A-502-2447-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A502-2447/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00457-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. Z. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. Z. N. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. Z. N. skundu (b. l. 3) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Klaipėdos tarnyba) 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-88-14 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal 2014 m. kovo 3 d. prašymą.

Nurodė, jog 2014 m. kovo 3 d. Klaipėdos tarnybai pateikė prašymą, kad būtų paskirtas advokatas, kuris paruoštų dokumentus teismui dėl neteisingo įrašo valstybinio socialinio draudimo pažymėjime Nr. SD 0126467. Pareiškėja skundą iš esmės argumentavo tuo, jog būtina ištaisyti jos socialinio draudimo pažymėjime esantį 1999 m. gruodžio 13 d. įrašą, kuriame nurodytas jos atleidimo iš darbo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Šilutės autobusų parkas“ pagrindas – Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 28 straipsnis (savo noru), kadangi tokio prašymo ji nerašė. Klaipėdos tarnyba 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-88-14 atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą motyvuodama tuo, kad pareiškėjos reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje neperspektyvus.

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 23-26) prašė skundo netenkinti.

Nurodė, jog 2014 m. kovo 3 d. pareiškėja pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, o 2014 m. balandžio 10 d. ir 2014 m. balandžio 14 d. gauti papildomi dokumentai prie pateikto prašymo. Pareiškėja pateiktame prašyme nurodė norinti, jog būtų paskirtas advokatas, kuris suruoštų dokumentus teismui dėl neteisingo įrašo valstybinio socialinio draudimo pažymėjime Nr. SD 0126467 ištaisymo. Pažymėjo, jog Šilutės rajono apylinkės teismo 1999 m. spalio 5 d. sprendimu buvo nuspręsta pripažinti pareiškėjos atleidimą iš darbo UAB „Šilutės autobusų parkas“ nuo 1999 m. rugpjūčio 8 d. neteisėtu, įpareigoti UAB „Šilutės autobusų parkas“ atleisti pareiškėją pagal Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 28 straipsnį, atleidimo datą nurodant teismo sprendimo įsiteisėjimo datą. Klaipėdos apygardos teismo 1999 m. gruodžio 13 d. nutartimi nutarta Šilutės rajono apylinkės teismo 1999 m. spalio 5 d. sprendimo dalį pakeisti: pareiškėjai priteistą iš UAB „Šilutės autobusų parkas“ piniginę kompensaciją padidinti iki 3 145,26 Lt, o kitoje dalyje sprendimas paliktas nepakeistu. Šie abu teismo sprendimai yra visiškai įvykdyti – konstatavus teismo sprendimo įvykdymą, dar 2010 m. birželio 29 d. Klaipėdos tarnybos sprendimu Nr. (1.31.)-TPD-149-10 pareiškėjai nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas civilinėje byloje dėl termino vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti atnaujinimo.

Darbo sutarties įstatymo 28 straipsnyje numatytą darbo sutarties nutraukimo pagrindą pareiškėjai pritaikė ne pats darbdavys, o teismas, todėl pareiškėja buvusiam darbdaviui jokio prašymo dėl atleidimo savo noru ir neturėjo pateikti.

Teigė, kad išanalizavus pareiškėjos pateiktus dokumentus, atsižvelgiant į tai, kad 2010 m. birželio 10 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (Šilutės skyriaus) sprendimu Nr. (6.2) D8-40 buvo patikslinti duomenys apie pareiškėjos draudimo laikotarpį, draudžiamąsias pajamas ir valstybinio socialinio draudimo įmokas UAB „Šilutės autobusų parkas“ bei į tai, kad įrašai/ištaisymai draudimo pažymėjimuose nuo 2005 m. sausio 1 d. nėra daromi, o draudžiamosios pajamos nuo 1994 m. sausio 1 d. įrodomos esančiais duomenimis, Klaipėdos tarnyba padarė išvadą, kad pareiškėjos prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl neteisingo įrašo valstybinio socialinio draudimo pažymėjime Nr. SD 0126467 ištaisymo yra akivaizdžiai nepagrįstas, o atstovavimas tokioje byloje būtų neperspektyvus. Pareiškėjos reikalavimas nesukels jokių teisinių pasekmių, todėl antrinės teisinės pagalbos teikimas akivaizdžiai prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principams ir paskirčiai.

Pabrėžė, kad nei Klaipėdos tarnybai, nei teismui pareiškėja nenurodė jokių Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybinių socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre esančių duomenų apie ją, su kuriais ji nesutiktų, ir kurie būtų neteisingi bei sukeltų neigiamas teisines pasekmes.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 20 d. sprendimu (b. l. 90-95) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Klaipėdos tarnyba Sprendimu, remdamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 1, 2 punktais, atsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal jos 2014 m. kovo 3 d. pateiktą prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl neteisingo įrašo valstybinio socialinio draudimo pažymėjime Nr. SD 0126467 ištaisymo tuo pagrindu, kad pareiškėjos prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas ir atstovavimas pareiškėjai tokioje byloje būtų neperspektyvus.

Nurodė, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu: 1) pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti; 2) atstovavimas byloje yra neperspektyvus <...>.

Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo ją teikti) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi, ar pareiškėjas atitinka įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas, o taip pat, ar nėra šio įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nurodytų sąlygų, kurioms esant antrinė teisinė pagalba neteikiama. Pažymėjo, kad vertinti, ar nėra įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų, yra ne tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga veikti įgyvendinant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus tikslus, laikantis šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų teisinės pagalbos teikimo principų.

Pirmosios instancijos teismas vertino, ar Klaipėdos tarnyba, priimdama skundžiamą sprendimą, turėjo pakankamai faktinių duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, jog pareiškėjos prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas ir atstovavimas pareiškėjai tokioje byloje būtų neperspektyvus.

Pareiškėja Klaipėdos tarnybai 2014 m. vasario 24 d. pateikė prašymą prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą tam, kad „būtų paskirtas advokatas, kuris suruoštų dokumentus teismui dėl teisingo įrašo valstybinio socialinio draudimo pažymėjime Nr. SD 0126467 padarymo“ (b. l. 27-31). Pareiškėja kartu su prašymu pateikė socialinio draudimo pažymėjimą Nr. SD 0126467 (b. l. 35-37), iš kurio matyti, kad pareiškėja 1999 m. gruodžio 13 d. atleista iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 28 straipsnį, t. y. savo noru. Pareiškėja teigė prašymo būti atleistai iš darbo savo noru nerašiusi, be to, socialinio draudimo pažymėjime nėra duomenų apie draudžiamąsias pajamas.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Šilutės rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjamas ginčas dėl L. Z. N. atleidimo iš darbo UAB „Šilutės autobusų parkas“. Šilutės rajono apylinkės teismas 1999 m. spalio 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2240-1999 pripažino L. Z. N. atleidimą iš darbo UAB „Šilutės autobusų parkas“ nuo 1999 m. rugpjūčio 2 d. neteisėtu ir įpareigojo UAB „Šilutės autobuso parkas“ L. Z. N. atleisti pagal Darbo sutarties įstatymo 28 straipsnį, atleidimo datą nurodant teismo sprendimo įsiteisėjimo datą (b. l. 40-42). Klaipėdos apygardos teismas 1999 m. gruodžio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3A-1127/1999 Šilutės rajono apylinkės teismo 1999 m. spalio 5 d. sprendimo dalį dėl įpareigojimo UAB „Šilutės autobuso parkas“ L. Z. N. atleisti pagal Darbo sutarties įstatymo 28 straipsnį, atleidimo datą nurodant teismo sprendimo įsiteisėjimo datą, paliko nepakeistą ir padidino iš UAB „Šilutės autobusų parkas“ jai priteistiną kompensaciją iki 3 145,26 Lt (b. l. 38-39). Šis sprendimas įsiteisėjo 1999 m. gruodžio 13 d., todėl atitinkamai į pareiškėjos Socialinio draudimo pažymėjimą Nr. SD 0126467, 16 sąrašo eilės numeriu buvo įrašyta 1999 m. gruodžio 13 d. atleidimo data pagal Darbo sutarties 28 straipsnį. UAB „Šilutės autobusų parkas“ 2013 m. gruodžio 30 d. pažyma Nr. V4-544 ir 2010 m. gegužės 11 d. pažyma Nr. V4-233 (b. l. 14, 45), įrašai pareiškėjos socialinio draudimo pažymėjime patvirtina, kad įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai buvo įvykdyti, t. y. kad socialinio draudimo pažymėjime įrašyta atleidimo iš darbo data „1999 m. gruodžio 13 d.“ bei tą dieną priskaityta 3 145,26 Lt kompensacijos suma (išskaityta 869,81 Lt mokesčių, išmokėta 2 275,45 Lt).

Remdamasis Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų galios ir sprendė, jog pareiškėjos socialinio draudimo pažymėjime SD Nr. 0126467, 16 sąrašo eilės numeriu įrašyta 1999 m. gruodžio 13 d. atleidimo data pagal Darbo sutarties įstatymo 28 straipsnį negali būti iš naujo ginčijama, kadangi ji yra įrašyta būtent įsiteisėjusios Klaipėdos apygardos teismo 1999 m. gruodžio 13 d. nutarties pagrindu, kuria buvo palikta galioti Šilutės rajono apylinkės teismo 1999 m. spalio 5 d. sprendimo dalis dėl įpareigojimo UAB „Šilutės autobuso parkas“ L. Z. N. atleisti iš darbo pagal Darbo sutarties įstatymo 28 straipsnį, atleidimo datą nurodant teismo sprendimo įsiteisėjimo datą. Nors pareiškėja ir nebuvo pateikusi jokio prašymo atleisti ją iš darbo pagal Darbo sutarties įstatymo 28 straipsnį (savo noru), tačiau ji buvo atleista šiuo pagrindu vykdant minėtą teismo sprendimą. Taigi, Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 28 straipsnyje numatytą darbo sutarties nutraukimo pagrindą jai pritaikė ne pats darbdavys, o teismas, iš dalies patenkindamas pareiškėjos ieškinį dėl neteisėto atleidimo iš darbo, vadovaudamasis aktualiu laikotarpiu galiojusia Darbo sutarties įstatymo 42 straipsnio 3 dalimi, numatančia, jog „Kai neteisėtai atleistas darbuotojas pareiškia, kad grąžinus jį į ankstesnį darbą, jam būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, teismas, konstatuodamas neteisėtą atleidimą, gali darbuotojo prašymu negrąžinti jo į darbą, o priteisti jam kompensaciją iki dvylikos vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Šiuo atveju darbuotojas laikomas atleistu iš darbo pagal šio įstatymo 28 straipsnį“.

Atkreipė dėmesį, jog vadovaujantis Asmens socialinio draudimo numerio suteikimo, valstybinio socialinio draudimo pažymėjimo išdavimo ir keitimo taisyklių (2008 m. sausio 31 d. Nr. V-65, neteko galios nuo 2014 m. gegužės 3 d.), patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. V-65, 39 punkto nuostatomis, draudimo pažymėjimų, išduotų iki 2004 m. gruodžio 31 d., pildymas nutraukiamas nuo 2005 m. sausio 1 dienos. Vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (galiojančių nuo 2014 m. kovo 26 d.), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156, 30 punktu draudžiamosios pajamos nuo 1994 m. sausio 1 d., taip pat savarankiškai dirbusių asmenų (Lietuvos Respublikos pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punktas), kurie pagal tuo metu galiojusias teisės aktų nuostatas mokėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokas papildomai pensijos daliai gauti, draudžiamosios pajamos nuo 1991 m. sausio 1 d. ir Pensijų įstatymo 55 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytų asmenų – nuo 1995 m. sausio 1 d.

įrodomos Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre esančiais duomenimis. Iki minėtųjų datų asmens draudžiamosios pajamos įrodomos darbdavių (atskiru susitarimu jų įgaliotų juridinių asmenų, teikiančių jiems dokumentų saugojimo paslaugas ir turinčių licenciją tokiai veiklai) pažymomis, išduotomis remiantis įmonės, įstaigos, organizacijos turimais dokumentais apie asmeniui apskaičiuotas (išmokėtas) pajamas, likviduotų institucijų, įstaigų ar įmonių funkcijų perėmėjų, o jeigu jų nėra, – steigėjo funkcijų vykdytojų (atskiru susitarimu jų įgaliotų juridinių asmenų, teikiančių jiems dokumentų saugojimo paslaugas ir turinčių licenciją tokiai veiklai) pažymomis, išduotomis remiantis turimais dokumentais ir patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu, jeigu juridinis asmuo privalo jį turėti, taip pat valstybinės archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų pažymomis, patvirtintomis vadovo parašu ir antspaudu, arba šiose įstaigose ir archyvuose saugomų dokumentų apie asmeniui apskaičiuotas (išmokėtas) pajamas nuorašais ar išrašais.

Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų (toliau – ir Nuostatai), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435, 25 punkte numatyta, kad duomenis apie apdraustuosius vadovaujančiosios registro tvarkymo įstaigos nustatyta tvarka teikia draudėjai teritorinėms registro tvarkymo įstaigoms: 25.1) draudėjas pateikia teritorinei registro tvarkymo įstaigai duomenis apie apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pradžią, nurodydamas apdraustojo vardą, pavardę, asmens kodą <...>; 25.2) draudėjas pateikia teritorinei registro tvarkymo įstaigai duomenis apie apdraustojo valstybinio socialinio draudimo pabaigą <...> valstybinio socialinio draudimo pabaigos datą, valstybinio socialinio draudimo pabaigos kalendorinio mėnesio pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, sumą (šių Nuostatų 19.1–19.4, 20.1.2, 20.1.4 ir 20.2.24 papunkčiai). <...> jeigu apdraustajam valstybinis socialinis draudimas baigiasi dėl apdraustojo atleidimo iš darbo (tarnybos), nurodomas atleidimo iš darbo (tarnybos) pagrindas (teisės aktas, straipsnis, dalis, punktas) ir už kiek mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka arba kompensacija apdraustajam išmokėta (apskaičiuota;

šių Nuostatų 20.1.2 ir 20.1.9 papunkčiai) ir kt. Nuostatų 36 punkte numatyta, kad registre esantys dokumentai ir duomenys tikslinami (ištaisomi, atnaujinami, pildomi, šalinami), duomenų pokyčiai įrašomi vadovaujančiosios registro tvarkymo įstaigos nustatyta tvarka. Patikslinti registro duomenys apie registro objektą kaupiami duomenų bazėje.

Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2014 m. balandžio 8 d. pažymos „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. (7.2) SI-20270 matyti, kad remiantis 1999 m. gruodžio 13 d. įsiteisėjusiu Šilutės rajono apylinkės teismo 1999 m. spalio 5 d. sprendimu, Klaipėdos apygardos teismo 1999 m. gruodžio 13 d. nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435 „Dėl Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro steigimo, jo nuostatų patvirtinimo ir veiklos pradžios nustatymo“ 36, 41 punktais, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilutės skyriuje buvo priimtas 2010 m. birželio 10 d. sprendimas Nr. (6.2) D8-40 dėl pareiškėjos duomenų tikslinimo ir Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjo registro duomenų bazėje buvo patikslinti duomenys apie pareiškėjos draudimo laikotarpį, draudžiamąsias pajamas ir valstybinio socialinio draudimo įmokas UAB „Šilutės autobusų parkas“ (b. l. 59-60).

Taigi pirmosios instancijos teismas vertino, jog reikalaudama ištaisyti seno pavyzdžio socialinio draudimo pažymėjimo įrašą, pareiškėja nepagrįstai ignoruoja aplinkybę, kad jai šis įrašas tiesioginių pasekmių nesukelia, nes įrašai/ištaisymai socialinio draudimo pažymėjimuose nuo 2005 m. sausio 1 d. nėra daromi ir draudžiamosios pajamos nuo 1994 m. sausio 1 d. įrodomos Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre esančiais duomenimis. Pareiškėja nei Klaipėdos tarnybai, nei teismui nenurodė jokių valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre esančių duomenų apie ją, su kuriais pareiškėja nesutiktų, ir kurie būtų neteisingi bei sukeltų jai neigiamas pasekmes.

Remdamasis aptartais įrodymais pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Klaipėdos tarnyba pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėja antrinę teisinę pagalbą ginčui, kuris yra akivaizdžiai nepagrįstas ir neperspektyvus. Sprendimo turinys įrodo, kad jame aiškiai ir konkrečiai nurodyti atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą motyvai ir pozicija dėl tokio pasirinkimo pagrįsta faktine medžiaga, todėl teismas darė išvadą, kad ginčijamas individualus administracinis aktas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

III. Pareiškėja L. Z. N. padavė apeliacinį skundą (b. l. 97), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti.

Pareiškėja nurodo, jog nori, kad būtų suteikta antrinė teisinė pagalba, jog būtų paskirtas advokatas, kuris suruoštų dokumentus teismui dėl 1999 m. rugpjūčio 2 d. atleidimo iš darbo panaikinimo, kad UAB „Šilutės autobusų parkas“ apmokėtų už priverstines pravaikštas ir atlygintų neturtinę žalą 180 000 Lt ir dėl išmokėtų bedarbio nedarbo draudimo išmokų už laikotarpį 1999 m. rugsėjo 15 d. – 1999 m. gruodžio 31 d. 883,33 Lt. Pakartotinai išreiškia nesutikimą su įrašu valstybinio socialinio draudimo pažymėjime apie atleidimą iš darbo 1999 m. gruodžio 13 d.

Atsakovas Klaipėdos tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 119-120) nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo atmesti jį kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai visiškai nesusiję nei su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir pagrindais, nei su byloje skundžiamo Sprendimo pagrindais ir motyvais.

Užuot motyvavusi savo nesutikimą su skundžiamu teismo sprendimu, pareiškėja išsako savo nesutikimą su įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje. Ginčas dėl pareiškėjos atleidimo iš darbo iš UAB „Šilutės autobusų parkas“ jau išnagrinėtas civilinėje byloje Nr. 2-2240-1999, sprendimas įsiteisėjo 1999 m. gruodžio 13 d., sprendimas visiškai įvykdytas.

Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog valstybinio socialinio draudimo pažymėjime Nr. SD Nr. 0126467 įrašyta atleidimo iš darbo 1999 m. gruodžio 13 d. data pagal Darbo sutarties įstatymo 28 straipsnį negali iš naujo būti ginčijama, kadangi ji įrašyta vykdant teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Šiuo atveju ginčas kilo iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo teisinių santykių.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (nuo 2014 m. sausio 1 d. galiojanti redakcija) 3 straipsnio 2 ir 4 punktuose įtvirtinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principai numato, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba turi būti teikiama kokybiškai, efektyviai bei vadovaujantis ekonominiais sumetimais, taip pat draudžiama piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Siekdamas šių principų įgyvendinimo bei atsižvelgdamas į tai, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti ir neribojama, ją teikia valstybė savo iniciatyva ir nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia yra pajėgi, įstatymų leidėjas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatė sąrašą atvejų, kai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turi teisę (pareigą) atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Be kita ko, minėto straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, o pagal 2 punktą – jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Pabrėžtina, jog antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba Įstatymo prasme yra dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčų sprendimo ne teisme atvejais, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas (2 str. 1 d.). Vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus <...>. Taigi, kaip matyti iš nurodytų nuostatų, būtent pareiškėjui, pageidaujančiam pasinaudoti antrine teisine pagalba, tenka pareiga pagrįsti konkretaus poreikio ir pakankamų prielaidų kreiptis į teismą su tam tikro turinio reikalavimu egzistavimą.

Nagrinėjamos bylos duomenys rodo, kad Klaipėdos tarnyba, 2014 m. kovo 3 d. gavusi pareiškėjos 2014 m. vasario 24 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, t. y. paskirti advokatą, kuris parengtų dokumentus teismui dėl teisingo įrašo valstybinio socialinio draudimo pažymėjime Nr. SD 0126467 (toliau – ir Pažymėjimas) padarymo, 2014 m. kovo 10 d. raštu Nr. (1.7.)-SR-897 įpareigojo pareiškėją iki 2014 m. balandžio 11 d. pateikti sprendimui priimti būtiną informaciją: 1) nurodyti, kokia klaida yra Pažymėjime ir kokias teisines pasekmes jai sukels šios klaidos ištaisymas; 2) kreiptis raštu į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) dėl neteisingų duomenų ištaisymo, o jeigu toks atsakymas jau yra gautas, jį pridėti. Vykdydama minėtus nurodymus L. Z. N. 2014 m. balandžio 10 d. prašyme paaiškino, kad Pažymėjimo įrašas Nr. 16 dėl atleidimo iš darbo pagrindo yra neteisingas ir prašė informuoti, kuo vadovaujantis toks įrašas buvo padarytas.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašyme ir jį patikslinančiuose dokumentuose nebuvo atskleisti reikšmingi duomenys apie ginčo dalyką, kuriuos įvertinęs atsakovas būtų galėjęs vienareikšmiškai spręsti dėl teiktinos teisinės pagalbos turinio ir apimties, t. y. konkretaus pavedimo advokatui suformulavimo. Pažymėtina, jog L. Z. N., apsiribodama abstrakčiomis abejonėmis, ne tik nenurodė, kokią savo subjektinę teisę ketina ginti teisme, bet ir neįvardijo ją tariamai pažeidusio subjekto (buvęs darbdavys, VSDFV teritorinis skyrius ar kt.). Kilusių neaiškumų ji neišskaidė ir teisminio administracinės bylos nagrinėjimo metu, apeliaciniame skunde pateikdama dar prieštaringesnę poziciją, todėl nesant galimybės nustatyti ketinamų pareikšti reikalavimų esmės bei jais siekiamo teisinio rezultato, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pareiškėjos reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje šiomis aplinkybėmis nebūtų perspektyvus.

Pripažinus, kad pareiškėjos kreipimasis į atsakovą neatitiko Įstatyme įtvirtintų pagrindinių sąlygų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti, nėra pagrindo naikinti Sprendimą.

Dėl paminėto Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas ir pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjos L. Z. N. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Arūnas Sutkevičius