AS-227-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-227-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05220-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. J. (toliau – pareiškėjas) 2014 m. gruodžio 1 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – atsakovas, Krašto apsaugos ministerija) 2014 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 12-01-1895 „Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ ir įpareigoti Krašto apsaugos ministeriją ir Lietuvos valstybę, atstovaujamą Krašto apsaugos ministerijos, išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 12 767,88 Lt. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą, jei šis terminas yra praleistas.

Pareiškėjas nurodė, kad terminas turi būti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo dienos, nes tik tada sužinojo apie savo teisių pažeidimą, todėl termino pabaiga – 2015 m. Tačiau prašė atnaujinti skundo padavimo terminą, jeigu toks terminas praleistas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 9 d. nutartimi nepatenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą, taip pat nurodė, nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžinti pareiškėjui (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 37 str. 2 d. 1, 8 p., 37 str. 3 d., 149 str.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, kuri jam laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. nebuvo išmokėta dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Nustatė, kad pirmoji sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. vasario mėn. Pareiškėjas skundą teismui išsiuntė paštu 2014 m. gruodžio 1 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Teismas vadovavosi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011. Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurios, jo manymu, sudaro pagrindą atnaujinti skundo teismui padavimo terminą, teismas konstatavo, kad svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą, nenustatė. Pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame Konstitucijai prieštaraujančiomis buvo pripažintos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, buvo priimtas 2012 m. vasario 6 d., oficialiai paskelbtas – 2012 m. rugsėjo 21 d. Nepaisant to, skundą teismui pareiškėjas išsiuntė tik 2014 m. gruodžio 1 d., t. y. praėjus daugiau nei 4 metams nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos ir 2 metams nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos. Teismui nebuvo pateikti duomenys, kad egzistavo objektyvios kliūtys, trukdžiusios pareiškėjui anksčiau kreiptis į teismą. Pareiškėjo elgesį teismas vertino kaip delsimą ginti savo pažeistas teises.

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, nenustatęs priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 12 767,88 Lt, kuri susidarė dėl taikytų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, atsisakė priimti.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas prašė panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 12-01-1895. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, teismas pažymėjo, jog Krašto apsaugos ministerijos sprendimas, kuriuo atsisakyta išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką, neprivalo būti ginčijamas, svarbu, kad tarp šalių būtų kilęs ginčas. Vadinasi, atsisakius priimti skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, reikalavimo panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 12-01-1895 nagrinėjimas netenka prasmės, nes teismas pareiškėjo teisių realiai apginti negalėtų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį ir priimti skundą bei išnagrinėti jį iš esmės.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas savo iniciatyva negali taikyti senaties, tai jis gali daryti tik kitai šaliai prašant. Nagrinėjamu atveju skundas nebuvo išsiųstas kitai šaliai ir nebuvo gautas iš jos joks procesinis dokumentas ar prašymas, senatį pritaikė pats teismas, tuo pažeisdamas imperatyvias įstatymo normas. Pabrėžia, kad senaties terminas negali būti pradedamas skaičiuoti nuo 2010 m., nes tuo metu jis sužinojo tik apie sumažintą pensiją, bet ne apie tai, jog ji sumažinta neteisėtai, dėl to yra pažeistos jo teisės. Tai jam tapo žinoma tik 2012 m. Būtent 2012 m. turi būti laikomi senaties termino pradžia. Teismas skundo priėmimo stadijoje iš esmės išsprendė ginčą, tai įstatymo yra neleidžiama. Nebuvo praleidęs termino, todėl teismas nepagrįstai vadovavosi ABTĮ 34 straipsniu, priimdamas sprendimą nepriimti skundo. Be to, nebuvo nė vieno pagrindo, nurodyto ABTĮ, kuriuo remdamasis teismas būtų galėjęs atsisakyti priimti skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutarties, kuria nepatenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2014 m. gruodžio 1 d. pateikė skundą, iš esmės inicijuodamas ginčą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas perskaičiuotos (sumažintos) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies – 12 767,88 Lt – išmokėjimo, taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą.

Nagrinėjamu atveju nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnį, pagal kurį šio įstatymo 5 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniu šio įstatymo pakeitimu jos galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1821 redakcija). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., iš esmės yra dviejų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo skundo daliai taikytinos 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 nuostatos, pagal kurias Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas 2012 m. Todėl pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5, 15 straipsnius buvo perskaičiuojama (pratęstas perskaičiavimas) nuo 2012 m. sausio 1 d. atsakovui taip pat nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 5 ir 15 straipsnių nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. kovo mėn., t. y. gavęs pirmąją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. Į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 1 d., taigi praleidęs paminėtą 3 metų terminą.

Tačiau apie Laikinojo įstatymo taikymo pratęsimą pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas pareiškėjas galėjo sužinoti tik priėmus įstatymo pakeitimą ir remiantis juo išmokėjus pirmąją sumažintą pensiją. Taigi pareiškėjas apie jo valstybinės pensijos sumažinimą pagal 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-1821, kuriuo Laikinojo įstatymo taikymas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją pagal aptartas nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn. Todėl akivaizdu, jog 3 metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2012 m. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo 2014 m. gruodžio 1 d. pareiškėjui kreipusis į teismą dar nebuvo pasibaigęs (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-847/2014). Taigi pirmosios instancijos teismas negalėjo atsisakyti priimti pareiškėjo skundo dalies, kuria prašoma išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d., remdamasis tuo, kad praleistas skundo padavimo terminas, nes ši skundo dalis paduota nepraleidus kreipimosi į teismą termino.

Atsižvelgiant į tai, kad konstatuota, jog dėl likusios dalies pareiškėjas skundą padavė praleidęs 3 metų procesinį terminą, ir tai, kad pareiškėjas prašė jį atnaujinti, teisėjų kolegija sprendžia termino atnaujinimo klausimą. ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymų įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasmę 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėn. gavo pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė praėjus 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas jau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus 1 metams.

Šioje vietoje svarbu įvertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 akcentavo, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d., nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi ši nepagrįsto delsimo aplinkybė išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Atsižvelgdama į aptartą teismų praktiką, įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 1 d., ir tai, kad prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą pareiškėjas to nepagrindė individualiomis termino praleidimą pateisinančiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, nes pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą.

Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5, 15 straipsnių nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., negali būti laikoma pagrįsta, todėl naikintina, o šios skundo dalies priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutarties dalis (dėl likusių reikalavimų) paliktina nepakeista.

Taigi skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartis keistina.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. J. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti skundo dalį išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė