A-33-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-33-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05557-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,

dalyvaujant pareiškėjai D. D.,

teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. D. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino (b. l. 1–2, 16–19), prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2013 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. (10.1)3-63692 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6600.

Pareiškėja nurodė, kad 1999 metais į Lietuvą sugrįžo iš tremties. Tuo metu dar nebuvo pensinio amžiaus. Kadangi nedirbo, sukakusi 55 metų amžių kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių dėl priešlaikinės socialinio draudimo pensijos skyrimo pagal stažą, susidariusį per laikotarpį nuo 1967 metų iki 1991 metų, jai gyvenant Ukrainoje („slapstantis nuo KGB“). Mokėti išankstinę pensiją buvo atsisakyta ir pasiūlyta sukakus 60 metų kreiptis į Užsienio išmokų skyrių. Patarta Ukrainos teisininko išsiregistravo iš Ukrainos ir atsisakė ten paskirtos pensijos. 2013 m. gegužės 13 d. Užsienio išmokų tarnybai pateikė prašymą dėl socialinio draudimo pensijos skyrimo, kuriame nurodė, kad 2013 m. kovo 19 d. išsiregistravo iš Ukrainos, o 2013 m. balandžio 30 d. atsisakė Ukrainoje paskirtos pensijos, nes ji buvusi per maža. Nesulaukusi sprendimo dėl pateikto prašymo parašė skundą į Generalinę prokuratūrą. Generalinė prokuratūra šį skundą persiuntė VSDFV. 2013 m. spalio 12 d. pareiškėja gavo sprendimą dėl atsisakymo nagrinėti jos skundą dėl 2013 m. gegužės 24 d. sprendimo, priimto dėl jos 2013 m. gegužės 13 d. prašymo. 2013 m. gegužės 24 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas jai įteiktas nebuvo. Nemokant socialinio draudimo pensijos pareiškėjai, yra šiurkščiai pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurioje nustatyta, jog tauta ir valstybė yra pagrindinės vertybės, o įstatymai turi būti gerbiami.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 31–32).

Paaiškino, kad 2011 m. balandžio 14 d. buvo priimtas sprendimas Nr. 17-17-1766 „Dėl atsisakymo skirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją D. D.“ pagal pastarosios 2010 m. gruodžio 27 d. prašymą. Šio sprendimą teisingumą ir teisėtumą patvirtino teismas. Pareiškėjos 2013 m. gegužės 13 d. kartotinis prašymas nebuvo nagrinėtas, nes VSDFV Vilniaus skyrius jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu, o pareiškėja naujų duomenų, sudarančių prašymo pagrindą, nepateikė. Į 2013 m. gegužės 13 d. prašymą pareiškėjai buvo atsakyta 2013 m. gegužės 24 d. raštu, kurį D. D., 2013 m. gegužės 31 d. atvykusi į VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyrių, atsisakė paimti. Todėl šis raštas jai buvo išsiųstas jos prašyme nurodytu gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Kadangi D. D. senatvės pensija paskirta Ukrainoje, pagal Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartį dėl socialinės apsaugos, Ukrainoje paskirtos pensijos mokėjimą, kaip nuolatinei Lietuvos Respublikos gyventojai, jos prašymu tęs Ukrainos pensijų fondas per VSDFV Užsienio išmokų tarnybą. Apie galimybę atnaujinti Ukrainoje paskirtos pensijos mokėjimą D. D. buvo informuota 2011 m. liepos 13 d. raštu Nr. 17-5-2785(17.5.4), 2011 m. liepos 25 d. raštu Nr. (17-5.4)17-5-2912 ir 2013 m. birželio 3 d. raštu Nr. (10.1)3-67905.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 49–50).

Nurodė, kad pareiškėjai 2013 m. gegužės 13 d. prašyme nenurodžius naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą, ir nepateikus papildomų argumentų, leidžiančių abejoti VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu, kuriuo buvo atsisakyta skirti jai senatvės pensiją ir kurio teisingumas patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, VSDFV Vilniaus skyrius, remdamasis Viešojo administravimo įstatymo ir Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti šį kartotinį prašymą, o VSDFV 2013 m. spalio 9 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai paliko minėtą VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą nepakeistą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. D. prašymą skirti jai pensiją pateikė 2010 m. gruodžio 27 d. VSDFV Vilniaus skyrius, išnagrinėjęs šį pareiškėjos prašymą, 2011 m. balandžio 14 d. priėmė sprendimą Nr. 17-17-1766 neskirti pareiškėjai valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, nes ji neatitinka teisės ją gauti nustatytų reikalavimų, t. y. neįgijo minimalaus darbo stažo. Be to, Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-2305-281/2012 priimtas 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartis patvirtina, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. balandžio 14 d. sprendimo 17-17-1766 teisėtumas buvo patikrintas teismo. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, kad D. D. neturi minimalaus socialinio draudimo stažo Lietuvos Respublikoje.

Kadangi tuo pačiu klausimu sprendimus yra priėmę tiek kompetentinga institucija (VSDFV Vilniaus skyrius, VSDFV), tiek ir teismas, VSDFV Vilniaus skyrius turėjo pagrindą taikyti Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio ir Taisyklių 12 punkto nuostatas ir nenagrinėti pareiškėjos pakartotinio prašymo. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad pareiškėja 2013 m. gegužės 13 d. teikdama pakartotinį prašymą skirti jai senatvės pensiją, būtų pateikusi naujų duomenų, kurie paneigtų anksčiau VSDFV Vilniaus skyriaus ir teismo padarytą išvadą dėl minimalaus socialinio draudimo stažo Lietuvoje neturėjimo. Tokių duomenų pareiškėja nepateikė ir į nagrinėjamą administracinę bylą.

Teismas nenustatė ir kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų akto panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjos reikalavimas panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. (10.1)3-63692 ir VSDFV 2013 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6600 atmestas kaip nepagrįstas.

Dėl pareiškėjos argumentų, kad jai nebuvo įteiktas VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 24 d. sprendimas Nr. (10.1)3-63692 ir tokiu būdu buvo pažeistos jos teisės, teismas nustatė, kad 2013 m. gegužės 31 d. pareiškėja skundžiamą raštą priimti atsisakė. VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. birželio 3 d. raštas Nr. (10.1)-3-67905 patvirtina, kad pareiškėja dar kartą buvo informuota apie sprendimo dėl jos 2013 m. gegužės 13 d. prašymo priėmimo datą ir jo numerį. Nors byloje nėra objektyvių duomenų patvirtinančių, kad pareiškėjai apie priimtą sprendimą būtų pranešta per 5 darbo dienas, kaip tai nustatyta Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnyje ir Taisyklių 12 punkte, tačiau iš bylos medžiagos akivaizdu, kad iš pareiškėjos nebuvo atimta galimybė ginti savo teises skundžiant VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 24 d. jos atžvilgiu priimtą sprendimą tiek VSDFV, tiek teismui. Todėl ir šiuo atžvilgiu nėra pagrindo ginčijamus sprendimus pripažinti neteisėtais.

III. Pareiškėja apeliaciniame skunde, kurį patikslino, su teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti (b. l. 119–120, 121–123).

Pareiškėja teigia, kad teismo nepagrįstai nebuvo išnagrinėtas reikalavimas dėl neįgalaus asmens – pareiškėjos tėvo – priežiūros laiko įskaitymo į jos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą ir pareiškėjai grąžintas jos 2014 m. sausio 14 d. teismui pateiktas prašymas. Paaiškina, kad 1999 metais grįžusį gyventi į Lietuvą ir čia deklaravusi savo gyvenamąją vietą, negalėjo dirbti ir kaupti darbo stažą, nes turėjo slaugyti iš Ukrainos atvykusį sunkiai sergantį tėvą. Globa pareiškėjos tėvui buvo nustatyta ir pareiškėja paskirta globėja daug vėliau, nei faktiškai susiklostė globos teisiniai santykiai. Atsižvelgiant į tai pareiškėjos darbo stažas Lietuvos Respublikoje apskaičiuotas netiksliai ir netinkamai. Pareiškėja yra sukaupusi 1 metų darbo stažą. Sprendime nurodyta aplinkybė dėl pareiškėjos teisės į pensiją Ukrainoje neturi būti vertinama, nes nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

Pirmosios instancijos teismas, anot pareiškėjos, netinkamai aiškino ir vertino įrodymus, nuspręsdamas, kad pareiškėjai buvo žinoma apie jos atžvilgiu priimtus VSDFV sprendimus, nes byloje nėra jokių objektyvių įrodymų apie jų įteikimą, o neaiškumai turėtų būti teismo aiškinami asmens naudai. Teismas taip pat neteisingai nurodė, kad pareiškėja kreipdamasi į teismą pakartotinai, nepateikė ir nenurodė jokių naujų aplinkybių. Priešingai, teismui buvo pateikti nauji įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėja yra dviejų šalių pilietė, pateiktos pažymos dėl gyvenamosios vietos deklaravimo, deklaracijos Ukrainoje panaikinimo, gautų pajamų dydžio ir darbo stažo, pensijos Ukrainoje gavimo atsisakymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 130–132).

Atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją. Papildomai pažymi, kad teisme buvo nagrinėjami pareiškėjos skundo reikalavimai, priimti 2013 m. lapkričio 11 d. nutartimi. Vėliau pateiktų reikalavimų pareiškėja atsisakė 2014 m. sausio 28 d. teismo posėdžio metu. Pareiškėjos prašymas dėl neįgalaus asmens priežiūros laiko įskaitymo į jos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą VSDFV nebuvo nagrinėtas. Pareiškėjos minimi nauji duomenys nesudaro pagrindo skirti jai senatvės pensiją Lietuvoje. Be to, minėtos aplinkybės buvo įvertintos sprendžiant apeliantės teisę į senatvės pensiją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartyje. Tai, kad pareiškėja nuo 2013 m. kovo 19 d. nedeklaruoja gyvenamosios vietos Ukrainoje, taip pat nesudaro pagrindo skirti jai senatvės pensiją tik pagal Lietuvos nacionalinę teisę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje sprendžiamas ginčas dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. (10.1)3-63692 ir VSDFV 2013 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. (6.5)I-6600 pagrįstumo ir teisėtumo.

Nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 2013 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. (10.1)3-63692 atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2013 m. gegužės 13 d. prašymą dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo. VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad prašymas yra kartotinis, nes analogiškas pareiškėjos 2010 m. gruodžio 27 d. prašymas skirti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją buvo išnagrinėtas VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 17-17-1766 (b. l. 37), kurio teisėtumą yra patvirtinęs teismas. Be to, šį savo sprendimą VSDFV Vilniaus skyrius pagrindė ir Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio bei Asmens prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Taisyklės), 12 punkto nuostatomis (b. l. 41).

2013 m. rugsėjo 19 d. pareiškėja kreipėsi su skundu į VSDFV, kuri 2013 m. spalio 9 d. rašte „Dėl atsisakymo nagrinėti skundą“ Nr. (6.5) I-6600 nurodė, kad pareiškėjos 2013 m. gegužės 13 d. prašymas dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo parsiųstas nagrinėti VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriui, kuris 2013 m. gegužės 24 d. raštu Nr. (10.1)3-63692 teisėtai, pagrįstai bei motyvuotai atsisakė nagrinėti minėtą pareiškėjos prašymą (b. l. 5).

Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu yra suėjęs pranešimo ar skundo padavimo senaties terminas. Apie sprendimą nenagrinėti pranešimo ar skundo pranešama asmeniui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo ar skundo gavimo dienos. Taisyklių 12 punktas nustato, kad prašymai, su kuriais tas pats asmuo kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, nenagrinėjami, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Kai pakartotinis prašymas nenagrinėjamas, institucija per 5 darbo dienas nuo pakartotinio prašymo gavimo institucijoje praneša asmeniui, kodėl jo prašymas nenagrinėjamas, ir nurodo šio sprendimo apskundimo tvarką.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja D. D. 2010 m. gruodžio 27 d. VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriui pateikė prašymą dėl pensijos skyrimo (b. l. 34–36). VSDFV Vilniaus skyrius, išnagrinėjęs pastarąjį pareiškėjos prašymą, 2011 m. balandžio 14 d. priėmė sprendimą Nr. 17-17-1766 (b. l. 37), kuriuo nuspręsta neskirti D. D. valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, nes pareiškėja neatitinka teisės ją gauti nustatytų reikalavimų, t. y. neįgijo minimalaus darbo stažo. Šis sprendimas nustatyta tvarka buvo apskųstas VSDFV, o vėliau ir teismui. Galutine ir neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas adm. byloje Nr. I-2305-281/2012 pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą paliktas nepakeistas. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos teisės gauti senatvės pensiją svarbios faktinės aplinkybės yra tos, kad pareiškėja socialinio draudimo stažą įgijo Ukrainoje 1967–1998 metų laikotarpiu. Ukrainoje nuo 2006 m. rugpjūčio 7 d. D. D. buvo paskirta pensija dėl amžiaus, kurios mokėjimas buvo nutrauktas nuo 2011 m. kovo 1 d., nes pareiškėja pensijos neatsiimdavo. Lietuvos Respublikoje pareiškėja yra įgijusi 7 mėnesių ir 25 dienų socialinio draudimo stažą, o senatvės pensijos amžių sukako 2011 m. kovo 19 d. Teismas nusprendė, kad D. D. neturi minimalaus socialinio draudimo stažo Lietuvos Respublikoje, tačiau turi teisę gauti Ukrainoje jai paskirtą pensiją. Vien tai, kad pareiškėja pageidauja atsisakyti Ukrainoje paskirtos pensijos, ar jos netenkina ten gaunamos pensijos dydis, nesudaro pagrindo įpareigoti VSDFV Vilniaus skyriaus veikti kitaip, nei jam leidžia galiojantys teisės aktai socialinės apsaugos srityje.

Nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad klausimas dėl pensijos skyrimo pareiškėjai buvo išnagrinėtas VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 17-17-1766, kurio teisėtumas patvirtintas teismo. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad pareiškėja 2013 m. gegužės 13 d. teikdama pakartotinį prašymą skirti jai senatvės pensiją, būtų pateikusi naujų duomenų, kurie paneigtų anksčiau VSDFV Vilniaus skyriaus ir teismo padarytą išvadą. Teismui pateikti įrodymai, kad pareiškėja yra dviejų šalių pilietė, Lietuvoje deklaravusi savo gyvenamąją vietą, panaikinusi gyvenamosios vietos deklaraciją ir atsisakiusi pensijos Ukrainoje, bei duomenys apie gautų pajamų dydį ir darbo stažą, nesudarė pagrindo skirti jai senatvės pensiją Lietuvoje. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjos 2013 m. gegužės 13 d. prašymas dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos skyrimo pagrįstai buvo įvertintas kaip pakartotinis ir VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyrius 2013 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. (10.1)3-63692 pagrįstai, taikydamas Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio ir Taisyklių 12 punkto nuostatas, atsisakė jį nagrinėti.

Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad teismas netinkamai aiškino ir vertino įrodymus, nuspręsdamas, jog pareiškėjai buvo žinoma apie jos atžvilgiu priimtus VSDFV sprendimus, nes byloje nėra jokių objektyvių įrodymų apie jų įteikimą, nesudaro pagrindo ginčijamus sprendimus pripažinti neteisėtais, nes pareiškėjai nebuvo apribotos teisės šiuos sprendimus apskųsti ir jų teisėtumą patikrinti teismo tvarka.

Pareiškėjos reikalavimas dėl neįgalaus asmens – pareiškėjos tėvo – priežiūros laiko įskaitymo į jos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjami pareiškėjos skundo reikalavimai, priimti 2013 m. lapkričio 11 d. nutartimi (b. l. 22). Vėliau teikiami reikalavimai dėl neįgalaus asmens priežiūros laiko įskaitymo į pareiškėjos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą (b. l .93–94) teismo priimti nagrinėjimui nebuvo, pareiškėja jų atsisakė 2014 m. sausio 28 d. teismo posėdžio metu (teismo posėdžio garso įrašas).

2015 m. sausio 7 d. apeliacinio teismo posėdžio metu pateiktas susipažinti VSDFV Užsienio išmokos tarnybos 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimas Nr. UI_PS1-5109 dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo taip pat nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja turi teisę jį skųsti sprendime nurodyta jo apskundimo tvarka.

Apibendrindama nurodytus motyvus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamame 2014 m. vasario 17 d. sprendime tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė