A-221-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-221-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00060-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.3.5; 15.2.3.1; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 4–7) į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir atsakovas, Kultūros paveldo departamentas, apeliantas), 5 989,50 Lt turtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėja nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso 0,1004 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), kuris suformuotas detaliuoju planu padalinus žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal Kultūros paveldo departamento išduotas sąlygas planuojamoje teritorijoje nereikėjo atlikti archeologinių kasinėjimų, detaliajam planui pritarė Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis padalinys, planas patvirtintas Palangos miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 16 d. sprendimu Nr. T2-74.

Teigė, kad Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2013 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. (12.14.-K1)2K1-293, rengiant gyvenamosios paskirties pastato techninį projektą Žemės sklype, buvo įpareigota vadovautis Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. ĮV-538 patvirtinto paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.13.01:2011 „Archeologinio paveldo tvarkyba“ (toliau – ir PTR 2.13.01:2011) 12.3 punkto nuostatomis, numatančiomis privalomai atlikti archeologinius tyrimus, nes projektuojamas objektas yra registruotų kultūros vertybių, pripažintų saugoti viešajam ir moksliniam pažinimui, vizualinės apsaugos zonoje.

Nurodė, jog sprendimo dalį dėl reikalavimo atlikti archeologinius tyrimus apskundė teismui ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-2393/2013 konstatuota, kad teritorija, kurioje projektuojamas pastatas, nėra apsaugos nuo fizinio poveikio pozonyje, todėl atsakovo sprendimas rengiant pastato techninį projektą taikyti PTR 2.13.01:2011 12.3 punkto nuostatas, numatančias privalomai atlikti archeologinius tyrimus, neteisėtas. Teigė, jog, vykdydama Kultūros paveldo departamento neteisėtą sprendimą, sklype atliko žvalgomuosius archeologinius tyrimus, už kuriuos sumokėjo 5 989,50 Lt, t. y. patyrė turtinę žalą (nuostolius).

Archeologės 2013 m. balandžio 30 d. pažymoje konstatuota, jog archeologiškai vertingų sluoksnių, struktūrų, radinių ir moksliškai vertingų archeologinių sluoksnių neaptikta. Pareiškėja prašė priteisti turtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento, vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu. Argumentavo, jog egzistuoja visos būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. žala, priežastinis ryšys ir neteisėti veiksmai, kuriais laikytinas viešojo administravimo institucijos netinkamas teisės aktų aiškinimas ir taikymas, netinkamas situacijos vertinimas ir privertimas atlikti veiksmus, kurių ji neturėjo atlikti, tačiau jų neatlikus institucija nebūtų suderinusi techninio projekto sprendinių bei ji nebūtų galėjusi pradėti statinio statybos ir dėl to būtų patyrusi papildomų nuostolių.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 22–24, 25–27) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas pripažino pareiškėjos išdėstytas faktines aplinkybes, tačiau teigė, jog nėra visų būtinų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti pagal CK 6.271 straipsnį. Nurodė, jog pareiškėja neįrodė priežastinio ryšio tarp 2013 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. (12.14.-K1)2K1-293, kurio dalis panaikinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-2393/2013, ir jos užsakymu atliktų žvalgomųjų archeologinių tyrimų. Argumentavo, jog pareiškėja skundą dėl sprendimo dalies panaikinimo Klaipėdos apygardos administraciniam teismui padavė 2013 m. kovo 8 d. ir, nelaukusi teismo sprendimo, pradėjo vykdyti archeologinius tyrimus, kuriems jos prašymu 2013 m. balandžio 18 d. išduotas leidimas Nr. 19. Teigė, jog išlaidas pripažįstant tiesioginiais nuostoliais turi būti įvertinta, ar išlaidos buvo neišvengiamos, priverstinės ir būtinos bei protingos. Atsakovo teigimu, pareiškėja, pasirinkusi teisminį savo teisių gynimą, bet vykdydama ginčijamą sprendimą, veikė savo rizika, suvokdama galimus teisinius padarinius, todėl patirtos išlaidos už archeologinius tyrimus nelaikytinos būtinomis ir protingomis ir nepripažintinos tiesioginiais nuostoliais. Pažymėjo, jog pareiškėja, ginčydama Kultūros paveldo departamento 2013 m. vasario 15 d. sprendimo dalį, neprašė taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytos reikalavimo užtikrinimo priemonės – ginčijamo akto laikino sustabdymo. Argumentavo, jog neįrodyta ir antroji civilinės atsakomybės sąlyga – žala. Atsakovo teigimu, prieš 2013 m. balandžio 18 d. leidimo vykdyti archeologinius tyrimus išdavimą UAB „Statybų archeologija“ 2013 m. balandžio 17 d. pareiškėjai išrašė PVM sąskaitą faktūrą ir pinigų priėmimo kvitą, tačiau jame nėra pareiškėjos parašo, patvirtinančio, kad ji pinigus sumokėjo. Teigė, jog toks dokumentas neįrodo pareiškėjos patirtos žalos. Pažymėjo, jog pagal PTR 2.13.01:2011 13 punktą draudžiama atlikti archeologinius tyrimus be Kultūros paveldo departamento išduoto leidimo. Aplinkybė, jog už archeologinius tyrimus pareiškėja sumokėjo anksčiau nei buvo gautas leidimas jiems atlikti, patvirtina, kad ji elgėsi neapdairiai ir veikė savo rizika.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 28 d. sprendimu (b. l. 42–47) patenkino pareiškėjos skundą. Teismas priteisė pareiškėjai iš atsakovo 5 989,50 Lt turtinės žalos atlyginimą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamos bylos dalykas – turtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento, CK 6.271 straipsnio pagrindu.

Teismas pažymėjo, jog viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš paminėtų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Teismas pirmiausia vertino, ar atsakovas atliko neteisėtus veiksmus.

Teismas nustatė, kad Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2013 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. (12.14.-K1)2K1-293, rengiant gyvenamosios paskirties pastato techninį projektą Žemės sklype, pareiškėja buvo įpareigota atlikti archeologinius tyrimus pagal PTR 2.13.01:2011 12.3 punkto reikalavimus, nes projektuojamas objektas yra registruotų kultūros vertybių, pripažintų saugoti viešajam ir moksliniam pažinimui, vizualinės apsaugos zonoje. Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2013 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. (12.14.-K1)2K1-293 dalis dėl reikalavimo atlikti archeologinius tyrimus panaikinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-2393/2013.

Teismo sprendimu konstatuota, jog teritorija, kurioje projektuojamas pastatas, nėra apsaugos nuo fizinio poveikio pozonyje, todėl atsakovo sprendimas rengiant pastato techninį projektą taikyti PTR 2.13.01:2011 12.3 punkto nuostatas, numatančias privalomai atlikti archeologinius tyrimus, neteisėtas. Teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, turi res judicata galią, todėl nagrinėjamoje byloje teismų jau nustatytos faktinės aplinkybės iš naujo neįrodinėtinos (ABTĮ 96 str. 4 d., 58 str. 2 d.). Teismas pažymėjo, jog administracinio akto panaikinimas savaime nėra pakankamas valstybės ar savivaldybės deliktinės atsakomybės pagrindas.

Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1155/2009; 2011 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2265/2011; 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1337/2010; 2014 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-294/2014; 2014 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-643/2014). Taigi sprendimo, kurį priėmė Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis padalinys, panaikinimas, kaip reikšminga aplinkybė, nėra savaime pagrindas konstatuoti, kad viešojo administravimo subjektų veiksmai, susiję su ginčijamo sprendimo priėmimu, buvo neteisėti ab initio.

Valstybės viešoji atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus jie privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.), t. y. valstybės institucijos privalo nepažeisti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų.

Teismas taip pat nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-2393/2013, įvertinęs Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2013 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (12.14.-K1)2K1-293, konstatavo, jog sprendimas ne tik neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, įtvirtintų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje, bet ir „žemės sklypas, kuriame rengiamasi statyti projektuojamą pastatą, yra registruotų kultūros vertybių vizualinės apsaugos zonoje. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 11 straipsnyje, kurio taikymas numatytas atsakovo 2010 m. gegužės 18 d. išduotose planavimo sąlygose detaliojo planavimo dokumentams rengti, numatyta, kad saugomam objektui ar vietovei nustatoma žmogaus veiklos neigiamą poveikį šalinanti tarpinė apsaugos zona, kuri gali būti vieno arba dviejų skirtingo apsaugos ir naudojimo režimo pozonių (6 d.). Vizualinės apsaugos pozonis apibrėžtas kaip už kultūros paveldo objekto teritorijos ar apsaugos nuo fizinio poveikio pozonio esantys žemės sklypai ar jų dalys su ten esančiais kitais nekilnojamaisiais daiktais, kuriems taikomi šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimai, draudžiantys šiame pozonyje veiklą, galinčią trukdyti apžvelgti kultūros paveldo objektą (6 d. 2 p.). Dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad teritorijai, kurioje projektuojamas pastatas, nesant apsaugos nuo fizinio poveikio pozonyje (6 d. 1 p.), atsakovo sprendimas taikyti rengiant pastato techninį projektą paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.13.01:2011 „Archeologinio paveldo tvarkyba“, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. ĮV-538, 12.3 punkto nuostatas, numatančias privalomai atlikti archeologinius tyrimus, neteisėtas“. Esant tokiems Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo argumentams, teismas padarė išvadą, jog Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis padalinys, suformuluodamas specialųjį paveldosaugos reikalavimą pareiškėjai rengiant gyvenamosios paskirties pastato techninį projektą, pažeidė imperatyviųjų teisės aktų reikalavimus, neveikė taip, kaip privalėjo veikti, t. y. atliko neteisėtus veiksmus.

Teismas, be to, nustatė, kad pareiškėja, vykdydama neteisėtu pripažintą Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2013 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. (12.14.-K1)2K1-293, nuosavybės teise priklausančiame Žemės sklype atliko žvalgomuosius architektūrinius tyrimus; tai patvirtina archeologės 2013 m. balandžio 30 d. surašyta pažyma. Remdamasis byloje esančiais 2013 m. balandžio 17 d. PVM sąskaita faktūra STA Nr. 0087 ir 2013 m. balandžio 17 d. pinigų priėmimo kvitu Nr. 08, teismas nustatė, jog pareiškėja už atliktus archeologinius tyrinėjimus UAB „Statybų archeologija“ sumokėjo 5 989,50 Lt. Teismas pripažino nepagrįstu atsakovo argumentą, jog pinigų priėmimo kvitas nagrinėjamoje byloje yra netinkamas dokumentas, įrodantis pinigų sumokėjimo faktą, nes jo nepasirašė pinigus sumokėjęs asmuo. Pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 340 patvirtintų Pinigų priėmimo ir pinigų išmokėjimo kvitų naudojimo, išrašymo ir apskaitos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6.8 punkto nuostatas (2012 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 1K-359 redakcija), pirkėjo parašas, vardas, pavardė, asmens kodas ir gyvenamoji vieta pinigų priėmimo kvite yra nurodomi pirkėjo pageidavimu. Teismo vertinimu, tai reiškia, jog šie duomenys pinigų priėmimo kvite nėra privalomi ir jų nebuvimas nedaro įtakos pinigų priėmimo kvito tikrumui bei negali paneigti pinigų sumokėjimo fakto. PVM sąskaitoje faktūroje serija STA Nr. 0087, išrašytoje 2013 m. balandžio 17 d., nurodyta paslaugos pirkėja A. B. Teisinio vertinimo nekeitė aplinkybė, jog už archeologinius tyrimus juos atliekančiai įmonei pareiškėja sumokėjo iki leidimo vykdyti archeologinius tyrimus išdavimo, kuris buvo išduotas 2013 m. balandžio 18 d.

Teismas pripažino pagrįstu pareiškėjos argumentą, jog ji vykdė Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio reikalavimą atlikti žemės sklype archeologinius tyrimus siekdama gauti statybos leidimą. Nustatė, jog statybos leidimas Žemės sklype statyti gyvenamosios paskirties (vieno buto) pastatą išduotas 2013 m. liepos 31 d. Vadovaudamasis Statybos įstatymo (redakcija, galiojusi specialiųjų paveldosaugos reikalavimų išdavimo metu, nuo 2013 m. sausio 9 d. iki 2013 m. liepos 1 d.) 23 straipsnio 7 dalies 2 punktu, 20 straipsnio 3 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d.

įsakymu Nr. D1-708 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ (toliau – ir STR 1.05.06:2010) 7.2.1 punktu, 8 priedo 5.3 punktu, teismas padarė išvadą, jog, neįvykdžiusi specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, pareiškėja nebūtų galėjusi parengti statinio projekto ir gauti jį statyti leidžiantį dokumentą, todėl laikė pagrįstais pareiškėjos argumentus, kad dėl šios priežasties ji galėjo patirti kitų išlaidų, susijusių su statinio statyba. Tai, jog pareiškėja, ginčydama tokį reikalavimą teisme, nelaukė teismo sprendimo įsiteisėjimo, teismo nuomone, nedaro įtakos jos atliktų veiksmų teisėtumui.

Vykdydama viešojo administravimo institucijos reikalavimą, ji įgijo teisėtus lūkesčius, jog jį įvykdžius jai nekils neigiamos pasekmės. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovui kyla pareiga suvokti savo neteisėtų reikalavimų galimas pasekmes, o asmuo negali atsidurti tokioje teisinėje situacijoje, kai, vykdydamas viešojo subjekto įpareigojimą, dėl to patiria neigiamas pasekmes ir turtinę žalą. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.

Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja ir kitos dvi valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinis ryšys ir žala, t. y. pareiškėja, įvykdžiusi Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio reikalavimą atlikti žemės sklype archeologinius tyrimus, patyrė turtinę žalą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pažymėjo, kad turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas, siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Turtinės žalos atlyginimas vertinamas kaip kompensacinė priemonė, būtina atkurti realius turtinius praradimus.

Teismas konstatavo, kad yra visos trys būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – valdžios institucijos (tarnautojų, pareigūnų) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), pareiškėjos patirta žala (CK 6.249 str.) ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei žalos (CK 6.247 str.), todėl pareiškėjai priteisė 5 989,50 Lt turtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento. Teismas patenkino pareiškėjos skundą, vadovaudamasis ABTĮ 88 straipsnio 5 punktu.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 50–52) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėja neįrodė pinigų sumokėjimo fakto, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala buvo tikrai patirta, teko būtent pareiškėjai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1950/2012). Pareiškėja turėjo visas galimybes pateikti teismui duomenis, įrodančius viešosios atsakomybės sąlygą – žalą, tačiau šia galimybe nepasinaudojo, todėl patirta žala nebuvo įrodyta.

2. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011), nebuvo įrodytas priežastinis ryšys tarp Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2013 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. (12.14.-K1)2K1-293 dalies, kuri buvo panaikinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-2393/2013, ir pareiškėjos užsakymu atliktų žvalgomųjų archeologinių tyrimų. Pareiškėja veikė savo rizika ir jos tariamai patirtos išlaidos, susijusios su žvalgomųjų archeologinių tyrimų užsakymu, nebuvo neišvengiamos, priverstinės ir nelaikytinos protingomis, todėl jos negali būti pripažintos tiesioginiais nuostoliais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1603/2013; CK 6.282 str. 1 d.).

3. Pareiškėja neįrodė dviejų viešosios atsakomybės sąlygų – patirtos žalos ir priežastinio ryšio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1950/2012). Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-321/2011).

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 57–58) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, taip pat priteisti 600 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymu.

Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-2393/2013 nustatė neteisėtus Kultūros paveldo departamento veiksmus. Ginčas vyksta tik dėl jai atsiradusios žalos ir priežastinio ryšio. Pažymi, kad turėjo išlaidų, todėl žala jai buvo padaryta. Vykdydama viešojo administravimo subjekto įpareigojimą, patyrė neigiamas pasekmes ir turtinę žalą, todėl priežastinis ryšys yra akivaizdus. Teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, tinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir nustatė, kad yra visos trys būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje sprendžiamas turtinės žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjekto – Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio – neteisėtų veiksmų, atlyginimo klausimas. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). CK 6.271 straipsnis nustato valstybės deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijos (šiuo atveju Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos (jai atstovaujančių darbuotojų) veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, nustatyti (išaiškinti), kaip pasireiškė prašiusio atlyginti asmens (šiuo atveju pareiškėjos) nurodyta žala (CK 6.249 str. taikymo prasme turtinė žala), nustatyti (išaiškinti), ar tarp pareiškėjos nurodytų kaip neteisėtų veiksmų ir jos prašomos atlyginti žalos yra priežastinis ryšys, kaip jis apibūdinamas CK 6.247 straipsnyje.

Iš bylos matyti, kad Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio veiksmų neteisėtumą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme pareiškėja sieja su, jos teigimu, neteisėtu šios institucijos 2013 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. (12.14.-K1)2K1-293, kuriuo pareiškėja buvo įpareigota, rengiant gyvenamosios paskirties pastato techninį projektą Žemės sklype, vadovautis PTR 2.13.01:2011 12.3 punkto nuostatomis, numatančiomis privalomai atlikti archeologinius tyrimus, nes projektuojamas objektas yra registruotų kultūros vertybių, pripažintų saugoti viešajam ir moksliniam pažinimui, vizualinės apsaugos zonoje. Iš bylos medžiagos matyti, kad ši minėto Kultūros paveldo departamento sprendimo dalis, kaip ir joje nustatytas įpareigojimas, buvo panaikinti įsiteisėjusiu nuo jo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-2393/2013. Todėl, sprendžiant atsakovo veiksmų neteisėtumo klausimą CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme, yra būtina pasisakyti dėl šio teismo sprendimo reikšmės.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas savaime negali būti pagrindu pripažinti paminėtą Kultūros paveldo departamento sprendimą neteisėtu veiksmu CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Tam, kad toks veiksmas (nurodytas įpareigojimas) CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu būtų pripažintas neteisėtu veiksmu, yra būtina atlikti faktinių jo priėmimo aplinkybių įvertinimą, turint tikslą nustatyti, ar, priimdamas šį sprendimą, Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis padalinys veikė taip, kaip jo veiklą reglamentuoja įstatymai, t. y. nepažeidė jo kompetenciją priimti tokio pobūdžio sprendimą nustatančio teisės akto reikalavimų, įvertinti šiuos pažeidimus (jeigu jie buvo padaryti) jų akivaizdumo aspektu. Tokiam vertinimui atlikti svarbią (bet, kaip jau buvo pasakyta aukščiau, ne lemiamą) reikšmę turi faktas, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo paminėtu sprendimu aptariama Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio sprendimo dalis buvo panaikinta, teismui pripažinus ją neteisėta. Nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2393/2013 yra reikšmingas jame pateiktų aukščiau aptartų (CK tokio pobūdžio administracinėms byloms reikšmingų) aplinkybių įvertinimo prasme, t. y. ta prasme, kiek jame yra aptartos ir įvertintos Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2013 m. vasario 15 d. sprendimo priėmimo aplinkybės.

Pasisakydama šiuo klausimu, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta, Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2013 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėja buvo įpareigota, rengiant gyvenamosios paskirties pastato techninį projektą Žemės sklype, vadovautis PTR 2.13.01:2011 12.3 punkto nuostatomis, pagal kurias privaloma atlikti archeologinius tyrimus tvarkybos, statybos ar kraštotvarkos darbų projektui kultūros paveldo objektuose, šių objektų ir kultūros paveldo vietovių teritorijose (jei turimais duomenimis pagrindžiama archeologinio pobūdžio vertingųjų savybių buvimo tikimybė – ir kultūros paveldo objektų bei kultūros paveldo vietovių apsaugos zonose) pagrįsti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-2393/2013 buvo nustatyta, kad atsakovo priimtas 2013 m. vasario 15 d. sprendimas neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, kadangi jame konstatuota, kad projektuojamas objektas yra registruotų kultūros vertybių, pripažintų saugoti viešajam pažinimui ir moksliniam pažinimui, vizualinės apsaugos zonoje, bei nurodyti reikalavimai rengiant techninį projektą, tačiau nenurodyti išsamūs argumentai ir nepateiktas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas konkretų sprendimą.

Taip pat pažymėta, kad pati PTR 2.13.01:2011 12.3 punkto norma reikalauja turimais faktiniais duomenimis pagrįsti archeologinio pobūdžio vertingųjų savybių buvimo tikimybę, o tai ginčijamame akte nepadaryta, todėl, atkreipęs dėmesį į tai, kad Žemės sklypas, kuriame rengiamasi statyti projektuojamą pastatą, yra registruotų kultūros vertybių vizualinės apsaugos zonoje, bei vadovaudamasis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 6 ir 11 straipsniais, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje administracinėje byloje konstatavo, kad, teritorijai, kurioje projektuojamas pastatas, nesant apsaugos nuo fizinio poveikio pozonyje (6 d. 1 p.), atsakovo sprendimas rengiant pastato techninį projektą taikyti paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.13.01:2011 12.3 punkto nuostatas yra neteisėtas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tokį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo konstatavimą bei aktualų teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad aptariamo Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio 2013 m. vasario 15 d. sprendimo trūkumai yra esminiai ir akivaizdūs, t. y. pagal savo pobūdį jie yra pakankami pripažinti šį sprendimą neteisėtu veiksmu ir valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme. Todėl kolegija sutinka su iš esmės teisinga šiuo klausimu padaryta pirmosios instancijos teismo išvada.

Pasisakydama dėl kitų dviejų būtinų sąlygų atsakovo deliktinei atsakomybei atsirasti (žalos bei priežastinio ryšio tarp aukščiau aptarto atsakovo 2013 m. vasario 15 d. sprendimo ir žalos atsiradimo), teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjos teigimą, kad dėl Žemės sklype atliktų žvalgomųjų archeologinių tyrimų patirta 5 989,50 Lt turtinė žala (nuostoliai) atsirado būtent dėl šio neteisėto Kultūros paveldo departamento sprendimo vykdymo, pripažįsta būtina pasisakyti dėl šių nagrinėjamai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių.

Pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 2 punktą, statinio projektas rengiamas, be kita ko, vadovaujantis Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos išduotais specialiaisiais paveldosaugos reikalavimais, taikomais kultūros paveldo vertybei ar jos teritorijai, konkrečiam kultūros paveldo statiniui, statiniui, esančiam kultūros paveldo objekto teritorijoje arba kultūros paveldo vietovėje ar jų apsaugos zonose, o Statybos įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 2 punkte numatyta, kad vienas iš dokumentų, pateikiamų leidimui statyti naują statinį gauti, yra statybos projektas ir kompiuterinė laikmena su statybos projekto įrašu arba tik kompiuterinė laikmena su statybos projekto įrašu, jeigu šį projektą privalantys pasirašyti asmenys jį pasirašė elektroniniais parašais.

Taigi, siekdama gauti leidimą statyti naują statinį, pareiškėja turėjo vykdyti kompetentingos institucijos – Kultūros paveldo departamento – išduotą specialųjį paveldosaugos reikalavimą, t. y. atlikti archeologinius tyrimus Žemės sklype, o neįvykdžiusi specialiųjų paveldosaugos reikalavimų pareiškėja nebūtų galėjusi parengti statinio projekto ir gauti jį statyti leidžiantį dokumentą, todėl pagrįstais pripažintini pareiškėjos argumentai, kad dėl šios priežasties, neįvykdžiusi vėliau neteisėtu pripažinto atsakovo reikalavimo, ji galėjo patirti kitų išlaidų, susijusių su statinio statyba.

Vykdant atsakovo sprendimą patirtą žalą pareiškėja grindžia 2013 m. birželio 17 d. PVM sąskaita faktūra bei pinigų priėmimo kvitu, patvirtinančiais archeologinių tyrinėjimų apmokėjimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, nesutinka su atsakovo teigimu, jog dieną prieš leidimo vykdyti archeologinius tyrimus išdavimą išrašytas pinigų priėmimo kvitas, jame nesant pareiškėjos parašo, patvirtinančio, kad ji pinigus sumokėjo, neįrodo pareiškėjos patirtos žalos, o aplinkybė, jog už archeologinius tyrimus pareiškėja sumokėjo anksčiau nei buvo gautas leidimas jiems atlikti, patvirtina, kad ji elgėsi neapdairiai ir veikė savo rizika, kadangi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. spalio 30 d.

įsakymu Nr. 340 patvirtintų Pinigų priėmimo ir pinigų išmokėjimo kvitų naudojimo, išrašymo ir apskaitos taisyklių 6.8 punktu, pirkėjo parašas, vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta kvite nurodomi pirkėjo pageidavimu, t. y. jų nurodymas nėra būtinas. Tai, kad pareiškėja archeologinį tyrimą apmokėjo dar prieš leidimo vykdyti archeologinius tyrimus išdavimą, nagrinėjamu atveju neturi lemiamos įtakos sprendžiant žalos pareiškėjai atsiradimo klausimą, nes šiuo atveju archeologiniai tyrimai, už kuriuos pareiškėja sumokėjo, buvo atlikti, tai padaryta tinkamai, šis apmokėjimas byloje nėra ginčijamas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog turtinės žalos atsiradimo faktas, CK 6.249 ir 6.271 straipsnių taikymo požiūriu, yra įrodytas.

Pasisakydama dėl priežastinio ryšio tarp pareiškėjos patirtos turtinės žalos ir atsakovo priimto 2013 m. vasario 15 d. sprendimo, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju yra aiškus priežastinis ryšys, kadangi pareiškėja, siekdama naudotis jai priklausančiu Žemės sklypu, laikydamasi teisės aktuose nustatytų reikalavimų statyboms pradėti ir vykdyti, įgyvendino Statybos įstatyme nurodyto atsakingo subjekto jai nustatytus reikalavimus, kurie, kaip jau minėta, buvo nustatyti nepagrįstai, pažeidžiant įstatymus priimtu Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio sprendimu. Vykdydama valstybės institucijos sprendimą, pareiškėja turėjo teisėtą lūkestį, jog jį įvykdžius jai nekils neigiamos pasekmės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog asmuo negali atsidurti tokioje teisinėje situacijoje, kai vykdydamas viešojo subjekto įpareigojimą, dėl to patiria neigiamas pasekmes ir turtinę žalą. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Taip pat, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde atsakovo, vadovaujantis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, nurodyto teiginio, kad užsakydama archeologinius tyrimus Žemės sklype pareiškėja veikė savo rizika ir jos tariamai patirtos išlaidos, susijusios su žvalgomųjų archeologinių tyrimų užsakymu, nebuvo neišvengiamos, priverstinės ir nelaikytinos protingomis, todėl jos negali būti pripažintos tiesioginiais nuostoliais, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija dar kartą pažymi, jog vykdydama ginčijamą sprendimą pareiškėja veikė laikydamasi teisės aktų nustatytos tvarkos statybos leidimui gauti, todėl tai, kad pareiškėja, ginčydama tokį reikalavimą teisme, nelaukė teismo sprendimo įsiteisėjimo, nedaro įtakos jos atliktų veiksmų teisėtumui.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijos (tarnautojų, pareigūnų) neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), pareiškėjos patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis) ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų bei žalos (CK 6.247 straipsnis) – buvimą ir padarė pagrįstą išvadą, jog žala pareiškėjai kilo dėl neteisėtų Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir paliktinas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vertindama atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktą pareiškėjos prašymą priteisti 600 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą, kurį grindžia PVM sąskaita faktūra ir UAB „Almontus“ kasos pajamų orderiu už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (b. l. 59, 60), teisėjų kolegija pažymi, jog, pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, suteikia teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas ir nustato, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Nustatant pareiškėjai priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, taip pat turi būti atsižvelgta į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d nutarimą Nr. 1543, kuriuo nuo 2013 m. sausio 1 d. patvirtinta minimali mėnesinė alga – 1 000 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į galutinį byloje priimtą sprendimą, nurodo, jog byloje sprendimas buvo priimtas pareiškėjos naudai ir iš esmės buvo patenkinti jos interesai, todėl, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalimi, protingumo, proporcingumo principais, pareiškėjai priteistinos jos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patirtos išlaidos – 600 Lt, t. y. 173,77 Eur (600 Lt / 3,45280 Lt).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 45 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai A. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, 173,77 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt tris eurus ir septyniasdešimt septynis centus) išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis