A-442-2030-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-2030/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00046-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.1; 12.3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialo ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Teofilė“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. D. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Teofilė“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. D. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir VĮ Registrų centras) Alytaus filialo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. (2.1.9)ALG2805 ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 323 bei įpareigoti VĮ Registrų centro Alytaus filialą panaikinti UAB „Teofilė“ vardu atliktą nuosavybės teisės registraciją į 168/10000 dalis negyvenamojo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Alytus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), indeksas 1L2b) ir atlikti nuosavybės teisių registraciją E. D. vardu į 168/10000 dalis negyvenamojo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Alytus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), indeksas 1L2b).

Pareiškėjas nurodė, kad 1991 m. gruodžio 21 d. turto privatizavimo aukcione nuosavybės teise įsigijo 168/10000 dalis pastato. Nuo 2008 m. vasario 20 d. iki 2010 m. kovo 20 d. pareiškėjui nuosavybės teise iš viso priklausė 1829/10000 dalys statinio. Pareiškėjas sužinojo, kad jam priklausanti nuosavybės dalis 2010 m. kovo 20 d. nepagrįstai buvo sumažinta 168/10000 dalimis. Dėl to pareiškėjas 2013 m. spalio 17 d. kreipėsi į atsakovą ir prašė paaiškinti, kodėl buvo sumažinta jam nuosavybės teise priklausanti statinio dalis. 2013 m. spalio 28 d. atsakovas paaiškino, kad jokia klaida nebuvo padaryta, kadangi trečiasis suinteresuotas asmuo (UAB „Teofilė“) teritoriniam registratoriui pateikė 1992 m. lapkričio 11 d. priėmimo-perdavimo aktą ir šio dokumento pagrindu 168/10000 dalys statinio nuosavybės teisės buvo registruotos trečiojo suinteresuoto asmens vardu. Pareiškėjas šiuos teritorinio registratoriaus veiksmus apskundė centriniam registratoriui, tačiau teritorinio registratoriaus sprendimas nebuvo pakeistas.

Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad tiek teritorinis, tiek centrinis registratoriai nepagrįstai nepatikrino 1992 m. lapkričio 11 d. aktą pasirašiusių asmenų įgaliojimų, taip pat neįvertino aplinkybės, kad nuosavybės teisių įregistravimas galėjo būti atliktas tik teismui atnaujinus sandorio įregistravimo viešajame registre terminą. Be to, 1992 m. lapkričio 11 d. akto turinys patvirtina, kad pareiškėjas minėtu nekilnojamuoju turtu sumokėjo už UAB „Teofilė“ akcijas. Todėl atsakovas iš trečiojo suinteresuoto asmens atstovo privalėjo pareikalauti dokumento, kuris patvirtintų pareiškėjo įsipareigojimą už akcijas apmokėti turtu, taip pat dokumentų, kurie patvirtintų turtinio įnašo vertę (akcijų pasirašymo sutarties, bendrovės revizoriaus įnašų įvertinimo, visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo patvirtinti turtinių įnašų įvertinimą). Atsakovas turėjo taip pat pareikalauti ir akcijų pasirašymo sutarties, kadangi pareiškėjas nebuvo UAB „Teofilė“ steigėjas. Minėtas aktas nebuvo tvirtinamas notariškai, todėl atsakovas privalėjo patikrinti vieno iš pasirašiusių asmenų (A. B.) įgaliojimus. Sutarties, patvirtintos Alytaus miesto notarinės kontoros (registracijos Nr. 2-5105), sąlygų analizė patvirtina, kad A. B. turėjo teisę tik dalyvauti statinio privatizavimo procese, tačiau nėra įgaliojimų dėl statinio atskirų dalių perdavimo naujai besisteigiančiai bendrovei UAB „Teofilė“.

Pareiškėjas akcentavo, kad 1992 m. lapkričio 11 d. perdavimo-priėmimo akto pasirašymo metu galiojo 1964 m. Civilinis kodeksas (toliau – ir 1964 m. CK), kurio 149 straipsnis reglamentavo, jog nuosavybės teisės atsiranda nuo sutarties įregistravimo momento. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 1 punktas reglamentavo, kad turi būti teisiškai registruojami ir visi negyvenamieji statiniai. Vertinant 1964 m. CK ir Instrukcijos nuostatas bei atsižvelgus į teismų suformuotą praktiką, 1992 m. lapkričio 11 d. aktas turėjo būti įregistruotas viešajame registre per 3 mėnesius, nes tokios registracijos nebuvimas daro jį negaliojančiu. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjas nurodė, jog 1992 m. lapkričio 11 d. aktas, galiojant 1964 m. CK, nebuvo įregistruotas viešajame registre, todėl trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teisės į 168/10000 dalis statinio neatsirado. Įsigaliojus naujajam CK, turėjo būti vadovaujamasi Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi ir sandorio įregistravimo viešajame registre terminą turėjo atnaujinti teismas.

Atsakovas VĮ Registrų centro Alytaus filialas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas iš esmės ginčija ne registratoriaus veiksmus, bet 1992 m. lapkričio 11 d. akto teisėtumą, todėl atsakovas jokios klaidos įregistruodamas 168/10000 dalis statinio trečiojo suinteresuoto asmens vardu nepadarė ir viešajame registre esantys duomenys visiškai atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie įrašyti. Pabrėžė, kad registratorius neturi teisės vertinti dokumentų, kurių pagrindu keičiama daiktinių teisių registracija, teisėtumo. 1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalis reglamentavo, kad tik gyvenamojo namo pirkimo pardavimo sutartis turi būti tvirtinama notariškai bei privalomai registruojama per 3 mėnesius viešajame registre.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino VĮ Registrų centro Alytaus filialo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. (2.1.9)ALG2805, VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 323 bei įpareigojo VĮ Registrų centro Alytaus filialą panaikinti UAB „Teofilė“ vardu 2010 m. kovo 20 d. atliktą nuosavybės teisės registraciją į 168/10000 dalis negyvenamojo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Alytus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), indeksas 1L2b) ir atlikti nuosavybės teisių registraciją į šią nekilnojamojo turto dalį pareiškėjo E. D. vardu.

Teismas nustatė, kad ginčo situacijoje pareiškėjas atsakovo klaidą kildina iš 1992 m. lapkričio 11 d. perdavimo-priėmimo akto įregistravimo viešajame registre 2010 m. kovo 20 d. ir pareiškėjo nuosavybės teisės dalies sumažinimą nuo 1829/10000 iki 1661/10000 dalių (168/10000 dalimis). Įvertinęs skundo pagrindą ir dalyką skundų registratoriui bei ginčijamų sprendimų turinį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas atsakovo iš esmės prašė ištaisyti ne techninio pobūdžio ar apsirikimo klaidą Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio pagrindu, bet nepagrįstą trečiojo suinteresuoto asmens daiktinių teisių registravimą viešajame registre Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio, 20 straipsnio 2 dalies, 23-24 straipsnių, 26 straipsnio ir 29 straipsnio pagrindu.

Remdamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1-3 dalimis bei įvertinęs byloje surinktus duomenis, teismas konstatavo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo teritoriniam registratoriui kartu su prašymu pateikė 1992 m. lapkričio 11 d. aktą – dokumentą, patvirtinantį prašomos įregistruoti nuosavybės teisės (daiktinių teisių) atsiradimą. Teritorinis registratorius įregistravo trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teises į 168/10000 dalis negyvenamojo statinio, kadangi padarė išvadą, kad pateiktas 1992 m. lapkričio 11 d. aktas patvirtina nekilnojamojo daikto dalies įgijimo nuosavybėn faktą.

Byloje nekilo ginčo, kad aktas (sandoris) sudarytas iki naujojo Civilinio kodekso (toliau – ir CK) įsigaliojimo, o viešajame registre įregistruotas jau galiojant naujajam CK. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nustatyta, jog jei pagal sandorio sudarymo momentu galiojusį įstatymą sandoriui buvo nustatyta privaloma teisinė registracija, bet jis per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įregistruotas, tai toks sandoris negalioja, išskyrus atvejus, kai dėl svarbių priežasčių praleistą įregistravimo terminą atnaujina teismas. 1992 m. lapkričio 11 d. akto sudarymo metu galiojo 1964 m.

CK, kurio 149 straipsnis reglamentavo momentą, nuo kada turto įgijėjui pagal sutartį atsiranda nuosavybės teisė – t. y. jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda įregistravimo momentu. Remdamasis 1964 m. CK 255 straipsnio 1 ir 2 dalimis (iki 1994 m. birželio 10 d. galiojusi redakcija), teismas nurodė, kad nors ginčo akto sudarymo metu galiojęs CK nereglamentavo negyvenamųjų pastatų sutarčių registracijos, tačiau 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 297 patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, galiojusi ginčo akto pasirašymo metu, numatė, kad turi būti teisiškai registruojami visi negyvenamieji pastatai ir statiniai (neteko galios 1996 m. rugpjūčio 31 d.).

Remdamasis Instrukcijos 2, 8-10 punktais, teismas padarė išvadą, kad pastatų teisinė registracija, juos registruojant vadovaujantis Instrukcijos nuostatomis, iš esmės sutapo su dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisių į statinius, registravimu. Pagal 1992 m. lapkričio 11 d. galiojusius teisės aktus nebuvo daromas skirtumas tarp nekilnojamojo turto ir teisių į jį registravimo, todėl Instrukcijos normomis iš esmės buvo realizuota 1964 m. CK 149 straipsnio įstatyminė nuostata dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atsiradimo momento.

Todėl Instrukcija, laikytina įstatymu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies prasme, numatė privalomą ginčo turto (168/10000 statinio dalių) registraciją viešajame registre, taip pat ir privalomą nuosavybės (daiktinių) teisių į šį turtą registravimą. Taigi, kad 1992 m. lapkričio 11 d. aktas sukeltų pasekmes, viešajame registre turėjo būti įregistruotas iki 1993 m. vasario 11 d. Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad minėtas sandoris viešajame registre pirmą kartą buvo įregistruotas 2010 m. kovo 20 d., kai galiojo naujasis CK.

Nustačius, kad ginčo aktas turėjo būti registruojamas viešajame registre, tačiau to nustatyta tvarka bei terminu neatlikus, kilo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytos teisinės pasekmės ir trečiojo suinteresuoto asmens teritoriniam registratoriui pateiktas aktas negali būti nuosavybės teisių į ginčo turtą įregistravimo nekilnojamojo turto registre teisiniu pagrindu, kol teismas neatnaujino sandorio registracijos termino (rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-865/2003).

Teritorinis registratorius, negavęs teismo procesinio sprendimo atnaujinti sandorio registracijos viešajame registre terminą, nepagrįstai patenkino trečiojo suinteresuoto asmens prašymą ir įregistravo nuosavybės teises į 168/10000 dalis statinio 1992 m. lapkričio 11 d. akto pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas neleidžia vertinti dokumentų, kurių pagrindu daromi įrašai nekilnojamojo turto registre, teisėtumo. Todėl nekilnojamojo turto registro tvarkytojas neturėjo teisės daryti pakeitimų nekilnojamojo turto registre pagal pareiškėjo argumentus dėl 1992 m. lapkričio 11 d. akto neteisėtumo ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kito asmens nuosavybės teisių registracijos nekilnojamojo turto registre panaikinimo pareiškėjo nurodytu pagrindu. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas tokį pareiškėjo prašymą galėtų tenkinti iš esmės tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateiktų dokumentus (teismų sprendimus), kuriais kito asmens nuosavybės teisių įgijimas būtų pripažintas neteisėtu. Pareiškėjas tokių dokumentų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui nepateikė, todėl nebuvo įstatyminio pagrindo panaikinti kito asmens nuosavybės teisių registraciją nekilnojamojo turto registre. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies imperatyvių reikalavimų pažeidimas daro neteisėta 2010 m. kovo 20 d. daiktinių teisių registraciją viešajame registre trečiojo suinteresuoto asmens vardu, daiktinių teisių registracija turi būti vėl atlikta pareiškėjo vardu, todėl ginčijami registratorių administraciniai aktai naikinti.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas VĮ Registrų centro Alytaus filialas prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliantas pažymi, kad 1992 m. lapkričio 11 d. perdavimo-priėmimo akto pasirašymo metu galiojusio 1964 m. CK 255 straipsnio 1 ir 2 dalys nustatė tik gyvenamojo namo ar jo dalies pirkimo-pardavimo sutarčiai notarinę jos sudarymo formą bei privalomą šios sutarties įregistravimą per tris mėnesius turto registravimo įstaigoje. Tokių formos reikalavimų nesilaikymas pirkimo-pardavimo sutartį darė negaliojančia. Nei 1964 m. CK, nei šiuo metu galiojančio CK nuostatos nenumatė ir nenumato jokių terminų perdavimo-priėmimo aktui įregistruoti nekilnojamąjį turtą registruojančioje įstaigoje, taip pat nebuvo ir nėra nustatyta, kad toks dokumentas, kuris nebuvo įregistruotas, yra automatiškai negaliojantis. Nagrinėjamu atveju teritoriniam registratoriui pateikti dokumentai patvirtino, jog pareiškėjas E. D. privatizavimo metu įgytą pastato 168/10000 dalį perdavė UAB „Teofilė“ kaip nepiniginį įnašą už įgytas bendrovės akcijas, todėl priėmimo-perdavimo aktas pagal Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas kartu su kitais teritoriniam registratoriui pateiktais dokumentais yra UAB „Teofilė“ nuosavybės teisę į statinį, esantį (duomenys neskelbtini), Alytuje, patvirtinantis dokumentas ir jo pagrindu galėjo būti įregistruotos UAB „Teofilė“ nuosavybės teisės. Teritorinis registratorius neturėjo duomenų, kad šis nuosavybės teisių į nekilnojamojo daikto dalį perleidimo dokumentas yra įstatymų nustatyta tvarka nuginčytas ir pripažintas negaliojančiu. Atsakovo nuomone, teismas plečiamai aiškino 1964 m. CK ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatas, susijusias su pirkimo-pardavimo sutarčiai keliamais reikalavimais, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog yra praleistas trijų mėnesių 1992 m. lapkričio 11 d. priėmimo-perdavimo akto įregistravimo terminas.

Apeliaciniu skundu trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Teofilė“ prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų atmestas.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismui pareiškėjo atstovė neteisingai nurodė, jog nėra kitų teisminių procesų (Alytaus rajono apylinkės teisme nagrinėjamos dvi civilinės bylos dėl nuosavybės teisių į pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Alytuje, dalis). Be to, bendrovės atstovui nebuvo leista dalyvauti procese ir paaiškinti šių aplinkybių dėl netinkamo atstovavimo dokumento. Teigia, kad 1991 m. gruodžio 21 d. fizinių asmenų grupė, vadovaudamasi tuo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu Nr. I-1115, valstybinio turto privatizavimo aukcione įsigijo Alytaus miesto valstybinės buitinių paslaugų įmonės Putinų mikrorajono paviljono pastatą (duomenys neskelbtini), Alytuje, bei pagrindines priemones ir mažavertį inventorių. Alytaus miesto privatizavimo komisija 1992 m. sausio 2 d. nutarimu Nr. 31 patvirtino privatizavimo aukciono rezultatus, 1992 m. vasario 20 d. perdavimo-priėmimo aktu pastatas perduotas fizinių asmenų grupės atstovui A. B.. Aukciono dalyviams buvo keliamas reikalavimas įsigijus privatizuojamą objektą, tęsti veiklą, t. y. įregistruoti įmonę, tęsiančią analogišką iki aukciono vykdytą ūkinę veiklą, kad būtų išsaugotos darbo vietos, tęsiami darbiniai santykiai. Apie šią pareigą fizinių asmenų atstovui A. B. 1992 m. spalio 5 d. raštu Nr. 45-14 priminė tuometinis Alytaus miesto meras. Fizinių asmenų grupės (tarp jų ir pareiškėjo) įsigytas bendrosios dalinės nuosavybės teise nekilnojamasis turtas su pastate buvusiomis pagrindinėmis priemonėmis ir mažaverčiu inventoriumi buvo fizinių asmenų grupės turtinis įnašas, steigiant UAB „Teofilė“, ką patvirtina teritoriniam registratoriui pateikti dokumentai. Apelianto nuomone, E. D., tapęs UAB „Teofilė“ akcininku ir už akcijas sumokėjęs nekilnojamojo turto dalimi bei piniginiu įnašu, nepagrįstai tą patį turtą įregistravo savo vardu.

Pasak apelianto, pastatą įsigijusi fizinių asmenų grupė buvo sudaryta iš 73 asmenų ir šie asmenys pastato patalpose įkūrė 4 bendroves. UAB „Teofilė“ nuosavybėn už akcijas turėjo būti perduota 6165/10000 dalis pastato. Tačiau Bendrovei 2010 m. kovo 5 d. kreipusis į VĮ Registrų centro Alytaus filialą įregistruoti teises į 6165/10000 dalis pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Alytuje, teritorinis registratorius priėmė 2010 m. kovo 19 d. sprendimą „Dėl juridinio asmens nuosavybės į dalį pastato įregistravimo“ Nr. 2.2.17-2060/06-89, kuriuo UAB „Teofilė“ nuosavybės teises įregistravo tik į 3482/10000 dalis pastato. Į 2683/10000 šio pastato dalis nuosavybės teises įregistruoti atsisakė, nes šios pastato dalys įvairių sutarčių pagrindu buvo perleistos ir įregistruotos E. D., V. P. ir A. B. nuosavybės teise, o dokumentas, kad minėtos sutartys pripažintos negaliojančiomis, nepateiktas. 1661/10000 pastato dalys yra įregistruotos pareiškėjo vardu, jo sudarytus du neteisėtus sandorius UAB „Teofilė“ ginčija teisme.

Apelianto nuomone, bendrovės steigimo veiksmai buvo teisėti, nepažeisti jokie tuo metu galioję teisės aktai. Tuo tarpu iš neteisėtų veiksmų teisė negali atsirasti – pareiškėjas atliko neteisėtus veiksmus, registruodamas bendrovės nekilnojamąjį turtą savo vardu, sudarydamas neteisėtus sandorius ir pan. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog priėmimo-perdavimo akto neįregistravimas viešajame registre paneigia teisę į įgytą nuosavybę. Mano, jog teismo išvada neatitinka protingumo kriterijų, nes formaliais pagrindais siekiama panaikinti iš esmės teisingą daiktinių teisių įregistravimą, sukelti trečiajam asmeniui prievoles kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo, po to dėl daiktinių teisių pareiškėjo vardu panaikinimo ir kt., nors faktinės aplinkybės aiškios – daiktinės teisės priklauso UAB „Teofilė“. Pažymi, kad perdavimo-priėmimo akto įregistravimo viešajame registre pareiga nebuvo numatyta ir 1992 m. kovo 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 159 „Dėl priemonių aukcionuose privatizuotų objektų (įmonių) tolesnei komercinei-ūkinei veiklai užtikrinti“.

Atsiliepimais į apeliacinius skundus pareiškėjas E. D. prašo juos atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą nepakeistą.

Atsiliepimuose išdėsto argumentus, kurie buvo nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui bei Kauno apygardos administracinio teismo sprendime. Papildomai paaiškina, jog bendrosios kompetencijos teismuose buvo išnagrinėta analogiška byla dėl to paties pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Alytuje, dalių nuosavybės teisių įregistravimo ir teismai nusprendė, jog UAB „Žizandra“ turėjo per tris mėnesius savo vardu įregistruoti pastato dalį nekilnojamojo turto registre, to nepadarius, ginčo pastato dalis liko fizinio asmens nuosavybe. Taip pat nurodo, jog jis nebuvo UAB „Teofilė“ steigėju, įstatų nepasirašė. Bendrovės steigimo ataskaitoje išvardyti steigėjai ir asmenys (tarp jų ir pareiškėjas), kurie tampa UAB „Teofilė“ akcininkais, tačiau šiame dokumente nenurodyta, kokį konkrečiai turtą, kaip nepiniginį įnašą, kiekvienas asmuo perduoda. Be to, prie steigiamojo susirinkimo protokolo pridėtas dalyvavusių asmenų sąrašas nepasirašytas nei vieno iš sąraše nurodytų asmenų. Šios aplinkybės, pareiškėjo nuomone, rodo, kad registro įstaigai perduoti dokumentai nepatvirtina, kad pareiškėjas sudarė turto perdavimo už akcijas sandorį, todėl jų nepakako UAB „Teofilė“ nuosavybės teisių registracijai atlikti. Pasak pareiškėjo, kiti civiliniai ginčai, vykstantys dėl pastato, kuriuos mini trečiasis asmuo apeliaciniame skunde, nėra susiję su nagrinėjama byla. Taip pat mano, jog bendrovės argumentai dėl atstovo nedalyvavimo teismo posėdyje yra nepagrįsti – atvykti į bylos nagrinėjimą ir pasirūpinti tinkamu atstovavimu yra proceso šalių pareiga, reikalavimai įgaliojimams numatyti ABTĮ 50 straipsnio 2 dalyje. Atkreipia dėmesį, kad bendrovės minimas Vyriausybės 1992 m. kovo 13 d. nutarimas Nr. 159 yra taikomas, kai privatizavimo projektas yra įmonė, tuo tarpu nagrinėjamuoju atveju privatizavimo objektas buvo pastatas.

Atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Teofilė“ apeliacinį skundą atsakovas VĮ Registrų centro Alytaus filialas nurodo, jog sutinka su trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniu skundu ir pritaria jo motyvams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl VĮ Registrų centro Alytaus filialo 2013 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. (2.1.9)ALG2805, kuriuo buvo atsisakyta panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Teofilė“ vardu atliktą nuosavybės teisės registraciją į 168/10000 dalis negyvenamojo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Alytuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), indeksas 1L2b), ir atlikti nuosavybės teisių registraciją į šią nekilnojamojo turto dalį pareiškėjo vardu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, panaikino teritorinio registratoriaus ir Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimus bei įpareigojo atsakovą panaikinti UAB „Teofilė“ vardu 2010 m. kovo 20 d. atliktą nuosavybės teisės registraciją į 168/10000 dalis ginčo negyvenamojo pastato ir atlikti nuosavybės teisių registraciją į šią nekilnojamojo turto dalį pareiškėjo vardu.

Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Teofilė“ apeliaciniame skunde vienu iš skundžiamo teismo sprendimo naikinimo motyvų nurodoma aplinkybė, jog byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta nesudarius galimybių bendrovės atstovui dalyvauti procese ir paaiškinti bylos aplinkybių.

Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Teofilė“ atstovas A. B. pateikė 2009 m. sausio 5 d. įgaliojimą atstovauti UAB „Teofilė“. Pirmosios instancijos teismas bendrovės akcininko A. B. nelaikė tinkamu UAB „Teofilė‘ atstovu, motyvuodamas tuo, jog pateiktas įgaliojimas neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytų reikalavimų (b. l. 100-102), ir bylą išnagrinėjo nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Teofilė“ atstovams.

Pagal ABTĮ 49 straipsnio 1 dalį, proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis numato, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Tačiau taikant šią procesinę normą negali būti pažeidžiami administracinių bylų proceso principai (pvz. teisės būti išklausytam, šalių procesinio lygiateisiškumo ir kt.). Šių principų nesilaikymas gali lemti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, reikalauja, jog kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr. pvz., EŽTT 1997 m. vasario 18 d. sprendimas byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 18990/91, § 23; 2001 m. birželio 7 d. sprendimas byloje Kress prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 39594/98, § 72).

Iš bylos duomenų matyti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Teofilė“ buvo tinkamai informuotas apie 2014 m. kovo 25 d. teismo posėdį, kuriame buvo priimtas skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas (b. l. 93). Kaip nustatyta, UAB „Teofilė“ atstovas A. B. atvyko į 2014 m. kovo 25 d. pirmosios instancijos teismo posėdį, tačiau teismas sprendė, kad pateiktas įgaliojimas nėra tinkamas ir nepatvirtina A. B. teisės atovauti UAB „Teofilė“ Kauno apygardos administraciniame teisme.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos.

Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad nors bendrovės akcininkas A. B., negalėdamas atstovauti UAB „Teofilė“, prašė atidėti teismo posėdį siekiant, kad trečiąjį suinteresuotą asmenį teismo posėdyje galėtų atstovauti tinkamai įgaliotas asmuo, pirmosios instancijos teismas šio prašymo nevertino ir nusprendė administracinę bylą nagrinėti trečiojo suinteresuoto asmens įgaliotam asmeniui nedalyvaujant. Pirmosios instancijos teismas nesiėmė jokių priemonių, kad užtikrinti ABTĮ 53 straipsnyje įtvirtintą proceso šalies teisę dalyvauti teismo posėdyje, duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant ir kt., nors bylos duomenys patvirtina, jog trečiasis suinteresuotas asmuo siekė per atstovą ginti savo interesus pirmosios instancijos teismo posėdyje nagrinėjant bylą iš esmės. Tokiu būdu teismas, išnagrinėjęs bylą trečiajam suinteresuotam asmeniui ir jo atstovui nedalyvaujant, pažeidė ne tik teisės būti išklausytam principą, bet ir šalių procesinio lygiateisiškumo principą (ABTĮ 53 straipsnio 1 dalis). Nesudarant trečiajam suinteresuotam asmeniui galimybės išdėstyti savo poziciją žodžiu, buvo pažeistos jo teisės į teisingą procesą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą trečiajam suinteresuotam asmeniui nedalyvaujant teismo posėdyje, iš esmės netinkamai pritaikė procesines teisės normas ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.). Tai sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, atsižvelgiant į Nekilnojamojo turto registro įstatyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą teisėtumo, nustatyti daiktines teises, jeigu jos eksplicitiškai nėra įtvirtintos pateiktuose dokumentuose. Teismine tvarka nekilnojamojo turto registratoriaus sprendimai dėl nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į juos, šių teisių suvaržymų įregistravimo (išregistravimo) nekilnojamojo turto registre gali būti ginčijami tik dėl to, kad nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai buvo įregistruoti be pagrindo (pvz. nesant dokumento, kurio pagrindu šie duomenys galėjo būti įrašyti į nekilnojamojo turto registrą; įrašant į nekilnojamojo turto registrą duomenis, kurių nėra dokumente, kuris buvo pagrindas atlikti nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į juos, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų įregistravimą ir pan.) arba pažeidžiant nustatytą tvarką. Todėl nagrinėjamu atveju teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą ir spręsdamas ginčą dėl teritorinio registratoriaus atsisakymo panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Teofilė“ vardu atliktą nuosavybės teisės registraciją į 168/10000 dalis negyvenamojo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Alytuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), indeksas 1L2b), turėti vertinti, tik ar nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys apie trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teises į 168/10000 dalis negyvenamojo pastato atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, nesprendžiant dėl šių dokumentų galiojimo civilinės teisės normų kontekste.

Kadangi nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nutarus minėtu pagrindu panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija kitų apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų nevertina.

Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią administracinę bylą apeliacine tvarka, iš esmės nesprendžia byloje ginčijamų administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo klausimo, todėl šioje bylos nagrinėjimo stadijoje trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Teofilė“ kartu su apeliaciniu skundu pateikti papildomi dokumentai prie bylos neprijungiami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Alytaus filialo ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Teofilė“ apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Dainius Raižys