A-575-1422-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1422/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00146-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. D. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas H. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2011 m. vasario 28 d. nurodymą Nr. 1S-827; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 000 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (I t., b. l. 1–3, 34–36; II t., b. l. 29–33).

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 23 d. nusprendė, jog baudžiamoji byla, kurioje jis yra kaltinamasis, bus nagrinėjama Klaipėdos apygardos teisme, o pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 123 straipsnio 6 dalį teisę pratęsti suėmimo terminą turi teismas, kurio žinioje yra byla, šiuo atveju – Klaipėdos apygardos teismas. Tuo tarpu pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2007 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. V-121 „Dėl asmenų, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, skyrimo į kardomąją priemonę – suėmimą vykdančias įstaigas“ (toliau – ir Įsakymas dėl asmenų skyrimo į suėmimą vykdančias įstaigas) 1.1.4 punktą asmenys, kuriems suėmimą paskyrė Klaipėdos apygardos teismas, turi būti skiriami į Šiaulių tardymo izoliatorių (toliau – ir Šiaulių TI).

Nepaisant šios nuostatos, pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, o į teismo posėdžius, vykstančius Klaipėdos apygardos teisme, kiekvieną kartą konvojuojamas iš Vilniaus. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad 2011 m. gruodžio 20 d. buvo gautas Kalėjimų departamento atsakymas į jo prašymą supažindinti su sprendimu laikyti jį Lukiškių TI-K bei Kalėjimų departamento 2011 m. vasario 28 d. rašto Nr. 1S-827 išrašas, iš kurio matyti, jog Kalėjimų departamentas neprieštarauja, kad pareiškėjas būtų laikomas Lukiškių TI-K.

Pareiškėjas teigė, kad šis raštas laikytinas Įsakymo dėl asmenų skyrimo į suėmimą vykdančias įstaigas 1.2 punkto reikalavimus atitinkančiu nurodymu laikyti asmenį suėmimą vykdančiose įstaigose neatsižvelgiant į šio įsakymo 1.1.1–1.1.4 punktų nustatytą tvarką. Šiame kontekste pareiškėjas akcentavo, jog Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 5 straipsnio 3 dalis numato, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Tokio paties turinio draudimai yra nustatyti ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje, todėl neabejotina, kad bet koks teisės aktas, kuris sudaro prielaidas asmenį kankinti, žiauriai su juo elgtis ar žeminti jo orumą, yra neteisėtas ir privalo būti panaikintas.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jis kiekvieną kartą į vykstančius teismo posėdžius buvo konvojuojamas visą dieną iš Vilniaus į Klaipėdą. Iš pradžių jis buvo konvojuojamas į Kauną, po to – į Šiaulius ir į Klaipėdą. Tiek pat laiko ir tokia pačia atvirkštine tvarka, pasibaigus teismo posėdžiams, jis buvo konvojuojamas atgal į Vilnių. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2011 m. liepos 11 d. pažymoje Nr. 4D-2011/1-537 nurodė, jog konvojavimas dideliu atstumu negali būti laikomas ekonomišku ir racionaliu.

Kartu pažymėjo, kad kiekvieną kartą išvykstant į teismo posėdžius jis buvo verčiamas pasiimti su savimi visus savo turimus asmeninius daiktus, nepaisant to, kad raštu kreipėsi į Lukiškių TI-K su prašymu leisti palikti asmeninius daiktus išvykstant į teismo posėdžius. Pareiškėjas tvirtino, kad tokie reikalavimai sukėlė jam didelius nepatogumus, nes su visais daiktais (keturi dideli krepšiai) jis buvo priverstas keliauti 430 km. Pareiškėjas manė, jog dažnas suimtojo vežiojimas didelį atstumą, nepaisant to, kad egzistuoja galimybė jį laikyti arčiau esančiame Šiaulių TI, vertimas kiekvieną kartą susirinkti visus turimus asmeninius daiktus, negali būti vertinama kitaip, kaip nereikalingų nepatogumų sudarymas ir suimtojo orumo žeminimas, todėl konstatuotina, kad tokiu elgesiu yra pažeidžiamos Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių, o tuo pačiu ir Konvencijos bei Konstitucijos nuostatos, draudžiančios asmens orumą žeminantį elgesį ir kankinimą.

Nors Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu, paskelbtu 2013 m. birželio 14 d., pareiškėjas buvo nuteistas pagal dalį jam pareikštų kaltinimų ir šį nuosprendį yra apskundęs apeliacine tvarka, o tolesnis bylos nagrinėjimas vyks Vilniuje, pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju vis tiek tikslinga spręsti dėl Kalėjimų departamento nurodymo laikyti jį Lukiškių TI-K teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi išnagrinėjus baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, ji gali būti grąžinta nagrinėti į Klaipėdą. Pareiškėjas tvirtino, jog jo laikymas Lukiškių TI-K, o ne Šiaulių TI, neturi jokio racionalaus pagrindo, todėl Kalėjimų departamento 2011 m. vasario 28 d. nurodymas pareiškėją laikyti Lukiškių TI-K yra nepagrįstas, neteisėtas ir privalo būti panaikintas.

Pareiškėjas papildomai nurodė, kad jo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K yra itin prastos. Akcentavo, kad tai konstatuota Seimo kontrolieriaus 2010 m. rugpjūčio 17 d. pažymoje, be to, aplinkybė, jog kameroje, kurioje jis yra laikomas, nėra užtikrinta tinkamo lygio natūrali apšvieta, buvo patvirtinta ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2010 m. gruodžio 6 d. patikrinimo akte. Taip pat Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. vasario 19 d. rašte konstatuota, kad kameros temperatūra siekia tik 13,3 oC šilumos, santykinė oro drėgmė – 63,5 proc., kameroje net nėra įrengtas radiatorius, o tualetas yra įrengtas toje pačioje gyvenamojoje patalpoje ir atskirtas tik sienele, be to, vienam nuteistajam per mėnesį skiriamas tik vienas tualetinio popieriaus ritinėlis.

Pareiškėjas teigė, kad nuolatinis šaltis trikdo kraujotaką, dėl to jis nuolat kenčia sąnarių ir širdies skausmus, nevyksta tinkamas nervų galūnių aprūpinimas maistinėmis medžiagomis, ūmėja nervų ligos, kameroje formuojasi pelėsis, kuris per kvėpavimo takus patenka į organizmą, o dėl natūralaus apšvietimo trūkumo silpnėja regėjimas. Lukiškių TI-K patalpose nuolat veisiasi žiurkės ir kiti kenkėjai, jie laksto po kameras, bendro naudojimo patalpas, naktimis patenka ant maisto, jį apkrėsdami, tai patvirtina Lukiškių TI-K vedamas kenkėjų naikinimo žurnalas.

Taip pat kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo užtikrinamas teisės aktais nustatytas minimalus vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas, kadangi laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 10 d. jis kartu su kitais nuteistaisiais buvo laikomas kamerose Nr. 215, 226 ir 227, kurių plotas 6 kv. m, nors pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Higienos normos HN 76:1999, kuri galiojo iki 2010 m. balandžio 11 d., 6.15 punktą vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turėjo tekti 5 kv. m kameros ploto.

Tuo tarpu 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, tačiau reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto, buvo numatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte.

Be to, kamera Nr. 227 nebuvo remontuojama nuo tarybinių metų, o kapitalinis remontas joje buvo atliktas tik 2012 m. kovo mėn. Gyvenamojoje kameroje yra tiekiamas tik šaltas vanduo, karštas vanduo yra tik duše, kuriuo naudotis galima tik vieną kartą per savaitę 15 minučių, į dušą jis vedamas kartu su kitais suimtaisiais, dušai yra bendri, be jokio atskyrimo, juose nėra įrengtų langų, todėl dėl drėgmės užsikrėtė grybeliu. Pareiškėjas kartu pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2013 m. vasaros jis buvo laikomas I korpuse, II sparne, 6 poste, kuriam priklausė pasivaikščiojimų kiemelis Nr. 1, kurio plotas yra 12 kv. m, o tokio dydžio plote neįmanoma pasivaikščioti.

Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad kompiuteriu leidžiama naudotis tik 3 valandas, todėl jis negali klausytis norimos muzikos, vesti užrašų, elektra yra atjungiama 22.00 val. ir įjungiama tik 06.00 val. ryte. Atkreipė dėmesį, jog per pastaruosius metus Seimo kontrolierius ištyrė ne vieną skundą dėl blogų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų ir ne kartą pažymėjo, kad suimtųjų laikymas norminių aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis gali sukelti neigiamus fizinius ir psichologinius išgyvenimus, sąlygoti nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą ir taip pažeisti Konvencijos 3 straipsnį.

Tuo tarpu aplinkybę, kad pareiškėjas yra kankinamas, jau konstatavo Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. kovo 15 d. nutartyje, spręsdamas kardomosios priemonės klausimą. Pareiškėjas nurodė, kad itin blogomis laikymo sąlygomis yra laikomas jau 4 metus, o dėl tokių laikymo sąlygų patyrė neturtinę žalą, kadangi yra suprastėjusi jo sveikata: dėl natūralios šviesos trūkumo blogėja regėjimas, atsirado skausmai apatinėje pilvo dalyje, jam skiriamas nuolatinis ambulatorinis gydymas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 85–94).

Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. pateikė tik 2013 m. rugpjūčio 21 d. Atsižvelgęs į tai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Taip pat nurodė, jog nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Higienos norma HN 76:2010, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Šiame kontekste akcentavo, kad periodiškai ginčo laikotarpiu pareiškėjui būnant kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o tam tikrais laikotarpiais jo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs. Kartu atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį.

Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi SVĮ 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau esant tokiai situacijai administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Taip pat pabrėžė, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Nurodė, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, o reikalingas inventorius ir valymo priemonės yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja. Be to, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais pratęsiama.

Akcentavo, kad nuolat yra atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose tenka daryti pakartotinį remontą. Lukiškių TI-K kartu akcentavo, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Dėl natūralaus apšvietimo pabrėžė, kad tai susiję su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis Higienos normos HN 76:2010 reikalavimas Lukiškių TI-K nėra taikomas. Pasisakydamas dėl sanitarinio mazgo ir šalto vandens tiekimo, paaiškino, jog pagal galiojančius teisės aktus pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema.

Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Taip pat pažymėjo, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atitinkamai, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Papildomai paaiškino, jog Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-123 buvo patvirtinti Nuteistųjų ir suimtųjų naudojimosi laisvės atėmimo vietose turimais asmeniniais kompiuteriais tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) bei Leidimo nuteistiesiems ar suimtiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip tris valandas per parą kriterijai (toliau – ir Kriterijai). Aprašo 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji laisvės atėmimo vietose turimais asmeniniais kompiuteriais naudojasi ne ilgiau kaip 3 val. per parą laisvės atėmimo vietos direktoriaus patvirtintoje dienotvarkėje nustatytu metu.

Paprastosios ir lengvosios grupės sąlygomis laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems laisvės atėmimo vietos direktorius gali nustatyti skirtingą naudojimosi asmeniniais kompiuteriais laiką, neviršijantį 3 val. Laisvės atėmimo vietos direktorius ar jo įgaliotas pareigūnas gali nuteistiesiems ar suimtiesiems leisti naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip 3 val. per parą vadovaudamasis 1.1–1.8 punktuose numatytais kriterijais (Kriterijų 1 p.). Leidimą suimtajam ar nuteistajam naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip 3 val. per parą laisvės atėmimo vietos direktorius arba jo įgaliotas pareigūnas suteikia atsižvelgdamas į kalinamojo prašymą, esant tarnybos, atsakingos už nuteistųjų (suimtųjų) priežiūrą, Socialinės reabilitacijos ir Vidaus tyrimų padalinių sutikimui (šių tarnybų atsakingų pareigūnų vizoms).

Šis leidimas galioja tik toje laisvės atėmimo vietoje, kurioje buvo išduotas (Kriterijų 2 ir 4 p.). Taip pat pabrėžė, kad pagal Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu Nr. 1-64 patvirtintą dienotvarkę laikotarpiu nuo 22.00 val. iki 06.00 val. yra nepertraukiamas miegas, todėl šiuo metu elektra yra išjungiama. Be to, atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliai įrengti pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 22 punkto reikalavimus.

I korpuse yra 29 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas svyruoja nuo 17,34 kv. m iki 23,14 kv. m, o pasivaikščiojimo kiemelio Nr. 1 plotas yra 17,94 kv. m. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji ar nuteistieji ir tai yra jų teisė, bet ne pareiga. Eidami į pasivaikščiojimų kiemelį jie turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Lukiškių TI-K kartu pažymėjo, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 62–64; II t., b. l. 151–154).

Kalėjimų departamentas paaiškino, kad 2011 m. vasario 25 d. buvo gautas tos pačios dienos Lietuvos kriminalinės policijos biuro Organizuoto nusikalstamumo tyrimo 2-osios valdybos raštas Nr. 38-S-3-686, kuriame buvo prašoma pareiškėją laikyti Lukiškių TI-K. Minėtame rašte buvo nurodyta, kad laikant pareiškėją Lukiškių TI-K yra siekiama užtikrinti jo tinkamą izoliaciją, išvengti galimų pasikėsinimų į jį, apsaugoti nuo galimo psichologinio poveikio. Kartu buvo pateikta informacija, jog Klaipėdos apygardos teismas neprieštarauja, kad pareiškėjas būtų laikomas Lukiškių TI-K. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjui kardomąją priemonę – suėmimą – paskyrė Klaipėdos apygardos teismas, Kalėjimų departamento direktorius, gavęs Lietuvos kriminalinės policijos biuro prašymą laikyti pareiškėją Lukiškių TI-K, turėjo teisę šį prašymą tenkinti savo nuožiūra, kadangi tokia diskrecija Kalėjimų departamento direktoriui ar jo pavaduotojui yra suteikta Įsakymo dėl asmenų skyrimo į suėmimą vykdančias įstaigas 1.2 punkte. Atsižvelgęs į tai, Kalėjimų departamentas teigė, jog ginčijamas Kalėjimų departamento direktoriaus nurodymas laikyti pareiškėją Lukiškių TI-K yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl jo kalinimo sąlygų, Kalėjimų departamentas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis, o savo skunde išreiškė tik subjektyvų nepasitenkinimą dėl jo laikymo Lukiškių TI-K bei varginančių ir ilgai trunkančių etapavimų iš Vilniaus į Klaipėdą ir atgal. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, Kalėjimų departamentas manė, jog pareiškėjo laikymo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo jam sukelti žymių nepatogumų.

Šiame kontekste akcentavo, jog pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, pabrėžė, kad tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė.

Pareiškėjas nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą, remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardinti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K ar Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, todėl teigtina, kad jis nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo, o į teismą kreipėsi galimai siekdamas tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Kalėjimų departamentas papildomai nurodė, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas ir tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas gali būti pakankamas.

Taip pat akcentavo, kad Higienos normos HN 76:2010 2 punktas nustato, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatas ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Tuo tarpu minimalus vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas kartais neužtikrinamas dėl to, jog Lukiškių TI-K yra nuolat perpildytas, o įstaigos administracija negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu (II t., b. l. 182–192) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o likusią skundo reikalavimų dalį atmetė.

Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Kalėjimų departamento 2011 m. vasario 28 d. sprendimą teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis nustato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Remiantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, jog jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Taigi, nustatytas reglamentavimas patvirtina, kad ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje, aiškinant minėtas ABTĮ nuostatas, ne kartą pažymėta, kad nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (rėmėsi LVAT 2007 m. spalio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS16-420/2007 ir kt.).

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, byloje esančius įrodymus, skundo motyvus bei argumentus, teismas padarė išvadą, kad po Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo pareiškėjas buvo nuteistas pagal dalį jam pareikštų kaltinimų, priėmimo Kalėjimų departamento 2011 m. vasario 28 d. sprendimo vykdymas pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, o reikalaudamas panaikinti šį sprendimą, pareiškėjas iš esmės siekia ginti savo teises nuo galimo pažeidimo ateityje. Tačiau pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį toks reikalavimas administracinio proceso tvarka negali būti nagrinėjamas.

Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Kalėjimų departamento 2011 m. vasario 28 d. sprendimo panaikinimu pareiškėjo teisės bei teisėti interesai nebūtų apginti, taigi susiklostę materialiniai teisiniai santykiai nepakistų. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad materialinių teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nebuvimas yra pagrindas skundą (prašymą) atmesti (rėmėsi LVAT 2008 m. spalio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1669/2008).

Vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimas, kuriuo prašoma panaikinti Kalėjimų departamento 2011 m. vasario 28 d. sprendimą, yra atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas papildomai pažymėjo, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas patvirtino, jog skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo negrindžia jo konvojavimo į Klaipėdoje vykusį baudžiamosios bylos nagrinėjimą sąlygomis ir dėl šių veiksmų patirtą neturtinę žalą bus siekiama prisiteisti teikiant atskirą skundą teismui.

Vertindamas pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, teismas nurodė, kad iš pareiškėjo skunde teismui nurodytų aplinkybių ir motyvų matyti, jog šio reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą pareiškėjas iš esmės grindžia netinkamomis laikymo sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 10 d. iki 2013 m. rugpjūčio 7 d., motyvuojant tuo, jog: nėra užtikrinama tinkama natūrali apšvieta ir oro temperatūra (drėgmė) kamerose; kamerų plotai ir jame laikomų asmenų skaičius neatitinka norminių reikalavimų; pasivaikščiojimų kiemelis labai mažas; netinkamai įrengtas tualetas, per mėnesį skiriamas tik vienas tualetinio popieriaus rulonėlis, tiekiamas tik šaltas vanduo; kameros neremontuotos, prastos būklės; veisiasi parazitai ir kenkėjai; netinkamai įrengti dušai, išsimaudyti suteikiama galimybė tik kartą per savaitę ir tam skiriama tik 15 min.; kompiuteriu leidžiama naudotis tik 3 val. per parą; nuo 22.00 val. iki 06.00 val. yra atjungiama elektra. Šiame kontekste teismas, visų pirma, pabrėžė, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K pareiškėjo reikalavimų daliai prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą ieškinio senaties terminą. Atsižvelgęs į tai, teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas teisminio nagrinėjimo metu buvo atstovaujamas kvalifikuotų teisininkų, skundą teismui teikė 2012 m. sausio 13 d., tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo suformulavo tik 2013 m. rugpjūčio 21 d. teismui pateiktame patikslintame skunde. Tai įvertinęs, teismas sprendė, jog pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti jam neturtinę žalą dalyje dėl netinkamų laikymo sąlygų už laikotarpį iki 2010 m. rugpjūčio 20 d. yra reiškiamas praleidus ieškinio senaties terminą, todėl atsakovo atstovo prašymas taikyti šį terminą tenkintinas ir šiuo atveju, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumą ir teisėtumą, vertintini bei analizuotini atsakovo veiksmai laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 21 d.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, teismas pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas periodiškai Lukiškių TI-K kartu su dar iki 3 asmenų buvo laikomas kamerose Nr. 227 (plotas 6,90 kv. m), Nr. 226 (plotas 6,90 kv. m), Nr. 177 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 341 (plotas 7,95 kv. m), Nr. 328 (plotas 7,57 kv. m), Nr. 314 (plotas 7,58 kv. m), Nr. 263 (plotas 7,83 kv. m). Dažniausiai pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 227 vienas arba kartu su dar 1 asmeniu, taigi vienam asmeniui teko ne mažiau kaip 3,45 kv. m kameros ploto, o tai labai nežymiai skyrėsi nuo Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytos normos.

Kita vertus, pareiškėjas 51 dieną buvo laikomas kamerose kartu su daugiau nei dar 1 asmeniu ir tuo metu vienam asmeniui vidutiniškai teko apie 1,90–2,65 kv. m kameros ploto, t. y. gerokai mažiau nei nustatyta Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo atsakovo veiksmų neteisėtumą, kadangi pareiškėjas buvo laikomas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Teismas taip pat nurodė, kad Higienos normos HN 76:2010 22 punkte nustatyta, jog gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai.

Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Tuo tarpu Higienos normos HN 76:2010 26 punkte nustatyti gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūros, santykinės drėgmės ir oro judėjimo parametrai. Tačiau Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2010 m. gruodžio 6 d. patikrinimo akte konstatuota, kad patikrinimo metu kameroje Nr. 227 natūralios apšvietos koeficientas neatitiko Higienos normos HN 76:2010 22 punkte nustatytų verčių, o oro temperatūros ir kiti rodikliai atitiko normatyvinius reikalavimus.

Be to, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 7 d. patikrinimo akte konstatuota, kad 2012 m. vasario 27 d. kameroje Nr. 227 oro temperatūra buvo 15,3–15,7 oC šilumos, t. y. žemesnė nei Higienos normos HN 76:2010 26 punkte nustatyta minimali temperatūra (18 oC šilumos), taip pat konstatuota, kad kameros būklė neatitiko Higienos normos HN 76:2010 62 punkto reikalavimų, kadangi nuo sienų ir lubų vietomis nusilupę dažai, lubos vietomis pajuodę. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. vasario 18 d. patikrinimo akte taip pat konstatuota, kad 2013 m. vasario 5 d. kameroje Nr. 227 oro temperatūra buvo 13,3 oC šilumos, o santykinė oro drėgmė 63,5 proc., nors pagal Higienos normą HN 76:2010 maksimali leistina oro drėgmė yra 60 proc.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad kamera, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko Higienos normos HN 76:2010 22, 26 ir 62 punktų reikalavimų, taip pažeidžiant pareiškėjo teises. Kita vertus, teismas pripažino, kad minėti Vilniaus visuomenės sveikatos centro nustatyti pažeidimai iš esmės buvo pašalinti. Dėl kitų pareiškėjo nurodytų pažeidimų teismas pabrėžė, kad pareiškėjas neginčija, jog jam buvo suteita galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, o sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Higienos normos HN 76:2010 21 punkto nuostatas.

Be to, teismas sprendė, kad pareiškėjui naudotis dušu buvo skiriama pakankamai laiko. Atsižvelgęs į tai, padarė išvadą, kad teisės aktų reikalavimai, susiję su sanitarinio mazgo įrengimu ir naudojimusi dušu, pažeisti nebuvo. Kartu akcentavo, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K dėl naudojimosi kompiuteriu ilgiau nei 3 val. per parą nesikreipė, todėl toks klausimas nebuvo svarstomas. Taigi pripažintina, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisė naudotis asmeniniu kompiuteriu Aprašo nustatyta tvarka, o Lukiškių TI-K pareigūnai jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

Teismas taip pat vertino, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1-64 nustatytu nepertraukiamo miego metu, t. y. nuo 22.00 val. iki 06.00 val., pagrįstai yra atjungiamas elektros tiekimas į kameras ir tokiu būdu užtikrinamas nuteistųjų režimo laikymasis. Teismas papildomai pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimams skirtų kiemelių ploto, be to, pasivaikščiojimų kiemeliai buvo apžiūrėti Vilniaus visuomenės sveikatos centro darbuotojų, kurie 2013 m. gegužės 20 d. patikrinimo akte konstatavo, jog pasivaikščiojimams skirtos teritorijos atitinka Higienos normos HN 76:2010 18.4 punkto reikalavimus.

Pareiškėjo teiginius, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra labai maži, teismas pripažino subjektyvaus pobūdžio. Be to, pabrėžė, kad teismui pateikti įrodymai patvirtina, jog Lukiškių TI-K nuolatos yra vykdoma deratizacinė ir dezinfekcinė priežiūra.

Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos, teismas akcentavo, jog nustatyti pažeidimai, įvertinus jų trukmę ir mastą, negali būti vertinami kaip vienkartiniai ar trumpalaikiai, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala. Teismas vertino, kad pareiškėjas, kalėdamas tokiomis sąlygomis (mažo ploto kamerose, esant netinkamai aplinkos temperatūrai (drėgmei), kamerų apšvietai), patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo lemiamus suvaržymus.

Taigi, egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas patalpose, neatitinkančiose teisės aktų reikalavimų, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Kita vertus, teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai negali būti siejami su aptartais jo kalinimo sąlygų pažeidimais, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas dar 2009 m. lapkričio 2 d., t. y. netrukus po jo sulaikymo, buvo konsultuotas psichiatro, jam skirtas ambulatorinis gydymas, vėliau ne kartą buvo skirta gydytojo psichiatro apžiūra.

Be to, pareiškėjas nuo 1994 m. serga arterine hipertenzija (padidinto kraujospūdžio liga), o 2007 m. jam diagnozuota glaukoma, t. y. akių liga. Taigi, nurodyti susirgimai pareiškėjui pasireiškė iki jo sulaikymo. Teismas kartu pažymėjo, kad pareiškėjui suėmimo laikotarpiu buvo pateikti kaltinimai dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymo, už kuriuos yra numatyta griežčiausia bausmė, todėl šios aplinkybės objektyviai galėjo lemti ir pareiškėjo nurodytus neigiamus išgyvenimus, susijusius su nervine įtampa. Vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui buvo sutrikdyta sveikata, t. y. tarp jo sveikatos būklės ir atsakovo neteisėtų veiksmų nėra priežastinio ryšio.

Įvertinęs nustatytų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 3 000 Lt kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas H. D. pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 34–38), prašydamas pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą, tenkinant jo skundą visiškai. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylą bei netinkamai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs, todėl Kalėjimų departamento 2011 m. vasario 28 d. sprendimas galioja ir yra taikomas pareiškėjui.

Be to, pabrėžia, jog dėl minėto Kalėjimų departamento sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo į teismą kreipėsi dar 2012 m. sausio 9 d., tačiau iki šiol šis klausimas nėra išspręstas, o esant tokiai praktikai pakartotinio proceso iniciavimas atsiradus būtinumui ginčyti nurodytą sprendimą prieštarautų protingumo kriterijui. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad būtent dėl Kalėjimų departamento 2011 m. vasario 28 d. sprendimo jis buvo laikomas kankinančiomis sąlygomis Lukiškių TI-K ir tarp šio sprendimo bei kilusių pasekmių (ilgo konvojavimo didelį atstumą) yra priežastinis ryšys, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina tik iš Lukiškių TI-K egzistuojančių laikymo sąlygų.

Pareiškėjas taip pat mano, kad nagrinėjamu atveju senaties terminas netaikytinas, kadangi teisė į gyvybę ir laisvė nuo nežmoniško elgesio pagal Konvenciją yra absoliučios ir joms negali būti taikomi apribojimai. Pabrėžia, kad į teismą su reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2013 m. sausio mėn. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikdamas atitinkamą reikalavimą, o patį reikalavimą nutraukti žalos kėlimą pateikė dar 2012 m. sausio mėn. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto nuostatomis ir neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pagal kurią suimtasis arba nuteistasis pagal Konvenciją turi teisę į 4 kv. m laisvo gyvenamojo ploto, atskaičiavus tualetą, kriauklę ir baldus.

Pareiškėjas kartu akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, jog kameroje nėra ventiliacijos, o sanitarinis mazgas neatskirtas nuo gyvenamųjų patalpų, be to, pareiškėjas buvo kankinamas psichologiškai, nes ilgą laikotarpį buvo laikomas vienas ir negalėjo bendrauti su kitais asmenimis. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka jam dalyvaujant.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K taip pat pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 1–4), prašydamas pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą, priteisiant pareiškėjui 300 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Lukiškių TI-K mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Lukiškių TI-K papildomai pažymi, kad Lukiškių TI-K nėra taikomi Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su pastato rekonstrukcijos darbais. Be to, Lukiškių TI-K yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registrą ir įstaiga neturi teisinio pagrindo savavališkai rekonstruoti pastatą. Taip pat pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 7 d. ir 2013 m. vasario 18 d. patikrinimo aktuose konstatuotus pažeidimus dėl kameros Nr. 227 oro temperatūros, neatsižvelgė į tai, jog matavimų metu kameros langas buvo atidarytas. Kartu atkreipia dėmesį, kad siekiant kompensuoti nepakankamą vietinės sistemos šildymą, Lukiškių TI-K esančiame 6-ame poste laikomiems asmenims 2012 m. ir 2013 m. šildymo sezonais buvo išduodami elektriniai-tepaliniai šildytuvai, pareiškėjui iš pradžių buvo išduotas vienas šildytuvas, o vėliau ir antras. Dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto Lukiškių TI-K papildomai paaiškino, jog asmenų kaita kamerose yra labai didelė ir per vieną dieną asmenų skaičius kameroje dažnai kinta keletą kartų, todėl tam tikromis dienomis vienam asmeniui galimai tekusį mažesnį kameros plotą negalima vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą.

Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių TI-K apeliacinius skundus (III t., b. l. 43–45) prašo tenkinti atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių TI-K apeliacinį skundą ir pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Kalėjimų departamentas nurodo, jog pritaria atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams bei motyvams. Mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir išnagrinėjo ginčo faktines aplinkybes bei pagrįstai konstatavo, jog po Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio priėmimo Kalėjimų departamento 2011 m. vasario 28 d. sprendimo vykdymas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, tačiau nepagrįstai priteisė pareiškėjui 3 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Kalėjimų departamentas teigia, jog šiuo atveju pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą arba pareiškėjui priteistina mažesnė pinigų suma neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas H. D. atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių TI-K apeliacinį skundą (III t., b. l. 48–49) prašo jį atmesti. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių TI-K apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka jam dalyvaujant. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės nemotyvuoja. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, pareiškėjas turėjo galimybę dalyvauti bylos nagrinėjime žodinio proceso tvarka ir žodžiu išdėstyti visus savo paaiškinimus pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Kalėjimų departamento 2011 m. vasario 28 d. nurodymo Nr. 1S-827 teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis, kaip suimtasis, buvo nepagrįstai laikomas Lukiškių TI-K, taip siekiant jam tyčia sukelti bereikalingus nepatogumus, kadangi dėl to į Klaipėdos apygardos teismo posėdžius jis buvo konvojuojamas ilgą atstumą iš Vilniaus bei priverstas kiekvieną kartą su savimi pasiimti visus savo asmeninius daiktus, be to, periodiškai laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 10 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, remiantis ABTĮ 81 straipsniu, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka turinčias reikšmės bylai aplinkybes, konstatuotas įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ABTĮ 81 straipsnis numato, jog nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

Įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nesilaikė nurodytų reikalavimų, kadangi, kaip minėta, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildino iš to, jog jis, kaip suimtasis, buvo nepagrįstai laikomas Lukiškių TI-K, taip siekiant jam tyčia sukelti bereikalingus nepatogumus, kadangi dėl to jis kiekvieną kartą į Klaipėdos apygardos teismo posėdžius, kur buvo nagrinėjama jo baudžiamoji byla, visą dieną ilgą atstumą buvo konvojuojamas iš Vilniaus į Klaipėdą per Kauną ir Šiaulius bei priverstas kiekvieną kartą su savimi pasiimti visus savo turimus asmeninius daiktus (pareiškėjo teigimu, keturi dideli krepšiai), tačiau teismas šių aplinkybių iš esmės netyrė ir neanalizavo, ar jos sudaro pagrindą priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, t. y. ar šiuo aspektu egzistuoja visos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), sąlygos (neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšys). Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas patvirtino, jog skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo negrindžia jo konvojavimo į Klaipėdoje vykusį baudžiamosios bylos nagrinėjimą sąlygomis ir dėl šių veiksmų patirtą neturtinę žalą bus siekiama prisiteisti teikiant atskirą skundą teismui, pabrėžtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. posėdžio garso įrašas patvirtina, jog teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas ir jo atstovai aiškiai bei konkrečiai nurodė, kad skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo negrindžia pareiškėjo konvojavimo sąlygomis automobilyje. Tačiau šioje byloje neturtinė žala, be kita ko, kildinama būtent iš to, jog pareiškėjas, kaip suimtasis, buvo nepagrįstai Kalėjimų departamento nurodymu laikomas Vilniuje esančiame Lukiškių TI-K ir dėl to kiekvieną kartą didelį atstumą į Klaipėdos apygardos teismo posėdžius su visais savo turimais asmeniniais daiktais konvojuojamas ilgą laiką, taip siekiant jam tyčia sukelti nereikalingus nepatogumus.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad po Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendžio priėmimo Kalėjimų departamento 2011 m. vasario 28 d. sprendimo vykdymas pareiškėjui iš esmės nebesukelia jokių teisinių pasekmių ir negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu (ABTĮ 5 str. 1 d., 22 str. 1 d.) (žr., pvz., LVAT 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad minėto Kalėjimų departamento sprendimo teisėtumas, įvertinus pareiškėjo skundo motyvus ir argumentus, reikšmingas sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Šiame kontekste akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau 2013 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-433/2013, kuria byla buvo grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (II t., b. l. 175–182), inter alia nurodė, jog Kalėjimų departamentas, nors teisės aktai ir nenumatė konkrečių kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl asmenų, kuriems paskirtas suėmimas, laikymo suėmimą vykdančiose įstaigose, neatsižvelgiant į Įsakymo dėl asmenų skyrimo į suėmimą vykdančias įstaigas 1.1.1–1.1.4 punktuose nustatytą tvarką, turi pareigą atsižvelgti, pavyzdžiui, į tai, ar suėmimą vykdančioje įstaigoje suimtasis nebus kankinamas, žiauriai su juo elgiamasi arba žeminamas jo orumas, taip pat, ar suimtajam bus užtikrinama lygybė nuteistųjų atžvilgiu prieš suėmimo ir bausmių vykdymo įstatymus ir t. t., todėl pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti, ar Kalėjimų departamento direktorius konkrečiu atveju tinkamai pasinaudojo savo diskrecija ir neperžengė savo kompetencijos ribų.

Be to, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų (neveikimo) priimant nurodymą laikyti pareiškėją Lukiškių TI-K, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė, ar į bylą atsakovo Lietuvos valstybės atstovu nėra būtina įtraukti Kalėjimų departamentą, nors pagal ABTĮ 10 straipsnį teismas turi padėti asmenims įgyvendinti jų procesines teises, o ABTĮ 37 straipsnio 4 dalis numato, jog tuo atveju, jeigu skunde (prašyme) pareiškėjas nenurodo atsakovo ar trečiojo suinteresuoto asmens arba nurodo ne tą atsakovą ar trečiąjį suinteresuotą asmenį ar nurodo asmenis, su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas nesusijęs, tačiau skunde pakankamai aiškiai suformuluoja ginčo dalyką (nurodo skundžiamą aktą, veiksmą arba atsisakymą ar vilkinimą atlikti veiksmus) ir administravimo subjektą, dėl kurio priimto akto, veiksmo ar neveikimo paduodamas skundas, teismo pirmininkas ar teisėjas nutartimi gali pašalinti šiuos trūkumus; tokiu atveju priimama nutartis priimti skundą (prašymą), kurioje nurodoma, kas įtraukiamas administracinės bylos proceso šalimi kaip atsakovas (atsakovai) ar (ir) trečiasis suinteresuotas asmuo (asmenys); galutinai dėl šalies pakeitimo tinkama teismas nusprendžia teismo posėdžio parengiamojoje dalyje.

Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau minėtoje 2013 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-433/2013 (II t., b. l. 175–182), atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme reiškė naują reikalavimą priteisti žalos atlyginimą, atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų pareiškėjui išaiškinti galimą teisių gynimo apimtį ir sudaryti jam galimybę patikslinti skundo reikalavimus, esant poreikiui, išreikalauti papildomus įrodymus, siekiant tinkamai išnagrinėti bylą iš esmės.

Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas (ABTĮ 86 str. 1 d.). Teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., LVAT 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008 ir kt.). Vykdydamas teisingumą (Konstitucijos 109 str.), teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo (žr., pvz., LVAT 2014 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-460/2014 ir kt.).

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių (ABTĮ 86 str. 2 d.), jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, pažeidė ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. netinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d.), o šį pažeidimą ištaisyti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nėra galimybės. Taigi, vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl, siekiant garantuoti teisingo teismo sprendimo priėmimą, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas dėl kitų apeliacinių skundų motyvų nepasisako.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo H. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė