A-438-235-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-235/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00038-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5; 9.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Anykščių vynas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Anykščių vynas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas AB „Anykščių vynas“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė) su skundu (I t., b. l. 1‑23) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. 69-196 „Dėl AB „Anykščių vynas“ (į. k. 254111650) 2012‑10-19 skundo Nr. 10-40-239“ (toliau – ir VMI sprendimas) bei Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Panevėžio AVMI) 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (36.9-56)-SA-32 (toliau – ir Panevėžio AVMI sprendimas).

Paaiškino, kad mokesčių administratorius, nagrinėdamas mokestinį ginčą, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neįsigilino į tikruosius pareiškėjo ketinimus bei veiklą, jos ekonominę prasmę ir verslo strategiją, netinkamai taikė materialinės teisės normas, dėl ko padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas. VMI sprendime naujai išdėstytas pareiškėjo pažeidimo pobūdis, kas vertintina kaip mokesčių administratoriaus pozicijos nenuoseklumas. VMI tinkamai nemotyvavo išvados dėl pareiškėjo nesąžiningumo, ir šios išvados pagrindu pareiškėjo atžvilgiu pritaikė nemotyvuotas poveikio priemones, nes VMI konstatavo du pareiškėjo mokesčių teisės aktų pažeidimus ir jais abiem neigė pareiškėjo teisę į pirkimo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) atskaitą, nors šie teisiniai pagrindai yra tarpusavyje nesuderinami ir prieštaraujantys vienas kitam.

VMI skundžiamame sprendime teisiškai nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo skunde pateiktų mokestinio ginčo išsprendimui reikšmingų aplinkybių ir argumentų, kuriais jis grindė nesutikimą su Panevėžio AVMI sprendimu. VMI neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 58 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų teisinę prasmę ir turinį bei nesivadovavo aktualia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl tiesioginio ir betarpiško ryšio vertinimo ir teisės į PVM atskaitą ribų.

VMI nepagrindė pareiškėjui apskaičiuotų mokesčio ir su juo susijusių sumų. Atkreipė dėmesį, kad VMI skundžiamajame sprendime pažymėjo, „jog Inspekcija (Panevėžio AVMI) nepripažino Bendrovės (pareiškėjo) teisės atskaityti 413490 Lt pirkimo PVM, neneigdama pačios ūkinės operacijos realumo, o teigdama, jog Bendrovė ginčo ūkinėse operacijose buvo nesąžininga, t. y. žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad jos sutarties partneris – UAB „A.L.D.“ pardavimo PVM į biudžetą nesumokėjo“. Toks VMI teiginys neatitinka tikrovės, nes Panevėžio AVMI sprendime mokesčių teisės pažeidimą, kurį tariamai įvykdė pareiškėjas, kvalifikavo kaip piktnaudžiavimą bei sąmoningą prisidėjimą prie mokesčių nesumokėjimo.

Pareiškėjo nuomone, „nesąžiningumas“ ir „piktnaudžiavimas“ yra skirtingo pobūdžio veikos, kurioms būdingos skirtingos elgesio normos bei motyvai, joms taikomi skirtingi sandorių bei elgesio vertinimo kriterijai. Panevėžio AVMI ir VMI vertino tas pačias faktines aplinkybes, tačiau skirtingai. VMI, nagrinėdama pareiškėjo skundą, nesant jokių naujų faktinių aplinkybių, nepagrįstai pakeitė pareiškėjo pažeidimo pobūdžio kvalifikavimą ir taip pažeidė teisinio tikrumo, visų asmenų lygybės bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 7 straipsnyje nustatytą mokesčių mokėtojų lygybės principus.

Atkreipė dėmesį, kad Panevėžio AVMI ir VMI (toliau kartu – ir mokesčių administratorius), nagrinėdami šio mokestinio ginčo faktines aplinkybes, kiekvienoje stadijoje keitė pareiškėjo pažeidimo pobūdžio kvalifikavimą. VMI skundžiamajame sprendime nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu yra grindžiama išvada, kad pareiškėjo elgesys laikytinas nesąžiningu bei prekių ženklų įsigijimas nebuvo skirtas PVM apmokestinamų prekių tiekimui ar paslaugų teikimui bei išlaidos nebuvo skirtos pajamoms uždirbti, todėl nesąžiningas mokesčių mokėtojas neįgyja teisės į PVM atskaitą.

Mokesčių mokėtojo sąžiningumas yra vertinamas tik tuo atveju, kai yra nustatytas tiesioginis ryšys tarp jo įsigytų prekių ar paslaugų ir jo vykdomos ekonominės veiklos. Jei toks ryšys nenustatomas, pirkėjo teisė į pirkimo PVM atskaitą nuneigiama vadovaujantis PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis. VMI nepagrįstai atmetė pareiškėjo teiginį, kad Panevėžio AVMl nenustatė aplinkybių, patvirtinančių jo piktnaudžiavimą PVM atskaita. VMI sprendime nepakanka įrodymų konstatuoti, kad tiesioginis ryšys tarp įsigytų prekių ženklų ir PVM apmokestinamos veiklos neegzistuoja.

Pažymėjo, kad tiesioginis ir betarpiškas ryšys tarp įsigytų prekių ar paslaugų ir PVM apmokestinamos veiklos egzistuoja, jei prekių ar paslaugų įsigijimo išlaidos yra priskiriamos bendrosioms PVM mokėtojo išlaidoms, šios išlaidos yra įprastos ir iš esmės reikalingos tokiai veiklai vykdyti, todėl mokesčių administratorius, vertindamas įsigytų prekių ženklų ryšį su vykdoma PVM apmokestinama veikla, turėjo patikrinti, ar prekių ženklų išlaidos yra priskirtos bendrosioms išlaidoms, ir ar šios išlaidos yra įprastos ir iš esmės reikalingos pareiškėjo veiklai.

Panevėžio AVMI, atlikdama pareiškėjo mokestinį tyrimą bei mokestinį patikrinimą, nevertino įsigytų prekių ženklų ryšio su vykdoma PVM apmokestinama veikla, bei aplinkybių, susijusių su prekių ženklų išlaidų apskaita ar šių išlaidų įtraukimu į gaminamos produkcijos kainą. Sandoris tarp pareiškėjo ir su juo susijusio asmens UAB „A.L.D.“ įvyko už rinkos kainą, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnis. Prekių ženklų rinkos vertę nustatė nepriklausomi vertintojai. Todėl VMI neturi pagrindo teigti, kad sandoris įvyko nenaudingomis pareiškėjui sąlygomis.

VMI, grįsdama tiesioginio ir betarpiško ryšio nebuvimą, neatsižvelgė į faktines aplinkybes, t. y. kad iki prekių ženklų „Monikutės“ ir „Extrim“ įsigijimo 2010 m. rugpjūčio 9 d. iš UAB „A.L.D.“ pareiškėjas minimais ženklais žymėtą produkciją gamino užsakomosios gamybos pagrindu. VMI argumentas dėl produktų sukūrimo ir prekių ženklų naudojimo yra nepagrįstas. VMI neatsižvelgė į pateiktus paaiškinimus dėl ginčo prekių ženklais žymimų produktų lyginamojo svorio pardavimuose, nes po prekių ženklų „Monikutės“ ir „Extrim“ įsigijimo, pareiškėjas persiorientavo į silpnesnių alkoholinių gėrimų gamybą, ir produkcija, žymima šiais prekių ženklais, sudaro svarią produkcijos dalį.

Iš VMI skundžiamo sprendimo nėra aišku, kurio laikotarpio duomenis vertino mokesčių administratorius, konstatuodamas nedidelį lyginamąjį svorį. Šių gėrimų lyginamasis svoris alkoholinių gėrimų grupėje sudaro tokias dalis: 51 proc. laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., t. y. laikotarpiu po to, kai pareiškėjas įsigijo prekių ženklus, 62 proc. 2011 m. ir 61 proc. laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. VMI neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktą paaiškinimą, kad iki prekių ženklų įsigijimo pareiškėjas vykdė užsakomąją gamybą ir nedisponavo šiais prekių ženklais bei pagaminta produkcija.

Už pagamintų produktų realizavimą buvo atsakinga UAB „A.L.D.“, kuri ir rūpinosi produktų rinkodara. Nebuvo poreikio reklamuoti šių produktų. Pareiškėjo sidrai buvo reklamuojami prekybininkų leidžiamuose reklaminiuose leidiniuose, produkcija buvo išstatoma papildomose reklaminėse vietose, taip pat produktams buvo taikomos papildomos akcijos. VMI neatsižvelgė į pateiktus paaiškinimus dėl keturių skonių sidrų gamybos nutraukimo, nes šių produktų nutraukimą lėmė objektyvios priežastys, iš dalies susijusios su verslo rizika.

Šios rizikos vertinimas yra vienas esminių su pareiškėjo ekonomine veikla susijusių faktorių. Kad prekių ženklai yra tiesiogiai ir betarpiškai susiję su pareiškėjo vykdoma PVM apmokestinama veikla, patvirtina ir šiais prekių ženklais gaminamų produktų pardavimo faktas, kadangi pareiškėjo parduodami produktai yra apmokestinami PVM. Pareiškėjo įsigyti prekių ženklai tiesiogiai dalyvauja bendrovės PVM apmokestinamų pajamų uždirbime, šių prekių ženklų įsigijimo išlaidos per prekių ženklų amortizaciją yra įtraukiamos į pareiškėjo bendrąsias išlaidas, šios išlaidos yra įprastos ir reikalingos pareiškėjo veiklai.

Nesutiko su VMI išvada dėl pareiškėjo nesąžiningumo, nes vien tik aplinkybė, kad pareiškėjas ir UAB „A.L.D.“ yra tarpusavyje susiję asmenys, negali būti pakankamas pagrindas piktnaudžiavimui ar nesąžiningumui konstatuoti. Nėra jokių įrodymų, kad mokesčių administratorius nustatė, jog UAB „A.L.D.“ sukčiavo PVM srityje ir tyčiniais veiksmais vengė sumokėti PVM į valstybės biudžetą. Aplinkybe, kad pareiškėjo valdyboje dalyvavo asocijuoti asmenys, kurie žinojo apie UAB „A.L.D.“ finansines galimybes sumokėti į biudžetą pardavimo PVM, negali būti grindžiamas nesąžiningumas.

Veiksmai, kurių pareiškėjas ėmėsi siekdamas užsitikrinti savo, kaip kreditoriaus, teisių įgyvendinimą UAB „A.L.D.“ įsiskolinimą padengiant turtu, negali būti vertinami kaip piktnaudžiaujantys ar neteisėti, o taip pat, šia aplinkybe negali būti grindžiamas nesąžiningumas. VMI argumentas, jog tai, kad tarp šalių buvo susiklostęs ilgalaikis bendradarbiavimas, todėl pareiškėjas turėjo būti pakankamai rūpestingas ir imtis aktyvių veiksmų siekdamas įsitikinti kontrahento veiklos teisėtumu, yra nepagrįstas.

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 117–122) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Panevėžio AVMI nepripažino pareiškėjo teisės atskaityti 413490 Lt pirkimo PVM, neneigdama pačios ūkinės operacijos realumo, o teigdama, jog pareiškėjas ginčo ūkinėse operacijose buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo galimybę žinoti, kad sutarties partneris UAB „A.L.D.“ pardavimo PVM į biudžetą nesumokės. Prekių ženklų įsigyjamas nebuvo skirtas PVM apmokestinamų prekių tiekimui ar paslaugų teikimui, o išlaidos nebuvo skirtos pajamoms uždirbti. 2010 m. rugpjūčio 9 d. prekių ženklų pirkimo–pardavimo sutartis ir 2010 m. liepos 23 d. trišalė tarpusavio atsiskaitymų sutartis buvo pasirašytos ir vykdomos tarp susijusių asmenų.

Pareiškėjo valdybos nariai (V. J., J. S., V. P., D. V.), būdami asocijuoti asmenys (įmonių grupės „Alita“, AB (toliau – ir ĮG „Alita“) ir UAB „A.L.D.“ pagrindiniai akcininkai bei visų susijusių įmonių valdybų nariai), žinojo/turėjo galimybę žinoti apie UAB „A.L.D.“ apyvartinių lėšų judėjimą ir finansines galimybes sumokėti į biudžetą pardavimo PVM. VMI bendrovių sąsajumą vertino nustatytų aplinkybių kontekste ir įrodymų visumoje, o teismų praktikoje įmonių sąsajumas, vertinant visas faktines aplinkybes, turi įrodomąją reikšmę.

Pažymėjo, kad UAB „A.L.D.“ direktorius D. V., būdamas asocijuotas asmuo (pareiškėjo valdybos narys ir ĮG „Alita“ valdybos narys), valdybos posėdžio metu (įvykusio 2010 m. rugpjūčio 9 d.), nedalyvaujant pareiškėjo vadovams, pasiūlė UAB „A.L.D.“ įsiskolinimą pareiškėjui padengti turtu, pareiškėjui nuperkant prekių ženklus „Monikutės“ ir „Extrim“ už 2382490 Lt (413490 Lt PVM). Trišale sutartimi pakeitus atsiskaitymų tvarką ir nutarus visas įplaukas už parduodamą pareiškėjo produkciją pervesti ne pareiškėjui, o ĮG „Alita“, akcininkų susirinkime priimtas sprendimas padengti įsiskolinimus turtu.

Sprendimas įsiskolinimus dengti turtu priimtas pareiškėjo atžvilgiu, nors UAB „A.L.D.“ buvo skolinga ĮG „Alita“ daugiau nei pareiškėjui, tačiau valdybos narys D. V. siūlė, o ĮG „Alita“ įgaliotas atstovas pritarė UAB „Vilkmergės alus“ akcijų pardavimui ne patronuojančiai įmonei (ir taip sumažinti įsiskolinimą jai), o susijusiai įmonei – pareiškėjui. 2010 m. rugpjūčio 9 d. įvykusiame pareiškėjo valdybos posėdyje, UAB „A.L.D.“ direktorius D. V., tuo pačiu ir pareiškėjo valdybos narys, pasiūlė įsiskolinimą dengti turtu, t. y. pasiūlė pareiškėjui nupirkti skolininko turtą – prekių ženklus „Monikutės“ ir „Extrim“ už 1969000 Lt.

Visi valdybos nariai pritarė valdybos nario D. V. siūlymui ir įpareigojo pareiškėjo direktorę per 30 dienų sudaryti minėtą pirkimo sandorį. 2010 m. rugpjūčio 9 d. buvo sudaryta prekių ženklų pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 10-12-73/10. Prekių ženklai „Monikutės“ ir „Extrim“ 2010 m. birželio 30 d. buvo įvertinti nepriklausomo vertintojo UAB „Kovertas“, nustatant jų rinkos kainą atitinkamai 1093000 Lt ir 876000 Lt, iš viso 1969000 Lt. Nors šalių pasirinktas atsiskaitymo būdas yra leistinas pagal teisės aktus, tačiau nekyla abejonių, kad pasirinkus tokį atsiskaitymo būdą, pareiškėjo kontrahentas, kuriam pagal PVM įstatymo nuostatas atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti PVM, realiai tokios galimybės neturės, nes pastarojo nepriemoka, mokėtina į biudžetą, jau buvo prieš sandorį, o sandorio metu tik didėjo.

Ypač svarbus sprendimas pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas net nedalyvaujant pareiškėjo atstovams. Pareiškėjo nesąžiningumą, vertinant jį visų faktinių aplinkybių kontekste, atspindi tai, jog pareiškėjas ir UAB „A.L.D.“ atsiskaitė ne bankiniu pavedimu, o tarpusavio užskaita, nors pagal balansą matyti, jog pareiškėjui trūko apyvartinių lėšų, taigi paties pareiškėjo finansinė padėtis pablogėjo. Pareiškėjo direktorė Panevėžio AVMI pateiktame paaiškinime neigiamai įvertino atliktus sandorius pareiškėjo atžvilgiu.

Sandoris nėra ekonomiškai pagrįstas, nes pareiškėjo nusipirkti prekių ženklai seniai buvo naudojami pareiškėjo sukurtiems produktams, minėtų produktų lyginamasis svoris pardavimuose buvo nedidelis (sudarė 3–5 proc. visų pardavimų), pareiškėjo gaminamas sidras įsigijus prekių ženklą, nebuvo reklamuojamas. 2010 metais nutraukta sidrų „Extrim“ šokolado, vyšnių, citrusinių, kriaušių skonių gamyba, nes gamyba ne didėjo, o mažėjo. Aplinkybę, jog pareiškėjas turėjo galimybę žinoti apie UAB „A.L.D.“ finansinę padėtį bei jos galimybes atsiskaityti su valstybės biudžetu – įvykdyti prievoles PVM sumokėjimo srityje, patvirtina ir tai, jog sandoris tarp pareiškėjo ir UAB „A.L.D.“ buvo ne vienkartinis, todėl pareiškėjo vadovas, būdamas pakankamai rūpestingas ir atidus, turėjo galimybę žinoti, ar sutarties partneris vykdo/vykdys savo prievoles sumokėti pardavimo PVM į valstybės biudžetą, tačiau įrodymų, jog pareiškėjas atliko kokius nors veiksmus, siekdamas įsitikinti kontrahento veiklos teisėtumu PVM sumokėjimo srityje, nenustatyta.

Būtinybė kontroliuoti verslo partnerį yra tiesiogiai susijusi su pareiškėjo siekiu pelningai vykdyti veiklą ir apsisaugoti nuo negatyvių pasekmių. Pagrįstų abejonių dėl partnerio UAB „A.L.D.“ finansinės padėties bei jo galimybės mokėti PVM, pareiškėjui turėjo sukelti ta aplinkybė, jog nuo 2010 m. birželio 1 d. buvo faktiškai nutraukta produkcijos platinimo sutartis tarp pareiškėjo ir UAB „A.L.D.“, o pareiškėjui, UAB „A.L.D.“ ir ĮG „Alita“ sudarius trišalę atsiskaitymo sutartį, visos gaunamos lėšos buvo nukreipiamos į ĮG „Alita“ atsiskaitomąsias sąskaitas.

UAB „A.L.D.“ direktorius D. V., būdamas asocijuotas asmuo (pareiškėjo valdybos narys ir ĮG „Alita“ valdybos narys), žinojo vadovaujamos bendrovės finansinę padėtį (bendrovės ilgalaikis ir trumpalaikis turtas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 31 d. sumažėjo 16612736 Lt; 2010 m. rugsėjo 3 d. grynųjų pinigų likutis kasoje 5635,89 Lt; 2010 m. rugsėjo 3 d. PVM nepriemoka biudžetui sudarė 344795 Lt). UAB „A.L.D.“ pagal 2010 m. rugpjūčio 9 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. ADM090571 413490 Lt pardavimo PVM deklaravo rugpjūčio mėnesio PVM deklaracijoje, tačiau gautas pajamas už realizuojamą produkciją tiesiogiai pervedė į ĮG „Alita“ atsiskaitomąsias sąskaitas, PVM į biudžetą nesumokėjo.

Pareiškėjo kontrahento UAB „A.L.D.“ PVM nepriemoka didėjo nuo 2010 m. birželio mėnesio, tačiau jokių veiksmų, kurie rodytų siekimą padengti mokestines nepriemokas, nenustatyta, nepateikta įrodytų, jog pareiškėjo kontrahentas dėjo kokias nors pastangas spręsti savo finansinius sunkumus. Priešingai, visos turimos piniginės lėšos buvo pervedamos tiesiogiai į ĮG „Alita“ atsiskaitomąsias sąskaitas, neatsiskaitant su tiekėjais ir valstybės biudžetu. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Teisingumo Teismo praktiką, teisei į atskaitą paneigti pakanka įrodyti, kad pirkėjas žinojo arba turėjo žinoti, jog jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su nesąžiningu vengimu sumokėti PVM.

Prekių ženklų „Extrim“, „Extrim fig“ ir „Monikutės“ įsigijimas nebuvo skirtas PVM apmokestinamų prekių tiekimui ar paslaugų teikimui, o išlaidos nebuvo skirtos pajamoms uždirbti. Sidro „Extrim“ ir vynų „Monikutės vasara“ bei „Monikutės naktys“ receptūrą ir technologiją sukūrė pareiškėjo atstovai, todėl pareiškėjas pats sukurdamas ir gamindamas ginčo produktus, jų nacionaliniame registre neįregistravo, nors tokią galimybę turėjo ir ne vieną kartą ja pasinaudojo. Vietoj to, pareiškėjas įsigijo prekių ženklus iš susijusios įmonės, nenaudingomis sąlygomis, tačiau jie veikloje nepasiteisino, nes pareiškėjas nutraukė dalį gaminamos produkcijos.

Taigi nagrinėjamu atveju neegzistuoja tiesioginio ir betarpiško ryšio tarp pareiškėjo ekonominės veiklos ir įsigytų prekių ženklų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendimu (III t., b. l. 134–146) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nemokant mokesčių pažeidžiamas viešas interesas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Pažeidžiant šiuos principus, subjekto veikla negali būti laikoma teisėta. Taigi, jeigu mokesčio mokėtojas žino apie tai, jog atlikdamas ūkinę operaciją ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nesumokėjimo, arba nors ir nežino, bet, atsižvelgiant į visumą teisiškai reikšmingų aplinkybių, turi galimybę žinoti ir, nepasydamas to, atlieka tokią ūkinę operaciją, – konstatuotina, kad jis elgiasi nesąžiningai. Mokesčių įstatymai nustato pareigą mokesčių mokėtojui apskaičiuoti ir sumokėti nustatytus mokesčius teisingai ir laiku. Šios prievolės dydis kaip tik ir priklauso nuo ūkinės operacijos partnerio veiklos teisėtumo. Nors įstatymai tiesiogiai ir nenustato mokesčio mokėtojo pareigos kontroliuoti partnerio veiklą, tikrinti jo išrašomų dokumentų tikrumą, tačiau tokia pareiga kyla iš pačios mokesčių mokėjimo prievolės mokėti mokesčius ir sandorių sudarymo nuostatų, apibrėžtų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normose. Priešingu atveju mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekes ar paslaugas, ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, jog pardavėjas už tokią ūkine operacija sukurtą pridėtinę vertę nesumokės PVM, elgiasi nesąžiningai ir prisiima riziką dėl mokėtinų į valstybės biudžetą mokesčių dydžio. Todėl vertinant mokesčio mokėtojo sąžiningumą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti jo veiksmus, susijusius ūkinės operacijos partnerio veiklos sąžiningumu.

Teismo vertinimu, šioje byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas žinojo, kad jo kontrahentas UAB „A.L.D.“ už prekių ženklus, perleistus pareiškėjui, nesumokės pardavimo PVM. Tokią aplinkybę patvirtina byloje nustatyti faktai, kad pareiškėjas ginčo sandorio sudarymo metu buvo tiesiogiai susijęs su UAB „A.L.D.“ per bendrus akcininkus ir valdybos narius, todėl turėjo galimybę žinoti apie šios įmonės finansinę padėtį bei jos galimybę įvykdyti prievoles PVM sumokėjimo srityje. Pareiškėjo valdybos nariai D.

V. ir V. P. ginčui aktualiu laikotarpiu dirbo UAB „A.L.D.“ direktoriais, o pareiškėjo ir UAB „A.L.D.“ pagrindinio akcininko ĮG „Alita“ akcininkai buvo ir pareiškėjo valdybos nariai. Mokesčių administratorius, atlikęs UAB „A.L.D.“ mokestinį tyrimą, nustatė, kad ši bendrovė visas pinigines lėšas nukreipė į pagrindinio akcininko sąskaitą ir neatsiskaito su valstybės biudžetu, bendrovės finansinė padėtis blogėjo. Pareiškėjo kontrahento UAB „A.L.D.“ PVM nepriemoka didėjo nuo 2010 m. birželio mėnesio, tačiau UAB „A.L.D.“ nesiėmė veiksmų padengti mokestines nepriemokas ir gerinti savo finansinę padėtį, nes visas gaunamas lėšas pervedė ĮG „Alita“.

Aplinkybė, kad UAB „A.L.D.“ buvo skolinga pareiškėjui už prekes, rodo, kad pareiškėjas žinojo apie UAB „A.L.D.“ sunkią finansinę padėtį. Šie duomenys patvirtina, kad kontrahentas savo mokestinių įsipareigojimų valstybės biudžetui nevykdė ir iki sandorio su pareiškėju sudarymo. Atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėją ir jo kontrahentą siejo tie patys asmenys, taip pat sudaro pagrindą išvadai, jog pareiškėjas turėjo galimybę žinoti apie UAB „A.L.D.“ finansinę padėtį. Mokesčių mokėtojas, įsigydamas prekių ženklus ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, kad pardavėjas už prekių ženklų pirkimo sutartimi sukurtą pridėtinę vertę nesumokės PVM, elgiasi nesąžiningai, todėl atsakovas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neįgijo teisės į PVM atskaitą pagal mokestinio patikrinimo metu įvertintas UAB „A.L.D.“ vardu išrašytas PVM sąskaitas-faktūras.

Taip pat, teismo vertinimu, byloje pareiškėjas nepateikė pakankamai duomenų, kad būtų galima nustatyti ir pagrįsti tiesioginį ir betarpišką ryšį tarp pareiškėjo vykdytos ekonominės veiklos ir iš UAB „A.L.D.“ įsigytų prekių ženklų. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad priimant sprendimą pareiškėjo valdybos posėdžio metu dėl prekių ženklų pirkimo iš UAB „A.L.D.“, pareiškėjo vadovai nedalyvavo, kas rodo, jog sprendimas dėl prekių ženklų pirkimo–pardavimo buvo priimtas susijusių įmonių atstovų valia, net neatsiklausiant pareiškėjo dėl pirkimo būtinumo.

Pareiškėjo nupirkti prekių ženklai buvo įregistruoti UAB „Alita distribution“ (UAB „A.L.D.“) vardu. UAB „A.L.D.“ buvo susijusių įmonių produktų platintoja, o pareiškėjas pats kūrė ir gamino „Extrim“, „Extrim fig“ ir „Monikutės“ prekių ženklais pažymėtus produktus, todėl šiuo atveju nebuvo pagrįsto tikslo juos pirkti iš finansinių problemų turinčios susijusios įmonės. Taip pat teismas pažymėjo, kad iš 2010 m. rugpjūčio 9 d. prekių ženklų pirkimo–pardavimo sutarties matyti, jog pareiškėjas už prekių ženklus atsiskaitė tarpusavio įsiskolinimų užskaita, nors mokesčių administratorius ir nustatė, kad pačiam pareiškėjui trūko apyvartinių lėšų.

Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, laikytina, kad prekių ženklų įsigyjamas nebuvo skirtas PVM apmokestinamų prekių tiekimui ar paslaugų teikimui, o išlaidos nebuvo skirtos pajamoms uždirbti, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui buvo būtina pirkti prekių ženklus, siekiant gauti ekonominę naudą.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 151–166), kuriuo prašo šį sprendimą, VMI sprendimą ir Panevėžio AVMI sprendimą panaikinti.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos bylose dėl teisės į pirkimo PVM atskaitą ribojimo, taip pat nepagrįstai pareiškėjo nesąžiningumą siejo su jo žinojimu ar galėjimu žinoti, kad jis dalyvauja nesąžiningame su PVM sritimi susijusiame sandoryje, nors turėjo įvertinti, ar UAB „A.L.D.“ sandoryje su pareiškėju sukčiavo PVM srityje ir ar pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti, kad dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje.

Byloje nenustatyta ir faktinėmis aplinkybėmis bei byloje esančiais įrodymais nepagrįsta, kad UAB „A.L.D.“ sandoryje su pareiškėju vykdė sukčiavimą PVM srityje. Pareiškėjo sudaryto sandorio su UAB „A.L.D.“ aplinkybės buvo nagrinėtos finansinius nusikaltimus tirti kompetentingos institucijos – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT), kuri nenustatė jokių pareiškėjo pažeidimų, vykdant ir apskaitant prekių ženklų pirkimo sandorį. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir jų pagrindu netinkamai konstatavo tiek UAB „A.L.D.“ vengimą sumokėti pardavimo PVM, apskaičiuotą nuo prekių ženklų perleidimo sandorio, tiek ir pareiškėjo galėjimą žinoti apie tokį vengimą, t. y. netinkamai įvertino:

1) aplinkybę, kad UAB „A.L.D.“ nuo prekių ženklų perleidimo sandorio apskaičiuotos pardavimo PVM sumos nesumokėjo į valstybės biudžetą;

2) UAB „A.L.D.“ atsiskaitymo su valstybės biudžetu duomenis; 3) 2010 m. liepos 23 d. trišalės sutarties tarp ĮG „Alita“, UAB „A.L.D.“ ir pareiškėjo dėl tarpusavio atsiskaitymų sudarymą;

4) pareiškėjo valdybos sprendimą UAB „A.L.D.“ įsiskolinimą pareiškėjui padengti UAB „A.L.D.“ perleidžiant pareiškėjui prekių ženklus „Monikutės“ ir „Extrim“;

5) pareiškėjo ir UAB „A.L.D.“ susitarimą įsiskolinimus padengti tarpusavio užskaitos būdu;

6) pareiškėjo, ĮG „Alita“ ir UAB „A.L.D.“ tarpusavio ryšius. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai duomenų, jog nustatytų tiesioginį ir betarpišką ryšį tarp pareiškėjo vykdytos ekonominės veiklos ir iš UAB „A.L.D.“ įsigytų prekių ženklų. Pareiškėjo nuomone, byloje nustatytos faktinės aplinkybės bei byloje esantys objektyvūs įrodymai patvirtina, kad tiesioginis ir betarpiškas ryšys tarp pareiškėjo vykdomos ekonominės veiklos ir įsigytų prekių ženklų egzistuoja. Skundžiamame sprendime nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjo nupirkti prekių ženklai buvo registruoti UAB „A.L.D.“ vardu, neatitinka tikrovės. Pareiškėjui įsigijus prekių ženklus, jie buvo įregistruoti pareiškėjo vardu. Pirmosios instancijos teismas neteisingai pasisakė dėl pareiškėjo sudaryto prekių ženklų pirkimo–pardavimo sandorio tikslingumo ir pagrįstumo, nes šis sandoris yra ekonomiškai pagrįstas ir davė pareiškėjui ekonominės naudos.

Teigia, kad 2011 m. vasario 22 d. VMI surinkta informacija apie UAB „A.L.D.“ veiklą buvo perduota FNTT, kuri 2011 m. vasario 25 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 06-01-00015-11 pagal požymius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 219 straipsnio 2 dalyje, t. y. dėl UAB „A.L.D.“ mokesčių nesumokėjimo (taigi ne dėl sukčiavimo). Be to, baudžiamosios teisės prasme sukčiavimo ir mokesčių nesumokėjimo nusikalstamos veikos yra skirtingos savo esme: sukčiavimui yra būdingas veiklos vykdymas apgaulės būdu, siekiant išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Tuo tarpu mokesčių nesumokėjimo veika apibūdinama tik paties mokesčio nesumokėjimu po atitinkamo valstybės įgaliotos institucijos priminimo apie pareigą sumokėti mokesčius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat formuoja praktiką, kad sukčiavimui PVM srityje yra būdingi apgaulės būdu vykdomi veiksmai, kurių tikslas yra pasisavinti PVM, t. y. užvaldyti svetimą turtą.

Nurodo, kad iš UAB „A.L.D.“ 2009 m. finansinės atskaitomybės dokumentų rinkinio galima spręsti, jog mokesčių administratoriaus teiginys (kaip ir pirmosios instancijos teismo atitinkama išvada) dėl UAB „A.L.D.“ mokestinių prievolių nevykdymo neatitinka tikrovės. Iš minėtų dokumentų matyti, kad 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „A.L.D.“ skolos tiekėjams siekė 34225869 Lt, kai tuo tarpu mokėtinų mokesčių suma siekė tik 277214 Lt, įskaitant ir mokesčius, kurių sumokėjimo terminas dar nesuėjęs. Ši aplinkybė pagrindžia, kad UAB „A.L.D.“ nevengė atsiskaityti su valstybės biudžetu. Be to, UAB „A.L.D.“ įsipareigojimai 2008–2009 m. buvo didesni nei turimas turtas, o tai parodo, kad UAB „A.L.D.“ skolos tiekėjams didėjo, taigi UAB „A.L.D.“ finansinių sunkumų turėjo ir anksčiau, ne vien tik sandorio su pareiškėju vykdymo metu. Nepaisant to, UAB „A.L.D.“ tinkamai mokėjo mokesčius į valstybės biudžetą, pavyzdžiui, 2010 m. birželio 1 d. UAB „A.L.D.“ netgi turėjo 19657 Lt permoką.

Pažymi, kad trišalė sutartis tarp šalių buvo sudaryta siekiant sureguliuoti UAB „A.L.D.“ įsiskolinimus ĮG „Alita“ bei pareiškėjui (atitinkamai 10316321,65 Lt ir 8695357,56 Lt), atsiradusius dėl pareiškėjo ir ĮG „Alita“ patiektos produkcijos UAB „A.L.D.“. Trišalė sutartis nebuvo taikoma kitiems sandoriams, sudarytiems tarp šalių, įskaitant ir 2010 m. rugpjūčio 9 d. prekių ženklų pirkimo–pardavimo sandorį, sudarytą tarp UAB „A.L.D.“ ir pareiškėjo. Atsiskaitymas už perleidžiamus prekių ženklus tarpusavio įsiskolinimų užskaitos būdu tarp pareiškėjo ir UAB „A.L.D.“ buvo vykdomas ne pagal trišalę sutartį, o pagal prekių ženklų pirkimo–pardavimo sutarties 4 straipsnio 2 dalį.

Mano, kad pareiškėjo veiksmai, įsigyjant prekių ženklus iš UAB „A.L.D.“ su tikslu sumažinti UAB „A.L.D.“ įsiskolinimą jam, turi būti vertinami kaip kreditoriaus teisių įgyvendinimas. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas ir UAB „A.L.D.“ sudarė du sandorius, kuriais UAB „A.L.D.“ perleido savo turtą pareiškėjui ir tokiu būdu sumažino savo įsipareigojimą, t. y. buvo sudarytas ginčo sandoris dėl prekių ženklų „Monikutės“ ir „Extrim“ bei 2010 m. rugpjūčio 24 d. sandoris, kuriuo UAB „A.L.D.“ už 5270000 Lt perleido pareiškėjui UAB „Vilkmergės alus“ akcijas. Nei mokesčių administratorius, nei pirmosios instancijos teismas pastarojo akcijų perleidimo sandorio neįvertino kaip neteisėto sandorio ar sandorio, sudaryto šalims (UAB „A.L.D.“ ir pareiškėjui) sukčiaujant ar piktnaudžiaujant, nors jis vyko tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prekių ženklų perleidimo sandoris.

Teigia, kad šis mokestinis ginčas vyksta dėl pareiškėjo teisės į 413490 Lt pirkimo PVM atskaitą, kai tuo tarpu pareiškėjas per laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. valstybės naudai priskaičiavo ir sumokėjo/sumokės apie 4,4 mln. Lt PVM, gauto iš pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiais prekių ženklais „Monikutės“ ir „Extrim“ ženklinamų gėrimų gamybos ir pardavimo. Iki minėtų prekių ženklų įsigijimo pareiškėjas šiais prekių ženklais žymėtą produkciją gamino užsakomosios gamybos pagrindu. Su užsakovu UAB „A.L.D.“ buvo suderinta produktų receptūra, derinamas gaminamų produktų asortimentas bei gamybos apimtys.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (IV t., b. l. 8–13) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimą atsakovas grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais. Papildomai atsakovas pažymi, kad nėra pagrindo lyginti skirtingų teisės šakų sąvokas, nes baudžiamoji atsakomybė ir mokestinė atsakomybė yra dvi skirtingos atsakomybės rūšys, atsirandančios skirtingais pagrindais. Pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato. Be to, baudžiamojoje teisėje sukčiavimas suprantamas kaip apgaule savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įsigijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas, o mokestine prasme sukčiavimas yra suprantamas ir įrodinėjamas per sąžiningumo koncepciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A602‑705/2013).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Panevėžio AVMI 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. (36.9-56)-SA-32 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (I t., b. l. 160–168), kuriuo buvo patvirtinta Panevėžio AVMI 2012 m. liepos 19 d. patikrinimo akte Nr. PAR-48 (I t., b. l. 150–158) pareiškėjui papildomai apskaičiuota 413 490 Lt PVM suma ir papildomai apskaičiuoti 82 120,36 Lt PVM delspinigiai, taip pat paskirta 41 349 Lt PVM bauda, ir mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėjusių VMI 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimo „Dėl AB „Anykščių vynas“ (į. k. 254111650) 2012-10-19 skundo Nr. 10-40-239“ Nr. 69-196 (I t., b. l. 125–129), kuriuo buvo patvirtintas Panevėžio AVMI sprendimas, ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo (III t., b. l. 134–146) teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamas ginčas iš esmės yra kilęs dėl mokesčių administratoriaus ir pirmosios instancijos teismo sprendimų, kuriais buvo paneigta pareiškėjo teisė atskaityti UAB „A. L. D.“ pareiškėjui išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą (išskirtą) 413 490 Lt PVM sumą. Tokios pozicijos mokesčių administratorius ir pirmosios instancijos teismas laikėsi vertindami, jog pareiškėjas buvo nesąžiningas, nes žinojo (turėjo žinoti), jog UAB „A. L. D.“ nesumokės PVM į valstybės biudžetą.

Išplėstinė teisėjų kolegija Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, apibendrindama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, konstatavo, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į PVM atskaitą, jei, atsižvelgiant į objektyvius įrodymus, nustatoma: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant arba 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje, arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, apmokestinamojo asmens sukčiavimas ir apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime PVM srityje yra vienas nuo kito turinio prasme besiskiriantys atvejai, savarankiškai pagrindžiantys teisės į PVM atskaitą ribojimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius įrodinėjo ir vertino būtent vieną iš Teisingumo Teismo nurodomų – PVM atskaitą ribojančių – aplinkybių, tai yra pareiškėjo žinojimą/turėjimą žinoti (sąžiningumą), kad jis įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje. Šiuo aspektu prieš tai paminėtoje Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad tokiu atveju yra privalu įrodyti, jog prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM ir kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo/turėjo žinoti apie tai. Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta. Minėtą teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius. Ji gali būti konstatuota tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį; sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą; taip pat pirkėjo ir pardavėjo veiksmus, turimus skolinius įsipareigojimus tiek sandorių metu, tiek iki ir po jų sudarymo; atsiskaitymo už sandorius formas; tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį; teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius ir pan.

Šiuo klausimu nagrinėjamoje byloje, be kita ko, nustatyta, kad:

1) Pareiškėjas priklauso ĮG „Alita“, kuri 2008–2010 m. valdė 96 proc. pareiškėjo ir 100 proc. UAB „A. L. D.“ akcijų (I t., b. l. 36).

2) 2010 m. pareiškėjo valdybos nariai, išrinkti 2008 m. balandžio 25 d., buvo susiję asmenys. Pareiškėjo valdybos pirmininkas V. J. turėjo 41,9 proc. ĮG „Alita“ akcijų ir buvo šios bendrovės valdybos pirmininkas. Pareiškėjo valdybos narys A. J. S. turėjo 16,74 proc. ĮG „Alita“ akcijų ir buvo šios bendrovės valdybos narys. Pareiškėjo valdybos narys V. P. turėjo 12,56 proc. ĮG „Alita“ akcijų ir buvo šios bendrovės valdybos narys. Pareiškėjo valdybos narys D. V. turėjo 12,56 proc. ĮG „Alita“ akcijų ir buvo šios bendrovės valdybos narys (I t., b. l. 36).

3) Pareiškėjo valdybos nariai D. V. nuo 2009 m. liepos 17 d. iki 2010 m. rugpjūčio 20 d., o V. P. nuo 2010 m. rugpjūčio 23 d. iki 2011 m. sausio 2 d. buvo UAB „A. L. D.“ direktoriai (I t., b. l. 37).

4) Pareiškėjo produkciją (2008 m. gegužės 2 d. tiekimo sutarties Nr. 10-21-37/08 su papildymais pagrindu; II t., b. l. 6–51) nuo 2008 m. iki 2010 m. birželio 1 d. platino UAB „A. L. D.“, po to produkcijos platinimą 2010 m. rugpjūčio 16 d. distribucijos sutarties Nr. 10‑21-90/10 (II t., b. l. 63‑72) pagrindu perėmė UAB „Sanitex“.

5) Prekių ženklai „EXTRIM“, „exTRIM fig“ ir „Monikutės“ (toliau visi kartu – ir prekių ženklai) 2010 m. gegužės 31 d. buvo įvertinti nepriklausomo vertintojo UAB „Kovertas“, nustatant jų rinkos kainą, atitinkamai už prekių ženklus „EXTRIM“, „exTRIM fig“ – 876 000 Lt, o už prekių ženklą „Monikutės“ – 1 093 000 Lt (III t., b. l. 1–23). Nustatytoje kainoje atspindėta ir produktų, kurie platinami su vertintu nematerialiuoju turtu, receptinė / gamybinė paslaptis.

6) UAB „A.L.D.“ 2009 m. dirbo apie 140 darbuotojų, 2010 m. I ketv. – 109, II ketv. – 98, 2010 m. birželio–liepos mėn. buvo atleisti 79 darbuotojai (iš jų liepos mėn. – 7), 2010 m. rugsėjo 3 d. buvo 16 darbuotojų (II t., b. l. 120–121), tačiau faktiškai dirbo tik direktorius ir finansininkė, kiti darbuotojai turėjo nedarbingumo lapelius, atostogavo ir pan. (II t., b. l. 124).

7) Nuo 2010 m. UAB „A.L.D.“ turėjo tik vieną veikiantį sandėlį Vievyje, kurio nuomos sutartis buvo nutraukta 2010 m. liepos 1 d. (II t., b. l. 121).

8) UAB „A.L.D.“ ilgalaikis ir trumpalaikis turtas nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2010 m. liepos 31 d. sumažėjo 16 612 736 Lt (buvo 23 299 794 Lt, o liko 6 687 058 Lt) (II t., b. l. 121–122).

9) UAB „A.L.D.“ 2009 m. gruodžio 31 d. turėjo prekių atsargų už 2 074 989 Lt, o 2010 m. liepos 31 d. – už 991 Lt (II t., b. l. 122).

10) UAB „Sanitex“, UAB „A.L.D.“ ir ĮG „Alita“ 2010 m. liepos 21 d. sudarė trišalę sutartį, pagal kurios nuostatas UAB „Sanitex“ už produkciją, pirktą iš UAB „A.L.D.“, įsipareigojo sumokėti ĮG „Alita“. UAB „A.L.D.“ buvo skolinga ĮG „Alita“ 9 702 123 Lt, laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 27 d. iki rugpjūčio 20 d. UAB „Sanitex“ pervedė ĮG „Alita“ 4 893 618 Lt (II t., b. l. 123).

11) Pareiškėjas, UAB „A.L.D.“ ir ĮG „Alita“ 2010 m. liepos 23 d. sudarė trišalę tarpusavio atsiskaitymų sutartį, pagal kurios nuostatas pirkėjas UAB „A.L.D.“ už produkciją, pirktą iš ĮG „Alita“ ir pareiškėjo, įsipareigojo sumokėti ĮG „Alita“, pervedant pinigus į nurodytą atsiskaitomąją sąskaitą, o ĮG „Alita“ įsipareigojo iš gautos sumos per 10 darbo dienų dalį pinigų pervesti pareiškėjui. Iš šios sutarties matyti, kad UAB „A.L.D.“ buvo skolinga ĮG „Alita“ 10 316 321,65 Lt, o pareiškėjui – 8 695 357,56 Lt (II t., b. l. 90–91). Tokiu būdu ĮG „Alita“ bankiniais pavedimais pervedė pareiškėjui 1 000 000 Lt (II t., b. l. 124). Analogiška sutartis 2010 m. liepos 23 d. buvo sudaryta tarp UAB „Vilkmergės alus“, UAB „A.L.D.“ ir ĮG „Alita“, tokiu būdu ĮG „Alita“ pervedė UAB „Vilkmergės alus“ 265 000 Lt (II t., b. l. 123).

12) ĮG „Alita“ 2010 m. liepos–rugpjūčio mėn. pervedė UAB „A.L.D.“ pinigų, iš kurių buvo atsiskaitoma su atleidžiamais darbuotojais (II t., b. l. 123).

13) Per 2010 m. rugpjūčio mėn. UAB „A.L.D.“ dalį neįkeisto turto pardavė ĮG „Alita“ (krovininius automobilius ir kt.), taip pat kitiems asmenims (II t., b. l. 122).

14) UAB „A. L. D.“ vienintelis akcininkas ĮG „Alita“ 2010 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. 2010/08/06 nusprendė pritarti, kad UAB „A. L. D.“ perleistų pareiškėjui prekių ženklus ir parduotų UAB „Vilkmergės alus“ akcijas už skolas (II t., b. l. 92–93).

15) UAB „A. L. D.“ direktorius ir pareiškėjo valdybos narys D. V. 2010 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjo valdybos posėdžio metu pasiūlė UAB „A. L. D.“ įsiskolinimą pareiškėjui padengti turtu – pirkti prekių ženklus už 1 969 000 Lt (be PVM). Šiam pasiūlymui buvo pritarta (II t., b. l. 94–96). Tos pačios dienos prekių ženklų pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 10-12-73/10 (II t., b. l. 97–99) pareiškėjas iš UAB „A.L.D.“ nupirko prekių ženklus „EXTRIM“, „exTRIM fig“ ir „Monikutės“. Tą pačią dieną UAB „A. L. D.“ išrašė pareiškėjui PVM sąskaitą faktūrą Nr. ADM090571 už minėtus prekių ženklus (bendra suma 2 382 490 Lt, iš jos – 413 490 Lt PVM) (II t., b. l. 100). Šia suma pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje buvo sumažintas UAB „A. L. D.“ įsiskolinimas pareiškėjui. Pareiškėjas pagal minėtą PVM sąskaitą faktūrą pirkimo PVM įtraukė į 2010 m. rugpjūčio mėn. PVM atskaitą (I t., b. l. 37).

16) Pareiškėjo 2010 m. rugpjūčio 24 d. valdybos posėdžio metu buvo pritarta UAB „A. L. D.“ direktoriaus ir pareiškėjo valdybos nario D. V. pasiūlymui UAB „A. L. D.“ įsiskolinimą pareiškėjui padengti turtu – pirkti UAB „Vilkmergės alus“ akcijas už 5 270 000 Lt (II t., b. l. 101). 2010 m. rugpjūčio 25 d. buvo sudaryta UAB „Vilkmergės alus“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis (III t., b. l. 75–77).

17) UAB „A.L.D.“ 2010 m. birželio 1 d. turėjo 19 657 Lt PVM permoką, o jau 2010 m. birželio 28 d. UAB „A.L.D.“ PVM mokestinė nepriemoka sudarė 134 809 Lt, 2010 m. rugsėjo 3 d. – 351 473 Lt, 2010 m. rugsėjo 29 d. – 793 489,9 Lt. UAB „A.L.D.“ pagal 2010 m. rugpjūčio 9 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. ADM090571 413 490 Lt pardavimo PVM deklaravo rugpjūčio mėnesio PVM deklaracijoje, tačiau PVM į valstybės biudžetą nesumokėjo (II t., b. l. 125, 62).

18) UAB „A.L.D.“ 2010 m. rugpjūčio 12 d. savo atsiskaitomojoje sąskaitoje turėjo 66 134 Lt likutį, tačiau tą pačią dieną 65 000 Lt pervedė į ĮG „Alita“ sąskaitą (I t., b. l. 62).

19) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-248-565/2011 (II t., b. l. 159) UAB „A.L.D.“ iškelta bankroto byla, Vilniaus AVMI kreditorinis reikalavimas UAB „A.L.D.“ sudarė 944 933,68 Lt, o pareiškėjui – 1 151 822,61 Lt (III t., b. l. 30–31). UAB „A.L.D.“ bankroto administratoriui perdavė turto, į kurį gali būti nukreiptas skolų išieškojimas už 18 154,75 Lt (6 automobilių likutinė vertė) (III t., b. l. 26).

Pareiškėjas prieš tai nurodytų aplinkybių apeliaciniame skunde iš esmės neginčija, tačiau nurodo, kad sudaryti sandoriai yra teisėti ir pagrįsti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių administratoriaus surinkti duomenys patvirtina, kad ne vėliau kaip 2010 m. I pusmetį buvo nuspręsta nebetęsti UAB „A. L. D.“ veiklos ir imtasi atitinkamų veiksmų. Tai patvirtina prieš tai išsamiai aprašytos aplinkybės (darbuotojų atleidimai, žymus ilgalaikio ir trumpalaikio turto bei atsargų sumažinimas, pagrindinės veiklos – prekių platinimo – sutarčių nutraukimas, susidariusi ir pradėjusi augti mokestinė nepriemoka, pareiškėjui perleistų prekių ženklų įvertinimas ir kt.). Vėliau sekė vienintelio likusio sandėlio nuomos sutarties nutraukimas, trišalių sutarčių, kurių pagrindu visos UAB „A. L. D.“ lėšos buvo pervedamos ĮG „Alita“, sudarymas, neįkeisto turto (tame tarpe ir ginčo prekių ženklų) pardavimas. Minėtų veiksmų seka neišvengiamai lėmė UAB „A. L. D.“ nemokumą ir bankroto bylos šiai bendrovei iškėlimą. Nutraukiant UAB „A. L. D.“ veiklą, jos turimu turtu ir piniginėmis lėšomis buvo siekiama kaip įmanoma didesne apimtimi padengti įsiskolinimus ĮG „Alita“ bei su šia įmonių grupe susijusioms įmonėms, tame tarpe ir pareiškėjui, kartu vengiant prievolių valstybei, t. y. pirmenybę teikiant ne mokesčių, įskaitant PVM, mokėjimui, bet kitoms prievolėms įvykdyti. Atitinkamai ši aplinkybė, atsižvelgiant į prieš tai išdėstytas, leidžia daryti išvadą, kad sudarydama ginčo sandorius su pareiškėju, UAB „A. L. D.“ žinojo, jog iki bankroto bylos iškėlimo nevykdys (sąmoningai vengs vykdyti, atidėlios vykdymą) iš šių sandorių kylančias mokestines prievoles, o pirmenybę teiks įsipareigojimų kitiems kreditoriams (ne valstybei) įvykdymui. Tokia UAB „A. L. D.“ veikla šiuo konkrečiu atveju vertintina kaip tikslinga veikla, siekiant išvengti su PVM susijusių prievolių, kas, teisėjų kolegijos nuomone, laikytina sukčiavimu PVM minėtos Teisingumo Teismo praktikos prasme. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad siekiant padengti dalį UAB „A. L. D.“ turimo įsiskolinimo pareiškėjui, buvo pasirinkta ne atlikti ne tarpusavio užskaitą ar pan., o buvo sudarytas pirkimo–pardavimo sandoris, išrašyta PVM sąskaita faktūra, kurioje nuo nustatytos prekių ženklų vertės yra papildomai apskaičiuota PVM suma, žinant, kad UAB „A. L. D.“ PVM į biudžetą nesumokės, o pareiškėjas įgis teisę į PVM atskaitą.

Teisėjų kolegijai nekelia abejonių ir tai, jog pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie prieš tai aptartas UAB „A. L. D.“ ginčo laikotarpiu vykdytos veiklos aplinkybes ir siekiamus tikslus, įskaitant tai, jog UAB „A. L. D.“ nesumokės į valstybės biudžetą nuo ginčo apmokestinamojo sandorio mokėtinos PVM sumos bei vengs jos mokėjimo iki bankroto bylos iškėlimo. Tokį vertinimą pagrindžia prieš tai nurodytos pareiškėjo ir UAB „A. L. D.“ tarpusavio ryšius atskleidžiančios aplinkybės (jas vertinant minėtos UAB „A. L. D.“ veiklos kontekste). Šių aplinkybių nepaneigia (ir negali paneigti) pareiškėjo mokestinį ginčą nagrinėjusioms institucijoms, įskaitant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismus, pateiktuose skunduose nurodomi argumentai dėl to, kad pareiškėjo ir UAB „A. L. D.“ tarpusavio sandorių sudarymas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Pareiškėjas kiekvieną aplinkybę analizuoja ir vertina atsietai nuo visumos, todėl pareiškėjo argumentai negali būti pripažinti pagrįstais ir galinčiais paneigti minėtą vertinimą.

Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija sutinka su mokesčių administratoriaus ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo teisė į ginčo PVM atskaitą buvo paneigta pagrįstai. Šios aplinkybės konstatavimas nagrinėjamu atveju eliminuoja teismo pareigą papildomai vertinti kitus pareiškėjo argumentus, susijusius su jo teisės į PVM atskaitą įgyvendinimu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad nesutinka su mokesčių administratoriaus ir pirmosios instancijos teismo motyvacija ir išvada, jog prekių ženklų „EXTRIM“, „exTRIM fig“ ir „Monikutės“ įsigijimas nebuvo skirtas pareiškėjo PVM apmokestinamų prekių tiekimui ar paslaugų teikimui, o išlaidos nebuvo skirtos pajamoms uždirbti. Bylos medžiaga nustatyta, kad iki ginčo prekių ženklų įsigijimo pareiškėjas alkoholinius gėrimus, paženklintus minėtais ženklais, gamino užsakomosios gamybos pagrindu (pagal UAB „A. L. D.“ užsakymą), o po ginčo sandorio sudarymo gėrimų gamyba (nors ir ne visų rūšių–skonių) yra tęsiama ir iš prekybos šiais alkoholiniais gėrimais yra gaunama pajamų (tai patvirtina ne kartą pareiškėjo į bylą teiktos pažymos, žr., pavyzdžiui, III t., b. l. 126–127). Tačiau šios aplinkybės konstatavimas nesusijęs su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku, nepaneigia prieš tai nurodytų apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų, susijusių su pareiškėjo nesąžiningumu ir jo teisės į PVM atskaitą paneigimu, todėl teisėjų kolegija dėl jos plačiau nepasisako.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė 2014 m. sausio 27 d. papildomus įrodymus ir paaiškinimus. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 3 dalį nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateikti nauji įrodymai ir paaiškinimai nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku, neturi reikšmės bylai teisingai išspręsti (Administracinių bylų teisinos įstatymo 57 straipsnio 1 dalis), todėl juos priimti ir prijungti prie bylos atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo akcinės bendrovės „Anykščių vynas“ apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas