AS-525-283-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS525-283/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02627-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. F. 2013 m. liepos 12 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (9.8)I-3685 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. (7.5)3-54191; 2) išnagrinėti ir nustatyti VSDFV savalaikio atsakymo į jo 2013 m. gegužės 6 d. skundą nepateikimo epizodą, ir patraukti teisinėn atsakomybėn institucijos vadovus; 3) ištirti VSDFV savaip interpretuojamų norminių administracinių aktų teisėtumą ryšium su individualia byla; 4) priteisti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų VSDFV veiksmų (neveikimo), kuri yra 1 035 556,50 Lt.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 19 d. nutartimi (b. l. 51) atsisakė priimti S. F. skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi (b. l. 68−70) panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartį ir perdavė skundo priėmimo klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartimi (b. l. 72) pareiškėjo skundą priėmė.

2013 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas S. F. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė, kaip pats nurodė, papildomą medžiagą ir reikalavimą teismui (b. l. 120), kuriuo prašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 2 d. Nr. (7.5)R-10796 raginimą (toliau – ir raginimas) ir išspręsti su juo susijusius klausimus iš esmės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo pateiktą procesinį dokumentą vertino kaip skundo, teisme gauto 2013 m. liepos 12 d., papildymą ir 2014 m. sausio 3 d. nutartimi atsisakė jį priimti (b. l. 124−125).

Teismas rėmėsi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. kovo 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-483/2010, 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-511/2010, 2010 m. birželio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-354/2010 ir kitomis). Remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. gegužės 2 d. raštu Nr. (7.5)3-54191 informavo S. F. personalinę įmonę apie nustatytą skolą bei kokiu teisiniu pagrindu apskaičiuoti privalomojo sveikatos draudimo įmokos ir delspinigiai.

VSDFV 2013 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. (9.8)I-3685 atmetė S. F. skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų skaičiuojant privalomojo sveikatos draudimo įmokas. S. F. personalinei įmonei nesumokėjus skolos, VSDFV Vilniaus skyrius priėmė 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (7.5)7-10-62586 „Dėl draudėjo S. F. personalinės įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“ ir 2013 m. rugsėjo 9 d. pateikė debeto mokėjimo nurodymą Nr. 126277 į įmonės sąskaitą dėl 1 059,20 Lt skolos nurašymo (toliau – ir mokėjimo nurodymas).

Kredito įstaigai neįvykdžius minėto debeto mokėjimo nurodymo, VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. spalio 2 d. išsiuntė raginimą Nr. (7.5)R-10796 dėl skolos sumokėjimo įmonės registracijos adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius. Kaip matyti, S. F. patikslintu skundu, teikdamas naujus reikalavimus teismui, skundžia būtent minėtą VSDFV Vilniaus skyriaus raginimą, kuris jam nesukelia jokių teisinių pasekmių, o yra tik siūlymas sumokėti jame surodytą sumą į atitinkamą sąskaitą, t. y. tik informacinio pobūdžio dokumentas ir juo iš esmės pareiškėjo teisės pažeistos nebuvo bei konkrečių neigiamų teisinių pasekmių pareiškėjui šis raginimas nesukėlė.

Nutartyje pabrėžta, kad teismas turi priimti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio teisinio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės ir pareigos. Todėl teismas aptariamo raginimo nelaikė savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu. Nurodė, kad teismui galėtų būti skundžiamas VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimas Nr. (7.5)7-10-62586 „Dėl draudėjo S. F. personalinės įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“ (prieš tai jį apskundus privaloma ikiteismine skundų nagrinėjimo tvarka) arba sprendimas, priimtas kaip raginimo neįvykdymo pasekmė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo patikslintą skundą atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą (b. l. 127−133), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 sausio 3 d. nutartį.

Kartu pateiktas prašymas Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkams teikti motyvuotą prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai drausmės bylos iškėlimui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos N. Ž. akivaizdžiai aplaidaus, neatidaus, nerūpestingo teisėjos pareigos atlikimo priimant 2014 m. sausio 3 d. nutartį.

Taip pat pateiktas prašymas išreikalauti 2013 m. rugsėjo 6 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą Nr. (7.5)7-10-62586 „Dėl draudėjo S. F. personalinės įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“ ir debeto mokėjimo nurodymą Nr. 126277 į įmonės sąskaitą dėl 1 059,20 Lt skolos nurašymo ir įtraukti į bylos medžiagą.

Atskirajame skunde nurodo:

1) VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 2 d. Nr. (7.5)R-10796 raginimu jam, jo personalinei įmonei, reiškiami neteisėti ir nepagrįsti reikalavimai, kurie kartojami dar iš 2011 m. liepos 28 d. ir vėlesnių neteisėtų ir nepagrįstų raginimų, yra šių neteisėtų ir nepagrįstų veikų/neveikimų tolimesnė raida. Vertina, kad raginimu jis, jo personalinė įmonė kaltinami nevykdymu, nesumokėjimu, vienareikšmiškai laikomi skolininkais, primygtinai siūloma (ne šiaip siūloma, o privalomojo pobūdžio patvarkymu) sumokėti per 10 dienų. Tai, pareiškėjo vertinimu, visiškai aiškūs įpareigojamai asmeniui, grasinimas pasekmėmis (akivaizdžiai nurodomos konkrečios ir tiesioginės „siūlymo“ neįvykdymo pasekmės), net nurodant, kad raginimas gali būti nesiunčiamas. Aptariamas raginimas vienareikšmiškai reiškia valdžios funkcijos vykdytojo konkretų, privalomąjį, įpareigojantį nurodymą pareiškėjui su įvardytomis tiesioginėmis teisinėmis pasekmėmis, sukelia pareiškėjui tiesiogines teisines pasekmes, todėl yra administracinio teismo nagrinėjimo dalyku. Taip pat akcentuoja, kad nėra pateikiamas joks tariamos skolos pagrindimas.

2) Tiek 2013 m. rugsėjo 6 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas Nr. (7.5)7-10-62586 „Dėl draudėjo S. F. personalinės įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“, tiek debeto mokėjimo nurodymas Nr. 126277 pareiškėjui iki šiol nepateikti, jie paminėti tik 2013 m. lapkričio 28 d. VSDFV atsakyme Nr. (9.8)I-8085.

3) Skundžiama nutartis yra niekinė ir negaliojanti nuo jos priėmimo momento, nes pažeidžia Konstitucijos nuostatas, įstatymus, neatitinka tikrovės faktų ir reikšmingų aplinkybių, jų nepaiso, ignoruoja, motyvuota nepagrįstai ir neteisėtai. Teigia, kad teismui pateikė naujai atsiradusią informaciją anksčiau teismui pateiktam skundui, ji neatskiriama skundo dėl VSDFV neteisėtų ir nepagrįstų veikų/neveikimo, prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių bei teisėtų interesų pažeidinėjimo, turtinės ir neturtinės žalos darymo, kuri turi būti visiškai (adekvačiai) ir teisingai atlyginta. Teismas nutartyje turėjo remtis taip pat ir ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais, 22 straipsnio 3 dalimi. Pažymi, kad minėtą raginimą apskundė ABTĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, sulaukęs atsakymo, suformulavo iš raginimo pasekmių kylantį panaikinimo reikalavimą. Nutartyje nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys priimtos neanalogiškose bylose. Priimdama skundžiamą nutartį teisėja pažeidė taip pat konkrečias Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) nuostatas.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą atmesti.

Nurodo, kad pareiškėjas atskirajame skunde nepateikė jokių svarių argumentų, pagrindžiančių skundžiamos nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą. Mano, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo patikslinto skundo priėmimo pagrįstai vadovavosi ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, įvertino skundžiamo akto pobūdį, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos, motyvavo sprendimą atsisakyti priimti patikslintą skundą ir išaiškino pareiškėjui, kuriuos sprendimus jis galėtų skųsti teismui, todėl nežeidė nei teisingumo, protingumo kriterijų, nei pareiškėjo teisėtų interesų.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo pareiškėjo atskirojo skundo netenkinti ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Remiasi aktualiomis Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647, nuostatomis. Pritaria teismo nuomonei, kad VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškėjui išsiųstas raginimas dėl skolos sumokėjimo yra informacinio pobūdžio dokumentas, siūlymas sumokėti jame nurodytą sumą į atitinkamą sąskaitą, pats savaime nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 3 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo patikslintą skundą (naują reikalavimą) ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

2013 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas teismui pateikė procesinį dokumentą, kurį pavadino papildomos medžiagos ir reikalavimo teismui pateikimu. Juo prašė panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 2 d. raginimą Nr. (7.5)R-10796.

Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad raginimas pats savaime pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia, todėl negali būti administracinės bylos objektu.

Priverstine tvarka išieškoti iš pareiškėjo personalinės įmonės į Fondo biudžetą pajamų ir turto skolą, kuri 2013 m. rugsėjo 6 d. buvo 1 059,20 Lt, nuspręsta 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. (7.5)7-10-62586 (b. l. 150−152). Tad, vien pareiškėjo reikalavimo panaikinti raginimą patenkinimas, nedarytų jokios įtakos pareiškėjo teisėms ir/ar teisėtiems interesams, jie nebūtų apginti, nes priverstinio išieškojimo teisinis pagrindas išliktų. Atitinkamai, konkrečias pasekmes pareiškėjui taip pat sukelia ne pats raginimas, kuriuo siūloma nurodytu laiku nurodytą sumą sumokėti į vieną iš nurodytų sąskaitų, o sprendimas, kuris galės būti priimtas kaip tokio siūlymo neįvykdymo pasekmė, pavyzdžiui, sprendimas kreiptis į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo, turto areštas ir panašiai.

Taigi, siekdamas realaus savo galimai pažeistų teisių ir/ar teisėtų interesų gynimo, pareiškėjas turėtų skųsti, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, arba VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (7.5)7-10-62586 „Dėl draudėjo S. F. personalinės įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“ (prieš tai jį apskundus privaloma ikiteismine skundų nagrinėjimo tvarka) arba sprendimą, priimtą kaip raginimo neįvykdymo pasekmė.

Šias išvadas pagrindžia ir nuosekli administracinių teismų praktika, kurioje pažymima, jog ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (pvz., 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Pareiškėjo atskirajame skunde taip pat pateikė reikalavimus Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkams teikti motyvuotą prašymą Teisėjų etikos ir drausmės komisijai drausmės bylos iškėlimui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos N. Ž. akivaizdžiai aplaidaus, neatidaus, nerūpestingo teisėjos pareigos atlikimo priimant 2014 m. sausio 3 d. nutartį bei išreikalauti 2013 m. rugsėjo 6 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą Nr. (7.5)7-10-62586 „Dėl draudėjo S. F. personalinės įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“ ir debeto mokėjimo nurodymą Nr. 126277 į įmonės sąskaitą dėl 1 059,20 Lt skolos nurašymo ir įtraukti į bylos medžiagą.

Pasisakydama dėl šių reikalavimų, teisėjų kolegija pažymi, pirma, nagrinėjamos bylos dalykas, minėta, skundžiamos 2014 m. sausio 3 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas. Išnagrinėjęs pareiškėjo dėl jos pateiktą atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali priimti vieną iš ABTĮ 151 straipsnyje nurodytų nutarčių. Nei kreipimasis į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją dėl drausmės bylos skundžiamą nutartį priėmusiam teisėjui iškėlimo, nei įrodymų išreikalavimas nėra apeliacinės instancijos teismo, nagrinėjančio atskirąjį skundą, kompetencija. Antra, pagal Teismų įstatymo 84 straipsnio 4 dalį, siūlyti iškelti drausmės bylą turi teisę bet kuris asmuo, kuriam tapo žinoma apie šio Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatytą nusižengimą. Turintis teisę siūlyti iškelti drausmės bylą subjektas motyvuotą teikimą dėl drausmės bylos teisėjui iškėlimo pateikia Teisėjų etikos ir drausmės komisijai. Taigi, manydamas, kad konkretus teisėjas padarė vieną iš Teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatytų nusižengimų, pareiškėjas turi teisę pats inicijuoti drausmės bylos iškėlimą.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog vienas iš pareiškėjo prašomų išreikalauti dokumentų − 2013 m. rugsėjo 6 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas Nr. (7.5)7-10-62586 „Dėl draudėjo S. F. personalinės įmonės skolos išieškojimo priverstine tvarka“ yra byloje (b. l. 150−152).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. F. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas