AS-261-501-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS261-501/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00100-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos K. H. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. H. skundą atsakovui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl privalomojo nurodymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja K. H. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir prašė:

1) panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2014 m. sausio 13 d. nurodymą Nr. AN2-1 „Mokesčių administratoriaus nurodymas asmeniui pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti“;

2) įpareigoti mokestinį tyrimą perduoti vykdyti mokesčių mokėtojos gyvenamosios vietos mokesčių administratoriui.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 7 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos K. H. skundą dėl mokesčių administratoriaus privalomojo nurodymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, nutarčiai įsiteisėjus nutarė skundą su priedais grąžinti pareiškėjai, taip pat grąžinti 100 Lt žyminį mokestį.

Teismas išdėstė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio, 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Nurodė, jog Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija; toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas) 144 straipsnis nustato, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Tačiau teismas sprendė, kad įvardintame straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama kartu su ABTĮ 5 straipsnyje ir 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis. Padaryta išvada, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas tik dėl tokių mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų ir tik dėl tokių veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Pareiškėja skundžia Panevėžio AVMI 2014 m. sausio 13 d. nurodymą Nr. AN2-1, kuriuo jai, kaip mokesčių mokėtojai, mokesčių administratorius nurodė pateikti paaiškinimus apie per laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. įsigytą turtą ir (ar) pajamų gavimo šaltinius bei juos pagrįsti. Be to, pareiškėja siekia, kad mokestinio tyrimo atlikimas būtų perduotas mokesčių mokėtojos gyvenamosios vietos mokesčių administratoriui. Teismas, atsižvelgęs į Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 13 punkto, 41 straipsnio nuostatas, sprendė, jog nei Panevėžio AVMI 2014 m. sausio 13 d. nurodymas Nr. AN2-1, nei aplinkybė, kad šį nurodymą davė Panevėžio AVMI, nenulemia mokesčių mokėtojo materialinių teisių ir pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje. Dėl šios priežasties pareiškėjos skundžiamas dokumentas laikytas tarpinį (procedūrinį) pobūdį turinčiu dokumentu. Teisminėje praktikoje mokesčių administratoriaus duodamas nurodymas suprantamas kaip dokumentas, kuris rengiamas turint tikslą užtikrinti įrodymų surinkimą bei visapusišką jų įvertinimą ir mokesčių administratoriaus baigiamojo akto priėmimą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teisminę praktiką, mokesčių administratoriaus nurodymo teisėtumas gali būti vertinamas mokesčių administratoriui priėmus galutinį sprendimą, kuris ir sukelia realius teisinius padarinius (2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-403/2011, 2011 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-275/2011 ir kt.). Teismo nuomone, ginčas dėl mokesčių administratoriaus įgaliojimų, jo kompetentingumo taip pat gali būti keliamas tik mokesčių mokėtojui skundžiant mokesčių administratoriaus baigiamąjį aktą.

Nustačius, kad skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, atsisakyta jį priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Atsisakius priimti skundą, pareiškėjai K. H. grąžintinas jos sumokėtas žyminis mokestis (ABTĮ 42 str. 1 d. 3 p.).

II. Pareiškėja K. H. atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartį ir išspręsti bylą iš esmės bei jos skundą tenkinti.

Pareiškėja išdėsto faktines bylos aplinkybes ir nurodo, jog teismas neteisingai įvertino, kad Panevėžio AVMI 2014 m. sausio 13 d. nurodymas Nr. AN2-1 jai nesukelia teisinių pasekmių. Jai netinkamai užpildžius formas, ateityje gali kilti realių nemalonumų bei atsakomybė už neteisingų duomenų pateikimą. Jai turi būti sudarytos visos galimybės konsultuotis, tiesiogiai tartis su specialistu pildant dokumentus pareiškėjos gyvenamosios vietos apskrityje. Vadovaujasi Mokesčių administravimo įstatymo 36 straipsniu ir teigia, jog mokestinį patikrinimą atliekant Panevėžio AVMI ir iš pareiškėjos reikalaujant užpildyti sudėtingas formas savarankiškai, neturint galimybės konsultuotis su mokestinį patikrinimą atliekančiu asmeniu, jai yra užkertamas kelias nevaržomai pasinaudoti įstatyme numatytomis teisėmis, procesas yra nepagrįstai apsunkinamas, vietoj to, kad mokestinis patikrinimas būtų atliekamas Kauno apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje, kur yra pareiškėjos gyvenamoji vieta. Remiasi Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsniu ir teigia, jog dėl įstatyme įtvirtinto mokesčių mokėtojo lygybės principo pažeidimo ji negali efektyviai naudotis jai garantuojamomis teisėmis. Nurodo Mokesčių administravimo įstatymo 32 straipsnį ir pažymi, jog nors mokesčių administratorius turi neribotą diskreciją rinktis, kuriam teritoriniam mokesčių administratoriui pavesti atlikti tyrimą, Panevėžio AVMI, keldama neįvykdomus reikalavimus, dar labiau apsunkina mokesčių mokėtojos padėtį. Akivaizdu, kad šį mokestinį patikrinimą atliekant kitos apskrities teritoriniam administratoriui yra nepagrįstai apsunkinama mokesčių mokėtojos padėtis: apsunkintos galimybės konsultuotis, teikti, gauti informaciją, reaguoti į mokesčių administratoriaus nurodymus ir kt.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Nagrinėjamu atveju pareiškėja atskiruoju skundu ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. sausio 13 d. nurodymo Nr. AN2-1 „Mokesčių administratoriaus nurodymas asmeniui pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti“ panaikinimo ir įpareigojimo mokestinį tyrimą perduoti vykdyti mokesčių mokėtojos gyvenamosios vietos mokesčių administratoriui.

Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnis nustato, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs, kad šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama sistemiškai atsižvelgiant į ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas. Aiškinant Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, administraciniams teismams priskirta nagrinėti tik tokias administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), kurios daro įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (2011 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, 2011 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011 m., 254 – 263 p.). Taigi Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnyje numatyta mokesčių mokėtojo teisė nėra absoliuti (2011 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-145/2011), o ši teisės norma, kiek ji susijusi su apskundimu teismui, negali būti aiškinama priešingai teisminio proceso paskirčiai ir negali būti traktuojama kaip suteikianti teisę skųsti teismui ir tokius mokesčių administratoriaus veiksmus, kurie teisinių pasekmių nesukelia ir kurių nagrinėjimas teisme būtų beprasmis (2010 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-533/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja administraciniam teismui siekia apskųsti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos nurodymą pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti, t. y. tarpinį (procedūrinį) sprendimą (veiksmus), susijusį su atliekama mokesčių administravimo (administracine) procedūra. Įvertinusi šią aplinkybę, teisėjų kolegija pažymi, jog iš aktualios bei dominuojančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, jog savarankišku administracinės bylos (skundo, reikalavimo) dalyku administraciniame teisme negali būti mokesčių administravimo (administracinės) procedūros metu priimami (atliekami) tarpiniai (procedūriniai) sprendimai (veiksmai), kurie yra tiesiogiai susiję su šią procedūrą užbaigiančio (galutinio) konkrečias materialias teisines pasekmes sukeliančio sprendimo priėmimu ir nesukelia savarankiškų materialių teisinių pasekmių. Šioje administracinėje byloje skundžiamas toks mokesčių administratoriaus nurodymas, kuris, teisėjų kolegijos vertinimu, niekaip nelemia mokesčių mokėtojo materialinių teisių ir pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje. Panevėžio AVMI 2014 m. sausio 13 d. nurodymu duodamas kompetentingo subjekto patvarkymas pateikti atitinkamus duomenis bei dokumentus, kurie gali suponuoti tiek teigiamo sprendimo, tiek neigiamo sprendimo priėmimą tikrinamojo asmens atžvilgiu. Nurodymas – dokumentas, turintis užtikrinti maksimalų įrodymų surinkimą bei visapusišką jų įvertinimą, tarnaujantis mokesčių administratoriaus baigiamojo akto priėmimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-432/2011).

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ginti su mokesčių administravimo (administracinės) procedūros atlikimu susijusias bei tikrai ar tariamai pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus mokesčių mokėtojas gali kitais būdais, o ne skundžiant tarpinį (procedūrinį) sprendimą (veiksmą). Pavyzdžiui, nereikšdamas savarankiško reikalavimo dėl tarpinio (procedūrinio) sprendimo, mokesčių mokėtojas įstatymų nustatyta tvarka gali ginčyti galutinį mokesčių administratoriaus sprendimą, priimtą atlikus šią mokesčių administravimo (administracinę) procedūrą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011, p. 254–263).

Papildomai akcentuotina, jog administraciniam teismui atskirai ir savarankiškai neskundžiamais tarpiniais (procedūriniais) sprendimais (veiksmais) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, inter alia, laikomi mokestinio patikrinimo, taip pat ir operatyvaus, ar mokestinio tyrimo metu tikrinamam mokesčių mokėtojui duodami nurodymai pateikti duomenis, dokumentus ar kitą informaciją (2011 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-275/2011, 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-432/2011, 2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-299/2011, 2011 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2527/2011 ir kt.).

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, darytina vienareikšmiška išvada, kad pareiškėja neturi teisinio subjektiškumo ginčyti atsakovo Panevėžio AVPK priimto tarpinio (procedūrinio) sprendimo – nurodymo pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti. Šį pareiškėjos reikalavimą pagrįstai atsisakyta priimti nagrinėti administraciniame teisme (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Tokia pat išvada darytina ir dėl kito pareiškėjos reikalavimo – įpareigojimo mokestinį tyrimą perduoti vykdyti mokesčių mokėtojos gyvenamosios vietos mokesčių administratoriui. Konstatavus, jog Panevėžio AVMI nurodymas asmeniui pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti laikytinas administraciniam teismui atskirai ir savarankiškai neskundžiamu tarpiniu (procedūriniu) sprendimu (veiksmu), nėra pagrindo priimti nagrinėti pareiškėjos reikalavimą dėl mokesčių administratoriaus įgaliojimų, jo kompetencijos (įpareigojimo mokestinį tyrimą perduoti vykdyti mokesčių mokėtojos gyvenamosios vietos mokesčių administratoriui). Toks reikalavimas, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, taip pat gali būti reiškiamas mokesčių mokėtojui skundžiant mokesčių administratoriaus baigiamąjį aktą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą, pareiškėjos atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl skundžiama Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

pareiškėjos K. H. atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas