A-575-1884-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1884/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08191-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas), 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde nurodė, jog kardomojo kalinimo įstaigoje vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, o Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerų plotas yra apie 7 kv. m, kuriose taip pat yra stalas, kuris užima 1,5 kv. m grindų ploto, 4 dviejų aukštų gultai, užimantys 4 kv. m grindų ploto, sanitarinis mazgas, užimantis 2 kv. m grindų ploto. Be to, šiose kamerose buvo laikomi 4 asmenys. Tikino, jog tokiose patalpose žmogus yra priverstas gulėti arba sėdėti, kas yra nepakeliama bei prilygsta baudimui kankinant.

Pažymėjo ir tai, jog Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose neužtikrinamas natūralus apšvietimas, kas labai kenkia regėjimui, patalpose drėgna, o atvykstant ar išvykstant iš Lukiškių TI-K asmens ir jo daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, t. y. asmuo, esant žemai temperatūrai, verčiamas nusirenginėti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Be to, gyvenamosiose patalpose rūkantieji asmenys yra laikomi kartu su nerūkančiais.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko bei prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi suimtieji, nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pabrėžė, jog skirstant nuteistuosius į kameras, yra laikomasi suimtųjų izoliavimo reikalavimų, be to, jie į kameras skirstomi atsižvelgiant į išreikštus prašymus laikyti atskirai nuo rūkančių asmenų. Todėl pažymėjo, jog pareiškėjo teiginiai, kad rūkantieji yra laikomi kartu su nerūkančiais yra nepagrįsti.

Nurodė ir tai, jog Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui ir nutiestieji, kurie reguliariai vėdina, prižiūri bei tvarko savo kameras dėl to problemų neturi. Pažymėjo, jog krata Lukiškių TI-K atliekama paskirstymo skyriuje laikantis griežtų taisyklių, o ne esant antisanitarinėms sąlygoms, kaip nurodo pareiškėjas.

Pridūrė, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K išbuvo neilgą laiko tarpą, be to, skunde jis nenurodė, kuo grindžia savo žalos dydį ir kaip konkrečiai žala pasireiškė, kas yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimu į pareiškėjo skundą su juo nesutiko bei prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs su juo nežmoniškai elgtis, tačiau nurodė tik vieną esminį nusiskundimą dėl gyvenamojo ploto trūkumo. Pažymėjo, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Departamentą nesikreipė, nors tą privalomai turėjo padaryti pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 49 straipsnio 1 dalį.

Taip pat nurodė, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų bei nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų byloti apie jam padarytą žalą. Be to, pareiškėjas nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas, taigi galimai į teismą kreipėsi siekdamas pasipelnyti iš valstybės.

Akcentavo, jog teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Be to, šioje byloje aktualus pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikas, t. y. tai, jog minimali gyvenamojo ploto norma jo atžvilgiu galėjo būti neužtikrinama tik apie 7 paras, todėl teigtina, kad jis nepatyrė skunde išvardytų nepatogumų ir išgyvenimų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 100 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas apžvelgė Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje įtvirtintą prievolę atlyginti valstybės institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytą žalą bei valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas bei Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pateiktą išaiškinimą.

Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (rėmėsi LVAT administracinėmis bylomis Nr. A143-1966/2008 ir Nr. A502-734/2009). Pridūrė, jog ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (rėmėsi EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Nurodė ir tai, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva bei ji priteisiama, jei nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (rėmėsi EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimu byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99 bei LVAT administracinėmis bylomis Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.)

Išdėstė, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 5 d., t. y. 7 kalendorines dienas, buvo kalinamas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 264, kurios plotas 7,8 kv. m, su dar 4 asmenimis. Taigi, nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 5 d., t. y. 7 kalendorines dienas, pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas tesudarė 1,95 kv. m.

Apžvelgė Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d. (toliau – ir Įsakymas), 1.3.1. punktą, Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį, Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai (toliau – ir HN 76:2010) 6 punktą bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnį ir su tuo susijusius EŽTT išaiškinimus (rėmėsi EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimu byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimu byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2001 m. balandžio 21 d. sprendimu byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95)).

Pažymėjo, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius, susijusius su saugios ir sveikatai nepavojingos gyvenamosios aplinkos sudarymu (t. y. susijusių su kameros vėdinimu, joje esančia drėgme, apšvietimu, nerūkančiųjų teisių apsauga) nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 5 d. pareiškėją kalinant Lukiškių TI-K kameroje Nr. 264, kas yra vertintina jo naudai. Nurodė, jog minėtieji atsakovo teiginiai negali būti pagrindžiami ir byloje nustatyta aplinkybe, kad dėl ginčo laikotarpiu buvusių laikymo sąlygų pareiškėjas nėra pateikęs skundų Vilniaus visuomenės sveikatos centrui ir Sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centrui, nes ši aplinkybė tik parodo, kad pareiškėjas pasirinko kitą savo teisių gynimo būdą – kreipėsi į teismą (jo skundas Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas nepraėjus nė mėnesiui nuo kalinimo, t. y. 2013 m. gruodžio 30 d.). Pridūrė, jog byloje taip pat nenustatytos aplinkybės, galėjusios kompensuoti santykinai mažą kameros plotą, pvz., suteikta papildoma judėjimo laisvė ir pan.

Konstatavo, jog byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis EŽTK 3 straipsnį, sąlygomis, taigi atsakovas CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai ir dėl to pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Pridūrė, jog atsižvelgus į nustatytas bylos aplinkybes, yra pagrindas teigti, jog pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą bei teisės aktais garantuojamos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Pridūrė, jog atsakovo teiginiai apie tai, jog Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos įstaigoje laikomų asmenų skaičiui nėra reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes valstybės institucijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Pažymėjo ir tai, jog atsižvelgiant į tai, kad asmens kratos Lukiškių TI-K atliekamos paskirstymo skyriuje ir pagal griežtas taisykles, pareiškėjo argumentas apie kratų atlikimą antisanitarinėmis sąlygomis vertintinas kaip bendro pobūdžio nusiskundimas, nepagrįstas jokiais įrodymais. Taip pat nurodė, jog Departamentas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas nesilaikė nustatytos privalomos bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarkos ir dėl netinkamų sąlygų nesikreipė su skundu nesikreipė į Departamentą, nes reikalavimams dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atlyginimo išankstinio ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka nėra nustatyta.

Konstatavo, jog pareiškėjo konkrečiu atveju patirta neturtinė žala vertintina 100 Lt, kurie yra priteistini iš atsakovo.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 70 – 72), kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą pakeisti ir priteisti jam 1 000 Lt žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja pirmosios instancijos teismui jau teiktus argumentus dėl kamerų perpildymo, nešvaros, natūralaus apšvietimo, ventiliacijos, asmenų kratos atlikimo antisanitarinėmis sąlygomis. Papildomai nurodo buvęs verčiamas naudotis tualetu visų akivaizdoje.

Mano, jog pirmosios instancijos teismas nevisiškai atsižvelgė į jo teiktus argumentus bei teismų praktiką žalos atlyginimo bylose, be kita ko, į tai, kad atsižvelgiant į kamerų apstatymą baldais asmeniui Lukiškių TI-K kamerose faktiškai likdavo vos 1 kv. m. Mano, jog toks kalinimo įstaigose laikomiems asmenims tenkantis plotas pažeidžia EŽTK 3 straipsnį, ką ne vieną kartą yra nurodęs EŽTT savo jurisprudencijoje. Taip pat paaiškina, jog atsakovo teiginiai apie nuteistųjų pasivaikščiojimus kiemeliuose tėra siekis sumenkinti savo kaltę bei neatitinka realybės.

Pareiškėjas 2014 m. liepos 17 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą (b. l. 77), kuriuo, be kita ko, prašė sujungti apeliacine tvarka nagrinėjamas bylas dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-169-84/2014 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-5275-968/2014.

Pareiškėjas 2014 m. liepos 17 d. (pagal gavimo datą) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui taip pat pateikė papildomus paaiškinimus (b. l. 79), kuriuose remiasi EŽTT sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), kuriame, kaip tikina, EŽTT analogiškomis sąlygomis 6 mėnesius kalėjusiam asmeniui priteisė 34 620 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Tuo pačiu nurodo, jog dažnai Lietuvos teismai priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei EŽTT, motyvuodami tuo, kokia Lietuvoje yra minimali alga. Tačiau, pareiškėjo nuomone, toks argumentavimas yra diskriminacinis bei pažeidžia EŽTK 14 straipsnį.

Pabrėžia, jog vadovaujantis Europos socialinių teisių komiteto išaiškinimais, susijusiais su Europos Socialinės Chartijos 4 straipsnio 1 dalimi, šiuo metu Lietuvoje nustatytas minimalios mėnesinės algos dydis yra neteisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, sietinos su pareiškėjo kalinimu Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) netinkamomis sąlygomis, atlyginimu.

Pirmiausia pasisakytina dėl pareiškėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014 m. liepos 17 d. pateikto prašymo (b. l. 77), kuriuo jis prašo sujungti šią administracinę bylą su apeliacine tvarka nagrinėjama byla dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-169-84/2014.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 69 straipsnio 1 dalis numato, jog bylą posėdžiui rengiantis teisėjas arba ją nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad tame pačiame teisme yra du ar daugiau skundų (prašymų) patikrinti to paties administracinio norminio akto teisėtumą arba skundas (prašymas) paduotas skirtingų pareiškėjų, tačiau dėl to paties atsakovo to paties akto ar veiksmo (neveikimo), iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nutartimi gali juos sujungti į vieną bylą.

Pažymėtina, jog šis straipsnis nustato teismo teisę, bet ne pareigą sujungti bylas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-70/2014). Nagrinėjamoje byloje ir pareiškėjo nurodytoje byloje skiriasi atsakovai (administracinėje byloje Nr. I-169-84/2014 atsakovu yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus), todėl bylos į vieną nejungtinos.

Pereinant prie pareiškėjo apeliacinio skundo nagrinėjimo iš esmės pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 28 d. iki 2013 m. gruodžio 5 d. 7 paras buvo laikomas neužtikrinant 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d. (toliau – ir Įsakymas), 1.3.1. punktu patvirtintos minimalios 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normos, t. y. patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas siekė 1,95 kv. m, priteisė jam 100 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu su tokiu sprendimu ir pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo nesutinka, prašydamas ginčijamą sprendimą pakeisti ir priteisti jam 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų buvo padaryta tam tikra neturtinė žala bei sutinka su neturtinės žalos dydžiu, kurią pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui.

Pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija jo laikymo Įsakymo 1.3.1 punktą pažeidžiančiomis sąlygomis trukmės, tačiau mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į kamerų užstatymą baldais, t. y. tai, jog faktiškai jam tekdavo 1 kv. m gyvenamojo ploto bei kvestionuoja jam priteistą neturtinės žalos dydį.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo keliamais prieštaravimais dėl jam Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos. Šiuo aspektu pažymėtina, jog teisės aktai nenumato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagal atsakovo į bylą pateiktus duomenis pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui Lukiškių TI-K teko 1,95 kv. m, kas bet kuriuo atveju buvo žemiau Įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintos normos.

Tuo tarpu dėl konkrečios pareiškėjui priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos (100 Lt) pažymėtina, jog Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje inter alia numatyta, jog teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pastebėtina, jog šioje teisės normoje nepateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas; atsižvelgęs į bylos aplinkybes, teismas gali pripažinti reikšmingais ir kitus kriterijus. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad turi būti įvertinta kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, visuma ir neturi būti sureikšminamas nei vienas jų atskirai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2013). Remiantis nurodytais išaiškinimais, darytina išvada, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2010).

Pridurtina, jog neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturėtų būti įrodinėjamas, o yra nustatomas pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Kita vertus, pastebėtina, jog negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus dydžio kompensacijos, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005, 2013 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2013).

Nagrinėjamu atveju spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis byloje esančiais duomenimis bei CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įvardytais kriterijais, inter alia – sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, priteisė pagrįstą neturtinės žalos dydžio atlyginimą pareiškėjui, tokiu būdu įgyvendindamas visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principą (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d. nutarimą).

Pastebėtina, jog minimalios Įsakymo 1.3.1 punkte normos neužtikrinimas pareiškėjo truko 7 dienas, taigi negali būti laikomas ilgalaikiu, be to, byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų teismui daryti išvadą, kad Lukiškių TI-K būtų siekęs išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų tarpo ir tokiu būdu sudaryti jam teisės aktams prieštaraujančias kalinimo sąlygas. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas įtikinamai neindividualizavo jam dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų (neveikimo) kilusios žalos, vietoje to teismui pateikdamas abstrakčiais teiginiais grindžiamą šabloną (tokia išvada darytina todėl, kad jame pareiškėjas atsikirtinėja į tokius atsakovo argumentus, kurių jis net nebuvo teikęs, pvz. dėl nuteistųjų pasivaikščiojimų kiemeliuose). Todėl minėta 100 Lt suma laikytina adekvačia jo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti, kuri, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo prašoma suma, t. y. 1 000 Lt.

Pridurtina, jog teisėjų kolegija pritaria ir pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl pareiškėjo teiktų argumentų, susijusių su kameros vėdinimu, joje esančia drėgme, apšvietimu ir nerūkančiųjų teisių apsauga, dalis kurių, pastebėtina, buvo teismo įvertinti palankiai, sprendžiant pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos klausimą. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog pagal EŽTT jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją ir kt.).

Nesutikdamas su jam pirmosios instancijos teismo priteista suma, pareiškėjas taip pat remiasi EŽTT sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09) bei teigia, jog Lietuvos teismų kaliniams priteisiamos sumos yra ne tik nepagrįstai mažos, bet ir diskriminacinės, t. y. pažeidžiančios EŽTK 14 straipsnį.

Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiais pareiškėjo teiginiais. Pažymėtina, jog EŽTT jurisprudencijoje nėra įtvirtintas reikalavimams nacionaliniams teismams priteisti ekvivalentiškas sumas pareiškėjams, gyvenantiems skirtingose valstybėse narėse. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT žalą į jį besikreipusiems asmenims priteisia už EŽTK pažeidimus. Tuo tarpu nacionaliniai teismai žalą gali priteisti ir nenustatę EŽTK pažeidimų, t. y. vien konstatavę, jog neturtinės žalos byloje buvo pažeisti nacionalinės teisės reikalavimai. Antra, EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją (pareiškimo Nr. 36813/97, § 189)).

Taip pat konstatuotina, jog pareiškėjas nepagrįstai remiasi EŽTT sprendimu, kuris, kaip suprastina, turi įrodyti, jog jam atlygintinas žalos dydis konkrečiu atveju yra didintinas. Šiuo aspektu pažymėtina, jog teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; kt.).

Iš EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimo Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09) byloje matyti, jog pareiškėjo nurodoma suma – 34 620 Lt – jam buvo priteista, vertinant kumuliacinį kalinimo netinkamomis sąlygomis poveikį bei už tai, kad jis tokiomis sąlygomis buvo laikomas 6 mėnesius. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjas netinkamomis sąlygomis kalėjime buvo laikomas 7 paras. Todėl esmingai nesutampa minėtos ir šios bylų aplinkybės.

Pridurtina, jog nesusijusiais su konkrečia byla dėl neturtinės žalos atlyginimo laikytini pareiškėjo argumentai dėl Europos socialinių teisių komiteto išaiškinimų, kurie, kaip suprastina, įrodo, jog Lietuvoje nustatytas minimalios mėnesinės algos dydis pažeidžia tarptautinius teisės aktus, todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos dydį nepagrįstai į jį atsižvelgė. Lietuvoje galiojančio minimalios mėnesinės algos dydžio teisėtumas nebuvo šios administracinės bylos dalyku, todėl jų teisėjų kolegija plačiau nevertins.

Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė