A-552-257-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-257/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00563-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. N. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. N. skundu (b. l. 4-11) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) viršininko 2012 m. spalio 9 d. įsakymą Nr. 30-TE-675 „Dėl jaunesniojo policininko D. N. atleidimo“, grąžinti jį į tarnybą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.

Pareiškėjas paaiškino, kad Komisariato viršininko 2012 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 30-V-252 buvo patvirtintas naujas Plungės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patrulio pareigybės aprašymas, kuriame įrašytas papildomas specialusis reikalavimas – atitikti teisės aktuose numatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Pareiškėjo priėmimo į tarnybą metu tokio reikalavimo nebuvo ir iki naujo pareigybės aprašymo patvirtinimo neiškilo būtinybė turėti leidimą dirbti su riboto naudojimo informacija.

Įvedus reikalavimą atitikti sąlygas specialiajai teisei gauti, prieš atleidžiant pareiškėją iš tarnybos, pareiškėjo manymu, atsakovas turėjo jam pasiūlyti kitas tapačias ar žemesnes pareigas. Atsakovo 2012 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 30-TE-673 „Dėl leidimų dirbti su įslaptinta informacija neišdavimo ir panaikinimo“ pareiškėjui nebuvo išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Faktiniu šio įsakymo priėmimo pagrindu tapo aplinkybė, kad dėl Lietuvos kriminalinės policijos biuro Korupcijos kontrolės valdybos pradėto ikiteisminio tyrimo Nr. 38-1-00049-11 2011 m. birželio 3 d. pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų.

Pareiškėjo manymu, situacija, nulėmusi atleidimą iš tarnybos, yra sukurta dirbtinai, nes klausimas dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, išdavimo jo atžvilgiu buvo sprendžiamas tik 2012 m. spalio 8 d., t. y. pareiškėjui vidaus tarnyboje patruliu išdirbus daugiau nei penkerius metus, o ikiteisminiam tyrimui pareiškėjo atžvilgiu tęsiantis ilgiau nei metus. Atleidimas iš tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto pagrindu – kai atimamos specialios teisės susijusios su tiesioginių pareigų atlikimu, pareiškėjo manymu, yra neteisėtas, nes specialioji teisė pareiškėjui apskritai niekada nebuvo suteikta, kas reiškia, kad, neturėdamas tokios teisės, jis negalėjo jos prarasti.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas privalėjo taikyti Statuto 28 straipsnyje numatytą pareigūno nušalinimo nuo pareigų institutą, kuris laikytinas proporcingu ir teisingu pareigūno tarnybinių teisių suvaržymu situacijoje, kai nėra patvirtinta pareiškėjo kaltė padarius nusikalstamą veiką.

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą (b. l. 27–29) prašė skundo netenkinti.

Atsakovas paaiškino, kad Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialioji ekspertų komisija 2011 m. gegužės 30 d. raštu Nr. 5-S-2767 policijos įstaigų vadovus įpareigojo visoms statutinėms pareigybėms nustatyti specialius reikalavimus dirbti su įslaptinta informacija, todėl Komisariato viršininko 2012 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 30-V-252 buvo patvirtintas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patrulio pareigybės aprašymas, nustatant reikalavimą turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Policijos generalinio komisaro 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 5-V-157 nuo 2012 m. balandžio 1 d. pareiškėjas iš Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato perkeltas į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariatą. Komisariato viršininkas 2012 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 30-TE-673 atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Pareiškėjas iš tarnybos atleistas vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu, nustatančiu, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Statuto 56 straipsnio 1 dalis numato, jog esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 2–10, 13, 14 ir 17 punktuose nurodytiems atleidimo pagrindams, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos, todėl ginčijamas įsakymas yra teistas ir pagrįstas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punktu, 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir atsižvelgus į Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Specialiosios ekspertų komisijos 2012 m. spalio 4 d. protokolinį nutarimą Nr. 30-30-SEK-51, kuriame konstatuota, kad dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo, nustatytų asmeninių ir dalykinių savybių – nesąžiningumo, neatsakingumo vykdant pareigas bei galimo polinkio nesilaikyti žinybinių teisės aktų ar įstatymų reikalavimų, dėl kurių D. N. netinka darbui su įslaptinta informacija, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkui siūlytina jam neišduoti leidimo dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija.

Remdamasis Statuto 56 straipsnio 1 dalimi, teismas konstatavo, kad pareiškėją iš tarnybos atleidus Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto pagrindu, nepagrįstas jo teiginys, jog atsižvelgiant į tai, kad jis yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl jo nušalinimo nuo tarnybos.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčija įsakymo, kurio pagrindu jis iš Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato buvo perkeltas į Klaipėdos apskrities vyriausiąjį komisariatą, įsakymo, kuriuo patrulio pareigybės aprašymas papildytas specialiuoju reikalavimu atitikti teisės aktuose numatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slapumo žyma „Riboto naudojimo“, ir įsakymo, kuriuo jam neišduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Esant konstatuotai aplinkybei, jog pareiškėjas neturi atitinkamo leidimo, kai toks leidimas privalomas einant patrulio pareigas, pareiškėjo atleidimas iš tarnybos teismo laikytas teisėtu. Netenkinęs reikalavimo panaikinti Komisariato viršininko 2012 m. spalio 9 d. įsakymą Nr. 30-TE-675 „Dėl jaunesniojo policininko D. N. atleidimo“, teismas taip pat netenkino reikalavimų dėl pareiškėjo grąžinimo į tarnybą ir kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką.

III. Pareiškėjas D. N. apeliaciniu skundu (b. l. 179–184) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti ir priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo manymu, specialiosios teisės nesuteikimas negalėjo būti prilyginamas tokios teisės atėmimui ir negalėjo sąlygoti atleidimo iš tarnybos. Pareiškėjo tiesioginės pareigos nebuvo susijusios su riboto naudojimo informacijos gavimu ar disponavimu ja, iš patrulio reikalaujama tik „atitikti sąlygas“. Iki prasidedant ikiteisminiam tyrimui specialiosios teisės turėjimo klausimas nebuvo sprendžiamas. Pareiškėjas daro išvadą, kad jo atleidimas iš tarnybos neatitinka Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto sąlygų, todėl yra neteisėtas.

Pareiškėjas pažymi, kad teismas nevertino aplinkybės, jog įvedus reikalavimą atitikti sąlygas specialiajai teisei gauti, t. y. prieš pakeisdamas pareiškėjo užimamos pareigybės aprašymą, atsakovas privalėjo pareiškėjui pasiūlyti kitas pareigas, prieš jį atleisdamas. Taip pat, pareiškėjo teigimu, teismas turėjo vertinti, ar pareiškėjo atžvilgiu gali būti taikomi specialieji reikalavimai, kurių neatitikimo pagrindu jis atleistas iš tarnybos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-346/2011, I444-1/2007, AS8-78/2006, A2-736/2002).

D. N. atkreipė dėmesį, kad teismas nevertino aplinkybės, jog pareigybės aprašymas pakeistas, siekiant atleisti pareiškėją iš tarnybos. Specialiosios teisės turėjimas nesusijęs su pareiškėjo kaip patrulio tiesioginių funkcijų atlikimu ir faktiškai nereikalingas. Vėliau įvesti papildomi reikalavimai dėl sąlygų, reikalingų dirbti su riboto naudojimo informacija, neturi ir negali sukelti pareiškėjui tokio masto neigiamų pasekmių. Yra pagrindas manyti, kad tokio specialiojo reikalavimo nustatymas nėra pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nesiaiškino ir nenustatinėjo, jog atsakovas privalėjo taikyti ne atleidimo iš pareigų, o nušalinimo nuo pareigų institutą, nes faktinis atleidimo pagrindas – pareiškėjo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas ir iškelta baudžiamoji byla. Pareiškėjo manymu, teismas turėtų remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-481/2005, kuriame teismas aiškino atleidimo iš tarnybos dėl specialiosios teisės atėmimo pagrindus ir sąlygas.

Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas nepagrįstai susiaurino skundo ribas, nors pareiškėjas skunde nurodė eilę nesutikimo su atleidimu motyvų, pažymėdamas, jog net ir neginčijant atsakovo sprendimo neišduoti jam leidimo dirbti su riboto naudojimo informacija atsakovas neturėjo teisės atleisti pareiškėją.

Atsakovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 189 –190) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo tarnyba yra svarbi valstybės interesų kontekste, nes pareiškėjas valdo informaciją kovos su nusikalstamumu srityje. Dėl šios priežasties jam keliami didesni lojalumo valstybei reikalavimai, nustatyti visiems be išimčių statutiniams tarnautojams. Pareiškėjas su tokiais reikalavimais buvo pasirašytinai supažindintas ir su jais sutiko. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neprašė panaikinti Specialiosios ekspertų komisijos priimto sprendimo, sukeliančio jam tiesiogines teisines pasekmes, ir teismo pasiūlymo šį aktą ginčyti atsisakė, todėl darė išvadą, kad atsakovo sprendimas dėl leidimo dirbti su įslaptinta informacija neišdavimo yra galiojantis. Komisariatas atkreipia dėmesį, kad Statutas nenumato, jog atleidus pareiškėją šio statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto pagrindu atsakovas privalo siūlyti jam kitas pareigas (darbą). Analogiškų ar žemesnių pareigų, kuriose nereikalaujama turėti leidimą dirbti su įslaptinta informacija atsakovas neturi. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-381/2011 pažymėjo, jog galimai pažeista asmens teisė negali būti ginama nustatant viešojo administravimo subjektui tokius įpareigojimus, kuriuos vykdydamas jis pažeistų atitinkamų teisės aktų reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Šioje byloje kilo ginčas dėl teritorinio policijos komisariato viršininko įsakymo, kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Skundžiamame įsakyme nurodytas pareiškėjo atleidimo iš tarnybos teisinis pagrindas – Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktas, nustatantis, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atleidimo iš vidaus tarnybos teisiniai santykiai priskiriami viešosios teisės sričiai, kurioje imperatyvių teisės normų neleidžiama aiškinti plečiamai. Be to, atsakovas savo veikloje turi vadovautis ir viešojoje teisėje įtvirtintu principu, kad viešojo administravimo subjektams viskas, kas tiesiogiai neleista įstatymo, yra uždrausta.

Aiškinant Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto turinį, darytina išvada, kad pareigūną atleisti iš vidaus tarnybos šiuo pagrindu galima tik tais atvejais, kai jis turi kokią nors specialiąją teisę, būtiną jo tiesioginių pareigų atlikimui (teisę vairuoti transporto priemonę, teisę laikyti ir nešiotis šaunamąjį ginklą, teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ar kt.), tačiau ši teisė iš jo įstatymų nustatyta tvarka atimama ir todėl pareigūnas nebegali tinkamai vykdyti savo tiesioginių pareigų.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2009 m. liepos 10 d. pareiškėjas buvo paskirtas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Kelių policijos poskyrio patruliu (statutiniu valstybės tarnautoju). Tuo metu jo pareigybės aprašyme nebuvo keliamas reikalavimas turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Pasibaigus nušalinimui, 2012 m. kovo 6 d. pareiškėjas buvo perkeltas į to paties komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio patrulio pareigas, 2012 m. kovo 13 d. D. N. buvo perkeltas į Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, o nuo 2012 m. balandžio 1 d. ėjo Komisariato Plungės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio patrulio pareigas (b. l. 30). Komisariato viršininkas 2012 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 30-V-252 patvirtino naują pareiškėjo užimamos pareigybės aprašymą (b. l. 19-20), kuriame įtvirtino naują sąlygą pareiškėjo eitai pareigybei – atitikti teisės aktuose numatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“.

Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas net ir po Komisariato viršininko 2012 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 30-V-252 patvirtinto pareiškėjo eitos pareigybės aprašymo pareigas ėjo neturėdamas galiojančio leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Tai nustatė ir Specialioji ekspertų komisija 2012 m. spalio 4 d. posėdyje. Be to, kaip matyti iš šios komisijos posėdžio protokolo, posėdis dėl D. N. leidimo dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija neišdavimo svarstymo įvyko ne tik dėl to, kad pareiškėjui atliekant pareigas toks leidimas buvo reikalingas, tačiau ir reaguojant į Komisariato Vidaus tyrimų poskyrio viršininko 2012 m. rugsėjo 10 d. prašymą Nr. 30-PR5-566 (b. l. 146-147), kuriame nurodoma, jog Plungės rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje, be kita ko, D. N. kaltinamas pagal Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, siūloma supažindinti Komisariato specialiosios ekspertų komisijos narius su turima medžiaga ir surengti šios komisijos posėdį, kuriame būtų individualiai įvertintos baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės, pareiškėjo tinkamumas dirbti su įslaptinta informacija, nuspręsta, ar D. N. yra sąžiningas ir atsakingas, vykdydamas pareigas, bei ar linkęs laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų ir žinybinių teisės aktų reikalavimų.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo atleidimas iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto pagrindu nagrinėjamu atveju nėra teisėtas, nes pareiškėjui nebuvo atimta teisė dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, jis tokios teisės niekada neturėjo.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas atleistas iš tarnybos teisėtai, nes leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ jam buvo privalomas einant patrulio pareigas. Kaip minėta, pareiškėjo pareigybės aprašyme reikalavimas atitikti teisės aktuose numatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, atsirado vėliau nei pareiškėjas buvo priimtas į tarnybą ar perkeltas į kitas pareigas, t. y. jo einamos pareigybės aprašymą 2012 m. kovo 14 d. išdėsčius nauja redakcija. Be to, kaip rodo bylos faktinės aplinkybės, pareiškėjui nebuvo kilusi būtinybė turėti tokį leidimą jam vykdant tiesiogines pareigas, jis tokio galiojančio leidimo neturėjo, nors 2012 m. kovo – spalio mėnesiais pareigas vykdė. Kadangi nagrinėjamoje byloje skundžiamas atsakovo įsakymas, kuriuo pareiškėjas atleistas tik Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto pagrindu, teisėjų kolegija, neišeidama už nagrinėjamos bylos apimties ribų, nevertina pareiškėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn aplinkybių atleidimo iš tarnybos kontekste.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, atleidęs pareiškėją iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto pagrindu už tai, kad jo atžvilgiu nebuvo išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, nagrinėjamu atveju pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į apsaugą nuo atleidimo iš darbo, įtvirtintą ne tik nacionalinėje (pvz., Statuto 59 str.), bet ir tarptautinėje teisėje (pvz., Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 30 str.).

Remiantis nagrinėjamos bylos duomenimis, Plungės rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu nusprendė pripažinti D. N. kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundžia atsakovo įsakymą, kuriuo buvo atleistas iš tarnybos vadovaujantis pagrindu, nesusijusiu su pareiškėjo patraukimu baudžiamojon atsakomybėn. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas buvo parengęs tarnybinio patikrinimo išvados projektą, kuriuo siūlė D. N. atleisti iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, remiantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu (b. l. 148). Tačiau, įvertinus aplinkybę, kad D. N. buvo atleistas iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto pagrindu, tarnybinis patikrinimas dėl D. N. veiksmų teisėtumo vykdant tarnybines pareigas buvo baigtas (b. l. 156-168). Esant nustatytoms aplinkybėms ir teismui neturint teisės papildyti pareiškėjo skundžiamo įsakymo kitais atleidimo iš tarnybos pagrindais ir aplinkybėmis, kuriais nebuvo grindžiamas D. N. atleidimas, pareiškėjas negali būti laikomas atleistas iš pareigų tuo pagrindu, kai atimamos specialios teisės susijusios su tiesioginių pareigų atlikimu (Statuto 53 str. 1 d. 17 p.).

Įvertinus visas bylos aplinkybes taip pat negalima pripažinti, jog įsakymo dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos trūkumai yra formalaus pobūdžio ir nedaro esminės reikšmės priimto sprendimo teisėtumui. Pareiškėjo atleidimas iš tarnybos atsižvelgus vien į aplinkybę, jog pareiškėjui nebuvo išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, nagrinėjamu atveju laikytinas esminiu pareiškėjo teisių suvaržymu, sąlygojančiu priimto įsakymo neteisėtumą.

Aukščiau nurodytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo skundžiamas atsakovo įsakymas negali būti pripažintas pagrįstu, o pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai įvertinus bylos aplinkybes, netinkamai pritaikius materialinės teisės normas, dėl ko jis taip pat negali būti laikomas teisėtu. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas.

Pripažinus atsakovo įsakymą nepagrįstu ir neteisėtu, pagal Statuto 59 straipsnį pareiškėjas turėtų būti grąžinamas į ankstesnes pareigas, ko skunde ir buvo prašoma. Tačiau Statuto 11 straipsnyje įtvirtinti priėmimo į vidaus tarnybą apribojimai. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad priimti į vidaus tarnybą draudžiama, jeigu asmuo buvo teistas už tyčinį nusikaltimą, nepaisant teistumo išnykimo ar panaikinimo, taip pat jei asmuo nuteistas už neatsargų nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą ir teistumas neišnykęs arba nepanaikintas.

Byloje yra duomenys, kad Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 29 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu už tyčinių nusikaltimų, numatytų Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgus į imperatyvią Statuto 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą, nagrinėjamu atveju pareiškėją grąžinti į vidaus tarnybą trukdo minėtas juridinis faktas, nustatytas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, taigi tenkinti pareiškėjo prašymą grąžinti jį į eitas pareigas nėra pagrindo.

Nei Statutas, nei Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų pripažinimo neteisėtu, kai nėra galimybės jį grąžinti į ankstesnes pareigas, teisinių pasekmių, todėl pareiškėjo teisės turėtų būti ginamos Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalies pagrindu, priteisiant jam vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki atsirado kita objektyvi aplinkybė, užkertantį kelią jam toliau eiti pareigas vidaus tarnyboje. Laikytina, kad vidaus tarnybos santykiai yra nutraukti nuo minėto Plungės rajono apylinkės teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, todėl darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką pareiškėjui priteistinas nuo 2012 m. spalio 9 d. (neteisėto atleidimo diena) iki 2013 m. gruodžio 19 d. (teismo nuosprendžio įsiteisėjimo diena). Kadangi byloje nėra faktinių duomenų, koks buvo pareiškėjo vidutinis dienos darbo užmokestis, teisėjų kolegija negali pati apskaičiuoti tikslaus pareiškėjui priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžio. Siekiant užtikrinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principų, kaip visuotinai pripažintų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai taikomų administracinių bylų proceso principų, laikymąsi, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju negrąžina bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bet įpareigoja atsakovą Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą apskaičiuoti tikslų pareiškėjo D. N. vidutinio darbo užmokesčio dydį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. spalio 9 d. iki 2013 m. gruodžio 19 d. bei išmokėti jį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė abstraktų prašymą jam priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau šis pareiškėjo prašymas paliktinas nenagrinėtu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalį proceso šalies teisė į teismo išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pabrėžtina, jog bylinėjimosi išlaidos gali būti laikomos pagrįstomis tik tada, kai nurodomos išlaidos ne tik realiai yra patirtos, bet jos patirtos būtent dėl konkrečios bylos nagrinėjimo teisme. Todėl proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi nurodyti konkrečias bylinėjimosi išlaidas ir pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas būtent dėl procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė konkrečiai kokių bylinėjimosi išlaidų priteisimo jis siekia, nepateikė dėl jų įrodymų, tačiau jis tai gali padaryti per keturiolika dienų nuo šio teismo sprendimo paskelbimo, paduodamas prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu apeliacinės instancijos teismui (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Pagal ABTĮ 45 straipsnio nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A502-280/2009, A261-689/2009, A502-22/2013) proceso šalių išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmąja ir apeliacine instancija, priteisimo klausimą atitinkamai sprendžia apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Dėl pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pareiškėjo pateikti teisinių paslaugų sutartis, sąskaita už teisines paslaugas, pinigų priėmimo kvitas, pareiškėjas tokį prašymą suformulavo tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde. Kadangi dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, priteisimo spręstina pirmosios instancijos teisme, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, priteisimo perduodamas nagrinėti Klaipėdos apygardos administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo D. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2012 m. spalio 9 d. įsakymą Nr. 30-TE-675, kuriuo D. N. atleidžiamas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą, panaikinti.

Pripažinti, kad D. N. atleistas iš vidaus tarnybos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariate pagal šį teismo sprendimą nuo 2013 m. lapkričio 29 dienos.

Priteisti D. N. iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. spalio 9 d. iki 2013 m. gruodžio 19 dienos.

D. N. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, palikti nenagrinėtu.

Bylos dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, pareiškėjo D. N. patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, priteisimo perduoti nagrinėti Klaipėdos apygardos administraciniam teismui.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas