eA-157-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-157-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07071-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 28; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ITP E2“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ITP E2“ skundą atsakovui Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „ITP E2“ elektroninėmis ryšio priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu prašydamas panaikinti Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 17R-769 (toliau – ir Sprendimas) dalyje, kurioje patirtos išlaidos dėl projekto plėtojimo pripažintos nepagrįstomis, bei įpareigoti Komisiją iš naujo išnagrinėti jo prašymą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Komisijai pateikė 2013 m. liepos 30 d. prašymą dėl 60 100 Lt patirtų išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, tačiau Komisija Sprendimu jam kompensavimo tik 100 Lt patirtų išlaidų, kitas išlaidas pripažino nepagrįstomis ir nekompensavo. Papildomai nurodė, kad jis buvo suplanavęs įrengti tris saulės elektrines. Pareiškėjas su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ 2012 m. rugpjūčio 3 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis), kuria UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ įsipareigojo jam įrengti 30 kW elektrinę ir gauti leidimą gamybai už 150 000 Lt be PVM, pareiškėjui sumokant 60 000 Lt avansą po leidimo plėsti energijos gamybos pajėgumą gavimo.

Šis leidimas buvo išduotas 2012 m. lapkričio 19 d. Pareiškėjas 2013 m. sausio 28 d. ir 2013 m. sausio 31 d. pavedimais sumokėjo UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ 60 000 Lt avansą. 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (toliau – ir Pakeitimo įstatymas). Pareiškėjui pradėjus vystyti saulės šviesos elektrinės projektą buvo pakeistas teisinis reglamentavimas ir iš jo buvo atimta galimybė gauti planuotą saulės elektrinės sugeneruotos energijos supirkimo tarifą (1,44 Lt/kWh).

Pasikeitus (sumažėjus) sugeneruotos energijos supirkimo tarifui, ženkliai sumažėjo pareiškėjo numatytas elektrinės pelningumas, žymiai ilgesnis tapo elektrinės atsipirkimo terminas ir projektas pareiškėjui tapo ekonomiškai nenaudingas ir nebeaktualus, todėl jis nusprendė atsisakyti šio projekto ir 2013 m. gegužės 3 d. nutraukė su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį. Pirkimo–pardavimo sutartyje buvo nustatyta, kad nutraukus sutartį ne dėl rangovo kaltės, avansiniai mokėjimai negrąžinami.

Pareiškėjo teigimu, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. 594 patvirtinto Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu kompensavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 5.4.3. punktą kompensuojami sumokėti ir negrąžinti avansiniai mokėjimai pagal sutartis dėl elektrinės projekto plėtojimo, todėl pareiškėjo rangovui sumokėtas ir neatgautas 60 000 Lt avansinis mokėjimas privalo būti kompensuotas pagal šią Aprašo nuostatą. Pareiškėjo vertinimu, jo prašomos kompensuoti išlaidos (sumokėtas avansas) yra įtvirtintos Aprašo 5 punkte, o išlaidų (avanso) suma neviršija maksimalios ribos (45 % nuo visos sutarties sumos sudaro 67 500 Lt), tai yra nepatenka į Apraše nustatytus atvejus, kuomet Komisija turi diskrecijos teisę vertinti išlaidų pagrįstumą, todėl atsakovas neturėjo pagrindo vertinti išlaidų pagrįstumo ir prašymą atmesti.

Pareiškėjas savo prašymą pagrindė sutartimi, banko sąskaitos išrašu apie atliktus pavedimus, sąskaita faktūra, susitarimu dėl sutarties nutraukimo. Dėl teisės aktų pakeitimų jis neteko rangovui sumokėto avanso. Pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų – iš skundžiamo sprendimo turinio nėra aišku, kokius dokumentus ir kaip atsakovas vertino, kokius faktus nustatė, kokiu teisiniu bei faktiniu pagrindu prašymą kompensuoti patirtas išlaidas (60 000 Lt) laikė nepagrįstu ir atmetė, motyvai nėra aiškūs, nenurodyta aiški apskundimo tvarka.

Atsakovas Komisija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjo skundžiamame sprendime aiškiai nurodyti argumentai ir motyvai. Pareiškėjas jokios įrangos ar paslaugų už sumokėtą didelės sumos avansą neįgijo, nedėjo jokių pastangų susigrąžinti sumokėtas sumas, už kurias negavo jokių prekių ir paslaugų, tačiau sutiko šią sumą palikti rangovui. Pažymėjo, kad 60 000 Lt avansinis mokėjimas atliktas 2013 m. sausio 29 d. ir 2013 m. sausio 31 d., tai yra jau po to, kai 2013 m. sausio 17 d. buvo priimtas Pakeitimo įstatymas. Pareiškėjas ir rangovas yra galimai susijusios įmonės ir galimai galėjo derinti savo veiksmus, pareiškėjo vadovas yra rangovo darbuotojas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) prašė bylą nagrinėti ir sprendimą priimti teismo nuožiūra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo UAB „ITP E2“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, jog iš bylos medžiagos matyti, kad pirkėjas pareiškėjas ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ 2012 m. rugpjūčio 3 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 120803/2, kuria UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ įsipareigojo įrengti pareiškėjui 30 kW elektrinę ir iš Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir Ministerija) gauti leidimą gamybai, kurios kaina 150 000 Lt be PVM, avansas 40 % sumos. Ministerija 2012 m. lapkričio 19 d. išdavė pareiškėjui leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-3869. UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ 2013 m. sausio 25 d. išrašė 30 000 Lt sąskaitą išankstiniam apmokėjimui. Pareiškėjas 2013 m. sausio 28 d. kreditu pervedė pardavėjui 90 000 Lt sumą, 2013 m. sausio 31 d. kreditu pervedė pardavėjai 90 000 Lt sumą. 2013 m. gegužės 3 d. pareiškėjas ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ pasirašė susitarimą dėl sutarties nutraukimo dėl pareiškėjo kaltės, nurodant, kad sumokėtas avansas negrąžinamas. Pareiškėjas su 2013 m. rugpjūčio 5 d. prašymu kreipėsi į Komisiją, kuri prašymą gavo 2013 m. rugpjūčio 7 d., dėl 60 100 Lt patirtų išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo, iš kurių 100 Lt sudarė sumokėta valstybės rinkliava už Ministerijos išduotą veiklos elektros energijos sektoriuje leidimą ir 60 000 Lt – sumokėti ir negrąžinti avansiniai mokėjimai pagal sutartį dėl elektrinės projekto plėtojimo. Komisija Sprendimu nutarė iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas – kompensavo pareiškėjui 100 Lt išlaidų sumą, patirtą dėl sumokėtos valstybės rinkliavos už Ministerijos išduotą veiklos elektros energijos sektoriuje leidimą, o 60 000 Lt išlaidų sumą – pareiškėjo avansinį mokėjimo – nekompensavo.

Teismas citavo Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalį, Aprašo 4 punktą.

Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad atsakovas neturėjo pagrindo vertinti išlaidų pagrįstumo ir prašymą atmesti, kadangi Aprašo 4 punkte įtvirtintas kompensuotinų išlaidų apibrėžimas nurodo kompensuotinomis išlaidomis laikyti tokias išlaidas, kurios patirtos iki 2013 m. sausio 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais, vadinasi, išlaidų pagrįstumas turi būti vertinamas, todėl Komisija tai darė pagrįstai ir teisėtai. Kartu teismas pastebėjo, kad pats skundžiamas sprendimas yra pakankamai pagrįstas ir motyvuotas, apskundimo tvarka nurodyta pakankamai aiškiai, atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, todėl pareiškėjo teiginiai dėl sprendimo nemotyvavimo ir netinkamos apskundimo tvarkos nurodymo atmesti.

Teismas pabrėžė, kad Pakeitimo įstatymas buvo priimtas 2013 m. sausio 17 d., įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Pareiškėjas bankinius pavedimus pagal 2012 m. rugpjūčio 3 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ ir 2012 m. lapkričio 19 d. esant gautam leidimui plėsti energijos gamybos pajėgumą išdavimo atliko 2013 m. sausio 28 d. ir 2013 m. sausio 31 d. – taip sumokėdamas avansą praėjus daugiau nei dviem mėnesiams po minėto leidimo gavimo ir jau esant priimtam Pakeitimo įstatymui, todėl laikoma, kad jis jau žinojo apie minėto įstatymo pakeitimus, vadinasi, prieš atlikdamas avansinį mokėjimą turėjo galimybę persiskaičiuoti elektrinės pelningumą, atsipirkimo terminą, projekto ekonominę naudą ir pan. Vadinasi, konstatuojamas pareiškėjo nepakankamas rūpestingumas, atidumas nagrinėjamoje situacijoje. Be to, 2012 m. rugpjūčio 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties 4.1 punktas patvirtina, kad 40 procentų sumos avansas (60 000 Lt) buvo skirtas įrangos užsakymui. Teismui nėra pateikta jokių dokumentų, patvirtinančių, kad sumokėjus avansą reikiama įranga buvo užsakyta. Nesant užsakytai įrangai, pareiškėjas pagrįstai turėjo būti rūpestingas ir aktyvus sutarties dalyvis ir kreiptis į UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ dėl nepanaudoto avanso įrangai įsigyti dalies grąžinimo. Tokius pareiškėjo veiksmus patvirtinančių įrodymų byloje taip pat nėra. Teismas laikė, kad pareiškėją ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ siejo galimas nesąžiningas susitarimas nagrinėjamoje situacijoje, būtent dėl to, jog pareiškėjo UAB „ITP E2“ vadovas A. J. tuo pačiu metu ėjo dar ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ generalinio direktoriaus pavaduotojo pareigas, ką patvirtino UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ 2014 m. kovo 3 d. raštu teismui.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas darė išvadą ir konstatavo, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Antrasis pareiškėjo skundo reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo, todėl taip pat atmetamas.

III. Pareiškėjas (apeliantas) UAB „ITP E2“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – UAB „ITP E2“ skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Pasisakydamas dėl Komisijos kompetencijos ribų ir apelianto patirtų išlaido pagrįstumo vertinimo, pažymi, pirma, Aprašas nurodė, jog kompensuotinos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., o ne iki 2013 m. sausio 1 d., kaip nurodė pirmosios instancijos teismas. Kadangi apeliantas mokėjimus atliko 2013 m. sausio mėnesį, o teismas nutarė išlaidas pripažinti nekompensuotinomis, apeliantas vertina, jog vien ši teismo išvada galėjo sąlygoti neteisėto teismo sprendimo priėmimą. Antra, teismas klaidingai interpretavo Apraše įtvirtintą išlaidų „pagrįstumo“ sąvoką, nepagrįstai plečiamai aiškino Komisijos kompetencijos ribas išlaidų kompensavimo procedūroje. Komisija Sprendime vertino, ar už apelianto sumokėtą avansą buvo įsigytos prekės ir kitas aplinkybes, kurios yra nenumatytos Apraše ir todėl negali būti pagrindu atmesti prašymą kompensuoti patirtas išlaidas. Taip Komisija viršijo savo kompetenciją, atmetė apelianto prašymą Apraše neįtvirtintais pagrindais, t. y. veikė ultra vires, o pirmosios instancijos teismas šios klaidos neištaisė. Akcentuoja, jog byloje iš viso nėra ginčo dėl to, kad apeliantas kartu su prašymu Komisijai bei teismui pateikė visus reikiamus dokumentus, pagrindžiančius patirtas išlaidas. Išlaidų pagrįstumas, pagal Aprašo nuostatas, turi būti vertinamas kaip išlaidų pagrindimas išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašas Komisijai nesuteikia teisės vertinti, ar sudaryta sutartis ir jos pagrindu prisiimti įsipareigojimai yra pagrįsti ir savo nuožiūra spręsti kokias išlaidas laikyti pagrįstomis ir kompensuoti, o kurias atmesti kaip nepagrįstas. Komisija vertina tik, ar reikalavimas atitinka Apraše nustatytą kompensuotinų (pagrįstų) išlaidų rūšį ir, ar pats prašymas yra pagrįstas reikiamais (reikalaujamais) dokumentais, tačiau ji neturi teisės vertinti išlaidų pagrįstumo, kas būtent ir buvo daroma apelianto atžvilgiu. Be to, teismas visiškai nevertino skundo motyvų, jog tokio pobūdžio sutartys buvo įprastos tuo metu susiklosčiusioje rinkoje, todėl, siekdamas gauti prekes bei paslaugas, kurių pasiūla menka, o paklausa – didelė, apeliantas turėjo prisiimti būtent tokius, rangovams itin palankius įsipareigojimus. Teismas neatsižvelgė ir į tai, jog avansas atliko ir netesybų funkciją, tai yra teisėta ir leistina sutarčių sąlyga.

2) Dėl atliktų mokėjimų teisinio vertinimo ir sprendimo motyvų dėl apelianto nerūpestingumo nurodo, kad faktas, jog lėšas apeliantas rangovui sumokėjo po Pakeitimo įstatymo priėmimo teisiškai nereikšmingas. Nepaisant to, kada buvo atlikti mokėjimai, jei tai padaryta iki 2013 m. vasario 1 dienos, apeliantas turi teisę reikalauti kompensacijos, nei Komisija, nei teismas, šios teisės neturi pagrindo apriboti. Sprendimo atsisakyti kompensuoti apelianto patirtas išlaidas nepagrindžia teismo ar kokio nors kito subjekto išvados dėl apelianto nepakankamo atidumo ar rūpestingumo, nes net tokį faktą nustačius, jis negali paneigti teisės aktais apeliantui garantuotos teisės reikalauti išlaidų atlyginimo. Pateikia paaiškinimus dėl mokėjimų atliko. Pažymi, kad sutartis su numatytu avansiniu mokėjimu buvo sudaryta dar 2012 m. rugpjūčio 3 d., kai nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie įstatymų pasikeitimus, susijusius su tarifo perskaičiavimu ir išlaidų kompensavimu. Vertina, kad teismas iš esmės apdairiu ir rūpestingu elgesiu laikytų apelianto vienašališką atsisakymą vykdyti sutartinius įsipareigojimus rangovui, kas prieštarauja įstatymui (CK 6.59 str.) ir atitinkamai lemtų kitas neigiamas pasekmes. Avansiniu mokėjimu rangovui pervestų lėšų paskirstymo ar panaudojimo klausimas nėra šios bylos įrodinėjimo dalykas ar bylai reikšminga aplinkybė. Nutraukęs sutartį apeliantas neteko teisių į pagal sutartį rangovui sumokėtą avansą, todėl nepaisant to, ar (ir kiek) (teismui pateikti duomenys patvirtina, kad dėl to pareiškėjas kreipėsi į rangovą) jis kreipėsi į rangovą, jokių teisių į sumokėtą avansą negalėjo įgyti. Aprašo 5.4.3. punktas numato, kad kompensuotini sumokėti ir negrąžinti avansiniai mokėjimai pagal sutarties dėl elektrinės projekto plėtojimo, todėl apeliantas privalėjo įrodyti ir įrodė, kad faktiškai avansas buvo sumokėtas rangovui ir buvo negrąžintas dėl sutarties nutraukimo. Tad teismas nepagrįstai atkartojo Komisijos Sprendimo motyvą, jog neįrodytos aplinkybės, patvirtinančios apelianto siekį susigrąžinti avansinius mokėjimus iš rangovo.

3) Dėl apelianto ir rangovo tarpusavio ryšių ar susitarimų, pažymi, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Be to, įstatymas nedraudžia sudaryti sandorius ir prisiimti tarpusavio įsipareigojimus net jei šalys yra susiję. Teismas realiai netyrė ir nenustatė aplinkybių, kuriomis pagrindė sprendimą, jis paremtas prielaidomis ir samprotavimais apie galimas aplinkybes. Teismas konstatavo, jog susitarimas tarp rangovo ir apelianto buvo galimas, t. y. jis galėjo būti, bet jo galėjo ir nebūti, nenustatęs jo buvimo, skundą atmetė preziumuodamas esant tokiam susitarimui, nors bylos medžiagoje nėra duomenų, galinčių pagrįsti asmenų susietumą ar nesąžiningą susitarimą. Be to, Aprašas nedraudžia faktiškai patirtų išlaidų kompensavimo reikalauti subjektams, kurie yra susieti su rangovais.

4) Pasisakydamas dėl Komisijos Sprendimo atitikimo VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, nurodo, kad jame pateiktos tik bendro pobūdžio nuorodos į teisės aktus, tačiau nepateikti jokie motyvai, susiję su faktinių aplinkybių vertinimu ar atitinkamos normos taikymu pagrindžiant priimtą sprendimą. Tokio pobūdžio Komisijos sprendimai jau buvo Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sukritikuoti ir panaikinti būtent dėl motyvų trūkumo, pripažįstant juos neatitinkančiais VAĮ 8 straipsnio nustatytų reikalavimų. Komisijos Sprendime apskundimo tvarka nurodyta nekonkrečiai ir neaiškiai. Teismas neaiškino VAĮ 8 straipsnio, neatskleidė šios normos prasmės ir nepateikė jokių motyvų, dėl kurių apelianto nurodyti argumentai turėtų būti atmesti, teismo išvada dėl Komisijos Sprendimo atitikimo teisės aktų reikalavimams nemotyvuota ir nepagrįsta.

Inspekcija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pateikia šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) Aprašo 5 punktas nustato kompensuotinų išlaidų rūšis, tačiau šiame punkte nėra pasisakyta dėl išlaidų pagrįstumo. Aprašo 4 punktas nustato, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais, o Aprašo 20 ir 21 punktai suteikia teisę Komisijai priimti sprendimus. Aprašo 4 punktas kompensuotinoms išlaidoms nustato tam tikrus reikalavimus: jos turi būti ne tik įrodytos išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais, bet ir turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d. ir taip pat turi būti pagrįstos. Aprašo 4 punktas reikalauja, kad kartu su išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais turi būti pateikiami ir išlaidų pagrindimo dokumentai, t. y. Komisijai suteikiama teisė vertinti, ar išlaidos yra pagrįstos, o ne tik išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentus. Laikantis vertinimo, kad Komisija turi teisę atlikti tik techninio pobūdžio darbą, Komisija kaip subjektas būtų nereikalinga, nes techninio pobūdžio darbą, pagal Aprašo 25 punktą, atlieka VEI ir Ministerija.

2) Aprašo 4 ir 20 punktai Komisijai suteikia teisę ir įgaliojimus vertinti prašymus dėl išlaidų kompensavimo ir pateiktus dokumentus. Į pateiktų dokumentų sąvoką įeina ir pateikti dokumentai dėl išlaidų (investicijų) ekonominio pagrįstumo, sutartys, apmokėjimą įrodantys dokumentai, taip pat visi kiti dokumentai, kuriuos pareiškėjai pateikia Komisijai. Į Komisijos sudėtį yra įtraukti institucijų, kurių veikla neatsiejama nuo subjektų ekonominės veiklos kontrolės atstovai, t. y. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovai.

3) Motyvas, jog teismui nėra pateikta jokių dokumentų, patvirtinančių, kad sumokėjus avansą reikiama įranga buvo užsakyta teisiškai reikšmingas, nes įrodo išlaidų pagrįstumą arba nepagrįstumą. Jeigu įmonė sumoka avansą ir už tai negauna jokių prekių ar paslaugų, tokios išlaidos laikytinos nepagrįstomis. Komisija, nagrinėdama apelianto prašymo pagrįstumą, vertino apelianto prie prašymo pateiktus dokumentus (registracijos Nr. 15R-379) bei papildomai pateiktą dokumentaciją (registracijos Nr. 15R-4585), tačiau apeliantas nepateikė visų prašytų dokumentų – t. y. dokumentų patvirtinančių išlaidų pagrįstumą. Todėl Komisija padarė išvadą, kad apeliantas jokios įrangos ar paslaugų už sumokėtą didelės sumos avansą neįgijo, tai reiškia, kad apeliantas sumokėjo avansinį mokėjimą, kuris sudaro didelę sumą, negavo jokios įrangos, tačiau sutiko šią sumą palikti rangovui.

4) Atsižvelgiant į apelianto pateiktą dokumentaciją ir prašymą, Komisijos nariai posėdžio metu išsakė nuomonę, kad apeliantas nedėjo jokių pastangų susigrąžinti tas lėšas ir sumokėtas sumas, už kurias negavo jokių prekių ir paslaugų. Komisija priimdama skundžiamą Sprendimą vertino aplinkybes, kad: 60 000 Lt avansinis mokėjimas buvo atliktas priėmus Pakeitimo įstatymą, kuomet buvo žinoma, jog saulės elektrinės projektų plėtojimas yra stabdomas ir nebus remiamas valstybės, susiklosčius poreikiui ginti viešąjį interesą; apeliantas ir rangovas galimai yra susijusios įmonės ir galimai galėjo derinti savo veiksmus, kadangi apelianto vadovas yra rangovo darbuotojas; apeliantas ir rangovas, žinodami, jog yra priimami teisės aktai dėl kompensacijos už patirtas išlaidas dėl elektrinių projekto plėtojimo, tiesiog sudarė susitarimą, pagal kurį sumokėtas dideles avansines sumas nutarta palikti rangovui; apelianto pateiktas susitarimas patvirtino, kad apeliantas nedėjo jokių pastangų susigrąžinti bent dalį sumokėto avansinio mokėjimo. Komisijos nuomone, visi kompensavimo procese dalyvaujantys subjektai, kuriems valstybė sudarė galimybę atgauti išlaidas, tiesiogiai susijusias su elektrinės projekto plėtojimu, turi elgtis sąžiningai, teisėtai, proporcingai. Aprašas nedraudžia faktiškai patirtų išlaidų kompensavimo reikalauti subjektams, kurie yra susieti su rangovais, tačiau tai yra vienas iš veiksnių, atsižvelgiant į kitus pateiktus dokumentus, spręsti dėl išlaidų pagrįstumo.

5) Komisijos Sprendime išdėstyti pakankamai aiškūs motyvai kodėl avansiniai mokėjimai nekompensuoti: „Pareiškėjas atliko avansinį mokėjimą (60 000 Lt), tačiau nepateikė dokumentų, kurie liudytų patirtų išlaidų pagrįstumą ir dokumentais neįrodė savo ketinimų ir pastangų ar kokių nors atliktų veiksmų, patvirtinančių siekį susigrąžinti avansinius mokėjimus iš kitos sutarties šalies“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Išlaidų, susijusių su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo komisijos atsisakymo 2013 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. 17R-769 kompensuoti dalį pareiškėjo prašytų kompensuoti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtra.

Komisija Sprendimu be kita ko atsisakė kompensuoti dalį pareiškėjo 2013 rugpjūčio 7 d. prašyme nurodytų išlaidų, nes jos nepagrįstos pagrįstumą patvirtinančiais dokumentais bei pareiškėjas neįrodė savo ketinimų ir pastangų ar kokių nors atliktų veiksmų, patvirtinančių siekį susigrąžinti avansinius mokėjimus iš kitos sutarties šalies.

Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Pabrėžtina, jog sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1820-14).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, ir mano, jog Komisija viršijo savo kompetenciją vertindama pareiškėjo prašomų priteisti išlaidų pagrįstumą.

Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. sausio 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą ir Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kurie įsigaliojo 2013 m. vasario 1 d. Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kurie turi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir kuriems šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka leidimo galiojimo terminas nebuvo pratęstas, ir asmenys, kurie iki šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nesikreipė į Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, ir iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos patyrę tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turi teisę raštu kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog įstatymų leidėjas įtvirtindamas su elektrinių projektų plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimą negarantavo, kad asmenims, nusprendusiems dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo nebevystyti elektrinių projektų, bus kompensuotos visos patirtos išlaidos. Įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pavesta patvirtinti išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo tvarkos aprašą ir sudaryti Komisiją, nagrinėsiančią prašymus dėl išlaidų, susijusių su elektrinės projekto plėtojimu, kompensavimo. Vyriausybė Apraše detalizavo kompensavimo tvarką, nustatė jo pagrindus ir sąlygas, kompensacijų dydžius, taip pat apibrėžė Komisijos kompetenciją.

Aprašo 4 punkte nurodyta, kad kompensuotinomis laikomos išlaidos, patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., kurios gali būti nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo įrodymo dokumentais. Aprašo 3 punkte taip pat apibrėžta, jog išlaidomis Apraše laikomos tiesiogiai su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu susijusios išlaidos.

Taigi, minėtose nuostatose įtvirtinti reikalavimai kompensuotinos išlaidoms. Lingvistiniu aspektu aiškinant Aprašo 4 punkto formuluotę išlaidos turi būti patirtos iki 2013 m. vasario 1 d., nustatytos, pagrįstos ir patvirtintos ir šiems trims požymiams įrodyti reikalingi išlaidų pagrindimo ir išlaidų apmokėjimo dokumentai.

Kaip minėta, prašymai dėl išlaidų kompensavimo paduodami ir juos nagrinėja Komisija. Aprašo V skyriuje reglamentuojama Komisijos sudėtis ir veikla, nustatyta prašymų dėl išlaidų kompensavimo nagrinėjimo procedūra.

Aprašo 5 punkte išvardintos kompensuotinų išlaidų kategorijos (5.1 – 5.6 punktai), o Aprašo 5.7 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti kitų, nei nurodyta Aprašo 5 punkte, pareiškėjų patirtų išlaidų pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo. Aprašo 2 priede nurodyti maksimalūs kompensuotinų išlaidų dydžiai. Aprašo 6 punktu Komisijai suteikiama teisė vertinti pareiškėjų patirtų išlaidų, kurių dydis viršija nustatytus Aprašo 2 priede, pagrįstumą ir priimti motyvuotą sprendimą dėl tokių išlaidų kompensavimo.

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą ir pateiktus dokumentus, priima vieną iš šių sprendimų: kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; iš dalies kompensuoti pareiškėjo patirtas išlaidas; atmesti pareiškėjo prašymą (Aprašo 20 punktas).

Taigi, sistemiškai aiškinant aptartas nuostatas, darytina išvada, jog Komisijai suteikta teisė vertinti, ar pareiškėjų prašomos kompensuoti išlaidos yra tiesiogiai susijusios su saulės šviesos energijos elektrinės projekto plėtojimu, ar šios išlaidos yra nustatytos, pagristos ir patvirtintos, taip pat spręsti dėl kompensuotinų išlaidų dydžio. Be to, Komisijos teisė vertinti išlaidų pagrįstumą tiesiogiai nurodyta minėtuose Aprašo 5.7 ir Aprašo 6 punktuose. Aiškinimas, jog Komisijai nesuteikiama teisė vertinti išlaidų pagrįstumo reikštų, kad Komisija įgaliota atlikti tik formalų pareiškėjų pateikiamų dokumentų patikrinimą, tačiau, kaip matyti iš aptarto teisinio reguliavimo, Komisijai suteikti didesni įgaliojimai tirti pareiškėjų pateikiamus duomenis ir spręsti dėl išlaidų kompensavimo apimties.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog Komisija turėjo teisę vertinti pareiškėjo nurodytų ir prašytų kompensuoti išlaidų pagrįstumą.

Pareiškėjas prieštarauja Komisijos išvadai, kad jo kaip avansas pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 120806/3 sumokėta suma nepripažintina kompensuotinomis išlaidomis.

Teisėjų kolegija sutinka su aplinkybe, jog nurodytos išlaidos apmokėtos iki 2013 m. vasario 1 d., taigi atitinka kompensuotinų išlaidų patyrimo momento kriterijų. Tačiau, nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia pareiškėjas, išlaidų apmokėjimo momentas reikšmingas išlaidų pagrįstumo vertinimui.

Pagal bylos duomenis nustatyta, jog tarp pareiškėjo (pirkėjo) ir UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ (pardavėjas) pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 120806/3 sudaryta 2012 m. rugpjūčio 6 d. Sutarties 4.1 punkte nurodyta, jog 40 procentų sumos avansas mokamas po leidimo plėsti energijos pajėgumus gavimo ir prieš įrangos užsakymą. Šis leidimas išduotas 2012 m. lapkričio 19 d. Pardavėjo sąskaita išankstiniam apmokėjimui 60 000 Lt avansui išrašyta 2013 m. sausio 23 d., t. y. praėjus dviem mėnesiams po minėto leidimo gavimo ir jau Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo 2013 m. sausio 17 d. įstatymą.

2013 m. gegužės 3 d. šalims nutraukiant Sutartį nurodyta, jog pardavėjas suteikė dokumentų parengimo paslaugas, teikė konsultacijas, rengėsi pirkimo pardavimo sutarties įgyvendinimui. Vertinant pardavėjo atliktų darbų apimtį pažymėtina, jog be minėto gauto leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pardavėjas atliko (ar pradėjo atlikinėti) kitus darbus, kuriuos turėjo atlikti pagal Sutartį – pateikti saulės elektrinės įrangą, parengti elektrotechninį saulės elektrinės projektą, įrengti elektrinę, įrengti nuotolinio parametrų nuskaitymo ir atvaizdavimo sistemą. Nepaisant to, pareiškėjas, kaip pirkėjas, gavęs tik nedidelę dalį paslaugų, dėl kurių buvo susitarta pagal Sutartį, nutraukdamas Sutartį su pardavėju pripažino visą sumokėtą avanso sumą minimaliais pardavėjo dėl Sutarties nutraukimo patirtais nuostoliais. Dar daugiau, pagal Sutarties 6.7 arba 6.11 punktą numatyta, jog pirkėjui nutraukus sutartį ne dėl pardavėjo įsipareigojimų nevykdymo (ar ne dėl partnerio kaltės) avansiniai mokėjimai negrąžinami, tačiau atskiru sutarimu, avansas gali būti grąžinamas darbais arba įranga.

Kaip teisingai nustatė Komisija ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų ėmęsis visų įmanomų priemonių, kad sumažinti išlaidas, patiriamas dėl Sutarties nutraukimo – derėjęsis su pardavėju dėl negrąžintinos avanso sumos dydžio, ar dėl jos, ar bent jos dalies, grąžinimo darbais ar įranga. Teisėjų kolegijos nuomone, ūkio subjektas veikdamas sąžiningai ir rūpestingai visų pirma pats turėtų būti suinteresuotas patirti kuo mažesnius nuostolius dėl sandorio nutraukimo.

Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, Komisija pagrįstai sprendė, jog išlaidos, patirtos dėl sumokėto ir negrąžinto avansinio mokėjimo, nagrinėjamu atveju nekompensuotinos kaip nepagrįstos.

Dėl Komisijos Sprendimo atitikimo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniui pažymėtina pagal minėto straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (8 str. 2 d.).

Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827-14, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011).

Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440-14).

Komisija Sprendime atsisakydama kompensuoti dalį pareiškėjo prašomų kompensuoti išlaidų nurodė teisinį pagrindą – Aprašo 4 punktą, kuriame reglamentuota, kokios išlaidos kompensuotinos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Komisija atliko išsamų pareiškėjo pateiktų duomenų vertinimą ir remdamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis paaiškino, dėl ko pareiškėjo sumokėtas 60 000 Lt avansinis mokestis nepripažintas kompensuotinomis išlaidomis. Taigi, teisėjų kolegijos, nuomone, Komisija priėmė motyvuotą, viešojo administravimo aktui keliamus reikalavimus atitinkantį Sprendimą ir pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog skundžiamas Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas nevertino kai kurių pareiškėjo skundo motyvų, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Įvertinusi pirmosios instancijos teismo motyvų visumą, teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pagal Aprašo 4 punktą kompensuotinomis laikytinos išlaidos, patirtos iki 2013 sausio 1 d., laikytina rašymo apsirikimu, nedarančiu įtakos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės aktus ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kuris nenaikintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „ITP E2“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas