A-552-1777-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-1777/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00242-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija: 22; 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. G. skundu bei patikslintu skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) viršininko 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 50-S-8345 (toliau – ir Sprendimas), panaikinti Komisariato viršininko 2013 m. spalio 11 d. įsakymą Nr. 50-TE-503 (toliau – ir Įsakymas) ir įpareigoti Komisariato viršininką priimti naują sprendimą pagal pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 26 d. prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos Komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo postinio pareigų pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2013 m. rugpjūčio 14 d., apie 20.30 val., būdamas neblaivus Panevėžio mieste prie Pramonės g. namo Nr. 9 vairuodamas motociklą Honda be galiojančio motociklo privalomojo draudimo ir valstybinės techninės apžiūros, neaiškiomis aplinkybėmis susidūrė su automobiliu VW TOUREG, ir pasišalino iš įvykio vietos, tačiau netrukus buvo sulaikytas. Dar nepasibaigus tarnybiniam patikrinimui dėl paminėto įvykio, 2013 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą išleisti į pensiją nuo 2013 m. rugsėjo 27 d., vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktu, tačiau atsakovas jo prašymo netenkino, o 2013 m. spalio 11 d. Įsakymu atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos pažeminus pareigūno vardą. Pareiškėjo manymu, atsakovas, remdamasis Statuto 55 straipsniu, per 14 dienų turėjo spręsti klausimą dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos į pensiją ir per 14 dienų užbaigus tarnybinį patikrinimą bei nustačius, kad pareiškėjas padarė pareigūno vardą žeminančią veiką, galėjo priimti kitokį sprendimą – tai yra atleisti pareiškėją iš tarnybos kitu pagrindu. Tačiau atsakovas iš karto neigiamai išsprendė pareiškėjo prašymą dėl išleidimo į pensiją ir tik vėliau priėmė skundžiamą Sprendimą, todėl, pareiškėjo manymu, tokie atsakovo sprendimai yra neteisėti. Pareiškėjas skundą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsniu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalimis, Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1, 12 punktais, 55 straipsniu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintų Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 35 punktu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-227/2013.

Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą ir patikslintą skundą prašė skundus atmesti.

Atsakovas paaiškino, jog Komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus vyr. postinis J. G., 2013 m. rugpjūčio 14 d. vairuodamas neblaivus (nustatytas 2,17 promilių girtumas) motociklą Honda ne tarnybos metu, susidūrė su automobiliu VW TOUAREG. Kartu su pareiškėju važiavo taip pat neblaivus pareiškėjo kolega. Abu iš eismo įvykio vietos pasitraukė, tačiau buvo sulaikyti. Po avarijos pareiškėjas buvo išvežtas į VšĮ Panevėžio respublikinės ligoninės traumatologijos skyrių apžiūrai. Dėl šio įvykio 2013 m. rugpjūčio 15 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris 2013 m. spalio 15 d. buvo nutrauktas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Atsakovo teigimu, tarnybinio patikrinimo medžiagos duomenys neginčijamai patvirtina faktą, jog pareiškėjas vairavo neblaivus ir pasišalino iš įvykio vietos. Atsakovas pabrėžė, kad byloje yra surinkti duomenys, kurie patvirtina pareiškėjo neblaivumo faktą. Tarnybinio patikrinimo 2013 m. spalio 10 d. išvadoje Nr. 50-IS-100 (toliau – ir Išvada) konstatuota, jog pareiškėjo elgesys griauna visuomenės pasitikėjimą policija ir menkina šios institucijos prestižą. Teigiama, kad apie šį įvykį buvo rašoma ir spaudoje, ir internetinėje erdvėje. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 26 d. pateikė prašymą išleisti jį į pensiją, tačiau buvo atsisakyta tenkinti tokį pareiškėjo prašymą, motyvuojant tuo, jog buvo nebaigtas tarnybinis patikrinimas. Atsakovo teigimu, 2013 m. rugsėjo 27 d. raštas dėl atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą, yra tik atsakomasis informacinio pobūdžio dokumentas, parengtas pagal Dokumentų rengimo taisyklių 20 punkto reikalavimus. Tokį pareiškėjo elgesį atsakovas įvardina kaip siekį būti atleistam, išvengiant neigiamų pasekmių dėl pareigūno vardo pažeminimo. Atsakovas savo atsiliepimą grindė Statuto 53 straipsnio 1 dalimi, 56 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 14.1, 14.3 punktais, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A575-1474/2008, A6-1234/2003, A143-1069/2012.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nekelia ginčo dėl tarnybinio patikrinimo išvadoje ir Įsakyme nustatytų faktinių pareigūno vardą žeminančios veikos aplinkybių ir šios veikos kvalifikavimo bei tarnybinio patikrinimo procedūros pažeidimų. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus teismas darė išvadą, jog tarnybinis patikrinimas buvo atliktas išsamiai, jo išvada dėl pareigūno vardą žeminančios veikos padarymo yra motyvuota, pagrįsta tarnybinio patikrinimo metu surinktais duomenimis, tarnybinis patikrinimas atliktas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Teismas pabrėžė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtino, jog pareiškėjo veikoje yra tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatytos pareigūno vardą žeminančios veikos sudėtis.

Teismas rėmėsi Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2 straipsnio 7 dalimi, atkreipė dėmesį į teisminę praktiką aiškinant ir taikant Statuto 2 straipsnio 7 dalies ir 53 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas. Teismas vadovavosi Statuto 55 straipsnio 1 dalimi ir atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kad policijos įstaiga turi teisę iki bus atliktas tarnybinis patikrinimas dėl asmens veiksmų, neatleisti jo iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 12 punktus, tai yra pareigūno prašymu, o atlikus tarnybinį patikrinimą ir nustačius, jog pareigūnas padarė nusižengimą, spręsti dėl jo patraukimo tarnybinėn ar drausminėn atsakomybėn.

Teismas rėmėsi Statuto 6 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 12 straipsniu, nurodė, kad pareiškėjas, 1992 m. gruodžio 23 d. davęs priesaiką Lietuvos Respublikai, prisiekė negailėdamas jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę ir jos nepriklausomybę, sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus ir savo viršininkų įsakymus, šventai atlikti savo pareigas, tarnauti žmonėms ir valstybei, susilaikyti nuo veiksmų, kurie galėtų pakenkti geram policijos vardui. Teismas vadovavosi Etikos kodekso 14.1, 14.3, 15 punktais, nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. gegužės 30 d. pasirašytinai susipažino su Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 5-V-437 „Dėl tarnybinių nusižengimų ir teisės pažeidimų prevencijos“, kuriuo policijos įstaigų vadovybė įpareigota nesitaikstyti su policijos pareigūnais, vairuojančiais transporto priemones apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių ar kitų svaigiųjų medžiagų ir taikyti griežtas atsakomybės priemones už tokius policijos vardą žeminančius veiksmus. Teismas pabrėžė, kad ne tik teisminėje praktikoje, bet ir visuomenėje yra susiformavusi griežta ir nuosekli nuostata, jog transporto priemonės vairavimas esant neblaiviam, kaip ir sąmoningas tyčinis pasišalinimas iš eismo įvykio vietos, nepranešus policijai, yra vieni iš sunkiausių administracinių teisės pažeidimų.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo veiksmų pobūdį ir atsižvelgęs į tai, kad jis buvo policijos pareigūnu, kuriam keliami aukštesni reikalavimai ne tik tarnyboje, bet ir ne tarnybos metu, konstatavo, kad pareiškėjo veiksmai 2013 m. rugpjūčio 14 d. Panevėžio mieste, Pramonės gatvėje, apie 20.30 val., neblaiviam vairuojant transporto priemonę, sukėlus eismo įvykį ir sąmoningai tyčia pasišalinus iš įvykio vietos, akivaizdžiai žemina policijos įstaigos kaip institucijos, kurios viena iš pagrindinių funkcijų yra užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi transporto ir eismo saugumo teisinių santykių srityje, autoritetą, prieštarauja visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms bei nepateisina teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių ji tikisi iš vidaus tarnybos pareigūnų. Teismas darė išvadą, kad dėl šių priežasčių tokie pareiškėjo veiksmai atsakovo pagrįstai buvo pripažinti kaip žeminantys pareigūno vardą.

Teismas darė išvadą, kad atsakovas, turėdamas duomenų apie tai, jog pareiškėjas yra padaręs grubų administracinės teisės pažeidimą, turėjo teisę iš karto netenkinti jo prašymo atleisti iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją, o užbaigti tarnybinį patikrinimą visoms įvykio aplinkybėms nustatyti ir įvertinti. Be to, turint omenyje, kad pareiškėjas prašymą atleisti iš tarnybos pateikė jau po to, kai buvo padaręs administracinį teisės pažeidimą ir po to, kai buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, teismo vertinimu, abejotina jo iškelta versija, kad prašymas atleisti iš tarnybos buvo sąlygotas išėjimu į pensiją, o ne siekiu išvengti sunkesnių pasekmių.

Teismas darė išvadą, kad 2013 m. rugsėjo 27 d. atsakovo atsisakymas tenkinti pareiškėjo prašymą dėl atleidimo iš tarnybos, kol yra atliekamas tarnybinis patikrinimas įtariant pareigūno vardą žeminančios veikos padarymą, yra teisėtas ir pagrįstas, iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra aiškus, konkretus, pagrįstas objektyviais duomenimis ir motyvuotas, priimtas pasiremiant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota taikant Statuto 53 straipsnio nuostatas. Ta aplinkybė, kad nebuvo nurodyta Sprendimo apskundimo tvarka, teismo vertinimu, nelaikytina esminiu pažeidimu, nes pareiškėjas savalaikiai pasinaudojo savo teise apskųsti Sprendimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl pareigūno vardą žeminančios veikos buvo užbaigtas per Statuto 55 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir 2013 m. spalio 10 d. Komisariato viršininkas patvirtino tarnybinio patikrinimo Išvadą, kuria buvo konstatuota, kad pareiškėjo veiksmai sudaro pareigūno vardą žeminančios veikos, numatytos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte, sudėtį ir jos pagrindu priimtas Įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos, pažeminus pareigūno vardą.

Tokiu būdu atsakovas vykdė Statuto 35 straipsnio nuostatas ir teismas nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl atleidimo iš tarnybos. Teismas darė išvadą, kad atsakovo Sprendimas ir Įsakymas yra teisėti, pagrįsti, todėl nenaikinami ir nėra pagrindo atsakovą įpareigoti atleisti pareiškėją iš tarnybos jo prašymu dėl išėjimo į pensiją. Teismas nesivadovavo teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis pareiškėjo skunduose nurodytame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A261-227/2013, kadangi nagrinėjamos ir pareiškėjo minimos administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės yra skirtingos.

III. Pareiškėjas J. G. apeliaciniu skundu (b. l. 110-113) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjo manymu, nagrinėjama byla ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A261-227/2014 skiriasi tik dėl faktinių aplinkybių, bet ne teisės aiškinimo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjo Stasio Gagio atskirąją nuomonę administracinėje byloje Nr. A261-680/2013. Pareiškėjas pažymi, kad prašymą dėl atleidimo iš tarnybos į pensiją pateikė 2013 m. rugsėjo 26 d., tačiau Komisariatas 2013 m. rugsėjo 27 d., t. y. anksčiau nei buvo pabaigta tarnybinio patikrinimo procedūra ir priimtas įsakymas dėl J. G. atleidimo iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją, priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo. Pareiškėjas pažymi, kad jam pateikus prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą, atsakovas turėjo teisę pasirinkti kitokį elgesio variantą – remdamasis Statuto 55 straipsniu, 14 dienų spręsti klausimą dėl pareigūno išleidimo į pensiją ir per šį laikotarpį užbaigti tarnybinį patikrinimą bei priimti kitokį sprendimą dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos remdamasis tarnybinio patikrinimo išvada. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas Komisariato 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. 50-S-8345 neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes jame nenurodyta nei viena teisės norma, kurios pagrindu priimtas skundžiamas sprendimas.

Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 118-120) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas pažymi, kad neblaivumo pareiškėjas neginčija, toks elgesys griauna visuomenės pasitikėjimą policija ir menkina šios institucijos prestižą visuomenėje, apie įvykį buvo paskelbta spaudoje, internetiniuose puslapiuose. Atsakovas pabrėžia, kad R. G., pradėdamas eiti pareigas, prisiekė sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus, šventai atlikti pareigas, tarnauti Lietuvos žmonėms ir valstybei, susilaikyti nuo veiksmų, kurie galėtų pakenkti geram policijos vardui. Atsakovo teigimu, pareiškėjo nurodomame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A261-227/2013 buvo sprendžiamas kito pobūdžio klausimas, nesusijęs su pareigūno vardo žeminimu. Atsakovas nurodo, kad 2013 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 50-S-8345 prašymą tenkinti atsisakė, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką toks atleidimas pažeistų teisėtus visuomenės lūkesčius tikėtis ir reikalauti, kad pažeminęs pareigūno vardą asmuo negalėtų išvengti su tuo susijusių apribojimų ar turėtų galimybę pasitraukti iš tarnybos be neigiamų pasekmių. Atsakovo manymu, pareiškėjas siekė būti atleistas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją, kad išvengtų neigiamų pasekmių atleidus jį dėl poelgio, pažeminusio pareigūno vardą. Atsakovas remiasi Etikos kodekso 14.1, 14.3 punktais, Statuto 2 straipsnio 7 dalimi, 56 straipsniu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl policijos pareigūno atleidimo iš tarnybos, savo poelgiu pažeminus pareigūno vardą, esant paduotam jo prašymui atleisti iš tarnybos paties prašymu dėl išėjimo į pensiją.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, būdamas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidaus tarnybos pareigūnu, 2013 m. rugpjūčio 14 d. Panevėžio mieste, Pramonės gatvėje, apie 20.30 val., neblaivus vairavo transporto priemonę, sukėlė eismo įvykį ir sąmoningai tyčia pasišalino iš įvykio vietos. Dėl šios veikos pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas bei ikiteisminis tyrimas. Pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 26 d. pateikė atsakovui prašymą atleisti jį iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu (paties prašymu dėl išėjimo į pensiją) nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. Atsakovas 2013 m. spalio 10 d. užbaigė tarnybinį patikrinimą, patvirtino tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 50-IS-100 ir 2013 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 50-TE-503 atleido pareiškėją iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą ( kai pareigūnas savo poelgiu pažemina pareigūno vardą).

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, liečiančias pareiškėjo padarytas teisiškai reikšmingas veikas, paduotus prašymus ir atsakovo priimtus sprendimus. Apeliacinis skundas nėra grindžiamas skirtingu faktinių aplinkybių vertinimu, konstatuotina, kad tarp šalių ginčo dėl jų nėra. Todėl, remdamasis apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoti pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo, o tik juos papildyti ar patikslinti.

Nagrinėjamai bylai aktualus Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktas numato, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją. Pagal Statuto 55 straipsnį pareigūnas turi teisę nutraukti vidaus tarnybą paties prašymu (šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktai); prašymas pateikiamas vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų; pareigūnas turi būti atleistas kitą darbo dieną po šio straipsnio 1 dalyje nurodyto termino pasibaigimo, o vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, sutikimu – ir nepasibaigus šiam terminui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, 20 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, taigi yra saistomas anksčiau priimtose nutartyse pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių. Be to, teismui privalu atsižvelgti ir į praktikos pasikeitimus, taikyti naujai suformuotas praktikos taisykles.

Pažymėtina, jog paminėtų Statuto normų taikymo išaiškinimas panašiose situacijoje buvo pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nutartyse administracinėse byloje Nr. A-143-287/2014, A-261-245-14 ir A-492-822/2014. Šiose bylose teisėjų kolegija išaiškino, jog pagal paminėtas teisės normas pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją yra savarankiškas pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas, kurio taikymas išimtinai priklauso nuo paties pareigūno valios. Statuto 55 straipsnyje nustatytas 14 dienų terminas yra aiškiai ir vienareikšmiškai apibrėžtas kaip saistomas tik su pareigūno valios būti atleistam iš vidaus tarnybos išreiškimo diena. Esant situacijai, kai pareigūno padaryto tarnybinio nusižengimo ar pareigūno vardą žeminančio poelgio faktai yra nustatomi (paaiškėja) per Statuto 55 straipsnyje nustatytą 14 kalendorinių dienų terminą, turi būti priimti šiuos faktus atitinkantys sprendimai patraukti pareigūną tarnybinėn atsakomybėn arba atleisti jį pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą dėl poelgio, pažeminusio pareigūno vardą, tačiau šiuo nustatytu terminu nepaaiškėjus faktui apie padarytą tarnybinį nusižengimą, pareigūnas turi būti atleistas iš vidaus tarnybos savo noru pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą nesvarbu, kad jo patraukimo drausminėn atsakomybėn ar atleidimo iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo procedūros nėra pasibaigę.

Šioje byloje teisėjų kolegija reikšmingų aplinkybių, leidžiančių nukrypti nuo suformuotos praktikos, nenustatė, todėl konstatuoja, jog atsakovas, gavęs pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 26 d. prašymą atleisti jį iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu, privalėjo per Statuto 55 straipsnyje numatytą terminą išspręsti jo tarnybinės atsakomybės klausimą arba patenkinti pareigūno prašymą. Pagal bendras procesinių terminų skaičiavimo taisykles, nustatytas Civilinio proceso kodekso 73 straipsnio 3 dalyje, dienomis skaičiuojama procesinio termino eiga prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės datos arba to įvykio, kuriais apibrėžta termino pradžia. Statuto 55 straipsnyje numatytas 14 dienų terminas prasidėjo sekančią dieną po J. G. prašymo padavimo, t.y. rugsėjo 27 d. ir baigėsi spalio 10 d. Būtent tą dieną buvo patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvada, kurioje konstatuotas pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo faktas, o sekančią darbo dieną, t.y. spalio 11 d. buvo priimtas atsakovo įsakymas atleisti pareiškėją iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Darytina išvada, kad atsakovas veikė tinkamai ir teisės aktuose nustatytu terminu išsprendė pareiškėjo tarnybinės atsakomybės ir kartu jo atleidimo iš tarnybos klausimą.

Tai, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime iš esmės rėmėsi ankstesne teismų praktika ir nevisiškai tinkamai motyvavo savo išvadas, nėra pakankamas pagrindas panaikinti iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju netenka teisinės reikšmės apeliacinio skundo argumentai, liečiantys pirmosios instancijos teismo poziciją dėl Lietuvos vyriausiojo teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-261-227/2013 išdėstytų motyvų netaikymo.

Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. rugsėjo 27 d. raštą Nr. 50-S-8345, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą atleisti iš tarnybos paties prašymu dėl išėjimo į pensiją. Aukščiau minėtose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertino, kad atsakovo raštas, kuriuo pareiškėjas informuojamas, jog jo atleidimo iš tarnybos paties prašymu klausimas nebus sprendžiamas, kol nebus priimtas galutinis procesinis sprendimas ir išspręstas drausminės atsakomybės klausimas, ABTĮ taikymo požiūriu negali būti laikomas administraciniu sprendimu, o reikalavimas panaikinti tokį sprendimą nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Nagrinėjamu atveju atsakovo 2013 m. rugsėjo 27 d. raštas Nr. 50-S-8345 yra būtent toks informacinio pobūdžio dokumentas, kuriuo pareigūnas informuojamas, jog jo atleidimo iš tarnybos klausimas paties prašymu nebus sprendžiamas, kol nebus baigtas tarnybinis patikrinimas.

Dėl šios priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo atsisakyti priimti tokį pareiškėjo reikalavimą, o priėmęs – administracinę bylą nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 21 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 21 d. sprendimo dalį, kuria atmestas J. G. reikalavimas panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 50-S-8345 ir administracinę bylą dėl šio reikalavimo nutraukti kaip nenagrinėtiną teismų.

Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Dainius Raižys