentuojama, kad suėmimo vykdymo režimas – tai asmenų laikymų tardymo izoliatoriuose sąlygų ir elgesio taisyklių visuma. Suėmimo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad suimtieji privalo vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus.

Lukiškių TI-K direktoriaus 2010 m. vasario 14 įsakymu Nr. 1-23 patvirtintų Suimtųjų elgesio taisyklių 2.5 punkte nustatyta, kad suimtieji privalo įeiti ir išeiti iš patalpos, kurioje yra įstaigos darbuotojas, tik jam leidus.

Byloje yra 2010 m. gegužės 10 d. pareiškėjo V. K. pasirašytas įsipareigojimas Nr. 172-441 (b. l. 26) patvirtinantis, kad jis buvo supažindintas su Bausmių vykdymo kodekso, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, Suimtųjų elgesio taisyklių ir kitų teisės aktų reikalavimais ir buvo įspėtas, kad už nurodytų teisės aktų nuostatų nesilaikymą gali būti nubaustas drausmine tvarka.

Patikrinusi bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vadovaujantis anksčiau pacituotu teisiniu reglamentavimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pareiškėjas, vedamas paskambinti, nukrypęs nuo maršruto (nuėjęs įmesti prašymą į dėžutę) ir nevykdęs teisėto pareigūnų reikalavimo sustoti ir sugrįžti, pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą reikalavimą.

Pareiškėjo argumentai, kad jis nebuvo tinkamai supažindintas su aktualiais teisės aktų reikalavimais, reglamentuojančiais taip pat ir suėmimo vykdymo režimą, atmestini kaip deklaratyvus ir nepagrįsti. Pažymėtina, kad šiuos argumentus pareiškėjas pateikė tik apeliaciniame skunde. Pažymėtina ir tai, kad minėtas įsipareigojimas pareiškėjo pasirašytas 2010 metais, tačiau ginčijama nuobauda pareiškėjui paskirta 2012 metais, o pareiškėjas nenurodo, kad nuobaudos paskyrimo metu nežinojo savo kaip suimtojo teisių ir pareigų, ar dėl kokių nors priežasčių negalėjo suprasti savo veiksmų ar jų valdyti.

Suėmimo vykdymo įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems už suėmimo vykdymo režimo pažeidimą gali būti skiriamos šios nuobaudos: papeikimas; pasivaikščiojimo pailginto laiko panaikinimas; teisės pirkti maisto produktų atėmimas iki vieno mėnesio; uždarymas į drausmės izoliatorių iki dešimties parų.

Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 62-1111 pareiškėjui parinkta nuobauda – papeikimas, atitinka jo pažeidimo pobūdį ir sunkumą. Laikytina, kad pareiškėjui nuobauda paskirta pagrįstai ir teisėtai, naikinti skundžiamą nutarimą nėra pagrindo.

Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, Kalėjimų departamento 2013 m. sausio 3 d. sprendimas Nr. 2S-6167 taip pat atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, motyvuotas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus, faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateiktu įrodymų vertinimu ir tuo remiantis padarytomis išvadomis, kad surinkti rašytiniai įrodymai ir teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymai pakankami pažeidimui konstatuoti.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Anatolijus Baranovas Skirgailė Žalimienė