AS-143-219-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS143-219/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03296-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 70.6; 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Romano Klišausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. rugpjūčio 20 d. kreipėsi su skundu, kurį 2013 m. rugsėjo 4 d. patikslino, į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Sveikatos priežiūros tarnyba) 2013 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. 1D-7140(11), kuriuo nutarta neišmokėti jam nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. priklausančios pensijos dalies, t. y. 18 907,52 Lt; 2) įpareigoti atsakovą Sveikatos priežiūros tarnybą perskaičiuoti jam paskirtą pareigūno valstybinę pensiją už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d., nustatant nuo 2010 m. sausio 1 d. 1 361,23 Lt per mėnesį valstybinę pensiją su neprieštaraujančiomis Konstitucijai išskaitomis (perskaičiavimais) Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) bei Valstybinių pensijų įstatymo nustatyta tvarka; 3) priteisti iš atsakovo Sveikatos priežiūros tarnybos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. neišmokėtos pensijos dalį, t. y. 18 907,52 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2001 m. rugsėjo 6 d. paskyrė jam 1 361,23 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą. 2010 m. vasario mėn. atsakovas Sveikatos priežiūros tarnyba už 2010 m. sausio mėn. jam išmokėjo 475,48 Lt dydžio pareigūnų valstybinę pensiją. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio mėn. dėl perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį gavo sumažinto dydžio pareigūno valstybinę pensiją. 2013 m. liepos 15 d. kreipėsi į Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas), prašydamas išmokėti neišmokėtos pensijos dalį už 2010 m. sausio 1 d.–2013 m. liepos 1 d. laikotarpį bei toliau mokėti priklausančią iki neteisėto sumažinimo pareigūno valstybinę pensiją. Sveikatos priežiūros tarnyba 2013 m. rugpjūčio 2 d. gautu raštu informavo, kad, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, prašymo nenagrinės, kadangi praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą (gautas 2013 m. gruodžio 6 d.) atnaujinti praleistą terminą.

Pareiškėjas nurodė, kad yra įsitikinęs, jog tikrai nėra praleidęs jokio termino skundui paduoti. Apie savo teisių pažeidimą, kad neteisėtai buvo sumažinta pensijos dalis, sužinojo tik po Konstitucinio Teismo sprendimo, iki tol buvo įsitikinęs, jog valstybė elgiasi sąžiningai ir teisėtai, ir net neabejojo jos priimtu sprendimu dėl pensijos dalies sumažinimo. Anksčiau apie tai nebuvo informuotas. Konstitucinio Teismo nutarime aiškiai ir suprantamai parašyta, kad iki kol asmeniui nėra sugrąžinta neteisėtai sumažinta pensijos dalis, asmuo turi teisę reikalauti ją sugrąžinti, o tai preziumuojama, kad šiuo atveju išvis negali būti taikoma senatis. Valstybė ir jos institucijos privalo šiuo atveju atlyginti tai, kas neteisėtai buvo sumažinta, ir sugrąžinti. Remdamasis išdėstytais argumentais, prašė atnaujinti praleistą terminą.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą nesutiko su skundu.

Atsakovai nurodė, kad pareiškėjas praleido apskundimo ikiteismine tvarka Vidaus reikalų ministerijai terminą.

Atsakovas Sveikatos priežiūros tarnyba atsiliepimu į skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo pensija pagrįstai ir teisėtai bus mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Vykdant Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo 2012 m. rugsėjo mėn. pensijos nėra mažinamos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Neturi teisinio pagrindo šiuo metu elgtis kitaip negu nustato įstatymas ir mokėti pareiškėjui paskirtą 1 361,23 Lt dydžio pensiją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi nutraukė bylą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 str. 7 p., 105, 106 str., 149 str. 2 d.).

Teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus 2001 m. lapkričio 9 d. išvada Nr. 17451 pareiškėjui nuo 2001 m. rugsėjo 6 d. paskirta 1 242,86 Lt (atsižvelgiant į indeksavimą – 1 361,23 Lt) dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už 22 metų 5 mėnesių ir 14 dienų tarnybą. Pareiškėjas su 2013 m. liepos 15 d. prašymu dėl neišmokėtos pensijos dalies kreipėsi į Policijos departamentą, kuris nagrinėti prašymą pagal kompetenciją persiuntė Sveikatos priežiūros tarnybai. Vidaus reikalų ministerija 2013 m. liepos 31 d. sprendime Nr. 1D-7140(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ir neišmokėtos dalies grąžinimo“ nurodė, kad pareiškėjo prašymo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo ir neišmokėtos dalies grąžinimo nenagrinės, kadangi praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie priemokos neteisėtumą dienos, t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Laikinąjį įstatymą, kuriuo buvo siekiama sumažinti valstybės biudžeto ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidas, todėl buvo sumažintos, be kita ko, ir valstybinės bei valstybinio socialinio draudimo pensijos. Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas. Laikinojo įstatymo galiojimo terminas nepakeistas, t. y. nustatyta, kad jos perskaičiuojamos (sumažinamos) iki 2011 m. gruodžio 31 d., o kai kurioms socialinėms išmokoms, iš jų ir valstybinėms pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad jis taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Pagal įstatymo nuostatas pareigūnų valstybinės pensijos buvo sumažintos, nenustatant kompensavimo mechanizmo. Teismas taip pat vadovavosi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1, 2 dalimis (nuo 2010 m. sausio 1 d., 2010 m. kovo 1 d. ir 2010 m. gruodžio 1 d. galiojusios redakcijos). Pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios.

Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas taip pat nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per 3 metų terminą nuo sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos, numatytą Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje. Nuo 2013 m. sausio 1 d. 3 metų terminas yra sutrumpintas iki 6 mėnesių ir įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje. Pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje buvo sprendžiamas analogiško skundo kaip nagrinėjamoje byloje pagrįstumo klausimas. Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintą 3 metų terminą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėta, kad asmuo į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos turi kreiptis per 3 metus. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Šis 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą pripažintas tinkamu ir iš esmės pakankamu, kad pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos.

Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 patvirtintų Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punktą, nustatė, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėn. Remdamasis Vidaus reikalų ministerijos pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjui atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo nebuvo siųstas, todėl apie pensijos sumažinimą jis galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – iš už 2010 m. sausio mėn. išmokėtos pensijos dydžio. Į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi tik su 2013 m. rugpjūčio 20 d. skundu, t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Pareiškėjas žinojo, kada jam turi būti mokama pensija, o iš žiniasklaidos pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjęs, kad buvo priimti teisės aktai dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo, vadinasi, jis turėjo suprasti ir tikėtis, jog jo pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į teismą. Pareiškėjas akivaizdžiai praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga. Teismų praktikoje 3 metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, yra atnaujinamasis terminas. Taigi, paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2013 m. lapkričio 21 d. rašte nurodė, kad neteisėtai sumažinta pensijos dalis privalo būti grąžinta, kaip nurodė Konstitucinis Teismas. Kadangi atsakovai geranoriškai neįvykdė Konstitucinio Teismo nutarimo, kuris jiems yra privalomas, ir neteisėtai sumažintos pensijos dalies negrąžino, teisėtai reikalauja sugrąžinti tai, kas buvo neteisėtai pasisavinta, ir negali būti taikomi jokie senaties terminai, kad valstybė galėtų neįvykdyti savo prievolės. Teismas pažymėjo, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau ši asmens teisė nėra absoliuti – ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Kalbant apie procesinių terminų skaičiavimo pradžią, pirmiausia reikia pažymėti, kad pareiškėjai negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Jie privalo įrodyti tam tikrą apdairumą ir nedelsdami pateikti skundą. Iš tiesų, viena veiksmingiausių asmens, kuris mano, kad jo teisės yra pažeidžiamos, teisinės gynybos priemonių yra operatyvus teisminio proceso dėl pažeistų teisių atkūrimo inicijavimas. Pažymėjo ir tai, jog griežtu procesinių terminų skaičiavimu yra siekiama skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymų nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011). Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos priežastys nėra svarbios ir negali būti pagrindu atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Teismas pažymėjo, jog nors pareiškėjas ir nurodė, kad jis prašė priteisti pensiją už laikotarpį iki 2013 m. liepos 1 d., tačiau jau nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį jam nėra mažinama, o pensijos mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pareiškėjas neginčijo. Tai matyti iš pareiškėjo prašomo priteisti neišmokėtos pensijos skirtumo, kurį sudaro skirtumas tarp mokėtinos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sumažintos pensijos ir išmokėtos pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius sumažintos pensijos. Pirmuoju skundo reikalavimu pareiškėjas nurodė, kad reikalauja gauti jam paskirto dydžio pensiją su Konstitucijai neprieštaraujančiais sumažinimais.

Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą bei vadovaudamasis teismų praktika, konstatavo, kad pareiškėjo skundas teismui buvo pateiktas praleidus jo padavimo terminą, o nesant aplinkybių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujinamas, byla nutrauktina (ABTĮ 101 str. 7 p.).

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad yra įsitikinęs, jog tikrai nėra praleidęs jokio termino skundui paduoti. Apie savo teisių pažeidimą, kad neteisėtai buvo sumažinta pensijos dalis, sužinojo tik po Konstitucinio Teismo sprendimo, iki tol buvo įsitikinęs, jog valstybė elgiasi sąžiningai ir teisėtai, ir net neabejojo jos priimtu sprendimu dėl pensijos dalies sumažinimo. Anksčiau apie tai nebuvo informuotas. Konstitucinio Teismo nutarime aiškiai ir suprantamai parašyta, kad iki kol asmeniui nėra sugrąžinta neteisėtai sumažinta pensijos dalis, asmuo turi teisę reikalauti ją sugrąžinti, o tai preziumuojama, kad šiuo atveju išvis negali būti taikoma senatis. Valstybė ir jos institucijos privalo šiuo atveju atlyginti tai, kas neteisėtai buvo sumažinta, ir sugrąžinti.

Atsakovai atsiliepimu į atskirąjį skundą nesutinka su atskiruoju skundu šiais argumentais:

1. Pareiškėjas ginčija kreipimosi į teismą apribojimą laiko terminu apskritai, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 paneigtas kreipimosi į teismą neribotumas laike.

2. Pareiškėjas ginčija termino pradžios datą, nors ji jau apibrėžta paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje. Sužinojimas apie Konstitucinio Teismo nutarimą nebuvo termino pradžia, nes socialinio draudimo įstatymai termino pradžią sieja su sužinojimu apie sprendimo priėmimą, o ne jo neteisėtumą. Nesikreipimas į teismą iki Konstitucinio Teismo nutarimo yra pateisinamas. Tačiau, išnykus šiai priežasčiai, į teismą kreiptasi neoperatyviai, nes net ir po nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.) iki termino pabaigos buvo dar 5 mėnesiai.

3. Kaip nustatyta Konstitucijos 28 straipsnyje, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis įstatymų. Todėl pareiškėjas savo reikalavimo teisę turėjo įgyvendinti laikydamasis įstatymo, t. y. ir įstatymų nustatytų terminų.

Atsakovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą bei vadovaudamasis teismų praktika, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo skundas teismui buvo pateiktas praleidus jo padavimo terminą, o nesant aplinkybių, dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujinamas, byla nutrauktina (ABTĮ 101 str. 7 p.). Pareiškėjo atskirajame skunde nurodytus argumentus teismas buvo išnagrinėjęs priimdamas nutartį, naujų argumentų jis nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nutraukė bylą pagal ABTĮ 101 straipsnio 7 punktą. Ši teisės norma nustato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 20 d., t. y. praleidęs paminėtą 3 metų terminą.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Paminėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėn. gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, jog asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus paminėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Išvardytos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis nutraukti bylą pagal ABTĮ 101 straipsnio 7 punktą naikinama kaip neteisėta bei nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą ir, atnaujinęs kreipimosi į teismą terminą, administracinę bylą perduoda iš esmės nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Tokia išvada iš esmės atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-213/2014) (ABTĮ 13 str. 1 d., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3, 4 punktais, 34 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Pareiškėjo G. K. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti patenkinti ir terminą atnaujinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė