2K-370/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-370/2014 Teisminio proceso Nr. 1-62-2-00009-2011-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.7.6; 2.1.7.4; 2.2.4.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiaušiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. kasacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 153 straipsnį laisvės apribojimu vieneriems metams devyniems mėnesiams, įpareigojant R. R. bausmės atlikimo laikotarpiu būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 22.00 vakaro iki 6.00 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu, ir per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti penkiasdešimt valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis, kuria nuteistojo R. R. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. R. nuteistas už tai, kad tvirkino mažamečius asmenis, t. y. 2011 m. kovo 2 d., laikotarpiu tarp 9 ir 11 val., Joniškio (duomenys neskelbtini)pagrindinės mokyklos sporto salėje, esančioje Joniškyje, (duomenys neskelbtini), vykusių varžybų „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ metu, būdamas Joniškio rajono (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytoju, pasinaudodamas savo, kaip mokytojo, padėtimi bei nukentėjusiųjų bejėgiška būkle – mažametyste, siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą, nenustatytą kiekį kartų rankomis lietė mažamečių V. D. (duomenys neskelbtini), A. S. (duomenys neskelbtini), M. G. (duomenys neskelbtini) sėdmenis ir krūtis, taip pat nenustatytą kiekį kartų rankomis lietė mažamečių E. T. (duomenys neskelbtini), A. L. (duomenys neskelbtini), G. K. (gim. 1999 m. balandžio 3 d.) sėdmenis, taip nukentėjusiosioms sukeldamas iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir galbūt sutrikdydamas jų fizinį ir psichologinį vystymąsi.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. R. prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kasatoriaus teigimu, teismų priimti sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, sukliudžiusių teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir nutartį.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, o neaiškus veikos aprašymas iš kaltinamojo akto buvo perkeltas į apkaltinamąjį nuosprendį ir tai užkirto kelią tinkamai gintis. Kasatoriaus teigimu, jam pareikštame kaltinime nurodytos aplinkybės – nusikalstamų veikų padarymo laikotarpis (dvi valandos), septynios nukentėjusiosios ir nenustatytas kiekis kartų galbūt nusikalstamų veiksmų (sėdmenų ir krūtų lietimo) – rodo kaltinimo ribų neapibrėžtumą ir pažeidžia teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas.

Atsižvelgiant į inkriminuoto nusikaltimo padarymo vietą (mokyklos sporto salė varžybų metu), nuteistojo nuomone, nesuvokiama, kad jis galėjo dvi valandas nenustatytą kiekį kartų liesti rankomis septynių nukentėjusiųjų sėdmenis ir krūtis. Teismai nenurodė jokių argumentų, trukdančių byloje kaltinimą suformuluoti aiškiai, nurodyti, kiek kartų ir kokias vietas, kokiomis aplinkybėmis tariamai nusikalstamai lietė R. R. – nukentėjusiosios buvo apklausiamos ne vieną karta, dalyvavo visuose teisiamuosiuose posėdžiuose. Pasak kasatoriaus, aiškiai nenurodžius, dėl kokių konkrečiai veiksmų prieš kiekvieną nukentėjusiąją atskirai jis kaltinamas, šiurkščiai pažeidžiama jo teisė žinoti kaltinimo esmę ir teisė į gynybą.

Pirmosios instancijos teismui iš kaltinimo pašalinus aplinkybę, kad kaltinamasis lietė nukentėjusiųjų E. T., A. L. bei G. K. krūtis, kaltinimas netapo aiškesnis. Šios aplinkybės pašalinimas tik patvirtino, kad kaltinimo aplinkybių neapibrėžtumas prieštarauja BPK 219 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatoms. Kasatorius nurodo, kad, perdavus šią bylą teismui, buvo teikiamas prašymas grąžinti bylą prokurorui dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams, ikiteisminio tyrimo nevisapusiškumo ir kaltinimo neaiškumo.

Pirmosios instancijos teismas 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartimi buvo pripažinęs kaltinamojo akto trūkumus ir bylą gražinęs prokurorui, tačiau apeliacinės instancijos teismas šią nutartį panaikino. 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad R. R. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo pareiškęs, kad kaltinimas jam yra neaiškus ir nesuprantamas. Kasatoriaus teigimu, tokie apeliacinės instancijos teismo nutarties teiginiai duoda pagrindą manyti, kad teismas nesusipažino su visa bylos medžiaga.

BK 153 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas atliko mažamečio asmens tvirkinimo veiksmus. Kasacinis teismas savo nutartyse yra išaiškinęs, kad objektyviai tvirkinimo veiksmai reiškia veiksmus, galinčius sukelti mažamečio lytinį susijaudinimą, per ankstyvą susidomėjimą lytinėmis funkcijomis, nesveiką, iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir sutrikdyti vaiko fizinį bei psichologinį vystymąsi. Tai seksualiniai veiksmai, gašlavimas vaiko atžvilgiu ne tik siekiant sukelti susijaudinimą, bet ir patenkinti savo lytinę aistrą, dirginant savo lytinius organus ar kitas kūno dalis, vaiko vertimas atlikti seksualinius veiksmus, taip pat seksualinių veiksmų atlikimas vaiko akivaizdoje; mažametis gali būti tvirkinamas demonstruojant jam lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ir kitokiais būdais, tokie veiksmai gali būti atliekami vaikui demonstruojant pornografiją, pasakojant apie seksualinių poreikių tenkinimą arba atliekant kitokį intelektualinį tvirkinimą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė išvadas, kad R. R. su mažametėmis nukentėjusiosiomis V. D., A. S., E. T., M. G., A. L. ir G. K. atliko tvirkinamuosius veiksmus, pasinaudodamas savo, kaip mokytojo, padėtimi bei nukentėjusiųjų bejėgiška būkle (mažametyste), siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą, taip nukentėjusiosioms sukeldamas iškreiptą santykių tarp lyčių įsivaizdavimą ir tikėtina sutrikdydamas jų fizinį ir psichologinį vystymąsi. Tvirkinamieji veiksmai pasireiškė dviejų valandų laikotarpiu, sporto salėje, sportinių varžybų metu nenustatytą kiekį kartų rankomis liečiant V. D., A. S. ir M. G. sėdmenis ir krūtis bei nenustatytą kiekį kartų rankomis liečiant E. T., A. L. ir G. K. sėdmenis. Pasak kasatoriaus, susipažinus su teismų praktika šios kategorijos bylose, akivaizdu, kad kaip tvirkinamieji veiksmai vertinami visiškai kitokio – akivaizdžiai seksualinio – pobūdžio veiksmai.

Kasatorius nurodo teisme išsamiai paaiškinęs, kaip 2011 m. kovo 2 d. vyko estafečių varžybos Joniškio (duomenys neskelbtini) pagrindinėje mokykloje. Tai patvirtino ir kaip liudytojai apklausti tose varžybose greta kaltinamojo buvę E. J. ir V. A. bei varžybose dalyvavusios mokinės M. M., I. R., G. V., G. Š. . Estafečių varžybose vieną komandą sudarė 10 mergaičių ir 10 berniukų, pradžioje komanda buvo padalinta – viename salės gale stovėjo mergaitės, kitame – berniukai, atliekant užduotis berniukai perbėgdavo į mergaičių eilę, mergaitės – į berniukų. Estafečių metu pirmas iš eilės vienas paskui kitą stovinčių moksleivių bėga atlikti užduočių, grįžęs stoja į eilės galą, kitas, esantis eilės priekyje, gali pradėti užduotis tik pastarajam atsistojus į eilės galą, todėl eilė turi būti kuo trumpesnė, moksleiviai spaudžiasi vienas paskui kitą, įsikimba, apsikabina (tai iliustruoja pridedamos nuotraukos). Kasatorius nurodo savo pusėje komandą rikiavęs, raginęs, skatinęs. Tokių varžybų metu neįmanoma išvengti fizinio mokytojo kontakto su moksleiviais, bet tokie kontaktai yra natūralūs sportinėse varžybose, todėl, pasak kasatoriaus, jei jis ir prilietęs varžybose dalyvavusius vaikus, tai daręs neturėdamas tikslo paliesti konkrečią vaiko kūno dalį ir tokiais veiksmais neperžengęs padorumo ribų.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teisme apklaustos įvykio vietoje toje pačioje komandoje su nukentėjusiosiomis buvusios liudytojos K. V., M. M., I. R., G. V. bei G. Š. parodė, kad R. R. jų neleistinai nelietė ir jos nematė, kad tai būtų daręs kitoms mergaitėms, nors jos visą laiką buvo šalia, prisispaudusios viena prie kitos varžybų metu. Liudytojai E. J., V. A. (varžybose dalyvavę mokytojai) gana kategoriškai teismui nurodė, kad jokie tvirkinamieji veiksmai neįmanomi, nes vaikai komandose stovi prisispaudę vienas prie kito taip, kad rankos į tarpą neįkiši, fizinis kontaktas su vaikais varžybų metu neišvengiamas – vaikus reikia rikiuoti, pataisyti, komandos stovėjo greta, prie komandų buvo po mokytoją ir teisėją, visas komandas stebėjo varžybų vyriausiasis teisėjas, sekretoriatas, „grabinėti“ varžybų metu neįmanoma, nes aplink daug žmonių, kurie tai matytų, be to, vaikui prisispaudus prie vaiko to padaryti neįmanoma. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė šių liudytojų parodymus, tačiau nenurodė jokių motyvų, kodėl jais nesirėmė. Ši aplinkybė buvo akcentuota ir apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl šių argumentų ir minėtų liudytojų parodymų, todėl, pasak kasatoriaus, laikytina, kad teismas pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas – nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Kasatorius nurodo proceso metu teikęs rašytinius prašymus atlikti su nukentėjusiosiomis ir liudytojomis parodymų patikrinimą su vaizdo įrašu, fiksuojant, kurioje salės vietoje tokie veiksmai buvo atlikti, ant manekeno tiksliai pademonstruojant veiksmus, apie kuriuos jos davė parodymus, kad būtų nustatyta, ar tokie veiksmai, kaip aiškina nukentėjusiosios, realiai galimi ir ar jie gali būti vertinami kaip tvirkinamieji. Tačiau šis prašymas nebuvo patenkintas, o vieninteliais kaltės įrodymais, pasak kasatoriaus, liko subjektyvūs, neaiškūs ir vienodais žodžiais pasakojami, daugiausiai emocijomis paremti nukentėjusiųjų parodymai apie jo veiksmus. Įvykio metu varžybose vienoje komandoje su nukentėjusiomis dalyvavo iš viso 10 mergaičių ir 10 berniukų, tačiau byloje nebuvo apklaustas nė vienas iš komandos berniukų, nes, kasatoriaus nuomone, jų parodymai nebuvo palankūs kaltinimui. Kaip pripažino pačios nukentėjusiosios, berniukai priekaištavo, kad jos apšmeižė gerą mokytoją ir per jas jį atleido.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad mažamečio asmens tvirkinimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia visas daromos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, numato pavojingus padarinius ir nori taip veikti. Kasatoriaus teigimu, šioje baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, kad jis, prisiliesdamas prie nukentėjusiųjų varžybų metu, norėjo jas tvirkinti ir būtų siekęs patenkinti savo lytinę aistrą. Pedagoginį darbą nuteistasis nurodo dirbantis nuo 1975 metų, (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje – nuo 1980 metų, sportas yra ne tik jo darbas, bet ir gyvenimo būdas, per visą savo veiklos laikotarpį nė karto nebaustas, tik skatintas, ne kartą apdovanotas. Puikią R. R. reputaciją patvirtina ir 2011 m. kovo 17 d. (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos direktoriaus charakteristika. Kasatoriaus teigimu, tokia ilgametė nepriekaištinga veikla taip pat įrodo, kad jam mesti kaltinimai nepagrįsti. Be to, nuteistojo namuose ir automobilyje buvo atlikta krata, apžiūrėtas kompiuteris, kompiuterinės laikmenos, tačiau net užuominos apie seksualinį potraukį mažamečiams nerasta.

Kasatorius nurodo taip pat reiškęs prašymus skirti nukentėjusiosioms kompleksinę teismo psichologijos–psichiatrijos ekspertizę, siekiant nustatyti jų suvokimą apie jo veiksmų pobūdį ir prasmę, įvertinti jų parodymus, nustatyti, ar dėl nuteistojo veiksmų kilo kokios nors pasekmės. Tokia ekspertizė buvo paskirta tik apeliacinės instancijos teisme ir tik po baigiamųjų pasisakymų. Taigi, nuo įvykio iki ekspertizių atlikimo praėjo 2,5 metų. Kasatoriaus teigimu, susipažinus su ekspertizių išvadomis matyti, kad nukentėjusiosios nebeatriboja, kokią įtaką joms turėjo nuteistojo veiksmai, o kokią ilgai besitęsiantis bylos nagrinėjimas teisme, kuriame nukentėjusiosios dalyvavo nuolat ir noriai.

Nukentėjusiosioms V. D, A. S., E. T. , M. G., A. L. ir G. K. atliktas ambulatorines kompleksines psichiatrijos–psichologijos ekspertizes apeliacinės instancijos teismas nutartyje įvertino kaip R. R. kaltės įrodymą, nes ekspertizėmis nustatyta, kad nukentėjusiosios suprato su jomis atliktų veiksmų esmę, tačiau dėl padėties aplinkybių (R. R. buvo jų mokytojas), negalėjo šiems veiksmams aktyviau priešintis. Tačiau, pasak kasatoriaus, byloje nesant nukentėjusiųjų parodymų konkretumo, kokiomis tiksliai aplinkybėmis, kokius tiksliai veiksmus nuteistasis su jomis atliko, sunku suprasti, apie kokių jo veiksmų esmės supratimą pateikiamos išvados.

Pvz., V. D. ekspertizės akte cituojami jos atsakymai ekspertams, kad R. R. varžybose ėmė jai už krūtinės, lietė sėdmenis, apsikabindavo per pečius, per juosmenį, tai vadinama priekabiavimu prie nepilnamečių; A. S. ekspertizės akte cituojami jos atsakymai ekspertams: vaikai atlikinėjo estafetes, sustodavo eilute, jis norėdavo, kad susispaustume, ir paliesdavo, nepagarbiai elgėsi; A. L. ekspertizės akte cituojami jos atsakymai ekspertams: apsikabindavo, per pažastį prakišdavo ranką ir ta ranka žemyn slinkdavo per užpakalį ir šlaunį, buvo nemalonu, tai labai blaškė, jam nepridera liesti nepilnamečių mergaičių, nes jis yra mokytojas;

G. K. ekspertizės akte cituojami jos atsakymai ekspertams: kai gerai atlikdavai, apsikabindavo ir jo ranka slysdavo iki sėdmenų, tai vadinama priekabiavimu, nemanau, kad mokytojas taip turėtų elgtis, nes mokinių amžius mažas; M. G. ekspertizės akte cituojami jos atsakymai ekspertams: jis per varžybas lietė už tam tikrų vietų, jei padarydavai blogai, jis rėkdavo, o jei gerai, lietė užpakalį, braukė per nugarą iki užpakalio, po to per pečius braukė, per krūtinę; jis senas, prie nepilnamečių lenda, taip negalima; E. T. ekspertizės akte cituojami jos atsakymai ekspertams: lietė klubus, pečius, žemiau klubų, krūtinės nelietė, mes buvom varžybose, sakydavo „šaunuolė“ ir liesdavo, o kartais šaukdavo, nemaloniai jaučiausi, bijojau jį įžeisti, manau visos buvo pakraupusios po tų varžybų, nes mokytojas vis tiek nebuvo normalus.

Kasatoriaus teigimu, iš tokių paaiškinimų matyti, kad nukentėjusiosios įžeistos to, jog jis ant jų per varžybas šaukė, joms buvo nemalonūs seno mokytojo apkabinimai, tai vertina kaip nepagarbą joms – būtent apie tokią R. R. veiksmų esmę jos kalba. Visų nukentėjusiųjų ekspertizių aktuose pasisakyta, kad jų žinios lytiškumo tema yra pakankamos, todėl, kasatoriaus nuomone, buvo pagrindas teismams išsamiai šia linkme tirti nukentėjusių paaiškinimus apie R. R. veiksmus, kad būtų įmanoma aiškiai identifikuoti jo tyčią nukentėjusiąsias tvirkinti ir tenkinti savo lytinę aistrą sportinių estafečių varžybų metu.

Kasatorius atkreipia dėmesį į apeliacinės instancijos teisme apklaustos psichologės B. S. parodymus, kad nukentėjusiosios jai nurodė, jog mokytojas ant jų labai šaukė, rėkė ir joms tai nepatiko, kad nukentėjusiosios išgyveno pyktį, baimę, nerimą, kaltės jausmą, nes klasės draugai jas kaltino tuo, jog per jas nebus puikaus mokytojo. Kasatoriaus teigimu, tai rodo, kad įvykis, jo pasekmės ir tų pasekmių priežastys nebuvo išsamiai ir visapusiškai ištirti.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo institucijos šiurkščiai pažeidė BPK 186 straipsnio nuostatas dėl nepilnamečių apklausos. Ši teisės norma numato, kad jaunesnį kaip aštuoniolikos metų liudytoją ar nukentėjusįjį apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas, toks asmuo ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiamas ne daugiau kaip vieną kartą, o šioje byloje nepilnametės nukentėjusiosios buvo apklausinėjamos ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusiosios, nors ir buvo apklausiamos ne nuteistojo akivaizdoje, visą posėdžių laiką ir ne viename posėdyje būdavo teismo salėje. Teismo psichiatrijos–psichologijos ekspertizių metu nukentėjusiosioms pripažintas antrinis bylos įvykių traumavimas, nerimą sukelia aplinkinių reakcijos į teismo proceso eigą, pats teismo procesas. Pasak kasatoriaus, tokių pasekmių nebūtų buvę, jei nukentėjusiosios būtų tinkamai apklaustos pačioje ikiteisminio tyrimo pradžioje, būtų tinkamai užfiksuoti jų parodymai ir atliktos teismo psichiatrijos–psichologijos ekspertizės.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios buvo apklausiamos dalyvaujant jų motinoms (A. D., D. S., S. K., L. L., A. G.), kurios vėliau buvo apklausiamos kaip liudytojos. Teisiamųjų posėdžių metu nukentėjusiųjų motinos, kaip nepilnamečių atstovės pagal įstatymą, visą laiką buvo teismo salėje, dalyvavo apklausiant nukentėjusiąsias, o po to pačios buvo apklausiamos kaip liudytojos, taip pažeidžiant BPK 283 straipsnio 2 dalies, 279 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nepaisant to, liudytojų A. D., D. S., S. K., L. L., A. G. parodymais grindžiama R. R. kaltė, nors BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 153 straipsnį, nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, taip pat pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles – įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, tarp jų esančius esminius prieštaravimus laikė neegzistavusių aplinkybių patvirtinimu. Savo išvadų nepagrindę išsamiu ir visapusišku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, teismai neįvykdė pareigos nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, nuo kurių priklauso tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad būtina atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2008). Kasatoriaus teigimu, išsamios ir nešališkos įvykio aplinkybių visumos analizės ir vertinimo, skundžiamuose pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesiniuose dokumentuose nėra.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad BK 153 straipsnyje numatyta veika – mažamečio asmens tvirkinimas, yra sąmoningi seksualinio pobūdžio veiksmai (fiziniai ar intelektualiniai) vaiko atžvilgiu. Fizinis tvirkinimas pasireiškia kaip tam tikras poveikis kūnui, tai gali būti įvairūs fizinio sąlyčio veiksmai (vaiko nurengimas, jo kūno bei jo lytinių organų glostymas ir t. t.). Tvirkinimo veiksmų formos gali būti labai skirtingos, viena iš jų – mažamečio kūno lietimas, glostymas ir pan. Prokurorės nuomone, teismai, įvertinę byloje nustatytas faktines aplinkybes (kasatorius, pasinaudodamas sportinių varžybų metu susidariusia situacija bei nukentėjusiųjų bejėgiškumu dėl mažametystės, lietė mergaičių sėdmenis ir krūtis), tinkamai kvalifikavo R. R. veiką pagal BK 153 straipsnį kaip mažamečio asmens tvirkinimą. R. R., būdamas nukentėjusiųjų mokytoju, žinojo nukentėjusiųjų amžių, suvokė, kad liečia intymias mažamečių kūno vietas, ir norėjo taip elgtis. Nors BK 153 straipsnyje numatyta veika nereikalauja padarinių, t. y. nesvarbu, koks poveikis buvo padarytas nukentėjusiajam, tačiau nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad mažametės nukentėjusiosios nuosekliai teigė, jog fizinio lavinimo mokytojo R. R. prisilietimai varžybų metu prie intymių kūno vietų (sėdmenų, krūtinės) joms buvo atgrasūs ir nemalonūs, jos nurodė suvokusios, kad mokytojui taip elgtis nedera, kiti mokytojai su jomis taip nesielgdavo. Teismo psichologijos, psichiatrijos ekspertizės aktų duomenys leidžia daryti išvadą, kad mažametės suvokė su jomis daromų veiksmų esmę, tačiau negalėjo šiems veiksmams pasipriešinti dėl tam tikrų aplinkybių.

Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus argumentu, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, nes jame nėra detalios informacijos apie nusikalstamą veiką. Pagal teismų praktiką kaltinamasis aktas pripažįstamas neatitinkančiu BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. – BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-581/2011).

Prokurorės teigimu, nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad aprašant nusikalstamą veiką aptarti visi BPK 219 straipsnio 3 punkte paminėti požymiai, taip pat ir nusikalstamų veikų padarymo laikas – toks, koks jis nustatytas byloje surinktais duomenimis. Prokurorės nuomone, ta aplinkybė, kad 2011 m. rugsėjo 23 d. pirmosios instancijos teismas buvo priėmęs nutartį perduoti bylą prokurorui ištaisyti kaltinamojo akto trūkumus, nepatvirtina kasatoriaus teiginių, jog dėl neaiškaus kaltinimo buvo suvaržyta jo teisė gintis – kaltinime nusikalstama veika aprašyta išsamiai ir aiškiai.

Be to, ši nutartis 2011 m. spalio 18 d. aukštesniojo teismo nutartimi buvo panaikinta. Taip pat prokurorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje pagrįstai teigiama, jog pats R. R. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nenurodė, kad pareikšti kaltinimai jam neaiškūs. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad 2011 m. liepos 28 d., susipažinęs su pranešimu apie įtarimą, R. R. raštu patvirtino, jog įtarimas aiškus ir suprantamas, pagal pareikštą įtarimą jis kaltės nepripažįsta. 2011 m. rugpjūčio 12 d. susipažinimo su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga protokole kasatorius nurodė, kad išsamiai susipažino su bylos medžiaga, prašymus raštu pateiks advokatė. 2011 m. rugpjūčio 16 d. advokatė D.

Balčiūnienė pateikė prašymus dėl ikiteisminio tyrimo papildymo, tačiau iš šio dokumento turinio matyti, kad visi prašymai susiję tik su papildomų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimu (papildoma liudytojų apklausa, parodymų patikrinimo atlikimu, kompleksinių teismo psichologinių, psichiatrinių ekspertizių paskyrimu nukentėjusiosioms) bei įtariamąjį apibūdinančių duomenų pridėjimu prie baudžiamosios bylos medžiagos. 2012 m. kovo 20 d. teisiamojo posėdžio metu prokurorui perskaičius balsu kaltinamąjį aktą R. R. nurodė, kad supranta, kuo yra kaltinamas, kaltu prisipažįsta iš dalies.

Išdėstyti duomenys paneigia kasatoriaus argumentus, kad dėl neaiškaus ir neapibrėžto kaltinimo jam buvo užkirstas kelias gintis. Atsiliepime nurodoma, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas apibrėžė R. R. veiksmus, konstatuodamas kur, kokiu laikotarpiu ir kurias mažamečių nukentėjusiųjų kūno dalis jis lietė. Nuosprendyje konstatuota, kad tikslus skaičius, kiek kartų nukentėjusiosios buvo liečiamos, nenustatytas, tačiau tai negali būti vertinama kaip teisės žinoti, kuo yra kaltinamas, pažeidimas, suvaržęs teisę į gynybą.

Iš bylos medžiagoje užfiksuotų nuteistojo parodymų matyti, kad jis išsamiai paaiškino apie savo veiksmus prieš nukentėjusiąsias, pateikė savo įvykių versiją, nurodydamas, kad varžybų metu galėjo atsitiktinai prisiliesti prie auklėtinių, taip pat neigė, kad buvo liečiamasi prie mažamečių krūtinės bei sėdmenų. Prokurorės nuomone, teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti R. R. parodymai nesuteikia pagrindo teigti, kad buvo suvaržyta jo teisė gintis ir duoti parodymus.

Atsiliepime taip pat nesutinkama su kasatoriaus argumentais dėl įrodymų vertinimo reikalavimų nesilaikymo, nurodoma, kad dėl R. R. gynėjos pateiktų prašymų (atlikti nukentėjusiųjų parodymų patikrinimą vietoje fiksuojant šį procesinį veiksmą vaizdo įraše, skirti nukentėjusiosioms teismo psichologinę psichiatrinę ekspertizę ir kt.) prokuroras 2011 m. rugpjūčio 17 d. įstatymo nustatyta tvarka priėmė nutarimą ir išaiškino šio procesinio sprendimo apskundimo tvarką. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-9/2012).

Šiuo atveju, prokurorės nuomone, parodymų patikrinimo atlikimas su mažametėmis būtų turėjęs joms neigiamos įtakos, be to, nėra pagrindo pripažinti, kad kasaciniame skunde nurodytą proceso veiksmą buvo būtina atlikti. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atmestas ir įtariamojo gynėjos prašymas skirti nukentėjusiosioms teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizę, nes tyrimą organizuojantis ir jam vadovavęs prokuroras neįžvelgė tam būtinumo. Atsiliepime pažymima, kad BPK 209 straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia prokurorui ikiteisminio tyrimo metu spręsti apie ekspertizės reikalingumą, kiti proceso dalyviai turi teisę reikšti prašymus, o prokuroro priimtą procesinį sprendimą atsisakyti tenkinti prašymą apskųsti įstatymo nustatyta tvarka.

Nagrinėjamoje byloje šių reikalavimų buvo laikomasi. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismas konstatavo, kad dėl nukentėjusiųjų parodymų vertinimo kyla klausimų, jiems išspręsti būtinos specialios žinios, todėl tenkino nuteistojo gynėjos prašymą ir paskyrė nukentėjusiosioms ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizę. Prokurorės nuomone, nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus teiginiais, kad nuo nagrinėjamo įvykio praėjus tam tikram laiko tarpui ekspertizių išvados kelia abejonių. Nukentėjusiąsias tyrę ekspertai, remdamiesi individualių nukentėjusiųjų savybių analize, pateikė išsamiais ir motyvuotas išvadas, kurios logiškai ir detaliai grindžiamos dėstomojoje dalyje išanalizuotais argumentais.

Teisminio nagrinėjimo metu 2013 m. lapkričio 19 d. posėdyje proceso dalyvius supažindinus su naujai gauta medžiaga – ekspertizių aktais, proceso dalyviai, taip pat ir kasatorius, nenurodė, kad ekspertizių aktai yra neišsamūs ar neaiškūs, ir nereiškė prašymų kviesti ir apklausti ekspertus.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus nuoroda į BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą grindžiama tuo, jog teismai neįvertino tam tikrų bylos aplinkybių, t. y. neaptarė dalies mažamečių liudytojų (K. V., M. M., I. R., G. V. bei G. Š.) parodymų, kad R. R. jų nelietė ir jos nematė, jog būtų liečiamos kitos mergaitės. Šie teiginiai, pasak prokurorės, nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje rėmėsi nurodytų mažamečių parodymais, nes jos davė parodymus ne tik apie prieš jas atliktus veiksmus, bei ir apie nukentėjusiųjų emocinę būseną, kai jos po varžybų pasakojo apie mokytojo R. R. elgesį. Iš skundo turinio matyti, kad kasatorius nesutinka ne tik su teismo nustatytomis aplinkybėmis, bet ir su tuo, kaip tos aplinkybės buvo įvertintos. Kasacinės instancijos teismo nutartyse daug kartų pažymėta, kad pagal BPK 20 straipsnio nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, tačiau tai nereiškia, kad teismas privalo pasisakyti dėl kiekvieno skundo argumento. Priimtame sprendime teismas privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Prokurorės teigimu, Šiaulių apygardos teismas šių reikalavimų nepažeidė. Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo, nes nepasisakė dėl dalies apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nevertintais liudytojų K. V., M. M., I. R., G. V., G. Š. bei E. J. ir V. A. parodymais, siejami su jo pateikta gynybine versija, jog varžybų metu atlikti inkriminuojamų veiksmų nebuvo galimybės. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs naujai gautus įrodymus, išanalizavęs bylos medžiagą, taip pat ir liudytojų parodymus, nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos ir teisingos, byloje pakanka patikimų, abejonių nekeliančių įrodymų apie R. R. nusikalstamą elgesį, atitinkantį BK 153 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Atsiliepime sutinkama, kad šioje byloje buvo pažeista BPK 186 straipsnio 2 dalies nuostata, pagal kurią jaunesnis kaip aštuoniolikos metų nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu paprastai apklausiamas ne daugiau kaip vieną kartą, o į teisiamąjį posėdį šaukiamas tik išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju mažametės ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklaustos ikiteisminio tyrimo teisėjo, todėl buvo kviečiamos ir apklausiamos teismo posėdyje. Prokurorės teigimu, BPK 186 straipsnio reikalavimų nesilaikymas ikiteisminio tyrimo metu pažeidė mažamečių nukentėjusiųjų interesus, bet nesuvaržė įstatymo garantuotų nuteistojo teisių – jis bei jo gynėja turėjo visas galimybes pateikti nukentėjusiosioms klausimus ir taip visiškai realizuoti teisę gintis nuo pareikštų kaltinimų.

Atsakant į kasacinio skundo argumentus, kad nukentėjusiųjų atstovės pagal įstatymą teisme buvo apklausiamos pažeidžiant BPK 283 straipsnio 2 dalies ir 279 straipsnio 1 dalies reikalavimus, atsiliepime nurodoma, kad BPK 53 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog atstovas pagal įstatymą paprastai dalyvauja procese kartu su asmeniu, kuriam atstovauja. BPK 283 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jaunesnio kaip aštuoniolikos metų nukentėjusiojo apklausoje turi dalyvauti jo atstovas. Šiuo atveju nukentėjusiųjų mažamečių atstovės pagal įstatymą naudojosi savo procesinėmis teisėmis ir nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, t. y. BPK 163 straipsnyje nustatyta tvarka įspėjus dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį, buvo apklaustos kaip liudytojos apie joms žinomas nagrinėjamos bylos aplinkybes.

Nuteistojo R. R. kasacinis skundas netenkinamas.

Dėl kaltinamojo akto atitikties BPK 219 straipsnyje nustatytiems reikalavimams

Kasacinio skundo teiginiai, kad dėl byloje surašyto kaltinamojo akto trūkumų kaltinimo ribos nebuvo tinkamai apibrėžtos ir kad buvo pažeista kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinimas, yra nepagrįsti. Kaltinamajame akte yra nurodytas nusikalstamos veikos darymo laikas, vieta, aprašyti kaltinamojo nukentėjusiųjų atžvilgiu atlikti veiksmai. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo įmanoma tiksliai nustatyti kaltinamojo prisilietimų prie nukentėjusiųjų skaičiaus, nereiškia, jog dėl šios priežasties galėtų būtų daroma išvada, kad yra neaišku, koks kaltinamojo elgesys laikytas nusikalstamu ir nuo kokių kaltinimų kaltinamasis turėjo gintis. Tikslaus prisilietimų skaičiaus nenustatymas nereiškia, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas tokioje situacijoje yra negalimas. Ikiteisminio tyrimo metu nustačius, kad netinkamai buvo liečiamos kaltinamajame akte nurodytos nukentėjusiosios, buvo pagrindas kaltinti kasatorių BK 153 straipsnyje numatytos veikos padarymu. Tokio pobūdžio kaltinimams pareiškšti nėra būtina nustatyti tikslų daugkartinių lietimų skaičių, nes ir vienas vieno nukentėjusiojo lietimas gali būti vertinamas kaip nusikalstama veika. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatorius už visus nukentėjusiųjų lietimus yra nuteistas kaip už vienos nusikalstamos veikos padarymą. Kasatoriaus veiksmus įvertinus ne kaip realią atskirų prieš kiekvieną nukentėjusiąją padarytų nusikaltimų sutaptį, o kaip vienos veikos padarymą, kasatoriaus padėtis nebuvo pabloginta. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad neįrodyta dalis veiksmų, atliktų nukentėjusiosioms E. T., A. L. bei G. K., reiškia tik kaltinimo ribų susiaurinimą. Tokia teismo išvada nėra tinkamas argumentas tvirtinti, kad kaltinamasis aktas buvo surašytas iš esmės netinkamai, kad kaltinimai buvo išdėstyti neaiškiai.

Baudžiamosiose bylose dėl nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir nekeičiamumui padarymo galimos situacijos, kai tiksliai nustatyti visų nusikalstamų veiksmų yra neįmanoma, ypač, kai tokie veiksmai būna atlikti prieš mažamečius. Nepašalintos abejonės dėl tikslios nusikalstamų veikų apimties tokiose baudžiamosiose bylose neužkerta kelio baudžiamosios atsakomybės taikymui, jei ištyrus įrodymus gali būti daroma patikima išvada, kad baudžiamojo įstatymo draudžiami veiksmai buvo atlikti.

Dėl kasaciniame skunde nurodomų pažeidimų, padarytų vertinant įrodymus bei nagrinėjant byla apeliacine tvarka

Iš kasacinio skundo turinio yra aišku, kad kasatorius nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu ir su apeliacinės instancijos teismo išvada sutikti su pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytais motyvais. Tai, kad kasaciniame skunde minimų liudytojų, kurie nematė kasatoriaus tvirkinamųjų veiksmų, parodymai nelėmė palankaus kasatoriui sprendimo priėmimo, kad nebuvo tenkinami visi kasatoriaus prašymai, nėra pagrindas teigti, jog baudžiamoji byla išnagrinėta iš esmės pažeidžiant BPK nuostatas. Apkaltinamasis nuosprendis nagrinėjamoje byloje priimtas įvertinus įrodymų visumą.

Baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas vertina įrodymus laisvai pagal vidinį savo įsitikinimą. Baudžiamosiose bylose, kuriose ne visi su nagrinėjamu įvykiu susiję asmenis duoda kaltinimus pagrindžiančius parodymus, kuriose atlikus kratas ar kitus proceso veiksmus nerandama kaltinančių įrodymų, taip pat gali būti priimami teisėti ir pagrįsti apkaltinamieji nuosprendžiai, jei ištyrus kitus bylos įrodymus gali būti daromos neabejotinos išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką. Taigi kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo liudytojų, nemačiusių tvirkinamųjų veiksmų, parodymų vertinimo, dėl kaltinančių įrodymų neradimo kratų metu, dėl kaltinamojo teigiamo apibūdinimo nėra pagrindas tenkinti kasacinį skundą.

BPK neįpareigoja baudžiamąsias bylas nagrinėjančių teismų tenkinti visus proceso dalyvių prašymus ir atlikti visus jų pageidaujamus įrodymų rinkimo veiksmus. Tokie prašymai turi būti tenkinami, jei yra tikimybė, kad juos patenkinus gali būti gauti nauji, bylos išsprendimui reikšmingi duomenys ar įrodinėtinos byloje aplinkybės gali būti nustatytos išsamiau. Kasaciniame skunde minimi proceso metu netenkinti kasatoriaus prašymai (parodymų patikrinimo neatlikimas panaudojant manekenus ir pan.) nelaikytini tokiais prašymais, kuriuos patenkinus būtų buvę gauti duomenys, leidę nukentėjusiųjų ir kaltinančius parodymus davusių liudytojų parodymus pripažinti nepatikimais. Nėra jokio pagrindo teigti, kad prašymų netenkinimas sutrukdė išsamiai ir teisingai nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes bei priimti teisingus sprendimus.

Kasaciniame skunde nurodomi, kasatoriaus manymu, BPK 186 straipsnio pažeidimai, padaryti apklausiant nepilnametes nukentėjusiąsias, nėra tinkami argumentai pagrįsti išvadai, jog buvo padarytas esminis BPK pažeidimas, laikytinas BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 369 straipsnio 3 dalyje numatytu kasaciniu pagrindu. Net ir sutinkant su kasatoriaus argumentais dėl BPK 186 straipsnio nuostatų netinkamo taikymo, negalėtų būti daroma išvada, kad dėl tokių pažeidimų kaip nors buvo suvaržytos kaltinamojo teisės ar kad tokie pažeidimai sukliudė teismams priimti teisingus sprendimus.

Baudžiamuosiuose procesuose, kuriuose nukentėjusiaisiais yra pripažįstami nepilnamečiai asmenys, dalyvauja ir šių nukentėjusiųjų atstovai pagal įstatymą. Nukentėjusiųjų atstovai pagal įstatymą dažnai turi ir liudytojo procesinį statusą. Ta aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusiųjų motinos byloje dalyvavo kaip atstovės pagal įstatymą ir davė parodymus kaip liudytojos, procesiniu pažeidimu nelaikytina. BPK numatytos liudytojų apklausos teismo posėdyje taisyklės tais atvejais, kai liudytojas turi ir kitą procesinį statusą (nagrinėjamu atveju – atstovo pagal įstatymą), taikomos su ypatumais, atsižvelgiant į tai, kad proceso metu apklausiamas asmuo turi derinti ne vien tik liudytojo teises bei pareigas, bet ir teises bei pareigas pagal kitą turimą procesinį statusą. Taigi tai, kad nukentėjusiųjų atstovės, kurios teismo posėdyje buvo apklaustos kaip liudytojos, viso teismo proceso metu buvo teismo salėje, procesiniu pažeidimu nelaikytina.

Pagrindas kasaciniam skundui tenkinti negali būti ir su konkrečiais esminiais BPK pažeidimais nesusietas kasaciniame skunde pateikiamas nukentėjusiųjų kompleksinių psichiatrijos psichologijos ekspertizių aptarimas bei pateikiama nuomonė, kad ekspertizės aktai yra pagrindas išsamiai tirti nukentėjusiųjų paaiškinimus apie kasatoriaus R. R. veiksmus.

Dėl BK 153 straipsnio taikymo

Baudžiamajame įstatyme nėra įtvirtintas baigtinis tvirkinamųjų veiksmų sąrašas. Tokio sąrašo nėra suformulavusi ir teismų praktika, todėl kasacinio skundo teiginiai, kad nagrinėjamoje byloje nukrypta nuo teismų praktikos, kad teismų praktikoje tvirkinamaisiais veiksmais pripažįstami visai kitokio pobūdžio veiksmai, nėra pagrindas konstatuoti, jog BK 153 straipsnis nagrinėjamoje byloje taikytas netinkamai. Mažamečių nukentėjusiųjų kūno daugkartinis lietimas teismų sprendimuose nurodytose kūno vietose pagrįstai pripažintas tvirkinamaisiais veiksmais. Kiekvienas pakaltinamas ir sulaukęs amžiaus, nuo kurio gali būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn, asmuo gali suvokti tokių veiksmų neatitikimą baudžiamajam įstatymui, o apsisprendimas atlikti tokis veiksmus leidžia daryti išvadą, kad yra veikiama tiesiogine tyčia.

L. A. Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo R. R. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai

Jonas Prapiestis Viktoras Aidukas Gintaras Goda