A-556-2188-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė

byla Nr. A556-2188/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00399-2014-4

Procesinio

sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m.

rugpjūčio 27 d.

Vilnius

Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro

Drigoto (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo

posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo

P. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos

administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje

byloje pagal pareiškėjo P. Š. skundą atsakovui Lietuvos

valstybei, atstovaujamai Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos

tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų

kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas

P. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2–4), kurį

patikslino (b. l. 40–42; 46–48), kreipėsi į Šiaulių apygardos

administracinį teismą prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės,

atstovaujamos Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos

(toliau – ir Tarnyba), 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas

taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą dėl Šiaulių valstybės

garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr.

SP-3298-(7.1896) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“ padarytos neturtinės

žalos atlyginimo. Pareiškėjas nurodė, jog, kai gavo Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. liepos 29 d. sprendimą,

sužinojo, jog Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010

m. rugsėjo 10 d. sprendimas Nr. SP-3298-(7.1896) „Dėl antrinės teisinės

pagalbos teikimo nutraukimo“ yra neteisėtas, ir tik kuomet gavo LVAT 2012 m.

spalio 16 d. sprendimą sužinojo, jog Tarnyba tyčia sistemingai ir neteisėtai

nutraukinėjo antrinės teisinės pagalbos teikimą.

Pareiškėjas

paaiškino, kad pareiškėjas tris kartus kreipėsi į Tarnybą dėl nemokamos

teisinės pagalbos suteikimo, tačiau visus kartus pareiškėjui antrinės teisinės

pagalbos teikimas buvo nutrauktas. Teigė, kad bet kokie neteisėti veiksmai

sukelia neigiamas emocijas, pergyvenimus. Dėl sistemingo neteisėtų sprendimų

priėmimo turėtų kilti neigiamos pasekmės. Pareiškėjo manymu, patenkinus

pareiškėjo skundą, pareiškėjui bus atlyginta patirta neturtinė žala ir

neteisėtų veiksmų tęstinumas nutrūks. Nurodė, kad pareiškėjas gyvena kaime

(vienkiemyje – nutolusiame nuo rajono centro), kiekvienu atveju dėl kilusių

sveikatos problemų į gydymo įstaigas neturi galimybės kreiptis, tačiau per tą

laiką vartojo didelį kiekį medikamentų – yra pakilęs kraujospūdis, yra pablogėjusi

širdies veikla. Dėl bylinėjimosi pareiškėjui sumažėjo laiko, kurį būtų buvę

galima skirti bendravimui su savo šeima, artimaisiais. Pareiškėjas nėra

teisininkas, todėl visi šie bylinėjimosi klausimai vargina pareiškėją, blogina

sveikatą, žemina pareiškėjo orumą, savigarbą. Nurodė, jog atsiliepime bandoma

kaltę suversti teisinę pagalbą teikusiems advokatams, tačiau ne advokatai

nutraukė teisinės pagalbos teikimą, o Tarnyba savo sprendimais. Pareiškėjas

patikslintame skunde nurodė, kad Tarnyba sprendimu Nr. SP-3298-(7.1896) „Dėl

antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“ nutraukė jam nuo 2010 m. rugsėjo

10 d. antrinės teisinės pagalbos teikimą civilinėje byloje dėl turtinės žalos

atlyginimo. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 30 d.

sprendimu nusprendė jo skundą patenkinti, panaikinti Tarnybos 2010 m. rugsėjo

10 d. sprendimą Nr. SP-3298-(7.1896) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo

nutraukimo“ ir įpareigoti Tarnybą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą. LVAT

2011 m. liepos 29 d. nutartimi nutarė atsakovo Tarnybos apeliacinį skundą

atmesti kaip nepagrįstą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m.

gruodžio 30 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą. Taip pat nurodė, kad

Tarnyba 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. SP-2833 (7.1056) „Dėl antrinės

teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“ nusprendė nutraukti jam nuo 2011 m.

rugpjūčio 5 d. antrinės teisinės pagalbos teikimą civilinėje byloje dėl

praleisto termino atnaujinimo. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011

m. spalio 27 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo skundą dėl Tarnybos 2011 m.

rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. SP-2833-(7.1056) „Dėl antrinės teisinės pagalbos

teikimo nutraukimo“ panaikinimo ir kitų reikalavimų atmesti kaip nepagrįstą. LVAT

2012 m. balandžio 5 d. sprendimu nusprendė jo apeliacinį skundą patenkinti,

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą

panaikinti ir priimti naują sprendimą, jo skundą patenkinti, panaikinti Tarnybos

2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. SP-2833 (7.1056) „Dėl antrinės

teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“. Be to, nurodė, kad Tarnyba 2011 m.

lapkričio 16 d. sprendimu „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“

Nr. SP-4117(7.2675) nusprendė jam nutraukti nuo 2011 m. lapkričio 16 d.

antrinės teisinės pagalbos teikimą administracinėje byloje. Šiaulių apygardos

administracinis teismas 2012 m. kovo 21 d. sprendimu nusprendė jo skundą dėl Tarnybos

2011 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. SP-4117(7.2675) „Dėl antrinės teisinės

pagalbos teikimo nutraukimo“ panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą. LVAT 2012 m.

spalio 16 d. sprendimu nusprendė jo apeliacinį skundą patenkinti, Šiaulių

apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimą ir Tarnybos 2011

m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. SP-4117(7.2675) „Dėl antrinės teisinės

pagalbos teikimo nutraukimo“ panaikinti. Nurodė, kad Tarnyba tyčia sistemingai

ir neteisėtai nutraukinėjo antrinės teisinės pagalbos teikimą. Civilinio

kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad neturtinė

žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis

sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas,

bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo II dalies 5 punkte

pažymėta, kad asmuo pagal Konstituciją turi teisę reikalauti neteisėtais

pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimo ir tada, kai atitinkamas žalos

atlyginimo atvejis jokiame įstatyme nėra nurodytas, o teismai, pagal savo

kompetenciją sprendžiantys tokias bylas, turi konstitucinius įgaliojimus

atitinkamą žalos atlyginimą priteisti, tiesiogiai taikydami Konstituciją (joje

įtvirtintus teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, proporcingumo,

tinkamo teisinio proceso, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių apsaugos

principus, kitas Konstitucijos nuostatas), bendruosius teisės principus

vadovaudamiesi inter alia protingumo principu ir kt. Dėl to, jog Tarnyba

tyčia sistemingai ir neteisėtai nutraukinėjo antrinės teisinės pagalbos

teikimą, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus,

emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo

galimybės, todėl buvo padaryta 100 000 Lt neturtinė žala. Pareiškėjas teismo

posėdžio metu papildomai nurodė, kad bylinėjimasis labai pablogino jo sveikatą.

Nuo bylinėjimosi pradžios, t. y. nuo 2010 metų, padidėjo kraujo spaudimas, dėl

susidariusių problemų neišsprendimo buvo paveikta nervinė sistema. Nurodė, kad

laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo mėn. dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo

naudojo vaistus, ne vieną kartą kreipėsi į gydytojus dėl kraujospūdžio

padidėjimo. Joniškio ligoninėje esančioje sveikatos istorijoje yra pažymėta,

nuo kada pradėti skirti vaistai kraujospūdžiui reguliuoti, taip pat dėl šių

priežasčių teko važiuoti į Vilnių darytis tyrimus, dėl to patyrė išlaidų ir

išgyvenimų. Taip pat pašlijo nervai, sutriko miegas, nuolat jaučia nerimą.

Atsakovas

Tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 51–56) prašė jį atmesti kaip

nepagrįstą.

Atsakovas

paaiškino, kad Tarnybos 2010 rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. SP-3298(7.1896) „Dėl

antrinės teisinės pagalbos tiekimo nutraukimo“ antrinė teisinė pagalba buvo

nutraukta gavus advokato V. F. pranešimą, jog pareiškėjo

reikalavimas dėl akcinės bendrovės „Vakarų skirstomųjų tinklų“ (teisių

perėmėjas AB „LESTO“) yra nepagrįstas ir atstovavimas neperspektyvus. Taigi

iniciatyva pakartotinai įvertinti pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą ir perspektyvumą

buvo ne Tarnybos, bet advokato V. F. Tarnyba, 2011 m.

rugpjūčio 31 d. gavusi LVAT 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje

byloje Nr. A575-2665/2011, 2011 m. rugsėjo 5 d. priėmė sprendimą Nr.

SP-3155-(7.1896) „Dėl antrinės teisinės pagalbos atnaujinimo“, kuriuo buvo

paskirtas advokatas G. A. Tarnybos 2011 m. spalio 14 d.

sprendimu Nr. SP-3726(7.1896) „Dėl advokato pakeitimo“ advokatą G.

A. pakeitė advokatu A. Š. Tarnyba 2013 m. gegužės 13 d.

sprendimu Nr. SP-1577(7.1896) „Dėl advokato pakeitimo“ advokatą A.

Š. pakeitė advokate G. S., kuri atstovavo pareiškėjui pirmosios instancijos

teisme. Taip pat pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m.

lapkričio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1186-779/2013 pareiškėjo

ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Taigi teismas patvirtino pradinę Tarnybos

poziciją, kad pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas ir atstovavimas byloje

neperspektyvus. Taip pat pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl

padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties

terminas. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties

terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Asmens teisė į

ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti

apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas subjektyviai suvokė apie savo teisių

pažeidimą 2010 m. spalio 7 d. pateikdamas skundą dėl Tarnybos 2010 m. rugsėjo

10 d. sprendimo Nr. SP-3298(7.1896) „Dėl antrinės teisinės pagalbos tiekimo

nutraukimo“ (Šiaulių apygardos administracinio teismo byla Nr. I-757-257/2010).

Todėl pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo

taisyklę, Tarnybos 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimas Nr. SP-3298(7.1896)

neturėtų būti vertinamas kaip įrodomasis faktas nustatinėjant neturtinės žalos

atsiradimą. Pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių senaties

terminas galėtų būti atnaujintas. Pareiškėjo nurodytas argumentas, kad jis tik

2012 m. spalio 16 d. sužinojo, kad Tarnyba neva tyčia sistemingai ir neteisėtai

nutraukinėjo antrinės teisinės pagalbos teikimą, todėl ieškinio senaties

terminas dėl 2010 m. rugsėjo 10 d. Tarnybos sprendimo turėtų būti atnaujintas,

yra nepagrįstas ir neįrodytas. Todėl Tarnyba dėl žalos, neva kylančios pagal šį

sprendimą, prašo taikyti senatį. Atsakovas taip pat nurodo, kad Tarnybos 2011

m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. SP-2833(7.1056) „Dėl antrinės teisinės pagalbos

nutraukimo“, atsižvelgiant į advokato V. L. 2011 m. liepos

22 d. pranešimą dėl atstovavimo byloje neperspektyvumo bei kitas aplinkybes,

buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui byloje dėl

praleisto termino atnaujinimo siekiant susigrąžinti nuvertėjusius indėlius.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 27 d. sprendimu byloje

Nr. I-772-519/2011 konstatavo, kad Tarnyba priėmė pagrįstą sprendimą. LVAT 2012

m. balandžio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-1541/2012

panaikino Tarnybos minėtą sprendimą. Tarnyba 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu

Nr. SP-1542(7.1056) „Dėl advokato pakeitimo“ advokatą V. L. pakeitė

kitu advokatu A. Š.

Pareiškėjas nesutikdamas su jam paskirtu advokatu inicijavo teisminį ginčą,

tačiau jo skundas buvo atmestas (Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012

m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-963-289/2012; LVAT

2013 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-791/2013).

Taip pat su šiuo antrinės teisinės pagalbos teikimu pareiškėjo buvo inicijuota

administracinė byla dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio

19 d. nutarties administracinėje byloje Nr. I-237-84/13 panaikinimo. LVAT 2013 m.

vasario 6 d. nutartimi Nr. AS438-218/2013 pareiškėjo atskirąjį

skundą atmetė. Dėl tapataus pareiškėjo reikalavimo Panevėžio apygardos

administracinis teismas 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi administracinėje

byloje Nr. I-586-279/2013 bylą nutraukė. LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje

byloje Nr. AS261-46/2014 pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė. Dėl

pareiškėjo kito reikalavimo dėl Tarnybos nusišalinimo teikiant antrinę teisinę

pagalbą dėl nuvertėjusių indėlių Panevėžio apygardos administracinis teismas

2013 m. gruodžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-585-279/2013 bylą

nutraukė. LVAT 2014 m. sausio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS662-137/2014

pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė. Nurodė, kad pareiškėjas atkūrus antrinės

teisinės pagalbos teikimą, nesiekė efektyviai ginti savo pažeistų ar tariamai

pažeistų teisių dėl nuvertėjusių indėlių atkūrimo (žalos atlyginimo), tačiau

inicijavo įvairius nepagrįstus ginčus su Tarnyba, vietoje to, kad

bendradarbiautų su advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą. Darytina

išvada, kad teisinė pagalba pareiškėjui byloje dėl nuvertėjusių indėlių

atkūrimo (žalos atlyginimo) yra neaktuali, todėl jo nurodyti argumentai dėl

patirtos neturtinės žalos laikinai apribojus jo teisę naudotis valstybės

garantuojama teisine pagalba yra absoliučiai nepagrįsti. Pareiškėjas skunde

neįvardina (nei laike, nei vietoje), kaip konkrečiai pasireiškė jo patirta

neturtinė žala nutraukus antrinės teisinės pagalbos teikimą, tik deklaratyviai

nurodo, kad jis dėl minėto sprendimo patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus,

dvasinis sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo jo reputacija,

sumažėjo bendravimo galimybės. Pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo

fakto. Teisės pažeidimo pripažinimas, Tarnybos 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo

Nr. SP-2833(7.1056) „Dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo“ panaikinimas,

antrinės teisinės pagalbos teikimo atkūrimas gali būti laikomas pakankamai

adekvačiu moraliniu atlygiu pareiškėjo patirtai ar tariamai patirtai neturtinei

žalai kompensuoti. Atsakovas taip pat akcentavo, kad Tarnyba 2011 m. lapkričio

16 d. sprendime Nr. SP-4117(7.2675), atsižvelgusi į advokato V.

L. pranešimą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos Respublikos,

atstovaujamos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento, nurodė, jog

Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą skųsti ir atstovauti

Lietuvos vyriausiajam administraciniame teisme yra neperspektyvu ir pareiškėjo

reikalavimai yra nepagrįsti, bei, įvertinusi visas su tuo susijusias

aplinkybes, nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui

administracinėje byloje Nr. I-485-289/2011 apeliacinėje instancijoje. Šiaulių

apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 21 d. sprendimu administracinėje

byloje Nr. I-159-257/2012 konstatavo, kad šis Tarnybos sprendimas teisėtas ir

pagrįstas. LVAT 2012 m. spalio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-2551/2012

panaikino minėtą Tarnybos sprendimą. Tarnyba 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimu

Nr. 1542(7.1056) „Dėl advokato pakeitimo“ pakeitė advokatą V.

L. į advokatę D. M. Tarnyba 2013 m. vasario 22 d.

sprendimu Nr. SP-640(7.1056) „Dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo“

atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nebendradarbiavo su advokate, nutraukė

antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui. Šiaulių apygardos administracinis teismas

2013 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. I-545-621/2013 konstatavo, kad Tarnybos

sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. LVAT 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi

Nr. A575-2282/2013 sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada,

kad nagrinėjamu atveju antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui buvo

nutrauktas pagrįstai ir teisėtai. Šioje nutartyje taip pat teismas konstatavo,

kad asmuo (pareiškėjas), turintis teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę

pagalbą, turi ne tik teises, susijusias su šios teisinės pagalbos jam teikimu,

kuriomis jis privalo naudotis nepiktnaudžiaudamas, bet ir įstatymo nustatytas

pareigas, kurias privalo vykdyti. Taigi ir pagal šį sprendimą pareiškėjas

atkūrus antrinės teisinės pagalbos teikimą nesiekė efektyviai ginti savo

pažeistų ar tariamai pažeistų teisių dėl nuvertėjusių indėlių atkūrimo (žalos

atlyginimo), tačiau inicijavo įvairius nepagrįstus ginčus su Tarnyba vietoje

to, kad bendradarbiautų su advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą.

Atkūrus antrinės teisinės pagalbos teikimą, pareiškėjas su advokatu, teikiančiu

antrinę teisine pagalbą, nebendradarbiavo, nesikreipė dėl konsultacijos,

nepateikė jam dokumentų, reikalingų bylai Nr. A858-1591/2012,

nagrinėjamai apeliacinės instancijos teisme, pasiruošti. Todėl konstatuotina,

kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba šioje byloje nebuvo aktuali,

pareiškėjas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose naudojosi

kito asmens teikiama teisine pagalba (iš Lietuvos teismų informacinės sistemos

duomenų matyti, kad pareiškėjo atstovas administracinėje byloje Nr. A858-1591/2012

buvo R. J.), todėl dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos pareiškėjas

kreipėsi formaliai, neturėdamas tikslo efektyviai bendradarbiauti su asmeniu,

teikiančiu antrinę teisinę pagalbą, arba turėdamas kitų neaiškių tikslų,

nesuderinamų su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo bei

efektyvumo principais. Be to, nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų

teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos valstybės

garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir Įstatymas) nenumato

besąlygiško, būtino advokato dalyvavimo administracinėje byloje (LVAT 2012 m.

rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2289/2012).

Pareiškėjas įgyvendino savo teisę į teisminę gynybą ir nesinaudodamas valstybės

garantuojama teisine pagalba. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes,

konstatuotina, kad laikinai apribota galimybė pareiškėjui naudotis valstybės

garantuojama antrine teisine pagalba negalėjo sukelti tokių neturtinio pobūdžio

pasekmių, kurias pareiškėjas aprašo skunde. Taip pat pažymėjo, kad LVAT 2013 m.

liepos 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1188/2013

atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo jis siekė iš Lietuvos Respublikos,

atstovaujamos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento, prisiteisti 120

000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Taigi iš esmės šis teismo sprendimas

patvirtina, kad pareiškėjo reikalavimas buvo nepagrįstas ir atstovavimas byloje

neperspektyvus. Pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, iš kurių būtų

galima spręsti, jog pareiškėjas kreipėsi į gydymo įstaigą dėl emocinės

depresijos, sielvarto ar kitų pakankamai intensyvių išgyvenimų, patirtų dėl

„procesų teismuose“ su Tarnyba metu, ir jog nurodomą neturtinę žalą – dvasinius

išgyvenimus, patyrė būtent dėl Tarnybos veiksmų. Vien tik pareiškėjo

paaiškinimai apie patirtą neturtinę žalą, nurodymas, jog patyrė dvasinius išgyvenimus,

nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos

pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, neįrodo neturtinės žalos padarymo

fakto. Tarnybos nešališkumą nagrinėjant ir priimant sprendimus dėl antrinės

teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui konstatavo LVAT byloje Nr. A525-791/2013.

Nenustačius Tarnybos šališkumo, pareiškėjo teiginiai, kad Tarnyba sistemingai

ir tyčia nutraukinėjo jam antrinės teisinės pagalbos teikimą, yra nepagrįsti,

abstraktūs ir remiasi vien subjektyvia pareiškėjo nuomone. Atsižvelgiant į tai,

kas išdėstyta, sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kiekvienas

Tarnybos sprendimas, kaip įrodomasis faktas neturtinei žalai nustatyti, turėtų

būti vertinamas atskirai, o ne kaip sistemingi Tarnybos veiksmai. Atkreipė

dėmesį, kad vertinant padarytą žalą būtina įvertinti ir pareiškėjo veiksmus

siekiant gauti antrinę teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas

teikė nepagrįstus skundus, nebendradarbiavo su advokatu, tokie veiksmai laikomi

nesąžiningais. Pažymėjo, kad Tarnybai įgyvendinant Įstatymo 11 straipsnio 6

dalies 1 ir 2 punktus (galiojusi redakcija sprendimų priėmimo metu), kurie

nustato Tarnybai pareigą atsisakyti pareiškėjams suteikti antrinę teisinę

pagalbą, kai reikalavimai yra nepagrįsti ar atstovavimas byloje yra

neperspektyvus, ji priėmė minėtus sprendimus nesant vienareikšmės teismų

praktikos, vadovaudamasi įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos

efektyvumo ir ekonomiškumo principais, Lietuvos Respublikos valstybės ir

savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81

straipsnyje įtvirtintu racionalumo ir efektyvumo principu, Lietuvos Respublikos

biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 6 punktu, kurių tinkamą

įgyvendinimą kontroliuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir

Lietuvos valstybės kontrolė atlikdamos Tarnybos auditus. Atsakovas nurodė, kad

šiuo atveju pareiškėjas neįrodė nei žalos, nei priežastinio ryšio, todėl jo

prašymas priteisti neturtinę žalą yra nemotyvuotas ir negali būti tenkintinas.

Taip pat, kaip minėta, pareiškėjo veiksmai siekiant gauti antrinę teisinę

pagalbą buvo nesąžiningi. Kriterijus, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos

dydis, įtvirtina Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis. Nustatydamas

neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio

asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas

turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir

protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra

bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar

veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo

požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių

pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (LVAT 2007 m. lapkričio 5 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad tas

asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą,

dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo

apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda,

pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio

pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d.

nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007). LVAT 2011 m. spalio 6 d.

nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-3218/2011 konstatavo, kad

pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktą, 53 straipsnio 2 dalį, 57 straipsnio

4 dalį, 130 straipsnio 2 dalies 8 punktą, pareiškėjas privalo ne tik nurodyti

savo keliamus reikalavimus, bet ir juos pagrįsti, teikti įrodymus. LVAT savo

praktikoje pažymi, kad pagal bendrą įrodinėjimo taisyklę kiekviena ginčo šalis

turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų

pagrindu (žr. pvz., 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007,

2010 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-401/2010,

2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/2011

ir kt.). Be to, pabrėžė, kad LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne

kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios

iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik

abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina

konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą)

ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio

prasme. Pareiškėjas nepateikia jokių faktų, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti

neigiamą poveikį jam kaip nukentėjusiajam asmeniui dėl valstybės tarnautojų

veiksmų (LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007;

2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008;

2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012;

2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje Nr. A438-336/2012 ir

kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka,

paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais,

subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis

administracinėje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Nurodė, kad pareiškėjas

tinkamai nerealizavo pareigos pateikti reikiamus įrodymus dėl žalos.

II. Šiaulių apygardos administracinis

teismas 2014 m. gegužės 12 d. sprendimu (b. l. 71–82) pareiškėjo skundą atmetė

kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje

byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina

iš Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. rugsėjo

10 d. sprendimo Nr. SP-3298(7.1896), 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr.

SP-2833(7.1056) ir 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. SP-4117(7.2675),

kuriais pareiškėjui buvo nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimai, o

minėti Tarnybos sprendimai buvo teismų panaikinti.

Teismas konstatavo, kad, nagrinėjant

administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais

padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios CK

normos. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos

atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal

CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į

ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią

asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymas ieškinio senaties termino

eigos pradžią sieja su tokiais subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens

sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Sužinojimo apie

teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo

teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Tais

atvejais, kai ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą

sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje

nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą

sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir

rūpestingas asmuo. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti

apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei

momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių

atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog

jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20

nutarimu Nr. 39 patvirtintos Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant

ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgos

7.1–7.4 punktai). Taip pat LVAT ieškinio senaties termino pradžią vienoje

byloje laikė pareiškėjo sužinojimą apie Vilniaus apskrities administracinių

ginčų komisijos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimą, kuris panaikino Vilniaus

valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą, kuriuo buvo

atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą (LVAT 2013 m. kovo 19 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A556-537/2013). Atsižvelgdamas į tai,

kas išdėstyta, teismas sutiko su pareiškėjo ir jo atstovo vertinimu, kad

ieškinio senaties termino eigos pradžia sietina su sužinojimu apie 2010 m.

rugsėjo 10 d. sprendimo Nr. SP-3298-(7.1896) „Dėl antrinės teisinės pagalbos

teikimo nutraukimo“ neteisėtumą, t. y. su sužinojimu apie galutinę ir

neskundžiamą LVAT 2011 m. liepos 29 d. nutartį, kuria Šiaulių apygardos

administracinio teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimas paliktas galioti

nepakeistas (pastaruoju Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimu

Tarnybos 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimas Nr. SP-3298-(7.1896) „Dėl antrinės

teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“ buvo panaikintas), kadangi pareiškėjas,

kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, tik tada faktiškai sužinojo (suvokė), kad

jo teisė gauti antrinę teisinę pagalbą buvo pažeista. Teismas, atsižvelgiant į LVAT

praktiką, atmetė atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus, kad pareiškėjas

subjektyviai suvokė apie savo teisių pažeidimą 2010 m. spalio 7 d. pateikdamas

skundą teismui dėl Tarnybos 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimo Nr.

SP-3298(7.1896). Taigi, ieškinio senaties termino pradžią susiejus su

sužinojimu apie LVAT 2011 m. liepos 29 d. nutartį, darytina išvada, jog trejų

metų ieškinio senaties terminas dėl 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr.

SP-3298-(7.1896) padarytos neturtinės žalos atlyginimo nėra pasibaigęs

(pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo su skundu kreipėsi 2014

m. sausio 31 d.), o prašymas taikyti ieškinio senatį atmestinas ir atitinkamai

prašymas atnaujinti ieškinio senaties terminą nenagrinėtinas.

Teismas, pasisakydamas dėl žalos

atlyginimo, vadovavosi CK 6.271 straipsniu, LVAT 2010 m. lapkričio 15 d.

nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010, 2012 m.

gegužės 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1493/2012). Teismas

konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Tarnybos neteisėti veiksmai CK 6.271

straipsnio taikymo požiūriu nustatyti Šiaulių apygardos administracinio teismo

2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu, kuriuo Tarnybos 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimas

Nr. SP-3298-(7.1896) buvo pripažintas neteisėtu ir nepagristu, todėl

panaikintas, bei LVAT 2011 m. liepos 29 d. nutartimi, kuria nutarė Šiaulių

apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti

galioti nepakeistą. Taip pat neteisėti veiksmai nustatyti ir LVAT 2012 m.

balandžio 5 d. sprendimu (pridėta byla Nr. I-772-519/2011, b. l. 100-106),

kuriuo panaikintas Tarnybos 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas Nr. SP-2833(7.1056)

„Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“. Be to, neteisėti veiksmai

nustatyti LVAT 2012 m. spalio 16 d. sprendimu (pridėta byla Nr. I-159-257/2012,

b. l. 115-122), kuriuo Tarnybos 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr.

SP-4117(7.2675) „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo“ panaikino. Teismas

nurodė, kad minėta įsiteisėjusi nutartis ir minėti įsiteisėję teismų sprendimai

yra įgiję res iudicata galią bei nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę

reikšmę (ABTĮ 58 str. 2 d., 96 str. 4 d.). Nustačius, kad atsakovo atstovo

neteisėti veiksmai konstatuoti trijose minėtose administracinėse bylose ir turi

prejudicinę galią nagrinėjant administracinę bylą dėl žalos atlyginimo, šioje

byloje turi būti nustatyta, ar yra kiti viešosios atsakomybės elementai: žala,

taip pat tai, ar atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus ir pareiškėjo nurodytą

žalą sieja priežastinis ryšys.

Teismas konstatavo, kad dėl CK 6.250

straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog

neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais

veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas

neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai

nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir

smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus,

realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos

pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš

išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (pvz., LVAT 2007

m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007,

2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008,

2012 m. kovo 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-194/2012

ir kt.). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą

nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta

bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo

įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių

visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo

principais. Be to, LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra

pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš

valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik

abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina

konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą)

ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio

prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas

pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar

dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne

visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja

įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti

išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – neturtinės

žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų

sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar

dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo

faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje

byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą

administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2014 m. kovo 31

d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-902/2014). Vien tik

pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai

turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais

ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2014 m. kovo 31 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. A575-902/2014). Teismas konstatavo,

kad nėra pagrindo manyti, jog Tarnybos sprendimais, kuriais buvo neteisėtai

nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimai, pareiškėjui buvo padaryta

neturtinė žala. Pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio, jog jo neturtinę žalą

lėmė būtent Tarnybos neteisėti sprendimai. Pareiškėjas tik deklaratyviai

paaiškino, jog dėl minėtų sprendimų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus,

dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo reputacija,

sumažėjo bendravimo galimybės, pašlijo nervai, sutriko miegas, jaučia nerimą.

Pareiškėjas paaiškinimus iš esmės grindžia tik subjektyvia savo nuomone,

visiškai nepagrindžiant ir neindividualizuojant subjektyvių neigiamų pasekmių

bei priežastinio ryšio. Taigi teismas iš esmės sutiko ir su atsakovo atstovo atsiliepime

nurodyta pozicija dėl pareiškėjo neturtinės žalos. Teismo vertinimu, nėra

pagrindo manyti, jog Tarnybos sprendimai, kuriais buvo neteisėtai nutraukti

antrinės teisinės pagalbos teikimai, pablogino pareiškėjo sveikatą, kadangi

pareiškėjas į sveikatos priežiūros centrą kreipėsi tik beveik po metų, kai buvo

priimtas neteisėtas 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimas Nr. SP-3298(7.1896) ir dar

kai nebuvo priimti neteisėti Tarnybos 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas Nr.

SP-2833(7.1056) bei 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimas Nr. SP-4117(7.2675).

Taip pat vaistai kraujo spaudimui mažinti skirti tik nuo 2011 m. birželio 1 d.

Pareiškėjas neįrodė, kad būtent minėti sprendimai pablogino jo sveikatą. Nors

buvo teigiama, kad ne vieną kartą pareiškėjas kreipėsi į gydytojus dėl

sveikatos pablogėjimo ir, jog vartojo nemažai vaistų, tačiau pareiškėjas

nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, kad būtų kreipęsis į gydymo įstaigą

daugiau nei vieną kartą ir būtų vartojęs nemažai vaistų. Be to, teismo

vertinimu, byloje esanti 2011 m. lapkričio 25 d. endokrinologo konsultacija

neįrodo, jog neteisėti Tarnybos sprendimai pablogino pareiškėjo sveikatą,

pareiškėjas taip pat nenurodė, kaip 2011 m. lapkričio 25 d. endokrinologo

konsultacija susijusi su neteisėtais Tarnybos sprendimais padaryta neturtine

žala. Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjas nėra

teisininkas, todėl bylinėjimosi klausimai vargina pareiškėją, blogina sveikatą,

žemina pareiškėjo orumą, savigarbą. Teismo vertinimu, tai taip pat laikytina

deklaratyviais argumentais, kurie išreiškia subjektyvią nuomonę. Be to, iš

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimo,

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimo (pridėta

byla Nr. I-772-519/2011), LVAT 2012 m. balandžio 5 d. sprendimo (pridėta byla

Nr. I-772-519/2011), Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 21

d. sprendimo (pridėta byla Nr. I-159-257/2012), LVAT 2012 m. spalio 16 d.

sprendimo (pridėta byla Nr. I-159-257/2012) matyti, jog pareiškėjas turėdavo ir

atstovą (-us). Teismas, atsižvelgdamas į aptartų teisinių ir faktinių

aplinkybių visumą, konstatavo, kad tenkinti pareiškėjo patikslintą skundą,

kuriuo prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 100 000

Lt neturtinei žalai atlyginti, nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundas

atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu

skundu (b. l. 84–86) prašo panaikinti

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą ir pareiškėjo

skundą patenkinti.

Pareiškėjas

apeliacinį skundą grindžia tuo, kad neturtinės žalos sąvoka apima platų spektrą

pačių įvairiausių išgyvenimų. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo

jurisprudencijoje pripažino, jog neturtinė žala apima „traumas, nerimą ir

neteisybės jausmą“ (McMichael v. Jungtinė Karalystė),

„bejėgiškumo jausmą, frustraciją“ (Papamichalopous v. Graikija),

„nepatogumus <...> nerimą ir sielvartą“ (Olsson v. Švedija),

„įžeidinėjimą <...> pažeminimą <...> įtampą“ (Lopez Ostrava

v. Ispanija) ir pan. Plačią neturtinės žalos sampratą įtvirtino ir

Lietuvos įstatymų leidėjas, kuris neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį

skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę

depresiją, pažeminimą reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą

ir kt., teismo įvertintus pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Konstitucinis Teismas

2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu konstatavo: ,,<...> asmuo pagal

Konstituciją turi teisę reikalauti neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų

veiksmais padarytos žalos atlyginimo ir tada, kai atitinkamas žalos atlyginimo

atvejis jokiame įstatyme nėra nurodytas, o teismai, pagal savo kompetenciją

sprendžiantys tokias bylas, turi konstitucinius įgaliojimus atitinkamą žalos

atlyginimą priteisti, tiesiogiai taikydami Konstituciją <...>,

bendruosius teisės principus, vadovaudamiesi inter alia protingumo

principu ir kt.“ Tarnyba tyčia sistemingai ir neteisėtai nutraukinėjo pareiškėjui

antrinės teisinės pagalbos teikimą, dėl ko patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus,

dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, nerimą, pažeminimą, pablogėjo jo

reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės, pablogėjo jo sveikata, ne vieną

kartą kreipėsi į gydytojus, nes dėl pergyvenimų padidėjo kraujo spaudimas,

sistemingi neteisėti atsakovo veiksmai vargina, blogina sveikatą, žemina

savigarbą ir orumą, pakerta pasitikėjimą teisine sistema ir savo jėgomis, jog

bus pasiektas teisingumas, todėl jam buvo padaryta 100 000 Lt neturtinė žala.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 89–91) prašo pareiškėjo

apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Šiaulių apygardos administracinio

teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliacinio skundo teiginius dėl neturtinės

žalos priteisimo grindžia iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kurias

išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Tarnybos nuomone, pirmosios

instancijos teismas, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neįrodė priežastinio

ryšio, jog jo neturtinę žalą lėmė būtent Tarnybos neteisėti sprendimai, priėmė

teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tarnybos nuomone, Tarnybos veiksmai, nutraukus

antrinės teisinės pagalbos teikimą, nebuvo pareiškėjui tokie reikšmingi, kad

galėtų sukelti jo minimas neigiamas pasekmes.

Teisėjų

kolegija

k o n s t a t u o j

a :

IV. Byloje ginčas

kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią

pareiškėjas sieja su trimis Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos

tarnybos priimtais sprendimais: 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr.

SP-3298(7.1896), 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. SP-2833(7.1056) ir 2011

m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. SP-4117(7.2675), kuriais pareiškėjui buvo

nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimai, o minėti Tarnybos sprendimai

buvo teismų panaikinti. Dėl šių atsakovo

veiksmų patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 100 000 Lt.

Valstybės ir savivaldybės pareiga

atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal CK 6.271 straipsnio

nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų

aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės

valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti

paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys

tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo

kaltė (CK 6.248

straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms:

neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp

neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos

atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius

visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios

institucijos (nagrinėjamu atveju – Tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos

pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos

neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų

viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pirmosios instancijos teismas,

įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo buvus neteisėtus atsakovo Tarnybos veiksmus,

tačiau atmesdamas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo

priėjo išvadą, kad pareiškėjas neįrodė kitų CK 6.271 straipsnyje

numatytų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų – padarytos jam neturtinės

žalos bei priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios

žalos. Teismas vertino, kad nėra pagrindo manyti, jog Tarnybos sprendimais,

kuriais buvo neteisėtai nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimai,

pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Be to, pareiškėjas neįrodė priežastinio

ryšio, jog jo neturtinę žalą lėmė būtent Tarnybos neteisėti sprendimai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šioje

byloje spręstini Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių valstybės

garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, deliktinės atsakomybės sąlygų – žalos

ir priežastinio ryšio, klausimai, t. y. ar Tarnybos priimtais sprendimais

pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, ir ar tarp neteisėtų Tarnybos veiksmų

bei atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio

1 dalyje išdėstyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai

išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas,

reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo

įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą

turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens

atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio

veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra

konstatavęs, kad teismas kiekvienu atveju prieš nustatydamas civilinę

atsakomybę privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Jo

negalima vertinti abstrakčiai. Priežastinis ryšys visada yra konkretus ir jo

nustatymui reikia išanalizuoti visas atitinkamo įvykio aplinkybes. Žalos

atlyginimo prievolei kilti būtinas tiesioginis priežastinis ryšys (nukentėjusio

asmens patirta žala turi būti neteisėtų veiksmų rezultatas), o ne prielaida

žalai atsirasti, ir priešingai – veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai

atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atlyginimo prievolės

atsiradimo pagrindas. Nepakanka nustatyti pareiškėjui padarytą neturtinę žalą:

būtina tokią žalą susieti su konkrečiais neteisėtais skundžiamos valdžios

institucijos veiksmais (neveikimu).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų

kolegija, atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jam

padarytos neturtinės žalos ir dėl pirmosios instancijos teismo nurodytų

faktinių ir teisinių aplinkybių, dėl kurių nepriteista ši žala, pažymi, kad

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos

atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės

žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka

vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina

konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą)

ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos

įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su

fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais

įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę

įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka

daryti išvadą, kad egzistuoja

kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo

faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą

poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus),

gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m.

balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012

ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka,

paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais,

subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje

A438-336/2012 ir kt.).

LVAT teisėjų kolegija 2012 m. kovo 19

d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 pažymėjo

ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala

pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės

žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę

veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie

yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr.,

pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006

m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; LVAT 2007 m. lapkričio

15 d. nutartį administracinėje

byloje Nr. A17-749/2007).

Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą

nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio

6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus

pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu

bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir

protingumo principais. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų laikėsi.

Nagrinėjamos bylos kontekste

konstatuotina, kad vien tai, jog Tarnybos sprendimai,

kuriais pareiškėjui buvo nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimai, buvo

panaikinti, nepakanka tam, jog būtų nustatyta, kad pareiškėjui padaryta

neturtinė žala, t. y. kad vien dėl šių veiksmų pareiškėjas patyrė tokius

dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, nepatogumus

ir kita bei tai turi būti įvertinta 100 000 Lt suma.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas

aplinkybes, konstatuotina, kad laikinai apribota galimybė pareiškėjui naudotis

valstybės garantuojama antrine teisine pagalba negalėjo sukelti tokių

neturtinio pobūdžio pasekmių, kurias pareiškėjas nurodo skunde. Pareiškėjo

nurodomi patirti nepatogumai dėl bylinėjimosi, siekiant panaikinti

Tarnybos sprendimus, nepripažintini tokio lygio, kad būtų galima

konstatuoti, jog pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti

priteista pareiškėjui.

Teisėjų kolegija pritaria atsakovo

Tarnybos atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytai nuomonei, jog Tarnybos

veiksmai, nutraukus antrinės teisinės pagalbos teikimą, nebuvo pareiškėjui

tokie reikšmingi, kad galėtų sukelti pareiškėjo minimas neigiamas pasekmes. Be

to, kaip nustatyta, teismui panaikinus Tarnybos sprendimus, kuriais pareiškėjui buvo nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimai,

bei atkūrus antrinės teisinės pagalbos teikimą, pareiškėjas nebuvo

suinteresuotas bendradarbiauti su Tarnybos paskirtais advokatais, teikiančiais

antrinę teisinę pagalbą, dėl ko antrinės teisinės pagalbos teikimas

pakartotinai buvo nutrauktas (LVAT 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A575-2282/2013).

Teisėjų kolegija taip pat pritaria

pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams dėl to, kad pareiškėjas

paaiškinimus iš esmės grindžia tik subjektyvia savo nuomone, visiškai nepagrindžiant

ir neindividualizuojant subjektyvių neigiamų pasekmių bei priežastinio ryšio.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo manyti,

jog Tarnybos sprendimai, kuriais buvo neteisėtai nutraukti antrinės teisinės

pagalbos teikimai, pablogino pareiškėjo sveikatą, kadangi iš 2011 m. birželio 1

d. išrašo iš medicininių dokumentų (kuriame pareiškėjui diagnozuotas ūmus

kraujotakos sutrikimas galvos smegenyse) matyti, kad pareiškėjas į sveikatos

priežiūros centrą kreipėsi tik beveik po metų, kai buvo priimtas Tarnybos 2010

m. rugsėjo 10 d. sprendimas Nr. SP-3298(7.1896) ir dar kai nebuvo priimti kiti

Tarnybos 2011 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas Nr. SP-2833(7.1056) bei 2011 m.

lapkričio 16 d. sprendimas Nr. SP-4117(7.2675). Pareiškėjas taip pat nenurodė,

kaip 2011 m. lapkričio 25 d. endokrinologo konsultacija susijusi su Tarnybos priimtais

sprendimais padaryta neturtine žala.

Todėl teisėjų kolegija šios bylos

faktinių aplinkybių kontekste, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjui nebuvo

eliminuota teisė gauti antrinę teisinę pagalbą, įvertinus Tarnybos priimtus

sprendimus, iš kurių pareiškėjas kildina neturtinę žalą, priimtų sprendimų pasekmes,

sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė, jog

pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti įvertinta pinigais ir

atlyginta, bei priežastinio ryšio tarp atsakovo atliktų

veiksmų ir atsiradusios žalos.

Taigi teismas, atmesdamas pareiškėjo

skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo kaip nepagrįstą, tarp šalių

kilusį ginčą išsprendė teisingai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų

kolegija su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas

nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų

teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos administracinio

teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo P. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras

Drigotas

Arūnas

Sutkevičius

Virginija

Volskienė