3K-3-377/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. 3K-3-377/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-03081-2011-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 42.9;

84 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 30 d. Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rimvydo Norkaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Init“ (uždarosios akcinės bendrovės „Vinita“ teisių ir pareigų perėmėjas) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Asociacijos LATGA (buvęs pavadinimas Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra) ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Init“ dėl negauto autorinio atlyginimo ir palūkanų priteisimo bei atsakovo priešieškinį ieškovui dėl PVM permokos grąžinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas dėl autorių teisių gynimo asociacijos ir kabelinės televizijos operatoriaus licencinėje sutartyje nustatyto autorinio atlyginimo apskaičiavimo tvarkos, taip pat dėl to, ar asociacija turėjo teisę apskaičiuoti pridėtinės vertės mokestį (toliau – PVM) ir reikalauti jį sumokėti iš operatoriaus nuo viso gaunamo autorinio atlyginimo. Ieškovas, remdamasis CK 6.189 straipsnio 1 dalimi, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo 170 091,70 Lt negauto autorinio atlyginimo, 35 719,26 Lt PVM, 17 945,70 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Jis nurodė, kad 1998 m. gruodžio 4 d. sudarė su atsakovu – kabelinės retransliacijos operatoriumi – sutartį Nr. TK-2, kurios pagrindu ieškovas suteikė teisę atsakovui retransliuoti jo abonentams ieškovo narių repertuaro kūrinius, o atsakovas įsipareigojo ieškovui mokėti autorinį atlyginimą: 1999 metais – 1,85 proc., vėliau – 1,9 proc. nuo viso abonentinio mokesčio, gauto per atsiskaitomąjį laikotarpį iš fizinių ir juridinių asmenų, su kuriais atsakovas yra sudaręs radijo ir televizijos programų retransliavimo (transliavimo) paslaugų teikimo sutartis, nepridedant PVM (6.1 punkto a papunktis; toliau – Sutartis).

Pagal Sutartį atsakovas taip pat įsipareigojo iki kiekvieno mėnesio 20 d. pateikti ieškovui informaciją apie abonentinio mokesčio pajamas, gautas per praėjusį mėnesį, autoriniam atlyginimui ir PVM apskaičiuoti (Sutarties 7 punktas). Ieškovo teigimu, iki 2008 m. kovo mėn. atsakovas tinkamai ir laiku vykdė sutartinius įsipareigojimus; 2008 m. kovo 21 d. pranešimu informavo ieškovą, kad nuo 2008 m. balandžio 1 d. pradeda taikyti naują apskaitos modelį, pagal kurį kabelinės televizijos abonentinis mokestis padalijamas į dvi dalis – TV transliavimo ir linijų (tinklų) mokestį, ir kad ieškovui duomenys apie gautas atsakovo pajamas autoriniam atlyginimui ir PVM apskaičiuoti bus pateikiami pagal šį modelį, t. y. atsakovas nusprendė, jog autorinį atlyginimą ieškovui mokės tik nuo dalies abonentinio mokesčio – retransliavimo paslaugos, jo nemokėdamas nuo linijų (tinklų) mokesčio.

Pasak ieškovo, atsakovas, pradėdamas taikyti tokį pajamų apskaitos modelį, vienašališkai pakeitė Sutarties sąlygą, kurioje nustatyta, kad autorinis atlyginimas mokamas nuo viso abonentinio mokesčio, mokamo atsakovo paslaugų vartotojų. Ieškovo teigimu, nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. jo negautas autorinis atlyginimas su PVM – 205 810,96 Lt (negautas autorinis atlyginimas – 170 091,70 Lt, PVM – 35 719,26 Lt). Atsakovas su ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį, prašydamas priteisti jam iš ieškovo 73 843,81 Lt PVM permoką, 13 065,03 Lt palūkanų ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas nurodė, kad Sutarties 6.3 punkte šalys susitarė, jog prie apskaičiuoto autorinio atlyginimo turi būti pridedamas PVM, apskaičiuotas nuo 25 proc. ieškovo komisinių mokesčių, tačiau ieškovas, pateikdamas PVM sąskaitas faktūras atsakovui, prie autorinio atlyginimo pridėjo PVM ne nuo 25 proc. komisinių mokesčių, tačiau nuo viso autorinio atlyginimo. Atsakovo apskaičiavimu, 2007–2010 metais susidarė 73 843,81 Lt PVM permoka, kurią ieškovas turi atsakovui grąžinti (CK 6.237 straipsnis, 6.240 straipsnio 1 dalis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino: priteisė ieškovui iš atsakovo 170 091,70 Lt autorinio atlyginimo, 35 719,26 Lt PVM, 17 945,70 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011 m. lapkričio 21-osios) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – 5116 Lt žyminio mokesčio ir 12 083,87 Lt advokato pagalbai apmokėti; atsakovo priešieškinį atmetė. Teismas, spręsdamas dėl šalių susitarto abonentinio mokesčio, nuo kurio ieškovui turėtų būti mokamas autorinis atlyginimas, dydžio, nustatė, kad Sutartyje jis tiesiogiai nenustatytas, tik nurodyta autorinio atlyginimo apskaičiavimo tvarka: 1,9 proc. nuo abonentinio mokesčio, gauto per atsiskaitomąjį laikotarpį iš atsakovo su paslaugos vartotojais sudarytų retransliavimo (transliavimo) paslaugų sutarčių, nepridedant PVM.

Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad Sutarties sudarymo metu atsakovas visas pajamas, gaunamas iš abonentinio mokesčio, priskyrė iš retransliavimo paslaugos gaunamoms pajamoms. Sutarties 6.4 punkte šalys susitarė, kad į pajamas, gaunamas iš abonentinio mokesčio, neįtraukiamas prijungimo mokestis, vienkartiniai klientų mokėjimai už kabelinės televizijos tinklo galinių įrenginių ar kito pobūdžio remontą, kurį papildomai apmoka kabelinės televizijos tinklo abonentas, abonentinis mokestis už kitas kabelinės televizijos tinklais teikiamas paslaugas (duomenų perdavimo, telekomunikacijų ir pan.).

Atsakovas 2008 m. kovo 22 d. įsakymu patvirtino naują abonentinio mokesčio apskaitos modelį, pagal kurį šis mokestis padalytas į dvi dalis – TV programų retransliavimo ir linijų (tinklų) mokestį, taip sumažindamas abonentinį mokestį, nuo kurio ieškovas turi teisę gauti autorinį atlyginimą. Spręsdamas dėl tokio abonentinio mokesčio modelio taikymo pagrįstumo, teismas atsižvelgė į atsakovo paaiškinimus, kad šis mokestis skirtas atsakovo išlaidoms teikiant kitas paslaugas – interneto ir telefono ryšio – padengti, t. y. kabelinės tinklų įrangos eksploatacijai, aptarnavimui ir pan.; kartu nustatė, jog nurodytas mokestis mokamas visais atvejais, nepriklausomai nuo to, keliomis atsakovo paslaugomis naudojasi abonentas.

Teismo vertinimu, atsakovas nepagrindė, kad abonentams teikia atskirą tinklų priežiūros paslaugą, taip pat linijų (tinklų) mokesčio apskaičiavimo kriterijų, todėl teismas sprendė, jog nurodytas mokestis nuo bendro abonentinio mokesčio atskirtas nepagrįstai. Darydamas šias išvadas, teismas nesirėmė ieškovo pateikta nepriklausomo auditoriaus 2011 m. sausio 25 d. ataskaita ir atsakovo užsakymu auditorės J. G. 1998 m. gruodžio 4 d. atlikta ataskaita apie faktinius pastebėjimus, nes jos atliktos, remiantis šalių pateiktais ir subjektyviai atrinktais dokumentai, todėl negali būti vertinamos kaip objektyvios ir išsamios.

Atsakovo ataskaitoje nenurodyta, koks autorinis atlyginimas turi būti mokamas, be to, byloje nėra ginčo dėl atsakovo buhalterinės apskaitos tvarkymo. Teismas pažymėjo, kad per teismo posėdį atsakovo atstovės pateiktas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2012 m. kovo 1 d. raštas patvirtina, kad transliuotojas (retransliuotojas) teikia susietas turinio ir jo perdavimo elektromagnetiniais signalais elektroninių ryšių tinklais į galinius įrenginius paslaugas, tačiau šiame rašte pateikta informacija yra bendro pobūdžio ir nepagrindžia atsakovo linijų (tinklų) mokesčio, kaip atskiro, nuo kurio nemokamas autorinis atlyginimas; nors atsakovas nurodė, kad 2001 m. pabaigoje įsigijo įrangą, kurią naudojant tais pačiais tinklais pradėta teikti interneto paslauga, o 2004–2007 m. investavo į tinklus ir įrangą bei pradėjo teikti telefonijos paslaugą, tačiau iki 2008 m. balandžio mėn. tinkamai vykdė Sutartį ir nebuvo įvedęs linijų (tinklų) ar kitokio mokesčio.

Įvertinęs atsakovo argumentus dėl rinkos pokyčių ir technologijų plėtros, atsakovo atstovo paaiškinimus teismo posėdyje dėl Sutarties pasirašymo ir vykdymo aplinkybių, teismas konstatavo, kad sutarties finansinės sąlygos netenkino atsakovo interesų, todėl vyko šalių derybos ir, nepasiekus kompromiso, 2004 m. gruodžio 24 d. susitarimu buvo pratęstas šalių Sutarties su visomis joje nustatytomis sąlygomis galiojimas nuo 2005 m. sausio

1 d. iki naujos sutarties pasirašymo dienos. Nustatęs, kad 2008 m. nauja sutartis nepasirašyta, teismas atsakovo veiksmus – padalyti abonentinį mokestį į dvi dalis – vertino kaip vienašalį Sutarties pakeitimą, nors Sutarties 15.2 punkte įtvirtinta, kad sutartis gali būti keičiama šalių susitarimu; atsižvelgęs į ilgametę (beveik dešimt metų trukusią) autorinio atlyginimo mokėjimo praktiką, sprendė, kad atsakovo elgesys, sumažinant abonentinį mokestį, nuo kurio mokamas autorinis atlyginimas, tačiau gaunant tokio paties dydžio pajamas, kaip ir prieš tai, teikia pagrindą abejoti atsakovo sąžiningumu; ieškovas, gaudamas mažesnį autorinį atlyginimą, atitinkamai mažiau jo paskirstė asociacijos nariams, taip, be kita ko, pažeisti jų interesai.

Atsakovo argumentus, kad kiti operatoriai moka autorinį atlyginimą tik nuo dalies abonentinio mokesčio, teismas atmetė kaip neįrodytus, be to, neaktualius nagrinėjamoje byloje aiškinant šalių sudarytą Sutartį, taip pat nesirėmė Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2011 m. rugsėjo 2 d. raštu, kuriame nurodyta retransliuotojo pareiga mokėti įmokas, skirtas Lietuvos radijo ir televizijos komisijos veiklai finansuoti; nesutiko su atsakovo pozicija, kad ieškovas, manydamas, jog atsakovas yra jam skolingas, turėjo šią skolą apskaityti ir išrašyti PVM sąskaitą faktūrą, nes ieškovas, neturėdamas duomenų apie atsakovo gaunamas pajamas, negalėjo apskaičiuoti tikslaus autorinio atlyginimo dydžio.

Remdamasis nustatytų aplinkybių visuma, teismas sprendė, kad ieškinys tenkintinas. Spręsdamas dėl priešieškinio reikalavimų priteisti PVM pagrįstumo, teismas nustatė, kad pagal Sutarties 6.3 punktą prie apskaičiuoto autorinio atlyginimo turi būti pridėtas PVM, apskaičiuotas nuo 25 proc. ieškovo komisinių mokesčių; pasikeitus komisinių mokesčių dydžiui, ieškovas nedelsdamas apie tai turi informuoti atsakovą registruotu laišku; iš atsakovo pateiktų PVM sąskaitų faktūrų matyti, kad ieškovas PVM sumą skaičiavo nuo visos autorinio atlyginimo sumos.

Kartu teismas nustatė, kad nuo Sutarties sudarymo iki 2002 m. liepos 1 d. galiojo 1993 m. gruodžio 22 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. I-345 redakcija, pagal kurios 9 straipsnio 4 punktą apmokestinamąją paslaugų vertę sudarė įmokos už tarpininkavimą. Pagal 2002 m. kovo 5 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo redakcijos Nr. IX-751 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą PVM objektas – paslaugų teikimas už atlygį, o pagal 15 straipsnį apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis (išskyrus patį PVM), kurį gavo arba turi gauti prekių tiekėjas arba paslaugos teikėjas, arba jo vardu trečiasis asmuo.

Taigi nuo 2002 m. liepos 1 d. ieškovas turėjo teisę PVM skaičiuoti nuo visos autorinio atlyginimo sumos (tai, be kita ko, patvirtina Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. rugsėjo 30 d. raštas, UAB „Auditoriaus garantija“ auditorės B. S. 2012 m. kovo 1 d. raštas dėl iš kabelinės retransliacijos operatorių surenkamo autorinio atlyginimo apmokestinimo PVM), tačiau tik tuo atveju, jei ieškovas tinkamai atliko informavimo pagal Sutarties 6.3 punktą pareigą, nes imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms (CK 6.157 straipsnio 2 dalis).

Teismas, remdamasis ieškovo paaiškinimais, kad apie pasikeitusią PVM apskaičiavimo tvarką raštu informavo visus kabelinės retransliacijos operatorius, kartu ir atsakovą, taip pat byloje pateiktu ieškovo vyr. finansininkės 2002 m. liepos 9 d. pranešimu, kuriuo informuojama, kad nuo 2002 m. liepos 1 d. PVM bus skaičiuojamas nuo viso autorinio atlyginimo (nors pranešime nenurodyti adresatai, todėl neaišku, ar šis pranešimas buvo išsiųstas atsakovui), CPK 178 straipsnyje įtvirtintomis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis, aplinkybę, kad atsakovas neginčijo, jog negavo pranešimo, sprendė, kad atsakovui buvo pranešta apie pasikeitusią PVM skaičiavimo tvarką.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo pateikti PVM sąskaitų faktūrų registrai patvirtina, jog ieškovo pateiktos PVM sąskaitos faktūros buvo į juos įtrauktos, todėl atsakovas, kaip PVM mokėtojas, turi teisę į PVM atskaitą pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 straipsnį. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas netenkino priešieškinio. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2013 m. spalio 21 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendimą: sumažino ieškovui iš atsakovo priteistas palūkanas iki 8972 Lt, žyminį mokestį – iki 4911 Lt, išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą – iki 4600 Lt; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė atsakovui iš ieškovo 290 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sutartyje neaptartas abonentinio mokesčio, nuo kurio buvo mokamas autorinis atlyginimas, turinys, taip pat kad jį atskleidžia šalių veiksmai, pradėjus vykdyti Sutartį bei ją vykdant; pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Sutarties nuostatas, susijusias su autorinio atlyginimo apskaičiavimu, teisingai nustatė tikruosius šalių ketinimus, pagrįstai spręsdamas, jog atsakovas pagal galiojančią Sutartį turėjo pareigą autorinį atlyginimą mokėti nuo viso abonentinio mokesčio (kartu nuo abonentinio mokesčio dalies – linijų (tinklų) mokesčio).

Bylos duomenimis (tarp jų – atsakovo 2008 m. kovo 21 d. pranešimu apie pasikeitusią autorinio atlyginimo apskaičiavimo tvarką), atsakovas linijų (tinklų) palaikymo paslaugą teikė dar iki naujo apskaitos modulio įdiegimo, be to, remiantis atsakovo paaiškinimais, linijų (tinklų) mokestis mokamas visais atvejais, nepriklausomai nuo to, kokias atsakovas teikia paslaugas. Atsakovas nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą daryti kitokias išvadas. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad linijų (tinklų) mokestis įvestas elektroninių ryšių infrastruktūrai palaikyti, plėsti ir modernizuoti, teisėjų kolegijos vertinimu, nesuteikia pagrindo teigti, jog Sutartimi sulygta autorinio atlyginimo mokėjimo nuo viso abonentinio mokesčio sąlyga, atitikusi šalių valią iki naujo apskaitos modelio taikymo pradžios, turėtų būti vienašališkai keičiama.

Juolab kad 2004 m. gruodžio 24 d. Susitarimu šalių Sutartis pratęsta su visomis joje nustatytomis sąlygomis iki naujos sutarties pasirašymo dienos. Be to, atsakovas neginčijo Sutarties nuostatų, tarp jų – autorinio atlyginimo skaičiavimo tvarkos, ir nėra įrodymų, kad, pradėjęs taikyti naują apskaitos modelį, siūlė ją pakeisti, todėl ieškovo nurodytu laikotarpiu (nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. gruodžio

31 d.) autorinis atlyginimas turėjo būti apskaičiuojamas remiantis Sutartyje nustatyta tvarka, t. y. nuo viso abonentinio mokesčio. Teisėjų kolegija nesutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo priteisė PVM nuo visos 170 091,70 Lt autorinio atlyginimo sumos ir atmetė priešieškinį dėl permokos, atsakovo teigimu, susidariusios nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., ieškovui vienašališkai pakeitus Sutarties 6.3 punktą bei 6.1 punkto a papunktį, nurodydama, kad, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, apie naują PVM skaičiavimo tvarką atsakovas buvo informuotas 2002 m. liepos 9 d. pranešimu ir šios aplinkybės neginčijo, todėl tikėtina, jog atsakovas pranešimą gavo ir žinojo apie pasikeitusį PVM skaičiavimą (CPK 185 straipsnis); be to, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovo išrašytos PVM sąskaitos faktūros buvo įtrauktos į gautų PVM sąskaitų faktūrų registrą, o atsakovas, kaip PVM mokėtojas, turi teisę į PVM atskaitą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimą priteisti palūkanas, netinkamai įvertino šiam reikalavimui išspręsti reikšmingas bylos aplinkybes ir įrodymus; nurodė, jog ieškovas, nesutikdamas su atsakovo nustatytu abonentinio mokesčio apskaičiavimo modeliu, 2008 m. kovo 31 d. pateikė jam pretenziją, į kurią atsakovas neatsakė; nepaisant to, ieškovas tik 2011 m. birželio 17 d. pranešimu kreipėsi į atsakovą, prašydamas iki 2011 m. birželio 27 d. pateikti išsamius duomenis apie abonentinio mokesčio pajamas, gautas laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, ieškovas, gindamas savo teises, buvo nerūpestingas, todėl sumažino ieškovo reikalaujamą priteisti iš atsakovo palūkanų dydį (CK 6.259 straipsnio 1, 2 dalys, 1.5 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 21 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 6 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o atsakovo priešieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 1. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai neteisingai, atsietai nuo Sutarties

6.4 punkto aiškino šalių Sutarties 6.1 punktą, taip pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193–6.195 straipsniai). Nurodyto sutarties punkto a papunktyje nurodyta, kad autorinis atlyginimas ieškovui apskaičiuojamas procentais (1,85 proc. –1999 metais, vėliau – 1,9 proc.) nuo abonentinio mokesčio, gauto iš fizinių ir juridinių asmenų, su kuriais kabelinės retransliacijos operatorius sudaręs radijo ir televizijos programų retransliavimo paslaugų teikimo sutartis, nepridedant PVM. Šalys nesusitarė dėl konkretaus abonentinio mokesčio dydžio, nuo kurio turi būti mokamas sutartas atlyginimas, taip pat kad jis negali kisti.

Abonentinis mokestis nėra licencinės sutarties dalykas, dėl jo susitaria kabelinės televizijos operatorius (šiuo atveju kasatorius) ir kabelinės televizijos paslaugų vartotojas (abonentas). Taigi, kasatoriaus nuomone, Sutartyje neįtvirtinus konkrečių nuostatų dėl abonentinio mokesčio turinio ir dydžio (tai konstatavo ir bylą nagrinėję teismai), ieškovo gaunamo autorinio atlyginimo dydis galėjo kisti, kintant abonentinio mokesčio dydžiui. Dėl to ieškovas galėjo gauti kiekvienais metais skirtingą autorinį atlyginimą. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.

šalių Sutarties vykdymo praktika buvo kitokia nei ankstesniu laikotarpiu: ieškovas sutiko, kad autorinis atlyginimas būtų apskaičiuojamas nuo mažesnio abonentinio mokesčio, o atsakovas mokėjo didesnį, nei nustatytas Sutartyje, PVM. Toks šalių elgesys, be kita ko, atitinka Sutarties 6.4 punktą, kuriame nustatyta, kad į iš abonentinio mokesčio gaunamas pajamas neįtraukiamos pajamos, nesusijusios su retransliuojamomis (transliuojamomis) programomis: prijungimo mokestis; vienkartiniai klientų mokėjimai už kabelinės televizijos tinklo galinių įrenginių ar kito pobūdžio remontą, kurį papildomai apmoka kabelinės televizijos tinklo abonentas; abonentinis mokestis už kitas kabelinės televizijos tinklais teikiamas paslaugas (duomenų perdavimo, telekomunikacijų ir pan.), t. y.

šalys susitarė, kad į abonentinį mokestį, nuo kurio procentais skaičiuojamas atlyginimas autoriams, neįeina pajamos, nesusijusios su autorių kūrinių naudojimu. Kasatoriaus nuomone, tokia nuostata nepažeidžia autorių teisių, nes jie turi teisę gauti autorinį atlyginimą už jų kūrinių naudojimą, bet ne už kitas paslaugas, kurias teikia kabelinės televizijos operatorius savo abonentams. Dėl to šalys Sutartyje susitarė, kad ieškovas negaus autorinio atlyginimo nuo abonentinio mokesčio dalies, nesusijusios su retransliuojamomis programomis, t. y. su autorių kūrinių naudojimu.

Kasatoriaus teigimu, Sutarties 6.4 punkte pateiktas neišsamus sąrašas tiek vienkartinių, tiek periodiškai klientų operatoriui mokamų mokesčių, kurie neįtraukiami į abonentinio mokesčio dydį, nuo kurio skaičiuojamas atlyginimas autoriams. Taigi bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad, sudarydamos Sutartį, šalys susitarė autorinį atlyginimą skaičiuoti nuo visų pajamų, gautų iš kabelinės televizijos abonentų mokamo abonentinio mokesčio, neišskiriant jo sudėtinių dalių, neatitinka Sutarties 6.1 punkto a papunkčio ir 6.4 punkto turinio.

Tai, kad ieškovas ilgą laiką (iki 2008 m. balandžio 1 d.) gaudavo iš esmės vienodo dydžio autorinį atlyginimą, lėmė aplinkybės, jog tik 2007 m. gruodžio 20 d. buvo priimtas atsakovo direktoriaus įsakymas Nr. 071220/1 „Dėl naujų paslaugų įvedimo, jų pavadinimų apibrėžimo ir apskaitos politikos pakeitimo“, kuriuo buvo patvirtintos naujos paslaugų rūšys: interneto; telefono ryšio; televizijos programų retransliavimo; linijų (tinklų) veikimo palaikymo. Šis įsakymas priimtas, atsižvelgiant į tai, kad iki 2007 metų pabaigos kasatorius perstatė visą savo kabelinį tinklą ir pradėjo tiekti ne tik kabelinės televizijos, bet ir interneto bei telefonijos paslaugas.

Pradėjus teikti naujas paslaugas, kasatoriui atsirado būtinybė pasinaudoti Sutarties 6.4 punktu. Įsakymo reikalavimai pradėti įgyvendinti 2008 m. balandžio 1 d., todėl nuo nurodytos datos ieškovas gaudavo mažesnį autorinį atlyginimą, nes kasatorius gaudavo pajamų iš kitų jo teikiamų paslaugų, nesusijusių su autorių kūrinių naudojimu; be to, vartotojams sumažintas mokestis už televizijos programų retransliavimo paslaugą, nes tai lėmė rinkos sąlygos. Aplinkybė, kad kasatorius tam tikrą laiką mokėjo ieškovui autorinį atlyginimą nuo pajamų, gautų, be kita ko, už kitas kabelinės televizijos tinklais teikiamas paslaugas, bylą nagrinėjusių teismų įvertinta netinkamai.

Tai, kad kasatorius nuo 2008 m. balandžio 1 d. nusprendė pasinaudoti Sutarties 6.4 punktu, nes galėjo pagrįsti kiekvienos paslaugos savikainą ir už kiekvieną paslaugą gaunamas pajamas, buvo nepagrįstai įvertinta kaip atsakovo vienašališkas sutarties pakeitimas.

2. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, kad linijų (tinklų) mokestis nustatytas nepagrįstai. Tokios išvados neatitinka Elektroninių ryšių įstatymo nuostatų, byloje esančių rašytinių įrodymų ir prieštarauja įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais formuojamai kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fabrikant corporation“ v. UAB „Vilniaus ūkas“, bylos Nr. 3K-3-130/2009).

Elektroninių ryšių įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad elektroniniai ryšiai – signalų perdavimas laidinėmis, radijo, optinėmis ar kitomis elektromagnetinėmis priemonėmis; 12 dalyje – kad elektroninių ryšių infrastruktūra – fizinės infrastruktūros, kurią sudaro aparatūra, įrenginiai, įskaitant antenas, linijos, vamzdynai, kabeliai, kanalai, kolektoriai, šuliniai, atraminės konstrukcijos ir kitos priemonės, visuma, skirta elektroninių ryšių veiklai vykdyti; 15 dalyje – kad elektroninių ryšių paslauga – paprastai už atlygį teikiama paslauga, kurią visiškai ar daugiausia sudaro signalų perdavimas elektroninių ryšių tinklais, įskaitant telekomunikacijų paslaugas ir perdavimo (siuntimo) paslaugas transliavimui (retransliavimui) naudojamais tinklais; 17 dalyje – kad elektroninių ryšių tinklo teikimas – elektroninių ryšių tinklo steigimas, valdymas, kontrolė ir (arba) galimybės juo naudotis suteikimas.

Kasatoriaus teigimu, šios Elektroninių ryšių įstatymo nuostatos patvirtina, kad kasatorius teikė elektroninių ryšių (tinklų) paslaugą ir už ją turėjo teisę gauti mokestį. Elektroninių ryšių infrastruktūrai palaikyti, plėsti ir modernizuoti kasatorius pradėjo taikyti linijų (tinklų) mokestį. Šią poziciją patvirtina Ryšių reguliavimo tarnybos 2012 m. kovo 1 d. raštas Lietuvos kabelinės televizijos asociacijai, juo teismai be pagrindo nesivadovavo. Kasatorius pažymėjo, kad linijų ar tinklų mokestį renka visi ūkio subjektai, kurių paslaugos yra teikiamos, naudojant tam tikrą infrastruktūrą (dujų tiekimo, elektros tiekimo, vandens tiekimo, telefonijos paslaugų teikimo įmonės), todėl linijų (tinklų) mokesčio įvedimas yra ne tik ekonomiškai būtinas, bet ir logiškai pagrįstas.

Kasatorius pateikė teismui auditorės J. G. ataskaitą apie faktinius pastebėjimus. Šioje ataskaitoje buvo tiriama, ar kasatorius pagrįstai nuo 2008 m. balandžio 1 d. pradėjo taikyti linijos (tinklų) mokestį. Joje nurodyta, kad, nustatant linijų (tinklų) mokesčio dydį, buhalterinės apskaitos sąskaitose nurodytos tiesioginės sąnaudos: tinklus aptarnaujančių darbuotojų darbo užmokestis; socialinio draudimo įmokos nuo tinklus aptarnaujančių darbuotojų darbo užmokesčio; tinklų nusidėvėjimo sąnaudos; elektros energijos; kuro; kanalų ir kolektorių nuomos (kasatoriaus teigimu, vien ši aplinkybė patvirtina tinklų (linijų) mokesčio įvedimo būtinybę); tinklų aptarnavimo, eksploatacijos ir remonto.

Ataskaitoje apskaičiuota, kad linijos (tinklų) mokesčio savikaina 2008 m. buvo 4,14 Lt, 2009 metais – 4,10 Lt, 2010 m. – 4,17 Lt. Kasatoriaus nuomone, leistinais rašytiniais įrodymais jis pagrindė linijų (tinklų) mokesčio įvedimą bei jo dydį. Ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad šio mokesčio savikaina apskaičiuota neteisingai. Bylą nagrinėję teismai neturėjo jokio pagrindo nesivadovauti nurodyta ataskaita, todėl buvo pažeistas CPK 185 straipsnis. Kasatorius atkreipė dėmesį į tai, kad byloje yra rašytinis įrodymas, patvirtinantis, jog AB TEO LT, kuri taip pat teikia televizijos paslaugas vartotojams ir retransliuoja autorių kūrinius, nemoka ieškovui autorinio atlyginimo nuo pajamų, surenkamų už prieigos liniją.

Tai reiškia, kad ieškovas pripažįsta, jog autorinis atlyginimas autoriams nepriklauso nuo linijos mokesčio pajamų, o mokestis pagrįstas.

3. Anot kasatoriaus, bylą nagrinėję teismai, priteisdami ieškovui 35 719,26 Lt PVM nuo visos 170 091,70 Lt priteistos autorinio atlyginimo sumos ir atmesdami atsakovo priešieškinį dėl 73 843,81 Lt permokos, kuri susidarė nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., ir 14 768,76 Lt palūkanų priteisimo, pažeidė CK 6.157 straipsnio 2 dalį ir lygiateisiškumo principą. Sutarties 6.3 punkte nustatyta, kad prie apskaičiuoto autorinio atlyginimo turi būti pridėtas PVM, apskaičiuotas tik nuo 25 proc. sumos, t. y. ieškovo komisinių.

Šalys susitarė, kad, pasikeitus komisinių mokesčių dydžiui, ieškovas nedelsdamas apie tai informuos kasatorių registruotu laišku. Taigi šalys susitarė, kad PVM nuo didesnės nei 25 proc. autorinio atlyginimo sumos gali būti apskaičiuojamas, tik pasikeitus ieškovo komisinio mokesčio dydžiui. Byloje nėra duomenų, kad šis dydis pasikeitė. Nepaisant to, ieškovas pateikdavo kasatoriui PVM sąskaitas faktūras, PVM apskaičiuodamas nuo viso autorinio atlyginimo. Kasatoriaus nuomone, tai yra vienašališkas Sutarties 6.3 punkto ir 6.1 punkto a papunkčio pakeitimas.

Ieškovas negalėjo šiuo atveju pasinaudoti Sutarties 6.3 punktu, nes tai nesusiję su ieškovo komisinių mokesčių pasikeitimu, o pasiūlyti kasatoriui pakeisti ar papildyti Sutartį. Kasatorius sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad PVM reglamentuojamas įstatymo ir kad keitėsi jo dydis, todėl ieškovui atsirado pareiga mokėti PVM nuo visų pajamų. Tačiau pagal Sutarties nuostatas kasatoriui neatsirado pareigos padengti ieškovo PVM mokėjimo išlaidų, nes, pasikeitus įstatyminiam reglamentavimui, Sutarties 6.3 punkto nuostata nepakeista.

CK 6.157 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Informuoti atsakovą pagal Sutarties 6.3 punktą ieškovas galėjo tik pasikeitus komisinių mokesčių dydžiui, bet ne įstatymo normai. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jam perkėlė įrodinėjimo pareigą, kad jis negavo ieškovo 2002 m. liepos 9 d. pranešimo dėl PVM apskaičiavimo nuo visos autorinio atlyginimo sumos. Ieškovas turėjo pateikti įrodymų, kad nurodytas raštas buvo išsiųstas atsakovui registruotu paštu, pateikdamas kvitą, tačiau jo nepateikė, nurodytas raštas nėra adresuotas atsakovui.

Bylą nagrinėję teismai, spręsdami, kad kasatorius, taikydamas linijų (tinklų) mokestį, vienašališkai pakeitė Sutartį, o ieškovas, pradėdamas skaičiuoti PVM nuo viso autorinio atlyginimo – ne, be kita ko, pažeidė šalių lygybės principą.

4. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėjusių teismų išvados prieštarauja Europos Teisingumo Teismo 2013 m. lapkričio 7 d. prejudiciniam sprendimui, priimtam byloje C-518/11. Sprendime, aiškinant 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos 2 straipsnio c punktą, nurodyta, kad bazinio kabelinio paketo platinimo paslauga, į kurios tarifą įtrauktos perdavimo sąnaudos ir transliuotojams ir kolektyvinio

autorių teisių administravimo asociacijoms mokamas atlygis už kūrinių turinio skelbimą, patenka į sąvoką „elektroninių ryšių

paslauga“ (47 punktas); kartu pasisakyta, kad į kabelinės televizijos paketo platinimo paslaugos tarifą yra įtrauktos perdavimo sąnaudos ir transliuotojams ir kolektyvinio autorių teisių administravimo asociacijoms mokamas

atlygis už kūrinių turinio skelbimą (35, 46 punktai). Kasatoriaus nuomone, šie sprendimo teiginiai bei sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktas, kad į

šios paslaugos tarifą įeina perdavimo sąnaudos ir atlygis už autorių kūrinių turinio skelbimą, patvirtina linijos mokesčio įvedimo pagrįstumą bei tai, kad kasatorius tinkamai aiškina Sutarties 6.1 punkto a papunktį ir 6.4 punktą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Ieškovo teigimu, bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad šalys, sudarydamos sutartį, susitarė autorinį atlyginimą skaičiuoti nuo abonentinio mokesčio, neišskiriant jo sudėtinių dalių. Autorinis atlyginimas yra mokamas už viešą kūrinių panaudojimą juos paskelbiant (retransliuojant), jo dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi autorinėse licencinėse sutartyse, kurias kūrinių naudotojai sudaro su autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijomis (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 3 dalis).

Iki 2008 m. sausio 1 d. atsakovas mokėjo mokestį pagal Sutarties sąlygas, taip pripažindamas, kad jis teisingas. Tik po to, kai ieškovas 2008 m. kovo 21 d. pateikė atsakovui raštą, kad nesutinka su pakeista abonentinio mokesčio apskaičiavimo tvarka, atsakovas nusprendė mokėti ieškovui autorinį atlyginimą tik nuo vienos abonentinio mokesčio dalies, t. y. vienašališkai pakeitė Sutarties sąlygą, reglamentuojančią autorinio atlyginimo dydį. Toks kasatoriaus elgesys yra nesąžiningas ir neteisėtas. Kasatorius privalėjo mokėti autorinį atlyginimą pagal Sutartį ir nuo išskirtos abonentinio mokesčio dalies (linijų (tinklų) mokesčio).

Sutarties 6.4 punkte šalys susitarė, kokios pajamos nesudaro iš abonentinio mokesčio gaunamų pajamų, t. y. pajamos, gautos iš abonentų už kabelinės televizijos pajungimą, vienkartinius mokėjimus bei už kitas kabelinės televizijos teikiamas paslaugas. Kadangi Sutarties sudarymo metu šalys nebuvo aptarusios atskiro ir nuolatinio linijų (tinklų) mokesčio, tai, ieškovo nuomone, reiškia, kad kasatorius šią paslaugą buvo priskyręs prie bendro abonentinio mokesčio už transliavimo paslaugas, nes ir anksčiau, kasatoriui teikiant savo paslaugas abonentams, televizijos laidos buvo transliuojamos tinklais, buvo atliekama jų priežiūra ir pan.

Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatorius pripažįsta, jog, įvedęs linijų (tinklų) mokestį, jis sumažino abonentinį mokestį vartotojams už TV programų retransliavimo paslaugą. Ieškovo teigimu, abonentinio mokesčio padalijimas į dvi dalis naudingas tik kasatoriui, nes jo pajamos, gaunamos iš abonentinio mokesčio, nepakito, tačiau sumažėjo ieškovui mokama autorinio atlyginimo dalis. Byloje nėra duomenų, kad, pradėjęs taikyti naują abonentinio mokesčio apskaitos modelį, atsakovas pasiūlė ieškovui pakeisti Sutartimi sulygto autorinio atlyginimo apskaičiavimą, todėl nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. gruodžio

31 d. autorinis atlyginimas turėjo būti apskaičiuojamas Sutartyje nustatyta tvarka.

2. Ieškovo įsitikinimu, bylą nagrinėję teismai išsamiai ištyrė ir teisiškai įvertino aplinkybes, reikšmingas, sprendžiant dėl ieškovo reikalavimo priteisti negautą autorinį atlyginimą, todėl nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Elektroninių ryšių įstatymo nuostatos reglamentuoja techninius klausimus, susijusius su elektroninių ryšių naudojimu, tačiau nereglamentuoja visuomeninių santykių, susijusių su paslaugomis, teikiamomis naudojant tinklus ir paslaugas, taip pat elektroninių ryšių tinklais perduodamo turinio ir su juo susijusių paslaugų (1 straipsnio 2 dalis). Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad šalių ginčas kyla iš sutartinių teisinių santykių ir jam spręsti taikė šiuo santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl neturėjo teisinio pagrindo vadovautis Elektroninių ryšių įstatymu, taip pat Ryšių reguliavimo tarnybos raštu, kuriame pateikiama tik bendro pobūdžio informacija, kuri nepagrindžia kasatoriaus taikomo linijų (tinklų) palaikymo mokesčio. Bylą nagrinėję teismai, vadovaudamiesi lygiateisiškumo principu, nesirėmė nei kasatoriaus, nei ieškovo pateiktomis audito ataskaitomis. Vadovaujantis bylos duomenimis (2008 m. kovo 21 d. pranešimu dėl pasikeitusios autorinio atlyginimo apskaičiavimo tvarkos), kasatorius linijų (tinklų) palaikymo paslaugą teikė dar iki naujo apskaitos modulio įdiegimo; šis mokestis mokamas visais atvejais nepriklausomai nuo to, kokias kasatorius teikia paslaugas vartotojui.

3. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai atmetė kasatoriaus reikalavimą priteisti PVM permoką. Pirma, Sutarties sudarymo metu galiojo Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo redakcija (priimta 1993 m. gruodžio

22 d.), pagal kurią PVM buvo apmokestinama tik ieškovo tarpininkavimo paslaugų vertė, t. y. komisiniai mokesčiai, bet ne visas autorinis atlyginimas. Dėl to Sutartyje šalys nustatė tarpininkavimo (komisinių) mokesčių dalį (25 proc. nuo autorinio atlyginimo sumos), kuri pagal tuo metu galiojusius teisės aktus buvo apmokestinama PVM. 2002 m. kovo 5 d. priėmus naują Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo redakciją (įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d.), pasikeitė PVM apskaičiavimo tvarka, pagal kurią PVM privalėjo būti apskaičiuojamas ir mokamas nuo viso autorinio atlyginimo. Apie pasikeitusias įstatymo nuostatas ieškovas raštu informavo visus kabelinės retransliacijos operatorius, kartu ir kasatorių, kaip tai nustatyta Sutarties

6.3 punkte. Kasatorius niekada neginčijo, kad tokį pranešimą gavo. Antra, pagal CK 6.157 straipsnį šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo. Dėl to, ieškovo nuomone, pasikeitus imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, reglamentuojančioms PVM mokėjimą, šalių sudarytos

Sutarties vykdymas turėjo jas atitikti. Trečia, bylos duomenimis, nuo 1994 m. kasatorius yra PVM mokėtojas. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio

įstatymo 57 straipsnį, jei asmuo, kuris įsigyja prekes ar paslaugas yra PVM mokėtojas, už paslaugas sumokėtą pirkimo PVM susigrąžina iš biudžeto. Kasatoriaus byloje pateikti PVM sąskaitų faktūrų registrai patvirtina, kad kasatorius į atskaitą traukė ieškovo sumokėtą PVM, todėl pirkimo PVM suma nėra kasatoriaus nuostolis ir jeigu ieškovas grąžintų kasatoriui jo reikalaujamą sumą, kasatorius nepagrįstai praturtėtų. Ketvirta, iki ieškinio pareiškimo kasatorius neprieštaravo PVM apskaičiavimo pakeitimui, todėl, pareikšdamas priešieškinį, elgiasi nesąžiningai. 4. Ieškovo nuomone, kabelinės televizijos retransliavimo paslaugos kvalifikavimo klausimas ir atsakovo nurodyta Europos Teisingumo Teismo praktika nesusijusios su šios bylos ginčo objektu ir joje sprendžiamais teisės taikymo klausimais. Atsakovo pateiktame sprendime buvo keliamas kabelinių radijo ir televizijos programų paketo platinimo paslaugos kvalifikavimo klausimas ir konstatuota, kad į kabelinių programų paketo tarifą įeina mokesčiai, mokami transliuotojams, ir kolektyvinių teisių administravimo asociacijoms mokamas atlygis už kūrinių turinį, o ši paslauga yra kvalifikuojama kaip elektroninių ryšių paslauga. Šiuo atveju ginčas kilo ne dėl kabelinės televizijos programų paketo kvalifikavimo kaip retransliavimo paslaugos ar turinio paslaugos, o dėl šalių teisinių sutartinių santykių, kurių pagrindu šalys susitarė autorinį atlyginimą mokėti nuo viso abonentinio mokesčio, į kurį patenką ir abonentinio mokesčio dalis – linijų (tinklų) mokestis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl šalių sudarytos licencinės sutarties nuostatų, reglamentuojančių autorinio atlyginimo apskaičiavimo tvarką, aiškinimo

Remiantis Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi, 55 straipsnio 1 dalimi, 68 straipsnio 2 dalimi, kabelinės televizijos operatorius, siekdamas teisėtai naudotis autorių kūrinių transliacijos (retransliacijos) teise, privalo sudaryti su kolektyvinio administravimo asociacija licencinę sutartį, kurios pagrindu apskaičiuojamas ir mokamas autoriams autorinis atlyginimas. Atlyginimo dydis nustatomas procentais nuo naudotojo pajamų arba konkrečia pinigų suma. Jeigu kolektyvinio administravimo asociacija ir naudotojas nesutaria, bet kuri šalis gali kreiptis į tarpininką prašydama tarpininkauti derybose dėl autorinio atlyginimo ir jo mokėjimo sąlygų. Derybų tarpininko funkcijas tokiu atveju atlieka Lietuvos autorių teisių ir gretutinių teisių taryba (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 72 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl šalių sudarytoje licencinėje sutartyje nustatytos autorinio atlyginimo apskaičiavimo tvarkos, t. y. nuo kokios kasatoriaus (kabelinės retransliacijos operatoriaus) gaunamų pajamų dalies autorinis atlyginimas turi būti

apskaičiuojamas ir mokamas. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 1998 m. gruodžio 4 d. Sutarties 6.1 punkto a papunktyje šalys

susitarė, jog autorinis atlyginimas bus apskaičiuojamas procentais (1999 metais

– 1,85 proc., vėliau – 1,9 proc.) nuo viso abonentinio mokesčio, gauto per atsiskaitomąjį laikotarpį iš fizinių ir juridinių asmenų, su kuriais kasatorius yra sudaręs radijo ir televizijos programų retransliavimo (transliavimo) paslaugų teikimo sutartis, nepridedant PVM. Pagal Sutartį kasatorius taip pat įsipareigojo iki kiekvieno mėnesio 20 d. pateikti ieškovui informaciją apie abonentinio mokesčio pajamas, gautas per praėjusį mėnesį, reikalingas autoriniam atlyginimui ir PVM apskaičiuoti (Sutarties 7 punktas). Kasatoriaus direktoriaus 2008 m. kovo 22 d.

įsakymu Nr. 080322/1 patvirtinta nauja abonentinio mokesčio mokėjimo tvarka, pagal kurią kasatoriaus paslaugų vartotojų mokamas mėnesinis abonentinis mokestis padalytas į dvi dalis, t. y. linijos mokestį ir televizijos programų retransliavimo mokestį. Kasatorius 2008 m. kovo 21 d. pranešimu informavo ieškovą, kad nuo 2008 m. balandžio 1 d. pradeda taikyti naują apskaitos modelį, pagal kurį autorinis atlyginimas bus skaičiuojamas tik nuo pajamų, gautų iš televizijos programų retransliavimo mokesčio. Ieškovo nuomone, toks autorinio atlyginimo apskaičiavimo tvarkos pakeitimas pažeidžia Sutarties 6.1 punkto a papunkčio nuostatą, todėl pripažintinas nepagrįstu ir neteisėtu.

Kasatorius, nesutikdamas su ieškovo reikalavimu apskaičiuoti autorinį atlyginimą nuo visų gaunamų pajamų, nurodo, kad Sutarties 6.4 punkte nustatyta, jog į iš abonentinio mokesčio gaunamas pajamas neįtraukiamos pajamos, nesusiję su retransliuojamomis (transliuojamomis) programomis: prijungimo mokestis; vienkartiniai klientų mokėjimai už kabelinės televizijos tinklo galinių įrenginių ar kito pobūdžio remontą, kurį papildomai apmoka kabelinės televizijos tinklo abonentas; abonentinis mokestis už kitas kabelinės televizijos tinklais teikiamas paslaugas (duomenų perdavimo, telekomunikacijų ir pan.), t. y.

šalys susitarė, kad į abonentinį mokestį, nuo kurio skaičiuojamas atlyginimas autoriams, neįeina pajamos, nesusijusios su autorių kūrinių naudojimu, todėl kasatoriaus taikoma autorinio atlyginimo apskaičiavimo tvarka pagrįsta. Taigi šalys ginčija jų sudarytos Sutarties nuostatas, lemiančias tinkamą šalių įsipareigojimų pagal Sutartį vykdymą. Esant sutarties šalių ginčui dėl jos rūšies, pobūdžio, sutarties sąlygų tikrosios prasmės, jos padarinių, sutartis aiškintina pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles ir remiantis jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika.

Esminės sutarčių aiškinimo nuostatos – sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, o jei šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvųjį sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio, taip pat atsižvelgtina į tai, kokią prasmę sutarčiai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, į šalių elgesį sutarties sudarymo metu ir po sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Autopunktas“ v.

UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD v. P. A. B., bylos Nr. 3K-3-559/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Vilniaus pirmoji autotransporto įmonė“ v. UAB „Šklėriai“, bylos Nr. 3K-3-426/2012). Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl bylą nagrinėjusių teisimų išvadų, taikant pirmiau nurodytas sutarčių aiškinimo taisykles, teisėtumo ir pagrįstumo, pažymi, kad, kaip matyti iš byloje pateiktos Sutarties 6.1 punkto a papunkčio nuostatų, šalys nesusitarė dėl konkretaus kasatoriaus ieškovui mokėtino autorinio atlyginimo dydžio, tačiau nustatė jo apskaičiavimo tvarką, t. y. kad jis bus mokamas procentais (nuo 2000 m.

– 1,9 proc.) nuo viso kasatoriaus iš abonentinių sutarčių su kabelinės televizijos vartotojais gaunamo abonentinio mokesčio. Byloje nėra ginčo dėl to, kad iki 2008 m. kovo mėnesį kasatoriaus atliktų abonentinio mokesčio apskaitos pakeitimų kasatorius apskaičiuodavo ir mokėdavo autorinį atlyginimą nuo visų gaunamų pajamų, taip pat byloje teismų nenustatyta, jog kasatorius naudojosi Sutarties 6.4 punkte nustatyta išlyga ir neįtraukdavo į pajamas dalies pajamų, gautų iš kitų, su retransliuojamomis (transliuojamomis) programomis nesusijusių paslaugų teikimo.

Iš byloje pateikto kasatoriaus direktoriaus 2007 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. 071220/1 „Dėl naujų paslaugų įvedimo, jų pavadinimų apibrėžimo ir apskaitos politikos pakeitimo“ matyti, kad 2004–2007 metais kasatorius už 3,6 mln. Lt atliko jam priklausančių tinklų (linijų) rekonstrukciją, po kurios tais pačiais kabeliais pradėtos tiekti televizijos programų retransliavimo, kabelinio interneto bei kitos paslaugos, todėl kasatoriaus buhalterei buvo nurodyta iki 2008 m. kovo 30 d. parengti naują gaunamų pajamų apskaitos modulį, taikant naujas paslaugų rūšių sąvokas – TV programų retransliavimo ir tinklų (linijų) veikimo palaikymo. 2008 m. kovo 22 d. kasatoriaus direktoriaus įsakymu Nr. 0803221/1 nustatyti du nauji mėnesinį abonentinį mokestį sudarantys mokesčiai: linijos ir televizijos programų retransliavimo, nurodant, kad šis atitinka buvusį abonentinį mokestį.

Sprendžiant dėl tokio įsakymo ir jo pagrindu atliktų mėnesinio mokesčio apskaičiavimo pakeitimų atitikties šalių sudarytos Sutarties nuostatoms, reglamentuojančioms autorinio atlyginimo apskaičiavimo tvarką, reikšminga tai, kad, bylos duomenimis, įvedus naują linijos (tinklų) palaikymo mokestį, televizijos programų retransliavimo mokestis (buvęs abonentinis mokestis), nuo kurio kasatorius turi mokėti autorinį atlyginimą, sumažintas. Nors byloje nenustatyta, kokį mėnesinį mokestį mokėdavo kasatoriaus abonentai prieš naujo apskaitos modelio įdiegimą, tačiau, remiantis byloje nustatytų kitų aplinkybių visuma, galima daryti išvadą, kad vartotojų pagal jų pasirinktą televizijos paslaugos rūšį (analoginę ar skaitmeninę) mokamas bendras mėnesinis mokestis nepadidėjo.

Taigi galima daryti išvadą, kad kasatorius ne įvedė naują, su retransliavimo paslaugų teikimu nesusijusį mokestį, už kurį vartotojai turi papildomai mokėti, bet padalijo esamą abonentinį mokestį į dvi dalis ir iš esmės gauna tokio paties dydžio pajamas, kaip ir iki mokesčio apskaičiavimo pakeitimų atlikimo, tačiau jo išlaidos autoriniam atlyginimui pagal Sutartį mokėti mažesnės, nes autorinis atlyginimas apskaičiuojamas tik nuo abonentinio mokesčio dalies, pavadintos televizijos programų retransliavimo mokesčiu. Toks kasatoriaus elgesys bylą nagrinėjusių teismų pagrįstai įvertintas kaip neatitinkantis šalių Sutarties 6.1 punkto a papunkčio nuostatų, pagal kurias autorinis atlyginimas turi būti mokamas nuo viso abonentinio mokesčio, kasatoriaus gauto su jo paslaugų vartotojais sudarytų programų retransliavimo (transliavimo) paslaugų teikimo sutarčių pagrindu.

Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu, kad Sutarties 6.4 punkte nustatyta išlyga suteikia pagrindą kasatoriui neįtraukti į pajamas, nuo kurių skaičiuojamas ieškovui mokamas autorinis atlyginimas, pajamų, gautų teikiant kitas, su retransliavimo paslaugomis nesusijusias paslaugas, tačiau jos turi būti pagrįstos, t. y. kasatorius, atimdamas dalį pajamų, gautų iš abonentinio mokesčio, turi pateikti duomenų, kad šalių Sutartyje nurodytu apskaitos laikotarpiu vartotojams teikė konkrečias Sutarties 6.4 punkto turinį atitinkančias paslaugas ir pateikti turėtų išlaidų apskaičiavimą.

Nuolatinio linijų (palaikymo) mokesčio įvedimas, nemotyvuotai sumažinant televizijos programų retransliavimo mokestį, kartu ir ieškovo pagal Sutartį gaunamą autorinį atlyginimą, pažeidžia šalių sutartinių teisinių santykių pusiausvyrą ir nepripažintinas tinkamu Sutarties 6.4 punkto nuostatų įgyvendinimu. Konstatavusi, kad linijų (tinklų) palaikymo mokestis pradėtas taikyti pažeidžiant šalių Sutarties 6.1 punkto a papunkčio nuostatas, teisėjų kolegija nepasisako dėl kasatoriaus argumentų, susijusių su nurodyto mokesčio apskaičiavimo pagrindimu ir dėl to, ar bylą nagrinėję teismai pagrįstai atsisakė vertinti tokio mokesčio pagrįstumą patvirtinančius įrodymus (pvz., auditorės

J. G. ataskaitą apie faktinius pastebėjimus). Remiantis aptartomis aplinkybėmis ir jas patvirtinančiais bei bylą nagrinėjusių teismų ištirtais bei įvertintais įrodymais, darytina išvada, kad teismai pagrįstai sprendė, jog kasatorius, nuo 2008 m. balandžio 1 d. pateikdamas ieškovui duomenis autoriniam atlyginimui apskaičiuoti tik apie pajamas, gautas iš televizijos programų retransliavimo mokesčio, pažeidė Sutarties 6.1 punkto a papunkčio nuostatas.

Dėl PVM pagal šalių sudarytą Sutartį apskaičiavimo ir mokėjimo

Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad šalys Sutarties 6.3 punkte susitarė, jog prie autorinio atlyginimo turi būti pridėtas PVM, apskaičiuotas nuo 25 proc. ieškovo komisinių mokesčių, taip pat kad, pasikeitus komisinių mokesčių dydžiui, ieškovas nedelsdamas apie tai turi informuoti kasatorių registruotu laišku. Bylos duomenimis, nuo 2002 m. liepos 1 d. ieškovas pradėjo skaičiuoti PVM nuo viso gaunamo autorinio atlyginimo. Kasatoriaus nuomone, taip ieškovas vienašališkai pakeitė Sutartį, todėl turi grąžinti jam PVM permoką, o bylą nagrinėjusių teisimų išvados, kuriomis šis kasatoriaus reikalavimas atmestas, padarytos pažeidžiant CK 6.157 straipsnio 2 dalį ir šalių lygiateisiškumo principą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaip pagrįstai nustatyta byloje, šiuo atveju aiškinant nurodytą Sutarties nuostatą, reglamentuojančią PVM apskaičiavimo tvarką, aktualus Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme įtvirtintas reglamentavimas ir jo pasikeitimas šalių sutartinių teisinių santykių galiojimo laikotarpiu. Nuo Sutarties sudarymo 1998 m. gruodžio

4 d. iki 2002 m. liepos 1 d. galiojo Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. I-345 redakcija, pagal kurios 9 straipsnio 4 punktą apmokestinamąją paslaugų vertę, be kita ko, sudarė įmokos už tarpininkavimą. Tai reiškia, kad, Sutartyje šalims susitarus dėl konkrečios tarpininkavimo paslaugų vertės (25 proc. komisinių), ieškovas turėjo teisę tik nuo jos apskaičiuoti PVM ir pridėti jį prie autorinio atlyginimo. Nuo 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojo 2002 m. kovo 5 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo redakcija Nr. IX-751, kurios 16 straipsnyje nustatyta skirtinga tarpininkavimo paslaugų apmokestinamoji vertė, priklausomai nuo to, ar tarpininkas, teikiantis paslaugas, atsiskleidęs (apmokestinamasis asmuo, kuris tarpininkauja prekių tiekimo arba paslaugų teikimo sandoryje kito vardu ir sąskaita, PVM įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ar neatsiskleidęs (apmokestinamasis asmuo, kuris tarpininkauja prekių tiekimo arba paslaugų teikimo sandoryje savo vardu, nors ir kito sąskaita, PVM įstatymo 2 straipsnio

14 dalis). Remiantis byloje pateiktu ir bylą nagrinėjusių teismų ištirtu UAB „Auditoriaus garantija“ auditorės B. S. 2012 m. kovo 1 d. raštu, ieškovas santykiuose su kabelinės retransliacijos operatoriais yra neatsiskleidęs tarpininkas. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 16 straipsnio 2 dalį neatsiskleidusiam tarpininkui tiek paties tokio tarpininko patiektos prekės arba suteiktos paslaugos apmokestinamoji vertė nustatoma kaip visa patiektos prekės arba suteiktos paslaugos vertė, apskaičiuota šio Įstatymo 15 straipsnyje nustatyta tvarka.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis (išskyrus patį PVM), kurį gavo arba turi gauti prekių tiekėjas arba paslaugos teikėjas, arba jo vardu trečiasis asmuo. Remiantis šiomis nuostatomis, sutiktina su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis, kad nuo 2002 m. liepos 1 d. ieškovas turėjo teisę skaičiuoti PVM nuo viso gaunamo autorinio atlyginimo. Pažymėtina, kad, priešingai nei sprendė bylą nagrinėję teismai, Sutartyje neaptartos šalių teisės ir pareigos, susijusios su PVM apskaičiavimu ir mokėjimu, pasikeitus PVM teisiniam reglamentavimui.

Sutarties 6.3 punkto antrajame sakinyje nustatyta ieškovo pareiga informuoti kasatorių registruotu laišku atsiranda tada, kai pasikeičia komisinių mokesčių, ne PVM dydis (bylos duomenimis, ieškovo komisinio mokesčio dydis – 25 proc. – patvirtintas 1996 m. gruodžio 18 d. įvykusio ieškovo tarybos posėdžio metu ir nenustatyta, kad jis keitėsi). Byloje pateiktas raštas, kuriuo, ieškovo teigimu, jis informavo visus kabelinės televizijos operatorius, kad nuo 2002 m. liepos 1 d. pasikeitė PVM mokėjimo tvarka. Kasatorius neginčija, kad apie PVM apskaičiavimo pakeitimus žinojo ir, atsižvelgiant į tai, jog ilgą laiką (beveik dešimt metų) mokėjo PVM pagal ieškovo pateiktas PVM sąskaitas faktūras, darytina išvada, kad tokiai tvarkai neprieštaravo.

Šalių sutartinių santykių, mokant PVM, praktika, nesant Sutartyje įtvirtintų konkrečių su PVM mokėjimo pasikeitimu susijusių nuostatų, patvirtina, kad po 2002 m. liepos 1 d. ieškovo pradėta taikyti PVM apskaičiavimo tvarka atitiko šalių valią, todėl aplinkybė, kad šiuo metu dėl PVM mokėjimo kilo ginčas, neteikia pagrindo daryti kitokios išvados. Teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip nustatyta byloje, ieškovo pateiktos PVM sąskaitos faktūros buvo įtrauktos į kasatoriaus PVM sąskaitų faktūrų registrus, todėl kasatorius, kaip PVM mokėtojas, turi teisę į PVM atskaitą pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 straipsnį.

Atsižvelgdama į aptartą PVM teisinį reglamentavimą ir šalių sutartinius įsipareigojimus bei jų vykdymo ypatumus, teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad nuo 2002 m. liepos 1 d. ieškovas turėjo teisę skaičiuoti PVM mokestį nuo viso gaunamo autorinio atlyginimo, o kasatorius, apmokėdamas ieškovo jam pateiktas PVM sąskaitas faktūras, su tokia PVM skaičiavimo tvarka sutiko, todėl kasatoriaus reikalavimas priteisti PVM permoką nepagrįstas. Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip neturinčių reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui ir įtakos procesiniam bylos rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pasisakydami dėl ginčijamų šalių Sutarties nuostatų turinio, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, sutarčių aiškinimo taisykles, nenukrypo nuo jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, todėl nėra pagrindo skundžiamiems teismų procesiniams sprendimams panaikinti ar pakeisti (CPK 346 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Ieškovas prašo priteisti jam atstovavimo išlaidų, turėtų kasaciniame teisme atlyginimą, tačiau nepateikė jokių nurodytas išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jų atlyginimas ieškovui nepriteistinas (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas turėjo 16,54 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurios, netenkinus kasacinio skundo, priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92,

96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Priteisti valstybei iš atsakovo UAB „Init“ (j. a. k. 132658751) 16,54 Lt (šešiolika litų

54 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti. Priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Sigitas Gurevičius

Rimvydas Norkus