A-442-1131-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-1131/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01148-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Vaivora ir ko“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 904,51 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Paaiškino, kad 2013 m. sausio 15 d. V. P., vairuodamas UAB „Vaivora ir Ko“ priklausantį automobilį „BMW 530“, Palemono g. 1, Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje susidariusią duobę, kuri buvo neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Eismo įvykio metu buvo apgadinti automobilio priekinis ir galinis kairės pusės ratai. Automobilis buvo draustas Transporto priemonių draudimu UAB DK „PZU Lietuva“. Šį įvykį UAB DK „PZU Lietuva“ pripažino draudiminiu, todėl atlygino UAB „Vaivora ir Ko“ žalą 904,51 Lt, susijusią su automobilio remontu ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015, 6.266 ir 6.271 straipsnių pagrindu įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Remiantis Kelių įstatymu, Kelių priežiūros tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, teigė, jog atsakovo darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl privalo atlyginti žalą. Kadangi nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos, prašė priteisti iš Kauno miesto savivaldybės žalos atlyginimą. Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, tvirtino, kad iš atsakovo pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos.

Atsakovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Vien tai, kad policijos pareigūnai fiksavo duobės buvimo faktą, dar nereiškia, jog atsakovas privalo atlyginti pareiškėjo reikalaujamą žalą. Dėl eismo įvykio yra atsakingas pats vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus. Objektyvių įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, byloje nėra. Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 38 ir 40 punktus pareiškėjas, nenustatęs esminių bylos aplinkybių, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui žalą. Pareiškėjas nepateikė tinkamų rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, duobės buvimą, kelių nepriežiūrą ir priežastinį ryšį tarp jų, taip pat nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad vertinant ginčo transporto priemonę ir jai padarytą žalą buvo laikytasi galiojančių teisės aktų reikalavimų. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, kadangi, jo nuomone, CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju neturėtų būti taikomos, nes šiuo atveju žala yra kildinama iš viešosios teisės normos. Pažymėjo, kad ir Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos yra atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą. Atsakovas prašė sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 477, 3, 5.3 punktų (5.3.1, 5.3.2 punktų) atitikties Konstitucijos 21, 29, 94 straipsniams, kadangi nustatytas teisinis reglamentavimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktine gatvių būkle, ilgiu, apkrova), numatomos priemonės neorientuotos į tikslus, nustatomos privilegijos.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino. Priteisė UAB DK „PZU Lietuva“ iš Kauno miesto savivaldybės 904,51 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojant nuo 904,51 Lt sumos, nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. rugsėjo 23 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Vietos savivaldos įstatyme, kaip viena iš savivaldybių priskirtųjų savarankiškųjų funkcijų yra vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo užtikrinimas. Ši savivaldybės funkcija įtvirtinta ir specialiame įstatyme – Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte. Teismas konstatavo, kad sistemiškai vertinant 2004 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 2, 6, 12, 42 punktų, Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, bei CK 6.266 straipsnio ir 6.270 straipsnio 1 dalies nuostatas, pripažintina, kad pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kildinamas iš Kauno miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo srityje, todėl nagrinėjamu atveju spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas.

Teismas nustatė, jog byloje nebuvo objektyvių, neginčijamų ir patikimų duomenų, kad pats asmuo, vairavęs transporto priemonę, būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių nuostatas. Byloje nėra ginčo, kad kelio duobė Palemono g. 1, Kaune, dėl kurios buvo apgadintas automobilis, nebuvo paženklinta, aptverta ar kitaip pažymėta. Byloje esantys įrodymai patvirtino įvykio faktą. Atsakovo argumentai, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, buvo grindžiami vien tik prielaidomis.

Pagal byloje esamas aplinkybes ir įrodymus buvo paneigti atsakovo argumentai dėl priežastinio ryšio nebuvimo tarp automobilio sugadinimų ir įvykio. Žalos dydis taip pat įrodytas. Įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti, teismui taip pat nepateikta. Teismas darė išvadą, kad Kauno miesto savivaldybė, būdama atsakinga už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi, t. y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams, turtui nekeltų grėsmės. Taigi teisės aktuose nustatytos minėtos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, taip pažeisdamas ir CK 6.246 straipsnio 1 dalyje numatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Byloje surinktų įrodymų pagrindu teismas konstatavo, jog savivaldybė šiuo konkrečiu atveju neužtikrino Palemono gatvės tinkamos priežiūros, jos remonto ir saugaus eismo, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta UAB „Vaivora ir Ko“ priklausanti transporto priemonė, kompensuojant išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Teismui nekilo abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Taigi, nagrinėjamu atveju, esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo buvo tenkintas, pareiškėjui iš atsakovo priteistas turtinės žalos atlyginimas.

Teismas vadovavosi CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu visiško nuostolių atlyginimo principu. CK 6.251 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, įgalinančių sumažinti nuostolių dydį, nebuvo nustatyta. Byloje esantys įrodymai patvirtino, jog bendras žalos dydis – 904,51 Lt suma, išmokėta draudimo išmoka draudėjui, kurią sudaro išlaidos, sumokėtos už automobilio remontą. Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos laikytos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Teismas, remdamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgęs į tai, kad reikalavimas dėl palūkanų priteisimo konkrečiu atveju kildinamas iš civiliniais teisiniais santykiais reglamentuojamos viešojo administravimo subjekto deliktinės prievolės nevykdymo ir atsakovas nėra nei verslininkas, nei privatus juridinis asmuo, konstatavo, kad yra teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 5 procentų metines palūkanas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis).

Atsakovo prašymas sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą buvo atmestas, kadangi teismui nekilo abejonių dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo ir Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 477, atitikties Konstitucijos nuostatoms.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti bei tenkinti prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies, Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 477, 3, 5.3 punktų (5.3.1, 5.3.2 punktų) atitikties Konstitucijos 21, 29, 94 straipsniams.

Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylai svarbias aplinkybes, neištyrė įrodymų pakankamumo ir tinkamumo. Byloje nebuvo atliktas teisės aktuose numatytas privalomas ginčo transporto priemonės vertinimas, nepateikti dokumentai, patvirtinantys nepriekaištingą transporto priemonės būklę iki eismo įvykio, pateikti techninės apžiūros aktai neatitinka teisės aktų reikalavimų. Be vairuotojo paaiškinimų, byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie pagrįstų, kad eismo įvykis tikrai buvo, nėra aišku, kaip apskaičiuotas žalos dydis. Remiasi Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120, 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101, 2, 3, 26, 28 ir 29 punktais, Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795, 15, 38 punktais. Teigia, kad pateiktuose dokumentuose nėra išvados, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir ji (tik ji) sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus bei kad būtent dėl to buvo patirta žala.

Mano, kad atsakovo pareiga taisyti (remontuoti) kelius ir siekti užtikrinti saugų eismą juose negali būti suabsoliutinta. Kauno miesto gatvės yra reguliariai tvarkomos, tačiau pagal turimas lėšas. Be to, Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos yra atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą. Akcentuoja, kad teismas neatsižvelgė į Kelių priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, 42 punktą bei 30 punkto nuostatą, kad ne tik kelio savininkas, bet ir policijos pareigūnai turi rūpintis saugaus eismo užtikrinimu, eismo sąlygų gerinimu vietinės reikšmės keliuose.

Mano, kad teismas nepagrįstai nusprendė priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas. Šiuo atveju teisinės pasekmės dėl žalos nustatomos viešosios teisės normomis, todėl CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos neturėtų būti taikomos. CK 6.210 straipsnio 1 dalies palūkanų priteisimui būtina sąlyga – termino praleidimas. Atsakovas nepraleido jokio termino prievolei įvykdyti.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismui teiktame prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą aiškiai nurodyta, kad yra tiesioginis ryšys tarp nagrinėjamos bylos ir nurodyto norminio teisės akto atitikimo Konstitucijai, kadangi būtent dėl nepagrįstai, Konstitucijai prieštaraujančio sumažinto finansavimo, reglamentuoto Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymu bei Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašu, patvirtintu Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 477, vietinės reikšmės keliams, nėra finansinių galimybių užtikrinti jų tinkamos būklės. Dėl netinkamos kelių būklės ir kilo teismo priteista žala.

Pareiškėjas prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo netenkinti atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Nurodo, kad aiškinant Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo, CK 6.987 ir 6.991 straipsnių, taip pat Draudimo įstatymo 3, 88, 90 straipsnių nuostatas, darytina išvada, kad draudimo bendrovės gali vykdyti draudžiamojo turto vertinimą pagal iš anksto nustatytas ir reglamentuotas žalos vertinimo taisykles. Šioje byloje žalos dydis apskaičiuotas vadovaujantis Lietuvos Respublikoje įteisinta žalos įvertinimo metodika „Audatex“, kurios naudojimą tinkamu pripažįsta Kelių transporto priemonių vertinimo tvarkos 4, 54, 54.1, 55.1 punktai. Todėl nepagrįstas atsakovo argumentas, jog nėra aišku, kaip apskaičiuotas reikalaujamos atlyginti žalos dydis.

Teigia, kad tarp pareiškėjo ir UAB „Vaivora ir ko“ buvo sudaryta savarankiškojo transporto priemonių draudimo sutartis, todėl pareiškėjas, nustatydamas žalos dydį, neprivalėjo vadovautis Kelių transporto priemonės vertinimo tvarkos reikalavimais. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1337/2013). Sprendžiant klausimą dėl žalos dydžio nustatymo, galioja rungtyniškumo principas, pagal kurį atsakovui nesutinkant su reikalaujamu žalos dydžiu, tenka pareiga patekti įrodymus, pagrindžiančius kitokį žalos dydį. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad automobilio remontas kainuoja mažiau. Nurodo, kad pareiškėjas į bylą buvo pateikęs galiojančią techninės apžiūros rezultatų kortelę, kuri patvirtino, jog automobilis iki eismo įvykio buvo techniškai tvarkingas. Atsakovas nenurodė, kokių konkrečiai teisės aktų neatitiko techninės apžiūros aktas.

Pareiškėjo tvirtinimu, tai, kad automobilio vairuotojas Kelių eismo taisyklių nepažeidė bei jo veiksmuose nėra kaltės, patvirtina byloje esantis Kauno VPK nutarimas, kuriuo nuspręsta nutraukti administracinio teisės pažeidimo teiseną vairuotojo atžvilgiu bei liudytojų teismo posėdžio metu patvirtintos aplinkybės. Atsakovo argumentai dėl vairuotojo neatsargumo pagrįsti tik prielaidomis.

Teigia, kad atsakovas netinkamai aiškina priteistų palūkanų kilmę ir paskirtį. CK 6.210 straipsnyje įtvirtinta pareiga mokėti palūkanas siejama su skolininko atsakomybe praleidus terminą prievolei įvykdyti. Tuo tarpu CK 6.37 straipsnio 2 dalis įtvirtina skolininko pareigą mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Todėl atsakovo teiginiai, jog palūkanos gali būti priteisiamos tik praleidus terminą atsiskaityti, yra nepagrįsti. Be to, paneigiant savivaldybės, kaip viešojo administravimo subjekto, pareigą mokėti procesines palūkanas, būtų sukuriama situacija, kai savivaldybė tampa išskirtiniu ir privilegijuotą padėtį lyginant su kitais asmenimis turinčiu subjektu. Pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose yra priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011). Nurodo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Palemono gatvė eismo įvykio metu nebuvo techniškai tvarkinga, kadangi kelyje esanti neaptverta ir nepažymėta duobė, į kurią įvažiavus nepataisomai sugadintos dvi padangos, negali būti laikoma menku ir nereikšmingu kelio trūkumu. Nurodo, jog Kelių priežiūros tvarkos aprašo II skyriuje „Priežiūros organizavimas“ aiškiai įtvirtinta, kad už vietinės reikšmės kelių priežiūrą yra atsakinga savivaldybė, esant poreikiui tvarkyti kelius, būtent savivaldybė atlieka užsakovo funkcijas, o ne policijos pareigūnai. Pažymi, kad nagrinėjamoje byloje šalių ginčo teisinius santykius dėl žalos atlyginimo reglamentuoja visai kiti teisės aktai, nei tie, dėl kurių atitikties Konstitucijai atsakovas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės pareigos atlyginti pareiškėjui turtinę žalą, atsiradusią subrogacijos pagrindu (Civilinio kodekso 6.1015 str.).

Nustatyta, kad V. P., vairuodamas automobilį „BMW 530“, 2013 m. sausio 15 d., apie 15 val. 45 min., įvažiavo į Kauno miesto savivaldybėje, Palemono gatvės važiuojamoje dalyje ties pastatu Nr. 1 buvusią jokiais ženklais nepažymėtą duobę, dėl ko automobilis buvo apgadintas. Transporto priemonė priklausė trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Vaivora ir Ko“, V. P. ja naudojosi. Kadangi automobilis buvo apdraustas, UAB DK „PZU Lietuva“ dėl minėto įvykio, kurio metu buvo apgadinti automobilio kairės pusės ratai, išmokėjo 904,51 Lt draudimo išmoką.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo UAB DK „PZU Lietuva“ skundą tenkino – priteisė pareiškėjui iš Kauno miesto savivaldybės 904,51 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. rugsėjo 23 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovas padavė apeliacinį skundą.

Pagal Civilinio kodekso 6.1015 straipsnį, reglamentuojantį draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (1 dalis); reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (2 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl žalos, atsiradusios dėl automobilio apgadinimų jam įvažiavus į savivaldybės vietinės reikšmės kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl kelio, kaip inžinerinio statinio (Statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), trūkumų, klausimas.

Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).).

Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Ši prezumpcija gali būti paneigta. Dėl to esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre. Įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013).

Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta, jog savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1–3 punktus, kelio savininkas (valdytojas) privalo: 1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; 2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; 3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; 4) tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; 5) atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Šio įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu.

Atsižvelgdama į teisinį reguliavimą bei nustatytas faktines aplinkybes, kad transporto priemonės „BMW 530“ apgadinimai atsirado šiam automobiliui įvažiavus į neaptvertą ir jokiais ženklais nepažymėtą duobę Kauno mieste, Palemono gatvėje, ties pastatu Nr. 1, taip pat atsakovui iš esmės nekeliant ginčo dėl aplinkybės, kad Kauno miesto savivaldybė yra nurodyto kelio (jo dalies) savininkas (valdytojas) Civilinio kodekso 6.266 straipsnio prasme, taip pat atsakovui nepateikus bei byloje nesant duomenų, galinčių patvirtinti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (Civilinio kodekso 6.270 str. 1 d.), darytina išvada, kad būtent atsakovas, kaip inžinerinio statinio – kelio – savininkas yra atsakingas už žalą, atsiradusią V. P. įvažiavus į kelyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą duobę, dėl ko buvo apgadintas minėtas automobilis.

Nors atsakovas apeliaciniame skunde kelia abejones, ar atitinkami transporto priemonės apgadinimai atsirado būtent minėto eismo įvykio metu dėl įvažiavimo į nurodytą duobę, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, jog automobilio kairės pusės ratai buvo apgadinti būtent įvažiavus į Palemono g. Kaune, važiuojamojoje kelio dalyje esančią duobę. Iš eismo įvykį užfiksavusio policijos pareigūno tarnybinio pranešimo ir eismo įvykio vietos schemos matyti, kad pareigūnai, apžiūrėję eismo įvykio vietą, užfiksavo padarytą žalą, kilusią dėl eismo įvykio, t. y. kad buvo apgadinti automobilio kairės pusės priekinis ir galinis ratai. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog transporto priemonę vairavęs asmuo būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklų nuostatas. Pažymėtina, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2013 m. sausio 15 d. nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nurodyta, jog vairuotojo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties nebuvo nustatyta. Šiame nutarime taip pat nurodyta, kad duobė, kurios gylis 0,2 m, buvo nepažymėta, kelio važiuojamoji dalis apsnigta. Esant šioms aplinkybėms, nėra pakankamų teisinių argumentų daryti išvadą apie automobilį vairavusio asmens nepakankamą atidumą ir rūpestingumą.

Atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai, jog automobiliui dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 (toliau – ir Tvarka), atmestini kaip nepagrįsti. Šis poįstatyminis aktas priimtas įgyvendinant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Šio įstatymo paskirtis – nustatyti turto arba verslo vertinimo pagrindus ir atvejus, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos pagrindus ir veiklos priežiūrą, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių teises, pareigas ir atsakomybę, turto arba verslo vertintojams ir turto arba verslo vertinimo įmonėms keliamus reikalavimus (1 str.).

Šiuo įstatymu numatytas neprivalomasis ir privalomasis turto arba verslo vertinimas. Neprivalomasis vertinimas atliekamas užsakovo iniciatyva, jo ir turto arba verslo vertinimo įmonės arba nepriklausomo turto arba verslo vertintojo susitarimu (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 6 d.). Privalomasis turto arba verslo vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais atvejais, siekiant užtikrinti viešuosius interesus (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 7 d.). Šis įstatymas numato turto arba verslo vertinimą vidaus reikmėms, kurį apibrėžia, kad tai – turto arba verslo vertinimas, Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų atliekamas savo nuožiūra, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų tiesioginių funkcijų atlikimą, išskyrus turto arba verslo vertinimą, kai sudaromos turto arba verslo vertinimo sutartys su užsakovais (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 13 d.).

Pagal šio įstatymo 7 straipsnį, turto arba verslo vertintojai klasifikuojami į nepriklausomus turto arba verslo vertintojus (išorės turto arba verslo vertintojus) ir vidaus turto arba verslo vertintojus. Šio įstatymo prasme vidaus turto arba verslo vertintojas – turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigtame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba jų filialuose arba kuris yra individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys ir vertina turtą arba verslą to Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų vidaus reikmėms (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą 7 str. 2 p.).

Draudimo įstatyme įtvirtinta, jog draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą (Draudimo įstatymo 3 str. 2 d.). Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai patenka į vidaus turto arba verslo vertintojo sąvoką, nes vertinimą atlieka bendrovės funkcijų vykdymo reikmėms. Taigi atsakovo nurodyta Tvarka ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes toks reikalavimas nekyla iš Draudimo įstatymo, Civilinio kodekso normų ir draudimo sutarties sąlygų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013; 2014 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1423/2014).

Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visiško nuostolių atlyginimo principą, t. y. kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Šio principo esmė – žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas turtinės žalos, patirtos automobiliui įvažiavus į kelio duobę, dydį, detaliai įvertino byloje surinktus įrodymus ir konstatavo, kad pagal automobilio sugadinimo pobūdį, šios išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis. Byloje pateiktas UAB AK „PZU Lietuva“ Transporto priemonės techninės apžiūros – defektų aktas, kuriame nustatyti su įvykiu susiję transporto priemonės sugadinimai (b. l. 11). UAB „Truma“ remonto sąmata (b. l. 12-15), UAB DK „PZU Lietuva“ draudimo išmokos mokėjimo pažyma iš esmės patvirtina, kad nurodytos išlaidos automobilio remontui yra realiai pagrįstos ir įrodytos. Atsakovas jokių pagrįstų įrodymų, paneigiančių, jog pagal automobilio sugadinimo pobūdį darbai, dėl kurių buvo patirtos nurodytos išlaidos, nebuvo techniškai būtini ir nebuvo susiję su patirtais automobilio apgadinimais, nepateikė. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė visą nurodytų patirtų nuostolių sumą – 904,51 Lt.

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012). Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, pagrįstai priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas stabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Atsakovas pirmosios instancijos teismo prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies ir Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447 patvirtinto Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų naudojimo tvarkos aprašo 3 ir 5 punktų atitikties Konstitucijai. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtų teisės aktų nuostatos šioje byloje netaikomos, todėl tenkinti atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines ginčo aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys