A-1487-624/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1487-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02796-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Ž. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Ž. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės 36 200 Lt neturtinei žalai atlyginti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. balandžio 30 d. Stokholmo apylinkės teismo buvo nuteistas 8 metų laisvės atėmimo bausme. Švedijos Karalystė kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją (toliau – ir Teisingumo ministerija) su prašymu leisti perkelti pareiškėją į Lietuvos Respubliką pagal 1983 m. Europos konvenciją dėl nuteistųjų asmenų perdavimo (toliau – ir Konvencija) ir 1997 m. Konvencijos dėl nuteistųjų asmenų perdavimo papildomą protokolą (toliau – ir Konvencijos papildomas protokolas). Pasak pareiškėjo, be jo sutikimo ir nesikreipdama į teismą, Teisingumo ministerija 2009 m. lapkričio 5 d. priėmė sprendimą jį perimti. Pareiškėjo teigimu, teismas, spręsdamas jo perėmimo leistinumo klausimą, turėjo išnagrinėti priežastis, pareiškėjo pateiktus motyvus. Pabrėžė, jog esminę reikšmę perimant (ir perduodant) nuteistąjį turi humanitarinės aplinkybės. Nurodė, kad pagal Konvencijos papildomo protokolo 3 straipsnio 3 dalį nuteisusi valstybė pateikia nuosprendį vykdančiai valstybei pareiškimą, kuriame yra nuteistojo nuomonė dėl siūlomo jo perdavimo. Pažymėjo, kad 2010 m. liepos 25 d. Švedijoje jis kartu su gynėju pateikė pareiškimą su savo nuomone, tačiau jis nebuvo perduotas Lietuvos Respublikos institucijoms ir apie tai Teisingumo ministerija buvo informuota, tačiau ignoravo visus pranešimus. Dėl Teisingumo ministerijos sutikimo perimti jį iš Švedijos pareiškėjas buvo kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, tačiau jo skundą buvo atsisakyta priimti. Pareiškėjo teigimu, Teisingumo ministerija neperdavė jo pareiškimo su pateikta nuomone dėl Konvencijos taikymo nagrinėti teismui ir taip užkirto teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisę į gynybą, todėl jis reikalauja priteisti iš Lietuvos valstybės 36 200 Lt neturtinės žalos. Žala kilo dėl patirto psichologinio ir moralinio sukrėtimo, prarasto pasitikėjimo Lietuvos valdžios institucijomis. Kitose šalyse atliekamas teisinis nagrinėjimas ir asmeniui palikta teisė į gynybą. Prieštaraujančiam dėl bausmės perkėlimo asmeniui paliekama apsisprendimo teisė, jei valstybė negali garantuoti bausmės nepabloginimo.

Teisingumo ministerija atsiliepime (b. l. 54–57) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teisingumo ministerija pabrėžė, kad pagal Konvencijos 3 straipsnio 1 dalį bausmės vykdymui perduoti nuteistojo sutikimas nėra būtinas, jei nuteisusi valstybė yra priėmusi sprendimą deportuoti nuteistąjį iš šalies. Šiuo atveju Stokholmo apylinkės teismas priėmė sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš šalies be teisės sugrįžti iki 2024 m. balandžio 30 d. Bausmės vykdymą perimanti valstybė (šiuo atveju – Lietuva), prieš priimdama sprendimą dėl perėmimo visais atvejais atsižvelgia į nuteistojo nuomonę. Kadangi pareiškėjo atveju Konvencijos papildomo protokolo 3 straipsnio sąlygos buvo išpildytos, Teisingumo ministerija, įvertinusi pareiškėjo prieštaravimo argumentus, sutiko perimti pareiškėją į Lietuvos Respubliką likusiai laisvės atėmimo bausmės daliai atlikti.

Teisingumo ministerijos teigimu, pareiškėjo 2009 m. rugpjūčio 20 d. prieštaravimas būti perduotam į Lietuvą kartu su kitais Švedijos pusės pateiktais dokumentais buvo išnagrinėtas iš esmės. Pagrindine prieštaravimo priežastimi pareiškėjas nurodė galimą susidorojimą Lietuvos įkalinimo įstaigose, grėsmę pareiškėjo gyvybei ir saugumui, tačiau konkrečių duomenų ar faktinių aplinkybių pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgdama į tai, Teisingumo ministerija pareiškėjui paaiškino, kad Lietuvos Respublika užtikrina pataisos įstaigose nustatytos tvarkos laikymąsi bei nuteistųjų pareigos laikytis įstatymų reikalavimų ir jiems nustatytų elgesio taisyklių vykdymą.

Lietuvos Respublika yra tarptautinių teisės aktų, užtikrinančių žmogaus teises ir laisves, dalyvė, o nacionalinių teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas, atitinka Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės reikalavimus, todėl įkalinimo įstaigose bausmes atliekančių asmenų teisių ir laisvių apsauga yra užtikrinama pakankamai. Teisingumo ministerija taip pat atkreipė dėmesį, kad įkalinimo įstaigų būklė Lietuvoje nėra pagrindas atsisakyti priimti nuteistąjį. Konvencijos ir jos papildomo protokolo tikslas yra užtikrinti, jog užsieniečiai, nubausti laisvės atėmimu už nusikalstamą veiką, turėtų galimybę atlikti bausmę įprastoje socialinėje aplinkoje, o tai geriausiai galima pasiekti juos perduodant jų valstybei (Konvencijos preambulė).

Nors minėtuose tarptautinės teisės aktuose nėra nustatyta, kokiais pagrindais, egzistuojant visoms Konvencijos 3 straipsnyje nustatytoms perdavimo sąlygoms (atsižvelgiant į papildomo protokolo nuostatas), valstybė gali atsisakyti priimti nuteistąjį, tačiau pagal nusistovėjusią tarptautinę praktiką, toks atsisakymas (nesutikimas) gali būti duodamas tik išskirtiniais atvejais, kai nuteistojo perdavimas prieštarautų minėtam tikslui arba būtų kitokių išskirtinių aplinkybių, pvz., jeigu perduodamam nuteistajam valstybėje, kurioje būtų atliekama bausmė, grėstų pavojus sveikatai ar gyvybei ir pan.

Pabrėžė, kad Konvencijoje įtvirtintas draudimas pabloginti nuteistojo asmens padėtį Konvencijos nuostatų prasme reiškia, kad nuosprendį vykdanti valstybė bausmės konversijos (adaptavimo) metu negali pabloginti nuteistojo padėties, t. y. paskirti didesnės bausmės nei buvo paskirta užsienio valstybės teismo nuosprendžiu. Pabrėžė, jog nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

I. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu (b. l. 172–175) pareiškėjo Ž. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Ž. A. 2009 m. balandžio 30 d. Stokholmo apylinkės teismo buvo nuteistas laisvės atėmimu 8 metams. Teismas taip pat nusprendė, kad pareiškėjas bus deportuojamas iš Švedijos Karalystės, uždraudžiant jam sugrįžti iki 2024 m. balandžio 30 d. Švedijos Karalystės kriminalinės priežiūros tarnyba parengė pareiškimą Lietuvai pagal Konvenciją ir Konvencijos papildomą protokolą dėl Ž. A. perkėlimo į Lietuvą atlikti likusią bausmę. Nors pareiškėjas su perkėlimu į Lietuvą nesutiko, Teisingumo ministerija tokiam perdavimui neprieštaravo, todėl Švedijos Karalystės kriminalinės priežiūros tarnyba 2010 m. vasario 9 d. priėmė sprendimą perkelti pareiškėją į Lietuvą. Pareiškėjas apie Teisingumo ministerijos sutikimą perimti jį iš Švedijos Karalystės buvo informuotas 2009 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. (1250/09)9R-3270.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, kad Teisingumo ministerija pažeidė perkėlimo pagal Konvenciją ir jos papildomą protokolą procedūras, t. y. neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nedavė sutikimo būti perkeltas iš Švedijos į Lietuvą, bei nesikreipė į teismą dėl jo perėmimo leistinumo. Teismas rėmėsi Konvencijos 5 straipsnio, Konvencijos papildomo protokolo 1 straipsnio 2 dalies, 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pažymėjo, jog Stokholmo apylinkės teismas 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu ne tik nuteisė pareiškėją laisvės atėmimu 8 metams, bet taip pat nusprendė, kad pareiškėjas bus deportuojamas iš Švedijos Karalystės, uždraudžiant jam sugrįžti iki 2024 m. balandžio 30 d. Taigi pareiškėjas pagal perdavimą inicijavusios Švedijos Karalystės pateiktą medžiagą visiškai atitiko Konvencijos papildomo protokolo 3 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygas, todėl atsakovas duoti sutikimą dėl pareiškėjo perėmimo galėjo ir be pareiškėjo sutikimo.

Pareiškėjo teiginiai, kad jis apskritai nepateikė savo nuomonės dėl perkėlimo į Lietuvą, vertinti kritiškai, kadangi Teisingumo ministerija išnagrinėjo ne tik 2009 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjo nesutikimą būti perduotam į Lietuvos Respubliką, kuris, anot pareiškėjo, nėra dokumentas, nurodytas Konvencijos papildomo protokolo 3 straipsnio 3 dalies a punkte, bet ir kitus pareiškėjo prašymus, kuriuose aiškiai išdėstyta pareiškėjo pozicija dėl nesutikimo būti perduotam Lietuvos Respublikai likusiai bausmės daliai atlikti (b. l. 20–21, 36, 46–47). Be to, net jei 2009 m. rugpjūčio 20 d. raštas ir nėra tas dokumentas, kurį norėjo pateikti pareiškėjas, kuris jo raštas yra pateiktas pagal Konvencijos papildomo protokolo 3 straipsnio 3 dalies a punktą nėra nurodoma.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog nei Konvencija, nei jos papildomas protokolas nenustato nuosprendį vykdančiai valstybei (šiuo atveju Lietuvos Respublikai) pareigos kreiptis į teismą dėl sutikimo perimti nuteistąjį, todėl pareiškėjo argumentai, kad dėl sutikimo perimti pareiškėją Teisingumo ministeriją turėjo kreiptis į teismą, atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas darė išvadą, kad Teisingumo ministerija, išreiškusi sutikimą perimti pareiškėją Ž. A. likusios bausmės dalies atlikimui Lietuvoje, faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, todėl Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų nenustatyta. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas. Netenkinus pareiškėjo skundo, nebuvo pagrindo atlyginti jam ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pareiškėjas Ž. A. apeliaciniu skundu (b. l. 185–191) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

Apeliaciniame skunde tvirtina, kad pareiškėjas skundą buvo pateikęs ne dėl neteisėto perdavimo iš Švedijos Karalystės į Lietuvos Respubliką, kaip kad nurodė pirmosios instancijos teismas, tačiau dėl atimtos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą sprendžiant bausmės perkėlimo leistinumo klausimą, bei nesuteiktos teisės į gynybą. Pagrindinis keliamas klausimas buvo ne ar Teisingumo ministerija, priimant sutikimą dėl Ž. A. bausmės perkėlimo prieš jo valią, rėmėsi 2009 m. rugpjūčio 20 d. dokumentu, ar 2010 m. lapkričio 25 d. dokumentu, tačiau kodėl nebuvo nuteistojo prieštaravimas pateiktas nagrinėti Lietuvos Respublikos teismui, taip garantuojant teisę į teisingą bylos nagrinėjimą bei gynybą. Teismas nekėlė klausimo dėl to, kaip buvo atliktas bylos dėl bausmės perkėlimo nagrinėjimas Lietuvos Respublikos teritorijoje, kas ir kaip priėmė bausmės perkėlimo leistinumą, kokie buvo keliami klausimai sprendžiant bausmės perėmimo klausimą ir kas užtikrino ir garantavo Teisingumo ministerijos nešališkumą priimant sprendimą bausmės perkėlimo vykdymui ir kodėl Teisingumo ministerija neperdavė nuteistojo prieštaravimo į Lietuvos Respublikos teismą.

Nurodo, jog nors pareiškėjas pateikė jo poziciją pagrindžiančių motyvų bei teisės normų, teismas savo sprendime apie hierarchinį viršenybės principą neužsimena, taip pat nepaneigia Konstitucijos 109 straipsnio pažeidimo, nepateikia jokių įrodymų dėl sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo vykdymo leistinumo, koks Lietuvos Respublikos teismas pripažino sprendimo baudžiamojoje byloje vykdymo leistinumą. Teismas nepaneigė pareiškėjo teiginio, jog bausmės perkėlimo byla buvo nagrinėjama neužtikrinant nuteistajam teisės į teisingą ir nešališką bylos nagrinėjimą, teisės į gynybą. Nepaneigė ir to, jog priimant bausmės perkėlimo sutikimą prieš nuteistojo valią, nebuvo pažeistos Konstitucijos 109, 31 straipsnių, Baudžiamojo proceso kodekso 6, 7, 10 straipsnių, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio nuostatos. Teigia, kad šioje byloje buvo pagrindo manyti, jog Teisingumo ministerijos informacinio pobūdžio aktas prieštarauja Konstitucijai, Konstitucijos hierarchijos viršenybei ir įstatymams, kuriuose aiškiai nurodyta, jog Lietuvoje teisingumą vykdo tik teismai.

Tvirtina, kad neteisėtus Teisingumo ministerijos veiksmus patvirtina Hagos 1970 m. gegužės 28 d. Preambulės, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, sutarčių nesilaikymas. Priešingi teisės pažeidėjo veiksmai – tai veiksmai, pažeidžiantys bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Priežastinis ryšys tarp veiksmų ir žalos yra akivaizdus. Teisės pažeidėjo kaltė yra tai, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teisės pažeidimų žala yra moralinė bei psichologinė, sugriautas pasitikėjimas teisingumu, akivaizdžiai ir piktybiškai pažeistos nuteistojo teisės.

Nurodo, kad buvo parengtas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo vykdymo“ projektas. Siekiant nuoseklaus Europos Sąjungos teisės aktų perkėlimo į nacionalinę teisę, kartu su šiuo įstatymo projektu yra parengti atitinkamų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso ir Bausmių vykdymo kodekso nuostatų pakeitimai ir papildymai.

Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepimu (b. l. 195–197) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Konvencijos ir Papildomo protokolo nuostatų kontekste pažymi, kad pagal šiuos teisės aktus dėl bausmės atlikimo tęstinumo yra įtvirtintas reikalavimas jos nepasunkinti ir nepabloginti nuteistojo teisinės padėties (Konvencijos 10 straipsnis, Konvencijos papildomo protokolo 11 straipsnis). Atsakovas sutikime užtikrino, jog Konvencijos reikalavimų bus laikomasi. Pažymi, kad Konvencija ir Konvencijos papildomas protokolas turi būti taikomi sistemiškai. Pareiškėjas iš Konvencijos ir Konvencijos papildomo protokolo cituoja vieną iš perdavimo sąlygų (nuteistasis turi sutikti, kad būtų perduotas). Tačiau Papildomo protokolo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteisusiai valstybei prašant, nuosprendį vykdanti valstybė pagal šio straipsnio nuostatas gali sutikti perduoti nuteistąjį be jo sutikimo, kai jo atžvilgiu priimtas nuosprendis arba remiantis nuosprendžiu priimtas administracinis sprendimas apima sprendimą išsiųsti arba deportuoti, arba bet kokią kitą priemonę, pagal kurią tam asmeniui, paleidus jį iš kalėjimo, ilgiau nebebus leidžiama pasilikti nuteisusios valstybės teritorijoje.

Nurodo, jog šiuo atveju Teisingumo ministerija neturėjo įgaliojimų vertinti Švedijos teismo priimto sprendimo dėl pareiškėjo išsiuntimo iš šalies teisėtumo. Švedijos nacionalinės teisės atitikties Europos Sąjungos teisės aktams klausimą įgaliotas spręsti Europos Sąjungos Teisingumo Teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo Ž. A. reikalavimo priteisti jam 36 200 Lt neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, nes valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 2 d.). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad Stokholmo apylinkės teismui 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu pareiškėją nuteisus laisvės atėmimu 8 metams už narkotikų kontrabandą, taip pat nusprendus deportuoti iš Švedijos Karalystės, uždraudžiant jam sugrįžti iki 2024 m. balandžio 30 d., Švedijos Karalystės kriminalinės priežiūros tarnyba, remdamasi Konvencija ir Konvencijos papildomu protokolu, parengė pareiškimą Lietuvai dėl Ž. A. perkėlimo į Lietuvą atlikti likusią laisvės atėmimo bausmę (b. l. 129–145). Pareiškėjas prašė netaikyti Konvencijos jo atžvilgiu, kadangi jam kyla grėsmė dėl susidorojimo (b. l. 6). Kadangi Teisingumo ministerija sutiko perimti Ž. A. dėl likusios laisvės atėmimo bausmės atlikimo Lietuvos Respublikoje (b. l. 148–149), Švedijos Karalystės kriminalinės priežiūros tarnyba 2010 m. vasario 9 d. priėmė sprendimą perkelti pareiškėją į Lietuvą (b. l. 83–84). Pareiškėjas apie Teisingumo ministerijos sutikimą perimti jį iš Švedijos Karalystės buvo informuotas 2009 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. (1250/09)9R-3270 (b. l. 9).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nusprendęs, kad Teisingumo ministerija, išreiškusi sutikimą perimti pareiškėją Ž. A. likusios bausmės dalies atlikimui Lietuvoje, faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, jos (Teisingumo ministerijos) neteisėtų veiksmų nenustatyta, todėl valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame tvirtina, jog jis skundą buvo pateikęs ne dėl neteisėto perdavimo iš Švedijos Karalystės į Lietuvos Respubliką, kaip kad nurodė pirmosios instancijos teismas, tačiau dėl atimtos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą sprendžiant bausmės perkėlimo leistinumo klausimą bei nesuteiktos teisės į gynybą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konvencija ir Konvencijos papildomas protokolas turi būti taikomi sistemiškai. Konvencijos papildomo protokolo 1 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Konvencijos nuostatos taikomos tiek, kiek jos atitinka šio Protokolo nuostatas. Pirmosios instancijos teismas ir atsakovas pagrįstai vadovavosi Konvencijos papildomo protokolo 3 straipsniu, kuriame įtvirtinta nuteistųjų, kurių atžvilgiu priimtas sprendimas išsiųsti arba deportuoti, perdavimo tvarka. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteisusiai valstybei prašant, nuosprendį vykdanti valstybė pagal šio straipsnio nuostatas gali sutikti perduoti nuteistąjį be jo sutikimo, kai jo atžvilgiu priimtas nuosprendis arba remiantis nuosprendžiu priimtas administracinis sprendimas apima sprendimą išsiųsti arba deportuoti, arba bet kokią kitą priemonę, pagal kurią tam asmeniui, paleidus jį iš kalėjimo, ilgiau nebebus leidžiama pasilikti nuteisusios valstybės teritorijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1683/2014).

Konvencijos papildomo protokolo 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nuosprendį vykdanti valstybė neduoda savo sutikimo pagal 1 dalį, kol neatsižvelgiama į nuteistojo nuomonę. Remiantis Konvencijos papildomas protokolo 3 straipsnio 3 dalies a punktu, taikant šį straipsnį, nuteisusi valstybė, be kita ko, pateikia nuosprendį vykdančiai valstybei pareiškimą, kuriame yra nuteistojo nuomonė dėl siūlomo jo perdavimo. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Švedijos Karalystės teisingumo ministerija, siųsdama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dokumentus dėl pareiškėjo perdavimo, pateikė pareiškėjo 2009 m. rugpjūčio 20 d. nuomonę (b. l. 130), kurioje pareiškėjas prašė netaikyti Konvencijos jo atžvilgiu, pranešimą apie bausmės vykdymo perdavimą prieš nuteistojo valią (b. l. 131), kuriame nurodyta, kad Ž.

A. yra informuotas apie Švedijos Kalėjimų departamento ketinimą pateikti Lietuvai pareiškimą dėl bausmės vykdymo perdavimo ir apie tai, kad jis gali pareikšti savo nuomonę atskirame pareiškime. Taigi, Teisingumo ministerijai buvo perduotas dokumentas, kuriame pareiškėjas nurodė savo nesutikimą su perdavimu. Byloje pateikti dokumentai taip pat patvirtina, kad Teisingumo ministerija atsižvelgė ne tik į 2009 m. rugpjūčio 20 d. nuomonę, bet ir į kitus pareiškėjo tiesiogiai atsakovui teiktus raštus, į kuriuos Teisingumo ministerijos paaiškinimai buvo pateikti 2009 m. lapkričio 5 d., 2010 m. liepos 7 d., 2010 m. liepos 29 d., 2010 m. spalio 28 d. (b. l. 46–47).

Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, jog šiuo atveju nebuvo įvykdytos Konvencijos papildomo protokolo 3 straipsnio 2, 3 dalių nuostatos, t. y. konstatuotina, jog buvo atsižvelgta į nuteistojo nuomonę, kuri Stokholmo apylinkės teismui 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu nusprendus deportuoti pareiškėją iš Švedijos Karalystės, nesaistė Teisingumo ministerijos. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Teisingumo ministerija galėjo duoti sutikimą dėl pareiškėjo perėmimo.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, kad neturtinės žalos atsiradimą jis siejo ne su neteisėtu perdavimu, ką akcentavimo pirmosios instancijos teismas, o su aplinkybe, kad jo prieštaravimas dėl bausmės vykdymo perdavimo nebuvo pateiktas nagrinėti Lietuvos Respublikos teismui, taip apribojant jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą ir gynybą, pažymėtina, kad nei Konvencijoje, nei Konvencijos papildomame protokole, nei nacionaliniuose teisės aktuose nėra numatyta, jog nuteistojo nuomonę dėl siūlomo jo perdavimo nagrinėtų teismas – Konvencijos 5 straipsnio 2 dalyje tiesiogiai įtvirtinta, jog prašančiosios valstybės Teisingumo ministerija adresuoja prašymą reikiamos valstybės Teisingumo ministerijai. Atsakymai turi būti pateikiami tais pačiais kanalais. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime tai nurodė. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS858-332/2011 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartį, kuria pareiškėjo Ž. A. skundą, kuriuo prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. lapkričio 5 d. nutarimą išsiuntimo byloje Nr. (1250/09) 9R-3270 ir įpareigoti atsakovą priimti naują nutarimą dėl Ž. A. išsiuntimo į Lietuvą, atsisakyta priimti, kadangi Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009-11-05 raštas Nr. (1250/09) 9R-3270 yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuriame pareiškėjo atžvilgiu nėra imperatyviai suformuluotų jam privalomų elgesio taisyklių, jo teisių ir pareigų. Todėl minėtas raštas negali būti laikomas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka skundžiamu valstybinio administravimo subjekto priimtu teisės aktu ar veiksmu. Analogiškas tokio pobūdžio Teisingumo ministerijos raštų vertinimas pateikiamas ir vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-819/2012).

Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai yra itin abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio arba visiškai nesusiję su nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalyku, todėl jie nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Kaip jau minėta, valstybinė civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinosioms sąlygomis, kurios yra kumuliatyvios (egzistuojančios kartu) – neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei teisės pažeidimu padarytai žalai ar nuostoliams. Kadangi nagrinėjamoje byloje Teisingumo ministerijos veiksmų, su kuriais pareiškėjas sieja žalos atsiradimą, nėra pagrindo pripažinti neteisėtais, valstybei negali kilti pareiga atlyginti žalą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs reikšmingas bylai faktinės aplinkybes ir tinkamai aiškinęs bei taikęs materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Ž. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė