A-575-458-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-458/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00514-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas E. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), po 50 Lt neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną dieną, praleistą Lukiškių TI-K, pažeidžiant įstatymus.

Pareiškėjas nurodė, kad jis Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas yra apie 8 kv. m, periodiškai buvo kalinamas su 2–3 asmenimis. Tuo tarpu pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, dėl to pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K darbuotojus su žodiniais skundais. Pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas perpildytose, ankštose kamerose, dėl ko patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai. Be to, tvirtino, kad dėl nuolatinio asmeninės erdvės pažeidinėjimo sumažėjo pareiškėjo pasitikėjimas savimi, jis tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai. Pareiškėjas akcentavo, kad dėl patirtų išgyvenimų ir traumų ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K psichiatrą ir psichologą. Taip pat nurodė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pablogėjo ir jo regėjimas. Pažymėjo, jog dėl šių fizinių negalavimų ir psichologinių sukrėtimų, kuriuos sukėlė netinkamos kalinimo sąlygos, jis patyrė neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 7–12) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K nurodė, kad 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Paaiškino, kad pareiškėjui būnant kamerose 2012 m. balandžio 27 d. ryte, 2012 m. birželio 26 d. ryte, 2012 m. rugsėjo 11 d. ryte ir laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 26 d. iki 2012 m. lapkričio 9 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

Kartu pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

Atkreipė dėmesį, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau esant tokiai situacijai administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Taip pat pabrėžė, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Nurodė, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, o reikalingas inventorius ir valymo priemonės yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja. Be to, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais pratęsiama.

Akcentavo, kad nuolat yra atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K taip pat pabrėžė, kad pareiškėjo sveikatos istorijoje nėra įrašų, jog jis kreipėsi pagalbos į psichiatrą ar dėl regėjimo problemų į gydytojus. Pareiškėjui Lukiškių TI-K visada buvo suteikiama reikiama pagalba ar gydymas, skiriami ir duodami gydymui skirti vaistai, pareiškėjas buvo tinkamai apžiūrėtas medicinos darbuotojų.

Nors pareiškėjas į Psichologinės tarnybos specialistus kreipėsi raštiškai 3 kartus, jis adaptacijos problemomis įkalinimo įstaigoje nepasižymėjo, nusiskundimų ir pretenzijų nebuvo išreiškęs. Kartu paaiškino, kad dėl laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją su žodiniais ar rašytiniais skundais (prašymais) pareiškėjas nesikreipė. Pažymėjo, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 25 d. sprendimu (b. l. 77–83) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog bendra pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K trukmė (nuo 2012 m. sausio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 23 d.) – 308 paros, iš jų pareiškėjo laikymo sąlygos 15,5 paros atitiko reikalavimus, o 292,5 paros jo laikymo sąlygos neatitiko reikalavimų. Pareiškėjas per šį laikotarpį nesikreipė į Lukiškių TI-K su rašytiniais ar žodiniais pareiškimais, prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų, o iš Lukiškių TI-K Psichologinės tarnybos 2013 m. vasario 21 d. pažymos Nr. 24-761 matyti, kad pareiškėjas 3 kartus kreipėsi į šios tarnybos specialistus, tačiau adaptacijos problemomis nepasižymėjo ir neišreiškė nusiskundimų ar pretenzijų. Remdamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, CK 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 6.250 straipsnio 1 dalimi, LVAT praktika bei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, teismas nustatė, jog pareiškėją ilgą laiką laikius netinkamomis sąlygomis, jam buvo padaryta tam tikra neturtinė žala. Atsižvelgęs į CK 6.250 straipsnio 2 dalį, LVAT ir EŽTT praktiką, taip pat į tai, kad pareiškėjas yra jaunas asmuo (22 m. amžiaus), jis dėl regėjimo ar psichikos problemų pas gydytojus nesilankė, o nuolat diagnozuotu sinusitu pradėjo sirgti dar būdamas vaiku ir byloje nėra jokių įrodymų, kad prastos laikymo sąlygos kaip nors būtų paveikę jo emocinę ar fizinę būseną, teismas konstatavo, jog 500 Lt yra pakankama suma pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Kartu teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K administracija siekė pažeminti ir sumenkinti pareiškėją, o pareiškėjo skunde nurodomi neturtinės žalos pagrindimo motyvai yra deklaratyvūs, perrašyti iš įstatymo, norint atitikti jo reikalavimus, nes priešingu atveju, jei pareiškėjui jo laikymo sąlygos būtų buvę tokios nepakeliamos, jis problemas būtų bandęs išspręsti ikiteismine tvarka.

III. Pareiškėjas E. G. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 90–91), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai ir priteisti jam po 50 Lt neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną dieną, praleistą Lukiškių TI-K, pažeidžiant įstatymus, iš viso 14 500 Lt. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2401-624/2013 lygiai tokiomis pačiomis sąlygomis kalėjusiam asmeniui priteisė 300 Lt kompensaciją už tris savaites. Tuo tarpu pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo laikomas 10 mėn., o jam priteistas tik 500 Lt neturtinės žalos atlyginimas. Be to, EŽTT praktika rodo, jog už panašius žmogaus teisių pažeidimus priteisiamos žymiai didesnės kompensacijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 23 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad pareiškėjas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, o teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo padaryta tam tikra neturtinė žala ir egzistuoja pagrindas ją atlyginti. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 7–10, 14–15) matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 20 d. iki 2012 m. lapkričio 23 d., iš viso 308 paras, iš kurių 292,5 paros jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu teisės aktų reikalavimų neatitinkantis vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 1,25 kv. m iki 2,72 kv. m, o didžiąją laiko dalį buvo apie 2–2,5 kv. m. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų suimtiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Taigi, nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 500 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią.

Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam po 50 Lt neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną dieną, praleistą Lukiškių TI-K, pažeidžiant įstatymus, iš viso 14 500 Lt. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, sudaromos sąlygos palaikyti švarą ir tvarką kamerose bei pasitelkiami tretieji asmenys, siekiant, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, rodo, jog laisvės atėmimo vietos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti visose kalinimo patalpose tinkamas gyvenimo sąlygas ir neturi tikslo specialiai žeminti bausmes atliekančių asmenų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis.

Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu (b. l. 16–21), o į teismą dėl žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi tik praėjus beveik 3 mėnesiams po jo išvykimo iš Lukiškių TI-K. Nors pareiškėjas kalinimo metu vieną kartą buvo kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu skirti jam dietinį maitinimą (b. l. 56), vėliau jis šio prašymo atsisakė (b. l. 54–55), o kitų nusiskundimų pareiškėjas iš esmės nepareiškė, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus.

Juolab kad iš bylos medžiagos matyti, jog siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis (b. l. 57–67), o kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš byloje esančių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę (b. l. 22–53) matyti, kad pareiškėjas nuolat diagnozuotu sinusitu pradėjo sirgti dar būdamas vaiku, o ginčo laikotarpiu dėl regėjimo ar psichikos problemų pas gydytojus nesilankė.

Ginčui aktualiu kalinimo laikotarpiu pareiškėjas buvo jauno amžiaus (22 m.), jis yra vyriškos lyties asmuo ir, nors pareiškėjas tris kartus raštiškai kreipėsi į Psichologinės tarnybos specialistus dėl psichologinės pagalbos, jis adaptacijos problemomis nepasižymėjo, nusiskundimų ir pretenzijų išreikšta nebuvo. Be to, kaip minėta, byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 7 000 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 7 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui E. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 7 000 Lt (septynis tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys