A-667-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-667-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01711-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1; 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos nukentėjusiųjų asmenų bei senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. V. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2014 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1740 „Dėl 2013 m. gruodžio 17 d. prašymo ir 2014 m. sausio 23 d. skundo“ ir priteisti iš atsakovo 8 957 Lt dydžio senatvės pensijos bei 3 752,54 Lt dydžio nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas nurodė, kad, vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalimi ir 14 straipsniu, dėl to, jog turėjo draudžiamųjų pajamų, jam iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama tik pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų lygį. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nustatė, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai.

Atsižvelgdamas į tai, 2013 m. gruodžio 17 d. kreipėsi į trečiąjį suinteresuotą asmenį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrių (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV Kauno skyrius) su prašymu apskaičiuoti ir išmokėti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. VSDFV Kauno skyrius 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. (10.1)S-88210 prašymo nepatenkino, dėl to 2014 m. sausio 23 d. su skundu kreipėsi į VSDFV, kuri 2014 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1740 nenagrinėjo skundo, nes yra praleistas trejų metų skundo padavimo terminas.

Pareiškėjo teigimu, šis sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, todėl naikintinas. Apie tai, kad pensijos buvo sumažintos neteisėtai, jis sužinojo paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Sumažintos pensijos jam buvo mokamos ne dėl VSDFV neteisėtų veiksmų, o dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto įstatymo, kurį Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Šiuo konkrečiu atveju negali būti taikomos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio nuostatos, kadangi sumažintos pensijos buvo mokamos atsižvelgiant į Laikinąjį įstatymą.

Skundo padavimo teismui termino pradžią galima sieti su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo diena tik tuo atveju, jei VSDFV savavališkai, nesilaikydama teisės aktų nuostatų, mokėtų sumažintą pensiją. Pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotų pensijų kompensavimo nebuvimas nėra ir negali būti teisėtu pagrindu atsisakyti išmokėti jam priklausančias pensijų dalis.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 23–25) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., o pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas nukentėjusiųjų asmenų pensija – 2010 m. vasario mėn., taigi pareiškėjas apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija ir nukentėjusiųjų asmenų pensija, sužinojo 2010 m. sausio ir vasario mėn. VSDFV 2014 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1740, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, pareiškėjo 2014 m. sausio 23 d. prašymą atsisakė nagrinėti ir nurodė, kad iki 2014 m. kovo 8 d. pareiškėjas gali pateikti papildomus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti. Tačiau pareiškėjas per nurodytą terminą VSDFV jokių papildomų įrodymų nepateikė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautų senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalių išmokėjimo į VSDFV kreipėsi praleidęs trejų metų terminą, VSDFV 2014 m. vasario 25 d. sprendimas Nr. (6.5)I-1740, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2014 m. sausio 23 d. prašymą, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti VSDFV 2014 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1740 atmestinas kaip nepagrįstas. Kadangi pareiškėjo prašymas dėl negautų pensijų dalių išmokėjimo nėra išnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, atmestinas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas priteisti iš VSDFV senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijų nepriemokas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 15–17) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad apie tai, jog mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, pareiškėjas sužinojo 2010 m. sausio mėn., o apie tai, kad mokama ne viso dydžio nukentėjusiųjų asmenų pensija, sužinojo 2010 m. vasario mėn. Į VSDFV Kauno skyrių su 2013 m. gruodžio 17 d. prašymu ir į VSDFV su 2014 m. sausio 23 d. skundu, reikalaudamas išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sumažintas senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dalis, pareiškėjas kreipėsi praėjus iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytam trejų metų terminui. Dėl šios priežasties VSDFV 2014 m. vasario 25 d. raštu Nr. (6.5)I-1740 atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą ir nurodė, kad jeigu iki 2014 m. kovo 8 d. (per klaidą nurodyta 2013 m. rugsėjo 16 d.) bus pateikti įrodymai, sudarantys pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėjas nepateikė prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, todėl VSDFV pagrįstai 2014 m. vasario 25 d. raštu Nr. (6.5)I-1740 atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 25 d. sprendimu (b. l. 45–51) pareiškėjo skundą tiek, kiek juo prašoma panaikinti VSDFV 2014 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1740, atmetė kaip nepagrįstą; nutraukė bylos dalį dėl prašymo priteisti iš VSDFV pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d. dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos nepriemoką.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl VSDFV 2014 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. (6.5)I-1740 tiek, kiek juo neatnaujintas terminas skundui dėl VSDFV Kauno skyriaus sprendimų nuo 2010 m. sausio 1 d. taikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių, 5 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas paduoti, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat ginčas kilo dėl pareiškėjo teisės į nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija), taip pat į nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo susidariusią senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos nepriemoką.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktais, Valstybinių pensijų įstatymo 15 straipsniu, Pensijų įstatymo 45 straipsniu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.; įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) (toliau – ir Nuostatai) 103 punktu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 32 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014.

Teismas nustatė, kad pirmoji socialinio draudimo senatvės pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) taikymo, pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., o pirmoji nukentėjusiųjų asmenų pensija, sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) taikymo, buvo išmokėta 2010 m. vasario mėn. (dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra), todėl nuo šių datų skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo teises, susijusias su socialinio draudimo senatvės pensijos bei nukentėjusiųjų asmenų pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Nurodė, kad pareiškėjas, siekdamas apginti savo teises, susijusias su socialinio draudimo senatvės pensijos bei nukentėjusiųjų asmenų pensijos mokėjimu, pirmiausia 2013 m. gruodžio 17 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, vėliau – 2014 m. sausio 28 d. su skundu kreipėsi į VSDFV. Pareiškėjui 2013 m. gruodžio 17 d. kreipusis į VSDFV Kauno skyrių, pastarasis 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. (10.1)S-88210 ne tik pateikė informaciją apie nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. mokėtos senatvės pensijos bei nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d. mokėtos nukentėjusiųjų asmenų pensijos dydį, tačiau neturėdamas jokio teisinio pagrindo (tai vėliau konstatuota ir VSDFV 2014 m. vasario 25 d. sprendime Nr. (6.5)I-1740) atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą dėl susidariusios nepriemokos išmokėjimo.

Teismas, vertindamas šias byloje nustatytas faktines aplinkybes Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. V-69 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigose taisyklių 32 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 suformuluoto išaiškinimo kontekste, padarė išvadą, kad pareiškėjo kreipimusi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme laikytina 2013 m. gruodžio 17 d., t. y. data, kai jis kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių.

Taigi pareiškėjas akivaizdžiai, t. y. daugiau nei 11 mėnesių, praleido terminą paduoti skundą.

Teismas taip pat nustatė, kad VSDFV 2014 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1740 atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą ir skundą, kuriais buvo reikalaujama išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusias senatvės pensijos ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d. nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalis, kaip paduotus praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi redakcija) nustatytą trejų metų skundo padavimo terminą. Šiame sprendime VSDFV nurodė, kad jei iki 2014 m. kovo 8 d. pareiškėjas pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėjas per nustatytą terminą pakartotinai į VSDFV nesikreipė. Įvertinęs išdėstytus argumentus ir atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuluotą inter alia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, teismas konstatavo, kad nors VSDFV 2014 m. vasario 25 d. sprendime Nr. (6.5)I-1740 pareiškėjo skundą atsisakė nagrinėti, ji išreiškė savo poziciją ir valią dėl pareiškėjo keliamo ginčo. Vadinasi, VSDFV, priimdama šį sprendimą, iš esmės išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl jo teisės į nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija), taip pat į nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo susidariusią senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos nepriemoką.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nemanė, jog yra praleidęs terminą kreiptis į VSDFV, ir nurodė, kad apie tai, jog pensijos buvo sumažintos neteisėtai, jis sužinojo paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Sumažintos pensijos jam buvo mokamos ne dėl VSDFV neteisėtų veiksmų, o dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimto įstatymo, kurį Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Šiuo konkrečiu atveju negali būti taikomos Pensijų įstatymo 45 straipsnio nuostatos, kadangi sumažintos pensijos buvo mokamos atsižvelgiant į Laikinąjį įstatymą.

Skundo padavimo teismui termino pradžią galima sieti su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo diena tik tuo atveju, jei VSDFV savavališkai, nesilaikydama teisės aktų nuostatų, mokėtų sumažintą pensiją. Teismo vertinimu, tokia pareiškėjo pozicija reiškia, kad jis yra įsitikinęs, jog trejų metų termino kreipimuisi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme nėra praleidęs; taigi darytina išvada, kad jis neturi ir negali pateikti įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjo argumentai, kad jis nėra praleidęs trejų metų kreipimosi į VSDFV termino, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir analogiškose bylose formuojamai administracinių teismų praktikai, todėl nėra jokio pagrindo naikinti ginčijamą VSDFV 2014 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1740, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą ir prašymą dėl socialinio draudimo senatvės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d.

įstatymo Nr. XI-537 redakcija), ir dėl nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d., pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija), nustatytą teisinį reguliavimą. Taigi teismas padarė išvadą, kad VSDFV 2014 m. vasario 25 d. sprendimas Nr. (6.5)I-1740, kuriuo išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl jo teisės į nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d.

įstatymo Nr. XI-537 redakcija), taip pat į nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo susidariusią senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos nepriemoką, yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti VSDFV išmokėti jam 8 957,59 Lt dydžio senatvės pensijos ir 3 752,54 Lt dydžio nukentėjusiųjų asmenų pensijos dalį. Pažymėjo, jog šioje byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra praleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnyje bei Įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų terminą skundui paduoti. Nustatyta ir tai, kad jis yra įsitikinęs, jog termino skundui paduoti nėra praleidęs, taigi neturi ir negali pateikti įrodymų, sudarančių pagrindą šį terminą atnaujinti. Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 8 punktu, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nėra pasinaudojęs teisės aktuose nustatyta privaloma ikiteismine ginčų dėl pensijos dalies priteisimo nagrinėjimo tvarka ir šia tvarka nebegali pasinaudoti, kadangi teismas šiame sprendime konstatavo, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusi redakcija) nustatytą trejų metų skundo padavimo terminą, bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti VSDFV išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią 8 957,59 Lt dydžio senatvės pensijos nepriemoką ir dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 31 d. susidariusią 3 752,54 Lt dydžio nukentėjusiųjų asmenų pensijos nepriemoką teismas nutraukė.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 56–58) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: atnaujinti kreipimosi į VSDFV terminą; panaikinti VSDFV 2014 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1740; priteisti iš VSDFV 8 957,59 Lt senatvės pensijos ir 3 752,54 Lt nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog jis praleido terminą, per kurį turėjo kreiptis su skundu į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Būtent 2013 m. gruodžio 5 d. yra laikytina kreipimusi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme. VSDFV, nors ir konstatavo, kad skundą padavė praleidęs terminą, todėl ir atsisakė jį nagrinėti, tačiau kartu išreiškė savo poziciją ir valią dėl keliamo ginčo, o tai leidžia konstatuoti, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Ginčijamas VSDFV sprendimas priimtas neatlikus Taisyklių 20, 31 punktuose nustatytos procedūros, pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus įstatymo viršenybės ir objektyvumo principus. Po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Tai sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad tinkamai realizavo savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja jo teisę reikalauti teisme pašalinti teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant paskirtą senatvės pensiją. Pabrėžia, kad teismas, priimdamas sprendimą dėl skundžiamo VSDFV sprendimo panaikinimo, pirmenybę teikė susiklosčiusių teisinių santykių formaliai išraiškai, o ne jų turiniui.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 68–72) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad terminas skundui VSDFV dėl teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų) mokant pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintas pensijas paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo. VSDFV 2014 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1740, vadovaudamasi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 31 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pagrįstai nusprendė nenagrinėti pareiškėjo 2014 m. sausio 23 d. skundo, nes praleistas apskundimo VSDFV terminas. Išankstinio ginčų nagrinėjimo procedūra nebuvo baigta dėl pareiškėjo neveikimo. Jis suvokė, kad VSDFV yra suteikusi galimybę ir terminą pateikti įrodymus, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo. Nei Konstitucinio Teismo įstatyme, nei kitame teisės norminiame akte nėra numatyta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų įsigaliojimas nutraukia priimtų sprendimų apskundimo termino eigą ir apskundimo terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo. Termino atnaujinimą turėtų lemti tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, objektyviai užkirtusios kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 65–67) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad VSDFV visiškai pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, nurodydama tokio atsisakymo priežastis, todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad VSDFV skundą išnagrinėjo iš esmės. Pareiškėjas nepateikė prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti. Atsižvelgdamas į byloje surinktus įrodymus ir į teisminę praktiką, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad VSDFV 2014 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. (6.5)I-1740 dalis yra teisėta ir pagrįsta ir jos panaikinti nėra teisinio pagrindo, o bylos dalis dėl įpareigojimo išmokėti pareiškėjui pensijos nepriemoką pagrįstai nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 8 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas siekia jam paskirtų ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio bei 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintų valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. išmokėjimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijų sumažinimas vyko VSDFV Kauno skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtų pensijų pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn., o nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensija – nuo 2010 m. vasario mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) 2013 m. gruodžio 17 d. pareiškėjas padavė VSDFV Kauno skyriui prašymą, kuriame išreiškė nesutikimą su jam paskirtų paminėtų pensijų sumažinimu;

2) VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. gruodžio 23 d. raštu (atsakymu į paminėtą pareiškėjo 2013-12-17 prašymą) pareiškėjui buvo paaiškintas tokio pensijos sumažinimo teisinis pagrindimas (b. l. 19-22);

3) 2014 m. sausio 28 d. paduotu skundu pareiškėjas apskundė atsakovui paminėtą VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. gruodžio 23 d. raštą, prašydamas jį panaikinti bei įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti, jo teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį (b. l. 26);

4) pareiškėjo šioje administracinėje byloje skundžiamame VSDFV 2014 m. vasario 25 d. sprendime jam buvo nurodyta, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo. Paminėtas jo 2014 m. sausio 28 d. skundas atsakovo buvo paliktas nenagrinėtu Taisyklių 31 punkto pagrindu, taip pat jam buvo pasiūlyta iki 2014 m. kovo 8 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą šiam skundui paduoti, bei paaiškinta, kad, jam pateikus tokius įrodymus, vadovaujantis Taisyklių 20 punktu, šio skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pastebėtina ir pabrėžtina, kad šiame sprendime atsakovas nepasisakė pareiškėjo prašymo išmokėti jo nurodytą pensijos nepriemoką pagrįstumo klausimu, o tik informavo pareiškėją apie numatytą santykių dėl tokio pobūdžio nepriemokų grąžinimo teisinį reglamentavimą (b. l. 6-8);

5) pareiškėjas, ignoruodamas paminėtą atsakovo pasiūlymą, 2014 m. kovo 18 d. kreipėsi į teismą, skunde nurodęs, kad atsakovo nurodyto 3 metų termino nėra praleidęs, nes apie savo pažeistas teises sužinojo tik tuomet, kai buvo paskelbtas paminėtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 5 str. ir 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtų pensijų dalių priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Kauno skyriui 2013 m. gruodžio 17 d. paduotas prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas senatvės pensijai nuo 2010 m. sausio mėn., o nukentėjusiųjų asmenų pensijai – nuo 2010 m. vasario mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėtos (pervestos) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažintos senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinė pensijos. Pagal paminėtą administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn. ir nuo 2010 m. vasario mėn., kai pareiškėjas pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintas senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensijas. Todėl pareiškėjo nurodytas nežinojimas apie jo teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi.

Kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo pasirinktą elgesio modelį (į tai, kad jis ignoravo atsakovo VSDFV pasiūlymą pateikti įrodymus, patvirtinančius paminėto termino praleidimo priežasčių svarbumą, teismui nenurodė jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos šio termino praleidimo priežasčių svarbumui, o, priešingai, nuosekliai laikėsi klaidingos pozicijos dėl aptariamo termino eigos skaičiavimo tvarkos), neįžvelgia tokioje situacijoje Taisyklių 20 punkto (pareiškėjo teisės pateikti VSDFV įrodymus, patvirtinančius paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių svarbumą) pažeidimo. Tuo labiau kolegija neįžvelgia taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme. Todėl kolegija pritaria iš esmės teisingai pirmosios instancijos teismo išvadai dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti atsakovo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą nepagrįstumo.

Pasisakydama dėl VSDFV 2014 m. vasario 25 d. sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar jame buvo išreikšta atsakovo (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir padaryta išvada, pažymi, kad šiame sprendime (jo turinys kolegijos nurodytas, išvardijant faktines bylos aplinkybes) nėra tiesiogiai išreikšta atsakovo pozicija dėl pareiškėjo prašymo grąžinti ginčo nepriemokas nepagrįstumo. Šiame sprendime nurodyta informacija apie numatomą (būsimą) ginčo santykių teisinį reglamentavimą pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti pripažinta atsakovo pozicijos dėl ginčo esmės išreiškimu. Kartu kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos kitoks (klaidingas) ginčo sprendimo įvertinimas aptariamu aspektu neturėjo įtakos teismo priimtam sprendimui. Todėl kolegija nemato būtinumo pasisakyti šiuo klausimu rezoliucinėje šios nutarties dalyje.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus ir padarytas išvadas, kolegija pripažįsta pareiškėjo atžvilgiu priimtą teismo sprendimą iš esmės teisingu ir pagrįstu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 25 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, o pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis