A-552-484-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-484/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01050-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo grupės vyresniajam postiniui B. S. dėl be pagrindo gautos piniginės kompensacijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Komisariatas) prašymu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo grupės vyresniojo postinio B. S. be pagrindo gautą piniginės kompensacijos dalį – 6 568,13 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad permoka buvo padaryta atsakovui dėl skaičiavimo klaidų, o pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 224 straipsnio 3 dalį tokiu atveju yra teisinis pagrindas išieškoti pinigines lėšas iš žmogaus, kuris jas gavo nepagrįstai. Komisariato manymu, nors ir neteisingai buvo taikytas Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 6.10 punktas, šiuo atveju buvo padaryta būtent sąskaitybos klaida. Pareiškėjas darė išvadą, kad dėl šios priežasties yra pagrindas pinigines lėšas priteisti iš atsakovo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į teismų praktiką, pažymėjo, kad Komisariato darbuotoja tarnybiniame pranešime nurodė, jog skaičiuodama išeitinę kompensaciją pritaikė ne tą punktą, taip pat Policijos departamento finansų valdybos tarnybiniame pranešime nurodyta, kad išeitinė kompensacija B. S. apskaičiuota neteisingai – atsakovui turėjo būti taikytas Aprašo 6.9 punktas ir skaičiuojama nustatyta pareiginė alga, o ne vidutinis darbo užmokestis. Pareiškėjo teigimu, atsakovo veiksmai yra sąžiningi, apie neteisingai pervestą pinigų sumą atsakovas sužinojo gavęs Komisariato Finansų skyriaus raštą. Pareiškėjo nuomone, asmuo, sužinojęs, jog jam neteisingai pervesta pinigų suma, turėtų vadovautis padorumo kriterijais, bendros situacijos supratimu ir grąžinti permokėtą pinigų sumą.

Atsakovas B. S. atsiliepimu į prašymą prašė prašymą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad 2013 m. balandžio 13 d. buvo atleistas iš tarnybos ir po pusantro mėnesio paskambinusi atsakovo darbuotoja pareikalavo grąžinti neteisingai priskaičiuotus ir pervestus pinigus, t. y. 6 568,13 Lt. B. S. informavo, kad pinigų nebeturi. Atsakovo manymu, buvo pervesta teisinga pinigų suma, kadangi jis iš darbo išėjo dėl ligos, darbo stažas yra didelis, atleidžiant iš tarnybos buvo paskaičiuota išeitinė kompensacija. Atsakovas pabrėžė, kad asmeniškai niekaip negalėjo įtakoti pervestos pinigų sumos dydžio, kadangi visi pateikti reikalingi dokumentai buvo pagrįsti ir tinkami. B. S. nesutiko šią pinigų sumą grąžinti, nes jo veiksmuose nėra nesąžiningumo. Atsakovo manymu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti Aprašo 6.9 punktą, kuriame nurodyta, jei darbuotojas skaičiuojamu laikotarpiu be pateisinamos priežasties neturėjo įmonėje darbo užmokesčio, iš kurio turi būti skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis, turi būti skaičiuojama pareiginė alga. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog Aprašo 6.10 punktas numato, jog ši nuostata taikoma, kai minėtuoju laikotarpiu darbuotojo uždarbis buvo didesnis už darbo apmokėjimo dydžius, nurodytus šio Aprašo 6.9 punkte. Atsakovo manymu, šiuo atveju nėra jokios sąskaitybos ar skaičiavimo klaidos, negalėjo būti taikomas Aprašo 6.9 punktas, turėjo būti taikomas Aprašo 6.10 punktas, suskaičiuota ir jam pervesta pinigų suma yra teisinga.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vertino DK 224 straipsnio turinį ir darė išvadą, jog šiuo atveju įstatymų leidėjas įtvirtino pareigą darbdaviui, reiškiančiam reikalavimą dėl permokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo iš darbuotojo, įrodyti ne tik permokėto darbo užmokesčio faktą, bet ir aplinkybę, jog permokėto darbo užmokesčio dalis susidarė dėl skaičiavimo klaidos.

Teismas nustatė, kad be pagrindo gautos piniginės kompensacijos dalies atsiradimo faktas kildinamas iš to, jog Komisariatas pareigūnui B. S. vidutinį darbo užmokestį apskaičiavo iš 2012 m. gruodžio mėnesio vidutinio darbo užmokesčio. Pareigūnas B. S. atleistas iš pareigų 2013 m. balandžio 10 d., skaičiuojamasis laikotarpis pareigūno vidutiniam darbo užmokesčiui apskaičiuoti buvo 2013 m. sausio, vasario ir kovo mėnesiai. Pareigūnas B. S. 2013 m. sausio 2, 3 dienomis atostogavo, o nuo 2013 m. sausio 4 d. iki balandžio 14 d. sirgo. Kadangi pareigūnas skaičiuojamuoju laikotarpiu dėl pateisinamos priežasties neturėjo darbo užmokesčio, tai vidutinis darbo užmokestis, vadovaujantis Aprašo 6.9 punktu, turėjo būti skaičiuojamas iš nustatytos pareiginės algos. Pareigūnui turėjo būti priskaičiuota 8 349,00 Lt išeitinės kompensacijos, iš jų 6 553,4 Lt darbo užmokesčio ir 1 795,6 Lt socialinio draudimo įmokų. Permoka sudaro 10 316,24 Lt, iš jų 8 097,52 Lt darbo užmokesčio ir 2 218,72 Lt socialinio draudimo įmokų.

Teismas nustatė, kad Komisariato Finansų skyriaus vyresniosios specialistės tarnybiniame pranešime nurodoma, jog skaičiuojant B. S. 2013 m. sausio mėnesio atlyginimą buvo padaryta klaida ir už suteiktas kasmetines atostogas 2013 m. sausio mėnesio 2 ir 3 dienomis nepriskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis. Ši klaida įtakojo neteisingą išeitinės kompensacijos ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas apskaičiavimą. Kadangi sausio mėnesį buvo padaryta klaida (nebuvo paskaičiuotas atlyginimas už kasmetinės atostogas), buvo pritaikytas Aprašo 6.10 punktas ir darbuotojui, kuris skaičiuojamuoju laikotarpiu neturėjo darbo užmokesčio, gauto paskutinius 3 mėnesius, išeitinei kompensacijai skaičiuoti pasirinko laikotarpį prieš ligą, t. y. 2012 m. spalį, lapkritį ir gruodį. Ištaisius sausio mėnesį padarytą klaidą, atsirado pareiga kitaip skaičiuoti išeitinę kompensaciją ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Vadovaujantis Aprašo 6.9 punktu, kasmetinės atostogos nesuteikia pagrindo pasirinkti laikotarpį prieš atostogas vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimui, todėl išeitinė kompensacija ir kompensacija už nepanaudotas atostogas turėjo būti skaičiuojamos tik iš nustatytos pareiginės algos. Atitaisius padarytą klaidą, išeitinės kompensacijos ir nepanaudotų atostogų permoka, atskaičius mokesčius, sudarė 6 823,98 Lt, iš jų išeitinė kompensacija 6 154,10 Lt, kompensacija už nepanaudotas atostogas 669,88 Lt bei neišmokėti 255,85 Lt už 2013 m. sausio mėnesio atostogas.

Įvertinęs šias aplinkybes teismas darė išvadą, jog skaičiuojant B. S. 2013 m. sausio mėnesio atlyginimą padaryta klaida ir už suteiktas kasmetines atostogas 2013 m. sausio 2 ir 3 dienomis nepriskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis. Ši klaida įtakojo neteisingą išeitinės kompensacijos ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas paskaičiavimą, t. y. vietoj Aprašo 6.9 punkto buvo pritaikytas Aprašo 6.10 punktas.

Teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, jog sąvoka skaičiavimas šios bylos kontekste negali būti aiškinama ta pačia apimtimi kaip ir sąvoka sąskaityba, tačiau atkreipė dėmesį, jog Lietuvių kalbos žodyne sąvoka sąskaityba yra aiškinama kaip buhalterinė apskaita, sąskaitų tvarkymas. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjas teismui pateikė tik įrodymus, susijusius su aplinkybėmis (Finansų skyriaus darbuotojos atliktais veiksmais) nulėmusiomis klaidos, o ne sąskaitybos klaidos (buhalterinės apskaitos, sąskaitų tvarkymo klaidos), dėl kurios atsakovui išeitinė kompensacija buvo apskaičiuota neteisingai.

Teismas, įvertinęs byloje turimus įrodymus, darė išvadą, jog atsakovas buvo sąžiningas ir dėl to negali būti taikoma CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata. Teismas konstatavo, jog priteisti iš atsakovo be pagrindo gautą piniginės kompensacijos dalį – 6 568,13 Lt, nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu (b. l. 55-57) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti prašymą ir iš atsakovo B. S. priteisti be pagrindo gautą išeitinės kompensacijos dalį ir dalį kompensacijos už nepanaudotas atostogas – 6 568,13 Lt.

Pareiškėjas pabrėžia, kad sąvokos skaičiavimo klaidos ir sąskaitybos klaidos nėra tapačios, sąvoka sąskaitybos klaida apima ne tik aritmetikos klaidas, bet ir klaidas, susijusias su darbo užmokesčio apskaita ir mokėjimu. Komisariatas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1355/2002. Pareiškėjo nuomone, teismas priėjo nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas teismui pateikė tik įrodymus, susijusius su aplinkybėmis, nulėmusiomis klaidos, o ne sąskaitybos klaidos, dėl kurios atsakovui išeitinė kompensacija buvo apskaičiuota neteisingai. Pareiškėjo nuomone, Finansų skyriaus darbuotojos veiksmais padaryta klaida turėtų būti vertinama kaip sąskaitybos klaida, nes buvo padaryta atliekant buhalterinę apskaitą, t. y. skaičiuojant B. S. atlyginimą nebuvo paskaičiuotas atlyginimas už kasmetines atostogas, o tai turėjo neigiamus padarinius – netinkamai pritaikyta teisės norma ir išmokėta daugiau pinigų nei priklausytų. Pareiškėjo manymu, teismas priėjo nepagrįstą išvadą, kad šiuo atveju netaikytinas Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktas. Pareiškėjo manymu, aplinkybė, kad B. S. elgėsi sąžiningai, neturi reikšmės, nes buvo padaryta sąskaitybos klaida, todėl B. S. gautus pinigus galima išreikalauti kaip be pagrindo įgytą turtą.

Atsakovas B. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 68-70) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo manymu, pareiškėjas jo atžvilgiu teisingai pritaikė Aprašo 6.10 punktą ir nepadarė jokios sąskaitybos klaidos. B. S. manymu, panaikinus teismo sprendimą, būtų pažeistas teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principai. Atsakovas pažymi, kad vadovavimas ne ta reguliuojančia nuostata negali būti laikomas sąskaitybos klaida. B. S. manymu, pareiškėjas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, kadangi ginčo faktinė situacija nėra tapati nagrinėjamai bylai, be to, teismų praktika negali būti statiška.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl be pagrindo gautos išmokos, susijusios su darbo užmokesčiu, išieškojimo iš buvusio statutinio valstybės tarnautojo.

Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas 2013 m. balandžio 10 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos ir jam išmokėta 18 665,27 Lt išeitinė kompensacija. 2013 m. gegužės mėnesį paaiškėjo, jog skaičiuodama atsakovui išeitinę kompensaciją, pareiškėjo Finansų skyriaus vyresnioji specialistė padarė klaidą, nes pritaikė ne Aprašo 6.9 punktą, o Aprašo 6.10 punktą, dėl ko buvo neteisingai nustatytas atsakovo vidutinis darbo užmokestis ir išeitinė kompensacija, atsakovui be pagrindo išmokėta 6 568,13 Lt suma. Dėl šių faktinių aplinkybių tarp šalių ginčo nėra.

Tarp šalių iš esmės nėra ginčo ir dėl to, kad atsakovas, gaudamas išeitinę kompensaciją, veikė sąžiningai, ką konstatavo pirmosios instancijos teismas savo sprendime.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnio prasme, pripažįsta, kad teismas tinkamai vertino atsakovo veiksmus sąžiningumo aspektu ir šiuo klausimu nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos panašiose bylose. (LAT 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K–3–449/2010, LVAT 2004 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1–355/2004, LVAT 2013 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A438-43/2013).

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktą, sąskaitybos klaidą prilygindamas skaičiavimo klaidai.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjas savo skundą grindė tiek Darbo kodekso 224 straipsnio 3 dalimi, tiek ir Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktu.

Nei Statutas, nei Valstybės tarnybos įstatymas tiesiogiai nereglamentuoja klausimų, susijusių su išskaitomis iš atleidžiamam valstybės tarnautojui išmokėto darbo užmokesčio ar kitų išmokų, todėl, vadovaujantis Statuto 5 straipsnio 2 dalies ir Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šiems klausimams spręsti taikytinas Darbo kodekso 224 straipsnis. Tačiau atsižvelgtina į tai, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas ne administracijos patvarkymų, susijusių su išskaitomis iš valstybės tarnautojui išmokėto darbo užmokesčio, klausimas, o išieškojimo iš atleistam valstybės tarnautojui išmokėto darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų, teisėtumas ir pagristumas

Darbo kodekso 224 straipsnio 3 dalis numato, kad negalima iš darbuotojo išieškoti permokėto ir neteisingai pritaikius įstatymą apskaičiuoto darbo užmokesčio, išskyrus skaičiavimo klaidos atvejus.

Darytina išvada, kad įstatymų leidėjas neleidžia iš darbuotojo išieškoti dėl netinkamo teisės akto taikymo permokėto darbo užmokesčio, išskyrus vienintelį atvejį – kai tai padaryta dėl skaičiavimo klaidos. Nagrinėjamoje byloje skaičiavimo klaidos nebuvo padaryta, pareiškėjo darbuotoja tik neteisingai pritaikė teisės aktą – Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašą, kas Darbo kodekso 224 straipsnio 3 dalies prasme tolygu netinkamam įstatymo pritaikymui.

Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, jog negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytos sumos, be pagrindo išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, taip pat yra nurodęs, kad darbuotojo gauta išeitinė išmoka negali būti iš jo išreikalauta kaip be pagrindo įgyta, išskyrus atvejus, kai šis darbuotojas veikė nesąžiningai arba buvo padaryta sąskaitybos klaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2006).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002-11-13 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1355/2002, nurodyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje sąvoka „skaičiavimo klaida“ yra aiškinama kaip sąskaitybos klaida. Sąskaityba nagrinėtos bylos prasme reiškė ne tik aritmetinį darbo užmokesčio skaičiavimą, bet ir kitus veiksmus, susijusius su darbo užmokesčio apskaita ir išmokėjimu (žodis “sąskaityba” lietuvių kalboje apibrėžiamas kaip sąskaitų tvarkymas: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p. 677).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje faktinės aplinkybės buvo kitokios, todėl šia nutartimi, kaip teisminiu precedentu, tiesiogiai remtis negalima. Nors CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte naudojama sąvoka „sąskaitybos klaida“ yra platesnė nei „skaičiavimo klaida“, tačiau ji neapima neteisingo įstatymo taikymo atvejų. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėjo darbuotoja, skaičiuodama atsakovo vidutinį darbo užmokestį, padarė ne sąskaitybos , o teisės akto taikymo klaidą , todėl šiuo atveju Civilinio kodekso 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktas netaikytinas.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas