A-552-2955-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-2955/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01099-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. G. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Klaipėdos rajono skyriaus, tretiesiems suinteresuotiems asmenims AB „Klaipėdos nafta“, UAB „Ardynas“ ir UAB „Sweco Lietuva“ dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. G. skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Klaipėdos rajono skyriaus 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymą Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1103 ir 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymą Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1104.

Pareiškėja paaiškino, kad skundžiamais atsakovo 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymais jai nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose buvo nustatyti žemės servitutai: įsakymu Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1103 nustatytas žemės servitutas sklypui kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), o įsakymu Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1104 – sklypui kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), suteikiantys teisę atitinkamai 1,8911 ha ir 0,1737 ha plotuose tiesti, aptarnauti ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas, nurodyta, jog viešpataujantis daiktas yra centralizuoti (bendro naudojimo) dujotiekio inžineriniai tinklai, kurių savininkas yra trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“, nustatyta pareiškėjos prievolė tinkamai išlaikyti tarnaujančius daiktus bei paskirta vienkartinė kompensacija nuostoliams dėl žemės servitutų atlyginti – atitinkamai 21 769,08 Lt ir 1 233,76 Lt.

Pareiškėjos teigimu, minėti servitutai nustatyti neteisėtai, kadangi Suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130 (toliau – ir Specialusis planas), grafinės dalies brėžiniuose jie nėra pažymėti, Tarnybos pareiškėjai pateikti planai neatitinka Specialiojo plano grafinės dalies, taigi, skundžiami įsakymai priimti nepaisant to, kad servitutai nenumatyti teritorijų planavimo dokumentuose, t. y. nesilaikant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte, Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 (toliau – ir Taisyklės), 2.4 punkte numatytų sąlygų.

Remdamasi Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 13, 14, 29 ir 56 dalimis, 54 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, pareiškėja pažymėjo, jog, be kita ko, servitutai jos žemės sklypams administraciniu aktu buvo nustatyti neteisėtai dar ir todėl, jog specialiuoju planu numatytas tiesti magistralinis dujotiekis, kokiu laikytinas ir pareiškėjos sklypuose numatytas tiesti dujotiekis, negali būti priskiriamas prie bendrojo naudojimo inžinerinės infrastruktūros tinklų.

Pareiškėja nurodė, jog tokią poziciją patvirtina ir Žemės įstatymo bei Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nuostatos, todėl darė išvadą, jog skirtingi privačios žemės panaudojimo dujotiekiams tiesti būdai – paėmimas visuomenės poreikiams ir servitutų nustatymas, numatyti pagrįstai. Pareiškėja kėlė klausimą, ar nustatytų servitutų turėtojo teisės dėl iš jų kylančių suvaržymų nėra didesnės už žemės savininko teises, ar jie nepaneigia pačios nuosavybės teisės esmės. Taip pat pažymėjo, jog Suskystintų gamtinių dujų įstatymo ir Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nuostatos numato galimybę visuomenės poreikiams paimti žemę ir tokiems ypatingos svarbos projektams kaip energetikos infrastruktūros projektai įgyvendinti.

Pareiškėja pažymėjo, jog tai atitinka ir Žemės įstatymo nuostatas, ir darė išvadą, jog nesusitarus su žemės savininku, Suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimui reikalingi privačios žemės sklypai turi būti išperkami, Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatyme numatytus servitutus taikant mažiau nuosavybės teises varžantiems tikslams.

Pažymėjusi, jog nepretenduoja naudotis ir nesinaudos teise tiesti, aptarnauti ar naudoti aukšto slėgio dujotiekį, vadovaudamasi Taisyklių 16.9 punktu bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.114 straipsniu, pareiškėja nesutiko su skundžiamuose įsakymuose jai nustatyta prievole tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą ir nurodė, kad ši pareiga turėjo būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininkui – trečiajam suinteresuotam asmeniui AB „Klaipėdos nafta“. Taip pat pareiškėja nesutiko ir su už servituto nustatymą paskirtomis vienkartinėmis kompensacijomis, apskaičiuotomis remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtinta Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika (toliau – ir Metodika), kurioje nenumatytas žemės savininkų nuostolių atlyginimas dėl žemės rinkos vertės netekimo, nėra nustatyta nuostolių dydžio priklausomybė nuo servituto trukmės, nenustatytas periodinės kompensacijos paskaičiavimo būdas ir pan.

Pareiškėja prašė sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: 1) ar Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalis, suteikianti teisę Vyriausybei nustatyti Metodiką, t. y. deleguojanti Vyriausybei įstatymų leidėjui priskirtas funkcijas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai; 2) ar Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1541 ir juo patvirtinta Metodika, reguliuojantys klausimus, kurie turi būti sprendžiami įstatymu, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai; 3) ar Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1541 ir juo patvirtinta Metodika, nenumatantys visų realių savininko nuostolių atlyginimo, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, Civilinio kodekso 4.93 straipsnio 4 daliai; 4) ar Metodika, nenumatydama periodinės kompensacijos mokėjimo, neprieštarauja Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 daliai. Pareiškėja atkreipė dėmesį, jog galiojantis teisinis reguliavimas neužtikrina besąlyginio nuostolių už nuosavybės teisės ribojimą atlyginimo, skundžiami įsakymai, nenustačius teisingo pareiškėjai mokėtino atlyginimo, yra neteisėti.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjos argumentu, jog skundžiamais įsakymais nustatytas servitutas, kuris nebuvo suprojektuotas Specialiajame plane ir nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pareiškėjai ir kitiems asmenims užginčijus Specialųjį planą, 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 pažymėjo, jog servitutai Specialiajame plane suprojektuoti išilgai ginčo (magistralinio) dujotiekio trasos, t. y. teismas nustatė servitutų suprojektavimo faktą. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas yra pripažintas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu.

Vadovaudamasis Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, atsakovas nurodė, kad suskystintų gamtinių dujų terminalo jungiamojo dujotiekio statybai privačiuose sklypuose servitutai turi būti nustatyti susitarus su sklypų savininkais, o nepavykus susitarti – administraciniu aktu, bei pažymėjo, jog, prieš 2013 m. liepos 15 d. pateikdamas prašymą dėl žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu, trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ derėjosi su privačių žemės sklypų savininkais dėl servitutų sąlygų nustatymo, tačiau neradus privačių žemės sklypų savininkų ar nepavykus susitarti, remiantis Žemės įstatymo 23 straipsniu, Vyriausybės nustatyta tvarka bei patvirtinto teritorijų planavimo dokumento sprendiniais, Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus administraciniais aktais – ginčijamais įsakymais, buvo patvirtinti Specialiajame plane suprojektuoti servitutai pareiškėjos sklype.

Atsakovas pažymėjo, kad Tarnybai nustatant servitutus administraciniu aktu, teisės aktai nenumato pareigos ar teisės nagrinėti servituto būtinumo ir tikslingumo, nes šie klausimai išspręsti teritorijų planavimo dokumentu – Specialiuoju planu. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika ir teigė, jog suskystintų gamtinių dujų tiekimo objektams ir juos valdančioms įmonėms tenkinant ypatingas visuomenės reikmes, nekilnojamojo daikto nuosavybės teisės ribojimai, reikalingi suskystintų gamtinių dujų perdavimo ir (ar) skirstymo įrenginiams, yra pateisinami.

Atsakovas atkreipė dėmesį, jog Metodikoje yra pateikiama nuostolių apskaičiavimo formulė, pagal kurią apskaičiuojama tarnaujančiojo daikto savininkui priklausanti kompensacija.

Atsakovas nesutiko, jog ginčijamuose įsakymuose nėra aiškiai apibrėžtas servituto turinys ir pažymėjo, jog jų 2.4 punktuose nurodytos teisės, kurias viešpataujančiojo daikto savininkui suteikia servitutas. Tarnyba nurodė, jog servitutai pareiškėjos sklypams buvo nustatyti pagal Specialiojo plano rengėjo pateiktus žemės sklypų su nustatytomis specialiosiomis žemės ir miško naudojimosi sąlygomis bei servitutu planus, kuriuose aiškiai nurodyta servituto vieta, ribos bei plotas. Atsakovo teigimu, servituto ribos sutampa su tiesiamo dujotiekio apsaugos zonos ribomis, todėl apribojimus naudotis šia žemės sklypo dalimi nustato ne ginčijami įsakymai, o teisės aktai ir Specialiojo plano nuostatos.

Atsakovas pažymėjo, kad ginčijamų įsakymų 2.3 punkte nustatyta prievolė žemės sklypo savininkui tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą reiškia, jog pareiškėja, kaip protingas ir rūpestingas asmuo, neturėtų imtis veiksmų, kurie akivaizdžiai trukdytų servituto turėtojui prižiūrėti ir naudotis infrastruktūros objektais, taip pat laikytis servituto plote galiojančių Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų. Atsakovas nurodė, jog patikrino, ar apskaičiuojant pareiškėjai skirtiną kompensaciją tinkamai taikytos Metodikos nuostatos, ir pažeidimų nenustatė, todėl darė išvadą, kad priimdama ginčijamus įsakymus Tarnyba veikė pagal teisės aktų reikalavimus, kurių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar kitiems įstatymams kvestionuoti nėra pagrindo. Atsakovas pažymėjo, jog dėl, pareiškėjos manymu, likusių neatlygintų nuostolių priteisimo ji turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepimais į skundą prašė skundą atmesti.

AB „Klaipėdos nafta“ pažymėjo, kad servitutų tinkamo suprojektavimo, ribų nustatymo, apsaugos zonos nustatymo ir kiti susiję klausimai buvo išspręsti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014, kurios šalimi buvo ir pareiškėja, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalimi ir 58 straipsnio 2 dalimi, šie klausimai šioje byloje neturėtų būti sprendžiami. Papildomai nurodė, kad pareiškėjos teiginiai, jog Specialiuoju planu nebuvo suprojektuotas ginčo servitutas, yra nepagrįsti. Taip pat pažymėjo, kad tiek Specialiojo plano aiškinamajame rašte, tiek kiekviename Specialiojo plano sprendinių konkretizavimo brėžinyje yra pateikti žemės sklypų, kuriuose Specialiuoju planu rezervuojama teritorija dujotiekio statybai, sąrašai, nurodytas konkretus rezervuojamos teritorijos plotas kvadratinių metrų tikslumu, o administraciniais aktais nustatytų žemės servitutų plotai yra identiški Specialiajame plane nurodytam rezervuojamos teritorijos plotui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ taip pat pažymėjo, jog pareiškėja klaidingai aiškino, kas yra priskiriama prie centralizuotų (bendro naudojimo) inžinerinių infrastruktūros tinklų bei teigė, kad, vadovaujantis suskystintų gamtinių dujų terminalo svarba visai Lietuvos valstybei, jo ypatingu statusu bei tikslu tenkinti viešąjį interesą, suskystintų gamtinių dujų terminalo jungtis priskirtina prie bendrojo naudojimo inžinerinių infrastruktūros tinklų, todėl atsakovo priimti įsakymai atitinka teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjos žemės sklypuose nustatyti servitutai yra teisėti. AB „Klaipėdos nafta“ rėmėsi Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 13 straipsnio nuostatomis, Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nuostatomis ir nurodė, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, neturėjo teisinio pagrindo spręsti dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad servitutai nustatyti laikantis teisės aktų reikalavimų ir tokios apimties, kokia būtina pagal teisės aktų reikalavimus, o jų tinkamo suprojektavimo ir kiti klausimai buvo sprendžiami administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014.

Dėl pareiškėjai skirtos pareigos išlaikyti žemės sklypą AB „Klaipėdos nafta“ nurodė, jog turi būti vadovaujamasi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-60-583/2014 pateiktais išaiškinimais. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, jog apskaičiuojant pareiškėjai mokėtiną kompensaciją už servitutų nustatymą buvo laikomasi Metodikos nuostatų, pareiškėjos nuostoliai buvo apskaičiuoti vadovaujantis Metodikos 9 punkte numatytais reikalavimais ir nustatyta formule, naudoti naujausi viešai prieinami duomenys, Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pateikta informacija ir Valstybinės miškų tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos pateiktos pažymos bei nurodė, kad tiek Specialiojo plano rengėjas, parengęs vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo aktus, tiek viešpataujančiu tampančio daikto savininkas AB „Klaipėdos nafta“, tiek ir administracinius aktus patvirtinęs atsakovas, veikė vykdydami Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių servitutų nustatymą administraciniu aktu, reikalavimus, ir nei vienas iš šių subjektų neturi teisės nesilaikyti teisės aktų reikalavimų arba nustatyti kitokią nei yra patvirtinta skaičiavimo Metodiką. AB „Klaipėdos nafta“ manymu, nėra pagrindo pareiškėjos nurodytais pagrindais kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sweco Lietuva“ atsiliepimuose į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

UAB „Sweco Lietuva“ pateikė argumentus, iš esmės atitinkančius atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus. Papildomai paaiškino, kad yra Specialiojo plano rengėjas bei pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi, išnagrinėjęs administracinę bylą dėl energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 1-130, kuriuo patvirtintas Specialusis planas, pripažino neteisėta tik tą Specialiojo plano sprendinių dalį, kuri numato, kad pareiškėjams priklausančiuose žemės sklypuose atstumas nuo linijų uždarymo įtaisų aikštelių, valymo prietaiso siuntimo ir priėmimo kamerų, kompresorių reguliavimo bei apskaitos stočių iki gyvenamųjų, visuomeninių pastatų ir kitų statinių, kelių ir geležinkelių sankryžų, viešojo naudojimo geležinkelių bei AM kategorijos kelių sankasos apačios turi būti ne mažesnis nei 50 metrų ir (ar) atstumas nuo uždarymo įtaisų iki bet kokios paskirties pastatų, nepriklausančių magistraliniam dujotiekiui, turi būti ne mažesnis kaip 100 metrų.

UAB „Sweco Lietuva“ nurodė, kad specialiosios žemės naudojimo sąlygos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą buvo įrašytos laikantis Žemės įstatymo 22, 45 straipsnių nuostatų, nes Suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą Vyriausybė yra pripažinusi valstybei svarbiu ekonominiu projektu. UAB „Sweco Lietuva“ argumentavo, kad nei Teritorijų planavimo įstatymas, nei energetikos ministro ir aplinkos ministro 2011 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 1-10/D1-61 patvirtintos Infrastruktūros plėtros (šilumos, elektros, dujų ir naftos tiekimo tinklų) specialiųjų planų rengimo taisyklės nenumato servituto nustatymo specialiuoju teritorijų planavimo dokumentu, t. y. patvirtintas Specialusis planas nėra dokumentas, kuriuo vadovaujantis, viešpataujančiu tampančio daikto savininkas (planavimo organizatorius) galėtų registruoti savo teisę Nekilnojamojo turto registre be tolimesnių teisinių aktų (sandorio ar administracinio akto).

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, jog, priešingai nei teigia pareiškėja, Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis aiškiai apibrėžia, kas yra laikoma suskystintų gamtinių dujų terminalo infrastruktūra, o Specialiuoju planu planuojamas dujotiekis yra priskiriamas prie Suskystintų gamtinių dujų terminalo infrastruktūros. UAB „Sweco Lietuva“ teigimu, atsižvelgiant į CK 4.111 straipsnio ir Žemės įstatymo 2 straipsnio nuostatas, servituto sutapatinimas su magistralinio dujotiekio apsaugos zona optimaliai išsprendžia žemės savininko ir magistralinį dujotiekį eksploatuojančios įmonės santykius, bendrai naudojantis žemės sklypo dalimi, kurioje nustatytas servitutas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog net ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui panaikinus dalį Specialiojo plano sprendinių, juose numatyti reikalavimai praktikoje bus taikomi kompleksiškai įgyvendinant specialiųjų sąlygų bei magistralinio dujotiekio įrengimo taisykles, todėl pareiškėjos teiginys, kad po minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties įsigaliojimo neliko teisinio pagrindo nustatyti servitutą, yra nepagrįstas. UAB „Sweco Lietuva“ laikė prieštaraujančiu CK 4.123 straipsniui pareiškėjos teiginį, kad yra nepagrįsta skundžiamų įsakymų dalis, kuria nustatyta servituto turėtojo teisė tiesti antžemines komunikacijas.

Trečiais suinteresuotas asmuo išdėstė argumentus dėl kompensacijos apskaičiavimo pagal Metodikos nuostatas bei nurodė, jog koeficientas 15 naudojamas pagal tvarką, numatytą pirmojoje Metodikos redakcijoje (1995 m. gruodžio 8 d.), kuri vėlesnėse redakcijose nebebuvo detaliau aiškinama.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Ardynas“ atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą pateikė argumentus, iš esmės atitinkančius trečiųjų suinteresuotų asmenų AB „Klaipėdos nafta“ ir UAB „Sweco Lietuva“ atsiliepimuose išdėstytus motyvus. Papildomai nurodė, kad, vadovaujantis Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kai ketinama žemę paimti visuomenės poreikiams, įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus, projektą įgyvendinanti institucija kreipiasi į Vyriausybę su prašymu priimti nutarimą pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, todėl galimybės paimti privačią žemę visuomenės poreikiams pareiškėjo iniciatyva teisės aktai nenumato. Atsižvelgiant į tai, kad žemės paėmimo visuomenės poreikiams vienas iš pagrindų yra Specialusis planas, kuris nagrinėjamu atveju nenumato žemės paėmimo, pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą nebūtų teisinio pagrindo. Taip pat pažymėjo, kad pagal specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 28 punktą pareiškėjai kyla tam tikrų pareigų, susijusių su dujotiekio buvimu jos nuosavybės teise valdomuose žemės sklypuose, todėl jos nesutikimas su įpareigojimu tinkamai išlaikyti tarnaujantį daiktą yra nepagrįstas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjos patikslintą skundą tenkino iš dalies – panaikino Tarnybos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1103 „Dėl servituto nustatymo L. G. žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Klaipėdos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime“ 2.3 punktą ir 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1104 „Dėl servituto nustatymo L. G. žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Klaipėdos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kaime“ įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1104 2.3 punktą. Likusią pareiškėjos patikslinto skundo dalį teismas atmetė.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 nustatytomis aplinkybėmis, vadovavosi ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi ir konstatavo, kad pareiškėjos skundo argumentai dėl jos žemės sklype nustatytų servitutų teisėtumo ar jų apimties iš naujo nevertintini, nes servitutų turinys (apimtis) apibrėžtas Specialiajame plane, o argumentų ir įrodymų, kad Tarnybos Klaipėdos rajono skyrius būtų nesilaikęs Specialiojo plano sprendinių ir nustatęs didesnio ar mažesnio ploto ir apimties nei numatyta Specialiajame plane servitutus, pareiškėja nepateikė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nuosavybės apribojimo būdas, t. y. servitutų nustatymas, yra įtvirtintas galiojančiame ir nenuginčytame teritorijų planavimo dokumente, o servituto sutapatinimas su magistralinio dujotiekio apsaugos zona yra pagrįstas. Dėl šios priežasties pareiškėjos argumentus, susijusius su specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymu bei dėl jos žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams, teismas pripažino teisiškai nereikšmingais ir plačiau nenagrinėjo.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014, atkreipė dėmesį, kad Specialiuoju planu servitutai yra tik suprojektuojami (numatoma jų paskirtis, vieta, apimtis ir kt.), tačiau šiuo teritorijų planavimo dokumentu jie nėra nustatomi. Teismas nustatė, kad servitutai pareiškėjos sklypams nustatyti būtent ginčijamais Tarnybos Klaipėdos rajono skyriaus įsakymais. Vadovaudamasis CK 4.111 straipsnio, 4.123 straipsnio, 4.124 straipsnio 1 dalies, 4.128 straipsnio 3 dalies nuostatomis, atsižvelgęs į tai, kad AB „Klaipėdos nafta“, pirmiau nei pateikė Tarnybai prašymą nustatyti žemės servitutus administraciniu aktu, pagal patvirtintą specialųjį planą derėjosi su privačių žemės sklypų, kuriuose ketinama įrengti suskystintų gamtinių dujų terminalo dujotiekio trasą, savininkais, taip pat atkreipęs dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią administraciniu aktu servitutai gali būti nustatomi tais atvejais, kai jie reikalingi viešajam interesui, numatytam įstatyme, tenkinti, teismas pažymėjo, jog atvejai, kai servitutai gali būti nustatomi privačios žemės sklypams, negavus tos žemės savininkų sutikimo, nurodyti Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose, t. y. tai atvejai, pagrįsti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintais socialine nuosavybės funkcija ir viešojo intereso viršenybės prieš privačią nuosavybę principu. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju toks viešasis interesas yra įtvirtintas Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo preambulėje ir 3 straipsnio 2-3 dalyse bei pripažintas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Teismas darė išvadą, jog servitutai administraciniu teisės aktu buvo nustatyti laikantis Žemės įstatymo 23 straipsnio nuostatų, Taisyklių 16 punkto reikalavimų.

Teismas, įvertinęs pareiškėjos argumentus dėl skundžiamais Tarnybos įsakymais jai nustatytos pareigos tinkamai išlaikyti tarnaujantį daiktą, atsižvelgęs į CK 4.113 straipsnio 1 dalį, Taisyklių 16.9 punkto nuostatą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014, sprendė, jog pareiškėjos žemės sklypų plotuose, kuriuose nustatyti servitutai, atlikti visus žemės sklypo priežiūros darbus yra magistralinį dujotiekį eksploatuojančio subjekto, o ne pareiškėjos, prievolė. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas panaikino atsakovo Tarnybos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1103 2.3 punktą ir 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1104 2.3 punktą (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).

Teismas vadovavosi Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 straipsniu, Taisyklių 16.6 punktu ir, vertindamas ginčijamais atsakovo įsakymais nustatytos kompensacijos dydį, patikrino, ar nuostoliai apskaičiuoti nepažeidžiant jų apskaičiavimo tvarką reglamentuojančio teisės akto – Metodikos. Teismas pažymėjo, jog pagal Metodikos 3 punktą, nuostolius dėl administraciniu aktu nustatyto žemės servituto, vadovaudamasis Metodika, apskaičiuoja teritorijų planavimo dokumento, kuriame projektuojamas žemės servitutas, rengėjas. Teismas nenustatė, jog nuostoliai pareiškėjai būtų apskaičiuoti nesilaikant Metodikos reikalavimų. Pažymėjęs, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog yra priimti sprendimai dėl žemės naudojimo paskirties pakeitimo, teismas konstatavo, jog buvo pagrįstai vadovautasi Nekilnojamojo turto registre įrašyta pareiškėjos žemės sklypų pagrindine naudojimo paskirtimi.

Pareiškėjos argumentą, kad nuostoliai dėl galimybės naudoti sklypus pagal paskirtį praradimo nebuvo apskaičiuoti pagal Metodikos 9.2 punktą bei neatlyginti, teismas laikė nepagrįstu ir pažymėjo, kad iš nuostolių apskaičiavimo aktų matyti, jog Specialiojo plano rengėjas UAB „Sweco Lietuva“ nuostolius dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir (ar) pobūdį praradimo apskaičiavo. Teismas nurodė, jog Metodikos 2 punkte pateiktas atlygintinų nuostolių sąrašas yra baigtinis. Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl nuostolių, patiriamų nustatant servitutą, atlyginimo, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsniu, numatančiu, jog patirtų nuostolių dydį kiekvienu atveju privalo įrodyti juos reikalaujantis priteisti asmuo, ir pažymėjo, kad pareiškėja dėl Metodikoje nenumatytų nuostolių atlyginimo turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

Teismas atkreipė dėmesį, jog viešojo administravimo institucijos, įgyvendindamas joms priskirtas funkcijas, privalo vadovautis jų kompetenciją apibrėžiančiais ir jų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, o kiekvieną administracinį sprendimą priimti laikantis įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos tvarkos, todėl Tarnybos Klaipėdos rajono skyrius, ginčijamame įsakyme nurodęs pareiškėjos patirtus nuostolius, negalėjo veikti kitaip nei numato Metodika, ir patirtus nuostolius apskaičiuoti pagal, pareiškėjos vertinimu, teisingus kriterijus, o ne pagal tvarką ir formules, įtvirtintas teisės akte. Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, pavesdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybei parengti Metodiką, pasirinko būtent tokį patirtų nuostolių vertės nustatymo būdą, todėl, vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje teismui suteikta prerogatyva spręsti klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, netenkino pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant ištirti Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalies bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. 1541 ir juo patvirtintos Metodikos nuostatų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

III. Pareiškėja L. G. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti jos skundo reikalavimai, panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Pareiškėjos teigimu, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014, teismas netinkamai interpretavo joje pateiktus išaiškinimus, nevertino konkrečių pareiškėjos nuosavybės teisės suvaržymų, jų masto, taip pat nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl nuosavybės teisės apribojimų, be kita ko numatančios, kad servituto teisė visais atvejais turi būti mažesnė už savininko teises, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad jos sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytas servitutas sudaro net 48 proc. viso sklypo ir yra numatytas jo viduryje, taip atimant bet kokią galimybę likusias sklypo dalis panaudoti kokiai nors veiklai. Pareiškėja pabrėžia, kad šiame ginče taikytinos Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, Žemės įstatymo 45 straipsnio ir Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nuostatos, o ne Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkto norma. Pareiškėja nurodo, kad pagal žemės ūkio ir aplinkos ministrų 2005 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 3D-37/D1-40 priedo 4 punktą infrastruktūros objektų statybos galimybė žemės ūkio paskirties sklypuose nėra numatyta, todėl ginčo servitutas galėjo būti nustatytas tik pakeitus jos žemės sklypų dalių paskirtį. Pareiškėja pažymi, kad teismas aplinkybę, jog AB „Klaipėdos nafta“ teikė pirmenybę servituto nustatymui sandoriu, vertino nežinodamas visų trečiojo suinteresuoto asmens siūlytų sąlygų, be kita ko, to, kad siūlytas atlyginimas už servitutą mažai skyrėsi nuo nustatytojo atsakovo įsakymais, buvo atmesti pareiškėjos prašymai atlyginti realius nuostolius. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad kitų asmenų pasirašytos sutartys yra dar nenaudingesnės asmenims nei atsakovo priimti įsakymai dėl servitutų nustatymo. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėja nesutiko ir su tuo, kad jos nuostolių kompensacija buvo apskaičiuota laikantis Metodikos reikalavimų, nurodo vykdytų apskaičiavimų klaidas.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Tarnyba iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais. Taip pat atkreipia dėmesį, jog pareiškėja nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, kad Tarnybos Klaipėdos rajono skyrius, priimdamas skundžiamus įsakymus, būtų nesilaikęs Specialiojo plano sprendinių ir nustatęs didesnio ploto ir apimties nei numatyta Specialiajame plane servitutus. Atsakovas pažymi, jog, remiantis Civilinio kodekso, Žemės įstatymo nuostatomis, kompensacijos už nustatytą žemės servitutą dydį, vadovaudamasis Metodika, paskaičiuoja teritorijų planavimo dokumento rengėjas, o atsakovas tik patikrino nustatytų kompensacijų apskaičiavimo tinkamumą ir, nenustatęs Metodikos pažeidimų, įrašė šias sumas į įsakymus. Atsakovas pabrėžia, jog Tarnyba neturi teisės koreguoti Metodikoje nurodytų formulių ir jų dedamųjų dalių. Taip pat pažymi, kad, nors Metodika reglamentuoja tiek tiesioginių, tiek ir netiesioginių nuostolių, susijusių su administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, patiriamų tarnaujančiojo daikto savininko, atlyginimą ir apskaičiavimo tvarką, numato baigtinį kompensuojamųjų nuostolių sąrašą, tačiau, remiantis Konstitucijos 23 straipsniu, 30 straipsnio 2 dalimi, teisinės valstybės, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais bei CK 4.129 straipsniu, 6.246 straipsnio 3 dalimi, 6.251 straipsnio 1 dalimi, darytina išvada, kad, kai Metodikoje nustatyta tvarka apskaičiuota nuostolių kompensacija visiškai (realiai) ir teisingai nekompensuoja visų tarnaujančiojo daikto savininko dėl žemės servituto nustatymo patirtų nuostolių, tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu prieš viešpataujančiojo daikto savininką dėl likusių neatlygintų nuostolių priteisimo, todėl pareiškėja turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl likusių neatlygintų nuostolių priteisimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas veikė pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies nuostatas ir konstatavo, kad Tarnyba iš esmės veikė savo kompetencijos ribose, priėmė teisėtus ir pagrįstus įsakymus, į kuriuos įtraukė visas Taisyklių 16 punkte įtvirtintas privalomąsias sąlygas. AB „Klaipėdos nafta“ pažymi, kad teismas, vertindamas, ar ginčijami įsakymai yra teisėti ir pagrįsti, rėmėsi galiojančiais teisės aktais bei formuojama teismų praktika. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju taikytinų teisės aktų nuostatos aiškiai nurodo, kad pareiškėjos žemės sklypuose galėjo būti nustatyti servitutai ir tokie servitutai turėjo būti nustatomi administraciniais aktais.

AB „Klaipėdos nafta“ vertinimu, pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė jokių teisės normų, kurios leistų priimtus įsakymus pripažinti neteisėtais, apeliacinį skundą grindžia subjektyvia savo pozicija ir noru esamiems santykiams taikyti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, jog priimdamas skundžiamą sprendimą teismas negalėjo ir neturėjo nuspręsti dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pareiškėjos žemės sklypams taikymo, kadangi tokiu atveju būtų ne tik pažeistos ABTĮ, Žemės įstatymo nuostatos, bet ir būtų prieštaraujama įsiteisėjusiai aukštesnės instancijos teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014.

Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, pareiškėja klaidingai vertina minėtoje nutartyje teismo išsakytą poziciją dėl konkretaus žemės servituto nustatymo būdo. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad žemės paėmimą visuomenės poreikiams reglamentuojantis Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybės svarbos projektus įstatymas nustato specialią žemės paėmimo procedūrą, todėl, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo pareiškėja, tai nėra ir negali būti tapatinama su žemės servitutų nustatymo būdu.

AB „Klaipėdos nafta“ remiasi minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, kad nei atsakovas, nei pirmos instancijos teismas negalėjo kvestionuoti galiojančio teritorijų planavimo dokumento – Specialiojo plano, sprendinių ir viršijant savo kompetenciją priimti sprendimą, kurį remiantis galiojančiais teisės aktais turėjo priimti Vyriausybė, pradėti taikyti žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad, derėdamasi su žemės savininkais AB „Klaipėdos nafta“ už servitutų nustatymą žemės savininkams siūlė pagal Metodiką paskaičiuotą kompensaciją, padidintą 30 proc., todėl pareiškėjos argumentai, jog AB „Klaipėdos nafta“, siekdama sudaryti sutartis dėl servitutų nustatymo, siekė savanaudiškų tikslų, yra neteisingi ir neįrodyti, o tai, kad pareiškėjos netenkina, remiantis galiojančiais teisės aktais, paskaičiuota bei padidinta kompensacija, nepaneigia AB „Klaipėdos naftos“ pastangų sudaryti sutartis su žemės savininkais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad jokiame teisės akte nėra aiškiai apibrėžta, kokie inžineriniai statiniai yra laikytini centralizuotais bendro naudojimo inžinerinės infrastruktūros tinklais, vadovaujasi Gamtinių dujų įstatymo nuostatomis ir nurodo, kad pareiškėja klaidingai aiškina, kas yra priskiriama prie centralizuotų (bendrojo naudojimo) inžinerinių infrastruktūros tinklų. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, sprendžiant dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo jungties priskyrimo vienokiems ar kitokiems inžineriniams tinklams, reikalinga vadovautis ir atsižvelgti į galiojančius teisės aktus bei įvertinti paties suskystintų gamtinių dujų terminalo reikšmę Lietuvos valstybei.

AB „Klaipėdos nafta“ akcentuoja, jog šio terminalo įrengimas yra numatytas Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatyme, jis yra prapažintas strateginės reikšmės objektu, kurio sėkmingas įgyvendinimas susijęs su visos valstybės viešuoju interesu. Atsižvelgdamas į tai, trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, jog, vadovaujantis terminalo svarba visai Lietuvos valstybei, ypatingu statusu bei tikslu tenkinti viešąjį interesą, suskystintų gamtinių dujų terminalo jungtis priskirtina prie bendrojo, bet ne vietinio naudojimo inžinerinių infrastruktūros tinklų.

AB „Klaipėdos nafta“ vertinimu, pirmos instancijos teismas pagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nurodo, jog Metodika yra tik įstatymą įgyvendinantis teisės aktas, nustatantis kompensacijos už servitutą paskaičiavimo tvarką, t. y. ji reglamentuoja nuostolių už nustatomą servitutą atlyginimą bei paskaičiavimo pagrindą, o ne suvaržo ir (ar) kaip nors kitaip apriboja pačią asmenų nuosavybę, todėl įpareigojimas Vyriausybei patvirtinti Metodiką nėra ir negali būti laikomas funkcijų nuosavybės teisės suvaržyme delegavimu.

Dėl to, kad Metodika nenumato visų realių nuostolių atlyginimo, trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalies nuostatose ir Metodikoje nurodytas baigtinis objektų, už kuriuos atlyginami nuostoliai, sąrašas (baigtinis kompensuojamų nuostolių sąrašas), o tais atvejais, kai dėl žemės servituto administraciniu aktu nustatymo tarnaujančiojo daikto savininkas patiria nuostolių ir dėl kitų objektų, jis turi teisę vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, kreiptis į teismą su ieškiniu prieš viešpataujančio daikto savininką dėl likusių neatlygintų nuostolių priteisimo, pateikdamas savo nurodomą nuostolių dydį patvirtinančius faktinius ir teisinius argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymų Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1103 ir Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1104, kuriais buvo nustatyti servitutai dviejuose pareiškėjos žemės sklypuose, esančiuose Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad žodinis bylos procesas apeliacinėje instancijoje yra išimtis iš bendros taisyklės (rašytinio proceso). Tam, kad ši išimtis būtų taikoma, turi egzistuoti atitinkamos aplinkybės, liudijančios apie poreikį byloje išsiaiškinti bei ištirti papildomas bylai reikšmingas aplinkybes, arba siekiant užtikrinti šalių procesines teises.

Pareiškėja apeliaciniame skunde suformulavo prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo, tačiau išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą bylą nagrinėti išimtine – žodinio proceso tvarka, nenurodė. Dėl šios priežasties šis pareiškėjos prašymas netenkinamas, o byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnio nustatyta apimtimi, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė aktualias teisės normas, iš esmės teisingai išsprendė bylą, todėl, sutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jų nekartoja, o tik jas papildo, atsakydama į konkrečius apeliacinio skundo argumentus.

Tarnybos Klaipėdos rajono skyrius 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymų Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1103 ir Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1104 1.1 punktais nustatė žemės servitutus, suteikiančius teisę atitinkamai 1,8911 ha ir 0,1737 ha plotuose tiesti, aptarnauti ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas. Šių pareiškėjos skundžiamų įsakymų 2.1, 2.2 punktuose nurodyta, jog viešpataujantis daiktas yra centralizuoti (bendro naudojimo) dujotiekio inžineriniai tinklai, jų savininkas yra AB „Klaipėdos nafta“. Pareiškėjos skundžiamų įsakymų 2.4 punktuose nustatytas nuostolių dėl žemės servituto nustatymo atlyginimas, išmokant pareiškėjai vienkartines kompensacijas. Šie individualūs administraciniai aktai skirti užtikrinti ypatingos valstybinės svarbos ekonominio projekto - Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo statybos - įgyvendinimą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad bylos dalykas yra ginčijamų įsakymų pagrįstumas, įskaitant servitutų nustatymo klausimą, kompensacijos už servitutus, jei servitutai nustatyti pagrįstai, klausimą ir servitutų atitiktį specialiojo planavimo dokumentams. Pareiškėja apeliaciniame skunde, be kita ko, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014. Šioje administracinėje byloje buvo išspręstas ginčas dėl Energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 1-130 teisėtumo, kuriuo buvo patvirtintas Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialusis planas. Sprendimas, priimtas minėtoje byloje, turi prejudicinę reikšmę šiam ginčui ir faktai nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš naujo neįrodinėjami nagrinėjamoje administracinėje byloje (ABTĮ 58 str. 2 d.). Minėta LVAT nutartimi neatliktas individualus vertinimas dėl suprojektuotų servitutų nustatymo pagrįstumo žemės sklypų savininkų nuosavybės teisės įgyvendinimo kontekste, konstatavus, kad toks vertinimas turi būti atliekamas priimant konkretų sprendimą dėl servituto nustatymo. Taigi būtent nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas dėl to, ar atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, teisėtai ir pagrįstai administraciniu aktu nustatė servitutus pareiškėjos nuosavybės teise valdomiems sklypams.

Vienas iš pagrindinių argumentų, kuriuo pareiškėja grindžia savo nesutikimą su ginčijamais įsakymais yra tas, jog servitutas negalėjo būti nustatytas administraciniu aktu, o žemė privalėjo būti paimama visuomenės poreikiams, ją iš jos išperkant, nes nuosavybės teisės į žemės sklypus suvaržymai yra tokios apimties, kad jie paneigia pačią nuosavybės teisės esmę, t. y., atsakovo įsakymais nustatyti servitutai pareiškėjos nuosavybės teises riboja tokia apimtimi, jog ši jos teisė iš esmės paneigiama. Teisėjų kolegija, siekdama įvertinti šių pareiškėjos teiginių pagrįstumą, nagrinės servitutais nustatytų ribojimų turinį servitutų nustatymo pagrįstumo aspektu.

Pabrėžtina, kad bet koks nuosavybės teisių ribojimas, o tokio pobūdžio priemonė yra ir žemės servitutas, turi neprieštarauti konstituciniam nuosavybės teisės reguliavimui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, kad savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ne valstybės nuosavybės subjektams būtų nustatyta nuolatinė pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms, kurios turi būti finansuojamos valstybės lėšomis, vykdyti (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai).

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti ir tuo atžvilgiu, jog ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir / arba dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Taigi pagal Konstituciją nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir / arba konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės. Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad jeigu teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui.

Pagal Civilinio kodekso 4.111 straipsnio 1 dalį, servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Žemės servitutas yra teisė į svetimą žemės sklypą ar jo dalį, suteikiama naudotis tuo svetimu žemės sklypu ar jo dalimi (tarnaujančiuoju daiktu), arba žemės savininko teisės naudotis žemės sklypu apribojimas siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (Žemės įstatymo 2 str. 13 d.).

Servituto nustatymo administraciniu aktu sąlygas ir tvarką reglamentuoja Žemės įstatymo 23 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad administraciniu aktu servitutus nustato Tarnyba vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu, o to paties straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius servitutai nustatomi išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti. Teisinio santykio subjektas, kuriam suteikta teisė priimti tokio pobūdžio sprendimus, yra Tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas; objektas – žemės naudojimo sąlygų nustatymas konkrečiam žemės sklypui; dalykas – servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1820/2013). Nagrinėjamu atveju žemės naudojimo sąlygos yra aptartos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130 „Dėl suskystintųjų gamtinių dujų (toliau – ir SGD) terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtintu Specialiuoju planu. Pagal šio specialiojo plano sprendinius, atitinkamos pareiškėjai priklausančių žemės sklypų dalys patenka į numatomą magistraliniams dujotiekiams tiesti apsaugos zoną, kurioje gali būti nustatomas žemės servitutas.

SGD terminalo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad SGD terminalo įstatymu suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas pripažįstamas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu, kurio įgyvendinimui taikomas Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymas, išskyrus pastarojo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą reikalavimą pateikti projekto galimybių studiją. Pagal SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 4 dalį, jeigu Vyriausybė priima nutarimą patvirtinti projekto specialųjį planą ir pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, projekto įgyvendinimui reikalinga žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų arba valstybinės žemės nuomos ir (ar) panaudos sutartys gali būti nutraukiamos prieš terminą Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors SGD terminalo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas SGD terminalo ypatingos valstybinės svarbos ekonominio projekto statusas, kuris suteikia teisę atlikti žemės paėmimą visuomenės poreikiams pagal Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymą, tokia teisė savaime nereiškia pareigos tokį statusą turintį projektą vykdyti tik pagal minėtą įstatymą. Pagal SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, teritorijai, kurioje turi būti įrengta SGD terminalo infrastruktūra ir (ar) gamtinių dujų sistemos įrenginiai, susiję su SGD terminalo projekto įgyvendinimu, ir kuri nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nėra valdoma bendrovės ar perdavimo sistemos operatoriaus, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis nustatomas žemės servitutas.

Lyginant servituto rūšį bei jo turinį numatytą Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte, su servituto rūšimi ir turiniu numatytu minėtame Specialiajame plane, matyti, kad Specialiajame plane numatytas servitutas šiais aspektais patenka į Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto servituto apimtį, t. y., atitinka atsakovui leisto administraciniu aktu nustatyti servituto rūšį ir turinį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2826/2014).

Teismų praktikoje aiškinant teisinius santykius, kurie susiklosto tarp asmens turinčio nekilnojamąjį daiktą ir asmens, siekiančio naudotis šiuo daiktu, tikslu užtikrinti kito jam priklausančio daikto (viešpataujančio daikto), turinčio visuomeninį poreikį, tinkamą naudojimą, yra konstatuota, kad šios viešpataujančio daikto turėtojo teisės gali būti ginamos tiek nustatant servitutą nekilnojamajam daiktui, tiek paimant šį daiktą ar jo atitinkamą dalį visuomenės poreikiams bei kad diskrecijos teisė pasirinkti vieną iš šių civilinių teisių gynimo būdų, priklauso viešpataujančio daikto turėtojui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014).

Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek žemės paėmimas visuomenės poreikiams, tiek servituto nustatymas administraciniu aktu yra skirtingo pobūdžio institutai, kuriais ribojamos savininko teisės. Abu institutai taikomi įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Tačiau jų taikymo būtinybė kyla iš būtinybės nuosavybei ypatingais atvejais atlikti nuosavybės socialinę funkciją. Kaip 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime yra nurodęs Konstitucinis Teismas, ši socialinė funkcija suponuoja, kad ne valstybės nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga savo nuosavybe prie ypatingų visuomenės reikmių prisidėti tiek, kiek pareiga prisidėti prie šių reikmių užtikrinimo esant nepaprastoms sąlygoms išplaukia iš Konstitucijos. Sekant konstitucine jurisprudencija, esminėmis nuosavybės ribojimo sąlygomis tampa proporcingumo principo laikymasis, pagal kurį įstatymuose numatytos nuosavybę ribojančios priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus.

Kaip matyti iš SGD įstatyme įtvirtinto reguliavimo, įstatymų nustatytose ribose, esant įstatymuose įtvirtintoms sąlygoms ir pagrindams, SGD terminalo infrastruktūros projektų vykdymas gali būti nukreiptas skirtingomis kryptimis, t. y. tiek paimant žemę visuomenės poreikiams, tiek nustatant nuosavybės teises ribojančius servitutus. Abiem atvejais ribojimas – nuosavybės paėmimas arba ribojimas servitutu – kyla iš visuomenės poreikio. Nagrinėjamos bylos kontekste visuomenės poreikį pagrindžia infrastruktūros, dėl kurios nustatomas servitutas, priklausomybės SDG terminalo projektui, kuris yra pripažintas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu.

Įstatymų numatytais atvejais viena ar kita nuosavybės ribojimo priemonė gali būti prioretizuojama ir tinkamesnė individualiu atveju. Pavyzdžiui, analizuojamos situacijos kontekste, kaip administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, SGD terminalo projekto įgyvendinimui reikalinga žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Atitinkamai ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014, išanalizavęs susiklosčiusią situaciją, konstatavo, kad statytojo ir žemės sklypų savininkų interesus labiausiai atitiktų ir jų pusiausvyrą užtikrintų viešosios teisės normų reglamentuojamas žemės paėmimas visuomenės poreikiams. Tačiau nei viename iš nurodytų procesinių aktų žemės paėmimas visuomenės poreikiams nebuvo nurodytas kaip vienintelis teisių gynimo ir, atitinkamai, teisių ribojimo būdas. Vertinant tam tikro nuosavybės teisių ribojimo būdo parinkimą esminiais klausimais lieka konkrečios priemonės taikymo prielaidų tenkinimas ir tinkamas (ekvivalentis) iš ribojimų kylančios žalos kompensavimas, kuris atitiktų ir iš Konstitucijos kylantį reikalavimą dėl nuosavybės teisių ribojimo proporcingumo.

Nurodytu aspektu SGD terminalo įstatymas įtvirtina sprendimus priimančios valstybės valdymą įgyvendinančios institucijos diskreciją rinktis tą metodą, kurį ji laiko tinkamiausiu konkrečiu atveju, siekiant įgyvendinti SGD terminalo įstatyme įtvirtintus tikslus. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į galimybes ir procesų ypatumus, buvo pasirinktas servituto nustatymas. Teisėjų kolegija pažymi, kad servitutas iš esmės yra mažesnio nuosavybės ribojimo laipsnio priemonė už nuosavybės paėmimą. Nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams instituto taikymo atveju visa paimama nuosavybė tampa kito savininko nuosavybe. Tuo tarpu servitutas, net ir esant dideliam daiktinių teisių suvaržymui, nelemia tarnaujančio daikto tapimo viešpataujančio daikto nuosavybe (CK 4.111 str.). Be to, žemės paėmimas visuomenės poreikiams yra išskirtinė, ypatinga procedūra. Ji turi būti taikoma tik ypatingais atvejais. Tai lemia ne tik įstatymuose įtvirtintos šios procedūros taikymo sąlygos, bet ir sudėtinga šios procedūros vykdymo tvarka. Pavyzdžiui, SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad Vyriausybė pradeda žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Tuo tarpu servitutą administraciniu aktu nustato Tarnybos teritorinis skyrius. Tad procedūrų priėmimo ir vykdymo lygmenys ypač skiriasi ir tai taip pat gali iš dalies lemti tam tikros procedūros prioretizavimą konkrečiu atveju.

Toks šių priemonių pobūdis lemia, kad viešpataujančio daikto, turinčio visuomeninį poreikį, turėtojo interesai paprastai turėtų būti sprendžiami nustatant servitutą, kaip mažesnio nuosavybės ribojimo laipsnio priemonę, o nekilnojamojo daikto paėmimas visuomenės poreikiams turėtų būti taikomas tais atvejais, kai servituto nustatymas iš esmės paneigtų pačios nuosavybės teisės esmę, susijusią su nekilnojamojo daikto valdymu, naudojimusi ir pan.

Minėta, kad pareiškėja savo nesutikimą su servitutų nustatymu iš esmės grindžia tuo, jog ginčo žemė iš jos turėjo būti išpirkta, ją paimant visuomenės poreikiams. Aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad pareiškėjai, siekiančiai tokio jos nuosavybės ribojimo būdo, tenka ir pareiga įrodyti tas teisiškai reikšmingas aplinkybes, patvirtinančias, jog egzistuoja prielaidos bei sąlygos, kurioms esant gali būti žemė paimama visuomenės poreikiams bei kad tik šis būdas yra proporcinga bei teisinga priemonė abiejų šalių teisėms ir teisėtiems interesams užtikrinti.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (plotas 3,9487 ha), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (plotas 8,4005 ha) nustatytų servitutų plotas (atitinkamai 1,8911 ir 0,1737 ha), akivaizdžiai nesudaro tokios visų žemės sklypų dalies, kuri leistų neabejotinai konstatuoti, kad tokiu atveju vienintelė teisinga priemonė abiejų šalių teisėms ir teisėtiems interesams suderinti būtų žemės paėmimas visuomenės poreikiams. Šios aplinkybės pačios savaime paneigia pareiškėjos teiginius dėl neproporcingai per didelio jai priklausančių žemės sklypų apsunkinimo, atimant galimybę juos valdyti bei jais naudotis pagal šių sklypų paskirtį ir pan. Įrodymų vertinimo prasme darytina išvada, kad pareiškėja minėtų savo teiginių neįrodė, o faktinės bylos aplinkybės juos paneigia. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl sklypų dalių paėmimo visuomenės poreikiams prioriteto prieš servitutų jiems nustatymą šioje byloje skundžiamais administraciniais aktais ir daro išvadą, kad prieš atsakovui priimant ginčijamus sprendimus buvo įvykdytos bei egzistavo sąlygos, numatytos Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte, leidžiančios jam priimti sprendimus dėl servitutų nustatymo. Iš ginčijamų atsakovo įsakymų taip pat matyti, jog juos priėmė Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjas, t. y., tas viešojo administravimo subjektas, kuriam pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 1 dalį yra suteikti įgalinimai priimti tokio pobūdžio sprendimus. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, veikė pagal teisės aktų reikalavimus, reglamentuojančius jo funkcijas ir kompetenciją šių teisinių santykių srityje, dėl ko pripažinti neteisėtais ar nepagrįstais ginčijamus įsakymus šiuo aspektu nėra pagrindo.

Pareiškėja savo nesutikimą su ginčijamais įsakymais grindžia ir tuo, kad jai yra neteisingai atlyginta už nuostolius atsiradusius servituto nustatymu. Pareiškėja apeliaciniame skunde kritikuoja Metodiką, kuria buvo remtasi apskaičiuojant jai mokėtinus nuostolius dėl žemės servitutų nustatymo, tvirtina, kad pagal Metodiką nėra įmanomas teisingas nuostolių atlyginimo, realių jos nuostolių dėl servituto atsižvelgiant į atlikto turto vertinimo išvadas nustatymas.

Kaip savo jurisprudencijoje servituto nustatymo bylose yra nurodęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011, 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014), šiems teisiniams santykiams būdingas atlygintinumo principas, kuris reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip. Atitinkamai ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nustačius servitutą privačios žemės sklypui, įstatymas nustato tarnaujančio žemės sklypo savininkui kompensacinio pobūdžio teisines garantijas – nuostolių atlyginimą, vienkartines ar periodines išmokas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-93/2014). Ši praktika tiesiogiai susijusi ir su konstituciniu reikalavimu užtikrinti ribojamų nuosavybės teisių gynimą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Todėl nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, servitutų taikymo apimtis tarnaujantiems daiktams (pareiškėjos žemės sklypams) turi būti vertinama per ekvivalentinės naudos kriterijų, t. y. ar pareiškėja, atsižvelgiant į taikomus ribojimus, nepraranda teisės į teisingą, ekvivalentį atlyginimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.129 str.). Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad žemės savininkas ar valstybinės žemės patikėtinis dėl nuostolių, patiriamų dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto servituto, atlyginimo turi teisę kreiptis į viešpataujančiojo daikto savininką, o kai nustatytas servitutas prieiti ar privažiuoti prie gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, – į valstybės ar savivaldybės instituciją, atsakingą už šių kompleksų ir objektų apsaugą. Nuostolių dydis ir atlyginimo terminai nustatomi viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų ar valstybinės žemės patikėtinių susitarimu, o tais atvejais, kai servitutas nustatytas prieiti ar privažiuoti prie gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, – valstybės ar savivaldybės institucijos, atsakingos už tokių kompleksų ir objektų apsaugą, ir tarnaujančiojo daikto savininko ar valstybinės žemės patikėtinio susitarimu. Šalims nesusitarus, ginčus dėl nuostolių dydžio ir atlyginimo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka sprendžia teismas. Kai servitutas nustatomas administraciniu aktu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui atlyginama sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą praradimo. Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodiką tvirtina Vyriausybė.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintos Metodikos 10 punkte pateikta nuostolių dėl žemės ūkio paskirties žemėje sunaikinamų žemės ūkio naudmenų formulė. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjos teiginiais, kad Metodikoje įtvirtinta ir jos atžvilgiu pritaikyta formulė nebūtinai kompensuoja realiai dėl servitutų nustatymo patiriamus nuostolius. Nagrinėjamos bylos kontekste Metodikos tikslas neatsiejamas nuo pasirinkimo šiuo atveju taikyti servitutą, kaip daiktinių teisių suvaržymą – tai sąlyginis paprastumas ir efektyvumas, vykdant didelę visuomeninę reikšmę turintį projektą (SGD terminalo ir jo infrastruktūros parengimą). Metodika yra pagalbinė priemonė, kuri leidžia nestabdyti tam tikros procedūros, nustatyti bent minimalius standartus atitinkantį kompensavimą. Kartu Metodika neužkerta kelio asmeniui Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka reikalauti atlyginti realiai patirtus nuostolius (pvz., rinkos vertės sumažėjimą, praradimą) tiek, kiek jų nepadengia Metodikos pagrindu nustatytas atlyginimas.

Teisėjų kolegija sutinka, kad servituto atlygintinumo klausimą racionalu išspręsti nustatant servitutą, nes taip užtikrinamas proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, siekio kuo greičiau atkurti teisinę taiką principų įgyvendinimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010). Tačiau nagrinėjamu atveju Metodika įtvirtintas kompensacijos nepakankamumas pareiškėjos turi būti įrodytas. Kaip pažymima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, dėl turto nuvertėjimo atsirandantys nuostoliai yra turto vertės sumažėjimas. To priežastis yra savininko teisių naudotis daiktu varžymas. Nuostoliai (turto vertės netekimas) gali būti įrodinėjami buvusio iki servituto ir po servituto nustatymo turto vertės palyginimu. Turto nuvertėjimo faktą ir dydį privalo įrodyti asmuo, kuris šiomis aplinkybėmis remiasi (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009, Teismų praktika Nr. 31, 2009).

Aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad šios bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik pagal Metodikos nuostatas apskaičiuotos kompensacijos dydžio klausimas, o kitų nuostolių, kurie nepatenka į Metodikos reguliavimo sritį, atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Dėl paminėto, tie pareiškėjos argumentai, kurie siejami su visišku nuostolių atlyginimu, yra išeinantys iš šios bylos nagrinėjimo ribų bei nesvarstytini.

Kita vertus, pareiškėja, nesutinkanti su kompensacijos dydžiu, paskaičiuotu pagal Metodikos nuostatas, pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisykles, turi paneigti šios kompensacijos apskaičiavimo teisingumą. Kadangi šiai kompensacijai apskaičiuoti yra naudojamos specialios žinios, teisėjų kolegijos vertinimu, tokių žinių pagalba gauti duomenys, turėtų būti paneigiami taip pat naudojant specialias žinias (pvz., turto vertinimo išvadą, kitų šios srities specialistų atitinkamas išvadas ir pan.). Pareiškėjai nepateikus šiuo klausimu atitinkamų įrodymų, darytina išvada, kad ji savo teiginių dėl neteisingai apskaičiuotos kompensacijos dydžio neįrodė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje ginčijamais įsakymais nustatyti servitutai iš esmės atitinka Specialiajame plane numatytas sąlygas. Kaip administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 pažymėjo teismas, nėra pagrindo pripažinti ginčo (magistralinio) dujotiekio trasos vietos suprojektavimą neteisėtu, o planuojami servitutai yra suprojektuoti būtent išilgai šios trasos, šie servitutai yra būtini siekiant įgyvendinti SGD terminalo projektą (nutiesti magistralinį dujotiekį bei vėliau jį eksploatuoti). Todėl vertinant konkrečių įsakymų pagrįstumą ir servitutu įtvirtinamus daiktinių teisių ribojimus, būtina pabrėžti, kad byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, kurie pagrįstų žymų nustatytų servitutų nukrypimą nuo Vyriausybės 2003 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 539 patvirtintose Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygose nustatytos apsaugos zonos magistraliniams dujotiekiams.

Pareiškėja pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalies atitikties Konstitucijai, ir Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintos Metodikos atitikties Konstitucijai ir įstatymams. ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl byloje taikytinų teisės aktų atitikties Konstitucijai. Kaip minėta, Metodikoje pateikta kompensacijos apskaičiavimo principai (formulė) neužkerta kelio asmeniui atgauti teisingo, realaus atlyginimo dėl servituto nustatymo. Šis atlyginimas priklausytų nuo individualaus turto vertinimo, pateiktų įrodymų pagrįstumo. Bendro pobūdžio formulės pateikimas turi kitus tikslus nei apimti visus konkrečius turto vertės nustatymo ir nuostolių atlyginimo atvejus – tai preliminarus apskaičiavimas, leidžiantis vykdyti visuomenei svarbias procedūras paprastai ir efektyviai.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjos apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

pareiškėjos L. G. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas