2K-121/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–121/2014

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00391-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.25.4;

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Gintaro Godos ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 21 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013m. gegužės 22 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 21 d. nuosprendžiu T. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 25 MGL (3250 Lt) dydžio bauda.

Taip pat T. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise, uždraudžiant vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemonę (BK 67, 68 straipsniai).

Nukentėjusiajai L. U. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl jo dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 22 d. nutartimi nukentėjusiosios L. U. ir nuteistojo T. Š. apeliaciniai skundai iš dalies tenkinti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 21 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis, kuria nukentėjusiajai L. U. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą neturtinei žalai atlyginti, o klausimas dėl jo perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, ir civilinis ieškinys išspręstas iš esmės: nukentėjusiosios L. U. civilinis ieškinys priteisti iš civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ jai 4632 Lt neturtinės žalos atmestas. Nuosprendžio dalis, kuria nukentėjusiajai L. U. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą turtinei žalai atlyginti, o klausimas dėl jo perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, palikta nepakeista.

Pripažinta T. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tai kad jis savo noru atlygino nukentėjusiajai L. U. padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

T. Š. nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 26 d., apie 20.26 val., vairuodamas automobilį BMW 330 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir važiuodamas Švitrigailos g. antra eismo juosta V. Kudirkos g. link, viršijo gyvenvietėje leidžiamą maksimalų 50 km/h greitį, todėl važiuodamas 109 km/h greičiu sankryžoje su Panerių g. neteko techninės galimybės išvengti susidūrimo su automobiliu MAZDA 626 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), atliekančiu kairį posūkį iš Švitrigailos g. į Panerių g. Eismo įvykio metu susidūrus šiems automobiliams buvo apgadintos abi transporto priemonės ir kūno sužalojimus patyrė automobilio MAZDA 626 vairuotoja L. U., kurie Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto įvertinti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Kasaciniu skundu nuteistasis T. Š. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 21 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 22 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad teismai išsamiai neįvertino visų byloje surinktų įrodymų, jų tarpusavyje nepalygino, nepateikė aiškių ir pagrįstų argumentų, kodėl jo pateiktus įrodymus teismas laikė nereikšmingais.

Kasatorius pažymi, kad teisme specialisto V. Š. paaiškinimai nebuvo nuoseklūs ir tikslūs. Anot jo, specialistas pripažino, kad jis nevertino priežastinio ryšio tarp nukentėjusiosios vairuojamo automobilio padaryto pažeidimo ir padėties sankryžoje bei galimybės išvengti susidūrimo, jeigu kasatoriaus automobilis būtų važiavęs leistinu greičiu. Tačiau teismas apie tai nepasisakė, o specialisto V. Š. pateiktą išvadą bei jo paaiškintinus vertino formaliai. Anot kasatoriaus, teismas nuosprendyje privalėjo nuosekliai aprašyti visus įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat išsklaidyti bet kokias abejones, kurios kilo dėl specialisto teikiamų paaiškinimų, tačiau to nepadarė. Skunde pabrėžiama, kad specialistas V. Š. teismo posėdžio metu patvirtino, jog jis nevertino kitokių atstumų ir judėjimo greičių. Todėl teismas, matydamas ženklų, t. y. 5 m (22 metrai pagal 2012 m. kovo 26 d. eismo įvykio vietos planą bei 17,3 m – pagal geodezinį planą), skirtumą, šios aplinkybės neįvertino ir neprašė, kad specialistas atliktų papildomą modeliavimą dėl galimų greičių pasikeitimo esant naujiems duomenims.

Be to, apeliacinės instancijos teismas, nenurodė, kodėl nelaiko įrodymais byloje pateiktų geodezinio plano bei antstolio 2013 m. kovo 7 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo ir nepasisako dėl šių dokumentų reikšmės bylai. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad geodeziniame plane nėra visiškai aiškūs atliktų matavimų pasirinkti atskaitos taškai, jame neužfiksuotos reikšmingos aplinkybės, kurios nustatytos 2012 m. kovo 26 d. eismo įvykių vietos plane, nes geodezinio plano atskaitos taškai buvo pasirinkti pagal byloje esančią fotolentelę ir kelio žymėjimą, kuris nebuvo pasikeitęs nuo eismo įvykio kilimo dienos.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neįvertino UAB „Impulsanta“ specialisto išvadoje pateiktų greičio nustatymo duomenų, eismo įvykio mechanizmo skirtumų palyginus su specialisto V. Š. pateikta išvada.

Kasatorius nurodo, kad nukentėjusioji teigė, jog įvažiavusi į sankryžą degant geltonam šviesoforo signalui ji tikėjosi, kad kasatorius, važiuojantis pagrindiniu keliu, ją praleis ir leis baigti pradėtą manevrą. Ši aplinkybė reiškia, kad nukentėjusioji neišmano KET ir pati sąmoningai jas pažeidė sukeldama avarinę situaciją, kuri lėmė eismo įvykio kilimą, tačiau teismai šių aplinkybių netyrė. Be to, teismai nevertino, kad nukentėjusioji L. U. prisipažino padariusi pažeidimą ir dėl to gailėjosi.

Kasatorius teigė, kad jam teismas nepagrįstai paskyrė BK 68 straipsnyje nustatytą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudė vienerius metus naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemonę. Anot kasatoriaus, nenustatyta, kad jis šiurkščiai ir sistemingai pažeidinėja KET, be to, apeliacinėje instancijoje nepasisakyta dėl jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės proporcingumo atsižvelgiant į jo darbo specifiką. Kasatorius mano, kad teismai neatsižvelgė į tai, kad procesiniai sprendimai buvo priimti praėjus daugiau kaip vieneriems metams jo sukelto eismo įvykio. Per šį laikotarpį kasatorius naujų KET pažeidimų nepadarė. Taip pat byloje yra pakankamai duomenų apie kasatoriaus darbo specifiką (Vilniaus Gedimino technikos universiteto tiekėjas), kuri tiesiogiai susijusi su transporto priemonių valdymu, nuolatiniu darbu kelyje, tačiau teismas jų neįvertino.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. teismų sprendimus priėmė neišnagrinėję arba nenustatę visų bylos aplinkybių, remiasi tomis minėtų sprendimų dalimis, kurios jam yra naudingos, nevertindamas nustatytų aplinkybių viseto. Tai liečia aptariamus nukentėjusiosios L. U. parodymus, kad ji į sankryžą įvažiavo jau degant geltonam šviesoforo signalui, kai priešingai – teismai nenustatė, kad nukentėjusiajai prieš įvažiuojant į sankryžą jos važiavimo kryptimi jau būtų degęs toks šviesoforo signalas. Be to, gana nesuprantami skundo teiginiai, kad nukentėjusioji L. U. sąmoningai pažeidė Kelių eismo taisykles, nepaisė jų reikalavimų, sukėlė avarinę situaciją ir tai lėmė eismo įvykio kilimą; kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme T. Š. pripažino eismo įvykio aplinkybes, tačiau neigė tik važiavimo greitį.

Tačiau, priešingai nei teigiama skunde, apeliacinės instancijos teismas įvertino ir nemažai dėmesio skyrė aptardamas, kodėl nesiremia nuteistojo pateiktu sankryžos, kurioje įvyko eismo įvykis, geodeziniu planu ir UAB „Impulsana“ specialisto išvada. Teismas nurodė, kad šie dokumentai nepaneigia Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012 m. balandžio 12 d. specialisto išvados, nes sankryžos geodezinis planas buvo sudarytas praėjus metams po įvykio, jame atstumai nustatyti atsižvelgiant į byloje esančią foto lentelę ir T. Š. paaiškinimus, o ne remiantis byloje esančiais įvykio vietos matavimais. Visos šios aplinkybes leido teismui nesivadovauti minėtais dokumentais, nes jie nepaneigė nei Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012 m. balandžio 12 d. specialisto išvados, nei specialisto paaiškinimų.

Įvertinus skundo argumentus ir su jais susijusius teismų sprendimus darytina išvada, kad teismai vertino byloje nustatytų įrodymų visetą, atskiriems įrodymams išskirtinės galios nesuteikė, skunde nurodomų BPK 284 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies ir 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų nepadarė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes byloje nustatyta, kad eismo įvykis ir jo padariniai kilo dėl T. Š. nepasirinkto saugaus greičio vairuojant automobilį.

Taip pat nėra pagrindo sutikti su skundo argumentais dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės. BK 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis yra padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Tai, kad nuteistasis metus laiko po nusikalstamos veikos nėra padaręs KET pažeidimo, nepaneigia teismų sprendimų motyvų dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, nes leistino mieste greičio viršijimas 59 km/h yra šiurkštus pažeidimas, be to, buvo vertinami ir kasatoriaus iki eismo įvykio padaryti smulkesni KET pažeidimai. Visos šios aplinkybės leido pagrįstai konstatuoti, kad tik atėmus teisę T. Š. vairuoti transporto priemonę bus pasiekti bausmės tikslai. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors kasatoriaus darbas tiesiogiai yra susijęs su transporto priemonės vairavimu, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas neskirti šios baudžiamojo poveikio priemonės.

Nuteistojo T. Š. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl bylos aplinkybių ištyrimo įrodymų vertinimo ir baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimo

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Ši nuostata įtvirtina, jog teismas, spręsdamas, ar ištirtus duomenis pripažinti įrodymais, turi patikrinti, ar jie gauti įstatyme nustatytais būdais ir ar jie gali būti patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais veiksmais. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nustatytos duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, kad tokie duomenys negali būti įrodymais. Nustačius, kad, renkant duomenis, buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina įvertinti, ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Pagal tas pačias taisykles vertinami ir duomenys, gauti kitų įstatymų ar kitokių teisės aktų nustatyta tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-430/2011, 2K-493/2011).

Kasaciniame skunde teigiama, kad be pagrindo nebuvo tinkamai įvertinti ir pripažinti įrodymais geodezinio plano ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenys.

Šie kasacinio skundo teiginiai yra nepagrįsti. Jau anksčiau paminėti BPK 20 straipsnis bei 7 straipsnio 2 dalis numato laisvą bylos proceso šalių galimybę rinkti ir teikti teismui įrodymus. Esminiai reikalavimai gautiems duomenims yra jų sąsaja su nagrinėjamomis bylos aplinkybėmis ir galimybė patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais veiksmais. BPK 242 straipsnio 1 ir 2 dalis įtvirtindama tiesioginį ir žodinį bylos nagrinėjimą teisme, nustato teismui pareigą tiesiogiai ir ištirti bylos įrodymus, žodžiu apklausiant asmenis, galinčius pateikti duomenis, turinčius reikšmę teisingam bylos išnagrinėjimui. Tačiau bylos duomenų vertinimas yra teismo diskrecijos sritis, kurią teismas įgyvendina laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai bylą išnagrinėjo laikydamiesi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.

Viso bylos proceso metu nuteistojo gynybinė pozicija buvo grindžiama teiginiais, kuriais siekiama nuginčyti 2012 m. rugpjūčio 3 d. specialisto išvada Nr. 11-1142 nustatytą 109 km/h jo vairuojamo automobilio BMW 330 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) greitį prieš įvykį. Teismai aiškindamiesi nuteistojo vairuojamo automobilio greitį išnagrinėjo visus įrodymus, kuriuose yra duomenų apie šią aplinkybę. Buvo iškviestas į teismo posėdį ir apklaustas pateikęs išvadą Lietuvos teismo ekspertizės centro transporto ir trasologijos ekspertas, kuris patvirtino išvadoje nustatytas įvykio aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo nuteistojo pateiktus geodezinio plano ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu užfiksuotus duomenis. Teismas pagrįstai nurodė, kad šių duomenų negalima laikyti patikimu ir teisingam bylos išnagrinėjimui vertingesniu įrodymu negu byloje esantis 2012 m. kovo 26 d. eismo įvykio vietos apžiūros protokolas ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012 m. rugpjūčio 3 d. specialisto išvada Nr. 11-1142, surašyti specialisto, turinčio eismo įvykių eksperto ir transporto trasologijos eksperto kvalifikaciją bei 27 metų ekspertinio darbo stažą.

Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo pateiktų duomenų nepatikimumą motyvavo tuo, kad geodeziniame plane užfiksuoti atstumai buvo nustatyti atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje esančią 2012 m. kovo 26 d. fotolentelę ir nuteistojo paaiškinimus, o ne į po eismo įvykio užfiksuotus pėdsakus, atstumus ir automobilių padėtį. Pripažindamas įvykio vietos apžiūros protokolo duomenis patikimu įrodymu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė tai, kad atliekant šį veiksmą dalyvavo ir nuteistasis, kuris pasirašė, jog sutinka su eismo įvykio vietos apžiūros metu nustatytomis aplinkybėmis.

Teismas išnagrinėjo ikiteisminio bylos tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme pateiktus nuteistojo parodymus apie jo vairuojamo automobilio greitį ir išdėstė išvadas dėl šių parodymų nenuoseklumo. Net ir remiantis UAB „Impulsana“ specialisto išvada MV 2013-23, kurią į bylą pateikė nuteistasis T. Š., jis vairavo automobilį važiuodamas 88 km/h greičiu. Tai 38 km/h viršija įvykio vietoje leistiną maksimalų greitį. Nuteistojo pateiktoje specialisto išvadoje taip pat pripažįstama, kad greičio viršijimas buvo susijęs priežastiniu ryšiu su eismo įvykiu.

Teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio nustatymas tarp Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių yra teismo kompetencijos sritis. Nagrinėjant šį klausimą svarbu pažymėti, kad greičio ribojimas yra susijęs su konkrečiomis eismo saugumo sąlygomis. Miesto eismo sąlygomis transporto priemonių greitis ribojamas dėl eismo intensyvumo, eismo dalyvių manevravimo saugumo bei atsiradusių kliūčių pavojaus. T. Š. vairavo automobilį rizikingai, važiavo greičiu, kuris miesto sąlygomis kėlė didelį pavojų kitiems eismo dalyviams.

Bylos duomenimis nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad nukentėjusioji į sankryžą įvažiavo degant geltonam šviesoforo signalui, nes bylos proceso metu nustatyta, jog ji įvažiavo mirksint žaliam šviesoforo signalui, o posūkio manevrą ketino atlikti jau užsidegus geltonam šviesoforo signalui, to nedraudžia Kelių eismo taisyklės. Abiem byloje esančiomis specialisto išvadomis nustatyta, kad nuteitasis viršijo leistiną greitį 38 ir 59 km/h. Greičio viršijimas, kaip teisingai pripažino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, buvo pagrindinė eismo įvykio priežastis, nes nukentėjusioji, atlikdama posūkio manevrą, hipotetiškai tikėjosi, kad kiti eismo dalyviai važiuoja pagal taisykles, todėl nesitikėjo, jog nuteistojo vairuojamas automobilis artėja prie sankryžos dvigubai didesniu nei leistina greičiu, o nuteistasis važiuodamas nustatytu greičiu neturėjo galimybės saugiai sustabdyti automobilio prieš atsiradusią kliūtį.

Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė BK 68 straipsnyje nustatytą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudė T. Š. vienerius metus naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemonę. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino šią baudžiamojo poveikio tinkama. Teismai atsižvelgė į tai, kad nuteistasis gerokai viršijo maksimalaus leistino greičio ribą. Praeityje jis ne kartą baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, veikos padarymo metu turėjo galiojančias administracines nuobaudas. Pažymėtina ir tai, kad ir ATPK 124 straipsnio 6 dalis numato teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, kai yra viršijamas daugiau kaip 50 km/h maksimalus leistinas greitis. Nuteistojo kasacinio skundo argumentai, kad vairavimo teisės atėmimas apsunkins jo profesinės veiklos galimybes, komplikuos šeimos gyvenimo ritmą, nėra pagrindas pripažinti, jog įstatymo taikymo aspektu paskirta priemonė yra neproporcinga nuteistojo padarytai veikai bei duomenims, kurie negatyviai apibūdina jo vairavimą iki veikos padarymo. Teismai pagrįstai motyvavo, kad taikant baudžiamąją atsakomybę yra svarbiausi bausmės tikslai, kurie pasiekiami įstatyme numatytomis priemonėmis. Šias priemones teismas paskyrė pagrįstai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo T. Š. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Gintaras Goda

Alvydas Pikelis