AS-961-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-961-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01780-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 70.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. M. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėja G. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 4-15), patikslintu skundu bei patikslintu patirtų skriaudų apskaičiavimu (I t., b. l. 149-162; II t., b. l. 5-8), prašydama priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas) jos naudai 250 000 Eur turtinei bei 22 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės veiksmų neteisėtumas prasidėjo jau 1991 m., kai savivaldybė nuslėpė nuo Kauno miesto apylinkės teismo daugybę dokumentų, kurie buvo pareiškėjos žinioje ir kuriuos ji privalėjo pateikti. Šios apgaulės pagrindu Kauno miesto apylinkės teismas 1991 m. rugpjūčio 1 d. patenkino V. M. ieškinį dėl nuosavybės teisių atstatymo ir namų valdos gražinimo Kaune (duomenys neskelbtini). Generalinė prokuratūra 1992 m. liepos 3 d. savo proteste 370-92 priežiūros tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui išdėstė pastabas apie nevisiškai išaiškintas turinčias reikšmės bylai aplinkybes ir dokumentų nepakankamumą tokio sprendimo priėmimui.

Kauno miesto savivaldybė vėl nuslėpė nuo teismo dokumentus, kurie turėjo esminę reikšmę sprendimo priėmimui ir Kauno miesto apylinkės teismas 1993 m. kovo 25 d. sprendimu vėl patvirtino teisių atstatymą į nuosavybę V. M. į jos tėvų J. B. ir T. B. iki 1940 m. turėtus išlikusius gyvenamuosius namus, esančius Kaune, (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu, V. M. tapo namo (duomenys neskelbtini) teisėta savininke. Tokia Kauno miesto savivaldybės veikla sukėlė ilgametę grandinę neteisėtų veiksmų. 1993 m. balandžio 26 d. buvo atlikta teisinė registracija V.

M. vardu. Nuo to laiko ji turėjo išimtinę teisę išnuomoti butus šiame name. V. M., išvykus į Rusiją nuomininkei M. B. ir jai išsiregistravus 1996 m. balandžio 2 d. iš buto (duomenys neskelbtini), šį butą teisėtu pagrindu išnuomojo pareiškėjai. Pagal nuomos sutartį pareiškėja nuolat mokėdavo pinigus. Apsigyvenusi bute (duomenys neskelbtini), pareiškėja sužinojo, jog tikėtini tolimesni teismai ir namas (duomenys neskelbtini) tikriausiai nebus gražintas natūra V. M.. Jau būdama pensininkė ir nenorėdama nuolat persikraustyti, pareiškėja pasiūlė Kauno miesto savivaldybei atiduoti jai nuosavybėn butą (duomenys neskelbtini) mainais už žemę, kuri susideda iš 3080 kv. m. (duomenys neskelbtini), kurią ji paveldėjo iš savo motinos.

Naudojantis pareiškėjos sutikimu, žemė jai nebuvo atiduota. 2000 m. spalio 31 d. civilinėje byloje Nr. 2-3340/2000 buvo priimtas sprendimas panaikinti gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, 1993 m. balandžio 26 d. atliktą teisinę registraciją V. M. vardu. Namas turėjo pereiti savivaldybės žinion su visais namo gyventojais-nuomininkais, tačiau jokio namo ir jo gyventojų perėmimo iš V. M. nebuvo padaryta, todėl namas netapo savivaldybės nuosavybe. Pareiškėja toliau gyveno ir mokėjo mokesčius kaip nuomininkė ir laukė, kada galės privatizuoti butą už iš jos paimtą žemę. 2002 m. spalio 21 d.

Panemunės butų ūkio komisija patvirtino, jog pareiškėja apsigyveno leidus buvusiai namo savininkei V. M., t. y. teisėtai savininkei. Tik 2003 m. gegužės 5 d. ta pati komisija įteikė pareiškėjai įspėjimą, kad gera valia palaisvintų patalpas iki 2003 m. birželio 5 d. Kauno miesto savivaldybės meras 2004 m. kovo 3 d. padavė ieškinį iškeldinti pareiškėją iš buto (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, nors meras gerai žinojo, jog dėl archyvinių duomenų slėpimo, kurį vykdė savivaldybė, V. M. buvo neteisėtai suteiktos nuosavybės teisės į namą (duomenys neskelbtini).

Meras taip pat nuslėpė nuo teismo, kad savivaldybė buvo įsipareigojusi už paimtą žemę suteikti pareiškėjos nuosavybėn butą. Mero melo pagrindu teismas 2006 m. gegužės 3 d. civilinėje byloje Nr. 2-00204-528/2006 priėmė sprendimą iškeldinti pareiškėją iš buto, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto. Tokiomis Kauno miesto savivaldybės pastangomis pareiškėja buvo palikta be stogo virš galvos. Tarpininkaujant Seimo nariams ir visuomeninėms organizacijoms, iškeldinimas buvo kelis kartus atidėtas, bet žemės grąžinimas, kompensacija už žemę ar buto suteikimas už žemę nebuvo sprendžiami.

Paskutinį iškeldinimo atidėjimą Kauno miesto meras pasirašė 2007 m. gruodžio 19 d. Iškeldinimas buvo atidėtas iki 2008 m. gegužės 31 d., tačiau jau kitą dieną savivaldybės darbuotojai ir antstolis V. Z. išlaužė buto duris ir įvykdė iškeldinimą. Pareiškėja parodė rezoliuciją atidėti iškeldinimą, tačiau savivaldybės darbuotojai ir antstolis V. Z. toliau tęsė iškeldinimą. Pareiškėja buvo išvaryta iš būsto, nebuvo leista pasiimti net dokumentų ir dėžutės su tėvo apdovanojimais ir brangenybėmis, kurios perduodamos iš kartos į kartą.

Nesaugomas butas 2008 m. gegužės 9 d. buvo apvogtas, bet antstolis ir savivaldybė į tai nekreipė jokio dėmesio. Galutinai pareiškėjos daiktai iš buto buvo iškraustyti 2008 m. rugsėjo 23 d. Bute atsirado pelėsiai ir daiktai buvo sugadinti ir netinkami naudoti. Savivaldybė ėmėsi saugoti daiktus, bet jų neišsaugojo ir sugadino.

Taip pat nurodė, kad dėl nuolatinės, labai blogos netikrumo, pasityčiojimo ir nervinės įtampos aplinkos sudarymo, skelbiant, jog neteisėtai ji užėmė butą, ir slepiant tikrus dokumentus nuo teismų per laikotarpį nuo antrosios komisijos apsilankymo ir reikalavimo išsikraustyti pranešimo 2003 m. gegužės 5 d. iki iškraustymo iš buto, pakeičiant durų spyną ir užantspauduojant duris 2007 m. gruodžio 20 d., patyrė moralinę žalą po 200 Lt kiekvieną mėnesį. Moralinę žalą, patirtą po 2007 m. gruodžio 20 d. iškraustymo iš buto (duomenys neskelbtini) apgavystės, prievartos ir pasityčiojimo būdu, iki šio momento dėl nuskriaustumo jausmo, pašaipos pojūčio iš pašalinių žmonių, kaip skandalų mėgėjos ir nesugebančios susitvarkyti būsto dalykus, kurie buvo blogos savijautos sveikatos pablogėjimo priežastimi, vertino po 6000 Lt už kiekvienus metus. Materialinę žalą po buto užantspaudavimo 2007 m. gruodžio 20 d. iki šios dienos vertino po 200 Lt kiekvieną mėnesį, nes laikinai glausdamasi pas įvairius žmones, kiekvieną mėnesį turėdavo mokėti mažiausiai po 100 Lt daugiau, negu butų mokėjusi savivaldybei už buto nuomą, ir padidėdavo kitos išlaidos. Šiuo metu (duomenys neskelbtini) aplinkoje žemės aras kainuoja mažiausiai 20 000 Lt, todėl savivaldybė turėtų jai išmokėti turtinę žalą ne mažiau kaip 20 000 x 30, t. y. šešis šimtus tūkstančių (600 000) Lt už žemę, kurią atėmė iš pareiškėjos. Dėl savivaldybės apgaulės ir neišmokėjimo kompensacijos už žemę kiekvienais metais negalėjo šių pinigų paleisti į apyvartą ir gauti bent po 4 procentus palūkanų. Daiktų netekties ir sugadinimo nuostolių skaičiuotės nepateikė, nes ji yra pateikta patikslintame ieškinyje Kauno apygardos teisme 2010 m. rugpjūčio 1 d.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepime bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateiktą praleidus ieškinio senaties terminą.

Nurodė, kad visos pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl jai galimai padarytos turtinės ir neturtinės žalos atsiradimo, neva dėl atsakovo kaltės, yra tapačios aplinkybėms, kurios buvo nurodytos pareiškėjos Kauno apygardos teismui pateiktame ieškinyje civilinėje byloje Nr. 2-810-510/2012, užbaigtoje įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimu, paliktu galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartimi (bylos Nr. 2A-683/2013), kuriuo buvo atmestas kaip nepagrįstas pareiškėjos patikslintas ieškinys dėl 1 974 272 Lt turtinės žalos ir 7 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės. Teismai minėtose bylose nustatė, kad ieškovės G. M. nurodomose kitose civilinėse bylose (Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1899/1991 dėl grąžinimo V. M. gyvenamojo namo ir ūkio pastatų, esančių (duomenys neskelbtini); Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-5872/1996 dėl gyvenamojo namo su priklausiniais 1993 m. balandžio 26 d. atliktos teisinės registracijos V. M. vardu panaikinimo; Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-204-528/2006 dėl G. M. iškeldinimo iš buto, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), su visa jai priklausančia manta, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto) nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad atsakovas Kauno miesto savivaldybė, kaip proceso šalis, tose bylose būtų atlikusi kokius nors neteisėtus veiksmus. Taip pat Kauno apygardos teismas konstatavo, kad byloje dėl iškeldinimo nėra įrodymų, jog Kauno miesto savivaldybė teisės aktų nustatyta tvarka būtų įsipareigojusi suteikti ieškovės G. M. nuosavybėn minėtą butą vietoje žemės. Iš Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gegužės 3 d. sprendimo (civilinė byla Nr. 2-204-528/2006) bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 2 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas (civilinė byla Nr. 2A-953-390/2006) matyti, kad teismai konstatavo, jog G. M. gyvenamojoje patalpoje (duomenys neskelbtini), Kaune, gyveno be teisėto pagrindo ir ją iškeldino vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.612 straipsnio nuostatomis.

Pažymėjo, jog šioje administracinėje byloje pareiškėja prašo priteisti iš Kauno miesto savivaldybės jos naudai jau kitokio dydžio, nei buvo prašiusi paminėtoje civilinėje byloje Nr. 2-810-510/2012, turtinės ir neturtinės žalos, kurią analogiškai grindžia tik savo prielaidomis, atlyginimą, tačiau visos skunde nurodytos žalos atsiradimo aplinkybės, būtinos atsakovo galimai neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo faktui bei priežastiniam ryšiui tarp žalos ir neteisėtų veiksmų nustatyti, yra identiškos aplinkybėms, kurias išnagrinėjo Kauno apygardos teismas jau minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-810-510/2012. Patikslintame skunde nurodytos aplinkybės dėl turtinės žalos atsiradimo, kurios nėra paremtos jokiais leistinais įrodymais, suteikia pagrindo išvadai, jog jos yra išimtinai deklaratyvaus pobūdžio. Šioje administracinėje byloje atsakovui Kauno miesto savivaldybei pareikšti reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra visiškai nepagrįsti jokiais įrodymais, neįrodžius nei žalos padarymo faktų, nei neteisėtų veiksmų, kuriais tokia žala būtų padaryta ir atitinkamai neįrodžius, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp galimai atsiradusios žalos ir neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju byloje nepateikus jokių įrodymų, kad atsakovo Kauno miesto savivaldybės viešojo administravimo subjektai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nenustačius jokių teisės aktų reikalavimų, kurių jie nevykdė arba netinkamai vykdė, nėra pagrindo nustatyti neteisėtus atsakovo (valdžios institucijos) veiksmus ar neveikimą. Nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. vienos iš būtinų valdžios institucijos viešosios atsakomybės sąlygų (CK 6.246 str.), valdžios institucijai atsakomybė nekyla, todėl nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymų ir priteisti jai turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą. Be to, prašė taikyti ieškinio senatį.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi (II t., b. l. 15-19) administracinę bylą nutraukė.

Teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą bei prijungtų civilinių bylų medžiagą, nustatė, kad yra priimtas ir įsiteisėjęs Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimas (civilinėje byloje Nr. 2-810-510/2012), iš kurio turinio aišku, kad pareiškėja dar 2010 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su skundu dėl žalos, padarytos neteisėtais antstolio V. Z. veiksmais ir Kauno miesto savivaldybės neveikimu, atlyginimo. Vėliau, pareiškėjai patikslinus ieškinio reikalavimus, minėta civilinė byla pagal teismingumą buvo perduota Kauno apygardos teismui, kuris ją ir išnagrinėjo. Iš patikslinto ieškinio, pagal kurį buvo išnagrinėta civilinė byla ir priimtas sprendimas, turinio (II t., b. l. 17-24, prijungta civilinė byla Nr. 2-810-510/2012) matyti, kad G. M. iš esmės kėlė analogiškus reikalavimus, kaip ir nagrinėjamoje administracinėje byloje, t. y. prašė priteisti iš Kauno miesto savivaldybės 1 974 272 Lt turtinei ir 7 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, jai padarytą žalą, kaip ir nagrinėjamoje byloje, kildindama iš Kauno miesto savivaldybės netinkamai atliktų savo pareigų nagrinėjant civilines bylas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, savivaldybės veiksmų iškeldinant ją iš buto, taip pat dėl to, kad Kauno miesto savivaldybė jos nuosavybėn neatidavė buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, mainais už savivaldybei perduotą 3080 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei dėl to, kad ją iškeldinant, dingo arba buvo sugadinti įvairūs jos daiktai, dėl ko pareiškėja iki šios dienos patiria tiek turtinę, tiek neturtinę žalą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 2 punktu ir nusprendė nagrinėjamą administracinę bylą šiuo pagrindu nutraukti, išsiaiškinus, jog yra įsiteisėjęs teismo sprendimas pagal tapatų (identišką) pareiškėjos skundą. Teismas, įvertinęs nagrinėjamoje byloje pateikto skundo pagrindą bei civilinėje byloje Nr. 2-810-510/2012 nagrinėto ieškinio pagrindą, padarė išvadą, kad jie iš esmės yra identiški, t. y. pareiškėja skundą grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis – nurodo, kad savivaldybei slepiant tikrus dokumentus nuo teismų, tyčiojantis iš jos, V. M. neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, vėliau pareiškėja 2007 m. gruodžio 20 d. buvo neteisėtai iškeldinta iš buto, iš jos atimtas 3080 kv. m žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), o iškeldinimo metu dingo arba buvo sugadinti įvairūs jos daiktai. Teismas pažymėjo, kad tai, jog aptartuose skunduose skiriasi prašomos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo suma, bei tai, kad minėtoje civilinėje byloje bendraatsakoviu buvo ir antstolis V. Z., nesudaro pagrindo abejoti skundų tapatumu. Teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendime Nr. 2-810-510/2012 pasisakė dėl visų minėtų pareiškėjos reikalavimų, todėl atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos reikalavimai jau buvo kartą išnagrinėti Kauno apygardos teisme ir įsiteisėjusiu 2012 m. vasario 2 d. sprendimu buvo atmesti kaip nepagrįsti, nagrinėjama administracinė byla nutrauktina. Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (ABTĮ 102 str. 3 d.).

III. Pareiškėja G. M. pateikė atskirąjį skundą (II t., b. l. 21), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartį ir bylą išnagrinėti iš esmės.

Nurodo, kad Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-810-510/2012, pakartotinai peržiūrėdama bylą, nerado 1933 m. lapkričio 28 d. testamento, kuriame J. Š. žemę (duomenys neskelbtini) užrašo vaikams, įskaitant pareiškėjos motiną. Tokiu būdu byloje nebuvo pradinio teisinio pagrindo paveldėti 3080 kv. m žemės. Testamento kopija buvo pridėta prie bylos, bet jos byloje nėra. Tuo naudodamasi, Kauno miesto savivaldybės atstovė L. P. teismo posėdyje teigė, kad ieškovės (pareiškėjos) nurodyti motyvai nepagrįsti ir neįrodyti; ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog žemė (duomenys neskelbtini) priklausė jai nuosavybės teise. Tai buvo pagrindinis motyvas, kodėl pareiškėjos ieškinys dėl žemės buvo atmestas.

Pažymi, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje testamento kopija jau yra pridėta ir tuo pačiu atsiranda pakankamas patvirtinimas dėl žemės nuosavybės. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo tvirtinimas, kad vėl kreiptis į teismą tuo pačiu pagrindu neleidžiama yra neteisingas. Visų pareiškėjos bylų sprendimai ir nutartys remiasi neteisėtais ir nusikalstamais sprendimais, pradedant 1991 m. Tai yra pakankamas pagrindas kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Nurodo, kad atskirojo skundo argumentai tik dar kartą patvirtina pareiškėjos siekį, kad teismas pakartotinai išnagrinėtų jos materialinius-teisinius reikalavimus atsakovui Kauno miesto savivaldybei, kuriuos ji anksčiau jau reiškė civilinėje byloje Nr. 2-810-510/2012 (teisminio proceso Nr. 2-56-3-21160-2010-3), užbaigtoje įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimu.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad šioje administracinėje byloje pareiškėja kelia analogiškus reikalavimus atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kuriuos ji buvo pareiškusi civilinėje byloje Nr. 2-810-510/2012 (teisminio proceso Nr. 2-56-3-21160-2010-3), užbaigtoje įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimu (paliktu galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartimi byloje Nr. 2A-683/2013). Šioje administracinėje byloje pateiktu 2014 m. gruodžio 12 d. patikslintu skundu atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pareiškėja teismo prašė priteisti jai neturtinę (moralinę) žalą 47 000 Lt ir materialinę žalą 864 400 Lt. Pareiškėjos patikslintame skunde nurodytos aplinkybės, iš kurių ji kildino atsakovo jai tariamai padarytą turtinę ir neturtinę žalą, yra tapačios aplinkybėms, kurias išnagrinėjo teismas civilinėje byloje Nr. 2-810-510/2012. Tai pareiškėja patvirtino ir žodžiu, duodama paaiškinimus pirmosios instancijos teismo posėdyje. Pareiškėja nenurodė teismui jokių naujų esminių aplinkybių ir nepateikė su tuo susijusių papildomų įrodymų.

Teigia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjos pareikšto skundo materialinis-teisinis reikalavimas, t. y. dalykas, sutampa su anksčiau aptartos civilinės bylos dalyku – dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, o skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais. Taip pat šis reikalavimas reiškiamas tam pačiam atsakovui, kaip ir ankstesnėje byloje, - Kauno miesto savivaldybei. Tai, kad aptariamuose pareiškėjos skunde ir ieškinyje skiriasi prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos sumos, nesudaro pagrindo manyti, jog šioje administracinėje byloje pareiškėja galimai pateikė skundą nauju pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria administracinė byla nutraukta, kadangi yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (ABTĮ 101 str. 2 p.).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog yra įsiteisėjęs teismo sprendimas pagal tapatų (identišką) pareiškėjos skundą. Kauno apygardos teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu (civilinėje byloje Nr. 2-810-510/2012) išnagrinėjo pareiškėjos ieškinį dėl žalos, padarytos neteisėtais antstolio V. Z. veiksmais ir Kauno miesto savivaldybės neveikimu, atlyginimo, kuriame pareiškėja iš esmės kėlė analogiškus reikalavimus, kaip ir nagrinėjamoje administracinėje byloje, t. y. prašė priteisti iš Kauno miesto savivaldybės 1 974 272 Lt turtinei ir 7 500 Lt neturtinei žalai atlyginti, jai padarytą žalą, kaip ir nagrinėjamoje byloje, kildindama iš Kauno miesto savivaldybės netinkamai atliktų savo pareigų nagrinėjant civilines bylas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune, savivaldybės veiksmų iškeldinant ją iš buto, taip pat dėl to, kad Kauno miesto savivaldybė jos nuosavybėn neatidavė buto, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, mainais už savivaldybei perduotą 3080 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei dėl to, kad ją iškeldinant, dingo arba buvo sugadinti įvairūs jos daiktai, dėl ko pareiškėja iki šios dienos patiria tiek turtinę, tiek neturtinę žalą (II t., b. l. 17-24, prijungta civilinė byla Nr. 2-810-510/2012). Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pateikto skundo pagrindas bei civilinėje byloje Nr. 2-810-510/2012 nagrinėto ieškinio pagrindas iš esmės yra identiški, t. y. pareiškėja skundą grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis. Teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendime Nr. 2-810-510/2012 pasisakė dėl visų minėtų (analogiškų) pareiškėjos reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pareiškėjos atskirajame skunde išdėstytos abejonės jos atžvilgiu civilinėje byloje Nr. 2-810-510/2012 priimto sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, nurodant, jog toje byloje nebuvo ir nesiremta 1933 m. lapkričio 28 d. testamentu, kuriame J. Š. žemę (duomenys neskelbtini) užrašė vaikams, įskaitant pareiškėjos motiną, todėl tai buvo pagrindas atmesti pareiškėjos ieškinį dėl žemės, neįrodžius, kad žemė (duomenys neskelbtini) priklausė jai nuosavybės teise, taip pat nepaneigia nagrinėjamoje administracinėje byloje pateikto pareiškėjos skundo bei civilinėje byloje Nr. 2-810-510/2012 išnagrinėto jos skundo tapatumo bei Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-810-510/2012 išnagrinėtų analogiškų pareiškėjos reikalavimų, nepriklausomai nuo to, tenkinti jie buvo ar ne. Tai, kad pareiškėja nesutinka su Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-810-510/2012, nereiškia, jog šis sprendimas nepriimtas dėl to paties ginčo, tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, kaip ir nagrinėjamoje administracinėje byloje. Nesutikdama su jos atžvilgiu priimtais teismų sprendimais civilinėse bylose ginčo klausimu, pareiškėja turi teisę kreiptis į atitinkamą teismą su prašymu juos peržiūrėti tam tikra procesine tvarka (pavyzdžiui, instancine, proceso atnaujinimo ir pan.), tačiau negali inicijuoti naujos bylos (šiuo atveju administracinės) kitame ar kitos kompetencijos teisme tuo pačiu klausimu, kuris jau kartą buvo išnagrinėtas ir dėl to priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas. Pastebėtina, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-683/2013 Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą paliko nepakeistą ir Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimas 2013 m. rugsėjo 4 d. įsiteisėjo.

Atsižvelgus į tai, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį nutraukti administracinę bylą. Dėl šios priežasties pareiškėjos atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos G. M. atskirojo skundo netenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys